„Nutylėtų lelijų miestas“ – netikėtas Sigito Parulskio romanas, kurį autorius vadina juokingiausia ir liūdniausia savo knyga, tragikomedija. Joje netrūksta fantazijos ir tikrų biografijos faktų, išgalvotų ir tikrai egzistavusių žmonių, čia ir lengvabūdiškas, bravūriškas meilės trikampis, ir skausmingų sūnaus ir tėvo santykių istorija, brandos, emocinės biografijos, geidžiamo ir nepasiekiamo tikėjimo nuolaužos bei motyvai iš ankstesnių autoriaus gyvenimų ir knygų.
9. Alpinistas
Simonas atkemša vyno butelį, pripila taurę seniui, paskui sau. Senis pauosto vyną, užsimerkia. Ko gero, vienintelis juslės organas, kuriuo jis dar pasitiki, – nosis.
Parvažiavęs taksi, Simonos pusvalandį pamiegojo, bet nubudo kankinamas bjaurių pagirių. Nuėjo į parduotuvę, nusipirko porą butelių baltojo vyno – vaistininkė jam patarė negerti raudonojo, jei nenori, kad kankintų rėmuo. Išgėręs pasijuto geriau, paskambino Anai. Telefonas išjungtas. Dar sykį, dar sykį, visą laiką tas pats. Na, žinoma. Vienam iš ryto girtauti nesmagu, pagalvojo, reiktų užsukti pas Alpinistą. Net jeigu senis ir negers, tai bent šalia bus gyva būtybė. Su televizoriumi ar kompiuteriu gerti irgi nusibosta.
Ir štai jiedu sėdi kurį laiką tylėdami, pagaliau Simonas neiškenčia:
– Anąsyk žadėjote papasakoti apie tą tipą nuotraukoje.
Senis linkteli.
– Ar tiesa, kad kalnai kaip kekšė – nuolat traukia sugrįžti, bet gyventi su ja negali? – sako Simonas ir iš karto pasigaili – jis gali būti neteisingai suprastas. Ant pakaušio vos keletas žilų sruogų, šlubas, sudžiūvęs, kairė ranka pritraukta, primena kažkokio dinozauro neišsivysčiusią galūnę – pagal išvaizdą kalbos apie seksą, kekšes ir panašiai visiškai netinka tokiam žmogaus tipui. Kita vertus, kiek kartų jis suklydo, mėgindamas iš balso nuspėti, kaip atrodo to balso savininkas. Ypač savininkė. Kartais nuostabus balsas priklauso visiškai nevykusiam kūnui. O kartais viskas atvirkščiai.
Alpinistas nieko nesako, ir jie pamažu patenka į nejaukios tylos zoną.
– Atleiskite, aš ne tai turėjau galvoje.
Senis tylėdamas linkteli.
Simonas atsistoja, dar sykį nužvelgia nuotraukomis nukabinėtą sieną: jauni, gražūs žmonės alpinistų drabužiais, su ledo kirtikliais, kai kurie su fotoaparatais, persijuosę virvėmis, šypsosi lyg ką tik suradę nykštukų saugomus lobius.
– Neseniai mačiau tokią moteriškę… Gerokai pagyvenusi. Gal septyniasdešimties. Ji irgi puikiai darbuojasi virve. Labai vikriai įtraukė kibirėlį su kroviniu į penktą aukštą. Ir man netgi pasirodė, kad ant virvės galo kažkas panašaus į štai tokį daiktą… į sagtį?
– Mes vadinome karabinais, – paaiškina senis, gurkšteli vyno. – Kas judu sieja?
Simonas kažkodėl pamano, kad senis klausia apie jo ir Salomėjos santykius.
– Manau, seksas. Bent jau aš taip manau. Kas jos galvoje, sunku pasakyti. Tokio amžiaus moterys dar žaidžia. Nuotykis. Vasara baigsis, baigsis ir žaidimas.
– Ar tu myliesi su septyniasdešimties metų moterimi? – klausia senis, nors jo balse daugiau ironijos negu nuostabos.
– Būtų įdomu, – sako Simonas, – būtų be galo įdomi patirtis… Aš maniau, kad klausiate apie Salomėją. Ne, aš tą moteriškę, tą, pagyvenusią, mačiau tik iš tolo… Naujamiestyje, ji bendravo su taksistu, kuris mane… Visiškai atsitiktinė ir netgi neakivaizdinė pažintis.
– Įdomi neakivaizdinė pažintis, – sako senis ir užsimerkia, vėl patraukia šnervėmis, gurkšteli iš taurės.
Simonas jaučiasi nusivylęs, senis tuoj nusmigs ir nieko nepapasakos. Jis ėjo į svečius pas šį klipatą tikėdamasis kažko įdomaus, netikėto. Senatvė vertinama klaidingai. Iracionali, niekuo neparemta pagarba senam žmogui dažnai virsta nusivylimu. Nes juk dažniausiai gerbiamas tik amžius, o asmens gerbti paprasčiausiai nėra už ką.
Bet paskui senis pradeda pasakoti. Pasakoja taip, tarsi būtų ilgai laukęs jo, Simono, ir dabar pagaliau galėtų išdėstyti viską, kas susikaupę jo sieloje ar dar kažkur, kur tos velnio istorijos užstringa. Be abejo, jis būtų tai išklojęs bet kam, kas tik turėtų kantrybės, noro ir laiko jį išklausyti. Išgėręs Simonas dažniausiai turi ir laiko, ir noro, ir kantrybės. Viskas priklauso tik nuo alkoholio kiekio.
– Mes buvome netoli viršūnės, ant ledyno. Reikėjo keleto valandų, kad pasiektume sieną, nes ruošėmės ja kopti. Tas vaizdas… Virš galvų mirga Paukščių Takas, priešais vakarinė kalno siena. Vaizdai kalnuose atrodo kaip nuotraukos… Gal paveikslai. Bet tie paveikslai tokie, lyg būtų sukurti Paties. Nežinau, ar reiktų sakyti – dievo. Kokio dievo, kurio? Pikto, kerštingo, pavydaus? Ar žaidžiančio, kuriančio? Koncentruotas maistas, vaistai, techninės priemonės, radijo ryšys, – viską buvome pasiruošę. Bet Tian Šanyje, kaip ir kituose kalnuose, niekados negali pasirūpinti geromis meteorologinėmis sąlygomis. Žygiavome ne itin sudėtingu uolų ir apledėjusio sniego reljefu. Paskui pakilome sienos bastionu… – Alpinistas žvilgteli į Simoną, numoja ranka. – Suprantu, čia tas pats kaip rodyti nuotraukas iš turistinių kelionių. Tau tai reiškia prisiminimus, smagias akimirkas, o žmogui, kuriam jas rodai, – kančia ir nuobodybė. Nepasakosiu apie patį kopimą, nors miegoti kregždės lizde – nepakartojami įspūdžiai… Ar žinai, ką tai reiškia?
Simonas papurto galvą. Kregždės lizdas jam siejasi su moliu, seilėmis ir mėšlu.
– Kregždės lizdas – neplati, pasvirusi ir nė metro pločio neturinti lentyna, virš kurios atsilošusi uola. Po ja ant apsauginės virvės laisvai kabojo mūsų palapinė, ja apsidengę apsisaugom nuo vėjo. Atsigulti vietos nė vienam neužtenka. Toks tas kregždės lizdas, penkiese vos telpame. Susėdame ant surinktų virvių, visi prisirišę ir viskas pririšta. Numalšinę alkį ir troškulį, kaip kas galėjome, įsitaisėme nakvoti. Užtirpus kuriai nors kūno daliai, ieškai patogesnės padėties ir, aišku, prikeli draugą, ir taip ligi ryto.
Senis vėl nutyla, gurkšteli vyno, pažiūri į sieną su nuotraukomis.
– Mes užkopėme ant viršūnės siaučiant audrai, paskui vėjas pamažu ėmė rimti ir kai leidomės žemyn, snigo, tarsi būtų Kalėdos, nors buvo rugpjūčio mėnuo. Pasakiškas vaizdas – ištisi balti, žmogaus kojos nepaliesti plotai, žybsintys, mirguliuojantys šalčio deimantais. Ir vėl tas jausmas, kad čia, kalnuose, esama kažkokios didesnės jėgos, kurią pavadinti tik gamta neužtenka. Gal tik mes, žmonės, to norime, galbūt nieko daugiau ir nėra, tik aklas noras daugintis, ir visi tie kalnai… – Alpinistas atsidūsta. – Bet kaip tik dėl to nenusakomo, kosminio jausmo žmonės ir grįžta į kalnus. Grįžta ir grįžta, ir kartais ten pasilieka – dėl niekur kitur nepatiriamo laisvės, kūrybos, tuštumos, švaros jausmo…
Mes jau buvome ant ledyno, čiuožėme žemyn, kur pataikydavom į šviežio sniego vėpūtinius, vertėmės kūliais. Aš buvau įsimylėjęs, manau, kad buvau, nors dabar, žvelgdamas iš laiko atstumo… Nežinau, žodžiu, aš prasmegau. Gali būti, kad kurį laiką, gal dvi tris minutes, gal ir ilgiau, išbuvau be sąmonės. Atsipeikėjęs jaučiau, kad po manimi ledas. Kai stojausi, koja slystelėjo ir aš vėl suklupau, ir – tai jau visai neįtikėtina – klūpodamas pamačiau šį tą, kas privertė mane pašiupti. Tiesą sakant, pamaniau, kad aš vis dar be sąmonės. Arba kad susitrenkiau smegenis ir dabar mane persekioja haliucinacijos. Iš apačios, tiksliau, iš ledo, į mane žvelgė veidas. Akys užmerktos, bet veidas pasuktas taip, tarsi miegotų ir tuoj tuoj atsimerks. Lyg žiūrėčiau pro stiklą. Pro kažkieno miegamojo langą.
Senis nutyla, nužvelgia Simoną.
– Sportuoji? – paklausia, pakelia taurę, gurkšteli vyno.
– Aš girtuoklis, – sako Simonas. Nelabai įtikinama, bet seniui tai nelabai ir rūpi. – Mokykloje kaip ir visi, bet knygos man rūpėjo labiau.
– Tai tik pasiteisinimas.
– Kvailiausių pasiteisinimų sąraše nebūtų pats pirmas.
Senis linkteli galva. Paskui pasakoja toliau:
– Iš pradžių maniau, kad ten guli tik vyras. Tai jo veidą suklupęs pamačiau tiesiai prieš save. Bet paskui, kai nuvaliau didesnį ledo plotą, išvydau ir ją, merginą. Jie buvo dviese. Abu lede, tarsi miegotų.
– Skamba kaip šiurpi pasaka apie Miegančiąją gražuolę… – įsiterpia Simonas, bet pamatęs klausiantį senio žvilgsnį papurto galvą. – Nekreipkite dėmesio, kaip jau sakiau, aš knygas skaitantis girtuoklis.
– Aha, – prataria senis, paskui palinksta krėsle į priekį. – O tu nežinai, koks tos moters vardas?
– Kurios? – sutrinka Simonas. – Tos, kur lede? – Akimirką Simonas pagalvoja, kad visas Alpinisto pasakojimas – kažkokia mįslė ar žaidimas. – Miegančioji gražuolė?
Senis pasisuka į langą, žiūri kažkur tarsi nusivylęs Simonu. Paskui sunkiai atsistoja ir pamažu slenka tualeto link.
– Aš tuojau, – sako Alpinistas.
Simonas išeina į balkoną, užsirūko. Jam patinka išgėrus stebėti miesto gyvenimą: iš darbo grįžtančius arba į parduotuvę skubančius žmones, einančius su pilnais pirkinių maišeliais, kalbančius telefonu, vaikštančius aplink ką tik nusipirktus arba ką tik sudaužytus automobilius, jis žiūri į juos ir stebisi, kad jie tokie gyvi, tokie judantys, tokie nesuprantami ir tokie nuspėjami. Sušiktai gražūs žmonės.
Senis susmunka krėsle, atsilošia, atsiremia krėslo atkaltės, užsimerkia. Simonas laukia istorijos tęsinio – pamatė įšalusią porą, o paskui? Turi būti koks nors moralas.
– Žinot, – sako Simonas, – mačiau filmą „Dūmas“. Ten irgi pasakojama panaši istorija: esą išėjo žmogus į kalnus ir negrįžo. Žuvo ar panašiai. Paskui, po daugelio metų jo suaugęs sūnus taip pat išeina į kalnus ir staiga randa savo tėvą. Kaip ir jūs tuodu. Įšalusį lede. Ir didžiausia nuostaba sūnui, kad jis mato savo tėvą kaip gyvą, bet šis jaunesnis už jį.
– Kol pačiam tokių dalykų neatsitinka, atrodo – pramanas.
– Komiškiausia, kad gyvenimas kartais iškrečia tokių pokštų, kurie atrodo kaip labai blogai sugalvotos istorijos. Todėl mene posakis „kaip gyvenime“ nė velnio netinka.
– O kas tinka?
– Ką turit galvoje?
– Kas tinka mene? – klausia Alpinistas.
– Nežinau. Įtikinama arba ne – o tai priklauso nuo daugybės dalykų. Sunku paaiškinti.
– Taigi, – sako senis, – sunku paaiškinti. Gyvenimą irgi sunku paaiškinti. Net pačiam sau.
Simonas išgeria vyno.
– O kas toliau? Jūs juos ištraukėt iš ledo? Palikote?
– Jauni, jiedu gulėjo apsikabinę, vyras ant nugaros, mergina pasisukusi į jį šonu ir prisiglaudusi. Tarsi miegotų įbedusi nosį jam į kaklą. Taip mėgo miegoti ir mano Kristina. Įbeda šaltą nosį štai čia, aukščiau raktikaulio, ir kai užsnūsta, jaučiu, kaip jos seilės suvilgo man petį.
– Nesu tikras, bet mano pažįstamas taksistas, tas, kuris aptarnauja senutę su kibiru, regis, minėjo, kad jos vardas Kristina.
Alpinistas žiūri į jį, tarsi staiga būtų dėl kažko supykęs.
Simonas mosteli ranką į nuotrauką jam virš peties.
– Tai ji?
Senis linkteli.
– Jie manęs jau ieškojo. Kristina buvo persigandusi, vis klausinėjo, ar man nieko nelūžo, ar nepykina, ar nesvaigsta galva. Viskas buvo gerai. Grįžome į stovyklą, bet pamažu ėmiau suprasti, kad negerai. Man niekaip iš galvos neišėjo pora lede. Ar aš iš tiesų juos mačiau, tą vaikiną ir merginą? Niekam apie tai neprasitariau, nes kuo toliau, tuo labiau galvojau, kad man… kad tai kokia nors haliucinacija, sąmonės užtemimas, kliedesys, atsiradęs dėl sutrenkimo ar deguonies stygiaus.
Alpinistas nutyla. Simonas pripila vyno jam, paskui sau. Kurį laiką abu sėdi tylėdami.
– Ir ką? – pagaliau klausia Simonas. – Jūs grįžote?
– Kur? – nustemba Alpinistas.
– Na, ten, ant to ledyno, pasižiūrėti, ar jums nepasivaideno?
– Ne, negrįžau. Paskui šis tas įvyko. Šis tas… negero.
Simonas nusuka akis į langą. Staiga supranta, kad sėdi žmogiškos dramos sūkuryje, kad atsidūrė tame sūkuryje ne savo noru ir kad nė velnio nepageidauja būti tos dramos liudytoju.
– Nesakęs Kristinai išvykau į kitą ekspediciją, ir vestuvės… Na, jos tiesiog neįvyko, – sako Alpinistas visiškai ramiai, be jokio rankų grąžymo.
– Ir kaip tai… – pradeda Simonas, bet nutyla. Supranta, ko nori paklausti, tiksliau, ką mėgina pasakyti senis. – Ar norite pasakyti, kad jus matytas reginys išgąsdino? Kad ėmėte bijoti, jog žūsite su Kristina?
– Ilgai galvojau apie tai, laiko turėjau daug… visą likusį gyvenimą. Mane labiausiai išgąsdino ne mirtis, o gyvenimas, tiksliau… Kvailystė, žinoma, bet, matyt, pati santuoka. Aš buvau dar labai jaunas, ir santuoka man staiga ėmė rodytis kaip ledas, kuriame mudu su Kristina būsime amžiams įkalinti. Šeiminis gyvenimas.
– Jūs pasielgėte kaip tikras vyras… tai yra kaip tam tikras tipas vyrų… sukurta daugybė istorijų apie vyrus, bijančius įsipareigoti, – sako Simonas ir beveik pavydi, kad pats nesugalvojo tokio aiškinimo – santuoka panaši į du negyvėlius lede. Velniai griebtų, kiek santuokoje gyvenančių vyrų ir moterų pasirašytų po šiais žodžiais net nemirktelėję. Be abejo, išgertas vynas įvaizdį pagražina, sustiprina emocijas, bet vis tiek jam įvaizdis atrodo be galo geras. Primenantis pasaką, Holivudą, ką tik nori, bet visi geri dalykai primena pasaką, o šūdini – gyvenimą.
– Meilė kaip sniego lavina užgriūva du žmones… O kai jie atsipeikėja, pamato, kad jau virtę negyvėliais lede… – mėgina plėtoti įvaizdį Simonas, bet nutyla, nes Alpinistas žiūri į jį ir šypsosi.
– Jūs iš manęs šaipotės? Nebuvo jokių žmonių lede, tiesa? – Staiga Simonas pagalvoja, kad Alpinistas paprasčiausiai šaiposi iš jo, kad visa ta istorija apie du ledinius meilužius, – o jie juk turėtų būti meilužiai, kitaip istorija netektų emocinės įtaigos, – pasaka kvailiams. Ir kvailys jis, Simonas.
Senis nieko nesako, atsignyba gabalėlį sūrio, lėtai kramto.
– Ar galėtum pasidomėti ta moterimi, ta, su kibiru?
Simonas ima plekšnoti sau per kišenes.
– Aš galiu paskambinti, lyg ir užsirašiau telefoną… taksisto telefoną… ne, ko gero, turiu jo vizitinę… – Ir tik tada jis supranta, ką pasakė Alpinistas. – Jūs manote – ši Kristina yra jūsų Kristina?
– Aš nemačiau jos daugiau nei keturias dešimtis metų.
– Čia tai bent, – sako Simonas. – Čia tai bent. – Ir nebežino, ką dar galėtų pasakyti. Apsižvalgo. – O ką jūs veikiate?
– Aš pensininkas, neįgalus.
– Gerai, bet vis tiek kažką veikiate visą dieną.
– Sėdžiu ir žiūriu pro langą, – sako Alpinistas.
Simonas žvilgteli pro langą – tas pats vaizdas, kurį mato ir jis: dauba, krūmai, atkarpėlė tekančios upės.
– Kaip sakė Heraklitas iš Efeso, gyvenimas kaip olimpinės žaidynės: vieni rungiasi, kiti prekiauja, o treti žiūri. Ir jie nėra patys blogiausi.
– O kaip dėl tų dviejų – lede?
Senis pakraipo galvą.
– Kadaise Andų kalnuose sudužo lėktuvas. Jo ieškojo, bet negalėjo rasti. Ir po daugelio metų jį surado visai ne toje vietoje, kur ieškojo. Surado kalno papėdėje. Lėktuvas įsmigo į sniegą, sudužo, paskui sniegas virto ledu, ir su tuo ledu lėktuvo skeveldros pamažu slinko žemyn. Vis žemyn ir žemyn, kol galiausiai ledas ištirpo ir duženos buvo surastos.
– Anksčiau ar vėliau viskas išlenda, – sako Simonas.
– Anksčiau ar vėliau, – sako Alpinistas.
Simonas vėl išeina į balkoną parūkyti. Gera istorija. Tokia beprotiška, kad net gera. Galėtų ką nors parašyti. Bent pamėginti.
Knygą galite įsigyti čia