A.Kiškis

Kai žiniasklaidoje paviešinamas kraupus nusikaltimas ar žmogus pats tampa nusikaltimo auka, žmogiškoji reakcija būna vienoda – nusikaltėlis turi būti kuo griežčiau nubaustas. Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad daug nusikaltimų padaroma ir dėl to, kad bausmės yra pernelyg švelnios, todėl jos turėtų būti dar labiau sugriežtintos. Kai kas net siūlo grąžinti mirties bausmę. Manome, jog nusikaltėlis turi atsakyti už savo veiksmus, o griežtos bausmės atgrasins nuo nusikaltimų ateityje.

Alfredas KIŠKIS, kriminologas, viktimologas, Mykolo Romerio universiteto docentas

Skirtingi įvairiose pasaulio šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad bausmių griežtinimas didelio sulaikomojo poveikio neturi. Vieni tyrimai atskleidžia, kad bausmių griežtinimas turi tik nežymų poveikį kai kurioms nusikalstamų veikų rūšims ar asmenims. Kiti – kad jokio sulaikomojo poveikio bausmių griežtinimas apskritai nedaro.

Žinoma, skirtingoms nusikaltimų rūšims, bausmių poveikis skiriasi. Tarkim,  nesunkių nusikalstamų veikų, administracinių teisės pažeidimų ir neformalių socialinių normų pažeidimų atvejais nedidelis bausmių poveikis yra pastebimas.

Smurtinių nusikaltimų atvejais (ypač nužudymų, išžaginimų ir pan.) bausmių griežtinimas praktiškai neturi jokio poveikio. Viena iš priežasčių yra ta, kad smurtiniai nusikaltimai dažniau nei turtiniai daromi veikiant emocijoms neįvertinant visų pasekmių.

Skirtingi įvairiose pasaulio šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad bausmių griežtinimas didelio sulaikomojo poveikio neturi.

Apskritai bausmių už nusikaltimus griežtinimo poveikis nusikalstamumui yra nežymus arba jo iš viso nėra. Kodėl? Taip, nusikalsti linkę asmenys nėra patys sau priešai – žinodami, kad gresia griežtesnė bausmė, jie tarsi turėtų pasverti, kokią žalą jiems patiems padarytų paskirta bausmė, o tai tarsi turėtų skatinti vengti nusikalstamo elgesio. Dėl to bausmių griežtinimo efektas psichologiniu požiūriu yra laikinas. Žmogaus psichologija veikia kitaip: darydami nusikaltimą daugelis tikisi, kad… tiesiog nebus pagauti ir nubausti. Daugelis nusikaltusių žmonių net nežino, kokia bausmė jam numatyta už konkretų padarytą nusikaltimą. Ir darydami nusikaltimą jie tikrai negalvoja, ar ji dar ir sugriežtinta…

Bausmė pati savaime žmogaus nepakeičia. Svarbu, ar keičiasi žmogaus požiūris į nusikalstamą elgesį. Deja. Kalėjimo įtaka nuteistiesiems taip pat dažniausiai negatyvi, o po ilgų metų iš kalėjimo išėjusiam žmogui labai sunku integruotis į visuomenę.

Kalėjimo įtaka nuteistiesiems taip pat dažniausiai negatyvi, o po ilgų metų iš kalėjimo išėjusiam žmogui labai sunku integruotis į visuomenę.

Ką jau kalbėti apie nuteistuosius, kurių niekas nenori priimti, jų vengia. Dėl to dalis nusikaltėlių tapę visuomenės atstumtaisiais vėl daro nusikaltimus, kartais net specialiai, kad grįžtu į kalėjimą, kur yra pripratę prie kalėjimo subkultūros, gauna pavalgyti ir turi stogą virš galvos. Nusikaltimai ir bausmės jiems tampa įprasta kasdienybe, gyvenimo būdu.

Nusikalstamumo problema, priežastys slypi ne mažose ar didelėse bausmėse, o siekis mažinti nusikalstamumą bausmėmis – neracionalus ir pavojingas. Jei žmogus nedaro nusikaltimo tik dėl gresiančios bausmės, tai situacijose, kai jis tikėsis, kad jo niekas nepagaus, jis elgsis nusikalstamai. O tikimybė, kad jį pagaus ir nubaus apskritai yra labai maža. Svarbu, kad žmogus pats iš vidaus suprastų, kad taip elgtis negerai, nesvarbu, ar kas sužinos apie tai, ar ne.

Dar vienas svarbus klausimas svarstant bausmių, jų griežtinimo klausimą – kiek nusikaltimų išaiškinama ir kiek žmonių realiai nubaudžiami. Tai priklauso nuo nusikaltimo rūšies. Pavyzdžiui, nužudymų išaiškinimas  Lietuvoje siekia 80-100 procentų ir realios bausmės paskyrimo tikimybė yra labai didelė. Nesunkių nusikalstamų veikų atveju tikimybė būti nubaustam yra žymiai mažesnė.

Remiantis Mykolo Romerio universiteto mokslininkų atlikto tyrimo rezultatais, realios bausmės neišvengė tik 1 procentas nusikalstamas veikas padariusių nusikaltėlių, o tiksliau – tik kas 120-tas nusikalstamą veiką padaręs nusikaltėlis buvo nubaustas realia bausme.

Didžiausia tikimybė neišvengti realios bausmės yra sukčiavimų atvejai (13 proc.), mažiausia – reikalavimo kyšio reikalavimas, seksualinis priekabiavimas ir neteisėtas poveikio elektroniniams duomenims atvejais (po 0,01 proc.).

Kodėl tiek mažai nusikaltėlių nubaudžiama? Apie dalį nusikalstamų veikų nukentėję asmenys nepraneša policijai, dalį praneštų veikų policija neužregistruoja, dalį neištiria, o už dalį nusikalstamų veikų teismai neskiria realios bausmės.

Ir galiausiai skaudžiausias klausimas – ar mūsų baudžiamojo teisingumo sistema atitinka nusikaltimų aukų poreikius? Įprasta manyti, kad tiesioginės nusikaltimų aukos labiausiai nori, kad nusikaltėlis būtų nubaustas. Tačiau tyrimai rodo, kad apskritai nusikaltimų aukos pirmiausia nori… žalos atlyginimo. Ir tik paskui – nusikaltėlio nubaudimo.

Išeitis yra ne bausmių, jų griežtinimo sistemos kūrimas, bet veiksmingos nusikaltimų prevencijos kūrimas.

Tad ar tinkamai išdėlioti išteklių panaudojimo prioritetai nusikalstamumo problemoms spręsti? Realią bausmę gauna apytiksliai tik 1 iš 120 nusikalstamų veikų padariusių asmenų. Nepaisant to, Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje įkalintų asmenų skaičius, tenkantis 100 tūkstančių gyventojų. Jei dabartinės tendencijos išsilaikys, mus aplenks ir Rusija, ir Baltarusija – jose šis rodiklis bus mažesnis.

Ką rodo ši paradoksali situacija? Kad išeitis yra ne bausmių, jų griežtinimo sistemos kūrimas, bet veiksmingos nusikaltimų prevencijos kūrimas.

Šiandien Lietuvoje nusikalstamumo prevencija yra apgailėtinos būklės – be reikiamų tyrimų, be strategijos, kaštų ir naudos analizės. Gal rimtai susimąstyti padės užsienio šalių tyrimai, pagal kuriuos nusikaltimų prevencijai išleisto 1 dolerio grąža siekia net iki 22 dolerių?

Per 1,5 mlrd. eurų arba 5 proc. bendrojo vidaus produkto – maždaug tiek turtinės žalos Lietuvoje kasmet padaro nusikalstamumas.

Lietuvoje prieš porą metų veikė Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, sukurtas remiantis pažangiausių valstybių patirtimi. Šio centro įsteigimui Jungtinių Tautų organizacija skyrė apie pusę milijono litų, o kasmet iš valstybės biudžeto jam buvo numatyta apie 400 tūkstančių litų. Per krizę 2009 metais centrui buvo nutrauktas finansavimas, ir per kelis metus jo sukurti ir plačiai naudoti produktai, kainavę milijonus, atsidūrė visuomenei nepasiekiamuose archyvuose.

Valstybė pati iš esmės sunaikino instituciją, kuri buvo atsakinga už nusikalstamumo analizę, prevencijos strategijos ir taktikos pagrindimą, prevencinių veiklų inicijavimą, organizavimą ir pagalbą. Logiška būtų kuo skubiau atkurti šio centro veiklą, numatyti finansavimą ir priskirti jam Nacionalinės nusikalstamumo prevencijos tarybos aptarnavimo funkciją.

Per 1,5 mlrd. eurų arba 5 proc. bendrojo vidaus produkto – maždaug tiek turtinės žalos Lietuvoje kasmet padaro nusikalstamumas. 2018 metais planuojame 2 procentus nuo BVP skirti krašto apsaugos finansavimui, ką esame įsipareigoję NATO.  Nusikalstamumo turtinė žala – per 5 procentus nuo BVP. Kokia didelė erdvė jos mažinimui, išmintingiems, racionaliems, pagrįstiems sprendimams ir naudai iš to!

BFL / A.Ufarto nuotr.

Lietuvoje gyventi saugiau, nors patys gyventojai nelinkę nieko šiuo klausimu daryti. Šiuos ir dar kelis įdomius faktus pateikia Lietuvos gyventojų apklausa apie viešojo saugumo būklės vertinimą ir požiūrį į teisėsaugos institucijas, kurią pristatė Vidaus reikalų ministerija.

7-ios pagrindinės tyrimo išvados:

1. Gyventojai jaučiasi saugesni

Apklausos rezultatų duomenimis, per dešimtmetį žmonių saugumo savo gyvenamojoje vietovėje suvokimas išaugo nuo 47 iki 79 proc., t. y. daugiau nei trečdaliu. Gerėjo ir kiti rodikliai: nuo 40 iki 67 proc. padaugėjo žmonių, manančių, jog jų gyvenamojoje vietovėje rizika tapti nusikaltimo auka yra maža. Nuo 29 iki 63 proc. išaugo gerai kriminogeninę situaciją vertinančių gyventojų skaičius.

2. Nerimas dėl nelegalios migracijos didėja

Svarbiausiomis viešojo saugumo problemomis Lietuvoje, kaip ir ankstesniais metais, gyventojai laiko smurtinius nusikaltimus (39 proc. apklaustųjų), korupciją (37 proc.) ir eismo saugumą (34 proc.). Ketvirtoje vietoje įvardinti nusikaltimai, susiję su narkotikais (28 proc.). Nelegalios migracijos problema atsidūrė aštuntoje vietoją – ją akcentavo 19 proc. apklaustųjų (ankstesniais metais taip manė 2–4 proc. Lietuvos gyventojų).

3. Patys gyventojai – pasyvūs

Apklausos rezultatai parodė, kad gyventojai nelinkę patys imtis aktyvių veiksmų, kad jų aplinka būtų saugesnė. Paaiškėjo, kad beveik trečdalis gyventojų per pastaruosius metus nepadarė nieko, kad apsaugotų save, savo artimuosius ar savo turtą. Ir tik 1 iš 10 tikrai sutiktų dalyvauti veikloje, rūpinantis savo gyvenamosios vietos saugumu.

4. Narkotikai – prieinami

Į šią apklausą įtraukti nauji klausimai atskleidė kelias nerimą keliančias tendencijas. Paaiškėjo, kad net 29 proc. respondentų įsitikinę, kad jie nesunkiai galėtų įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, tarp jaunimo taip teigusių buvo dar daugiau – 33 proc.

5. Pateisina kontrabandą

Nerimą kelia ir gyventojų tolerancija kontrabandinių prekių vartojimui – net 43 proc. visiškai ar iš dalies pateisina cigarečių, alkoholio, degalų ir kuro nelegalų vartojimą. Pastebimai daugiau taip manančių buvo tarp skurdžiau gyvenančių žmonių bei tose savivaldybėse, kurios yra prie sienos su Rusija.

6. Pagarba policijai auga

Iš visų tirtų institucijų gyventojai stabiliai geriausiai vertino ugniagesių gelbėtojų darbą (87 proc.). Pažymėtina, kad per pastarąjį dešimtmetį trečdaliu išaugo teigiamai policijos darbą vertinančių gyventojų skaičius – nuo 43 iki 71 proc.

7. Gajūs stereotipai

Policija ir Bendrasis pagalbos centras yra tos institucijos, su kuriomis gyventojai susiduria dažniausiai. Tyrimas parodė, kad asmeniniai kontaktai su šiomis institucijomis turi įtakos jų veiklos vertinimui, ir atskleidė gana įdomią situaciją – geriau šias institucijas vertina tie asmenys, kurie turėjo su jomis reikalų, nei tie, kurie su jomis nesusidūrė ir savo nuomonę suformavo remdamiesi tik viešojoje erdvėje skelbiama informacija. Net 8 iš 10 žmonių, kurie turėjo reikalų su policija mano, kad policijos pareigūnai greitai reaguoja į iškvietimus, o neturėjusiųjų reikalų su policija nuomonė buvo daug prastesnė – šiam teiginiui pritarė tik pusė respondentų.

Vidaus reikalų ministerijos ir Policijos departamento prie VRM iniciatyva Lietuvos gyventojų apklausa atlikta 2015 m. rugpjūčio 20–spalio 28 d. Apklausą atliko „Spinter tyrimai“. Individualių interviu būdu visose šalies savivaldybėse apklausta 3011 respondentų nuo 15 iki 75 metų, kurie  atrinkti taip, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėjo vienodą tikimybę būti apklaustas. Tokios reprezentatyvios gyventojų apklausos VRM iniciatyva nuo 2005 m. atliekamos kasmet.

BFL / A.Urafto nuotr.

Draudimo bendrovė BTA šiemet užfiksavo apie 70 proc. daugiau automobilių vagysčių nei pernai per tą patį laikotarpį. Tiesa, policijos duomenys skiriasi ir rodo, kad šiemet vagysčių skaičius išaugio neženkliai. Norint netapti vagysčių aukomis, ši informacija turėtų padėti:

1. Populiariausios tarp Lietuvos ilgapirščių yra prieš 5-10 metų pagamintos transporto priemonės.

2. Didžiuosiuose miestuose dažniausiai nuvaromi „Volkswagen Tiguan“, „Volkswagen Touran“, „Toyota Corolla“, „Toyota Avensis“ automobiliai.

3. Svarbiausia ką tik įsigijus automobilį nedelsiant pasirūpinti jo saugumu, nes pasak draudimo bendrovės BTA Ekspertizių skyriaus vadovo Andriaus Žiukelio, “vagys dažnai tikisi, kad naujai parvaryti automobiliai dar neturės jokios apsaugos sistemos ir juos bus lengva pavogti.”

4. Vertėtų saugoti ne tik naujus automobilius, bet ir tuos, kurie pagaminti gerokai seniau, kad ir prieš 10 metų. Tai įvairūs „Volkswagen“ markės automobiliai, “Audi“, „Mersedes Benz“ bei BMW ir „Toyota“ markės automobiliai.

5. Vogdami automobilius be elektroninių apsaugos priemonių, vagys naudojasi visrakčiais, replėmis arba peiliukais. O automobiliams su elektroninėmis apsaugos priemonėmis, jie naudoja specialią elektroninę įrangą, „nulaužiančią“ tokias apsaugos sistemas.

Vagis, turėdamas automobilio dokumentus, gali daug ramiau nuvažiuoti automobiliu iš vagystės vietos, sustabdžius pareigūnams gali nekilti jokių įtarimų.

6. Vagys neretai automobilius išvilioja kur kas gudresniais metodais. Susidarius tam tikromis situacijomis, jie pasiūlo pasirašyti vekselį, sudaro nuomos sutartį, pasirašo kitokias panašias sutartis. Taip ilgapirščiai iš asmens gauna ne tik automobilį, tačiau ir jo raktus bei registracijos dokumentus. O kai savininkas supranta, kad yra apgautas, transporto priemonė neretai jau būna keletą kartų perparduota kitiems asmenims.

7. Neretai vagims pasitarnauja ir pačių vairuotojų neatidumas. Kartais jie neapsižiūrėję palieka raktus nesaugioje vietoje, taip pat dažnai automobilio dokumentus palieka jo viduje. Vagis, turėdamas automobilio dokumentus, gali daug ramiau nuvažiuoti automobiliu iš vagystės vietos, sustabdžius pareigūnams gali nekilti jokių įtarimų kol nepaskelbta automobilio paieška.

8. Nemažai atvejų pasitaikė, kai ilgapirščiai įsilaužę į namus pavogė automobilio raktelius bei dokumentus ir nuvažiavo „naujuoju“ automobiliu. Jei anksčiau tokių situacijų registruodavo tik keletą, dabar jų pasitaiko kur kas dažniau.

Tai įrenginys, įmontuotas į automobilį bei reagavimo, paieškos paslaugos, kurios derinamos su techninėmis bei organizacinėmis priemonėmis ir policija.

9. Automobilio „kelionė“ po vagystės priklauso nuo to, kokiu tikslu jis buvo vagiamas. Jeigu automobilis reikalingas kaip donoras, pavyzdžiui, sudaužytai transporto priemonei atstatyti ar suremontuoti, tai po vagystės tokio automobilio gyvenimas bus labai trumpas. Jeigu jis skirtas tolesnei realizacijai, tai labai tikėtina, kad vagys stengsis jį išvežti į Rytų šalis.

10. Sunkiausia vagims įkandama saugos priemonė – aktyvios radiolokacinės paieškos sistema. Tai įrenginys, įmontuotas į automobilį bei reagavimo, paieškos paslaugos, kurios derinamos su techninėmis bei organizacinėmis priemonėmis ir, aišku, policija.

BFL

Pernai nusikalstamumas Lietuvoje sumažėjo, o daugiausia padaryta su turtu susijusių nusikaltimų, pranešė Statistikos departamentas.

Pasak departamento pranešimo, Lietuvoje užregistruotų nusikalstamų veikų skaičius, 2008-2009 metais kasmet didėjo 6-7 proc., tačiau pernai sumažėjo 7 proc. ir siekė 77,7 tūkstančio. Nusikaltimai sudarė apie 90 proc. visų užregistruotų nusikalstamų veikų.

Kaip ir ankstesniais metais, 6 proc. nusikaltimų buvo labai sunkūs ir sunkūs, o du trečdaliai visų užregistruotų nusikalstamų veikų buvo turtinio pobūdžio.

Iš šių nusikaltimų tris ketvirtadalius sudarė vagystės, kurių skaičius 2010 metais, palyginti su 2009-asiais, sumažėjo 6 proc., iš viso užregistruota 37 tūkst. vagysčių.

Praėjusiais metais užregistruota 15 proc. mažiau vagysčių įsibrovus į gyvenamąsias patalpas nei 2009-aisiais, tačiau pernai dešimtadaliu išaugo automobilių vagysčių.

Pernai užregistruota 217 nužudymų arba 35 nužudymais mažiau nei 2009 metais. Tačiau sunkių sveikatos sutrikdymų skaičius 2010 metais padidėjo daugiau nei dešimtadaliu, o išžaginimų ir pasikėsinimų – daugiau nei trečdaliu. Tokių nusikaltimų užregistruota atitinkamai 245 ir 208.

Nusikalstamų kelių transporto eismo taisyklių pažeidimų skaičius per pastaruosius dvejus metus kasmet mažėjo beveik trečdaliu, o 2010 metais sumažėjo dešimtadaliu – tokių nusikaltimų buvo užregistruota 1,5 tūkstančio.

2010 metais ištirta 36,1 tūkst., arba 47 proc. užregistruotų nusikalstamų veikų. Kas dešimtą nusikalstamą veiką padarė 14-17 metų jaunuoliai. Kas vienuoliktas nepilnamečių padarytas nusikaltimas buvo sunkus arba labai sunkus. Teismai nuteisė 15,7 tūkst. asmenų, arba tūkstančiu (7 proc.) daugiau nei užpernai. Kas tryliktas nuteistasis buvo nepilnametis.

Šių metų pradžioje įkalinimo įstaigose kalėjo 9,1 tūkst. (2010 metais – 8,7 tūkst.) asmenų, iš kurių dauguma – 7,9 tūkst. – buvo nuteisti ir atlikinėjo bausmę, kiti – 1,2 tūkst. – buvo suimti ir laukė teismo nuosprendžio tardymo izoliatoriuose. Nepilnamečiai sudarė 2 proc. visų įkalintųjų.

Lietuva buvo trečioje vietoje Europos Sąjungoje pagal 100 tūkst. gyventojų tenkantį įkalintų asmenų skaičių. 100 tūkst. gyventojų teko 231 kaliniai. Daugiausia įkalintųjų teko Latvijai ir Estijai – atitinkamai 293 ir 284 įkalinti asmenys 100 tūkst. gyventojų.

Europos Sąjungoje mūsų šalis pirmauja tiek pagal skyrybų, tiek pagal savižudybių, tiek pagal neblaivių vairuotojų sukeltų avarijų skaičių. Nepralenkiami esame ir pagal žmogžudysčių skaičių. ES statistikos biuro “Eurostat” duomenimis, Lietuvoje žmogžudysčių šimtui tūkstančių gyventojų tenka 10–14 kartų daugiau nei, pavyzdžiui, Austrijoje ar Vokietijoje. Gerokai lenkiame ir kaimynines Lenkiją, Estiją bei Latviją. Taip pat stipriai išsiskiriame (blogąja prasme) pagal nuo alkoholio apsvaigusių asmenų padarytų žmogžudysčių skaičių.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Tomas Ulpis atkreipia dėmesį, kad pastaraisiais metais tiek žmogžudysčių, tiek kitų sunkų nusikaltimų Lietuvoje vis dėlto mažėjo: 2007 m. buvo užregistruota 280 tyčinių nužudymų, 2008 m. – 301, 2009 m. – 259, 2010 m. per 10 mėn. – 187. “Tik atkreipčiau dėmesį, kad nužudymų mažėjimo su gerėjančia kriminogenine padėtimi mes tiesiogiai nesiejame, nes didelė dalis šių nusikaltimų yra buitiniai, padaromi šeimos, artimųjų ar pažįstamų aplinkoje, ypač apsvaigus nuo alkoholio”, – paaiškino T.Ulpis.

Per pastaruosius 15 metų nusikaltusių moksleivių skaičius Lietuvoje padidėjo net 2,5 karto. Nepilnamečiai vis dažniau vagia, plėšikauja, vartoja narkotikus ir daro nusikaltimus apsvaigę nuo kvaišalų. Ypač didelį nerimą kelia nors ir nežymiai, bet nuosekliai didėjantis vaikų padarytų labai sunkių ir sunkių nusikaltimų skaičius. Štai Statistikos departamento duomenimis, iš 250-ies 2009-aisiais ištirtų žmogžudysčių, kas keturioliktą įvykdė nepilnametis, iš 273 sunkių sveikatos sutrikdymų – kas dvyliktą padarė nepilnamečiai. Dar labiau šokiruoja tai, kad iš 124 ištirtų išžaginimų ir pasikėsinimų išprievartauti – nepilnamečiai padarė kas ketvirtą nusikaltimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad nepilnamečių “indėlis” į nusikalstamumą yra kur kas didesnis negu jų dalis, lyginant su visu gyventojų skaičiumi. Kitaip tariant, nepilnamečiai nusikalsta dažniau negu suaugę žmonės. O kuo jaunesnis žmogus, pirmą kartą padaręs nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje jis vėl nusikals. Tarkime, šiuo metu nepilnamečių įkalinimo įstaigose laikoma nemažai jaunuolių, jau nusikaltusių po tris keturis kartus.

Tiesa, čia tikriausiai neužtenka kalbėti vien apie vaikus, kur kas prasmingiau nagrinėti viso jaunimo nusikalstamumo tendencijas. Nes pasirodo, kad net kas antras kaltinamasis Lietuvoje yra jaunesnis nei 30 metų. Iš šios kategorijos žmonių dažniausiai nusikalstamas veikas ir baudžiamuosius nusižengimus daro 18–24 metų jaunuoliai. Savo “kriminologiniu aktyvumu” jiems prilygsta, tik nepilnamečiai. Šie 14–17 metų vaikai ir paaugliai kasmet padaro net 15 proc. visų nusikalstamų veikų.

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro direktorius Evaldas Visockas įspėja, kad net ir tokie grėsmingi duomenys iš esmės nerodo realybės – ji kur kas prastesnė: “Remtis oficialiais statistiniais rodikliais yra sudėtinga, nes visuomenėje nėra didelio pasitikėjimo teisėsauga – dažnas nusikaltimas lieka neužregistruotas, – sako direktorius. –  Sprendžiant iš atliktų viktimologinių tyrimų, nusikalstamumo rodiklius galima dauginti iš dviejų ar net trijų.”

Svarbu pabrėžti, kad daugumą nusikaltimų (kone 75 proc.) nepilnamečiai padaro ne vieni, o veikdami bendrininkų grupėse. Labai dažnai (daugiau nei 20 proc.) atvejų vaikai nusikalsta būdami neblaivūs.

Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato prevencijos skyriaus vyresnioji specialistė Nomeda Cibarauskienė atskleidžia dar vieną problemos pusę: greta augančio bendro jaunimo nusikalstamumo ryškėja dar ir nusikalstamų veikų pobūdžio kaita. “Dabar vaikai daug žiauresni, ciniškesni, nusikaltimus jie daro su patyčiomis ar net filmuojant. Jie nebijo nusikalsti net viešose vietose, nes paprasčiausiai jaučiasi nebaudžiami. Negana to, pastebimas dar ir vaikų iki 14 metų įvykdytų rimtų nusikaltimų didėjimas”, – dėsto specialistė. Pareigūnai teigia, kad daugumą jų nusikalsti pastūmėja suaugusieji, nes vaikams iki 14 metų už nusikaltimus netaikoma baudžiamoji atsakomybė.

Priežasčių daug

Vaikų nusikalstamumo didėjimas kelia vienintelį klausimą: “Kaip suvaldyti situaciją?” Specialistų teigimu, norint išspręsti augančio jaunimo nusikalstamumo problemą, pirmiausiai reikia suvokti ir šalinti to atsiradimo priežastis.

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros dėstytoja prof. Rita Bandzevičienė tvirtina, kad rasti riziką nusikalsti didinančių veiksnių galima ir genuose, ir šeimoje, ir visuomenėje. Įtakos turi ir televizijos bei internetas. O kad konkretus nusikaltimas būtų padarytas – reikia dar ir tam tikrų aplinkybių, situacijos. Visų pirma labai svarbios yra individualios psichologinės priežastys: “Yra žinoma, kad anksti pasireiškęs agresyvumas, ypač smurtavimas, žiaurus elgesys su gyvūnais, psichopatiniai bruožai, pavyzdžiui, egocentriškumas, melavimas, nejautrumas kitų poreikiams – rizikos vėliau nusikalsti veiksniai, – vardija profesorė. – Tačiau nusikaltėliu negimsta niekas. Jei tokie bruožai koreaguojami, tinkamai į juos reaguojama, vaikas išmoksta valdyti socialiai nepriimtiną elgesį. Svarbiausia, kad vaikai turėtų kuo mažiau priežasčių būti agresyvūs.”

Profesorė taip pat pabrėžia, kad kriminologiniu požiūriu asociali šeima, girtaujantys, narkotikus vartojantys, smurtaujantys ar nusikaltimus darantys tėvai ar artimieji – taip pat delinkventinio elgesio rizikos veiksniai. Statistiniai duomenys rodo, kad dažniau nusikaltimus padaro (ar bent už juos nuteisiami) vaikai iš nedarnių, žemesnio socialinio ir ekonominio statuso šeimų. Paviršutiniški, atsainūs ir šalti santykiai šeimoje, bendrų interesų neturėjimas, nenuoseklus arba agresyvus auklėjimo stilius, emocinis vaiko atstūmimas gali prišaukti daug bėdų ir suluošinti vaiko gyvenimą.

Ypač jaunuolio raidai svarbi aplinka ir bendravimas švietimo institucijoje. Rizika ypač sustiprėja, jei mokykloje ar už jos ribų vaikas turi asocialių draugų, įsitraukia į asocialias grupes, anksti išbando svaigalus ir narkotikus. Tokia veikla dažniausiai siejasi su jauno žmogaus neužimtumu arba užimtumu proasocialia veikla. “Jis gali reikštis ir šeimoje, ir mokykloje. Svarbu ne tai, kad vaikas ar paauglys turi “per daug laisvo laiko”, bet tai, kad jis turi per mažai galimybių užmegzti visaverčius bendradarbiavimo santykius, mokytis atsakomybės, derinti teises ir pareigas, išbandyti ir ugdyti savo gebėjimus, sulaukti rezultatų, pripažinimo ir paskatinimo, o tai lemia jauno žmogaus savigarbos jausmą ir ateities planus”, – tvirtina profesorė.

Deja, daugybė šio laikotarpio vaikų didžiąją dalį laisvo laiko praleidžia prie televizijos ekrano arba kompiuterio. R.Bandzevičienė net neabejoja, kad žiniasklaida, ypač televizija ir internetas, kompiuteriniai žaidimai ir kitos komunikacinės technologijos daro didelį poveikį jaunimo nuostatoms ir elgesiui. Pasiguosti būtų galima nebent psichologiniais tyrimų rezultatais, kad net ir destruktyvi informacija (pvz., muštynių ar žudynių vaizdo įrašas) gali neturėti ilgalaikių neigiamų pasekmių vaiko elgesiui, jeigu po jos stebėjimo vyksta aptarimas, teigiamų ir neigiamų aspektų įsisąmoninimas. Tik specialistė nemano, kad tėvai ir pedagogai apskritai skiria tam laiko.

O juk tėvų elgesys vaikų ateičiai turi lemiamos įtakos. Tarptautiniai tyrimai liudija, kad net 75–90 proc. (nelygu šalis) vaikų savo brendimo periodu nusižengia teisei (žinoma, tai dažniausiai smulkūs nusižengimai), ir nuo tėvų reakcijos ir atpildo priklausys, ar prasižengti linkę jaunuoliai liausis, ar kaip tik jų veika ims didėti ir žiaurėti.

Kalbant apie vaikų nusikalstamumo mažinimą, tam galėtų padėti įvairios prevencijos programos. Deja. E.Visockas apgailestauja, kad Lietuvoje prevencinės programos dažnai nėra tokios efektyvios, kokios galėtų būti, ir ne tik dėl lėšų trūkumo ar netinkamo jų panaudojimo, bet ir dėl pačių programų kokybės ar dėl jų vykdytojų.

Tiesa, svarbu ne tik prevencinės priemonės. Kasmet net keli šimtai nepilnamečių nusikalstamas veikas padaro pakartotinai, todėl specialistai tvirtina, kad mums reikėtų keisti poveikio priemones nusikaltusiems vaikams ir mokytis iš Skandinavijos šalių. Juk per keliolika metų Lietuvoje įsitikinta, kad laisvės atėmimas nusikaltus neprilygsta elgesio koregavimui. Esą jaunasis nusikaltėlis tik taip gauna atlygį už netinkamą veiksmą, o problemos, kurios ir lemia šį elgesį, nesprendžiamos (priešingai, įkalinimo įstaigose paaugliai išeina gansterių universitetus).

Tad jaunimo nusikalstamumas nebe tokio didelio masto reiškiniu taps tik tada, kai pasikeis nusistovėjusios pažiūros, kad problemų turintiems žmonėms reikia padėti, o ne izoliuoti, taip dar labiau keliant jų negatyvų požiūrį ir neapykantą. Deja, Lietuvoje toks požiūris vis dar vertinamas kaip erezija.

Vaikų atsakomybė

Statistika liudija, kad kasmet Lietuvoje nusikalsta vidutiniškai 1000–1200 vaikų iki 14 metų, tačiau dėl amžiaus jie netraukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Priminsime, kad pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus vaikams iki 14 metų amžiaus, padariusiems nusikalstamas veikas, netaikoma baudžiamoji atsakomybė, nes jie nėra sulaukę LR BK nustatyto minimalaus baudžiamosios atsakomybės amžiaus, o nuo keturiolikos iki šešiolikos metų jie atsako tik už tam tikras baudžiamojo įstatymo numatytas nusikalstamas veikas.

Nuteistieji

2009 m. teismai nuteisė 14,7 tūkst. žmonių, iš jų kas vienuoliktas buvo 14–17 metų amžiaus nepilnametis. Palyginti su 2008 m., nuteistų suaugusiųjų skaičius padidėjo 2 proc., nepilnamečių – 6 proc.

Nors šiemet, palyginti su praėjusiais metais, nusikaltimų Vilniuje sumažėjo 15,5 proc., sostinė vis dar tebėra nesaugiausias Lietuvos miestas. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pagal nusikaltimų, tenkančių tūkstančiui gyventojų, skaičių prasčiausiai atrodo taip pat Vilniaus rajonas, kuriame per metus nusikaltimų padaugėjo 12,1 proc., taigi jis jau aplenkė iki tol nusikaltėliais garsėjusį Panevėžį. Be to, Vilniaus apskrityje fiksuojamas ir didžiausias nusikaltimų neišaiškinamumo lygis – 31 proc.

Visoje Lietuvoje nusikalstamų veikų šiemet užregistruota 4,5 proc. mažiau nei pernai per tą patį laikotarpį.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenimis, sostinėje daugiausiai nusikaltimų padaroma Žirmūnų, Šnipiškių, Verkių ir Antakalnio seniūnijose. Antroje pagal nusikaltimų gausą grupėje yra Grigiškių, Naujamiesčio, Naujininkų, Panerių seniūnijos – jos garsėja nusikaltimais, susijusiais su narkotikais. Beje, šiemet čia padaugėjo ir sunkių nusikaltimų.

O pavojingiausios gatvės, kuriose padaroma daugiausiai nusikaltimų, yra sostinės Žirmūnų, Kalvarijų, Antakalnio, Architektų ir Taikos, Savanorių bei Gedimino prospektai.

"Veido" archyvas

Oficialiais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje su organizuotu nusikalstamumu vienaip ar kitaip susiję apie 600 žmonių

Tarptautinės organizuotos nusikalstamos grupuotės Lietuva naudojasi kaip savotišku logistikos centru, per kurį į rytus ir į vakarus keliauja patys įvairiausi narkotikai, prostitutės, ginklai, vogti automobiliai, klastotės ir pan.

Gerai organizuoti, turintys ryšių ir, svarbiausia, universalūs, juodosioms rinkoms pristatantys visko, ko tik reikia. Taip lietuvius ir organizuotą nusikalstamumą mūsų šalyje organizuoto nusikalstamo grėsmių Europos Sąjungai įvertinime apibendrina Europolas.

Organizuotumu šiurpina Europą

Europolo analitikai, aptardami organizuotą nusikalstamumą visoje ES, Europos žemėlapį yra padaliję į penkias dalis, vadinamuosius kriminalinius centrus, o trys Baltijos šalys priskiriamos vienam iš jų. Konstatuojama, kad Šiaurės rytų kriminaliniame centre pagrindinį vaidmenį vaidina lietuviškos nusikalstamos grupuotės.

Lietuviai visoje Europoje garsūs, kai kalbama tiek apie organizuotas automobilių vagystes, tiek apie narkotikų pervežimą, tiek apie prostitucijos organizavimą, tiek apie pinigų padirbinėjimą. Pasižymėję jie ir daugumoje kitų nusikalstamų veikų. Beje, lietuviai nusikaltėliai labai lankstūs, tamsiajame pasaulyje jie labai vertinami dėl to, kad turi daug įvairių ryšių su Kaliningrado, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Baltarusijos ir ypač Rusijos nusikaltėliais.

Būtent Lietuvoje estų, lenkų, latvių gaujos, kaip savotiškame turguje, apsirūpina nelegaliomis prekėmis ir toliau jas platina savo šalyse. Reikia gabenti kokainą į Rusiją? Lietuviai tai gali padaryti be didelių sunkumų. Į Sankt Peterburgą tiesiogiai iš Pietų Amerikos vežamas kokainas keliauja į Baltijos regioną ir iš čia gali būti “paskirstamos” Šiaurės Rytų rinkoms – Lietuvoje dideli kiekiai neužsibūna. Ne tik narkotikai, bet ir įvairios klastotės iš Sankt Peterburgo keliauja būtent į Lietuvą ir tik po to atsiduria Vakarų Europos juodosiose prekyvietėse.

"Veido" archyvas

“Europolo” žemėlapis atskleidžia, kaip per Lietuvą juda nelegalios prekės ir kaip nusidriekę nusikaltėlių maršrutai

Vogtos mašinos, cigaretės, ginklai, nelegalūs migrantai, moterys seksualiniam išnaudojimui – visa tai ES pasiekia per Baltijos šalių regioną, ypač Lietuvą. Į Rytus per Lietuvą keliauja kokainas, kanapės. Sintetiniai narkotikai iš ES šiaurės vakarų per Lietuvą nukeliauja į Skandinavijos rinkas, ypač anamfetaminas, kuris, negana to, Lietuvoje dar ir gaminamas.

Pareigūnai: viską žinome, tik nieko nesakysime

“Organizuotas nusikalstamumas neturi kvapo, aromato ir iš esmės yra nematomas, bet kiekvienas žino, kad jis egzistuoja. Bet kai jūs tai suvokiate, kai jis tampa realybe, jūs neturite jokio šanso, būna per vėlu”, – yra pasakęs vienas austrų teisininkas.

“Stebime”, “tiriame”, “mums viskas žinoma” – tokius atsakymus dažniausiai pateikia už organizuotą nusikalstamumą atsakingi Lietuvos pareigūnai. Kad ir kas tai būtų – vieši pranešimai, veiklos ataskaitos ar šiaip pasisakymai, kalbant apie organizuotą nusikalstamumą akcentai dėliojami labai panašiai. Ką mes žinome? Ogi tai, kad 2009 m. pradžioje Lietuvoje veikė 18 organizuotų nusikalstamų grupių ir kad apie 600 žmonių vienaip ar kitaip Lietuvoje buvo susiję su organizuotu nusikalstamumu.

Mūsų pareigūnai ir operatyvininkai valandų valandas gali kalbėti apie didžius praeities žygdarbius, sulaikant “daktarus”, Sigitą Gaidjurgį, “Vilniaus brigadą”, “daškinius” ar “tulpinius”, kitus nusikalstamo pasaulio veteranus. Jie niekada nepamirš apie tai priminti ir palyginti, kad, pavyzdžiui, 1993-iaisiais organizuotų nusikalstamų grupių buvo net šeši šimtai.

Organizuotos nusikalstamos grupuotės Lietuvoje jaunėja, intelektualėja ir žiaurėja. Tokių teorinių minčių apie organizuotų nusikaltėlių veiklą Lietuvoje ir už jos ribų galima išgirsti užsukus į Policijos departamentą, tačiau apie tai, kas vyksta dabar – nė žodžio.

Juk nusikalstamų veikų, pavyzdžiui, susijusių su narkotikais, skaičius, kaip rodo policijos duomenys, padidėjo du kartus ir siekia du tūkstančius. Kas šiuos nusikaltimus vykdo, kas organizuoja – lieka neaišku.

“Organizuotas nusikalstamumas nėra nekintantis, sustabarėjęs procesas. Čia ne kokia įstaiga su savo funkcijomis ar darbo sutartimis, – aiškina Kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis. – Negalima atskleisti to, kas dar nėra teisiškai kvalifikuota”.

Panašiai kalba ir Algimantas Kliunka, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyr. prokuroras: “Tos grupuotės nėra taip išgarsintos žiniasklaidos, kaip pirmosios organizuoto nusikalstamumo veteranų gaujos, ir net daugeliui teisininkų, kurie su jomis nekovoja, nėra žinomos”.

Gal nemėgsta pasakoti?

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros vedėjas Aurelijus Gutauskas, tyrinėjantis organizuotą nusikalstamumą ir kovą su juo Lietuvoje, tvirtina, kad iš esmės kovai su organizuotu nusikalstamumu mūsų šalyje naudojamas vis tas pats metodas – siekiama prispausti silpniausią nusikalstamos organizacijos grandį ir išgauti duomenis apie kitus jos narius, o tai kartais metų metus trunka.

“Kitų variantų beveik ir nėra, tai pasaulyje dabar pagrindinis būdas. Prispaustieji neretai policijai atskleidžia dalį turimos informacijos, tikėdamiesi išvengti atsakomybės. Jeigu banditai nekalbėtų, vargu ar operatyvinėmis priemonėmis būtų galima sutriuškinti kokias nors grupuotes”, – svarsto A.Gutauskas.

MRU docentas kovotojus su organizuotu nusikalstamumu siūlo vertinti šiek tiek atlaidžiau, nežiūrėti į juos taip kritiškai. Rengiant mokslinius tyrimus jam yra tekę iš vidaus susipažinti su kriminalinės policijos biuro pareigūnų veikla, pamatyti operatyvinį darbą: “Jie iš tiesų daug dirba, tik gal nemėgsta apie tai pasakoti. Vis dėlto tas nematomas darbas tikrai vyksta, ir jo mastas didžiulis”.

A.Gutauskas įsitikinęs, kad pagrindinė organizuoto nusikalstamumo strategija Lietuvoje turėtų būti reagavimas į šio socialinio reiškinio priežastis, o ne į atsiradusius padarinius: “Manyčiau, kad pastarasis požiūris – atgyvena, nes reagavimas į atsiradusius padarinius iš esmės yra jau antrinė prevencija”.

Dvi didžiausios pareigūnų operacijos, šiemet sudavusios stiprų smūgų narkotikų prekeiviams

Susėmė “Lapino” gaują

Šį mėnesį prokurorai ir kriminalistai pasigyrė sudavę triuškinamą smūgį narkomafijos grupuotei, siautėjusiai sostinėje. Įtarimai pareikšti 27-iems narkotikus platinusio nusikalstamo susivienijimo nariams. Iš viso įtarimai dėl nusikalstamo susivienijimo organizavimo, vadovavimo bei dalyvavimo jo veikloje pateikti daugiau kaip 60 asmenų, tačiau dėl dalies iš jų ikiteisminis tyrimas dar tęsiamas.

Dalis įtariamųjų už grotų atsidūrė praėjusių metų gruodį, kiti – šiemet vasario mėnesį. Tiesa, iki šiol nesurastas nuo teisėtvarkos besislapstantis “Lapinas”. Taip vadinamas gaujos vadeiva Justas Belousovas.

Rekordinis kiekis kokaino

Šių metų sausį buvo sulaikyta didžiausia kada nors Lietuvoje aptikta kontrabanda – pusė tonos kokaino.
Įtardami narkotinių medžiagų kontrabandą, pareigūnai Klaipėdos jūrų uoste patikrinimo konteinerį, kuriame ir aptiko šį labai didelį kokaino kiekį. Tai didžiausias kada nors Lietuvoje ir vienas didžiausių Europos Sąjungoje sulaikytas šio narkotiko kiekis. Remiantis įvairiais skaičiavimais, didmeninė šio sulaikyto kokaino kaina gali siekti nuo 50 iki 100 mln. Lt. Jeigu visas šis kiekis būtų patekęs į gatvės prekybą, jo vertė būtų apie 250–300 mln. Lt.

Pareigūnai įtaria, kad didžioji dalis sulaikytų narkotikų būtų buvusi išgabenta iš Lietuvos ir paskirstyta Rusijoje bei Šiaurės Europoje.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengtos ir Seime registruojamos Baudžiamojo kodekso pataisos, sudarysiančios realias galimybes konfiskuoti visą nusikalstamais būdais įgytą turtą.

“Išplėstinis konfiskavimas – visiškai nauja ir efektyvi priemonė kovai su korupciniais ir ekonominiais nusikaltimais. Jis sukurs patikimą teisinę prielaidą konfiskuoti visą nusikalstamais būdais sukauptą turtą, kad ir kaip išradingai jis būtų paslėptas. Suteikę teisėsaugai veiksmingą ginklą, reikalausime ir realaus rezultato,” – sakė prezidentė.

Pataisomis taip pat siūloma imtis bausti visus su korupciniais ir kitais savanaudiškais nusikaltimais susijusius asmenis – tiek juos padariusius, tiek ir padedančius dangstyti nusikaltimą. Baudžiamojon atsakomybėn siūloma traukti didelės vertės turtu disponuojančius asmenis, kurie negali įgyto turto pagrįsti teisėtomis pajamomis, net jei nėra kitų jų padarytų nusikalstamų veikų įrodymų.

Prezidentės pasiūlytos pataisos sukurtų patikimas prielaidas išgyvendinti vieną gėdingiausių problemų – teisėsaugos bejėgiškumą prieš asmenis, kurių kaltės įrodymai formaliai nėra pakankami, nors įspūdingas turimo turto ir teisėtų pajamų santykis liudija, kad asmuo savo materialinę gerovę kuria nusikalstamais būdais, o jo užimamos pareigos, ryšiai ar gyvenimo būdas leidžia nesunkiai suvokti, kokie tai būdai.

Konfiskavimą ypač apsunkina plačiai paplitęs ir beveik nekontroliuojamas reiškinys, kai neteisėtai praturtėję asmenys, dažniausiai – turtą ir pajamas privalantys deklaruoti pareigūnai, – visą savo turtą registruoja kitų asmenų vardu. Todėl siūloma įtvirtinti plačias turto, perleisto tretiesiems asmenims, konfiskavimo galimybes.

Pasak prezidentės, Teisingumo ministerijos kiek anksčiau paviešintas projektas yra švelnesnis, paliekantis spragų išsisukti nuo atsakomybės neteisėtai turtą sukaupusiems asmenims.

“Apmaudu, kai esmines permainas žadantys įstatymų projektai “tikslinami” tol, kol praranda veiksmingumą. Korupcijos mastai, nusikaltėlių įžūlumas ir išradingumas bandant išvengti atsakomybės, verčia imtis pačių radikaliausių priemonių”,- kalbėjo šalies vadovė.

Pernai Lietuvos teismai nuteisė 14,7 tūkst. asmenų. Iš jų kas vienuoliktas buvo 14–17 metų amžiaus nepilnametis. Statistikos departamento duomenimis, nuteistų nepilnamečių pernai, palyginti su 2008-aisiais, padaugėjo 6 proc., o suaugusiųjų – beveik 3 proc. Beveik dešimtadalis visų nuteistųjų buvo moterys.

Vieną dažniausiai taikomų bausmių – terminuotą laisvės atėmimą 2009-aisiais teismai skyrė 6,6 tūkst. asmenų, arba pusei nuteistųjų (tarp nepilnamečių – daugiau nei pusei). Tačiau beveik kas trečias tokia bausme nuteistas suaugusysis ir kas antras nepilnametis, atidėjus bausmės vykdymą, liko laisvėje.

O aukščiausia bausme – laisvės atėmimu iki gyvos galvos pernai buvo nuteisti trys žmonės.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje daugėja ir įkalintų asmenų: tarkime, praėjusių metų pradžioje jų buvo per 8 tūkst., o šių metų pradžioje jau 8,7 tūkst. Daugiausiai nuteistųjų – maždaug trečdalis – bausmę atlieka už turtinio pobūdžio nusikaltimus. Už nužudymus ir pasikėsinimus kali kas ketvirtas nuteistasis.

Šiuo metu visų nuteistųjų vidutinė bausmės vykdymo trukmė yra penkeri metai ir septyni mėnesiai.

"Veido" archyvas

Sunkmečiu ypač padaugėjo vagysčių, sukčiavimo ar turto sunaikinimo bei sugadinimo atvejų, tačiau trys penktadaliai jų taip ir lieka neišaiškinti

Pernai Lietuvoje neišaiškinta daugiau kaip 47 tūkst. oficialiai užregistruotų nusikaltimų ir dar keliolika tūkstančių neužregistruotų.

Į klausimą, prie kokių nusikaltimų – išaiškintų ar neišaiškintų bus priskirta skandalingoji Drąsiaus Kedžio istorija, kol kas negali atsakyti nė vienas pareigūnas ar prokuroras. Jie aiškina, kad į tai bus galima atsakyti gal tik po penkerių metų.

Tiesa, jau dabar policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas pripažįsta, kad ši byla – tikra policijos darbo nesėkmė. “Tenka pripažinti: kadangi D.Kedžio gyvo rasti nepavyko, tai yra Kauno policijos darbo nesėkmė”, – teigia V.Telyčėnas.

Regis, tokią pačią frazę komisarui tektų kartoti ir dar keliasdešimt tūkstančių kartų, mat Lietuvoje nusikaltimų išaiškinamumas gana menkas – jų išaiškinama tik du penktadaliai. Ir kalbame tik apie užregistruotus nusikaltimus, o kiek dar nusikaltimų aukų į policiją nesikreipia (sociologinio tyrimo duomenimis, nesikreipia maždaug trečdalis aukų, o tai keliolika tūkstančių nusikaltimų). Be to, neretai policija prie neva savo išaiškintų nusikaltimų prisirašo ir tuos, kuriuos ištiria patys nukentėjusieji ar prisipažįsta padarę patys nusikaltėliai. Čia taip pat svarbu paminėti, kad kai kurių nusikaltimų išaiškinamumas yra tragiškai menkas, pavyzdžiui, vagysčių išaiškinama tik 25 proc., o automobilių vagysčių – vos 15 proc. Taip pat mažai išaiškinama ir pinigų padirbinėjimo atvejų bei įvairių finansinių nusikaltimų.

Policijos departamento atstovų teigimu, negalima tikėtis, kad nusikaltimų išaiškinamumas didės, kai policijos finansavimas tragiškai mažinamas jau keletą metų iš eilės: per dvejus metus jis sumažėjo dviem šimtais milijonų litų – nuo 858 mln. 2008-aisiais iki 659 mln. šiemet.

Kita vertus, policijos finansavimas buvo mažinamas ir Latvijoje, ir Estijoje, bet ten padėtis kažkodėl geresnė: ir nusikaltimų išaiškinta daugiau (procentais), ir pats nusikalstamumas mažėjo. O Lietuvoje, priešingai, nusikalstamumas didėjo net 7 proc. pernai ir dar tiek pat užpernai (tuo tarpu Estijoje nusikaltamumas pernai mažėjo 5,1, o Latvijoje – 1,3 proc.)

Paradoksalu, bet pareigūnai ir politikai aiškina, kad tuo turėtume tik džiaugtis, nes krizės laikotarpio prognozės esą buvusios dar grėsmingesnės.

“Guodžia tai, kad liūdniausios prognozės apie nevaldomą nusikalstamumo didėjimą nepasitvirtino, sumažėjo nusikalstamumas viešosiose vietose ir ypač gatvėse. Tai paneigia kurtą mitą, esą žmonės jau greitai bijos išeiti į gatvę”, – gyventojus drąsiai eiti į lauką ragina vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, gal sąmoningai, o gal ir per neapsižiūrėjimą nutylintis, kad pernai mūsų šalyje padaryta net 10 tūkst. daugiau nusikaltimų nei 2007-aisiais. Be to, ministras ignoruoja ir faktą, kad vien oficialiai pernai liko neišaiškinta kone 50 tūkst. nusikaltimų.

Šių ministro žodžių ypač skaudu buvo klausytis man, šio straipsnio autorei, nes pernai dienos metu keturių banditų buvau užpulta ir apiplėšta tiesiog Vilniaus miesto centre, Lukiškių aikštėje. Ir šis nusikaltimas, žinoma, taip pat nebuvo išaiškintas. Taigi ministro raginimai drąsiai eiti į gatves ir jose jaustis saugiai man skamba tiesiog makabriškai.

Didėja nepasitikėjimas

“Iš tiesų į policiją kreipiausi tik dėl formalumų, nes iš anksto žinojau, kad nei vagys bus sugauti, nei daiktai grąžinti, – prieš keletą mėnesių nuo vagių nukentėjusios Kauno drabužių parduotuvės savininkė Violeta Makauskienė gana ramiai aiškina, kad iš policininkų nė nesitiki jokių gerų žinių. – Tai tas pats, kas ieškoti adatos šieno kupetoje – netikiu, kad mūsų pareigūnams pakanka laiko ir noro aiškintis vagystes, ypač kai pastaruoju metu jų tiek daug”, – dėsto verslininkė.

Šioms pesimistinėms V.Makauskienės nuotaikoms dėl policijos darbo efektyvumo ir rezultatyvumo, regis, pritaria dar mažiausiai 33 proc. nuo nusikaltėlių nukentėjusių Lietuvos gyventojų. Tiek jų, “Baltijos tyrimų” atliktos apklausos duomenimis, į policiją dėl padarytų nusikaltimų nė nesikreipia. Dar apie 10 proc. apklaustų gyventojų į pareigūnus pagalbos kreipiasi tik kai kuriais atvejais.

Taip susidaro uždaras ratas: Lietuvos teisėtvarkos institucijos išaiškina palyginti mažai nusikaltimų todėl, kad gyventojai joms nepadeda, o centrinė valdžia skiria menką finansavimą, ir atvirkščiai – gyventojai nepadeda ir net nesikreipia į policiją todėl, kad nemato prasmės, nes policija išaiškina mažai nusikaltimų. O valdžia neskiria didesnio finansavimo todėl, kad nemato rezultatų, tai yra skyrus daugiau lėšų, nusikaltimų išaiškinamumas nepadidėja.O toks neprofesionalumas ar abejingumas, kokį regėjome D.Kedžio ir daugybėje kitų istorijų, situaciją tik dar paaštrina ir dar labiau didina nepasitikėjimą pareigūnais.

Scanpix

Kol visų dėmesys buvo nukrypęs į smunkančią ekonomiką ar griūvančius bankus, nusikaltėliai savo tinklu spėjo apraizgyti visą Europą.

Per pastarąjį dvidešimtmetį tarptautinis nusikalstamumas, aukų skaičius ir pasaulinis nusikaltėlių valdomas finansinis srautas padidėjo net keturis kartus. Tarkime, vien nusikalstamų susivienijimų nužudytų ar sužeistų žmonių per pastaruosius penkiolika metų padaugėjo nuo 7 tūkst. iki per 25 tūkst. Sunku protu suvokti, bet šiuo metu juodojoje rinkoje sukasi kone trys trilijonai JAV dolerių. Kai kuriose šalyse tarptautiniai nusikalstami susivienijimai netgi galingesni nei kai kurių valstybių vyriausybės.

Sunkmečiu organizuotas nusikalstamumas plėtėsi dar sparčiau nei įprastai. Ir tik Meksikoje, JAV, Artimuosiuose Rytuose, Rusijoje ar Somalyje, bet ir Europoje. Ir tai pasakytina ne vien apie Italijos mafiją. Taip, ji vis dar “laiko” apie 20 proc. savo šalies bendrojo vidaus produkto, bet jos plėtra nėra didelė. Kur kas greičiau buriasi ir vis didesnės galios įgauna Rytų ir Vidurio europiečių sukurtos ir vadovaujamos tarptautinės nusikalstamos grupuotės. Jos mažiau paiso tradicijų, yra universalesnės ir, žinoma, žiauresnės. Tai pasakytina tiek apie lenkų, lietuvių, ukrainiečių, čekų, vengrų, slovakų, rumunų ar bulgarų nusikalstamus susivienijimus.

Ypač didelį nerimą kelia Vidurio Europos valstybės, kurios tapo nusikaltėlių susitelkimo ir tranzito centrais. Organizacijos “World Security Network” duomenimis, per Čekiją, Slovakiją ir Vengriją dabar driekiasi svarbiausi nusikaltėlių keliai: iš Ukrainos į Austriją (o iš ten – toliau į Vakarus) didžiuliais kiekiais gabenama cigarečių kontrabanda, iš Rumunijos per Čekiją ir Vengriją vykdoma prekyba žmonėmis, o ginklai per šias dvi valstybes keliauja iš Kroatijos ir Serbijos.

Šiuos faktus patvirtina ir Vengrijos saugumo taryba: pasirodo, šalyje organizuotas nusikalstamumas stipriai ėmė didėti dar 2007-aisiais, tačiau šiuo metu yra pasiekęs rekordines apimtis. Kaip pabrėžia analitikas Ioannis Micheletos, daugėja ne tik organizuotų nusikaltėlių, bet ir juodojoje rinkoje besisukančių pinigų srautas.

Beje, ypač daug susirūpinimo kelia Čekijoje susidariusi padėtis. Nors ši šalis ekonomiškai išsivysčiusi, civilizuota ir demokratiška, tarptautinės nusikaltėlių grupuotės čia vis labiau kerojasi.

“Pavyzdžiui, apie 3 tūkst. Čekijos gyventojų priklauso tarptautiniams nusikaltėlių tinklams, ir juos galima vadinti tarptautinės mafijos atstovais”, – tvirtina I.Micheletos, pridurdamas, kad dar apie 5 tūkst. čekų į šiuos tinklus įsitraukia epizodiškai. Skaičiuojama, kad Čekijoje šiuo metu bazuojasi apie 30 nusikalstamų tarptautinių grupuočių, su kuriomis siejamos ir tokios šalys, kaip jau minėta Ukraina, taip pat Lenkija, Lietuva, Švedija.

Organizuotas nusikalstamumas tapo tikru galvos skausmu ir Slovakijos teisėtvarkininkams. Negana to, kad nuo 1990-ųjų Slovakiją lyg pyragą įtakos zonomis buvo pasidaliję du šalies organizuoto nusikalstamumo tinklai, o dėl jų konfliktų žuvo nemažai niekuo dėtų gyventojų, dabar Slovakiją ėmė “dalytis” dar ir tarptautinės nusikaltėlių organizacijos.

“Tapo įprasta, kad Europos organizuoto nusikalstamumo vadeivos santykių išsiaiškinti ar įtakos zonomis pasidalyti renkasi į Slovakijos kalnų kurortus, kur nusikaltėliams priklauso prabangūs viešbučiai ir kalnų rezidencijos”, – pasakoja “World Security Network” tyrėjai, Slovakijoje suskaičiuojantys per 50 organizuoto nusikalstamumo tinklų, kurių nusikalstamos veiklos apyvarta siekia net 50 mlrd. eurų.

Nusikaltėliai skverbiasi į visas verslo sritis

Pabrėžtina, kad krizės krečiamoje Europoje organizuotas nusikalstamumas peržengė ankstesnes ribas ir sulaužė visus stereotipus.

“Nusikaltėliai dabar kontroliuoja net statybų sektorių ir labdaros organizacijas – tokios patirties ar bent jau tokiu mastu Europoje anksčiau nebuvo”, – baisisi ekspertė M.Hankova.

“Sunkmečiu daugeliui verslo sektorių prireikė “šviežio” kapitalo, o tai paklojo pamatus organizuoto nusikalstamumo suklestėjimui ir juodų pinigų “išbalinimui”, – aiškina “World Security Network” analitikai.

Dar atkreiptinas dėmesys, kad į Europą šiuo metu sparčiai skverbiasi organizuotas nusikalstamumas ne tik tradiciškai iš Rusijos ar Ukrainos, bet ir iš Kinijos, Lotynų Amerikos šalių, taip pat Nigerijos, Irano, Libano, Vietnamo, o tai iš esmės keičia Europos organizuotų nusikaltimų pobūdį.

“Grįžtame keliais dešimtmečiais atgal”, – konstatuoja specialistai, kuriems didžiausią nerimą kelia tai, kad organizuoti nusikaltėliai vis aktyviau imasi ne vien tradiciškai jiems priskiriamos veiklos, tokios kaip prekyba žmonėmis, ginklais ar narkotikais, bet ir kitokių nusikaltimų – masinio sukčiavimo, finansinių nusikaltimų, prekių klastojimo, prekybos žmonių organais, prekybos iškasenomis, gyvūnais ir t.t.

Beje, į tokius nusikaltimus vis dažniau įsitraukia ir lietuviai. Dažniausia lietuvių “specializacija” – automobilių vagystės, narkotikų pervežimas ir prekyba, pinigų padirbinėjimas, prekyba žmonėmis ir finansiniai nusikaltimai. Mūsiškių pareigūnų vertinimu, iš Lietuvos emigravę per trečdalį nusikaltėlių, o tai yra kone 10 tūkst. asmenų.