Vilnius – pavojingiausia Europos sostinė? Eurostato duomenimis, Vilniuje šimtui tūkstančių gyventojų tenka 7,9 žmogžudystės – tai didžiausias rodiklis tarp Europos Sąjungos sostinių.

Remdamosi šiais duomenimis, kai kurios užsienio žiniasklaidos priemonės jau titulavo Vilnių Europos žmogžudžių sostine.
Nuo Vilniaus šiek tiek atsilieka kaimyninės sostinės Ryga ir Talinas – jose šimtui tūkstančių gyventojų tenka po šešias žmogžudystes, trečioje vietoje atsidūrė Liuksemburgas (4,24 žmogžudystės), ketvirtoje – Amsterdamas (3,65), o penketuką užbaigia Briuselis (3,09).
Na, o šiuo požiūriu saugiausios Europos sostinės, remiantis 2009 m. nusikaltimų statistika, yra Valeta, Helsinkis, Madridas, Roma ir Viena. Kaip skelbia užsienio žiniasklaida, Maltos sostinėje Valetoje per pastaruosius kelerius metus nebuvo apskritai nė vieno žmogžudystės ar pagrobimo atvejo.
Lietuvos statistikos departamentas, reaguodamas į šią statistiką, išplatino pranešimą, kad įvairių šalių teisėsaugos ir teisėtvarkos sistemų funkcionavimo bei nusikaltimų apskaitos skirtumai gali turėti įtakos nusikalstamumo rodiklių palyginamumui. Tad toks palyginimas esą gali būti ne visai tikslus.

"Veido" archyvas

Prieš 70 metų, 1941-ųjų birželį, iš Lietuvos buvo ištremta dešimtys tūkstančių gyventojų. Taip sunaikintas tautos žiedas.

Patekusi į Stalino tautų kalėjimą, 1941–1953 m. Lietuva patyrė milžiniškų nuostolių ir vargų, ypač dėl masinių trėmimų. Jų buvo daug – 1941, 1945, 1946, 1947, 1948, 1949, 1951, 1952 metais, tačiau pirmasis, įvykęs 1941 m. birželio 15–17 dienomis, buvo pats baisiausias. Tada laisvės ir tėvynės neteko 17,6 tūkst. Lietuvos gyventojų. Jie atsidūrė Komijos Autonominėje Respublikoje, Altajaus ir Krasnojarsko kraštuose, Novosibirsko srityje, daugelis buvo nublokšti į Jakutiją, prie Šiaurės Ledjūrio. Vėliau istorikai išsiaiškino, kad tada režimo planai nebuvo visiškai įgyvendinti: iš tiesų buvo numatyta ištremti net 320 tūkst. žmonių, tai yra septintadalį Lietuvos gyventojų, bet sutrukdė prasidėjęs karas.

1941-ųjų trėmimas buvo ypatingas, jis skyrėsi nuo kitų, vėlesnių, pokarinių tuo, kad buvo netikėtas, nesuprantamas: dar nespėję apsiprasti su totalitarine valdžia ir tvarka, piliečiai negalėjo net įsivaizduoti, kad galima be teismo, be menkiausio kaltės įrodymo ką nors taip žiauriai bausti, o juo labiau – mažus vaikus, ligotus, senus žmones. To meto dokumentuose užfiksuota, kad Kretingoje dėl to net pasikorė prokuroro padėjėjas…

Kita šio trėmimo ypatybė – jau birželio 22-ąją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kuriam vykstant badavo net “laisvėje” gyvenantys, jau režimo užgrūdinti Rusijos žmonės, o tremtinių padėtis juk buvo nepalyginti blogesnė. Todėl taip daug jų mirė nuo šalčio, bado, ligų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso 1940–1952 m. iš Lietuvos ištremta daugiau nei 276 tūkst. žmonių.

Bet turbūt svarbiausia, kad pagrindinis šių represijų taikinys buvo geriausi, aktyviausi, labiausiai nusipelnę mūsų tautos žmonės: valstybės, visuomenės, kultūros veikėjai, karininkai, verslininkai, kunigai, mokytojai – vien jų ištremta tūkstantis, beveik 10 proc. visų tada buvusių.

Beje, į gyvulinius vagonus tada pateko ne tik mūsų tautiečiai, bet ir žydai, lenkai, vokiečiai, gyvenę Lietuvoje bei aktyviai reiškęsi ekonomikoje, kultūroje, visuomenės gyvenime, be to, ir lygiai taip pat “nusikaltę” Latvijos, Estijos, Moldovos gyventojai. Daugeliui jų buvo numatyta ne tik tremtis, bet ir fizinis sunaikinimas, apkaltinus tėvynės išdavimu, sąmokslų prieš valdžią rengimu ir pan., kad nebeliktų nė vieno potencialaus pasipriešinimo svetimiesiems lyderio.

Naikinimo mašina veikia

Kaip rodo archyvų dokumentai, tas buvo daroma pagal bendrą ir gerai apgalvotą tvarką įvairiose Sibiro, Uralo vietovėse. Numatytiems sunaikinti ar įkalinti žmonėms dar Lietuvoje 1941 m. pavasarį buvo užvestos bylos, jie buvo atskirti nuo šeimų Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Laikinai šie pasmerktieji buvo uždaryti karo belaisvių lageriuose, o paskui, 1942 m. pradžioje, juos perkėlė į kalėjimus, ėmė tardyti ir fabrikuoti bylas.

Bylų turinys maždaug vienodas: grupė kalinių kaltinama dar būdama lageryje rengusi kontrrevoliucinį sąmokslą užgrobti sargybos ginklus, maisto atsargas ir planavusi išeiti į laisvę, žygiuoti į Vakarus vokiečių vermachto pasitikti, pakeliui plėšdama kolūkius ir dorus tarybinius piliečius. Grupių sudėtyje paprastai būdavo keletas labai žymių žmonių – buvusių ministrų, generolų ar pulkininkų, garsių inteligentų, kuriems NKGB tardytojai skirdavo sąmokslų vadovų vaidmenis. Kiti – buvę kariai savanoriai, policininkai, tarnautojai. Jų pareigos kuklesnės, tačiau visų jų kaltė pagal legendą tokia pati, todėl ir likimas laukė vienodas: pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį – sušaudymas.

Aišku, kaltinimai absurdiški, ir jokių įkalčių nebuvo, bet atsirasdavo liudininkų, juos patvirtinančių, o ir patys kaltinamieji po daugybės naktinių tardymų, o gal ir kankinimų (bylose, žinoma, apie tai neparašyta), paprastai prisipažindavo. Tokias bylas, suprantama, nagrinėdavo ne teismas, bet Ypatingasis pasitarimas, gana operatyviai, net kaltinamiesiems nedalyvaujant, o po to būdavo įvykdomas  nuosprendis…

Čia būtų galima paminėti keletą konkrečių pavyzdžių. Štai 1942 m. vasarą Urale esančiame Sverdlovsko kalėjime sąmokslo rengimu apkaltintas žurnalistas, teatralas, dramaturgas Vytautas Bičiūnas, o šio sąmokslo kariniu vadovu “paskirtas” buvęs generolas ir finansų ministras Jonas Sutkus. Jų bendrininkais paskelbti buvęs žymus mūsų diplomatas Voldemaras Čarneckis, Šaulių sąjungos žurnalo “Trimitas” redaktorius Jonas Kalnėnas, buvęs vidaus reikalų ministras Antanas Endziulaitis, pulkininkas leitenantas Juozas Papečkys ir kiti, iš viso 15 asmenų. Visi jie prisipažino esą kalti, išskyrus J.Papečkį, – jo tardytojai neįveikė, nors laikė karceryje, tardė naktimis net 43 kartus. O kad sąmokslas tikrai buvo rengiamas, patvirtino keletas Vilniaus lenkų – karo belaisvių, su kuriais tiems maištininkams teko kartu dirbti lageryje. Visi kaltinamieji 1942 m. spalio 14 ir 17 d. nuteisti sušaudyti, nuosprendis įvykdytas.

Panašiai apkaltinti ir 1942 m. Urale buvo sunaikinti tokie žymūs mūsų valstybės, kultūros veikėjai, kaip Pranas Dovydaitis, Mečys Kvyklys, Kazimieras Jokantas, Zigmas Starkus ir kiti.

Dar viena tokio tipo byla buvo sufabrikuota Kansko kalėjime, Krasnojarsko krašte. Joje kaltinti Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, buvę ministrai Stasys Šilingas, Juozas Tonkūnas, Jokūbas Stanišauskas, pulkininkai Povilas Dundulis, Mykolas Gedgaudas ir kiti, iš viso 18 asmenų. Vėl neva buvęs sukurtas slaptas lietuvių komitetas, kurio tikslai tokie negražūs ir nekuklūs: “Atkurti nepriklausomą Lietuvos vyriausybę su kontrrevoliucine fašistine santvarka”, vėl lenkai – kaltinimo liudininkai ir kaltinamųjų prisipažinimai. Tik šį kartą, regis, net karo metais nepriekaištingai veikęs NKVD – NKGB naikinimo mechanizmas kažkodėl sustreikavo. Bylos autoriai 1942 m. gegužę pasiūlė Maskvai visus kaltinamuosius sušaudyti, o ji tylėjo, vilkino, regis, aiškios bylos sprendimą iki 1952 m., kada dar likusiems septyniems gyviems kaltinamiesiems Ypatingasis pasitarimas skyrė po 25 metus lagerio. Todėl po Stalino mirties keli iš jų dar grįžo į Lietuvą.

Tiesa, toli gražu ne visų tada Rusijoje nužudytųjų (o jų istorikai suskaičiavo 568) likimas yra tiksliai žinomas. Iš tokių, minint 1941 m. tremties sukaktį, verta prisiminti Konstantiną Stašį. Jo bylos Lietuvoje nėra, tik slapta 1959 m. KGB surašyta pažyma, kad būdamas tremtyje Barnaule K.Stašys “būrė aplink save priešiškus tarybų valdžiai elementus, vykdė antitarybinę agitaciją”, todėl nuteistas sušaudyti. Toks tragiškas likimas jo laukė todėl, kad buvo, kaip ir kiti minėti nekaltai nužudytieji, žymus, nusipelnęs visuomenės veikėjas, 1922–1923 ir 1928–1937 m. vadovavęs svarbiausiai mūsų tautiečių organizacijai lenkų okupuotoje Vilnijoje – Vilniaus laikinajam lietuvių komitetui (VLLK).

Padarinius tebejaučiame iki šiol

Tokių istorijų daugybė, ir visos jos sukrečiančios. O pradėjęs vertinti bendrus trėmimų padarinius supranti, kad jie sunkiai suvokiami protu. Beje, juos tebejaučiame iki šiol. Gal bus paradoksalu girdėti, tačiau dalį šiandien mūsų valstybę ir visuomenę kamuojančių problemų lemia kaip tik trėmimų tarpsnis ir 1941–1958 m. patirti demografiniai nuostoliai.

Mokslininkai tvirtina, kad politinės represijos yra vienos sunkiausių žmogaus patiriamų psichologinių traumų. Tai aiškinama tuo, kad politinės represijos dažniausiai būna labai žiaurios, be to, jos ilgai trunka. Maža to, politinių represijų padariniai gali likti ryškūs dešimtmečiais ir peraugti į asmenybės bei žmogaus charakterio pakitimus. Daugelį piliečių kamuojantis nevisavertiškumas, nesavarankiškumas, depresija, dėl kurios mūsų šalis yra viena pirmaujančių pasaulyje pagal savižudybių skaičių, netikėjimas savo ir valstybės ateitimi, gyvenimas šia diena ir galiausiai neįtikėtina emigracija – tai beveik du dešimtmečius trukusio sąmoningo ir tikslingo tautos naikinimo rezultatas.

Tad šiuo metu kalbėdami apie menką Lietuvos gyventojų pilietiškumą, valstybiškumą, prisitaikėliškumą, polinkį pataikauti valdžiai tik patyliukais ją keikiant, bet nesiimant jokių aktyvių veiksmų susidariusiai padėčiai keisti, turime nepamiršti, kad pokariu būtent šios žmogaus savybės jam garantavo išlikimą. Atsitiesti, atsikratyti pavergtojo mąstysenos ir elgesio stereotipų nepaprastai sunku – turi pasikeisti ne viena užaugusių laisvų žmonių karta.

Negalima nepaminėti ir to, kad Antrasis pasaulinis karas ir pokario represijos suskaldė lietuvių tautą į tris dalis: tuos, kurie pabėgo iš Lietuvos bei jų palikuonis, tuos, kurie perėjo tremtį ir lagerius, bei tuos, kurie prisitaikė prie sovietinės sistemos. Kiekviena šių grupių turi savą gyvenimo patirtį, savą istoriją. Ir nors visi šie žmonės lietuviai, vis dėlto jie labai sunkiai susikalba tarpusavyje.

Šiemet teisėsaugos institucijos turės suformuoti praktiką, kaip taikyti pernai įteisintą išplėstinį turto konfiskavimą, kai leidžiama konfiskuoti pajamomis nepagrįstą turtą, sako prezidentės patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jonas Markevičius.

Jo teigimu, prezidentė Dalia Grybauskaitė nėra patenkinta Vyriausybės pastangomis kovojant su korupcija. Valstybės vadovės iniciatyva praėjusiais metais priimti įstatymo pakeitimai, kuriais sugriežtintos bausmės už korupciją, įvesti griežtesni reikalavimai valstybės tarnautojams.

“Šie metai bus praktikos formavimas. Viena iš sudėtingiausių ir efektyviausių priemonių kovai su korupcija, kovai su kontrabanda, kovai su išvešėjusiu pakantumu nelegalaus turto įsigijimui yra išplėstinis turto konfiskavimas”, – antradienį interviu Žinių radijui sakė J.Markevičius.

Jis pabrėžė, kad su išplėstiniu turto konfiskavimu siejami dideli lūkesčiai.

“Laukiame rezultatų iš tarnybų, teisėsaugos institucijų, kaip jos realiai praktikoje įgyvendins tai. Tai kompleksinis dalykas. Laukiame pirmųjų komentarų ir tikimės, kad jeigu bus pasiūlymų, kaip dar tobulinti išplėstinį turto konfiskavimą, prezidentė imsis iniciatyvos ir tikslins įstatymus”, – tvirtino patarėjas.

Praėjusių metų gruodį Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis įtvirtino išplėstinį turto konfiskavimą, numatant galimybę konfiskuoti pajamomis nepagrįstą turtą.

Pataisos numato, kad išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, jei kaltininkas nuteistas už apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos, ir baudžiamojo proceso metu nepagrindžia šio turto įgijimo teisėtumo.

Turtas galės būti konfiskuojamas, jei buvo įgytas per penkerius metus iki uždraustos veiklos padarymo ar vėliau, jo vertė neatitinka teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio (32,5 tūkst. litų) sumą. Taip pat, jei tokios vertės nepagrįstai įgytas turtas perleistas kitiems asmenims.

Baudžiamasis kodeksas taip pat papildytas straipsniu dėl neteisėto praturtėjimo. Numatyta, kad tas, kas turėjo nuosavybės teise didelės vertės (didesnės negu 500 MGL), kurio įgijimas nepagrįstas jo teisėtomis pajamomis, būtų baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

Kauno nusikalstamo pasaulio vadeiva vadintas Henrikas Daktaras antradienį Lietuvos apeliacinio teismo (AT) posėdyje tikino teisėją, kad suimtas be reikalo,o tuo metu tikrieji kaltininkai yra laisvėje ir daro naujas nusikalstamas veikas.

“Aš dabar sėdžiu, o visi įtariamieji yra laisvėje ir daro nusikaltimus. Kai jie vėl padarys nusikaltimus, aš vėl turėsiu atsakyti (…) Viską nori ant manęs nurašyti”, – tvirtino H.Daktaras.

AT antradienį nagrinėjo įtariamojo skundą dėl šių metų rugsėjo 3-iąją priimto Vilniaus apygardos teismo (VAT) sprendimo pratęsti H.Daktaro suėmimą trims mėnesiams.

Pats įtariamasis teigė, kad pas jį vienu metu buvo atėjęs tyrėjas ir tvirtino, kad visa byla yra purvina. H.Daktaro teigimu, jam dabar verčiama kaltė dėl 33 Kauno gaujų įvykdytų nusikaltimų.

“Aš noriu, kad senatvėje mane paliktų ramybėje (…) Tai didžiausias burbulas”, – kalbėjo kaunietis.

Jis tikino, kad VAT nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Įtariamojo teigimu, prokurorai nepateikė jokių duomenų, kad tuo metu, kai neva jis buvo pasislėpęs, jis būtų buvęs kviečiamas į teisėsaugos institucijas.

H.Daktaras tvirtino į Bulgariją išvykęs, nes jam grėsė pavojus, jo namas buvo apšaudytas, į jį mesta granata.

Be to, įtariamasis tvirtino, kad nėra duomenų esą jis gali daryti naujas nusikalstamas veikas, o tos, kuriomis jis įtariamas, įvykdytos seniai.

Generalinės prokuratūros prokuroras Zdislavas Tuliševskis nesutiko su tokiais H.Daktaro argumentais.

Jis teigė, kad VAT pratęsti suėmimo pagrindai yra išlikę – H.Daktaras, anot teisėsaugininko, gali slėptis, jį bandyta kviesti į teisėsaugos institucijas, Bulgarijoje jis buvo pakeitęs išvaizdą ir turėjo padirbtus dokumentus, jo šeimos nariai žinojo, kad jis ieškomas.

Be to, Z.Tuliševskis teigė, kad H.Daktaras linkęs nuolat nusikalsti.

“Galima daryti išvadą , kad jis nuteisiamas, išeina, padaro nusikaltimą, yra nuteisiamas, vėl išeina, vėl padaro nusikaltimą (…) H.Daktaras nuolat nusikalsta įstatymui”, – tikino prokuroras.

Savo verdiktą AT turėtų paskelbti spalio 7-ąją.

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, H.Daktaras įtariamas Rimanto Ganusausko, Arvydo Vilčinsko ir Roberto Borcherto nužudymu itin žiauriai kankinant.

Taip pat jis įtariamas kartu su Egidijumi Abariumi 1993-2001 metais vadovavęs nusikalstamai grupuotei, ginklų, sprogmenų ir šaudmenų neteisėtu laikymu, kėsinimusi nužudyti Raimundą Petraitį, įvairiais turto pagrobimais, prievartavimais, smurto naudojimu bei grasinimais.

H.Daktaras laikomas suimtas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Suėmimą 52 metų H.Daktarui teismas skyrė dar 2008 metų gruodžio 24 dieną, tačiau tada jis pasislėpė. H.Daktaras sulaikytas Bulgarijoje, netoli Varnos miesto, 2009 metų rugsėjo 4 dieną.

Jam gresia laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos.

H.Daktaras teistas penkis kartus. Pirmąsyk už grotų jis atsidūrė būdamas 19 metų.

Viena garsiausių Lietuvos nusikalstamų grupuočių Kauno “daktarai” susikūrė 1978 metais

Kvalifikuoti psichologai, kurie apklaustų nusikaltimuose nukentėjusius ar nusikaltimų liudininkais tapusius vaikus, galėtų dirbti apygardų teismuose, mano vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Kontrolierė BNS pasakojo, kad su įvairių institucijų atstovais svarstytos kelios galimybės įkurdinti vaikų psichologus – policijoje, prokuratūroje, apylinkių bei apygardų teismuose, arba pirkti privačias psichologų paslaugas.

Vis dėlto, E.Žiobienės teigimu, jai labiausiai priimtinas Teisėjų tarybos pasiūlymas, pagal kurį visuose penkiuose šalies apygardų teismuose būtų įsteigta po vieną vaikų psichologo etatą. Tai esą kainuotų per 200 tūkst. litų – už šią sumą būtų galima išlaikyti pakankamai kvalifikuotus specialistus.

“Mano akimis žiūrint, optimaliausias variantas atrodytų teismų. (…) Psichologų bent 5 tikrai reikia, gal ir daugiau galima tikėtis”, – BNS sakė ji.

Tuo metu policijoje, anot E.Žiobienės, tokius specialistus išlaikyti būtų sunku.

“Galvoju apie kokybišką vaikų apklausą ir kokybiškai dirbančius specialistus. Kiekviena institucija turi atlyginimo “žirklutes”, ir tikrai policijos atlyginimų sritis yra mažesnė. Nežinau, sakykime, ar už kelis šimtus litų policija sugebės rasti tikrai gerų psichologų. Teismų grandinė jau kitaip finansuojama”, – teigė ji.

Pasak kontrolierės, per metus Lietuvoje nuo įvairių nusikaltimų nukenčia apie 3000 vaikų, be to, psichologams tektų apklausti ir nusikaltimų liudininkais tapusius nepilnamečius.

Esą steigti po vieną tokį etatą apylinkių teismuose būtų pernelyg brangu – kainuotų apie 900 tūkst. litų – ir specialistų būtų per daug. “Kažin, ar tiek reikia ir ar nebūtų prabanga mūsų valstybei?” – svarstė kontrolierė.

Be to, pirkti privačias paslaugas iš nevyriausybinių organizacijų (NVO), anot jos, taip pat atsieitų pernelyg brangiai – viena apklausa kainuoja apie 500 litų.

“Jei kalbame apie tai, kad nukentėjusių yra apie 3000 vaikų, ir liudytojų vos ne antra tiek turbūt, tai valstybei turbūt yra labai brangu pirkti privačias paslaugas. Tada turbūt paprasčiau steigti etatus, kad ir apygardos teisme, ir tas apygardos teismo psichologas galėtų bent jau apygardos ribose keliauti po teismus ir apklausti vaikus”, – teigė E.Žiobienė.

Kol kas, anot jos, Lietuva visiškai nefinansuoja tokių specialistų – iki šiol vaikus apklausę psichologai buvo iš NVO, tokių kaip viešosios įstaigos “Vaiko namas”, “Paramos vaikui centras”, kurioms lėšas skyrė užsienio valstybės.

“Lietuva nieko neinvestuoja – mes tikrai labai suinteresuoti, kad tokie psichologų etatai atsirastų”, – teigė kontrolierė.

Vis dėlto E.Žiobienė pripažįsta, kad svarbiausia yra apskritai įsteigti tokius etatus: “Aš už tai, kad apklaustų psichologas. Kurioje iš tų institucijų bus, nėra taip labai aktualu man kaip kontrolierei”.

Ji atkreipė dėmesį, kad vaikų psichologai turėtų būti itin kvalifikuoti specialistai, turintys ne tik psichologinių, bet ir teisinių žinių, patirties. Be to, anot kontrolierės, reikėtų skirti didelį dėmesį tokių specialistų kvalifikacijai kelti.

“Ne bet kas gali apklausti – neužtenka tik psichologijos diplomo, turi būti labai didelė patirtis ir specializavimasis į teisinę psichologiją. (…) Paprastai tokioje apklausoje dalyvauja visi – tyrėjas, sakykime iš policijos, prokuroras, teisėjas, advokatai. (…) Vadinasi, psichologui tenka labai didelis krūvis – su tais suaugusiaisiais galų gale susitvarkyti, kad ir jie netraumuotų savo buvimu to vaiko”, – kalbėjo E.Žiobienė.

Anot Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos, šiuo metu Lietuvoje įrengta per 30 nepilnamečių apklausos kambarių įvairiuose teismuose ir prie apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų. Kol kas numatytos lėšos tolesnei tokių kambarių plėtrai ir būtinai įrangai pirkti, tačiau ne psichologų etatams.

Ministras pirmininkas rugpjūčio pradžioje pavedė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (SADM) kartu su Teisingumo, Vidaus reikalų, Finansų ministerijomis, Generaline prokuratūra ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga apsvarstyti kvalifikuotų psichologų dalyvavimo nepilnamečių apklausose užtikrinimo alternatyvas ir pateikti siūlymus dėl tinkamiausio šios problemos sprendimo būdo ir lėšų poreikio.

Visų institucijų bendrą pasiūlymą turi parengti SADM.

Šią vasarą Lietuvos pajūryje ypač suaktyvėjo vagys. Dabar tiek Palangoje, tiek Neringoje vagysčių, palyginti su kitų metų laikų statistika, padaugėjo net tris kartus.

Policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas tvirtina, kad vasaros sezono metu pajūryje kasmet sustiprinamos policijos pajėgos – šiemet į Klaipėdos apskrities policijos komisariatą taip pat išsiųsti keli papildomi pareigūnai, nors bendras pajūrio kurortų viešajai tvarkai palaikyti skirtas finansavimas šiemet ir sumenko keliais procentais – iki 750 tūkst. Lt.

Komisaras atkreipia dėmesį, kad budriems reikia būti ne tik pajūryje: vasarą vagysčių padaugėja ir didžiuosiuose miestuose – plėšiami be atostogaujančių šeimininkų likę butai, namai, daugėja smulkių apiplėšimų gatvėse. Ir tai nieko keista, ypač žinant, kad dauguma Lietuvos gyventojų savo turtą saugo minimaliai.

Nuo 2008 m. užregistruotų nusikalstamų veikų skaičius kasmet didėjo apie 6–7 procentus, ir 2009 m. siekė 83,2 tūkst., praneša Statistikos departamentas.

Nusikaltimai sudarė apie 90 procentų visų užregistruotų nusikalstamų veikų. Apie 5–6 procentai nusikaltimų buvo labai sunkūs ir sunkūs. Jų skaičius, 2006–2008 m. mažėjęs, 2009 m. padidėjo daugiau nei penktadaliu.

2009 m., kaip ir kasmet, du trečdaliai visų užregistruotų nusikalstamų veikų buvo turtinio pobūdžio, jų užregistruota 6 procentais daugiau nei 2008 m. Iš turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų beveik tris ketvirtadalius sudarė vagystės. Jų užregistruota 40 tūkst., arba 3 procentais daugiau nei 2008 m. Vagysčių įsibraunant į gyvenamasias patalpas užregistruota 5 procentais mažiau. Jau keletą metų kasmet mažėjantis automobilių vagysčių skaičius 2009 m. sumažėjo 28 procentais.

Palyginti su 2008 m., ypač padaugėjo šių užregistruotų nusikalstamų veikų: ekonomikai ir verslo tvarkai – 61 procentu, finansų sistemai – 47, valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams – 23, susijusių su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis – 19 procentų. Šios nusikalstamos veikos sudarė dešimtadalį visų užregistruotų nusikalstamų veikų.

2009 m. sumažėjo smurtinių nusikaltimų: tyčinių nužudymų ir pasikėsinimų užregistruota 42, sunkių sveikatos sutrikdymų – 31, išžaginimų ir pasikėsinimų – 15 nusikaltimų mažiau nei 2008 m.

2009 m., kaip ir 2008 m., apie 30 procentų sumažėjo nusikalstamų kelių transporto eismo taisyklių pažeidimų, tokių nusikaltimų buvo užfiksuota 1,7 tūkst.

2009 m. nustatyta 24 tūkst. asmenų, įtariamų (kaltinamų) padarius nusikalstamas veikas. Iš jų kas septintas buvo 14–17 metų amžiaus nepilnametis.

Teismai nuteisė 14,7 tūkst. asmenų, arba 369 (3 proc.) asmenimis daugiau nei 2008 m. Kas vienuoliktas nuteistasis buvo nepilnametis.

2010 m. pradžioje įkalinimo įstaigose buvo įkalinta 8,7 tūkst. asmenų, iš kurių dauguma 7,4 tūkst. (86 proc.) buvo nuteisti ir atlikinėjo bausmę, kiti 1,2 tūkst. (14 proc.) – buvo suimti ir laukė teismo nuosprendžio tardymo izoliatoriuose.

Leidinys parengtas naudojant Informatikos ir ryšių, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Nacionalinės teismų administracijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Lietuvos advokatūros duomenis.

BFL

Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengtos ir Seimui bus teikiamos Baudžiamojo kodekso 47 straipsnio pataisos, kuriomis siūloma dešimteriopai padidinti maksimalias pinigines baudas už kriminalinius, tarp jų – ir už sunkius ekonominius bei finansinius nusikaltimus.

Už mažiausiai pavojingas nusikalstamas veikas maksimalią baudos ribą siūloma didinti nuo 6500 iki 65 000 litų, už sunkius nusikaltimus – nuo 39 000 iki 390 000 litų.

Prezidentės įsitikinimu, šiuo metu Baudžiamajame kodekse numatytos baudos yra neproporcingos nusikalstamų veikų pavojingumui ir daromai žalai, visiškai neatitinka nusikalstamu verslu užsiimančių asmenų nelegalaus pelno.

Išsakykite savo nuomonę “veidas.lt” apklausoje:

 Loading ...

Pasak valstybės vadovės, netoleruotina, kad vidutinė bauda fiziniam asmeniui už cigarečių kontrabandą tesiekia 14 tūkstančių litų, nors jo padaryta valstybei žala – vidutiniškai 200 tūkstančių litų. Prezidentės teigimu, nenormalu, jog šiuo metu Baudžiamajame kodekse už kontrabandą numatyta maksimali bauda, siekianti 39 tūkstančius litų, yra tik keliais tūkstančiais didesnė, nei minimali kontrabandos būdu gabenamų prekių vertė, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Panašiai nepriimtinas yra baudos dydžio ir valstybei daromos žalos santykis ir finansinių nusikaltimų, pavyzdžiui PVM grobstymo, atvejais.

“Pernelyg švelni, gerokai mažesnė nei iš nusikalstamos ekonominės ir finansinės veiklos gaunamos pajamos bausmė neatgraso nuo nusikaltimo. Bauda turi būti adekvati nusikaltimui ir valstybei daromai žalai ir tapti tikrai veiksminga bei plačiai taikoma bausme kovoje su ekonominiais ir finansiniais nusikaltimais”, – teigia prezidentė.

Nustačius didesnes baudas fiziniams asmenims, atsiras galimybė, kai kuriais atvejais, baudomis pakeisti laisvės atėmimą, nes didelė piniginė bauda dažnai gali būti gerokai efektyvesnė priemonė, nei trumpalaikis laisvės atėmimas. “Baudos padidinimas ir baudos taikymo galimybių išplėtimas leistų iš esmės paspartinti kai kurių baudžiamųjų bylų tyrimą ir nagrinėjimą, nes atsirastų platesnės galimybės baudžiamąjį procesą pabaigti supaprastinta baudžiamojo proceso forma – baudžiamuoju teismo įsakymu. Tai ne tik paspartintų daugelio bylų nagrinėjimą, bet ir leistų taupyti teisėsaugos institucijų išteklius”,- sakė D. Grybauskaitė.