Rengiant šį „Veido“ numerį susidūriau su gan rimta, bet maloniai nuteikiančia problema, kurį straipsnį anonsuoti žurnalo viršelyje. Ne kiekvienas redaktorius gali pasidžiaugti turintis komandą, kurios narių darbai vienas už kitą geresni.
Evaldas Labanauskas
Savivaldybių reitingas jau tapo daug pastangų ir darbo reikalaujančia „Veido“ tradicija. Kelias savaites žurnalistas Dovaidas Pabiržis rinko duomenis iš 60 savivaldybių, juos analizavo ir skaičiavo pagal 22 kriterijus.
Vilniaus miesto savivaldybė – antra geriausia. Didžiuojuosi miestu, kuriame gimiau, augau ir iki šiol gyvenu. Bet ar tą patį jaučiu miesto valdžiai? Tikrai ne. Mero pirmtakas „siekė neįmanomo“ (pvz., „Air Lithuanica“) ir bandė Vilniaus gyventojus perkelti į virtualią realybę (pvz., daugiabučių jaunoms šeimos vizualizacija, Neries krantinės sutvarkymo vizualizacija ir t.t.), o dabartinis sostinės meras – paprastesnis: pasiėmė teptuką ir su juo „sprendžia“ visas miesto bėdas. Spūstys gatvėse? Nupiešime sankryžose geltonas linijas, žieduose irgi patepliosime. Mažai dviračių takų, o esami sunkiai išvažiuojami ar veda į niekur? Gedimino prospekte nupiešime platesnes dviračių juostas, visi dviratininkai susirinkę duosis pirmyn atgal. Yra ir daugiau bėdų Vilniuje, kurias valdžia „sprendžia“ gražiai skambančiomis „piaro“ akcijomis.
Gal mums patinka žiūrėti, o po to plūstis, kad nieko gero nerodo ir televizijos visai nusirito? Nors netrukus vėl griebiam į rankas televizoriaus pultą.
Šiuo Vilniaus pavyzdžiu tik noriu pasakyti, kad savivaldybių valdžia neturėtų prisiimti visų nuopelnų dėl aukštos pozicijos „Veido“ reitinguose. Tai daugiau vietos gyventojų, bendruomenės nuopelnas. Savivaldybių vadovai turėtų atidžiau peržiūrėti visus 20 kriterijų atskirai ir pagalvoti, kaip kiekvieną jų pagerinti arba bent netrukdyti to daryti iniciatyviems vietos žmonėms.
Kita „Veido“ tema – lietuvių kalbos vadovėliai, kurių nėra ir net nežinia, ar jie bus. Tačiau, kaip rašo žurnalistė Gabija Sabaliauskaitė, nauja programa (kad ir kokia prieštaringa būtų) patvirtinta ir pagal ją mokytojai privalo mokyti, o mokiniai – ruoštis būsimiems egzaminams. Va tokia ta mūsų švietimo sistema. Ir kodėl po kiekvienų abitūros egzaminų ar kitokio mokinių gabumų įvertinimo vis stebimės, kad išaugo „bemokslių karta“?
Prieš Seimo rinkimus partijos bei atskiri politikai plėšosi marškinius ir teigia, kad jie pagaliau įves tvarką švietimo sistemoje: mokytojai daug uždirbs, vaikai puikiai mokysis ir visi bus labai labai laimingi. Ar reikia tuo tikėti? Spręsti jums. „Veidas“ pateikia pagrindinių partijų, kurios, kaip rodo apklausos, turėtų įšokti į Seimą, programų nuostatas švietimo klausimu.
Vis dėlto šio „Veido“ viršelyje – televizija, arba, tiksliau, tai, ką mums siūlo lietuviškos televizijos. Žurnalistė Aušra Lėka savaitę praleido prie televizoriaus ekrano ir tai, ką pamatė, jos tikrai per daug nenudžiugino. Tačiau televizijos populiarumas Lietuvoje neslopsta, nepaisant to, kad nuolat kalbama, jog laidų, retransliuojamų serialų ir t.t. kokybė vis ritasi žemyn. Tiesa, jau ne vieni metai gero tono ženklas sakyti, kad lietuviškų televizijų nežiūriu arba namie net neturiu televizoriaus. Ar taip yra išties, jei statistiniai duomenys rodo atvirkščiai?
Rusijoje tarp kritiškesnių piliečių paplitęs televizoriaus apibūdinimas „zombijaščikas“ („zombavimo dėžė“). Mat Rusijos televizijose beliko tik šou ir politinė propaganda. Pas mus politikos – ne per daugiausia, bet ar tikrai nėra „zombavimo“? Bet gal mums tai patinka? Patinka žiūrėti, o po to plūstis, kad nieko gero nerodo ir televizijos visai nusirito, nors netrukus vėl griebiam į rankas televizoriaus pultą.
Be šių temų, „Veide“ jūsų laukia daug kitų straipsnių – tarp jų labai įdomus ir šmaikštus savaitės interviu su poetu, eseistu Kęstučiu Navaku. Taip pat noriu pasveikinti prie „Veido“ komentatorių bendruomenės prisidėjusį Lietuvos banko ekspertą Jokūbą Markevičių, kuris analizuoja, ar horizonte dygstant vis naujiems statybos kranams reikia baimintis naujo nekilnojamojo turto burbulo. Buvęs Lietuvos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas aptaria bendradarbiavimo su Švedija sritis, iki galo neišnaudotas galimybes ir perspektyvas.
Ačiū ir gero skaitymo.
Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA