A.Kiškis

Kai žiniasklaidoje paviešinamas kraupus nusikaltimas ar žmogus pats tampa nusikaltimo auka, žmogiškoji reakcija būna vienoda – nusikaltėlis turi būti kuo griežčiau nubaustas. Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad daug nusikaltimų padaroma ir dėl to, kad bausmės yra pernelyg švelnios, todėl jos turėtų būti dar labiau sugriežtintos. Kai kas net siūlo grąžinti mirties bausmę. Manome, jog nusikaltėlis turi atsakyti už savo veiksmus, o griežtos bausmės atgrasins nuo nusikaltimų ateityje.

Alfredas KIŠKIS, kriminologas, viktimologas, Mykolo Romerio universiteto docentas

Skirtingi įvairiose pasaulio šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad bausmių griežtinimas didelio sulaikomojo poveikio neturi. Vieni tyrimai atskleidžia, kad bausmių griežtinimas turi tik nežymų poveikį kai kurioms nusikalstamų veikų rūšims ar asmenims. Kiti – kad jokio sulaikomojo poveikio bausmių griežtinimas apskritai nedaro.

Žinoma, skirtingoms nusikaltimų rūšims, bausmių poveikis skiriasi. Tarkim,  nesunkių nusikalstamų veikų, administracinių teisės pažeidimų ir neformalių socialinių normų pažeidimų atvejais nedidelis bausmių poveikis yra pastebimas.

Smurtinių nusikaltimų atvejais (ypač nužudymų, išžaginimų ir pan.) bausmių griežtinimas praktiškai neturi jokio poveikio. Viena iš priežasčių yra ta, kad smurtiniai nusikaltimai dažniau nei turtiniai daromi veikiant emocijoms neįvertinant visų pasekmių.

Skirtingi įvairiose pasaulio šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad bausmių griežtinimas didelio sulaikomojo poveikio neturi.

Apskritai bausmių už nusikaltimus griežtinimo poveikis nusikalstamumui yra nežymus arba jo iš viso nėra. Kodėl? Taip, nusikalsti linkę asmenys nėra patys sau priešai – žinodami, kad gresia griežtesnė bausmė, jie tarsi turėtų pasverti, kokią žalą jiems patiems padarytų paskirta bausmė, o tai tarsi turėtų skatinti vengti nusikalstamo elgesio. Dėl to bausmių griežtinimo efektas psichologiniu požiūriu yra laikinas. Žmogaus psichologija veikia kitaip: darydami nusikaltimą daugelis tikisi, kad… tiesiog nebus pagauti ir nubausti. Daugelis nusikaltusių žmonių net nežino, kokia bausmė jam numatyta už konkretų padarytą nusikaltimą. Ir darydami nusikaltimą jie tikrai negalvoja, ar ji dar ir sugriežtinta…

Bausmė pati savaime žmogaus nepakeičia. Svarbu, ar keičiasi žmogaus požiūris į nusikalstamą elgesį. Deja. Kalėjimo įtaka nuteistiesiems taip pat dažniausiai negatyvi, o po ilgų metų iš kalėjimo išėjusiam žmogui labai sunku integruotis į visuomenę.

Kalėjimo įtaka nuteistiesiems taip pat dažniausiai negatyvi, o po ilgų metų iš kalėjimo išėjusiam žmogui labai sunku integruotis į visuomenę.

Ką jau kalbėti apie nuteistuosius, kurių niekas nenori priimti, jų vengia. Dėl to dalis nusikaltėlių tapę visuomenės atstumtaisiais vėl daro nusikaltimus, kartais net specialiai, kad grįžtu į kalėjimą, kur yra pripratę prie kalėjimo subkultūros, gauna pavalgyti ir turi stogą virš galvos. Nusikaltimai ir bausmės jiems tampa įprasta kasdienybe, gyvenimo būdu.

Nusikalstamumo problema, priežastys slypi ne mažose ar didelėse bausmėse, o siekis mažinti nusikalstamumą bausmėmis – neracionalus ir pavojingas. Jei žmogus nedaro nusikaltimo tik dėl gresiančios bausmės, tai situacijose, kai jis tikėsis, kad jo niekas nepagaus, jis elgsis nusikalstamai. O tikimybė, kad jį pagaus ir nubaus apskritai yra labai maža. Svarbu, kad žmogus pats iš vidaus suprastų, kad taip elgtis negerai, nesvarbu, ar kas sužinos apie tai, ar ne.

Dar vienas svarbus klausimas svarstant bausmių, jų griežtinimo klausimą – kiek nusikaltimų išaiškinama ir kiek žmonių realiai nubaudžiami. Tai priklauso nuo nusikaltimo rūšies. Pavyzdžiui, nužudymų išaiškinimas  Lietuvoje siekia 80-100 procentų ir realios bausmės paskyrimo tikimybė yra labai didelė. Nesunkių nusikalstamų veikų atveju tikimybė būti nubaustam yra žymiai mažesnė.

Remiantis Mykolo Romerio universiteto mokslininkų atlikto tyrimo rezultatais, realios bausmės neišvengė tik 1 procentas nusikalstamas veikas padariusių nusikaltėlių, o tiksliau – tik kas 120-tas nusikalstamą veiką padaręs nusikaltėlis buvo nubaustas realia bausme.

Didžiausia tikimybė neišvengti realios bausmės yra sukčiavimų atvejai (13 proc.), mažiausia – reikalavimo kyšio reikalavimas, seksualinis priekabiavimas ir neteisėtas poveikio elektroniniams duomenims atvejais (po 0,01 proc.).

Kodėl tiek mažai nusikaltėlių nubaudžiama? Apie dalį nusikalstamų veikų nukentėję asmenys nepraneša policijai, dalį praneštų veikų policija neužregistruoja, dalį neištiria, o už dalį nusikalstamų veikų teismai neskiria realios bausmės.

Ir galiausiai skaudžiausias klausimas – ar mūsų baudžiamojo teisingumo sistema atitinka nusikaltimų aukų poreikius? Įprasta manyti, kad tiesioginės nusikaltimų aukos labiausiai nori, kad nusikaltėlis būtų nubaustas. Tačiau tyrimai rodo, kad apskritai nusikaltimų aukos pirmiausia nori… žalos atlyginimo. Ir tik paskui – nusikaltėlio nubaudimo.

Išeitis yra ne bausmių, jų griežtinimo sistemos kūrimas, bet veiksmingos nusikaltimų prevencijos kūrimas.

Tad ar tinkamai išdėlioti išteklių panaudojimo prioritetai nusikalstamumo problemoms spręsti? Realią bausmę gauna apytiksliai tik 1 iš 120 nusikalstamų veikų padariusių asmenų. Nepaisant to, Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje įkalintų asmenų skaičius, tenkantis 100 tūkstančių gyventojų. Jei dabartinės tendencijos išsilaikys, mus aplenks ir Rusija, ir Baltarusija – jose šis rodiklis bus mažesnis.

Ką rodo ši paradoksali situacija? Kad išeitis yra ne bausmių, jų griežtinimo sistemos kūrimas, bet veiksmingos nusikaltimų prevencijos kūrimas.

Šiandien Lietuvoje nusikalstamumo prevencija yra apgailėtinos būklės – be reikiamų tyrimų, be strategijos, kaštų ir naudos analizės. Gal rimtai susimąstyti padės užsienio šalių tyrimai, pagal kuriuos nusikaltimų prevencijai išleisto 1 dolerio grąža siekia net iki 22 dolerių?

Per 1,5 mlrd. eurų arba 5 proc. bendrojo vidaus produkto – maždaug tiek turtinės žalos Lietuvoje kasmet padaro nusikalstamumas.

Lietuvoje prieš porą metų veikė Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, sukurtas remiantis pažangiausių valstybių patirtimi. Šio centro įsteigimui Jungtinių Tautų organizacija skyrė apie pusę milijono litų, o kasmet iš valstybės biudžeto jam buvo numatyta apie 400 tūkstančių litų. Per krizę 2009 metais centrui buvo nutrauktas finansavimas, ir per kelis metus jo sukurti ir plačiai naudoti produktai, kainavę milijonus, atsidūrė visuomenei nepasiekiamuose archyvuose.

Valstybė pati iš esmės sunaikino instituciją, kuri buvo atsakinga už nusikalstamumo analizę, prevencijos strategijos ir taktikos pagrindimą, prevencinių veiklų inicijavimą, organizavimą ir pagalbą. Logiška būtų kuo skubiau atkurti šio centro veiklą, numatyti finansavimą ir priskirti jam Nacionalinės nusikalstamumo prevencijos tarybos aptarnavimo funkciją.

Per 1,5 mlrd. eurų arba 5 proc. bendrojo vidaus produkto – maždaug tiek turtinės žalos Lietuvoje kasmet padaro nusikalstamumas. 2018 metais planuojame 2 procentus nuo BVP skirti krašto apsaugos finansavimui, ką esame įsipareigoję NATO.  Nusikalstamumo turtinė žala – per 5 procentus nuo BVP. Kokia didelė erdvė jos mažinimui, išmintingiems, racionaliems, pagrįstiems sprendimams ir naudai iš to!

Scanpix

Kol visų dėmesys buvo nukrypęs į smunkančią ekonomiką ar griūvančius bankus, nusikaltėliai savo tinklu spėjo apraizgyti visą Europą.

Per pastarąjį dvidešimtmetį tarptautinis nusikalstamumas, aukų skaičius ir pasaulinis nusikaltėlių valdomas finansinis srautas padidėjo net keturis kartus. Tarkime, vien nusikalstamų susivienijimų nužudytų ar sužeistų žmonių per pastaruosius penkiolika metų padaugėjo nuo 7 tūkst. iki per 25 tūkst. Sunku protu suvokti, bet šiuo metu juodojoje rinkoje sukasi kone trys trilijonai JAV dolerių. Kai kuriose šalyse tarptautiniai nusikalstami susivienijimai netgi galingesni nei kai kurių valstybių vyriausybės.

Sunkmečiu organizuotas nusikalstamumas plėtėsi dar sparčiau nei įprastai. Ir tik Meksikoje, JAV, Artimuosiuose Rytuose, Rusijoje ar Somalyje, bet ir Europoje. Ir tai pasakytina ne vien apie Italijos mafiją. Taip, ji vis dar “laiko” apie 20 proc. savo šalies bendrojo vidaus produkto, bet jos plėtra nėra didelė. Kur kas greičiau buriasi ir vis didesnės galios įgauna Rytų ir Vidurio europiečių sukurtos ir vadovaujamos tarptautinės nusikalstamos grupuotės. Jos mažiau paiso tradicijų, yra universalesnės ir, žinoma, žiauresnės. Tai pasakytina tiek apie lenkų, lietuvių, ukrainiečių, čekų, vengrų, slovakų, rumunų ar bulgarų nusikalstamus susivienijimus.

Ypač didelį nerimą kelia Vidurio Europos valstybės, kurios tapo nusikaltėlių susitelkimo ir tranzito centrais. Organizacijos “World Security Network” duomenimis, per Čekiją, Slovakiją ir Vengriją dabar driekiasi svarbiausi nusikaltėlių keliai: iš Ukrainos į Austriją (o iš ten – toliau į Vakarus) didžiuliais kiekiais gabenama cigarečių kontrabanda, iš Rumunijos per Čekiją ir Vengriją vykdoma prekyba žmonėmis, o ginklai per šias dvi valstybes keliauja iš Kroatijos ir Serbijos.

Šiuos faktus patvirtina ir Vengrijos saugumo taryba: pasirodo, šalyje organizuotas nusikalstamumas stipriai ėmė didėti dar 2007-aisiais, tačiau šiuo metu yra pasiekęs rekordines apimtis. Kaip pabrėžia analitikas Ioannis Micheletos, daugėja ne tik organizuotų nusikaltėlių, bet ir juodojoje rinkoje besisukančių pinigų srautas.

Beje, ypač daug susirūpinimo kelia Čekijoje susidariusi padėtis. Nors ši šalis ekonomiškai išsivysčiusi, civilizuota ir demokratiška, tarptautinės nusikaltėlių grupuotės čia vis labiau kerojasi.

“Pavyzdžiui, apie 3 tūkst. Čekijos gyventojų priklauso tarptautiniams nusikaltėlių tinklams, ir juos galima vadinti tarptautinės mafijos atstovais”, – tvirtina I.Micheletos, pridurdamas, kad dar apie 5 tūkst. čekų į šiuos tinklus įsitraukia epizodiškai. Skaičiuojama, kad Čekijoje šiuo metu bazuojasi apie 30 nusikalstamų tarptautinių grupuočių, su kuriomis siejamos ir tokios šalys, kaip jau minėta Ukraina, taip pat Lenkija, Lietuva, Švedija.

Organizuotas nusikalstamumas tapo tikru galvos skausmu ir Slovakijos teisėtvarkininkams. Negana to, kad nuo 1990-ųjų Slovakiją lyg pyragą įtakos zonomis buvo pasidaliję du šalies organizuoto nusikalstamumo tinklai, o dėl jų konfliktų žuvo nemažai niekuo dėtų gyventojų, dabar Slovakiją ėmė “dalytis” dar ir tarptautinės nusikaltėlių organizacijos.

“Tapo įprasta, kad Europos organizuoto nusikalstamumo vadeivos santykių išsiaiškinti ar įtakos zonomis pasidalyti renkasi į Slovakijos kalnų kurortus, kur nusikaltėliams priklauso prabangūs viešbučiai ir kalnų rezidencijos”, – pasakoja “World Security Network” tyrėjai, Slovakijoje suskaičiuojantys per 50 organizuoto nusikalstamumo tinklų, kurių nusikalstamos veiklos apyvarta siekia net 50 mlrd. eurų.

Nusikaltėliai skverbiasi į visas verslo sritis

Pabrėžtina, kad krizės krečiamoje Europoje organizuotas nusikalstamumas peržengė ankstesnes ribas ir sulaužė visus stereotipus.

“Nusikaltėliai dabar kontroliuoja net statybų sektorių ir labdaros organizacijas – tokios patirties ar bent jau tokiu mastu Europoje anksčiau nebuvo”, – baisisi ekspertė M.Hankova.

“Sunkmečiu daugeliui verslo sektorių prireikė “šviežio” kapitalo, o tai paklojo pamatus organizuoto nusikalstamumo suklestėjimui ir juodų pinigų “išbalinimui”, – aiškina “World Security Network” analitikai.

Dar atkreiptinas dėmesys, kad į Europą šiuo metu sparčiai skverbiasi organizuotas nusikalstamumas ne tik tradiciškai iš Rusijos ar Ukrainos, bet ir iš Kinijos, Lotynų Amerikos šalių, taip pat Nigerijos, Irano, Libano, Vietnamo, o tai iš esmės keičia Europos organizuotų nusikaltimų pobūdį.

“Grįžtame keliais dešimtmečiais atgal”, – konstatuoja specialistai, kuriems didžiausią nerimą kelia tai, kad organizuoti nusikaltėliai vis aktyviau imasi ne vien tradiciškai jiems priskiriamos veiklos, tokios kaip prekyba žmonėmis, ginklais ar narkotikais, bet ir kitokių nusikaltimų – masinio sukčiavimo, finansinių nusikaltimų, prekių klastojimo, prekybos žmonių organais, prekybos iškasenomis, gyvūnais ir t.t.

Beje, į tokius nusikaltimus vis dažniau įsitraukia ir lietuviai. Dažniausia lietuvių “specializacija” – automobilių vagystės, narkotikų pervežimas ir prekyba, pinigų padirbinėjimas, prekyba žmonėmis ir finansiniai nusikaltimai. Mūsiškių pareigūnų vertinimu, iš Lietuvos emigravę per trečdalį nusikaltėlių, o tai yra kone 10 tūkst. asmenų.