Psichinė sveikata. Gyvename laikais, kuriuos kai kurie skambiai vadina komunikacijos amžiumi. Internetas, išmanieji telefonai, socialiniai tinklai mus susieja, artina vienus prie kitų – bent jau norėtume taip manyti. Bet realybė šiek tiek prasilenkia su gražiomis vizijomis.

Tyrimai rodo, kad šiandien didesnis nei bet kada anksčiau procentas žmonių jaučiasi nelaimingi ir vieniši. Kodėl, būdami tokie susieti, sykiu esame ir kaip niekada vieniši? Tai vienas didžiausių komunikacijos amžiaus paradoksų, verčiančių susimąstyti: gal mes gyvename visai ne komunikacijos, o vienatvės amžiuje?

Olegą Šurajavą žmonės atpažįsta iš jo laidos „Akcentas“, internetinio serialo „Serialas“, kitų viešų pasirodymų. Tačiau žmogus, kuris žinomas dėl savo gebėjimo linksminti kitus, nebūtinai pats yra linksmas ir laimingas. O.Šurajevas yra vienas iš nedaugelio žinomų žmonių, neslepiančių savo problemų, kurias kelia depresija. Jis pasakoja, kad sunkumai neprasidėjo staiga, po kažkokio konkretaus įvykio. Tai buvo ilgas procesas, kurio pradžios net nelabai pavyksta atsekti.

„Man regis, vaikystėje tikrai nebuvau linkęs į melancholiją. Labai mylėjau gyvenimą ir viskas buvo labai paprasta. Gyvenime buvo tokia labai paprasta paradigma: padarai kažką gerai – tu geras; padarai blogai – tu blogas. Nebuvo jokių tarpinių variantų: arba juoda, arba balta. Arba aš geras, arba blogas. Sunkiau pasidarė, kai viskas pradėjo sudėtingėti, kai supratau, kad gyvenime viskas ne taip kategoriška. Vaikystėje tik turėjau tokių gana keistų neurozių ir minčių. Pavyzdžiui, įsivaizduodavau, kaip miršta mano tėvai. Vaikas neturėtų galvoti apie tokius dalykus. Visą informaciją, kurią priimdavau, perleisdavau per save. Kai supratau, kad žmonės miršta, labai daug apie tai galvojau. Buvau ir hiperaktyvus, bet kartais ir labai „užsigrūzinęs“, – prisimena jis.

Rimtesni keblumai prasidėjo paauglystėje. Tada akivaizdžiau pradėjo reikštis liguistos psichologinės būsenos požymiai. „Iš tikrųjų mano tėvai labai geri. Vaikystėje nuo jų neturėjau paslapčių, viską jiems pasakodavau ir jie žinojo visas mano fobijas. Jau vėliau, kai man buvo kokie 16 metų, prasidėjo rimtesnės neurozės. Galiu tai susieti su keliais faktoriais. Aš labai sunkiai priimu aplinkos pokyčius, todėl kai 15–16 metų pakeičiau aplinką, buvo labai nejauku, pasikeitė gyvenimo būdas. Iki tol daug sportavau ir viskas buvo labai paprasta: mokykla, sportas. Tuo metu pradėjau lankyti kitą mokyklą, beveik lioviausi sportuoti, prasidėjo tokie neramumai, atsirado daug žmonių, kurie lyg ir buvo ne prieš su manimi bendrauti, ir man tai buvo labai baisu. Tada ir pradėjo rastis daugiau baimių, kildavo panikos priepuolių, kurių būna ir dabar. Dabar su tuo jau kažkaip moku tvarkytis, bet tada dar tikrai nemokėjau. Pirmas naujas jausmas juk visada būna labai baisus“, – pasakoja O.Šurajevas.

Suvokimas, kad su juo vyksta kažkas negera, Olegui atėjo pamažu. Galiausiai teko pripažinti, kad yra kankinamas problemos, su kuria pačiam tvarkytis sunkiai pavyksta. „Depresija atsirado vėliau. Tai buvo procesas, kurį aš iš tikrųjų apleidau. Pamiršau, kad reikia dirbti su savimi. Prisidėjo ir gyvenimo būdas, kurio tikrai negaliu pavadinti sveiku. Buvo labai dideli kontrastai, kai ilgai nemiegi, savaitgalį linksminiesi… Man regis, šiuolaikiniame pasaulyje jau beveik nėra visiškai sveikų žmonių. Aplink tiek daug informacijos, viskas taip impulsyvu, tempas toks greitas. Kažkas išlaiko pusiausvyrą, bet labai daug žmonių – ne. Kai tik nustoji dirbti su savimi, atsiranda ir problema. Aš pats iki galo nežinau, kas yra depresija. Galutinai sau prisipažinau ir suvokiau, kas su manim vyksta, gal tik praėjusią vasarą. Aišku, problemų buvo ir prieš tai, tiesiog tai buvo labai ilgas procesas. Į tą vandenį bridau ilgai“, – pasakoja O.Šurajevas.