"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

2014 m. rugpjūtis. Du norvegų mokslininkai į sudėtingą ekspediciją Arktyje pasiima gausybę įrangos: prietaisą vandenyno gyliui matuoti, instrumentą vandens srovėms apskaičiuoti ir specialią valtį ant oro pagalvės, leidžiančią plaukti vandeniu ar judėti grublėtu ledo paviršiumi. Ši valtis pavadinta „Sabvabaa“, o inuitų kalba tai reiškia „greitai sklendžia paviršiumi“.

Mokslininkai išlaipinami ant stambios ledo lyties, kuri kelis ateinančius mėnesius plūduriuos atšilusiuose vandenyse ir savo nuožiūra plukdys tuomet 72 metų Yngve Kristofferseną ir jo gerokai jaunesnį kolegą Auduną Tholfseną po Arkties platybes, nunešdama juos ten, kur nesugeba priartėti net ledlaužiai.

Mokslininkų tikslas – per ledą pragręžti angas iki vandens, nufilmuoti vandenyno dugną ir paimti milijonų metų senumo nuosėdų pavyzdžių.

Po kelias savaites trunkančios kelionės ant ledo luito jie pagaliau priplaukia Arkties „sausumą“ – ledyną, kuriame, be vienišos baltosios lapės, nesutiksi nė gyvos dvasios. Temperatūra čia kartais nukrinta iki –45 laipsnių, be to, nuolat siaučia galingos audros. Štai kodėl vieną vėlyvą 2014 m. spalio vakarą mokslininkai negali patikėti savo akimis: tolumoje, už kelių kilometrų nuo savo bazės, jie išvysta žmones.

Bet kol pastveria savo prožektorius, netikėti svečiai jau šoka į povandeninį laivą ir dingsta iš akių. Akivaizdu: jie nenorėjo būti pastebėti. Paskui norvegų mokslininkai iš nuotraukų, kurias spės padaryti, išsiaiškins, kad atvykėliai keliavo rusų povandeniniu laivu „Orenburg“. Tokie naudojami povandeninės žvalgybos misijoms, tad norvegai beveik neabejodami gali tvirtinti, kad Arktyje užklupo rusų šnipus.

„Orenburg“ veikiausiai atvyko tyrinėti Lomonosovo kalnagūbrio – daugeliui menkai girdėto povandeninio kalnų masyvo. Po šiuo maždaug 1800 km ilgio kalnagūbriu slūgso maždaug ketvirtadalis planetos iškastinio kuro atsargų. Neseniai buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Vien šiame telkinyje esančios naftos atsargos prilygsta Saudo Arabijos naftos atsargoms. JAV geologinių tyrinėjimų ataskaitose minima, kad iš viso Arktis saugo maždaug 13 proc. pasaulio naftos ir 30 proc. dujų atsargų. Dar pridėkime auksą, deimantus bei geležies rūdą ir gausime turtą, kurio vertė gali siekti apie 17,2 trln. JAV dolerių. O tai prilygsta visai JAV ekonomikai.

Tik kad visi turtai glūdi po stora ledo kepure, be to, šiais ištekliais kol kas niekas net ir labai norėdamas bei turėdamas technines galimybes negali pasinaudoti – kliuvinys yra dar 1982 m. priimta Jungtinių Tautų Jūrų konvencija, kurią pasirašiusios šalys sutinka, jog pasaulinio vandenyno turtai priklauso visoms pasaulio valstybėms. O kadangi Arktis laikoma vandenynu, ši konvencija galioja ir čia.

Tačiau eilėje prie Arkties turtų rikiuojasi ne viena interesantė: Danija, Islandija, Norvegija, Švedija, Suomija, JAV, Kanada, Rusija, siekiančios naujo JT išaiškinimo dėl Arkties. Kol kas Arktis suskirstyta atskirais sektoriais, tačiau tai jų šeimininkėms nesuteikia teisės išgauti kokias nors naudingąsias iškasenas. Nepaisant to, visos šios šalys mėgina įrodyti, kad turi teisę į Arkties gėrybes, nes jų žemyninė dalis ribojasi su Arkties vandenynu, o jų pakrančių miesteliuose gyvena „Arkties gyventojai“.

Iš tiesų, Arkties srityje gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių. Gyventojų yra tiek mažuose miesteliuose, tiek didesniuose miestuose, tokiuose kaip Barou Aliaskoje, Trumsas Norvegijoje, Murmanskas ir Salechardas Rusijoje.

Į Arkties turtus nepretenduoja tik Norvegija – ji atsisakė bet kokių pretenzijų ir Arktyje pageidauja atlikti vien mokslinius tyrimus. O štai visos kitos yra aršiausios konkurentės ir aktyviausiai reiškia savo teises į Lomonosovo kalnagūbrio slepiamus gamtos išteklius.

2014 m. norvegų mokslininkų Arktyje pastebėti rusai tuokart kaip tik vykdė didelę ir slaptą žvalgybos misiją, kurios rezultatai paskelbti tik neseniai.

Rusai tikisi, kad jau netrukus pavyks užsitikrinti teisę gvieštis Arkties turtų, o tam kiekvienais metais vis palankesnės bus ir gamtos sąlygos.

Ledo kepurė tirpsta

Arkties regionas yra šiaurinio poliaus srityje, todėl jam būdingas natūralus ledo tirpimo ciklas. Beveik pusė ledo vasarą ištirpsta, o žiemą tas pats vanduo vėl sušąla į ledą. Žiemą arktinio ledo plotas praktiškai prilygsta Rusijos plotui. Tačiau tyrimai rodo, kad po keleto dešimtmečių vasarą gali ištirpti visas Arkties vandenyno ledas.

Būtent Arktyje labiausiai juntamas pasaulinio atšilimo poveikis, o ledas čia tirpsta sparčiau nei kur nors kitur Žemėje. Vašingtono poliarinių studijų centro mokslininkai tikina, kad tarp 1975 ir 2012 metų ištirpo 65 proc. ledo, dengiančio Lomonosovo kalnagūbrį. Kembridžo universiteto profesorius Peteris Wadhamsas aiškina, kad tai reiškia tik viena: Arkties ledas atsidūrė mirties spiralėje.

Valstybėms, besiribojančioms su Arkties vandenynu – Rusijai, JAV, Kanadai ir Danijai (per jos valdomą Grenlandiją), tai žada ir naujų galimybių, ir visiškai naujų iššūkių.

Viena vertus, pro plonesnę ledo kepurę pasiekti Arkties iškasenas būtų gerokai lengviau. Tačiau nežinia dėl ledo storio ateityje valstybėms trukdo planuoti investicijas į reikalingą techniką.

Tas pats ir dėl kelių į Arktį tiesimo. Antai Kanada jau 2017–2018 m. žiemą ketina baigti unikalų kelių inžinerijos projektą – pirmąjį Šiaurės Amerikoje asfaltuotą kelią, vedantį iki pat Arkties vandenyno. 137 kilometrų greitkelis, kurio galutinė kaina sieks apie 270 mln. eurų, sujungs Inuviko miestą su Arkties vandenyno pakrantėje esančiu Tuktojaktuku, turinčiu mažiau nei tūkstantį gyventojų.

Tuktojaktukas, nors ir mažas, yra nepaprastai svarbus strateginiu požiūriu. Čia, apžiūrėdama Kanados šiaurės teritorijas, yra viešėjusi net karalienė Elizabeth II, o garsioji roko grupė „Metallica“ 1995 m. surengė koncertą, pavadintą „Poliariniu paplūdimio vakarėliu“. Na, o kelią nuo Tuktojaktuko iki Čikagos amerikiečiai jau lygina su legendiniu JAV maršrutu „Route 66“, besidriekiančiu nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

Tačiau kol jis bus baigtas, teks dar nemažai paplušėti. „Didžiausias iššūkis yra šylantis klimatas, kuris keičiasi tiesiog drastiškai. Nes tam, kad ledo keliai ant vandens telkinių atlaikytų 40 tonų sveriančias transporto priemones, oro temperatūra turi siekti bent –20, o dar geriau –30 laipsnių. Ledo kelius turime tinkamai parengti, kad asfaltui tiesti reikalinga skalda būtų atvežta kuo anksčiau“, – aiškina Tuktojaktuko meras Mervenas Grubenas.

Be to, kelias tiesiamas ant amžinojo įšalo. Nors skaldos sluoksnio storis smarkiai pranoksta tą, kuris naudojamas tiesiant greitkelius ne tokiose atšiauriose klimato zonose, o visa tai papildomai tvirtinama užpoliariniams keliams sukurta apsaugine danga, net ir tai ateityje gali neapsaugoti nuo problemų. Dėl klimato atšilimo jau artimiausioje ateityje amžinas įšalas gali pasirodyti ne toks jau ir ilgaamžis.

„Jei apatinis sluoksnis dėl klimato atšilimo pažliugtų, kelio danga imtų linkti ir virstų amerikietiškais kalneliais“, – teigia projektą prižiūrintis inžinierius Kevinas McLeodas.

Beje, tai nebus pirmas kiaurus metus veiksiantis asfaltuotas kelias į Arktį. Mat daugiau nei 1200 km M8 greitkelį, jungiantį Maskvą ir Severodvinską, dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje nutiesė sovietai. Bet jis baigiasi ties vidine Baltąja jūra, kuri tik šiauriau įsilieja į Arkties vandenyną. Todėl greitkelį į Tuktojaktuką pagrįstai galima vadinti pirmuoju pasaulyje asfaltuotu keliu iki pat Arkties vandenyno.

Net jei kanadiečiai ir rusai susiginčytų dėl tokio statuso, akivaizdu, kad dar labiau juos kiršina teisė į Arkties turtus. Rusija čia demonstruoja agresyviausią poziciją. Ji taip pat suaktyvino savo karinę veiklą Tolimojoje Šiaurėje, karinėse bazėse Naujojo Sibiro salose, Čiukčijoje. Be to, Rusijos gynybos ministerija neseniai paviešino reklaminį filmuką, kuriame matyti, kaip Rusijos šiaurės laivyno Arkties motorizuotųjų šaulių brigados karininkai ir kareiviai pirmą kartą važiuoja šunų laikų ir šiaurės elnių kinkiniais. Šie mokymai vyko Murmansko srityje, Lovozero gyvenvietėje, o kariškiai čia vykdė taktines užduotis.

Analitikų vertinimu, tokie manevrai yra akivaizdus praeities patirties kartojimas. Antai per Rusijos ir Suomijos bei SSRS ir Vokietijos karą elnių ir šunų kinkiniai buvo plačiai naudojami kariniuose veiksmuose.

Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof. dr. Saulius Katuoka neabejoja, kad Arktyje Rusijos vykdytos karinės pratybos ir desantininkų išmetimas yra mėginimas demonstruoti ir galią, ir tam tikrą poziciją.

Tačiau tai nelieka be atsako. Kai kurios valstybės – Danija, Norvegija ir kitos – sudarė bendrus gynybos planus, kaip ginti savus interesus Arktyje. Į šį procesą įsitraukė ir NATO.

Vis dėlto rungtynes kol kas laimi Rusija. Ir ne tik dėl to, kad čia jau turi apie 40 ledlaužių (o JAV – tik du).

Sueco konkurentas

Grandioziniai Rusijos planai Arktyje negali nepatraukti dėmesio. Pernai Arktyje buvo įsteigta nauja Arkties jungtinė strateginė vadavietė, per trejus metus čia bus dislokuota per 7 tūkst. karių ir priešlėktuvinė gynyba. Iš viso Rusija atšiauriausiuose rajonuose žada steigti ar atnaujinti dešimt bazių.

Pernai liepos pabaigoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Kaliningrado srityje paskelbė naująją jūrų doktriną, kuri pabrėžia karinio laivyno plėtrą Arktyje.

Dar 1932 m. pradėtas naudoti Šiaurės jūrų kelias, kuris gali tapti alternatyva Egipte esančiam Sueco kanalui, yra vienas stipriausių Rusijos pareiškimų Arktyje. Tai trumpiausias susisiekimo kelias tarp Vakarų Europos, Rusijos, Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos uostų.

Praėjusių metų kovą Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ paskelbė, kad, pagal optimistines prognozes, 2020 m. metinė Šiaurės jūrų kelio kanalo apkrova pasieks 65 mln. tonų. Rusijos valdžia šį skaičių iki 2030 m. nori padidinti iki 80 mln. tonų.

Sueco kanalu per metus pergabenama maždaug milijardas tonų, arba dešimtadalis visų pasaulio krovinių. Už naudojimąsi Sueco kanalu Egiptas susirenka 5,3 mlrd. dolerių.

Kita vertus, ambicijos yra viena, o galimybės – visai kas kita. Antai neseniai atliktos apklausos duomenimis, šiauriniuose Rusijos regionuose savo veikla užsiimantys verslininkai labiausiai baiminasi, kad Maskvos planas plėtoti Šiaurės jūrų kelią gali būti neįgyvendintas dėl nepakankamo finansavimo lėtėjant šalies ūkio augimui ir dėl įsišaknijusios korupcijos.

Rusijos valstybinės komisijos, atsakingos už Arkties vystymą, vadovas Sergejus Šiškariovas neseniai pareiškė, jog būtent dėl to reikia užtikrinti, kad ši transporto arterija funkcionuotų ištisus metus, ir pridūrė, esą itin svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui plėtoti šiame atšiauriame regione.

Šiaurės jūrų keliu pastaruoju metu labiau domisi Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Štai Kinija jau šiandien yra antra pagal aktyvumą šiuo kanalu besinaudojanti šalis.

Tačiau Kinija yra ne tik klientė, bet ir didelė konkurentė. Išteklių ir žaliavų ištroškusi ekonomika jau 10 metų visais įmanomais būdais siekia įsitvirtinti Arktyje, ir jos atstovas konferencijoje Aliaskoje pareikalavo, kad šiuos siekius Arkties šalys gerbtų.„Ne Arkties valstybės taip pat turi pagrįstų teisių tvarkyti Arkties klausimus, ir jas reikia gerbti bei palaikyti“, – tvirtino Kinijos specialusis atstovas Arkties klausimais Tang Guoqiangas.

Antra pagal karines išlaidas pasaulio galybė Kinija priminė apie save ir per istorinį JAV prezidento Baracko Obamos vizitą Aliaskoje: penki Kinijos karo laivai pirmą kartą priartėjo prie Aleutų salų netoli Aliaskos.

Šnipinėjimo kryžkelė

Interesų Arktyje turi daug kas. Tik prieš gaudamos Arkties turtų visos tokių pageidavimų turinčios valstybės Jungtinėms Tautoms turės įrodyti, kad turi teisę į Arkties lobius. O JT sprendimas gali užtrukti metų metus, galbūt net ištisus dešimtmečius. Tad kol kas šios valstybės į Arktį tyliai siunčia savo karius, šnipus ir mokslininkus. Toks tylus armijų rikiavimas beveik nepastebimas, nes visų dėmesys krypsta į Artimuosius Rytus ir kitus regionus.

Arktyje galima darbuotis be didelio aplinkinių susidomėjimo. Štai kodėl vien per pastaruosius keletą metų Arktyje pridygo statinių, pasiklausymo bazių, priviso palydovų, dronų, šnipų lėktuvų.

Danija ir Kanada skelbia užfiksavusios jau ne vieną šnipinėjimo atvejį jų Arkties valdose. Kanados specialiųjų tarnybų vertinimu, šnipinėjimo mastas Arktyje netgi viršija šaltojo karo laikus. NATO jau keletą metų virš Arkties kasmet užfiksuoja maždaug triskart daugiau Rusijos žvalgybinių orlaivių nei ankstesniais metais. JAV savo ruožtu maždaug kas pusvalandį virš Arkties paleidžia po palydovą ir kuria naujos kartos jutiklius, gebančius stebėti viską virš ir po vandeniu bei ledu.

Jamesas Bamfordas iš „Foreign Policy“ Arktį lygina su Viena, šaltojo karo laikais tapusia šnipinėjimo kryžkele: „Vienoje saugiai kūrėsi Rytų ir Vakarų šnipai, kurie paskui akylai vienas kitą stebėjo gurkšnodami kavą Vienos kavinėse. Dabar kažkas panašaus vyksta Arktyje. Tik ten šnipinėja technika, o ne agentai.“

Pasak senos inuitų patarlės, tik lūžus ledui sužinosi, kas yra tavo draugas, o kas – priešas.

Nuo naftos ir dujų sektoriaus priklausomame Miorės ir Rumsdalio apskrityje gyvenanti lietuvė Sigita Prunskaitė-Balkevičienė regi vis daugiau naftos kainų smukimo padarinių Norvegijai: bendrovėje, kurioje ji dirba, sumažėjo užsakymų, kai kurie jos pažįstami neteko darbo, o spauda vis dažniau rašo, kad norvegų įmonės karpo išlaidas, atsisako planuotų projektų. Ir nors ekonomistai mano, kad Norvegija naftos kainų nuosmukį atlaikys, suprastėjusi ekonomikos būklė pirmiausia gali smogti imigrantams, tarp jų ir lietuviams.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ

„Mūsų regione yra daug įmonių, vienaip ar kitaip susijusių su naftos ir dujų gavyba. Čia daug laivybos kompanijų, kurių visi laivai skirti naftos gavybos platformoms aptarnauti – tiekti joms įrangą ir produktus darbuotojams. Taip pat čia yra laivų statyklų, parduodančių laivus naftos ir dujų bendrovėms. Dabar jos sulaukia mažiau užsakymų, nes naftos gavybos įmonės mažina naujų naftos telkinių paieškas. Dėl to bendrovės jau atleidinėja darbuotojus“, – pasakoja ekonomistė S.Prunskaitė-Balkevičienė.

Nukentės du regionai

Tarptautinių tyrimų instituto Stavangeryje atliktas tyrimas parodė, kad naftos kainų kritimas labiausiai paveiks Miorę ir Rumsdalį, kuriame ir gyvena S.Prunskaitė-Balkevičienė, ir Rugalandą. „Neseniai skaičiau, kad viena įmonė atleidžia 33 darbuotojus, o „Rolls-Royce“, Norvegijoje turinti apie 3300 darbuotojų, naikina net 300 darbo vietų. Be to, atleidžiami ne žemiausios kategorijos darbininkai, o inžinieriai“, – pabrėžia lietuvė.

Norvegijos dienraštis „Dagens Naeringsliv“ apskaičiavo, kad iki 2016 m. pabaigos vien „Aker Solutions“ bendrovėse gali būti atleista apie 2,2 tūkst. žmonių.

Projektų vadove dirbanti S.Prunskaitė-Balkevičienė ir pati jau pajuto, kad padėtis Norvegijoje prastėja: jos įmonė, tiekianti specializuotus įrenginius laivybos, naftos ir dujų sektoriaus bendrovėms, taip pat sulaukia mažiau užsakymų.

Nuo praėjusių metų vasaros pasaulinė naftos kaina smuko maždaug dukart. Dar prieš metus – 2014 m. liepą pasaulinė naftos kaina viršijo 100 JAV dolerių už barelį, o šį rugpjūtį ji nesiekia ir 50 dolerių. Tad nieko keisto, kad ir Norvegija, didžiausia naftos gavėja Vakarų Europoje, dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus.

Mažėja investicijų naftos sektoriuje

Naftos ir dujų sektoriaus įmonės per pirmąjį šių metų pusmetį investicijas sumažino 8,2 proc. Norvegijos statistikos departamento prognozė rodo, kad šalies ekonomika šiais metais augs tik apie 1,2 proc. Norvegijai nafta yra svarbiausias ekonomikos stulpas. Naftos ir dujų sektorius 2014 m. sukūrė penktadalį (19,5 proc.) Norvegijos BVP ir garantavo daugiau nei pusę eksporto.

„Naftos sektorius pritraukia apie 30 proc. investicijų, mokesčiai iš šio sektoriaus formuoja apie 30 proc. visų įplaukų į valstybės biudžetą. Natūralu, kad drastiškas naftos kainų kritimas veikia Norvegijos ekonomiką. Traukiasi investicijos, ypač laivų statyklose, naftos platformose, naftotiekiuose ir metalų pramonėje. Jau didėja nedarbas“, – sako DNB banko vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims, DNB Ekonominių tyrimo departamento vadovė Jekaterina Rojaka.

Lietuviams susirasti darbą bus sunkiau

Norvegija – viena populiariausių lietuvių emigracijos krypčių, užimanti ketvirtą vietą pagal gyventi į užsienį išvykstančių lietuvių pasirinkimą. Norvegijos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. į šią šalį atvyko 4,4 tūkst. lietuvių, o iš viso čia jau gyvena apie 39,5 tūkst. mūsų tautiečių.

J.Rojakos nuomone, apie 40 proc. visų registruotų bedarbių Norvegijoje yra imigrantai. „Naftos kainų bumo laikais Norvegija kaip medus traukė darbuotojus iš ES, ypač iš Lenkijos ir Baltijos šalių. Darbo emigrantus Norvegija vilioja ne tik geru uždarbiu, bet ir aukšto lygio socialine apsauga. Būtų naivu manyti, kad Norvegijai veržiantis diržus emigrantai to nepajustų“, – mano J.Rojaka. Pasak jos, lietuviams dabar gali būti sunkiau rasti darbą Norvegijoje.

Šią tendenciją patvirtina ir įdarbinimo užsienyje agentūros „Eurodarbai“ direktorė Karina Raukštaitė. Nors lietuvių, norinčių vykti dirbti į Norvegiją, nemažėja, agentūra jiems mažai ką begali pasiūlyti. „Lietuviai vis dar mano, kad Norvegija yra svajonių šalis – 70 proc. besikreipiančiųjų į mus nori vykti būtent į Norvegiją“, – pasakoja K.Raukštaitė.

Prieš dvejus metus „Eurodarbai“ į Norvegiją dirbti išsiųsdavo apie 100 lietuvių per mėnesį, o šiemet – tik po 10. K.Raukštaitės teigimu, senieji jų klientai pradėjo labai atsirinkinėti žmones, prastesni darbuotojai jau po bandomojo laikotarpio atleidžiami, o su naujomis įmonėmis užmegzti bendradarbiavimo ryšių beveik nebeįmanoma. Užsieniečiai Norvegijoje tapo kone nepageidaujami.

„Anksčiau į Norvegiją siunčiamiems nekvalifikuotiems darbininkams nereikėdavo jokių privalumų, pavyzdžiui, mokėti užsienio kalbų. Tiesiog važiuoji į fabriką ir dirbi. Dabar klientai skaito kandidatų CV, atsirenka. Prieš porą metų, net jei darbuotojui nesisekdavo gerai atlikti savo darbo, jis vis tiek išbūdavo apie metus, o dabar prastesni darbuotojai važiuoja namo po 3–5 mėnesių. Anglijoje taip nėra – visi dirba, kol išmoksta. Be to, šiuo metu rasti Norvegijoje naujų klientų, kuriems galėtume pasiūlyti darbuotojų iš Lietuvos, jau sudėtinga. Anksčiau mums atsakydavo 40 proc. įmonių, kurioms nusiųsdavome laiškus, o neseniai išsiuntėme tūkstantį laiškų ir negavome nė vieno atsakymo“, – padėtį apibūdina K.Raukštaitė.

Ši jau maždaug metus besitęsianti tendencija ima atsispindėti ir Norvegijos statistikos departamento duomenyse: 2014 m. į Norvegiją atvyko tūkstančiu lietuvių mažiau nei 2013 m.

Lietuvos komercijos atašė Norvegijoje Aleksandras Laurinavičius priduria, kad Lietuvos įmonės, kurios eksportuoja į Norvegiją ir dirba bent kiek su naftos ir dujų sektoriumi susijusiose srityse, gali pajusti užsakymų mažėjimą.

Norvegijos verslas ieškos alternatyvų

DNB specialistai prognozuoja, kad naftos kaina šiemet dar gali smukti. Pasaulio bankas paskelbė prognozes, kad kitais metais naftos kainos gali kristi dar 10 dolerių už barelį.

Pasak J.Rojakos, palyginti su kitomis naftą išgaunančiomis šalimis, Norvegijos naftos gavyba yra santykinai brangi, todėl gali atsitikti taip, kad dalis Norvegijos naftos telkinių taps nepelningi, o tai paveiks ir susijusias su nafta veiklas, pavyzdžiui, laivų, platformų statybą, metalų pramonę.

„Mūsų bendrovės ieško alternatyvų. Vienas draugas vadovauja įmonei, gaminančiai laivų deniams skirtus įrenginius. Jų pagrindinė rinka buvo naftos ir dujų sektorius. Sumažėjus užsakymų jie persiorientavo į žvejybinius laivus“, – pavyzdį, kaip norvegų verslas ieško kitų kelių, pateikia S.Prunskaitė-Balkevičienė.

Norvegijos pagalvė – naftos fondas

Vis dėlto ekonomistai sutaria, kad Norvegija turi pakankamai galimybių neskaudžiai išgyventi šį sunkmetį. Pirmiausia dėl to, kad klestėjimo laikotarpiu elgėsi apdairiai ir iš pajamų, susijusių su nafta, sukaupė rezervinį fondą sunkiems laikams. Tiesa, panaudoti šio fondo Norvegija neketino bent keletą artimiausių dešimtmečių, tad šios piniginės atvėrimas būtų istorinis žingsnis.

„Norvegija puikiai pasinaudojo aukštų naftos kainų periodu. Nors Norvegijos naftos era prasidėjo prieš 40 metų (kai Norvegijos BVP vienam gyventojui buvo žemesnis nei Vakarų Europoje), pastarieji 15 metų buvo išskirtiniai. Nuo 1990 iki 2013 m. Šiaurės jūros naftos kaina pakilo nuo maždaug 10 iki daugiau nei 100 JAV dolerių už barelį. Tais laikais Norvegija įkūrė specialų naftos fondą pajamoms, gautoms iš naftos ir dujų, akumuliuoti. Šiuo metu šio fondo dydis yra beveik 800 mlrd. eurų“, – Norvegijos pranašumą pabrėžia A.Laurinavičius.

Pasak J.Rojakos, be rezervinio fondo, dvigubai viršijančio metinį šalies BVP, Norvegija turi ir kitų svertų ekonomikai skatinti. „Iki šiol Norvegijos politikai netaikė naftininkams jokių mokesčių lengvatų, tačiau jeigu naftos kaina liks maža, šios priemonės gali būti panaudotos, siekiant palaikyti naftos pramonę. Taigi, net jeigu Norvegijos ekonomika išgyventų nuosmukį, šalis turi pakankamai rezervų laikinoms skylėms užlopyti“, – Norvegijos galimybes išvengti recesijos vardija ekonomistė.

Nors namų ūkių prekių vartojimo indeksas sumažėjo 2 proc., optimistiškai į ateitį žvelgia ir patys norvegai, tikintys, kad padėtis turėtų greitai pasitaisyti. S.Prunskaitė-Balkevičienė, kuri į Norvegiją išvyko 2009 m., sako, kad gyventojų požiūris į prastėjančią ekonominę situaciją Norvegijoje ir Lietuvoje labai skiriasi.

„Norvegija išlieka viena turtingiausių pasaulyje šalių, su žemu nedarbo lygiu, stabilia ekonomika ir atvira rinka“, – padėtį vertina A.Laurinavičius.

Norvegija išlieka patraukli eksporto rinka

Pasak Lietuvos komercijos atašė Norvegijoje, ši šalis tebėra ypač patraukli Lietuvos verslui. Norvegija per šių metų keturis mėnesius tarp Lietuvos užsienio prekybos partnerių pagal prekybos apyvartą buvo 15-oje, pagal eksportą – 12-oje, o pagal importą – 21-oje vietoje. 2015 m. sausio–gegužės mėn., palyginti su atitinkamu 2014 m. laikotarpiu, prekių apyvarta su Norvegija padidėjo 44 proc. ir siekė 380 mln. eurų. Šiemet daugiausia į Norvegiją eksportuota baldų (64 mln. Eur), medienos ir medienos dirbinių (25,1 mln. Eur), geležies arba plieno dirbinių (20,8 mln. Eur), plastikų ir jų dirbinių (16,5 mln. Eur).

Naftos kainos

Metai, mėnuo          Naftos kaina (JAV dol./barelis)

2014 birželis         108,4

2014 liepa 105,2

2014 rugpjūtis        100

2014 rugsėjis         96

2014 spalis           86,1

2014 lapkritis        77

2014 gruodis          60,6

2015 sausis           47,5

2015 vasaris          55

2015 kovas 53

2015 balandis         57,4

2015 gegužė           62,5

2015 birželis         61,3

2015 liepa 54,4

2015 rugpjūtis*46,6

* Brent ir West Texas Intermediate naftos kainų vidurkis rugpjūčio 12 d.

Šaltinis: Pasaulio bankas (Brent, West Texas Intermediate ir Dubai Fateh naftos kainų vidurkis)

Lietuvių emigracija į Norvegiją

Metai      Tūkst.

2009       3,2

2010       6,5

2011       7,6

2012       6,5

2013       5,5

2014       4,4

Šaltinis: Norvegijos statistikos departamentas

Vaikų teisės. Laimingiausi Europos vaikai auga Norvegijoje, Lietuva, deja, augina pačius nelaimingiausius. Tačiau atrodo, kad lietuvius erzina, net siutina vakarietiško vaikų auklėjimo pamokos.

Norvegijoje – panika, Lietuvoje – protestai. Jau antra savaitė tautiečiams protą temdo septynmečio berniuko drama, kurioje didvyrės ir kankinės vaidmuo tenka Norvegijoje gyvenančiai lietuvei, bandžiusiai slapta pargabenti į Lietuvą globėjams perduotą sūnų. Neigiamas nuo sausio pabaigos besirutuliojančios istorijos herojus – Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“.

Apie šią tarnybą girdėjo ir net savo nuomonę turi daugelis lietuvių, net tų, kurie niekada nebuvo Norvegijoje ar patys neturi vaikų. „Barnevernet“ klijuojami žiauriausi epitetai – nuo šeimas žudančio monstro iki gestapo. Norvegijoje savo atžalas auginantys lietuviai gyvena jausdami nuolatinę įtampą, pakurstydami vieni kitus gąsdinimais, neva „Barnevernet“ vaikus atiminėja ir atiduoda globėjams (netgi lesbiečių poroms!) dėl tokių niekų, kaip neužrištas šalikas, ar net visiškai be priežasties.

Lietuvių emigrantai, beje, jau ne pirmą kartą imasi drastiškų priemonių norėdami susigrąžinti savo vaikus ir sprukti iš šalies. Anksčiau jau buvo nuskambėję keli sėkmingai įgyvendinti pagrobimo atvejai. Septynmečio Gabrieliaus drama tik sustiprino tautiečių nerimą: svarstymai, gal jau metas palikti Norvegijoje susikurtą gerovę ir traukti namo, vis dažnesni.

Tautiečių nuotaikos pasiekė ir diplomatus. Lietuvos ambasados Norvegijoje tinklalapyje bėga eilutė su nurodytu karštuoju telefonu, kuriuo teikiamos konsultacijos vaiko teisų apsaugos klausimais.

Tuo metu Gabrieliaus motina Gražina Leščinskienė užsitikrino tarptautinę paramą – praėjusią savaitę į protesto akcijas būrėsi ir vilniečiai, ir jos likimui neabejingi emigrantai. Vilniuje kelios Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos kvietė rinktis prie Norvegijos ambasados Lietuvoje pastato. Protestuotojai linkėjo Norvegijai tapti civilizuota šalimi ir reikalavo imtis priemonių grąžinant septynmetį lietuvį į Lietuvą. Su plakatais „Aš esu Gabrielius“ tautiečiai protestavo ir prie Norvegijos ambasadų Londone bei Dubline, ir prie Stortingo, Norvegijos parlamento, Osle.

Tarptautiniu mastu keliamas triukšmas galėtų sudaryti įspūdį, kad lietuviai yra nuožmiausi vaiko teisių pažeidėjai Norvegijoje. Tačiau taip nėra. Viešai skelbiama „Barnevernet“ statistika rodo, kad iš visų šios institucijos tiriamų atvejų lietuviams tenka tik 1,3 procento. Iš viso į šios tarnybos socialinės rizikos grupę šiuo metu yra įtraukta 50 tūkst. vaikų, tėvų globą praradę devyni tūkstančiai. Be to, lietuviai, palyginti su kitomis emigrantų bendruomenėmis Norvegijoje, šios šalies vaiko teisių sergėtojams kelia kone mažiausiai rūpesčių.

Praėjusią savaitę per specialų susitikimą su Prezidente Dalia Grybauskaite, kuriame kalbėta apie Lietuvos vaikų interesų gynimą Lietuvoje bei už jos ribų, dalyvavęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigė, kad per pastaruosius dvejus metus buvo 13 atvejų, kai iš lietuvių Norvegijoje buvo atimtos vaikų globos teisės. Dešimt iš jų baigėsi biologinių tėvų naudai (iš viso Norvegijoje gyvena apie 60 tūkst. lietuvių). Tačiau informacijos, kokiu pagrindu šiais konkrečiais atvejais buvo paimami vaikai, oficialiai nėra gavusi nė viena mūsų šalies institucija. Vadovaudamasi Norvegijos įstatymais, „Barnevernet“ neatskleidžia absoliučiai nieko, kas susiję su jų stebimomis šeimomis ir jų vaikus. Laikomasi aukščiausio lygio konfidencialumo.

„Dokumentus gauname tik tuos, kuriuos pateikia tėvai, todėl jie dažnai būna neišsamūs“, – „Veidui“ patvirtino ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė.

Tad priežastys, dėl kurių konkrečiais atvejais „Barnevernet“ imasi radikalių priemonių, paprastai prasilenkia su tikrove ar net visiškai jos neatitinka. Nukentėjusios šeimos yra linkusios jas slėpti, tvirtindamos, kad buvo nubaustos dėl niekų.

Oficialiai skelbiama, kad vaikai iš tėvų atimami tik ypatingais atvejais, tai yra jei prieš juos taikomas fizinis ar psichologinis smurtas, jei jie seksualiai išnaudojami, jei tėvai nesirūpina atžalomis, vartoja narkotikus, girtauja. Vis dėlto vaikus Norvegijoje auginantiems lietuviams kyla gerokai daugiau neaiškumų. Klausimai, į kuriuos jie ieško atsakymų, stulbina: arba norvegai kuria utopinę visuomenę su taisyklėmis, prie kurių neįmanoma prisitaikyti, arba lietuvių atsivežama vaikų auklėjimo kultūra neturi nieko bendro su civilizuotu pasauliu ir garantuoja konfliktą su juo.

Be abejo, „Barnevernet“, itin didele galia išsiskirianti, nuo kitų valdžios institucijų nepriklausoma tarnyba, stebi ne tik imigrantus – patys norvegai lygiai taip pat rizikuoja patirti didelių problemų, jei nesirūpins savo atžalomis. Tik problemų išvengti jiems paprasčiau, nes šiandien auga trečia norvegų karta, auklėjama be diržo.

Vaiko teisių apsaugos įstatymas, ginantis juos nuo fizinių ir psichologinių bausmių, buvo priimtas 1953 m. Tad jau daugiau nei pusę amžiaus Norvegijoje niekas nedrįsta manyti, kad beržinė košė vaikams sveika, nors anksčiau ir šioje šalyje auklėjimo diržu būdas buvo savaime suprantamas. Rezultatas – Norvegija (kartu su Olandija, Suomija, Islandija ir Švedija), kaip matyti 2013 m. balandį UNICEF paskelbtoje Vaikų gerovės turtingose šalyse lyginamojoje apžvalgoje, yra vaiko gerovės sąrašo viršuje. O štai Lietuva jau daugelį metų atsiduria tarp nelaimingiausių vaikų šalių sąrašo rekordininkių.

Jau daug metų tarp Norvegijos ir Lietuvos gyvenančiai žurnalistei, rašančiai švietimo temomis, Jurgitai Kirkilaitei neatrodo keista, kad mūsų emigrantus reikia supažindinti su vaikų auklėjimo ir rūpinimosi jais pradžiamoksliu. Moteris gerai pažįsta gausią lietuvių bendruomenę Tionsbergo kurorte Pietų Norvegijoje bei jos gyvenimo modelį.

„Tionsberge daugiausia iš Klaipėdos, Biržų krašto atvykusių lietuvių – vilniečių ar kauniečių beveik nėra. Tai statistiškai vidutinės šeimos su vaikais, nėra tarp jų nusikaltėlių, piktybiškai nusiteikusių žmonių, bet nėra ir aukštos klasės specialistų, inteligentų. Prieš ketverius ir daugiau metų čia dirbo beveik vien lietuviai vyrai, o dabar jie jau atsivežę ir žmonas, vaikus, kai kurie – ir senus tėvus. Dauguma mano pažįstamų lietuvių Norvegijoje gyvena seniai – 8–10 metų“, – socialinį lietuvių bendruomenės portretą piešia J.Kirkilaitė.

Lietuviai vyrai dažniausiai randa nekvalifikuoto darbo statybose, išvežioja naktimis spaudą, moterys dirba auklėmis, valytojomis, šiek tiek pramokusios kalbą eina į slaugos namus, privataus verslo parduotuvėles. Vienas kitas yra įkūręs nedidelį verslą, dažniausiai susijusį su statybomis. Regionas, kuriame įsikūręs Tionsbergas, nelaikomas turtingu, čia nėra pramonės, didelių žuvų fabrikų, tačiau lietuvių šeimoms tai netapo kliūtimi susikurti sotų gyvenimą. Vis dėlto nuo vietos gyventojų juos skiria praraja.

„Dauguma lietuvių nėra priaugę iki norvegų pilietiškumo, sąmoningumo. Reikia pripažinti, kad daugeliu atžvilgių lietuviai yra labai neteisūs. Dažnai būdama tarp jų kalbu, kad jie negali burnoti prieš valstybę, kurią patys pasirinko, prieš jos pasiekimus, sukurtas organizacijas. Norvegai – labai visuomeniški žmonės, mums toli iki jų. Mes sakome – paskundė, o jiems nesuvokiama, kaip galima nepranešti valdžiai apie prasižengusį asmenį. Nemanau, kad reikia labai gailėtis ten gyvenančių emigrantų“, – tikina pašnekovė.

Lietuvio įvaizdis Norvegijoje per pastaruosius metus pasikeitė į gera. Anksčiau garsėjome plėšimais, vagystėmis, dabar norvegai jau vertina lietuvių darbštumą, nagingumą. Bet mūsų mentalitetas tebėra gana žemas, beveik negirdėti, kad kas išsiveržtų iš savos aplinkos, padarytų karjerą. Dalis lietuvių tebegyvena iš kontrabandos ir – itin lietuviška! – smaugia vieni kitus konkuruodami dėl darbų ir uždarbių. Taisyklė, kad žmogus žmogui – vilkas, čia pagrindinė. Jų laisvalaikis – žemo lygio linksmybės su daug alkoholio.

J.Kirkilaitė prisimena, kaip ją vos atvykusią į šią šalį stebino norvegų vaikai – labai savarankiški, laisvi, turintys savo nuomonę ir nebijantys jos pasakyti, nesuvaržyti, spartietiškai auklėjami, užgrūdinti, bet kokiu oru basi lakstantys pajūryje… Mažieji lietuviai prieš juos atrodė kaip atvykėliai iš kitos planetos.

„Dažnai pasikalbu su lietuviais apie „Barnevernet“ agentūrą. Jie visi labai daug apie tai galvoja. Tos šeimos, kurios atvyko neseniai ir nespėjo apsiprasti, yra gana įsitempusios. Jos įpratusios vaikus auklėti lietuviškai: „valgyk-nevalgyk, eik ruošti pamokų, gausi diržo, jei neklausysi“… Mūsų auklėjamas, deja, paremtas muštro pedagogika, ypač vidutiniame statistiniame sluoksnyje, iš kurio daugiausia ir emigruojama. O Norvegijoje yra atvirkščiai – ne vaikai muštruojami, o tėvus muštruoja valstybė, kad jie aprūpintų, prižiūrėtų ir t.t., nors ir pati valstybė labai daug duoda vaikams“, – dviejų auklėjimo sistemų skirtumus vardija J.Kirkilaitė, pabrėždama, kad toje šalyje sudarytos idealios sąlygos būti gerais tėvais.

Dauguma seniau Norvegijoje įsitvirtinusių lietuvių, nors kartais ir sukandę dantis, integruojasi, prisitaiko prie naujų taisyklių, prie beribės laisvės, kuri vaikams suteikiama ir šeimose, ir švietimo įstaigose. Bet jiems nėra lengva priprasti, kad nuosavam vaikui negalima nieko drausti: nori eiti į lauką, o ne ruošti pamokas – negali prieštarauti ir pan. Net tarp savo keturių sienų jie turi galvoti, ką sako ir kaip elgiasi su savo vaiku. Norvegai įpratę, kaip mes sakytume, skųsti – jie raportuoja valdžiai, švietimo įstaigoms, ką kaimynai daro ne taip, – neduok Dieve, išgirs triukšmą, pamatys mėlynę ar įbrėžimą.

Atvykę į Norvegiją emigrantai nepaliekami vieni su savo baimėmis. Pavyzdžiui, pirmais mėnesiais darželiuose, mokyklose atvykėliams leidžiama apsiprasti, jie tik supažindinami su tvarka, aiškinama ir angliškai, žodžiu ir raštu, kad tik tėvams būtų suteikta kuo daugiau informacijos. Tad susivokti, išmokti taisykles sudarytos visos sąlygos.

„Neseniai bendravau su viena mama. Darželyje buvo susirinkimas, į kurį ji privalėjo ateiti kartu su sūnumi. Bet jis tuo metu, per vasaros atostogas, buvo pas savo senelius Ispanijoje. Motina buvo labai išsigandusi, kad atsidurs „Barnevernet“ akiratyje. Bet sūnaus auklėtoja po ilgo pokalbio įsitikino, kad vaikui su seneliais yra gerai, kad jis ten ne dėl to, jog tėvai norėjo jo atsikratyti, ir problemų nekilo. Bet motina buvo labai įsibaiminusi. Didžiausia įtampa ir kyla iš to, kad tėvai nežino, kaip pedagogai sureaguos esant vienai ar kitai situacijai“, – pasakoja lietuvė.

Ji pažįsta Tionsberge gerą darbą turinčią, niekada jokioms institucijoms neužkliuvusią moterį, kuri netrukus gimdys, bet vaiką ketina auginti Lietuvoje. „Barnevernet“ jai atrodo kaip monstras, nors Norvegijoje gyvena jau beveik dešimt metų.

„Vis dėlto man sunku būtų nesutikti su norvegų požiūriu, kad svarbiausia yra vaikas. Be jokios abejonės, norvegiška sistema yra gerokai labiau pajėgi išauginti laimingą žmogų negu lietuviška. Taip, kartais ten pasitaiko atvejų, kai vaikas iš šeimos atimamas klaidingai, bet kiek pas mus našlaičių, kiek šeimose apleistų, smurtą patiriančių vaikų. Norvegijoje tokių dalykų apskritai nėra. Laimės, pilnatvės požiūriu vaikams ten tikrai geriau. Bet Lietuvoje – lengviau tėvams“, – ironizuoja J.Kirkilaitė.

„Veidas“ susisiekė su keliomis šeimomis, auginančiomis vaikus Norvegijoje, tačiau pasikalbėti sutiko tik dvi pašnekovės. Kiti Norvegijoje gyvenantys lietuviai atsisakė kalbėti ir pakeistais vardais, ir be jokios nuorodos, kuri leistų juos atpažinti.

„Supraskite, mes čia gyvename ir turime vaikų. Be to, jau patyrėme problemų“, – būgštavo viena šeima.

Iš tiesų gali atrodyti, kad kelių motinų kova su Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema parodė, kaip beatodairiškai mylinti motina gali kautis dėl savo atžalų, ir atskleidė šaltų šiauriečių sistemos piktžaizdes. Skaudi tema pasėjo baimę ir lietuvių bendruomenėse. Kaip televizijos reportaže sakė viena piketo Norvegijoje dalyvė: „Na, kažkokia baimė tai vis tiek yra, nes kalbos eina, kad čia vos ne be reikalo atiminėja vaikus.“

„Aš esu Norvegijos valstybės pusėje. Suprantu, kad žmonės reaguoja, ir džiaugiuosi, jog vieningai palaikome savus, bet gal reikia turėti daugiau faktų ir apie kitą istorijos pusę“, – pokalbio pabaigoje pripažins Osle penkiolika metų gyvenanti Laura.

Iš pradžių ji sako maniusi, kad visa nepagrįsto vaikų atėmimo Norvegijoje tema taps viena iš progų žiniasklaidai sukurti sensaciją, kurios nori auditorija. Tiesa, taip jai atrodė tol, kol į šį reikalą nebuvo įtraukti europarlamentarai ir valstybės diplomatai.

Paklausta, kaip ši tema pateikiama Norvegijos žiniasklaidoje, Laura sako, kad kai buvo ieškoma dingusio vaiko, ko gero, buvo pritaikyta išimtis: grynai paieškos tikslams paskelbta jo nuotrauka ir vardas, o vėliau pasirodė pranešimas, kad vaikas rastas. Tik tiek, ir jokių spekuliacijų ar prielaidų.

Laura pasakoja per daug metų svetur įgijusi įvairių draugų: bendraujanti ir su lietuvių, ir su norvegų, ir su mišriomis šeimomis, pažįstanti ir vienišų tėvų, kurie vaikus nuo pat mažumės užaugino ir į mokslus išleido Norvegijoje. Nė iš vieno negirdėjusi, kad vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ būtų troliai, grobiantys vaikus. O ir pati tikina nepajutusi, kad būtų akylai stebima ar kad Norvegijos vaikų gerovės sargai būtų susirūpinę jos dukra.

Vaiko priežiūra ir rūpinimasis, natūralu, Norvegijoje yra svarbiausios sąlygos, kurias vaikų auklėjimui ir auginimui kelia visuomenė ir valstybė. Tad kodėl nutinka taip, kad dalis lietuvių, nuvykusių į šią šalį, ne tik patenka į vaiko teisių apsaugos tarnybos akiratį, bet vėliau dar ir turi grobti savo nuosavus vaikus?

Tiesa, toje žiniasklaidoje nuskambėjusioje istorijoje vienas pagrindinių linksniuojamų argumentų buvo, kad vaikas yra Lietuvos pilietis. „Veido“ kalbintos pašnekovės nukerta: vienintelis argumentas Norvegijoje yra vaiko gerovė. Gal tuo ir skiriasi norvegiška sistema nuo lietuviškos? Pašnekovės purto galvą ir sako, kad norvegai nereikalauja nieko neįprasta, o, pavyzdžiui, žinoti, kad vaikų mušti negalima, visiems jau būtų pats laikas. Na, o kitos sąlygos gana paprastos ir visai netolimos Lietuvos įstatymams: rūpintis vaikais, nepalikti jų be priežiūros, negirtauti.

Laura paaiškina, kad jei yra bent menkiausia tikimybė, kad su vaiku elgiamasi netinkamai, į gautą pranešimą vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai reaguoja iškart. „Ar tam skundui yra pagrindo, geriau patikrinti nedelsiant, nei praleisti pro akis, – teigia ji. – Neduok Dieve, tai gali būti seksualinis išnaudojimas ar fizinis smurtas. Net jei panašių įtarimų motyvas būtų vaiko fantazijos, tokius atvejus aiškinamasi iškart.“

O pranešimų apie galimą netinkamą elgesį su vaikais bendruomeniškoje Norvegijoje netrunka pateikti bet kas – nuo susirūpinusių kaimynų iki gydytojų. „Tarkime, jei žmogus medikui pasako, kad namie dažni barniai, kad kenčia sutuoktinio smurtą, medikas privalo pranešti vaiko teisių apsaugos tarnybai. Tai yra aukščiau už Hipokrato priesaiką“, – apie siekį apsaugoti vaikus nuo smurto šeimoje pasakoja pašnekovė iš Oslo.

„Man ši problema atrodo šiek tiek išpūsta. Kita vertus, lietuviai labiau nei norvegai yra linkę išgerti vaikų akivaizdoje. Norvegijoje tai netoleruojama: taurė vyno, ir ne daugiau. Jei namie nuolat vyksta šventės, prieš vaiką keliamas balsas, girdėti jo rėkimas, jis gali būti skriaudžiamas, neabejokite, kad kaimynai apie tai praneš vaiko teisių apsaugos tarnybai. Jei namie smurtaujama – apie tai sužinos policija. Patarčiau visiems bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos tarnyba, nes ji pirmiausia nori padėti vaikui. Ne tėvams, o vaikui. Toks vienintelis jų tikslas“, – aiškina kita pašnekovė, Dramene mokytoja dirbanti Indra, į Norvegiją atvykusi prieš dvidešimtmetį.

„Veido“ kalbintos pašnekovės paaiškina, kad Lietuvoje visuomenės linčiuojama „Barnevernet“ negali pateikti savo istorijos versijos, nes susilaikyti nuo bet kokių komentarų ir temos eskalavimo ją įpareigoja griežti įstatymai.

Tylos įžadai kalbant tokiomis temomis Norvegijoje saisto ir daugiau žmonių. Pavyzdžiui, pedagogė Indra yra viena iš tų žmonių, kurie Norvegijoje vaiko teisių sergėtojams turi pranešti apie bet kokias abejones dėl vaiko gerovės. Jei ji, kaip mokytoja, įtaria, kad su vaiku elgiamasi netinkamai, turi informuoti mokyklos direktorių. Tada mokykla, kaip institucija, privalo pranešti apie galimus pažeidimus vaiko teisių apsaugos atstovams.

„Nėra jokio kito pasirinkimo. Dažniausiai tai būna ilgas stebėjimas, vaiko teisių apsaugos tarnyba per kažkurį laiką privalo ištirti skundą. Nereaguoti į jį negalima. Šis procesas niekuo nesiskiria nuo Lietuvos sistemos: bandoma susisiekti su vaiko šeima, kuri toliau stebima ir tiriama. O to pranešimo priežastys gali būti įvairios: vaikas nelanko mokyklos, yra neprižiūrimas, šeimoje smurtaujama. Tarkime, kalbuosi su vaiku ir jis pasakoja, kaip naktį miegojo autobusų stotelėje. Iš pradžių, aišku, turiu jį nuraminti, o tada iškart eiti pas direktorių. Suprantama, nes vaikas neturi miegoti gatvėje, nepaisant to, kad tėvai laiko jį suaugusiu ir galinčiu savimi pasirūpinti“, – pasakoja Dramene gyvenanti lietuvė.

Tačiau Norvegijoje įsitvirtinusios lietuvės tikina, kad savavališkai, be jokio įspėjimo vaikų iš jų šeimos niekas neišplėšia. Prasidėjus stebėjimui ar net priėmus sprendimą perduoti vaiką laikiniems globėjams daroma viskas, kad tik patys tėvai išmoktų tinkamai auklėti savo vaiką. Beje, vaiko perdavimas globėjams yra paskutinė priemonė, iki kurios veda ilgas procesas.

Žinoma, yra du atvejai – fizinis smurtas ir seksualinis išnaudojimas, dėl kurių norvegai nepripažįsta jokių diskusijų. „Jei nustatomi tokie atvejai, vaikas paimamas iškart. Jei, pavyzdžiui, pats vaikas pasako, kad nenori grįžti namo, kad yra prievartaujamas, jis paimamas tą pačią dieną, tačiau tokie atvejai – išimtys, priežastys turi būti labai rimtos. Vis dėlto net ir šiais blogiausiais atvejais įvykis tiriamas, apklausiami tėvai, aplinkiniai, mokytojai“, – paaiškina Dramene gyvenanti pedagogė.

Ji priduria, kad vaiko perdavimas globon yra laikinas ir jokiu būdu nereiškia įvaikinimo. Pavyzdžiui, net jei tėvai turi narkotikų ar alkoholio priklausomybės problemų, tai nėra pats blogiausias scenarijus, nes jiems paskiriamas gydymas, o jei pavyksta pasveikti – jie gali susigrąžinti ir patys auginti savo vaikus. Mokytoja pasakoja, kad dažniausiai globėjais tampa vaikui artimi žmonės, kuriais jis pasitiki ir jau spėjo užmegzti emocinį ryšį: giminaičiai, seneliai ar mokytojai.

Lankę kursus, mokymus, kad taptų globėjais, jie gauna kompensacijas, bet globodami vaiką nedirba. Žinoma, tokia integracija į šeimas Norvegijai kainuoja gerokai brangiau nei kiti būdai, pavyzdžiui, grupė beglobių vaikų, kuriems paskirtos dvi auklėtojos. Kompensacija skiriama pagal konkretų atvejį, todėl jos dydis ir forma skiriasi, tarkime, gali būti taikoma ir lengvata būstui įsigyti.

„Nemačiau, kad kas iš globėjų taptų milijonieriais, – patikėjusius vaikų pardavimo teorijomis nuramina Indra. – Tai nėra atostogos, o darbas visą parą, nes laiko sau turi tik tada, kai vaikas būna kitur, pavyzdžiui, susitinka su savo biologiniais tėvais, nes laikinai perėmus jo globą vis tiek reikia palaikyti ryšį su tikrąja šeima. Tokie susitikimai neorganizuojami tik labai išskirtiniais atvejais. Globėjų šeima daugiausiai gali priimti du vaikus, kurie nėra jaunesni nei jų atžalos. Supraskite, jie negali prisirišti prie vaiko, nes jis bet kada gali grįžti pas tikruosius tėvus. Tai sunkus darbas, nes neretai vaikai pas globėjus pakliūva iš sudėtingų šeimų, turėdami emocinių sutrikimų.“

Pašnekovė iš Oslo svarsto, kad panašių problemų, kai lietuviai ir norvegai nesusitaria, kas geriausia vaikams, atsiranda kone dėl vienintelės priežasties: jei atvykėliai nesilaiko šalies įstatymų ir ignoruoja jiems keliamas sąlygas. Vėliau, prasidėjus ginčams, skersai kelio susitarimui ir deryboms, kaip pastebi ji, gali stoti ir kalbos barjeras. Esą lietuviai dažnai naudojasi vertėjais, kaip atstovais ar advokatais. Tokiu atveju, užuot tiksliai pateikus faktus, prasideda jų interpretacija.

„Kadangi daug metų gyvenu Norvegijoje, nuo pat pradžių stengiausi integruotis, bet bendruomenėje, deja, yra ir kitokių pavyzdžių. Jei pasirenki kitą šalį, kurioje nori kurti savo gerovę, turi nusiteikti laikytis jos įstatymų ir prisitaikyti prie kultūros. Pavyzdžiui, daug lietuvių mėgsta slidinėti Norvegijoje. Bet juk nė vienas lietuvis nėra gimęs su slidėmis, kaip sakoma apie norvegus. Jei to galima išmokti, kodėl negalima priimti ir kitos kultūros dalies, užuot elgusis, kaip patinka? Žinoma, yra kultūrinių, istorinių skirtumų, bet nesakyčiau, kad nuo šiauriečių labai skiriamės. Nuo kinų ar kitų tolimų egzotiškų tautų skiriamės kur kas labiau“, – svarsto Laura.

Ji pateikia pavyzdį, iliustruojantį, kaip galima tiesiog iš principo ignoruoti norvegų keliamus pageidavimus. Mokyklose vyrauja cukraus „psichozė“ – visi kaip įmanydami stengiasi išvengti šio nereikalingo „nuodo“. Ir štai viena lietuvė kasdien vaikui į pietų dėžutę įdeda po lietuvišką glaistytą sūrelį. Norvegai tą sūrelį, žinoma, supranta kaip šokoladą. Mamos buvo paprašyta to daugiau nedaryti jau vien dėl bendraklasių. Žinoma, ji gali sūrelį vaikui patiekti namie vakarienei, bet ne, ji užsispyrusi vis tiek įdeda jį pietums…

Pastarosiomis savaitėmis aistringai besiliejančios emocijos lyg ir neleistų kaltinti lietuvių abejingumu vaikų interesams. Deja, mūsų visuomenės elgesys nepaaiškinamas jokia žmogiška logika: giname vieną, bet nemokame pažadinti savo atjautos, geraširdiškumo, pilietiškumo kenčiant tūkstančiams. Apie tai prakalbo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė.

Jos vadovaujama organizacija domėjosi lietuvių vaikų padėtimi Norvegijoje ir žino, kad jokio sąmokslo prieš lietuvių ar apskritai kitataučių šeimas šioje šalyje nėra. Tačiau visuotinių protestų fone jai rūpi paskelbti ir kitą žinią. „Turiu tik vieną prašymą; jeigu visi Lietuvos žmonės gali sukilti į kovą dėl vieno lietuvio vaiko Norvegijoje, tai gal nors keletas žmonių galėtų padėti vaikams, esantiems Lietuvoje?“ – klausia R.Dičpetrienė atvirame laiške Lietuvos žmonėms.

Emocijos, kuriomis visuomenė reaguoja į Norvegijoje vaiką praradusios lietuvės pastangas jį susigrąžinti, jai primena „violetinę“ istoriją, kai vadinamojo pedofilijos skandalo epicentre atsidūrusios mergaitės stojo ginti visa Lietuva.

„Pasiimam šakes į rankas, ir varom! Net nelabai svarbu – kur ir dėl ko. Ir anoje, ir šioje situacijoje vaikas tampa suaugusiųjų manipuliacijų įrankiu. Ir mažai kam rūpi, kaip jis pats jaučiasi, galų gale ką išgyvena jo motina. Labai abejoju, kad kas nors teikia jai psichologinę pagalbą, kol per visus informacijos kanalus ji ir jos vaikas narstomi po gabaliuką. Pasigendu mūsų visuomenės brandos. Kokia mūsų branda – tokia ir reakcija į problemą: liejasi emocijos, bet nėra sprendimų, nėra dialogo“, – apgailestauja R.Dičpetrienė.

Prieš kritikuojant Norvegijos socialinę sistemą ji siūlo bent pasidomėti, kokia ši yra Lietuvoje: į ką gali atsiremti į ribinę situaciją patekę žmonės, iš ko jiems tikėtis pagalbos. Iškalbingas pavyzdys: vienai mūsų šalies savivaldybei pavyko atkovoti vaiko teisių apsaugos tarnybų iš emigrantės lietuvės atimtą vaiką. Jis buvo grąžintas į Lietuvą ir dabar auga… vaikų globos namuose.

O kokie yra skaičiai, ne emocijos?

Penkeri kūdikių namai ir 97 globos namai yra perpildyti – iš viso šiose Lietuvos įstaigose auga daugiau nei 20 tūkst. vaikų. Norvegijoje nėra kūdikių namų, taip pat ir tokio tipo globos namų kaip mūsų šalyje.

Lietuvoje iš viso gyvena pusė milijono vaikų, Norvegijoje – milijonas. Mūsų šalyje šeimose, kurioms trūksta socialinių tėvystės įgūdžių, auga apie 20 tūkst., Norvegijoje – 50 tūkst. vaikų. Taigi abiejų šalių problemos tos pačios. Bet čia panašumai baigiasi. Norvegai daro viską, kad vaikas būtų išsaugotas biologinėje šeimoje, mūsų šalyje, nors skelbiamas tas pats tikslas, jam pasiekti trūksta visko – priemonių, žmonių, metodikos, net tinkamo požiūrio.

„Lietuvoje vaikas iš šeimos paimamas tik pačiu kraštutiniu atveju, kai jo gyvybei gresia pavojus. Norvegijoje apie tai, kad vaikas mušamas, psichologiškai žeminamas, apskritai nešnekama. Ten to negali būti. Pas mus net ir šeimose, kurios tikrai nėra laikomos socialiai rizikingomis, normalu auklėti vaikus bausmėmis, baime, bendrauti su jais liepiamąja nuosaka. Ir štai tokie žmonės kerta sieną ir atsiduria visiškai kitoje kultūroje su jiems svetimais santykiais – ten negalima pliaukštelėti, o jei taip atsitiks, liudininkai būtinai sureaguos. Mes tai vadiname skundimu, jie – pilietine pareiga, nes vaikas pats negali apsiginti, jam reikia padėti“, – skirtumus aiškina R.Dičpetrienė.

Vaiko teisių apsaugos tarnyba, vadovaudamasi Vaiko teisių konvencija, viena ar kita šeima pradeda domėtis sulaukusi pranešimo, kad galbūt joje netinkamai elgiamasi su vaiku. Įtarimų gali kilti bet kam – socialinei darbuotojai, medikei, darželio auklėtojai, mokytojai, kunigui, kaimynams… Tada tarnybos atstovai apsilanko šeimoje, kad galėtų įvertinti situaciją, nustatyti, kokie yra jos socialinės tėvystės įgūdžiai. Sudaromas trijų arba šešių mėnesių darbo su šeima planas. Stoja į darbą visas būrys specialistų, suteikiama kompleksinė pagalba. Jei per pusmetį padėtis negerėja, teismo sprendimu vaikas laikinai perduodamas į profesionaliai parengtą globėjų šeimą, o tėvai stiprinami toliau. Pagrindinis ir vienintelis tikslas – grąžinti vaiką į biologinę šeimą, kai tik ji bus pasirengusi.

Ir Norvegijoje būna atvejų, kai vaikas yra paimamas tą pačią akimirką, bet jie labai reti. Lietuvoje, priešingai, beveik visi paėmimai yra drastiški.

„Šventai tikiu, kad norvegai neima vaikų šiaip sau, tik šovus į galvą. Yra ilgas šeimos stebėjimas, atkaklus darbas su ja“, – neabejoja organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė.

Aktualusis komentaras

Dainius Pūras: „Sąmokslo teorijos klaidina patiklius žmones“

Apie tai, kaip itin jautrios vaikų, šeimos temos tampa įrankiu propagandiniame kare šmeižiant Vakarų valstybes, „Veidui“ pasakoja vaikų ir paauglių psichiatras prof. Dainius Pūras.

„Juvenaline justicija“ Rusijoje buvo pavadinti vaiko teisių apsaugos principai ir praktikos, kurias rekomenduoja Jungtinės Tautos ir kurias nuosekliai įgyvendina dauguma pasaulio ir Europos valstybių.

Jau pats terminas yra klaidingas. Nors iš tikrųjų terminas „juvenile justice“ (angl.)  reiškia šiuolaikinį požiūrį į tai, kaip reikia spręsti nusikalsti linkusių paauglių problemas, šioje sąmokslo teorijoje juvenaline justicija vadinamas visas kompleksas šiuolaikinių būdų veiksmingai ginti vaiko teises.

Kaip ir dauguma sąmokslo teorijų, ši teorija remiasi nepatikrintomis ir subjektyviai bei tendencingai pateiktomis istorijomis apie tai, kaip esą Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse griaunamas šeimos institutas. Kovotojai prieš „juvenalinę justiciją“ kuria ir skleidžia istorijas apie tai, kad Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse vaikai skatinami nepaklusti tėvams, kad dėl menkiausios smulkmenos „grobiami“ atvykėlių iš Rytų Europos vaikai. Taip pat ši sąmokslo teorija klaidina patiklius žmones, netinkamai informuodama apie rekomendacijas lytinio švietimo srityje (prisiminkime Lietuvoje sukeltą ažiotažą dėl „Estrelos“ projekto, kai žmonės buvo klaidinami, esą  vaikai nuo mažumės bus verčiami  masturbuotis).

Bet dažniausiai šiais išpuoliais stengiamasi ginti vadinamųjų normalių šeimų teisę auklėti vaikus be jokios valstybės institucijų galimybės įsikišti esant įtarimui dėl prievartos prieš vaikus ar nepriežiūros. Laikomasi požiūrio, kad visi būdai, kuriuos tėvai taiko augindami ir auklėdami vaikus, yra tinkami. Šio judėjimo atstovai nepaaiškina, kas ir kokiu būdu turėtų surūšiuoti šeimas į tas, kurias reikia prižiūrėti, ir tas, kurių negalima prižiūrėti. Kaip žinome, šeimose vaikai dažnai patiria akivaizdų smurtą ir nepriežiūrą, ir kai matomos žiaurios pasekmės, jau patys kovotojai prieš bet kokią vaiko teisių priežiūros galimybę piktinasi, kad nieko nebuvo daroma.

Šie kovotojai prieš „juvenalinę justiciją“ kartais informuoja apie tikrus faktus, kai užsienio vaiko teisių apsaugos tarnybos padaro klaidą. Tačiau tos išimtys iš taisyklių pristatomos kaip taisyklės, ir visuomenė nekorektiškai dezinformuojama, esą Šiaurės ir Vakarų Europoje yra labai prastai su šeimų ir vaikų gerove. Tačiau daug objektyvių rodiklių rodo, kad kaip tik tose valstybėse vaikų ir šeimų gerovės rodikliai yra itin aukšti, o tokiose valstybėse, kaip Lietuva ar juo labiau Rusija, jie prasti. Šitų  įrodymų kovotojai prieš tai, ką jie vadina „juvenaline justicija“, komentuoti nenori.

Kovos prieš „juvenalinę justiciją“ tikrieji autoriai nėra žinomi, kaip tai dažnai būna su sąmokslo teorijomis apie geriausių gyvenimo kokybės standartų pasiekusias  liberalios demokratijos valstybes.

Aš apie visas šias negrabiai sukurtas juodąsias technologijas pirmą kartą išgirdau 2010–2011 m., būdamas Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys ekspertas. Tuo metu komitetas siūlė Ukrainai nuosekliai įgyvendinti JT rekomendacijas vaiko teisių srityje, atsisakyti sovietinio požiūrio į vaikų globą, nuolatinio vaikų globos įstaigų protegavimo ir diegti naujas bendruomenines paslaugas šeimoms stiprinti, mokyti šeimas tinkamai ir be prievartos auklėti vaikus, kartu stiprinant vaiko teisių apsaugą.

Tuo metu UNICEF kvietimu nuvykęs į Ukrainą padėti šiai valstybei įgyvendinti rekomendacijas, iš ukrainiečių sužinojau apie nežinia kieno sukeltą panikos dėl „juvenalinės justicijos“ bangą ir kad Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos ir Europos Sąjungos rekomendacijos skirtos „mūsų vaikams grobti ir tvirkinti“ bei „mūsų šeimoms ardyti“. Į Lietuvą šios gąsdinimų kopijos atėjo šiek tiek vėliau, 2012–2013 m.

Instrukcija, kaip nemušti vaiko

Kad emigrantams būtų lengviau prisitaikyti prie norvegiškos tvarkos, ir įvairiuose Norvegijos lietuvių, ir ambasados tinklapiuose skelbiamos tėvų elgesio su vaikais atmintinės. Štai ~norvegija.org~ pateikia dažniausiai užduodamus klausimus ir atsakymus į juos.

„Ar galima vaiką mušti, papurtyti, šaukti ant jo?

Negalima. Bet koks fizinis ar psichologinis smurtas yra kriminalinis nusikaltimas. Bet Jūs galite leisti vaikui rėkti. Vaiko teisių tarnyba nevažiuos patikrinti, jei kaimynas paskambins ir pasakys, kad vaikas apačioje rėkia jau valanda laiko. Jei rėktų nuolat, tarkime, savaitę, mama pasirodytų kieme su mėlyne ant veido, jei būtų girdėti riksmai, indų daužymas ir pan., tada tarnybos darbuotojai atvyktų iš karto. Svarbu suvokti, kur auklėjimas prasilenkia su smurtavimu.

„Nuo kokio amžiaus vaikas gali padėti namų ruošoje?“

Amžiaus ribos nėra. Tai priklauso nuo vaiko ir nuo darbo. Jis gali padėti namų ruošoje tol, kol tai netrukdo atlikti namų darbus, lankyti būrelį, susitikti su draugais ir pan. Jei vaikas mokykloje pasakys, kad negalėjo vakar žaisti futbolo, nes turėjo sutvarkyti visus namus, nuplauti mašina ir dar atlikti kitų darbų, tai jau gali atkreipti vaiko teisių apsaugos dėmesį. Vaikas turi teisę į savo laisvalaikį, tad negalite jo visos dienos užkrauti ruošos darbais ar brolio/sesės priežiūra.

„Ar galima vartoti alkoholį per šventes, pas draugus?“

Vieną kitą taurę gali gerti ir mama, ir tėtis, bet su sąlyga, kad vaiku bus pasirūpinta. Švęsti galima ir kai vaikai yra namie, bet saikingai, nes svarbiausia yra vaiko saugumas, miegas ir pan. Jei švenčiate pas draugus, nieko bloga, jei paryčiais grįšite taksi su miegančiais vaikais ant rankų.

„Ar vaikas privalo eiti į darželį vis su kitais drabužiais?“

Nieko baisaus, jei vaikas drabužius išsitepė iš pat ryto ar vakar vakaro. Tačiau vaikų darželio darbuotojai pasikviečia tėvus pokalbio, jei drabužiai neskalbiami savaitę, vaikas taip pat nepraustas. Jei tėvai nepasitaiso, iškviečiama vaiko teisių apsaugos tarnyba.

„Nuo kada vaikas gali būti vienas namie?“

Nėra nustatytos amžiaus ribos, tai priklauso nuo vaiko sąmoningumo, sugebėjimo pasirūpinti savimi. Tačiau jei norite palikti vaiką vieną, jis turėtų būti sulaukęs 16–17 metų. Ir Jūs turite būti garantuoti, kad jis elgsis atsakingai, nevartos alkoholio ir pan.“

Jūratė Kiliulienė, Gabija Sabaliauskaitė

M. Kolesinskaitės nuotr.

Norvegijoje išsipildo ne visos lietuvių emigrantų svajonės – ne visi dirba savo svajonių darbovietėse, siekia išsvajotų mokslų, gyvena prabangiuose būstuose. Bet socialinės garantijos, padorus atlyginimas, pagarbus požiūris į darbuotojus padaro priimtinas ir kuklesnes svajones.

Jurgita Jurevičienė

Užtat vaikų ir jaunimo svajonės dažniausiai nesudūžta. Norvegija jiems sparnų nenukerpa, nors švietimo sistema šioje šalyje nėra tobula.

Mažiau mokslo – daugiau laisvalaikio

Dvylikametė Dovilė Bružaitė svajoja treniruotis atlikdama šuolius ant batuto ir mokytis joti. Ir apie tai drąsiai pareiškia tėvams. Ji – Norvegijos pietų miesto Tionsbergo Ringshoug vidurinės mokyklos aštuntokė. Lietuvoje baigusi keturias klases, iš karto buvo priimta į šeštą. Kaip ir visi atvykėliai, pirmiausia Dovilė lankė vadinamąją vaivorykštės klasę Traleborg vidurinėje, o po metų, pramokusi norvegiškai, pateko į kitą mokyklą arčiau namų. Kokių įspūdžių palieka norvegiškos mokyklos?

„Čia daug geriau, nei įsivaizdavau. Pirmojoje mokykloje man atrodė, kad aplinkui labai daug lietuvių. O pernai, septintoje klasėje, kai patekau tarp norvegų, šiek tiek jaudinausi. Bet iš pradžių neteko daug mokytis, išgirdome tik informaciją, gavome knygas ir pan. Mokytojų nebuvo daug, tie patys dėstė kelis dalykus“, – gyvai pasakoja Dovilė.

Pamokos čia baigiasi kaip ir Lietuvoje – maždaug iki 14.30 val., bet mokykloje galima pasilikti ir ilgiau, iki 16 val. Jei sunku, du kartus per savaitę skiriama po valandą su mokytoju ruošti namų darbus.

Dabar jų klasėje 24 mokiniai.

Beje, mokykloje nėra valgyklos, tik automatas su šokoladiniu pienu, arbata, sultimis, įvairiais sumštiniais. Pavalgyti mokykloje per dieną kainuoja apie 15–20 kronų (6–8 Lt).

Į klausimus, ar sunku mokytis Norvegijoje, ar mokytojai verčia mokytis, Dovilė kartu su mama atsako skambiu juoku. Ir parodo matematikos namų darbus, skiriamus aštuntokui: 12 + 23, 15 – 8, paprastos trupmenos… Savaitei skiriami kokie penki šeši uždaviniai. Ir galima patiems pasirinkti, kada atsiskaityti – antradienį ar penktadienį. Jokio sėdėjimo iki išnaktų, jokio streso. Tokios užduotys gerokai prajuokina Dovilės drauges Lietuvoje.

Nors Dovilei lengviausiai sekasi matematika, labiausiai ji mėgsta menų ir amatų pamokas, per kurias vaikai piešia, siuva, gamina iš medžio.

Ar mokytojai griežti? Prieš atsakydama mergaitė susimąsto: „Visokių yra. Taip, griežti tiems, kurie neklauso, kikena per pamokas, kalba be eilės. Būna, kad ir aš sulaukiu pastabų: Dovile, turi dirbti, netingėti. Jei prasižengiu, mokytoja pirmiausa įspėja, po to parašo pastabą į savo knygą ir aptaria su tėvais. Bet ir pagirti dažniausiai randa už ką.“

Jei kyla rimtesnis konfliktas, sakykim, vaikai susimuša, pirmiausia patys ir bando išsiaiškinti, į mokytoją ar direktorę kreipiasi retai.

Per klasės valandėles, pasak paauglės, bendraklasiai išsako viską. Pavyzdžiui, į klasę neleidžiama eiti su batais, tai kelios mergaitės, kurioms per sunku raišiotis batų raištelius, išsiprašė, kad joms būtų padaryta išimtis. Tiesa, auklėtoja tai leido tik sausuoju metu, o štai dėl gumos kramtymo nenusileido…

Nei tėvai, nei pati Dovilė teigia nepajutusi diskriminacijos dėl tautybės, gabumų ar turtinės padėties. Iki 8 klasės mokiniams čia net nerašoma pažymių, tik mokslo metų gale tėvams parodomas vaiko pasiekimų įvertinimas procentais. Kaip klasė pažengė per metus, sužino visi, o kiekvieno vaiko duomenys konfidencialūs.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Brangu ir milžiniški atstumai tarp turistinių objektų, tačiau pasakiškai gražu. Tai, ko gero, taikliausias kelionės po Norvegiją apibūdinimas.

“Į Norvegiją reikia keliauti ne architektūrinių ar istorinių paminklų ieškoti, o gėrėtis unikaliais ir fantastiškais gamtos vaizdais – įspūdingais fiordais, didingais kalnais ar vaizdingomis pakrantėmis”, – sako aistringa keliautoja Rasa Vaitkutė, jau tryliktus metus gyvenanti Norvegijoje.

Didžiausi ir gražiausi fiordai
Vienas įdomiausių Norvegijos turistų traukos taškų – fiordai. Didžiausias ir ilgiausias Norvegijos fiordas yra Sognės. Plonytė jūros juosta, įrėminta beveik vertikaliai į 900 m aukštį kylančių akmeninių sienų, nuo kurių krioklių kaskadomis žyra tirpstančių ledynų upelių vandens purslai, ne vienam keliautojui atima žadą. Būtent šiame fiorde net vaizduote neapdovanotas žmogus nesunkiai gali įsivaizduoti tingiai ant vandens besisupančią, kvadratinėmis burėmis pasidabinusią grėsmingą IX–XI a. vikingų laivų armadą.
Sognės fiordas yra apie 184 m ilgio, apie 2100 m gylio, beveik 600 m gilesnis nei JAV esantis Didysis Kanjonas. Šį Norvegijos fiordą, turintį nemažai atšakų, kaip ir kitus 200 fiordų, įsirėžusių į sausumos gilumą, suformavo ledynai. Netoliese yra išlikęs Jostedalio ledynas. Tai didžiausias žemyninės Europos ledynas – 300 m storio ir 400–500 kv. km ploto. Jostedalio ledynas turi ne vieną vaizdingą atšaką – liežuvį, nusidriekusį per kalnų slėnį. Populiariausia tarp turistų yra Briksdalio atšaka.
“Ledynai – tai dar viena vieta, kurioje galima pasimėgauti įspūdingais vaizdais. Tačiau jie sparčiai tirpsta ir kiekvieną vasarą reikia domėtis, į kuriuos leidžiama lipti, o į kuriuos draudžiama, nes kiekvienais metais situacija keičiasi”, – sako Rasa.
Pasižvalgius po ledynus įdomu apsilankyti ir Aurlandsdaleno slėnyje, o ten būtina pakilti į populiarią Stegastaino apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria puikus vaizdas. Daugelis turistų daro klaidą, kad pasivažinėję palei Sognės fiordą atsisako minties užsukti į kitus. Mat šis yra tik didžiausias, o gražiausių titulas priklauso mažesniems.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 292014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2014-m

Balandžio pabaiga šiaurės Norvegijos Andoy saloje lietuvių įkurtoje žvejybos bazėje „Andoy fiske camp“ bus azartiška. Jūroje, kur pernai lietuviai sužvejojo beveik 200 kilogramų atlantinį otą, balandžio 22–29 d. vyks pirmosios pasaulyje tarptautinės otų gaudymo varžybos. Jose dalyvauti jau užsiregistravo komandos iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos ir Norvegijos.
Prieš trejus metus į 3 tūkst. gyventojų neturinčią Andoy salą atvykęs lietuvis Saulius Babravičius nepabūgo investuoti pinigų, laiko ir darbo bei pasiryžo joje sukurti žvejų poreikius atitinkančią infrastruktūrą. Šiandien jis pasaulio žvejų rojuje atidaro jau antrąją, ant jūros kranto įkurtą, bazę Andenes miestelyje ir su partneriais, viena pirmaujančių Lietuvos mėgėjiškos žvejybos įmonių, UAB „Kotas“ imasi ambicingų planų – surengti pirmąsias pasaulyje tarptautines otų gaudymo varžybas.
„Sieksime, kad šios varžybos taptų kasmetinės, o kol kas varžybų dalyviams žadame septynias dienas žvejybos, kupinos jaudulio ir azarto“, – sako Andoy fiske camp“ direktorius S. Babravičius.
Varžybose gali varžytis komandos, kurių kiekvieną sudaro trys žvejai. Komandos kasdien žvejybai galės skirti iki 10 valandų. Laimės ta komanda, kuriai per varžybų savaitę pavyks pagauti didžiausio svorio otą. Varžybose galės dalyvauti iki 10 komandų.
Otai turės būti gaudomi naudojant tik dirbtinius masalus, o vienas dalyvis vienu metu galės naudotis tik vienu įrankiu. Kiekvieną dieną, pasibaigus turui, bus sveriami ir registruojami komandų laimikiai.
„Šiose varžybose laukiame tiek profesionalų, turinčių ne vienerių metų jūrinės žvejybos patirtį, tiek ir visiškų naujokų, trykštančių noru pirmą kartą leistis į nepamirštamą nuotykį. Prieš varžybas viena diena bus skirta instruktažui, todėl visą reikiamą informaciją suteiksime net ir patiems „žaliausiems“, – nuramina S. Babravičius.
Varžybų dalyviai galės naudoti savo įrankius, o jų neturintys turės galimybę juos išsinuomoti bazėje. Lietuvio sukurtame žvejybos komplekse galima išsinuomoti katerius, specialią žvejybos įrangą, gauti žvejybos gido paslaugas ir apsistoti specialiai žvejams įrengtuose apartamentuose.
Pasak. S. Babravičiaus, Andoy salos vandenyse dažniausiai pagaunami 10–30 kilogramų sveriantys otai, tačiau net ir palyginti nedidelis 10 kilogramų otas daugeliui Lietuvos žvejų jau yra „gyvenimo“ žuvis.
„Oto žvejyba ypatinga. Kadangi ši žuvis yra plokščia, norint ją ištraukti, reikia įdėti kur kas daugiau pastangų, nei iš vandens trauktum, pavyzdžiui, lydeką. Oto pasipriešinimas – kur kas didesnis. Be to, ši žuvis tūno dugne, todėl ją, visų pirma, reikia surasti, o po to suvilioti. Otų žvejyba – tai medžioklė, tik ne miške, o vandenyje“, – tikina varžybų organizatorius.
Otai žvejojami 20–80 metrų gylyje. Jų žvejybai naudojama tik pati patvariausia, galinga jūrinė įranga.
„Jei žuvis sveria iki 50 kilogramų, ją ištraukti į kraterį dar gana nesudėtinga, bet jei svoris didesnis, reikia spręsti, ar žuvį traukti iš vandens ar tiesiog vandenyje partempti į uostą. Didelės žuvies traukimas gali būti pavojingas. Verčiamas per bortą toks otas uodega gali rimtai sužaloti“, – teigia S. Babravičius.
Būtent „Andoy fiske camp“ lietuvių žvejų kompanijai UAB „Kotas“ pavyko sugauti milžinišką atlantinį otą. 195,2 kilogramų svorio ir beveik 2,5 metro dydžio žuvis neabejotinai yra didžiausias kada nors Lietuvos žvejų pagautas atlantinis otas ir trečias pagal dydį sužvejotas pasaulio žvejų. Iš vandens ištraukti ir saugiai į valtį paguldyti žuvį milžinę keturiems lietuvių ekipažo nariams pavyko tik po beveik valandą trukusios atkaklios kovos.

Norvegijos teismas Andersui Beringui Breivikui pagal šios šalies įstatymus paskyrė maksimaliausią bausmę.

Norvegijos teismas A. Breiviką, kuris pernai liepos 22 d. susprogdino 8 žmones prie vyriausybės pastato Osle ir sušaudė 69 jaunuolius jaunimo sąskrydyje Utojos saloje, pripažino pakaltinamu. Teroristas pasiųstas į kalėjimą 21-eriems metams su galimybe bausmę pratęsti, jei nusikaltėlis bus pripažintas pavojingas visuomenei. Tokiu būdu patenkinti tiek pačio A. Breiviko, tiek žudynių aukų artimųjų pageidavimai. Teismo nuosprendžio nuteistasis skųsti neketina.

Patenkinti visi

Kaip ir per kiekvieną teismo dieną, taip ir nuosprendžio skelbimo metu A. Breivikas teismo salėje, kai tik jam buvo nuimti antrankiai, pakėlė ranką į viršų, imituodamas nacistinį pasisveikinimą. Teismas paskelbė verdiktą, už kurį vieningai balsavo visi penki proceso teisėjai: A. Brevikas pripažintas pakankamai pakaltinamu, kad už savo veiksmus atsakytų baudžiamąja tvarka. Bausmė jam paskirta maksimali, kokia gali būti taikomas pagal galiojančius Norvegijos įstatymus – 21 metai kalėjimo. Beje, tai nereiškia, kad 2032 metais nusikaltėlis išeis į laisvę (bausmės laikas skaičiuojamas nuo sulaikymo dienos): jei jis po 20 metų bus pripažintas pavojingu visuomenei, tai tuomet įkalinimo terminas bus dar pratęstas 5 metams. Tokių pratęsimų skaičiaus Norvegijos įstatymai nenumato: jų gali būti ir trys, ir septyni.

Pagrindine intriga prieš paskelbiant nuosprendį buvo ta, ar bus A. Breivikas pripažintas pakaltinamu, ar ne. Ši intriga iš esmės buvo daugiausia moralinė ir beveik neturėjo politinio atspalvio, kaip bandė teigti pats nuteistasis. Politiniai motyvai neturėjo jokios įtakos skelbiant teismo nutartį. Dar iki teismo buvo aišku, kad A. Breivikas ilgiems metams bus išsiųstas į „Yla“ kalėjimą. Neišspręstas klausimas buvo tik tas, ar paskui A. Breiviką į įkalinimo vietą reikės siųsti būrį psichiatrų, ar ne.

Dauguma norvegų, tarp jų ir žudynių aukų giminaičiai laikėsi nuomonės, kad A. Breiviką reikia pripažinti pakaltinamu, kitaip masinių skerdynių pernai vasarą prasmė būtų sumenkinta. Todėl dauguma jų buvo solidarūs su nusikaltėliu, kuris ir pats teigė, kad jis – psichiškai sveikas, o jei jis būtų pripažintas neveiksniu, tai būtų jo „pažeminimas“, ir apskritai, tai būtų buvę „blogiau už mirtį“.

Dėl to paskelbtas teismo nuosprendis tenkina visas puses, gal tik išskyrus prokurorus, kurie A. Breiviką norėjo pripažinti nepakaltinamu.

Skelbdami sprendimą apie nusikaltėlio psichinę būklę, neva jis priklauso Tamplierių ordinui, teisėjai vadovavosi dviem psichiatrų ekspertizėmis. Pirmosios rezultatai buvo paskelbti 2011 m. lapkritį. Tada ekspertai padarė išvadą, kad A. Breivikas yra paranojinis šizofrenikas, nuo jaunystės girdi įvairiausius mistinius garsus ir yra linkęs į savižudybę. Norvegijos visuomenė priėmė šias išvadas nevienareikšmiškai: kai kas tvirtino, kad pripažinti A. Breiviką nepakaltinamu – tas pats, kas nurašyti Hitlerio, Stalino ar Pol Poto nusikaltimus, neva ir jie buvo „paranojiniai šizofrenikai“, kiti gi buvo įsitikinę, kad sušaudyti jaunuolius Utojos saloje tegalėjo tik psichiškai nesveikas žmogus.

Pats A. Breivikas bei jo advokatas Geiras Lippenstadas pirmosios ekspertizės rezultatais buvo labai nepatenkinti. Šių metų sausį buvo paskirta papildoma psichiatrinė ekspertizė, kurios metu būrys psichiatrų tris savaites nuolat stebėjo A. Breiviko elgseną. Jos rezultatai buvo visiškai priešingi nei pirmosios ekspertizės, galutinės išvados buvo paskelbtos balandžio mėnesį. Medikai pripažino A. Breiviką pakaltinamu ir pareiškė, kad žudynių pernai liepą metu jis nebuvo psichozės būsenos. Kita vertus, visiškai sveiku nusikaltėlis nebuvo pripažintas: anot ekspertų, ne visada adekvačiai vertina susidariusią situaciją, o žudynių metu jam buvo emocinis šokas. Tokios išvados A. Breiviką tenkino. Teisme ekspertai taip pat papasakojo, kad prieš nusikaltimą jis vartojo stimuliuojančius preparatus.

Po antrosios ekspertizės teismo procesas įgavo didesnė pagreitį, pagrindinis gynybos tikslas buvo įrodyti, kas klientas yra pakaltinamas. Dėl to advokatas G, Lippenstadas liudininkais į teismą reikalavo kviesti įvairaus plauko nacionalistus (pvz., ultardešinįjį politiką S. Fjordmaną), islamistus (mulą M. Krakerį). Tokiu būdu advokatas norėjo įrodyti, kad karas tarp Vakarų (krikščionybės) ir Rytų (islamo) egzistuoja ne vien norvegų teroristo galvoje. Teismas, beje, neleido į procesą iškviesti visus gynybos pageidaujamus asmenis, kiti gi atsisakė atvykti patys.

Pats brangiausias kalinys

Paskelbtas nuosprendis gerokai kirs per Norvegijos biudžetą. A. Breiviko išlaikymas valstybės iždui jau atsėjo beveik 2 mln. eurų. Kiekvieni kiti metai, preliminariomis prognozėmis, pavojingo teroristo išlaikymui kainuos po 700 tūkst. eurų O jei dar A. Breivikui kalėjime būtų reikėję įkurdinti psichiatrinę kliniką, pridėjus išlaidas gydymui, norvegų spaudos paskaičiavimais, suma jo išlaikymui būtų padidėjusi keturis kartus. Paskaičiuota, kad A. Breivikas biudžetui kainuos 15 kartų brangiau nei išlaikyti paprastą kriminalinį kalinį. Į šią sumą neįtrauktos 82 mln. eurų išlaidos, kurių prireikė valdžios institucijų persikraustymui į kitas patalpas iš A. Breiviko susprogdintų pastatų.

Artimiausius metus kalinys bus laikomas „Ylos“ kalėjime netoli nuo Oslo. Iš viso jame gali būti laikomi 124 nusikaltę vyrai. Šiame kalėjime A. Breivikui jau išskirtas atskiras fligelis. Jam paskirti trys kambariai po 8 kv. m. (miegamasis, sporto salė ir „darbo kabinetas“). Taip pat jis turės atskirą kiemelį, apjuostą betonine juosta su viršuje apraizgyta spygliuota viela, kelios dienos iki teismo proceso kalėjimo vadovybė spaudoje paskelbė teroristo “apartamentų“ nuotraukas, nuslėpdama tik miegamojo išvaizdą (neva saugumo sumetimais). Labai daug asmeninių daiktų nuteistasis turėti negalės. A. Breivikas, kaip ir kiti visi Norvegijos kaliniai, galės žiūrėti televizorių, o su išoriniu pasauliu turės teisę bendrauti pašto laiškais. Norvegijos įstatymas numato, kad kiekvienas kalinys turi teisę turėti kameros draugą. Tačiau norvegų valdžia baiminasi, kad nelabai kas iš kalinių norės gyventi kartu su teroristu, todėl A. Breivikui bus samdomas specialus žmogus. Kalėjimo vadovybė jau paskelbė, kad A. Breivikas negalės matyti kitų kalėjimo gyventojų, tačiau galės bendrauti su tame pačiame fligelyje kalinčiais vyrais.

Be sportinių treniruoklių ir prie grindų privirintų baldų, kurių neįmanoma panaudoti kaip ginklų, A. Breiviko kameroje yra ir kompiuteris, tiesa, be interneto ryšio. Jame, beje, yra instaliuota „Wikipedia“ ekciklopedija, kuri bus nuolat atnaujinama. Daugiau apie teroristo kompiuterio programas nieko nepranešama, tačiau žaidimų čia yra šimtai, tarp kurių nėra nė vieno smurtinio. Kameroje esanti rašomoji mašinėlė išskirtiniam kaliniui kaip tik greitai bus reikalinga: advokatai pranešė, kad A. Breivikas jau pradeda rašyti savo autobiografinę knygą. Šis kūrinys užims vietą šalia A. Breiviko jau paskelbto 1500 puslapių teroristo manifesto „2083 – Europos nepriklausomybės deklaracija“.

Pastatas, kuriame įsikūręs „Yla“ kalėjimas, buvo pastatytas 1930 metais, iš pradžių čia buvo moterų įkalinimo vieta. Antrojo pasaulinio karo metais čia veikė vokiečių koncentracijos lageris „Grini“.

Lietuviai įdomybių ir egzotikos įprato ieškoti tolimiausiuose ir atokiausiuose pasaulio kraštuose, tačiau nemažai keistenybių, vertų keliautojų dėmesio, yra ir Europos šalyse. Juolab kad nuo kai kurių skiria tik kelios valandos skrydžio lėktuvu.

Europa įdomi savo istorija, miestais, išsaugojusiais prabėgusių amžių statinius, įspūdingomis pilimis ir dvarais, tačiau joje yra gerokai daugiau dalykų, kuriuos verta pamatyti smalsiam keliautojui. Pavyzdžiui, šiaurėje norisi pasigrožėti pašvaistėmis ir beveik visą parą trunkančia diena ar naktimi, pietuose – tropiniais sodais, nuostabaus grožio pakrantėmis, o kur dar Alpių, Siera Nevados, Tatrų ar Karpatų kalnai. Yra ir daugiau objektų, keliančių nuostabą net ir patyrusiams keliautojams.

Milžinų pasaulyje

Mėgstantiems jūros šėlsmą ir kalnų didybę vertėtų pasukti į Airiją. Turistinės Airijos vizitinė kortelė yra sodriai žalia laukų spalva, gotikinių vienuolynų griaučiai bei akmeninėmis tvoromis padalyti laukai, bet ne mažesnį įspūdį padarys ir Mohero uolos, Barenas ar Milžinų kelias.
Banguotos, apie 200 m aukščio Mohero uolos Klero grafystės pakrante driekiasi apie 7–8 km. Palei pat kraštą įrengtas pėsčiųjų takas, o užsižiopsojusius keliautojos saugo turėklai. Žingsniuojant takeliu akį traukia fantastiniai uolų siluetai, tarp kurių galima atpažinti ir sėdinčią moterį. Viena legenda pasakoja, kad tai suakmenėjusi ragana, kuri skandindavo laivus, o kita – esą mergina, nesulaukusi nuskendusio mylimojo, suakmenėjo iš ilgesio.
Nenuostabu, kad tokia ypatinga vieta apipinta daugybe legendų ir pasakojimų. Stovint ant galingos, vingiuotos pakrantės sienos, į kurią rūstus vėjas gena putotas Atlanto bangas, kartais sublizgančias nuo retų saulės spindulių, užgniaužia kvapą nuo tobulos gamtos didybės ir vaizdo, verto genialiausio dailininko teptuko ar poeto romantiko eilių.
Iki soties pasimėgavus rūsčia gamta, galima pasukti link Bareno. Čia nustebina dar rūstesnis vaizdas – akmeninė suskeldėjusi žemė ir vandenyno bangų purslai, ištykštantys į kelių metrų aukštį. Šį keistą peizažą suformavo paskutinis slenkantis ledynas, o Bareno terasos, kur ne kur pasidabinusios skurdžiais augalais, kyla iki pat Sliv Elvos kalno viršūnės.
Mohero uolas ir Bareną galima apžiūrėti tą pačią dieną, o štai norint pamatyti Milžinų kelią jau reikia skirti daugiau laiko. Pamatęs unikalų gamtinį darinį nenorom prisimeni legendas apie milžiną, kuris išgrindė kelią per jūrą iki pat Škotijoje esančios Stafos salos, kad joje gyvenančiai mylimajai nereikėtų bristi per jūrą. Kelias atrodo išgrįstas taisyklingomis šešiakampėmis bazaltinėmis kolonomis ir driekiasi į jūrą daugiau nei 140 m. Tyrinėtojai suskaičiuoja apie 40 tūkst. stulpų, kurie yra gamtinių kataklizmų, vykusių prieš milijonus metų, palikimas. Beje, netoliese yra ir kitų įdomių uolų: galima pasiklausyti vėjo, grojančio Vargonų uola, pabandyti įsivaizduoti, kas galėjo sėdėti milžiniškame Išsipildymo soste.
Norėtųsi į Stafos salą briste nubristi, bet kadangi mes nesame milžinai, tai reikėtų nepraleisti progos joje apsilankyti keliaujant po Škotiją. Į salą plaukiama laiveliu, bilietas kainuoja apie 80 eurų, ir net esant ramiam vėjui supa gana stipriai, tačiau nemaža kaina ir net jūros liga greitai užsimiršta pamačius įspūdingą vaizdą – legendomis apipintą 69 m ilgio ir tokio paties aukščio prie įėjimo Fingalo olą, suformuotą iš bazaltinių kolonų. Atrodo, pati gamta pastatė katedrą ar tobulą koncertų salę ūžaujantiems vėjams ar legendiniams milžinams. Ne veltui ši ola įkvėpė dar visai jauną kompozitorių Felixą Mendelssohną sukurti „Hebridų uvertiūrą“, kuriai lipte prilipo Fingalo olos pavadinimas. Tobulu gamtos kūriniu grožėjosi romantizmo kūrėjai Johnas Keatsas bei Walteris Scottas.
Rūsčios gamtos, taip pamėgtos romantikų, Škotijoje ieškoti netenka – pasukus bet kur į kalnus akį džiugina violetiniai viržių žiedai, prigesintos žalios, rudos spalvos ir kalnų viršūnės, o kur dar kriokliai, kurie ilgiau pabuvus kalnuose tampa tiesiog įprastu, jau nieko nestebinančiu vaizdu. Tačiau nuplaukęs į Arano salą stabteli iš netikėtumo – nosį pakutena kvapai, kurie labiau dera Viduržemio regiono paatogrąžių sodams, o vėjas šiaušia vešlius palmių lapus. Tokį pat nuostabą keliantį parką galima rasti ir prie Culzeano pilies. Pasirodo, šiltosios Golfo srovės veikiamos žiemos čia būna labai švelnios, tad gali klestėti egzotiški augalai.
Norintieji keliauti į Skandinaviją nenusivils pasirinkę Norvegiją ir į maršrutą įtraukę Nordkapą, šiauriausią Europos tašką, Trolio Liežuvį, uolą virš tarpeklio, ar Briksdalio ledyną. „Jei šeimos važiuoja į Norvegiją, tai aš joms rekomenduočiau važiuoti į vakarinę dalį, link fiordų. Ten yra garsusis Sognės fiordas, vienas ilgiausių pasaulyje, ir Lyso fiordas, virš kurio pakibusi garsioji Preikestoleno (Sakyklos) uola. Tai pasaulinio lygio objektai“, – pataria geografas ir keliautojas Rytas Šalna.
Pasak R.Šalnos, pasaulinio lygio objektai yra Alpės, ypač vaizdingi kalnų ir ledynų vaizdai Austrijoje ir Šveicarijoje. Šveicarijoje yra garsusis Jungfraujoch – aukščiausiai iš vienos vietos pakylantis geležinkelis. Viršutinė aikštelė yra 3,5 km aukštyje. „Pakilus į tokį aukštį galima patirti ir išretėjusio oro poveikį, ir kalnų zonų kaitą, matyti įspūdingas panoramas, pastovėti ant ledyno. Europoje ne tiek daug vietų, kur tai galima patirti“, – pasakoja keliautojas.

Kaip į kitą planetą

Na, o norintiems dar atšiauresnių ir egzotiškesnių vaizdų verta patraukti į Islandijos salą. Čia nuolat kas nors vyksta – trykšta geizeriai, burbuliuoja purvo duobės, rūksta tai vienas, tai kitas ugnikalnis, žioji kraterių kiaurymės, garma kriokliai, stebina ledo laukai ar spindintys pastelinių spalvų ledkalniai ir juodi bei raudoni lavos tyrai.
Verta pasigrožėti galingu Vatnajokudlio ledynu, kuriame, mokslininkų manymu, yra tiek vandens, kiek visos Europos ledynuose. O kaip aplenkti Haukadaluro slėnį, kuriame trykšta ne tik Strokuro ir Didžiojo geizerio srovės, bet ir 50 mažesių geizerių. Tiesa, jau ne vieną tūkstantmetį skaičiuojančiu Didžiuoju geizeriu gali ir netekti pasigrožėti, jis išsiveržia tik retkarčiais, o štai Stokuras džiugina smalsuolius kas 10 minučių.
Beje, visoje Islandijoje geizerių ir kunkuliuojančių purvo vonių, siera rūkstančių fumarolių suskaičiuojama daugiau nei 3 tūkst. Įdomu, jei tik yra galimybė, bent iš tolo pasižiūrėti į gimstančią Tursėjos salą ar rūkstančius ugnikalnius. Na, o egzotiškų potyrių ieškotojai, norintys pasijusti Mėnulyje ar kokioje nežinomoje planetoje, traukia į akmenuotą centrinę Islandiją.
Keliautojams, norintiems pasigėrėti ugnikalniais, bet bijantiems atšiauraus Islandijos klimato, nosies nukabinti nevertėtų – juk galima saulėtekį sutikti ant Teidės ugnikalnio Kanarų salose arba pasigrožėti kibirkščiuojančiu Strombolio ar dundančiu Etnos ugnikalniu Sicilijoje. Žingsniuojantiems link tolumoje dunksančio Etnos ugnikalnio pakeliui galima įsitikinti jo galybe, žvelgiant į lavos laukus ir juose stovinčius namus milžiniškų akmenų išmuštomis skylėmis stoguose ir sienose. Pasakojama, kad žmonės, norėdami išvengti turtui ar net gyvybei grasinančių lavos srautų, melsdavosi, aukodavo pašventintos šv. Agotos duonos, ir esą lava pakeisdavusi kryptį.
„Įspūdingi ir tie kalnai, kurie nesispjaudo ugnimi. Kad tuo įsitikintum, tereikia užsukti į nuostabų Elbės slėnį netoli Drezdeno“, – teigia vilnietė Rasa. Laikas, vėjas, lietus ir saulė išskaptavo iš galingų uolų pačius fantastiškiausius pavidalus. Atrodo, čia senovės architektai nuolat sėmėsi idėjų, kaip sukurti ir dabar mus džiuginančių pilių bokštus, šventyklų kupolus ar gotikines smailes.
„Savo akimis negalėjau patikėti, kai gidas parodė šiuolaikinių dangoraižių panoramą. Vėliau teko skaityti, kad ši panorama panaši į Manhatano vaizdą. O kur dar keistos uolos, primenančios garvežį, sustingusius žmonių siluetus, karališkos pilies griuvėsius“, – pasakoja keliautoja.
Dažnai po kalnus keliaujanti Asta teigia, kad grožiu Elbės slėniui prilygsta tik milžiniški akmeniniai grybai. Tokį įspūdį kelia didžiuliai moreniniai stulpai, karūnuoti nemažu akmeniu. Liaudyje ši gamtos išdaiga vadinama įvairiai – velnio pirštais, suakmenėjusiais elfais, skrybėlėtomis damomis. Moreninius stulpus galima apžiūrėti Italijoje, Pietų Tirolyje, Prancūzijos Alpėse ir Serbijoje.
Pasak Astos, ji įsimylėjusi ir didingąsias Dolomitines Alpes, užburiančias spalvų kaita. Dieną kalnai būna blyškių šviesių atspalvių – pilki, rusvi, balsvi, gelsvi, o vakare leidžiantis saulei sušvinta rausvomis, raudonomis ar oranžinėmis spalvomis.
Stebinančių savo unikalumu vietų Europoje nemažai: čia yra urvų su stalaktitais bei stalagmitais ir sustingusių ledo labirintų juose, antras pagal dydį pasaulio kanjonas Kroatijoje, Samarijos tarpeklis Kretoje ar Verdeno Prancūzijoje, vadinamoji Almerijos dykuma Ispanijoje ir daugybė kitų, kurių visų ir neišvardysi.

Norvegijos psichiatrai  pateikė Oslo teismui ataskaitą dėl ekstremisto, kuris liepą per dvigubą išpuolį nužudė 77 žmones, psichinės būklės. Žudynes Norvegijoje surengęs Andersas Behringas Breivikas kenčia nuo paranoidinės šizofrenijos.

Pasaulio naujienų agentūros informuoja, kad psichiatrai pripažino jį nepakaltinamu, nurodę, kad jis gyveno išsigalvotame pasaulyje, kuriame visas jo mintis ir veiksmus valdė iliuzijos. A. B. Breivikas per apklausas prisipažino, kad įvykdė išpuolius, bet teisinosi, kad jis nekaltas ir viską darė dėl tautos. Neva jis žudynėmis stengėsi apginti Europą nuo musulmonų invazijos.

Vokietijos leidinio „Der Spiegel“ interneto portalas dar išvadą, kad psichiatrų išvadas galima laikyti netikėtumu. Daugelis ekspertų anksčiau sutarė, kad A. B. Breiviko sugebėjimas ilgą laiką tiksliai planuoti sudėtingą operaciją, kurią sudarė ne vien žudynės atokioje Utojos saloje, bet ir sprogdinimas Norvegijos sostinės Oslo centre, rodo, kad jį reikėtų laikyti atsakingu už savo veiksmus.

Norvegijos teismai gali kvestionuoti psichiatrų išvadas ar užsakyti naujus testus, tačiau jie retai atmeta tokią profesionalią nuomonę. Pagal Norvegijos įstatymus už išpuolius, dėl kurių yra kaltinamas A. B. Breivikas, numatyta griežčiausia bausmė – 21 metai laisvės atėmimo.

Valstybės Dūma ratifikavo Rusijos ir Norvegijos sutartį dėl akvatorijos ribų ir bendradarbiavimo Barenco jūroje ir Arkties vandenyne.

Už tai balsavo 311, prieš – 57 deputatai.

Tuo pačiu metu Valstybės Dūma patvirtino pareiškimą, kuriame išdėstė savo požiūrį ir šios sutarties supratimą.

“Sutartis užbaigė nuo 1970 metų vykusį visos ginčijamos akvatorijos, kurios bendras plotas apie 175 tūkst. kvadratinių kilometrų, ribų nustatymo procesą. Sutartimi nustatoma akvatorijos riba, dalijanti visą ginčijamą rajoną maždaug į dvi lygias dalis”, – sakoma aiškinamajame rašte prie šio dokumento.

Pažymima, kad sutartyje numatytas Specialusis rajonas, kurio plotas apie 3,4 tūkst. kvadratinių kilometrų, esantis už 200 mylių zonos ribų nuo Rusijos kranto. “Sutartis suteikia Rusijai teisę Specialiajame rajone įgyvendinti suverenumo teisę ir jurisdikciją, kurios įgyvendinamos savo išimtinai ekonominėje zonoje”, – sakoma aiškinamajame rašte.

Čia taip pat rašoma, kad dokumente nurodytos šalių bendradarbiavimo sąlygos žvejybos bei naftos ir dujų telkinių įsisavinimo srityse.

Rusijos ir Norvegijos sutartį dėl akvatorijos ribų ir bendradarbiavimo Barenco jūroje ir Arkties vandenyne šalys pasirašė 2010 metų rugsėjo 15 dieną Murmanske. Šių metų vasario 8 dieną ją ratifikavo Norvegija.

Prie Europos Sąjungos (ES) sankcijų Baltarusijai prisidėjusiai Norvegijai padėtis Baltarusijoje atrodo daug blogesnė nei Rusijoje.

“Tarp Baltarusijos ir Rusijos yra esminių skirtumų”, – BNS sakė užsienio reikalų ministras Janas Gahras Store, paklaustas apie kaltinimus “dvigubų standartų” taikymu.

Kita vertus, pirmadienį Karaliaučiuje, o antradienį Vilniuje viešėjęs norvegų ministras interviu pripažino neįsivaizduojantis bendros NATO ir Rusijos priešraketinės gynybos sistemos ir sakė raginantis atsikratyti taktinių branduolinių ginklų.

J.G.Storas pasidžiaugė, kad Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas tampa vis intensyvesnis, tačiau teigė nematantis pagrindo kalbėti apie naują “šiauriečių” aljansą Europoje.

BNS: Lietuvos vadovai dabar šalį nori pristatyti kaip platesnio Šiaurės – Baltijos regiono dalį, o ne tiek kaip Vidurio Rytų Europos valstybę. Kokią jūs matote perspektyvą dėl dar vieningesnio Šiaurės ir Baltijos šalių regiono su penkiomis Šiaurės bei trimis Baltijos šalimis?

J.G.Store: Buvau čia dešimtojo dešimtmečio pradžioje, netrukus po to, kai Lietuva atgavo laisvę, pirmajame “5+3″ premjerų susitikime – tuo metu dirbau su Norvegijos premjeru. Taigi “5+3″ idėja plėtojama jau 20 metų.

Manau, kad ateityje vis dažniau po europinio bendradarbiavimo skėčiu vyks subregioninis bendradarbiavimas. “5+3″ formatas yra produktyvus, jis atspindi bendrą tapatybę, vertybes, požiūrį į visuomenės vystymąsi.

Su įdomumu pastebiu, kad Baltijos šalių lyderiai vis daugiau kalba apie jų Šiaurės tapatybę, galbūt labiau nei Vidurio Europos.

BNS: Britų premjerui Davidui Cameronui (Deividui Kameronui) šiemet pakvietus Šiaurės ir Baltijos šalių premjerus į Londoną, kai kurie analitikai ėme kalbėti apie “Šiaurės Europos aljansą”. Ar jūs manote, kad yra pagrindo kalbėti apie naują aljansą Europoje?

Store: Ne. Susitikimas Londone buvo sveikintina Britanijos iniciatyva daugiau dėmesio skirti mažesnėms valstybėms šiaurėje ir rytuose. Mačiau premjero Camerono, ministrų nuoširdų norą daugiau sužinoti apie šių Šiaurės šalių patirtį – Londone svarstyta daugybė klausimų, pradedant aplinkosauga ir baigiant šeimos politika.

Nevertinu to kaip atsirandančio aljanso – vertinu kaip sveikintiną britų orientacijos į šiaurę ženklą.

BNS: Norvegija šį mėnesį prisidėjo prie ES sprendimo įvesti sankcijas Baltarusijai. Dalis Lietuvos politikų sako, kad Europa, JAV taiko dvigubus standartus – skuba bausti Baltarusiją, bet užmerkia akis į problemas Rusijoje, kurios elgesys toli gražu nėra demokratiškas. Ar sutinkate su tuo?

Store: Visų pirma, aš esu prieš dvigubus standartus. Manau, kad turėtume būti atsakingi dėl to, kaip laikomasi universalių vertybių, įsipareigojimų žmogaus teisių ir demokratijos srityse.

Rusijoje yra ydų. Į jas reikia atkreipti dėmesį, už jas reikalauti atsakomybės. Vakar (pirmadienį – BNS) susitikau su kolega iš Rusijos ir iškėliau klausimus dėl pilietinės visuomenės, nevyriausybinių organizacijų problemų, spaudos laisvės.

Bet manau, kad tarp Baltarusijos ir Rusijos yra esminių skirtumų. Baltarusijoje daugelį metų yra tas pats vadovas, akivaizdžiai manipuliuojama rinkimais, varžoma opozicija.

Rusija tebėra pereinamajame procese. Jos demokratija nėra tobula, dar nėra taip, kad kandidatų, partijų iškėlimas būtų laisvas ir skaidrus. Bet manau, kad Rusijoje matome tendenciją taikytis prie Europos Tarybos standartų, ketinama stoti į Pasaulio prekybos organizaciją, kur ji būtų atskaitinga. Tai nereiškia, kad jie viską įvykdė, bet iš jų galima reikalauti atsakomybės. Jie žengia žingsnius Europos Taryboje dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo – tai pozityvus žingsnis (BNS pastaba: Rusija sausį pagaliau ratifikavo Teismo veiklą reformuojantį protokolą).

A.Lukašenka eina priešinga kryptimi. Taigi yra skirtumas.

BNS: Su kolega Sergejumi Lavrovu susitikote Karaliaučiuje. Lietuvos pareigūnai nerimauja dėl Karaliaučiaus militarizavimo, taip pat mini, kad ten gali būti dislokuoti taktinių branduolinių ginklų. Ar tai kelai nerimą ir Norvegijai?

Store: Susitikome Karaliaučiuje, nes Rusija čia mane pakvietė įprastinėms konsultacijoms. Be to, Norvegija pirmininkauja Baltijos jūros valstybių tarybai.

Norvegija tvirtai remia ambicingą nusiginklavimo Europoje darbotvarkę. Manome, kad turime atkurti įprastinės ginkluotės mažinimo mechanizmą – tai aptariau su kolega (Rusijos užsienio reikalų ministru S.Lavrovu – BNS).

Norvegija ir Lenkija pateikė labai konkretų pasiūlymą įtraukti taktinius branduolinius ginklus į kitą derybų raundą dėl strateginės ginkluotės. Pirmiausia, skaidrumui reikia geresnės viešos informacijos apie taktinių branduolinių ginklų buvimo vietą Europoje. Antra, jie turi būti įtraukti į kitą raundą dėl START – strateginių ginklų ribojimo sutarties.

Šių dienų Europoje, kai kalbame apie saugumo nedalomumą ne tik kaip apie esminį NATO principą, bet ir platesniame Europos kontekste, sudėtinga suprasti, kokiam tikslui tarnauja taktiniai branduoliniai ginklai. Jie skleidžia nesaugumą, todėl turėtų būti įtraukti į nusiginklavimo procesą.

BNS: Kokia Norvegijos pozicija derybose dėl naujos Įprastinės ginkluotės Europos sutarties (ĮGES)? Ar remiate vadinamąją flanginę sistemą, ar į ją turėtų būti įtrauktos Baltijos šalys? (BNS pastaba: vadinamuosiuose flanguose, paribio teritorijose nustatomi specialūs ginkluotės ribojimai).

Store: Manau, kad ĮGES buvo didelis dešimtojo dešimtmečio pasiekimas – atsirado daugiau prognozuojamumo, pasitikėjimo. Todėl apgailestaujame, kad Rusija prieš ketverius metus nusprendė pasitraukti.

Kita vertus, dabar matome teigiamų ženklų kuriant naujus principus susitarimui dėl įprastinės ginkluotės Europoje.

Patys priklausydami “flangams”, manome, kad reikalingas prognozuojamumas ir paskata, kad flanguose būtų dislokuota mažiau karinės įrangos. Ar “flangų” mechanizmas naujame režime bus identiškas buvusiam – tai nėra principinis dalykas. Svarbiausia – turinys, kad būtų dislokuota kuo mažiau konvencinių ginklų, būtų reikiamas skaidrumo laipsnis, veiktų informacijos, išankstinio perspėjimo, skaidrumo dėl manevrų ir pratybų režimas. Taip būtų sumažinta galimybė klaidingai įvertinti motyvus.

ĮGES buvo pirmasis žingsnis spręsti situaciją iškart po Šaltojo karo, o naujasis raundas turėtų pažengti dar toliau. Tikime, kad derybos gali judėti pirmyn.

BNS: Rusija pasiūlė bendros NATO ir Rusijos priešraketinės gynybos sistemą, taip pat vadinamąją sektorinę priešraketinę gynybą. Ar šios idėjos dar gyvos, ar, jūsų vertinimu, NATO jau kategoriškai jas atmetė?

Store: Visų pirma, sveikinu tai, kad įvyko Lisabonoje – NATO viršūnių susitikimą ir NATO susitikimą su Rusija, kur lyderiai sutarė dėl naujo požiūrio į šį klausimą, apibrėždami, kad tai nėra sistema, nukreipta vienų prieš kitą. Tai koncepcija ginti didesnę teritoriją nuo grėsmių, kurios kyla iš už šios teritorijos.

Aš netikiu bendra sistema. Nemanau, kad ji įmanoma. NATO – tai Aljansas su savo atsakomybe. Rusija yra NATO partnerė su savo atsakomybe ir savo sistema. Aš labiau palaikyčiau, kad būtų dvi sistemos, kurios glaudžiai bendradarbiautų.

NATO svarbus saugumo nedalomumas. Visi esame atsakingi už vienas kito saugumą. Nepalaikyčiau jokios priemonės, kuri susilpnintų tą principą. Bet tuo pat metu tvirtai tikiu, kad NATO ir Rusija gali turėti paralelines sistemas ir užtikrinti, jog sistema nebus nukreipta viena prieš kitą.

Norvegijos politikai mėgsta girtis gerais santykiais su Rusija ir vengia viešai kritikuoti Maskvą, kai jos spaudimą patiria Baltijos šalys ar Lenkija, prieš pusantrų metų ataskaitoje rašė JAV diplomatai.

“Norvegijos Vyriausybės oficialią poziciją Rusijos atžvilgiu charakterizuoja nuoseklus pozityvo pabrėžimas ir nenoras viešai kritikuoti Rusijos veiksmų (Gruzijos karas buvo viena išimtis, bet Norvegijos Vyriausybė demonstruoja mažai viešo solidarumo, kai Rusija spaudžia Baltijos šalis, Lenkiją ir kitus sąjungininkus)”, – teigiama 2009 metų birželio mėnesį parengtoje ataskaitoje.

“WikiLeaks” gautą dokumentą, kurį įslaptino misijos vadovo pavaduotojas Kevinas M.Johnsonas (Kevinas Džonsonas), paskelbė norvegų dienraštis “Aftenposten”.

JAV diplomatų vertinimu, Norvegija prioritetą skiria dvišaliams santykių su Rusija aspektams ir siekia geresnio bendradarbiavimo Barenco jūroje.

Kita vertus, dokumente teigiama, kad “Norvegijos saugumo, verslo ir aplinkosaugos lyderiai yra daug skeptiškesni (ir susirūpinę) dėl Rusijos motyvacijos ir veiksmų, nei rodytų oficialūs dokumentai”.

“Norvegijai pavyko sukurti santykius be didelės įtampos su Rusija su tikrais ir funkcionuojančiais bendradarbiavimo susitarimais Barenco jūroje. Tai pozityvu, bet neaišku, ar tai Norvegijos Vyriausybės politikos ar paprasčiausiai Rusijos nesuinteresuotumo rezultatas. Kai kurie svarsto, ar tai verta kainos, kai Norvegijos Vyriausybė nenori rodyti solidarumo, Rusija spaudžiant sąjungininkus ar kitas šalis”, – rašoma ataskaitoje ir abejojama, ar Norvegijos modelis gali veikti ir kitose šalyse.

“Norvegija tvirtai remia JAV pasiryžimą išplėsti bendradarbiavimą su Rusija ir “perkrauti” santykius, Mes turėtume paprašyti Norvegijos taip pat remti tvirtą JAV ir NATO poziciją Rusijos atžvilgiu, kai būtina, užuot pasikliovus, kad tai darytų kiti”, – teigiama JAV misijos Osle dokumente.