Šiandien, balandžio 26-ąją, Tarptautinės intelektinės nuosavybės apsaugos asociacijos (AIPPI) Lietuvos grupė mini Pasaulinę Intelektinės Nuosavybės dieną. Šiemet ji pasitinkama šūkiu: „Kūrybiškumas – Naujoji Karta“ ir ta proga žmonės skatinami pamąstyti apie intelektinės nuosavybės vaidmenį šiandieniniame besikeičiančiame pasaulyje.

„Kūrybiškumas yra bendras visai žmonijai. Nesvarbu kas mes esame, kur ir kokiomis sąlygomis mes gyvename, mes visi turime galimybę kurti. Intelektinės nuosavybės tikslas yra puoselėti sąlygas ir aplinką, kurios leistų kūrybiškumui ir novatoriškumui sklisti po pasaulį“, – pristatydamas šių metų temą sakė Pasaulinės Intelektinės Nuosavybės Organizacijos generalinis direktorius Francis Gurry.

AIPPI Lietuva, minėdama Pasaulinę Intelektinės Nuosavybės dieną, ketina dėti dar daugiau pastangų tam, kad tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje toliau būtų kuriama stipri, pastovi ir gerbiama intelektinės nuosavybės sistema, leidžianti augti ir plisti kūrybiškumui bei inovacijoms.

Šių metų balandžio mėnesį  Tarptautinės intelektinės nuosavybės apsaugos asociacijos (AIPPI) Lietuvos grupė organizavo 8-tąją Tarptautinę Baltijos šalių konferenciją, kurioje dalyvavo 130 delegatų iš įvairių pasaulio šalių. Konferencijos metu buvo aptarti iššūkiai, kylantys Baltijos ir kitose Europos šalyse, vieningos patentų sistemos kūrimas ir ES Komisijos pristatytos tabako produktų standartizuotos pakuotės įvedimas ES šalyse. Diskusijų metu buvo pabrėžiama, kad visi rinkos dalyviai turėtų vienodas galimybes pasinaudoti pramoninės nuosavybės suteikiamomis išimtinėmis teisėmis, pateikiant rinkai savo prekes ar paslaugas. Tai leistų sukurti tokią sistemą, kurioje būtų tinkamai kovojama prieš nelegalius produktus, o vartotojus pasiektų teisinga informacija.

„Intelektinės nuosavybės teisės yra kertinis ramstis žiniomis grįstoje visuomenėje bei ES ekonomikoje. Inovacijos ir kūrybiškumas įgalina ekonomikos augimą ir naujų darbo vietų sukūrimą, tačiau tinkamai neapsaugotos jos praranda savo vertę ir išskirtinumą. Dėl šios priežasties intelektinės nuosavybės teisių gynimui ir skatinimui turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys“, – sako AIPPI Lietuva prezidentas, advokatas Marius Jakulis Jason.

Anot M. Jakulio Jason, prekės ženklų ir patentų apsauga, autorinės ir kitos su intelektine nuosavybe susijusios teisės skatina inovacijas ir investicijas, ragindamos individus ir kompanijas kurti naujus produktus, paslaugas ir technologijas bei pristatyti juos rinkoje.

Nors mūsų Konstitucijoje įtvirtinta nuosavybės ir jos teisių apsauga, skirtingais įstatymais vis dėlto leidžiama riboti nuosavybės teises.

XIX a. prancūzų ekonomistas ir laissez faire doktrinos gynėjas F.Bastiatas sakė, kad kiekvienas žmogus gimsta savininku, o nuosavybė yra jo gyvybiškai svarbių poreikių bei išvystytų gebėjimų jiems tenkinti tęsinys. Ekonomistai nuosavybę laiko visuomenės santvarkos kategorija, kurioje pagrindiniai santykiai yra nuosavybės santykiai, parodantys, kaip kokia nors gėrybe yra naudojamasi ir kaip jomis bus keičiamasi. Teisininkams – tai pirmiausia tvarka, reguliuojama teisės aktais ir žyminti teisėmis ir pareigomis apibrėžtą turinį. O žmogui nuosavybė paprasčiausiai intuityviai parodo aiškią ribą tarp to, kas jo ir ne jo, kas yra jo atsakomybė, o kas – kitų.
Dėl savo svarbos nuosavybės neliečiamumas ir apsauga yra pamatinė Vakarų valstybių konstitucinė vertybė. Lietuvoje konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą atskleidžia Civilinis kodeksas. Iš esmės nuosavybės teisių turinys apibrėžia savininko galimybes priimti sprendimus dėl turimos nuosavybės: savo namą išnuomoti ar parduoti, šildytis malkomis ar tartis su kaimynu ir prisijungti prie dujų arba elektros infrastruktūros, leisti kitiems naudotis savo prižiūrimu mišku ar už tai imti užmokestį, ir pan.
Tačiau ši laisvė priimti sprendimus priklauso nuo neliečiamumo principo įgyvendinimo. Nors mūsų Konstitucijoje įtvirtinama nuosavybės ir jos teisių apsauga, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti „nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“, įstatymu leidžiama riboti nuosavybės teises. Vadinasi, įstatymais galima nustatyti praktiškai bet kokias saugomas vertybes ar kitas „asmenų teises“, kurios tampa kito nuosavybės teisių ribojimo pagrindu. Kaip yra pastebėjęs M.N.Rothbardas, nuosavybės teisių tvarkos priklausymas nuo valdžios taisyklių reiškia, kad tenka susitaikyti su bet kokiu perskirstymu, nepaisant to, kokie dirbtini, nemotyvuoti, politiniai būtų šie sprendimai.
Šių metų sausį priimti Šilumos ūkio įstatymo 33 str. pakeitimai, įteisinantys prievartinės daugiabučių modernizacijos galimybę. Sprendimus vietoj butų savininkų priims savivaldybė. Vargu ar gyventojai dėl didelio malonumo, o ne dėl ekonominių priežasčių ir garbaus amžiaus gyvena energetiškai neefektyviuose, nesaugiuose namuose. Tačiau, užuot sukūrus patogią ir patrauklią schemą, kaip prisidėti prie kolektyvinių savo būsto atnaujinimo darbų, įstatymu apeinamas pagrindinis nuosavybės santykių elementas – savininkas. Taip pat apeinama ir jo teisė spręsti, ką daryti su savo nuosavybe ir kada. Tai rodo valdžios požiūrį į savininkus ir į privačią nuosavybę.
Verta atkreipti dėmesį, kad nuosavybė nėra tik nekilnojamieji daiktai ar vien žemės valdymas – tai ir žmogaus darbu sukurta vertė. Sode užauginti obuoliai gali būti parduoti turguje, o gautos pajamos investuotos į dar didesnį sodą ar vaiko mokslus. Taigi nuosavybė yra pagrindinė rinkos santykių, individualios veiklos ir asmeninės atsakomybės naudoti išteklius racionaliai bei efektyviai sąlyga.
Tačiau nuosavybės teisių ribojimą dažnai siekiama pateisinti jos „socialine funkcija“ – neva nuosavybė turi būti tokia, kad prisidėtų prie visuomenės reikmių užtikrinimo. Štai Mėgėjiškos žūklės įstatymu pripažinta, kad žuvys, nepaisant to, privačiame ar viešame vandens telkinyje jos auga, priklauso visiems. Tad privatus asmuo, investavęs į telkinio įsigijimą, jo priežiūrą, turi leisti kitiems naudotis tuo, ką jis sukūrė ir į ką investavo, ir tik už tokią kainą, kokią leidžia valstybė (o kitiems ir nemokamai).
„Valstybinė“ kaina nustatoma motyvuojant tuo, kad savininkai „nepagrįstai“ pelnosi iš žvejybos leidimų. Tačiau draudimas gauti pelno iš privačios nuosavybės paneigia pačią nuosavybės turėjimo ir naudojimo esmę. Juk tik naudojant nuosavybę išryškėja galimybės vykdyti savarankišką ūkinę veiklą ir gauti pajamų, kurios yra didžiausia motyvacija išnaudoti savo sugebėjimus, tobulinti turimą nuosavybę ir būti savarankiškam visuomenėje. Ar ne tai ir turėtų būti suprantama kaip nuosavybės socialinė funkcija?
Pagal Konstitucinio Teismo doktriną nuosavybės teisės ribojimo įstatymo pagrindas gali būti nuosavybės objekto pobūdis, teisės pažeidimai ir visuomenės poreikiai. Čia pirmu smuiku griežia viešieji interesai, kurie gali būti nuo sveikatos, kultūros vertybių standartų ar vartotojų apsaugos iki valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir jų pasekmių šalinimo. Paprastai tariant, savininkui tai reiškia, kad namų langus senamiestyje jis galės pasikeisti, jei neprieštaraus Kultūros paveldo departamentas, savo žemėje fabriką statyti bus galima, jei neprieštaraus bendruomenė, o pastatytą gali tekti nugriauti, jei, kad ir po septynerių metų, paaiškės, jog valstybės institucijos veikė neteisėtai išduodamos leidimus.
Kadangi šiuo metu nėra nei viešojo intereso apibrėžimo, nei viešojo intereso gynimo senaties, privačios nuosavybės savininkas negali būti tikras, kada ir kokius valstybės institucijų įpareigojimus turės vykdyti. O praktika rodo, kad „viešieji interesai“ su nuosavybės teisėmis „derinami“, deja, dažniausiai pastarųjų nenaudai.
Kitas savininko nuosavybės naudojimo ribojimo pavyzdys – žemė. Žemės paskirties keitimas yra sunkiai prognozuojamas ir gali trukti gali nuo vienų iki dešimties metų. O Teritorijų planavimo įstatymo projektas, kuris grąžintas Aplinkos ministerijai tobulinti, apskritai numato, kad žemės paskirtį į norimą bus galima keisti tik tada, jei tokia numatyta savivaldybių planuose. Be to, žemių, kurios patenka į medžioklės plotus, savininkai praktiškai turi mažiau teisių nei medžiotojų būreliai. Nepaisant Konstitucinio Teismo dar prieš aštuonetą metų paskelbto išaiškinimo, kad tai prieštarauja nuosavybės apsaugai, valdžios atstovai neskuba keisti įstatymo nuostatų, bet toliau ieško pateisinimų, jog teisė į medžioklę yra svarbiau nei privati nuosavybė. Ir toliau įpareigoja savininkus leisti medžioti savo žemėje pagal valstybės nustatytas taisykles.
Kadangi įstatymų leidėjas naudojasi privilegija pagal savo požiūrį nustatyti nuosavybės ribojimus, pagarba jai ir apsauga tapo antraeiliu dalyku. Taip savininkas netenka galimybės spręsti dėl savo nuosavybės, o privačiuose santykiuose vis dažniau dalyvauja valstybės subjektai. Kokia viso to kaina? Atimama asmens motyvacija turėti nuosavybę, kurti savo sugebėjimais jos vertę bei būti savarankiškam. Apribojus privataus savininko teisę spręsti, kaip valdyti, naudoti ir disponuoti savo nuosavybe, taip pat apribojamas ir pagrindinis išteklių paskirstymo visuomenėje mechanizmas – žmonių pasirinkimas ir mainai. O privačius ir taikius susitarimus keičia administraciniai valstybės reikalavimai ir perskirstymas.

Kadangi įstatymų leidėjas naudojasi privilegija pagal savo požiūrį nustatyti nuosavybės ribojimus, pagarba jai ir apsauga tapo antraeiliu dalyku.

“Mes laikinai išvykome gyventi į užsienį. Butą Lietuvoje išnuomojome šeimai su trimis vaikais, vienas jų – neįgalus. Per metus ši šeima nepaprastai “nujojo” namus, nieko nemokėjo ne tik mums, bet ir komunalininkams. Liko didžiulės skolos. Nepaisant to, mes negalime jų iškeldinti, nes… taip pažeistume mažamečių vaikų teises! O kaipgi mūsų mažamečiai vaikai, kurių tėvams teks dengti dideles skolas?” – klausia Austėja iš Klaipėdos.

"Veido" archyvas

LR Konstitucijos 23 str. nustato: “Nuosavybė yra neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai”. Todėl visi asmenys, nepaisant jų amžiaus ar sveikatos būklės, neteisėtai užėmę jums nuosavybės teisėmis priklausantį butą, teismo sprendimu turėtų būti iš gyvenamosios patalpos iškeldinti. Kartu ieškiniu teismo galima prašyti priteisti iš šių asmenų nuomos mokestį (jeigu buvo sudaryta nuomos sutartis), reikalauti atlyginti žalą, padarytą jūsų būstui, atlyginti jūsų patirtas išlaidas, jeigu negalėdami gyventi savo bute patys nuomojotės kitą būstą.

Jeigu tarp jūsų ir nuomininkų buvo sudaryta nuomos sutartis, rekomenduočiau kuo skubiau ją nutraukti dėl nuomos mokesčio ir mokesčių už komunalines paslaugas nemokėjimo ir raštu pareikalauti nuomininkų iš jums priklausančio buto išsikelti.

Kitas žingsnis – kreipimasis į teismą dėl neteisėtai jūsų būstą užėmusių asmenų priverstinio iškeldinimo. Nepamirškite ieškinyje nurodyti, kad patys turite mažamečių vaikų, kurie Lietuvoje neturi kitos gyvenamosios vietos, kaip neteisėtai užimta jų buvusi gyvenamoji vieta.

Be teisinių priemonių, patarčiau nutraukti komunalinių paslaugų teikimo sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais (elektros, vandens). Be to, jeigu yra galimybė, kaip buto savininkai, turite teisę pakeisti buto spyną, patekti į butą ir net jame apsigyventi patys.

"Veido" archyvas

Iki šiol nuosavybės į žemę vis dar nėra atgavę bemaž 75 tūkst. žmonių. Visiems jiems miestuose trūksta apie 12 tūkst. ha žemės. Todėl už ją ketinama kompensuoti mišku

Vyriausybė rengiasi išspręsti įsisenėjusius nuosavybės grąžinimo klausimus – žmonėms už mieste turėtą žemę pasiūlyti miško. Bet kyla klausimas, ar tai pati geriausia išeitis.

Netrukus Seimui teks apsispręsti, ar patvirtinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisas. Jeigu jos bus patvirtintos, žmonės, kurie teoriškai lyg ir galėtų susigrąžinti miestuose jų artimųjų turėtą žemę, bet praktiškai to padaryti neturintys galimybių, kaip kompensaciją galės gauti tam tikrą miško plotą. Jei Seimas patvirtins, tokia kompensavimo galimybė atsiras nuo liepos 1 d.

Iki šiol už žemę mieste buvo galima gauti lygiavertį žemės plotą arba sklypą namui statyti, arba žemės kaime, arba gauti atlygį pinigais ar valstybės įmonių vertybiniais popieriais. Mišku buvo kompensuojama tik už žemę, turėtą kaime.
“Pataisius įstatymą, ir kaimo, ir miesto žmonių teisės būtų sulygintos”, – tikina pataisų autorius Nacionalinės žemės tarnybos Žemės reformos skyriaus vedėjas Algis Bagdonas.

Priminsime, kad iki šių metų balandžio nuosavybės teisės miestuose atkurtos 28,2 tūkst. ha žemės, o tai tėra 66,9 proc. norimo atgauti ploto. Lietuvos žemės savininkų sąjungos duomenimis, iki šiol nuosavybės į žemę vis dar nėra atgavę bemaž 75 tūkst. žmonių. Labiausiai nukentėję yra vilniečiai. Jiems sugrąžinta vos 18,3 proc., panevėžiečiams – 45 proc., o kauniečiams – 52 proc. turėtos žemės. Visiems šiems 75 tūkst. žmonių miestuose trūksta apie 12 tūkst. ha žemės.

Savininkai ginsis

Kaunietė Milda Šiugždienė Kaune, šalia Draugystės gatvės, turėjo 9 ha žemės. Per dvidešimt metų ji šiaip ne taip atgavo beveik 2 hektarus. Už likusius piniginės kompensacijos atsisakė, bet ir miško nenori: “Vyriausybė tikriausiai neturi kitos išeities, kaip tik pasiūlyti miško. Mes lyg ir turėtume sutikti, bet esu miesto žmogus, ką man su tuo mišku daryti? Jį reikia prižiūrėti, reikia technikos, pinigų. O jei dar bus keliasdešimt kilometrų nuo miesto, kaip nuvažiuosiu? Kaip saugosiu, kad neišvogtų? Tikriausiai teks mišką parduoti. O supirkėjai jau laukia. Deja, jie nėra Lietuvos piliečiai”, – porina moteris.

Kita pašnekovė Veronika Astraitienė paveldėjo 9 ha žemės Kauno Taikos prospekte. Bet atgauti jai pavyko vos vieną hektarą. Kompensacijos pinigais moteris irgi atsisakė dėl itin menkos sumos, – už hektarą valdžia siūlė 8–9 tūkst. Lt, nors jos sklypo rinkos kaina net dabar siekia pusę milijono. “Sutinku imti mišką, bet tik tuo atveju, jeigu jis bus brandus”, – tikina savininkė.

Ir Lietuvos žemės savininkų sąjungos pirmininkė Antanina Venckūnienė sako, kad dauguma savininkų vis dėlto sutiktų imti kompensaciją mišku, bet su sąlyga, kad jis bus brandus.

“Valdininkai mus tikino, kad yra 73 tūkst. ha gero miško, kurį galima grąžinti savininkams. Jeigu jis toks ir yra, sutiksime imti, bet jei siūlys prastą, ginčysimės”, – žada A.Venckūnienė. Bet čia pat priduria, kad savininkai greičiausiai nesutiks, jog grąžinamo miško plotas būtų apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą formulę, – jie nori gauti kompensaciją pagal rinkos kainą. “Jeigu kaip anksčiau už hektarą miesto žemės pasiūlys kelis tūkstančius litų – mes nesutiksime”, – karščiuojasi pirmininkė.

Tuo tarpu pataisų rengėjas A.Bagdonas tikina, kad ir žemės, ir miško vertė neabejotinai bus skaičiuojama pagal Vyriausybės nustatytą tvarką. “Jeigu būtų taikoma rinkos vertė, prisidarytume skolų dar penkiasdešimčiai metų į priekį. Esame suskaičiavę, kad tuomet savininkams reikėtų grąžinti apie 20 mlrd. Lt,” – tikina pašnekovas.

Priminsime, kad per pastaruosius penkiolika metų savininkams kaip kompensacijos už turtą buvo išmokėta apie 1,3 mlrd. Lt. Tiesa, prognozuojama, kad artimiausiu metu gali prireikti dar keliolikos milijonų tiems, kurie pakeis nuomonę ir panorės gauti kompensaciją pinigais.

Kokį mišką grąžinti

Mintis vietoje žemės mieste savininkams pasiūlyti nemažą valstybinio miško dalį ir savininkų noras kaip kompensaciją gauti brandų mišką sukėlė nemažą miškininkų emocijų audrą, mat dabar iš visų valstybei priklausančių miškų milijonas hektarų (52 proc.) yra valstybinės reikšmės miškai. O jie pagal Konstituciją yra išimtinė Lietuvos nuosavybė ir kol kas nuosavybės teisė į šiuos miškus negali būti atkuriama.

Norą grąžinti savininkams valstybės miškus griežtai kritikuoja Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius dr. Valdas Vaičiūnas. “Miškai – ne vien ekonominė vertybė, – tvirtina jis. – Ne mažiau svarbi, o gal net svarbesnė jų ekologinė ir socialinė funkcija”. Ir priduria, kad nė vienoje ES šalyje miškų nebandyta išdalyti, atvirkščiai – valstybė iš savininkų juos išperka.

Panašius vertinimus pateikia ir miškininkas akademikas prof. Stasys Karazija: “Miškas svarbus visiems šalies žmonėms, jų poilsiui. Savininkai, deja, ne visuomet nori, kad jų miškas būtų lankomas, ir beveik visiškai nepritaiko jo visuomenės poreikiams”.

Vis dėlto po ilgų diskusijų nuspręsta miesto žemės turėjusiems savininkams grąžinti tik tuos miškus, kurie buvo numatyti anksčiau grąžinti už kaime turėtą žemę. Laisvos valstybinės žemės fonde tokių miškų šiuo metu yra apie 114 tūkst. ha. Įstatymo pataisų rengėjų apytiksliais skaičiavimais, kompensacijoms reikėtų mažiausiai 50 tūkst. ha miškų, žinoma, jeigu visi savininkai pasirinktų atlyginimą mišku. Taigi pusės numatyto ploto.

Tačiau savininkai vis tiek baiminasi, kad geriausi plotai jau išgraibstyti, o jie bus priversti tenkintis likučiais. Kad šie miškai, ko gero, nebus patys geriausi, pritaria ir A.Bagdonas, juk mišką buvo leista atsiimti bet kurioje šalies vietoje. Tačiau V.Vaičiūnas turi kitokią nuomonę: “Miškų Lietuvoje dabar kur kas daugiau, nei buvo tarpukario metais, todėl baimintis, kad kažkam jo pritrūks, nėra pagrindo”.

Kas geresnis šeimininkas

Projektas dėl mieste turėtos žemės kompensavimo mišku vėl paaštrino diskusiją, kas geresnis miško šeimininkas – valstybė ar privatūs asmenys. Valstybinių urėdijų vadovai įrodinėja, kad privatiems asmenims dažnai neužtenka žinių, kaip tvarkyti mišką, jie taip pat nesuinteresuoti savo plotuose įrengti poilsiaviečių, be to, po kirtimų privatūs asmenys miško esą atkuria gerokai mažiau nei valstybinės urėdijos.

Tai vienos pusės argumentai. O ką mano kita pusė? Ši tiesiog pasitelkia Valstybės kontrolės išvadas. O jose skelbiama, kad urėdijų ir jų veiklą koordinuojančios Generalinės miškų urėdijos veikla nėra efektyvi. Esą iš trijų Baltijos valstybių Lietuvos urėdijos už parduotą medieną gauna mažiausiai pajamų, o sąnaudos yra didžiausios. Tarkime, 2003–2008 m. pardavus 1 kub. m medienos gautas pelnas Lietuvoje buvo 3–12 kartų mažesnis nei Latvijoje ir pustrečio karto mažesnis negu Estijoje. Ir į biudžetą įmokų šiame sektoriuje Lietuvoje surinkta keliskart mažiau nei Latvijoje ar Estijoje. Be to, net penkios Lietuvos urėdijos praėjusius metus baigė su nuostoliais, nors valdo didelius miškų masyvus ir parduoda valstybei priklausančią medieną.

Į šias pastabas V.Vaičiūnas atšauna, kad audito pateikti duomenys neįrodo, jog valstybiniai miškai tvarkomi blogiau nei privatūs, o valstybės kontrolierių pateiktus skaičius vadina nekorektiškais. “Visada reikia lyginti lyginamus dalykus – ne tik pelną ir pajamas, gaunamas iš hektaro miško, bet ir funkcijas. O tai, kad valstybiniai miškai tvarkomi geriau nei privatūs, įrodo ir Europoje pripažįstamas miškų sertifikavimas”.

Tiesa, šis pašnekovas pripažįsta, kad senieji privačių miškų savininkai mišką prižiūri tikrai neblogai, tačiau to jis negalįs pasakyti apie savininkus, kurie mišką gavo kaip kompensaciją. Esą šie stengiasi iš miško išspausti kuo daugiau naudos – iškirsti ir parduoti.

Tiesa, yra ir daugybė objektyvių priežasčių, kurios trukdo savininkams gerai prižiūrėti savo turtą: valdos smulkios, mišką valdo daug savininkų, jie neturi pakankamai žinių, kaip elgtis, patys sprendžia, kiek iš miško uždirbtų pinigų grąžinti į jį. Tuo tarpu urėdijos skiria nemažai lėšų ir miškų keliams, ir medelynų plėtrai, o nuo gaisrų saugo ne tik valstybinius, bet ir privačius miškus.

Iškalbingi ir skaičiai, liudijantys, kiek miško iškertama neteisėtai: privačiuose plotuose užpernai iškirsta 6 tūkst. kub. m medienos, o valstybiniuose – 2,3 tūkst. kub. m.

“Iš tiesų savininkas savo turtą – įmonę, namą prižiūri geriau nei valstybė, bet miškas – kitas dalykas. Jis auga ilgai, o kiekvienas savininkas nori naudos dabar. Vienintelė ekonominė nauda – kirtimas. Bet miškas – ne vien mediena, bet ir poilsis, ekologija. O šias tikslines funkcijas vis dėlto geriau atlieka valstybė”, – apibendrina akademikas S.Karazija.

Tačiau profesorius pritaria minčiai, kad miškas turi būti naudojamas – iškertamas ir atsodinamas. “Kartais su miškininkais kariauju teigdamas, kad miškas turi duoti naudos visuomenei, bet kariauju ir su gamtosaugininkais, kurie reikalauja neliesti miško. Mišką reikia naudoti, bet labai subtiliai ir išmintingai, nes jis atauga tik per šimtą metų”, – užbaigia akademikas.