B.Obama / "Scanpix" nuotr.

1. San Bernardine įvykdytas teroro aktas, kurį netiesiogiai paskatino Islamo valstybė (ISIS arba “Daesh”).

2. JAV suintensyvins oro atakas prieš ISIS, bet didelių antžeminių pajėgų nesiųs, nes esą būtent to nori ISIS.

3. Negalima pasiduoti terorizmo baimei namuose ir nukreipti pyktį prieš musulmonus.

4. Reikia detaliau tikrinti be vizų į JAV atvykstančius užsieniečius.

5. Kongresas turėtų uždrausti parduoti ginklus tiems, kurie yra specialiuose JAV vyriausybės sąrašuose bei apriboti puolamųjų ginklų įsigijimą.

“Terorizmo grėsmė didelė, bet mes ją įveiksime”, – pareiškė B.Obama.

 

Visą originalų tekstą skaitykite čia.

Obamos doktrina. Nepaisant vis didėjančio spaudimo Baltiesiems rūmams, abejotina, ar JAV prezidentas Barackas Obama sutiks teikti paramą ginklais Ukrainai. Nebent pasikeistų sąjungininkų Vakarų Europoje pozicija.

„Aš tikiu sumanesne Amerikos lyderyste. Mes esame priekyje, kai sujungiame karinę galią ir stiprią diplomatiją; kai savo galią atsveriame kurdami koalicijas; kai neleidžiame mūsų baimėms užstoti galimybių, kurias suteikia šis naujasis amžius. Tai yra būtent tai, ką mes darome dabar visame pasaulyje. Tai yra skirtumas, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau“, – per savo metinį kreipimąsi į Kongresą sausio pabaigoje sakė B.Obama.

Žvalgybai pateikiant vis daugiau duomenų apie Rusijos kariuomenės dalyvavimą konflikte Rytų Ukrainoje ir baiminantis, kad pavasarį prasidės naujas puolimas Mariupolio kryptimi, Baltieji rūmai sulaukia vis naujų raginimų ne tik antklodėmis, bet ir ginklais paremti Ukrainos armiją.

Kovo pradžioje Atstovų rūmų pirmininkas respublikonas Johnas Boehneris, Atstovų rūmų daugumos lyderis, taip pat respublikonas Kevinas McCarthy kartu su demokratų atstovais nusiuntė laišką prezidentui B.Obamai, kuriame paragino nedelsiant suteikti mirtinas gynybines ginkluotės sistemas Ukrainos kariuomenei.

„Mes neturėtume laukti, kol rusų pajėgos ir jų separatistai užims Mariupolį ar Charkovą, kad imtumės veiksmų sustiprinti Ukrainos vyriausybės galimybes sulaikyti juos ir apsiginti nuo tolesnės agresijos“, – rašoma Kongreso narių laiške.

„Gerai suteikti tokią įrangą, kaip naktinio matymo prietaisai, tačiau ukrainiečiams turėti galimybę matyti ateinančius rusus, o ne ginklų jiems sustabdyti, nėra atsakymas“, – pareiškė praėjusią savaitę įtakingas demokratas Senato užsienio reikalų komiteto narys Robertas Menendezas.

Skilimas, o tiksliau – spaudimas B.Obamai ateina ir iš jo vyriausybės. Naujasis gynybos sekretorius Ashtonas Carteris bei Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Martinas Dempsey viešai parėmė ginkluotės tiekimą Ukrainai. Į šį būrį įsiliejo ir JAV žvalgybos vadovas Jamesas Clapperis.

„Kiek žinau, kiekvienas JAV vyriausybės departamentas, nuo Valstybės iki Gynybos departamento, pasisako už ginklų tiekimą Ukrainai, kad ši galėtų apsiginti. Tačiau prezidentas, Baltieji rūmai sako „ne“, – dar prieš kelias savaites viešoje paskaitoje Arizonos valstijos universitete teigė Serhijus Plochijus, elitinio Harvardo universiteto profesorius.

Nuošalyje nelieka ir autoritetingi ekspertai, tokie kaip buvusi valstybės sekretorė Madeleine Albright, buvęs nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniewas Brzezinskis ir kiti. Dar vasario pradžioje net aštuoni buvę aukšti pareigūnai, diplomatai, o dabar įtakingų analitinių centrų atstovai pateikė ataskaitą „Išsaugant Ukrainos nepriklausomybę, pasipriešinant Rusijos agresijai: ką Jungtinės Valstijos ir NATO privalo padaryti“. Dokumente griežtai pasisakoma už ginklų tiekimą ir kitokią karinę paramą Ukrainai.

„Rusijos sėkmė – tai pražūtis Ukrainos stabilumui, paskatinsianti Kremlių toliau peržiūrėti Europos saugumo santvarką. Tai prezidentą Vladimirą Putiną gali paskatinti panaudoti savo doktriną ginti rusus ir rusakalbius siekiant teritorinių pokyčių kitose kaimyninėse valstybėse, tarp jų – ir Baltijos šalyse, metant tiesioginį iššūkį NATO, – sakoma ataskaitoje. – Išlaikyti Vakarų sankcijas svarbu, bet to nepakanka. Vakarai turi sustiprinti Ukrainos galimybę atgrasyti, padidinant rizikas ir kainą, bet kokį naują Rusijos puolimą.“

Būtent šių argumentų laikosi dauguma ginklų tiekimo Ukrainai šalininkų.

Kita vertus, akademiniuose sluoksniuose netrūksta ir Ukrainos apginklavimo priešininkų. Autoritetingas „Foreign Affairs“ žurnalas surengė ekspertų apklausą, pateikdamas klausimą, ar Jungtinės Valstijos turėtų suteikti karinę pagalbą, kurios Ukrainos vyriausybei reikia kovojant su Rusijos remiamais sukilėliais. Apklausoje dalyvavo 27 tarptautinių santykių ir Rusijos politikos ekspertai. Tik keturi iš jų „tvirtai sutinka“ su šia idėja, penki „sutinka“, o net dešimt „tvirtai nesutinka“, aštuoni „nesutinka“. Tai yra didžioji dalis yra prieš tokį Baltųjų rūmų sprendimą.

„Pirma, V.Putinas neatsitrauks, kad ir kas nutiktų. Ginklų siuntimas Ukrainai pateisintų jo teiginius Rusijos visuomenei, kad konfliktas išties vyksta su JAV ir NATO, kurios bando pažeisti Rusijos interesus ir suverenumą. Tai vėl pakels jo reitingus ir suteiks pretekstą atvirai Rusijos karinei intervencijai, kurią parems Rusijos visuomenė. Antra, nėra aiškaus plano, ką Vašingtonas darys toliau, jei ginklų siuntimas tik eskaluos konfliktą. Jungtinės Valstijos gali įsitraukti į konfliktą be aiškaus išėjimo iš jo tikslo. Trečia, nesiunčiant JAV kariškių į konflikto vietas Ukrainoje, Vašingtonas negalės kontroliuoti, kaip tie ginklai naudojami. Pavyzdžiui, JAV prieštankiniai ginklai gali būti naudojami tiek kovotojų, kuriuos kontroliuoja Ukrainos vyriausybė, tiek Rusijos agentų Ukrainos kariuomenėje. Bet kokiu atveju tai neatitiks JAV interesų. (…) V.Putino noras laimėti Ukrainoje, be abejonės, yra didesnis nei Amerikos visuomenės noras ginti Ukrainą dalyvaujant JAV armijai ir tiesiogiai kovojant su Rusija. JAV ginklų siuntimas prailgins, padarys intensyvesnį ir eskaluos karą – visa tai kartu padidins V.Putino reputaciją namuose“, – priežastis, kodėl „tvirtai nepritaria“ Ukrainos apginklavimui, vardijo viena „Foreign Affairs“ apklausos dalyvių Kimberly Marten, politikos mokslų, Rusijos, Eurazijos ir Rytų Europos ekspertė iš Kolumbijos universiteto.

Kiti ginkluotės tiekimo priešininkai piešia dar labiau apokaliptinius scenarijus, neatmesdami branduolinio karo galimybės.

Patys Baltieji rūmai viską aiškina paprasčiau. „Rusija yra sukaupusi didžiulius ginkluotės ir karinius pajėgumus prie pat sienos su Ukraina. Jei mes pradėtume tiekti ginklus, Rusija imtųsi dvigubai, trigubai ar net keturgubai didesnio atsako“, – dėstė valstybės sekretoriaus pavaduotojas Antony Blinkenas.

Vis dėlto dar yra kelios papildomos aplinkybės, kurios dažnai praslysta pro akis. Karas vyksta ne tik Ukrainoje. Santykius tarp B.Obamos ir respublikonų kontroliuojamo Kongreso taip pat galima įvardyti ne kuo kitu, o karu. Kiekviena prezidento iniciatyva sulaukia didžiulio pasipriešinimo. Net ir jo partiečiai demokratai negaili kritikos prezidentui (JAV prezidento rinkimai jau 2016-aisiais). B.Obama irgi nelieka skolingas, imdamasis vienašališkų veiksmų.

Ar kalbėsime apie imigracijos politiką, ar apie naftotiekio „Keystone“ projektą, ar apie derybas dėl Irano branduolinio nusiginklavimo, – visur Baltųjų rūmų ir Kongreso nuomonė išsiskiria ir kiekviena pusė bando kišti pagalius į ratus priešininkams. Ne išimtis ir ginklų paramos Ukrainai klausimas.

Beje, derybos dėl Irano branduolinio nusiginklavimo Baltiesiems rūmams daug svarbesnės nei Ukrainos reikalai. Priešingai nei Irano klausimas, Rytų Europa niekada nebuvo dabartinės Baltųjų rūmų administracijos prioritetas. Tik šiandieninės aktualijos per prievartą ją įtraukė į darbotvarkę. O štai Irano branduolinės programos nutraukimo klausimas buvo nuo pat pradžių kertinis B.Obamos administracijos palikimo akmuo (kaip ir vadinamasis „Obamacare“ sveikatos apsaugos projektas vidaus politikoje).

Praėjusią savaitę prasidėjusiose derybose Ženevoje dalyvauja ne tik JAV ir Iranas, bet dar keturios JT Saugumo Tarybos narės – Kinija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija bei ne Saugumo Tarybos narė Vokietija. Apie Rusijos įtaką Iranui, o kartu jos galimybes sužlugdyti derybas tikriausiai nereikia daug pasakoti. Ir taip aišku, kad Maskva yra viena svarbiausių žaidėjų šioje diplomatijos partijoje. Ginklų tiekimo Ukrainai klausimas – galbūt vienintelis JAV koziris šiame žaidime.

Be to, Prancūzija ir Vokietija taip pat yra griežtos ginklų tiekimo Ukrainai priešininkės. Dar prieš antrąjį Minsko susitikimą dėl konflikto Rytų Ukrainoje Vokietijos kanclerė Angela Merkel apsilankė Vašingtone ir nedviprasmiškai pareiškė, kad ginklai – „ne tai, ko Ukrainai reikia“. Vokietijos pozicija nepasikeitė.

„Manau, kad turėtume atidžiai įvertinti, ar šis sprendimas (ginklų tiekimo) nesuteiks Rusijai preteksto ir nesukels priešiškos Rusijos vadovybės reakcijos“, – praėjusią savaitę Berlyno poziciją pakartojo Vokietijos ambasadorius JAV Peteris Wittigas.

Ar Jungtinės Valstijos yra taip priklausomos nuo Vokietijos, kad negalėtų veikti vienašališkai? Ne, bet tik ne B.Obamos administracija. Dabartiniai Baltieji rūmai neturėtų palaiminti karinės paramos tiekimo Ukrainai, kol tam nepritars Vokietija ir kiti JAV sąjungininkai Vakarų Europoje, nes tai prieštarautų vadinamajai Obamos doktrinai arba, kaip minėta straipsnio pradžioje, – „sumanesnei Amerikos lyderystei“, kurios vienas iš pagrindų yra koalicijų kūrimas.

Paprastai tariant, dabartinės JAV užsienio politikos principas toks: Amerika imsis iniciatyvos suburiant regiono jėgas prieš tam tikrą iššūkį, bet neveiks vienašališkai.

„Klausimas – ne ar Amerika turėtų lyderiauti, bet kaip ji tai turėtų daryti. Užsienyje mes rodome, kad, veikdami ne vienašališkai, bet mobilizuodami kolektyvinius veiksmus prieš grėsmes ir gindami savo esminius interesus, mes esame stipresni. Būtent todėl mes vadovaujame tarptautinėms koalicijoms susidorojant su agresijos, terorizmo ir ligų iššūkiais“, – vasario mėnesį paskelbtoje JAV nacionalinės saugumo strategijos įžangoje rašo B.Obama.

Aktualusis interviu

Ambasadorius Ž.Pavilionis: „Taikos šaukliai provokuoja Rusijos konfliktą su NATO“

Į „Veido“ klausimus dėl Baltųjų rūmų pozicijos ginklų tiekimo Ukrainai klausimu atsako Lietuvos ambasadorius Vašingtone dr. Žygimantas Pavilionis.

VEIDAS: Kokios galėtų būti Baltųjų rūmų pasipriešinimo ginkluotės tiekimui Ukrainai priežastys? Prezidento Baracko Obamos nesantaika su respublikonų kontroliuojamu Kongresu? Daug aistrų keliančios derybos dėl Irano branduolinės programos nutraukimo, kuriose ne paskutinį vaidmenį vaidina Rusija? Vakarų Europos su Vokietija priešaky pasipriešinimas sprendimui tiekti ginkluotę Ukrainai?

Ž.P.: Deja, atskirose ES šalyse bei atskirose JAV institucijose galioja klaidinga nuomonė, kad Rusijos agresiją galima sustabdyti žodžiais, dialogu, civilizuotu įkalbinejimu, diplomatinėmis derybomis. Tačiau iš savo tūkstantmetės patirties žinome, kad Rusiją gali sustabdyti tik aiški ir nedviprasmiška jėga, nes šalis net ir XXI a. vadovaujasi iš esmės XX a. pirmosios pusės KGB mentalitetu ar net XIX a. carinėmis tradicijomis.

Kai Rusija pagaliau atsikratys ją užvaldžiusio ir sužlugdyti baigiančio KGB režimo, kai Rusijoje įvyks demokratiniai pokyčiai, tada su ja ir bus galima kalbėti civilizuotame pasaulyje įprasta kalba. Kuo daugiau Rusijai rodome naivios pagarbos ar „supratimo“, tuo daugiau patys ją (tikiuosi, nesąmoningai) kviečiame imtis šiurkščių karinių sprendimų kaimynystėje.

Apibendrinant keliais žodžiais – Rusija yra vis dar atsilikusi šalis, ir dabartinė jos politika ją vėl nubloškė bent pusę amžiaus atgal (jeigu ne toliau), todėl jos ne tik nereikia, bet negalima sodinti prie padoraus stalo. Tokioms šalims visada reikia visų pirma stiprios lazdos ir gal tik atskirais atvejais (jeigu pradeda gražiau elgtis) – mažo meduolio.

Dabar jau kokius 15 metų augantį blogį, diktatūrą Rusijoje, maitiname tortais ir dar rafinuotuose Vakarų restoranuose ginčijamės, kieno receptas geresnis – su padažu, su kremu, su guliašu ar su makaronais.

VEIDAS: Ar galima numanyti, kad Vašingtonas vis dėlto turi užsibrėžęs raudoną liniją? Tam tikros žiniasklaidos priemonės praneša, kad raudonoji riba yra Mariupolio puolimas.

Ž.P.: Raudonos linijos peržengtos jau prieš 15 metų, kada visi Vakarų lyderiai leido Vladimirui Putinui iš esmės įvesti savo diktatūrą šalyje ir sunaikinti demokratijos likučius. Vakarų lyderiai, sąmoningai ar ne, leido gimti monstrui, kaip kažkada civilizuoti Vakarai leido gimti Hitleriui. Dabar šis monstras, susitvarkęs šalies viduje, tiesia rankas į visas kaimynines valstybes.

Raudona linija dar kartą buvo peržengta 2008-aisiais Gruzijoje, bet jau šiurkščiu kariniu būdu. 2014 m. nauja riba peržengta dar pavojingesniu – hibridiniu būdu, kai jau seniai ir nepastebimai kariaujama su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau karas iš karto arba iš viso neskelbiamas. Šiuo metu jau kiekvieną dieną ši riba peržengiama, kai iš esmės nuolat nuo V.Putino beprotybės žūva ukrainiečiai (ir patys rusai – tiek Ukrainoje, tiek Maskvoje), o Vakarų pasaulis reaguoja tik retoriškai, išdidžiai vaikšto savo gatvėmis su „Je suis Charlie“ užrašais, tačiau tik keli pagarbos verti Vakarų lyderiai prisideda prie mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir ES prezidento Donaldo Tusko „Je suis Ukrainien“ demonstracijoje per Maidano metines. Pavyzdžiui, už Debalcevės užgrobimą Rusija juk taip ir neliko nubausta. Negana to, Rusijos išlaikytiniai Vakaruose dar nori sušvelninti sankcijas savo šeimininkui Kremliuje – neabejotinai už gerą elgesį kur nors jaukiose salose ar kitose šiltose Europos vietose.

Privalome V.Putiną sustabdyti šiandien, o ne rytoj, nes rytoj su tokia politika gali nebelikti tų, dėl kurių V.Putiną reikėtų stabdyti. Tačiau tada visa atsakomybė už sukeltą chaosą pasaulyje ir V.Putino KGB džino išleidimą iš butelio teks tiems paties taikiems Vakarų lyderiams.

Paradoksalu, bet šiandien šie taikos šaukliai, patys to, matyt, nuoširdžiai nenorėdami, provokuoja Rusijos priartėjimą prie NATO sienų ir gal net konfliktą su NATO. Šio konflikto tikimybė didėja sulig kiekvienu „legitimizuotu“ V.Putinu užkariavimu.

Griežtos tam tikrų sektorių ekonominės sankcijos Rusijai, reali karinė pagalba Ukrainai – tai būtų Vakarų nubrėžta raudona linija, o dabar vis dar užsiimame retorika, simboliniais sąrašėliais, dalyvaujame Kremliaus surežisuotuose cirkuose Minske, juokindami jeigu ne pasaulį, tai bent jau Kremlių – tikrai. Be to, jį dar ir paskatiname tokiu savo elgesiu tolesniems užkariavimams.

VEIDAS: Baltųjų rūmų politika, o ir JAV žiniasklaidos dėmesio stoka Ukrainos atžvilgiu galbūt implikuoja, kad Ukraina nėra JAV interesų zonoje, kaip kai kurie apžvalgininkai tvirtina?

Ž.P.: Nesutinku su šia nuomone. Iš esmės vienbalsis – tiek kairės, tiek dešinės – pritarimas Ukrainos laisvės aktui Kongrese ir visoms būtinoms paramos Ukrainai priemonėms rodo, kad amerikiečių tauta (beje, ne taip kaip – Europos gėdai – daugelis kaimyninių Ukrainai tautų) puikiai supranta, kokiomis katastrofiškomis pasekmėmis gali baigtis sėkmingas V.Putino agresijos įgyvendinimas. Kalbu ne tik apie pačią Europą, bet ir apie pasaulinę tvarką, kuri net ir mums atnešė 25 metus laisvės ir kurios taip nekenčia KGB režimas Maskvoje, svajojantis apie fašistinės prievartos pasaulį, galiojusį iš esmės iki Antrojo pasaulinio karo.

Tačiau ar atskiri politiniai lyderiai arba atskiros Vakarų šalys ir toliau darys esmines istorines klaidas, nė kiek nepasimokydami iš skaudžių kovos su fašistine Vokietija (ar komunistine Rusija) pavyzdžių, pamatysime, manau, netrukus. Bent jau istorija juos tikrai tinkamai įvertins, o mes turime daryti savas išvadas Lietuvoje.

Labai tikiuosi, kad Seimas, tik atšventęs atkurtos laisvės 25-metį, patvirtins išmintingą sprendimą dėl šauktinių gražinimo; kad ir vėl visos politinės jėgos susitelks, kaip Lietuvoje visada sugebėdavome svarbiausiais mūsų šaliai laikotarpiais.

VEIDAS: Po pranešimų apie penkių „Abrams“ tankų atsiradimą Lietuvoje kokios dar pagalbos Lietuva galėtų tikėtis iš JAV?

Ž.P.: JAV karinis buvimas Lietuvoje – štai čia pavyzdys raudonos linijos, kurį Maskva jau seniai suprato. Žinoma, kuo didesnis ir ilgesnis bus šis JAV bei kitų NATO sąjungininkų fizinis karinis buvimas, tuo aiškiau ši linija bus matoma Maskvoje.

Tačiau šiandien mes turime žiūrėti dar plačiau – Rusija prieš mus naudoja labai platų spektrą poveikio priemonių, todėl atitinkamai kuo daugiau JAV bus Lietuvoje, tuo lengviau bus šiuos Rytuose besikaupiančius debesis išsklaidyti. Tai yra šalia kuo didesnio JAV karinio buvimo Lietuvoje turime ir toliau siekti aktyvaus JAV kompanijų dalyvavimo mūsų ekonomikoje bei Lietuvos verslo – JAV.

Be abejones, todėl turime daryti viską, kad Rusijos propagandiniai šaukliai nesustabdytų derybų dėl ES ir JAV transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties; siekti kuo aktyvesnio mūsų nevyriausybinių ir partinių ar politinių institutų bendradarbiavimo; paraginti visas Lietuvos ministerijas, žinybas, net savivaldybes ne tik sukurti, bet ir įgyvendinti savo tam tikrą „JAV planą“; pagaliau pastūmėti ne tik suskystintų gamtinių dujų terminalą, kuriuo taip didžiuojamės, bet ir kitus energetikos projektus, kuriuose dalyvauja ir JAV kompanijos.

Jungtinės Valstijos tampa mums svarbiausiomis strateginėmis sąjungininkėmis bei partnerėmis ne tik teoriškai, bet ir vis labiau – praktiškai. Tai neseniai Vašingtone mūsų užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui patvirtino ir JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Tačiau šiame procese turime dalyvauti visi – ne tik valdžia ar atskiri politiniai lyderiai, nes tik tada ryšys su JAV bus tikras ir stiprus.

Baigiantis šeštiesiems B.Obamos prezidentavimo metams atrodo, kad ambicingi jo tikslai grąžinti Jungtinėms Valstijoms pasaulio lyderių vaidmenį gali likti neįgyvendinti.

„Visiems, kurie šiandien žvelgia į mus iš anapus krantų, visiems, kurie susispietę prie radijo imtuvų užmirštuose pasaulio kampeliuose ir parlamentuose, aš noriu pasakyti, kad atėjo naujos Amerikos lyderystės aušra. Tiems, kurie nori sugriauti pasaulį, – mes jus įveiksime. Tiems, kurie siekia taikos ir saugumo, – mes jums padėsime. Mūsų tautos stiprybė kyla ne iš ginklų, o iš idealų: demokratijos, galimybių ir neišsenkančios vilties“, – 2008-aisiais, iškart po laimėtų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimų, sakė Barackas Obama.

Prezidento deklaruota nuosaiki, derybomis su partneriais ir politiniu pasitikėjimu grįsta užsienio politikos vizija, turėjusi tapti visiška priešingybe pirmtako George‘o W.Busho karams Vidurio Rytuose, kol kas rezultatų neduoda.

O jų verkiant reikia: Irake ir Sirijoje siaučia teroristinė organizacija „Islamo valstybė“, kelianti grėsmę ne tik regionui, bet ir Vakarų pasauliui: net 47 proc. amerikiečių, kone dvigubai daugiau nei prieš metus, mano, kad jų šalis šiandien mažiau saugi nei prieš 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolį Niujorke.

Tuo metu Ukrainoje ir toliau šeimininkauja Rusijos remiami separatistai, o iniciatyvos pademonstruoti vieningą Vakarų atsaką į išpuolį prieš suverenią valstybę, nepaisant amerikiečių bandymų sutelkti sąjungininkus, kol kas atrodo niūriai: 74 proc. JAV piliečių mano, kad jų šalis nebuvo pakankamai griežta Rusijos atžvilgiu, o teiginiui, kad Vladimiras Putinas B.Obamą vertina rimtai, pritaria tik 16 proc. respondentų.

Pasitikėjimo kreivė krypsta žemyn

Šių konfliktinių situacijų vertinimas klijuojasi ir į bendresnį paveikslą. B.Obamos prezidentavimą šiuo metu teigiamai vertina rekordiškai mažai – tik apie 40 proc., o neigiamai – 54 proc. amerikiečių. Ypač kritiškai žvelgiama į užsienio politiką: 2012 m. gruodį teigiamo ir neigiamo vertinimo santykis buvo 52 ir 40 proc., o dabar svarstyklės akivaizdžiai nukrypo į kitą pusę – 32 ir 62 proc.

Didžiausios įtakos tam turi neramumai Vidurio Rytuose: stiprėjanti „Islamo valstybė“, kurios gretose kaunasi ir 1–3 tūkst. Vakarų valstybių piliečių, grasina ne tik sukurti naują galios centrą regione, bet ir vykdyti teroro aktus Europoje bei JAV. Būtent todėl trisdešimties šalių, pradedant JAV ir baigiant Rusija, aukščiausio rango politikai savaitės pradžioje rinkosi Paryžiuje ir svarstė, kaip užbėgti tragedijoms už akių.

Nepamirštama ir Ukraina. Nors daugelį amerikiečių tikriausiai sunku būtų įtikinti, jog posovietinė valstybė, galinti „pasigirti“ nebent tuo, kad iki Maidano buvo labiausiai korumpuota Europoje, yra prioritetinis JAV interesas, tik 31 proc. respondentų B.Obamos veiksmus šio konflikto atveju vertina teigiamai. Neigiamai – net 50 proc.

Netrūksta kritikų ir tarp politinio elito: nepaisant to, kad B.Obama dažniau yra raginamas ryžtis aktyvesniems kariniams veiksmams, pavyzdžiui, intensyvesniems oro antskrydžiams, Irake bei Sirijoje, vis garsesni ir siūlymai apginkluoti dėl laisvės kovojančią Ukrainą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m

B.Obama – ne tik pirmas juodaodis prezidentas, perrinktas dar ir antrajai kadencijai, bet ir pirmas JAV vadovas, nevengiantis kartais beprasmės kovos su vėjo malūnais.

“Jūs negalite auginti ekonomikos iš viršaus į apačią. Šį augimą reikia pradėti nuo vidurinio sluoksnio”, – šie Baracko Obamos žodžiai puikiai iliustruoja ne tik jo įsitikinimus, gerokai besiskiriančius nuo visų ligšiolinių JAV prezidentų, bet ir idealizmą, kurio Baltuosiuose Rūmuose paprastai būna daug mažiau nei pragmatiškumo.
Tačiau vidurinis sluoksnis gali būti ramus – dar ketverius metus jo interesai bus iškelti virš visų kitų, kaip ir turėtų būti vadovaujant kairuoliškų pažiūrų, ir dar idealistiškai nusiteikusiam šalies vadovui.
Kad B.Obamai tinka ir pirmasis, ir antrasis apibūdinimas, nesunku įsitikinti. Štai savo knygoje “Prezidentų temperamentai” visame pasaulyje žinomas psichologas ir knygų autorius Davidas Westas Keirsey išnagrinėjo 40 JAV prezidentų temperamento tipų ir padarė stebinantį atradimą: per 220 metų rinkimų istoriją į prezidento postą nebuvo patekęs nė vienas idealistu vadintinas prezidentas – nepaisant to, kad idealistai sudaro ne mažiau kaip 10 proc. Amerikos gyventojų.
Būtent tokį – idealisto asmenybės tipą dabartiniam JAV prezidentui priskiria ne tik šis, bet ir kiti psichologai, pabrėždami, kad tokio būdo ir pažiūrų žmonės ne veltui iki šiol aplenkdavo Baltuosius rūmus. Tačiau B.Obamai pavyko ne tik laimėti prezidento rinkimus prieš ketverius metus, bet ir pasilikti čia dar vienai kadencijai, ir dabar liko jau mažiau nei pora savaičių iki antrosios jo inauguracijos Vašingtone.

Prie fiskalinio skardžio krašto

Vis dėlto dar iki iškilmingo inauguracijos renginio Amerikoje jau verda aistros, mat idealistas B.Obama per pirmąją kadenciją sugebėjo “pramušti” tokių naujovių, kurios vadovaujant kiekvienam ankstesniam prezidentui būtų buvusios sunkiai suvokiamos ir kurios, nors išties džiugina milijonus paprastų amerikiečių, kelia nemažai galvos skausmo ekonomistams.
Šiuo metu kaip tik vyksta karštos derybos tarp B.Obamos vadovaujamos JAV administracijos ir respublikonų opozicijos: ginčijamasi dėl to, kaip išvengti vadinamojo fiskalinio skardžio, kuris gresia dėl to, kad šiemet automatiškai atšaukiamos mokesčių lengvatos, kurias įvedė buvęs JAV prezidentas George’as W.Bushas, ir vėl įsigalioja 2001 m. mokesčiai.
Pastaruoju metu ginčas vyksta daugiausia dėl dviejų skaičių: prezidentas siūlo atšaukti lengvatas amerikiečiams, uždirbantiems per 400 tūkst. dolerių per metus, jo oponentai – vien tik tiems, kurių metinės pajamos viršija milijoną dolerių.
Ekspertų vertinimu, „fiskalinis skardis“ JAV gali kainuoti iki 600 mlrd. dolerių ir sukelti naują ekonomikos recesiją. Šis klausimas Amerikoje dabar yra bene pats svarbiausias ir toks bus visus šiuos metus. Ir nors B.Obama puikiai supranta galimas savo ketinimų toliau remti vidurinį sluoksnį pasekmes visai šalies ekonomikai, kitaip elgtis jis tiesiog negali. Vėlgi – ne tik todėl, kad yra demokratas, bet ir dėl to, kad nuo mažumės kovojo už vargingiau gyvenančiųjų interesus. Kaip sako analitikai, dėl to, kad ir pats yra kilęs iš šeimos, kurios nepavadinsi visuomenės grietinėle.

Būtų idealus savanoris

Kad suprastume, kuo B.Obamą taip žavi vidurinis sluoksnis, kad dėl jo jis pasiryžęs iš esmės keisti Amerikos papročius, nuostatas ir net mokesčius, būtina pažvelgti į paties prezidento gyvenimo istoriją.
Priminsime, kad būsimasis prezidentas B.Obama gimė Havajų sostinėje Honolulu tėvo imigranto iš Kenijos ir motinos iš Kanzaso šeimoje. Jau tai galėtų būti pakankama priežastis suvokti, kodėl Amerikos vadovas labiausiai palaiko tuos, kurių gyvenimas nėra rožėmis klotas. Tačiau be to, kad jis augo dviejų rasių šeimoje, dar didesnę įtaką B.Obamos asmenybei padarė jo seneliai: senelis sugebėjo tapti gerbiamu karininku, o močiutė nuo baseino prižiūrėtojos pakilo iki vietinio banko viceprezidentės pareigų.
Tad ir B.Obama ne kartą yra sakęs, kad stebuklais jis tikrai tiki ir jų išsipildymo pavyzdžių ne kartą regėjo savo paties šeimoje. Matyt, jis turėjo omenyje ir patį save. Po mokyklos B.Obama, gavęs stipendiją ir studijų paskolą, persikėlė į Čikagą. Čia jis ne tik mokėsi, bet ir ėmėsi socialinės veiklos – dirbo organizacijoje, siekiančioje padėti bendruomenei, nukentėjusiai dėl vietos plieno įrenginių gamyklų uždarymo.
Vėliau jis sakys, kad visuomet siekė padėti labiausiai nukentėjusiems, ir, reikia pripažinti, nemeluos. Juk jam pavyko įstoti į Harvardo teisės mokyklą, ir baigęs tokias studijas jis be vargo galėjo rinktis bet kokią teisininko karjerą, vis dėlto pirmiausia nutarė dirbti pilietinių teisių advokatu. Vėliau, kad ir kuo buvo, visuomet siekė naudos vidurinio sluoksnio atstovams, tad kai kurie ekspertai juokaudami sako, kad B.Obama būtų idealus savanoris.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

B.Obama – tikras fenomenas: jis tapo pirmuoju juodaodžiu prezidentu, pirmuoju juodaodžiu, perrinktu antrajai kadencijai, ir pirmuoju prezidentu, per septynis dešimtmečius likusių antrai kadencijai tuomet, kai nedarbas Amerikoje viršija 7,4 proc.

Baracko Obamos perrinkimas, nors ir “per plauką”, daug kam yra nemenkas siurprizas. Nors jis buvo kritikuojamas dėl daugelio savo sumanymų, nors ėmėsi gana keistų ir su liberaliomis Amerikos idėjomis nesuderinamų reformų, pagaliau, nors nesugebėjo iki galo įveikti finansų krizės, jis pelnė rinkėjų simpatijas ir vadovaus galingiausiai pasaulio valstybei dar ketverius metus.
Ekspertai atmeta galimybę, kad amerikiečiai tiesiog rinkosi mažesnę blogybę iš dviejų: M.Romney pasirinkimas neatrodė toks jau grėsmingas netgi daugeliui demokratų. Nepasakysi ir to, kad B.Obama siejamas su kokia nors nauja viltimi – juk amerikiečiai jau puikiai žino, ko iš jo galima laukti, o ko tikėtis neverta.
Užtat daug kam atrodo, kad amerikiečiai už B.Obamą balsavo avansu – patikėjo, kad jis padarys daugiau, nei nuveikė pirmosios kadencijos metu, ir pasielgė panašiai kaip Nobelio komisija, 2009-aisiais avansu apdovanojusi B.Obamą premija už taiką.
Tačiau ne mažiau svarbi B.Obamos pergalės priežastis – ne vien jo nuveikti ar gražūs pažadai, bet ir jo asmenybės žavesys. Žavesys, kuriam, neatsispyrė 60,5 mln. JAV rinkėjų, atidavusių balsą ne už Mitą Romney, o būtent už Baracką Obamą.

“B.Obama – gryniausias ekstravertas, linkęs konsultuotis su patarėjais. Jis tikrai nėra iš tų, kurie laikosi įsikibę savo nuomonės vien tam, kad neapsikvailintų”, – antrai kadencijai perrinktą prezidentą apibūdina psichologas Michaelis Melcheris, pastebintis, kad būdamas JAV prezidentu, B.Obama leidžia sau nemažai lankstumo – jei tik pastebi, kad vienas ar kitas jo sprendimas nebuvo visiškai teisingas, jis nesunkiai jį koreguoja, o tai – viena pačių svarbiausių šalies lyderio, už kurį balsuojama antrą kartą, savybių.
Tokį B.Obamos bruožą pastebi ir jo biografas Davidas Marannis – knygoje apie prezidentą jis rašo, kad šis žmogus pasižymi tiesiog unikaliu talentu prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir tokio lankstumo jam galėtų pavydėti daugelis pasaulio vadovų.
Kita vertus, jis nėra “minkštas”. Priešingai nei ankstesnis prezidentas, B.Obama yra ir labai organizuotas, griežtai laikosi darbotvarkės. Pavyzdžiui, B.Obama niekada nevėluoja į jokius susitikimus, o jo diena yra itin preciziškai sustyguota – to nepasakysi apie daugelį pasaulio lyderių, kurie neretai teisinasi vėluojančiais skrydžiais, užsitęsusiais susitikimais ar neplanuotai iškilusiomis problemomis. Pasak M.Melcherio, būtent šia savybe pasižymėjo kone visi kada nors antrajai kadencijai perrinkti Amerikos vadovai. “Amerikiečiai mėgsta punktualumą. Bent jau kituose”, – tikina specialistas.
Galiausiai, B.Obamos psichologinį portretą, padėjusį jam dar kartą laimėti rinkimus, galima užbaigti jo iškalbos dovana. Jos dėka B.Obama sugeba sužavėti, įkvėpti, sugraudinti, pakylėti minias. Amerikoje, priešingai nei Europoje, prastas oratorius ko gero niekada nebūtų išrinktas, nes amerikiečiams dar nuo Martino Lutherio Kingo laikų patinka žodžio kišenėje neieškantys iškalbos meistrai.
Pridėjus tai, kad B.Obama yra tikras inteligencijos pavyzdys, idealus vyras ir tėvas, o savo intelektu žavi net už respublikonus balsavusius amerikiečius, jame sutelpa visos svarbiausios savybės, be kurių antrajai kadencijai išrinktam sunkiu Amerikai laikotarpiu gali nė nesitikėti.
Tačiau ko, atsižvelgiant ne vien į praėjusios kadencijos praktiką, bet ir į šias asmenines savybes , iš B.Obamos galima tikėtis jam tarsi avansu patikėtos antrosios kadencijos metu – juk amerikiečiai vis dėlto nebalsavo vien dėl to, kad B.Obamai pajuto daugiau asmeninių simpatijų nei jo konkurentui.

Užsienio politikoje priešų neieškos

Užsienio politika – ta sritis, kurioje labiausiai atsispindi B.Obamos lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti. Beveik neklystant galima spėti, kad B.Obama ir antrosios kadencijos metu Amerikai veikiausiai “neuždirbs” naujų priešų. Netgi priešingai – tarptautinėje erdvėje jis mėgins derinti skirtingas pozicijas ir gludins santykius. Netgi su Rusija ar Iranu.
Juk vos laimėjusį B.Obamą praėjusią savaitę vienas pirmųjų pasveikino Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir pakartojo, kad prezidentui tebegalioja kvietimas pasisvečiuoti Rusijoje. O JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFaulas trečiadienį pareiškė, kad antrajai kadencijai išrinktas JAV prezidentas to netgi labai norėtų. “B.Obama ypač norėtų apsilankyti Sankt Peterburge, nes šiame mieste dar nėra buvęs”, – pareiškė ambasadorius.
Kad Rusija B.Obamai neatrodo priešas numeris vienas (taip yra sakęs jo konkurentas rinkiminėje kovoje Mitas Romney), byloja ir daugiau užuominų. Pavyzdžiui, dar prieš keletą metų žurnalistai nugirdo privatų B.Obamos pokalbį su Rusijos prezidento pareigas tuo metu ėjusiu D.Medvedevu, kuriame B.Obama prasitarė, kad po rinkimų jis galėsiąs laikytis lankstesnės pozicijos priešraketinės gynybos Europoje klausimu. Tiesa, tai greičiausiai buvo tik žodžiai, bet ir jie yra gana iškalbingi: galbūt santykiai su Rusija nėra taip jau akivaizdžiai “perkraunami” ir Maskvai tikrai nenuolaidžiaujama, tačiau B.Obama laikosi kur kas diplomatiškesnės pozicijos, nei galėtume tikėtis iš respublikonų kandidato.
Diplomatija, o ne jėga greičiausiai dominuos ir Artimuosiuose Rytuose.
B.Obama yra ne kartą pažymėjęs, jog yra laiko ne jėga, o diplomatinėmis priemonėmis ir sankcijomis paveikti Iraną. O štai su atakuoti šią valstybę nusiteikusiu Izraeliu B.Obamos santykiai jau seniai yra gana įtempti. Per paskutinį susitikimą kovą Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu netgi perspėjo, kad Izraelis privaląs likti “savo likimo šeimininku”, tvirtai gindamas savo tiesę vienašališkai smogti Iranui ir nepaisyti B.Obamos trypčiojimo vietoje.
Diplomatija, o ne agresyvi pozicija greičiausiai bus ir kertinis JAV bei Kinijos santykių akmuo. Paskutinių televizijoje vykusių debatų metu B.Obama pareiškė, kad nors Kinija tarptautinėje bendrijoje yra varžovas, tačiau kartu tai ir partneris, jei tik laikosi taisyklių.
B.Obama ne kartą yra pabrėžęs ir tai, kad Vašingtonas nebando stabdyti Kinijos augimo, o tik siekia, kad prekyba tarp šių dviejų milžinių turi būti “labiau subalansuota”.
“Nesiekiame primesti jokios valdžios sistemos jokiai kitai šaliai, taip pat netikime, kad pagrindai, kurių laikomės, yra unikalūs, būdingi tik mūsų šaliai”, – vizito Kinijoje metu yra sakęs B.Obama, ir šiuos jo žodžius galima taikyti kalbant apie santykius su, ko gero, bet kuria pasaulio valstybe.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rudenį vyksiančiuose JAV prezidento rinkimuose greičiausiai susirungs demokratas Barackas Obama ir respublikonas Mitas Romney. Kuris iš jų stipresnis, charizmatiškesnis ir, svarbiausia, labiau simpatiškas amerikiečiams?

Barackas Obama savo kaip JAV prezidento įvaizdį formuoja jau ketverius metus, bet nėra lengva pasakyti, ar jis stiprus, ar silpnas prezidentas, ar jis nusipelnė jam avansu suteiktos Nobelio taikos premijos, ar, priešingai, padarė viską, kad šią premiją skyrusi komisija pasijaustų kvailio vietoje.
Sausį sakydamas metinę kalbą JAV prezidentas B.Obama atkreipė dėmesį į didžiausius savo nuopelnus – tarptautinio teroristų tinklo „al Qaeda“ vadovo Osamos bin Ladeno ir nuversto Libijos lyderio Muamaro Ghaddafi žūtį. Taip jis siekė pabrėžti savo pasiekimus užsienio politikoje ir rinkimuose nuginkluoti varžovus respublikonus. Mat pagrindinis pastarųjų argumentas rinkimuose nuolat būna tai, kad demokratams prezidentams esą labai prastai sekasi gynybos politikoje, o štai B.Obama įrodė, jog jie neiteisūs.
„Pirmąkart nebėra amerikiečių, besikaunančių Irake. Pirmąkart per du dešimtmečius Osama bin Ladenas nebekelia grėsmės šiai šaliai“, – tuomet pareiškė prezidentas, pradėdamas kovą dėl savo perrinkimo.
Tačiau nemaža dalis analitikų ir oponentai respublikonai B.Obamai negailestingi: jų tikinimu, tai tik žodžiai, o B,Obama yra vienas silpniausių JAV prezidentų per visą istoriją. Štai buvęs Atstovų Rūmų pirmininkas Newtas Gingrichas (jis irgi siekia tapti respublikonų kandidatu į prezidento postą) netgi pareiškė, kad B.Obama yra toks silpnas prezidentas, jog dėl jo net pačiu silpniausiu prezidentu laikomas Jimmy Carteris atrodo stiprus.
Mittas Romney irgi ne kartą kaltino B.Obamą nesugebant duoti atkirčio neva didžiausiam Amerikai iškilusiam pavojui – Irano siekiui pasigaminti branduolinių ginklų.
Jam ir jį palaikantiems amerikiečiams nė motais B.Obamos siekis šią krizę spręsti taikiai, taikant vien tik sankcijas. Kas, kad prezidentas kartu su Europos Sąjunga sugriežtino sankcijas prieš Irano naftos eksportą ir bankų sektorių – respublikonai aiškina, kad Iraną reikėtų sutramdyti jėga ir B.Obama tiesiog įrodė, kad yra per silpnas tai padaryti.
Dešinieji rinkėjai laikosi tos pačios nuomonės ir pasiryžę balsą atiduoti už tą kandidatą, kuris vėl sugrąžintų JAV anksčiau turėtą, o per krizę prarastą supergalybės statusą. Jų supratimu, tai padaryti galima (ir reikia) demonstruojant raumenis, ir B,Obamos elegancija yra žavinga tik tol, kol kalba nepasisuka apie JAV pozicijas geopolitiniame žaidime.
Vien tai, kad B.Obama kalba apie būtinybę mažinti karinį biudžetą siutina dešiniuosius, sutinkančius kad ir su didesniais mokesčiais, bet kad tik nesumažėtų branduolinių galvučių JAV arsenale.
Beje, pagrindinis B.Obamos ir M.Romney skirtumas – priešų ir draugų balansas. B.Obama savo kadencijos metu pagerino JAV santykius su Europa, ne kartą kalbėjo apie santykių su Rusija atšilimą ir tapo garsaus išsireiškimo “Perkrovimo mygtukas“ autoriumi.
M.Romney net nežada su šia valstybe naudoti diplomatines vingrybes, o kovo pabaigoje sulaukė didžiulio Rusijos ir viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio pareikšdamas, kad Rusija yra „pagrindinis geopolitinis JAV priešas“ ir lygiuojasi į prasčiausius pasaulio veikėjus, įskaitant Siriją ir Iraną, o B.Obamos mėginimai su šia valstybe ieškoti sąlyčio taškų yra apgailėtini ir netgi pavojingi.
„Rusija yra geopolitinis priešas , ir mintis, kad mūsų prezidentas planuoja sudaryti kažkokius sandorius su ja, ir tai, jog jis nenori prieš rinkimus to pasakyti Amerikos žmonėms, kelia didelį nerimą“, – sakė M. Romney.
Tokius žodžius jis ištarė iš karto po B.Obamos ir Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo susitikimo Seule, kuriame B.Obama neatsargiai ištarė, jog po perrinkimo, kai jau nebereikės galvoti apie rinkimus, jis turės kur kas daugiau lankstumo ir galės su Rusija leistis į didesnius kompromisus.
Beje, B.Obamos minkštumą pajuto ir kitų šalių vadovai. Vokietijos kanclerė A.Merkel yra jį pavadinusi pernelyg švelniu geopolitine prasme, o štai Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy B.Obamą apdovanojo „komplimentu”, kad jis per daug siekiąs visiems būti geras.

Laimės „vienas procentas“?

Dar vienas bruožas, kuriuo pasižymėjo ir iš esmės į JAV istoriją pateko B.Obama – jo kairiuoliška politika. Per pastaruosius keletą metų jis sugebėjo gana radikaliai pakeisti JAV kursą ir iš laukinio kapitalizmo, kuriam lenkiasi respublikonai, nusukti į gana europietišką socializmo pusę. Žinoma, iki Švedijos dar labai toli, tačiau B.Obamos inicijuotos reformos tikrai kvepia kairumu. Jis per ketverius metus sublizgėjo tokiose srityse kaip tos pačios lyties asmenų vedybų propagavimas, abortų įteisinimas, leidimas lengvesnėmis sąlygomis į JAV imigruoti lotynų amerikiečiams, galiausiai – nelegalių imigrantų teisinis legalizavimas.
Jo reformos, ypač sveikatos apsaugos, iš tiesų pavertė JAV kairiąja valstybe, nes amerikiečiai gavo tai, ko niekada neturėjo – privalomą sveikatos draudimą, kur kas didesnes socialines garantijas, pažadą, kad bus pasirūpinta bedarbiais, atkreiptas dėmesys į jaunimo nedarbą.
Respublikonams visos šios temos kelia tik pasipiktinimą, tad Mitas Romney nuolat aiškina, kad būdamas prezidentu pirmiausia turėtų nemažai pasistengti, kad būtų „ištaisytos B.Obamos klaidos“ ir Amerika vėl taptų dešiniąja valstybe, nes tik tokia ji yra konkurencinga ir galinga.
Kad daliai amerikiečių B.Obamos išsišokimai ne prie širdies, parodė ir vadinamieji kadencijos vidurio rinkimai, kuriuos laimėjo ne demokratai, o respublikonai. Tuomet suvilioti rinkėjus jiems tuomet padėjo naujas visuomeninis „Arbatos“ judėjimas. Tiesa, dabar ši arbata yra gerokai atvėsusi, jos įtaka – sumenkusi. Užtat jos vietą užėmė kita labai stambi iš visuomenės kilusi jėga – judėjimas „Okupuok“,
B.Obama yra neabejotinas favoritas tiems, kurie save tapatina su, tarkime, judėjimu „Okupuok“, paskelbusiu 99 proc. „eilinių“ gyventojų kovą su 1 proc. „turtingųjų“. Įdomu tai, kad M.Romney yra tiesiog klasikinis to „vieno procento“ pavyzdys.
Jis yra milijonieriaus sūnus ir niekada nesusidūrė su vadinamųjų „paprastų amerikiečių“ problemomis. Už M.Romney be jokios abejonės balsuos visas Volstrytas, visuomenės elitas ir nemaža dalis viduriniosios klasės amerikiečių, kurių požiūriu išgyvena stipriausi, o “Okupuok“ judėjimas – tai nevykėlių paradas, kuriame dalyvauja tingūs, nieko nepasiekę ir didesnių ambicijų gyvenime neturintys žmonės.
B.Obamai didele grėsme šiuo atveju tampa tai, kad labai daug amerikiečių, daugelį metų ugdytų taip, kad geriausiai išgyventų laukinio kapitalizmo sąlygomis, labiau simpatizuoja būtent tam vienam procentui, vadinasi, ir M.Romney, o ne rūpestingajam ir dosniajam B.Obamai.
Remiantis neseniai atliktos apklausos rezultatais, B. Obama laimėtų rinkimus prieš M. Romnį atitinkamai 51 ir 44 proc. rezultatu, tačiau rinkėjai palankiau vertina M. Romnio siūlomus ekonomikos problemų sprendimo būdus.
Užtat B,Obama savo kairiąsias vertybes artėjant rinkimams stengiasi dar labiau išryškinti ir tikisi, kad palenks bent jau neapsisprendusiųjų širdis.
Štai prieš porą savaičių B.Obama vėl paragino įvesti naują mokestį pasiturintiems amerikiečiams, populiariai vadinamą „Buffeto” mokesčiu, taip pavadintą milijardieriaus ir investuotojų guru Warreno Buffeto garbei. Sakydamas kalbą Floridos Atlanto universitete, B.Obama paragino turtinguosius mokėti „teisingą dalį“. Nors pajamų mokestis daug uždirbantiems amerikiečiams šiuo metu siekia 35 proc., daugybė turtingų investuotojų užsidirba iš investicijų, o tokios pajamos apmokestinamos vos 15 proc. pajamų mokesčiu.
Pagal Senatui pateiktą pasiūlymą, asmenys, kurių pajamos viršija 1 mln. JAV dolerių, turėtų mokėti mažiausiai 30 proc. pajamų mokestį.
„M.Romnis galvoja, kad milijonieriai ir milijardieriai turėtų ir toliau mokėti mažesnius mokesčius nei vidutines pajamas gaunančios šeimos. Tiesą pasakius, pats M. Romnis nemoka teisingos mokesčių dalies“, – teigiama naujausiame B.Obamos rinkimų kampanijos pareiškime.
Beje, M.Romnis sausį paskelbė savo mokesčių deklaraciją už 2011 m. Tada ir paaiškėjo, kad multimilijonierius temoka 14 proc. pajamų mokesčio.
Tačiau žurnalas „Stern“ ironiškai pažymi, jog pats W.Buffetas pernai sumokėjo tik 17,5 proc. pajamų mokestį ir nereikia B.Obamos tauškėjimo apie socialinį teisingumą priimti be jokios abejonės. „Jei B.Obama toks socialiai teisingas, tai kodėl jo prezidentavimo laikotarpiu dar labiau išaugo visuomenės nelygybė, kodėl padidėjo nedarbas, kodėl didžiausios šalies korporacijos ėmė skaičiuoti dar didesnį pelną, nors 60 proc. amerikiečių pasisako už klasinės atskirties mažinimą?“, – klausia M.Romney leisdamas suprasti, kad tariami B.Obamos pranašumai viduriniosios klasės akyse tėra mitas, nors ir malonus ausiai.

Už ką šiandien balsuotų amerikiečiai

B.Obama 51 proc.
M.Romney 44 proc.
Nebalsuotų 5 proc.

Ar JAV vis dar yra svajonių šalis ar tebegalioja posakis “amerikietiškoji svajonė”?

Apklausa Amerikoje
Taip    52 proc.
Ne    44 proc.
Nežinau    2 proc.

Apklausa Vokietijoje
Taip    50 proc.
Ne    43 proc.
Nežinau    7 proc.

Šaltinis: “Bloomberg”, “Reuters”, “Stern”

Stagnuojanti JAV ekonomika, didėjantis priešų būrys užsienyje ir pačių amerikiečių antipatijos – Baracko Obamos trejų metų darbo vaisiai. Tačiau kai kurias klaidas ištaisyti jam dar ne vėlu.

Šį rudenį amerikiečiai vėl rinks prezidentą, bet jau be tokio entuziazmo, kokiu tryško 2008-aisiais. Tuo metu tvyrojusi euforija dėl Amerikos ateities išblėso, o anuomet garbintas tamsiaodis demokratas Barackas Obama pasirodė esąs tik dar vienas eilinis prezidentas.

Šansų būti perrinktas B.Obama beveik neturi. Nors atstovauja demokratų stovyklai, kuriai šiuo metu simpatizuoja 40 proc. balso teisę turinčių amerikiečių, tačiau toli gražu ne visi jie balsuotų už B.Obamą: šiandien jis galėtų tikėtis vos 26 proc. rinkėjų palaikymo. Trejus metus išdidžiai kartojęs „Yes we can“ (Taip, mes galime), o daugeliui amerikiečių buvęs tarsi antrasis Martinas Lutheris Kingas, mažėjančiu populiarumu B.Obama nesistebi netgi pats ir pripažįsta, kad jokio stebuklo neįvyko. Priešingai – daugelis makroekonominių rodiklių netgi pablogėjo.

Ekonomikoje – vien netesėti pažadai

Per 2008-ųjų rinkimus 7,6 proc. siekęs nedarbas jau ir taip atrodė labai didelis, nes amerikiečiai buvo įpratę, kad šis rodiklis neviršija 5 proc.. Bet dabar jis siekia jau 9,2 proc., o kitais metais, JAV statistikos biuro prognozėmis, reikės džiaugtis, jei neviršys 9,25 proc.

Kitas dalykas – JAV dolerio šokčiojimas amerikietiškuose kalneliuose. Juk praėjusių metų vasarą dolerio vertė staiga smuko iki istorinių žemumų, į kurias jį pastūmėjo JAV skolos krizė. Tai dar vienas akmenukas į B.Obamos daržą, nes trūko tik mažmožio, kad JAV būtų tapusios nemokios. Tik paskutinę minutę JAV laikinai išplaukė, dirbtinai padidinusios skolinimosi lubas, o tai reiškia, kad pernai šalies skola palypėjo iki 14,8 trln., o šiemet priartės prie 17 trln. dolerių.

B.Obamai iki šiol nekaip sekėsi tesėti ir kitus su ekonomika susijusius pažadus: suvaldyti infliaciją, kuri pernai metų pabaigoje siekė 4 proc., ar didinti ekonomikos augimą, vis neišsiveržiantį iš 1 proc. ribų.

Bet skaičiai – dar ne viskas. Kol kas neįgyvendinti ir B.Obamos pažadai į nagą suimti turtuolius bei pakelti jiems mokesčius ar pažaboti „godžiuosius bankininkus“. JAV iždo departamento generalinis inspektorius Neilas Barofsky pripažįsta, kad du trečdaliai JAV korporacijų iki šiol nemoka jokio federalinio pajamų mokesčio. Be to, B.Obama pasirodė bejėgis apsaugoti iš namų iškeldinamus paskolų grąžinti nebeišgalinčius amerikiečius, kurių likimai sproginėja kartu su bliūkštančiais nekilnojamojo turto burbulais. O juk kaip tik tai ir yra svarbiausi amerikiečių lūkesčiai ir nusivylimai, genantys juos mosuoti kumščiais prieš Volstrito finansininkus. CNN atlikta apklausa parodė, kad net 60 proc. amerikiečių mano, jog B.Obama daugiausiai dėmesio turėtų skirti bankams ir kitoms finansų institucijoms.

Nesiseka B.Obamai ir kova su klimato kaita. Žadėjęs, kad JAV paseks Europos pavyzdžiu ir prisiims rimtus įsipareigojimus dėl taršos mažinimo, B.Obama buvo nesunkiai perkalbėtas didžiųjų naftos ir anglies gavybos bei perdirbimo korporacijų interesams atstovaujančių lobistų.

Atrodo, kad nė vienoje šių sričių JAV prezidentas B.Obama šiemet nieko gero nebenuveiks: ekonomika per daug inertiška, didžiosios korporacijos per daug įtakingos, o B.Obama turi per mažai laiko, kad ką nors čia dar pataisytų. Tačiau kitose srityse, tokiose kaip sveikatos apsaugos reforma, JAV karinės ambicijos ar JAV reputacija bei įtaka pasaulyje, pokyčiai gali būti gana radikalūs.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Po trejų metų amerikiečiai pagaliau suprato, kad dar neseniai svajonių prezidentu vadintas B.Obama nesugebėjo išpildyti jų lūkesčių gyventi geriau, o kariauti mažiau.

Lygiai prieš trejus metus amerikiečiai džiūgavo: prezidento postą laimėjo tamsiaodis demokratas Barackas Obama, pažadėjęs Amerikai drastiškų pokyčių. Viskas, pradedant jo rinkimų šūkiais „Taip, mes galime“, „Mums reikia permainų“ ir baigiant įkvepiančiomis kalbomis, kuriose jis teigė apsuksiąs JAV ekonomiką aplink ašį ar suteiksiąs Amerikai „antrąjį kvėpavimą“ bei į naujas aukštumas pakelsiąs jos autoritetą, užliūliavo milijonus rinkėjų.
Tačiau praėjus trejiems metams euforijos – nė kvapo, B.Obamos aureolė išblukusi, o amerikiečiai nusiminę dėl to, kad į naująjį prezidentą dėjo per daug vilčių.
Robertas D.Hodge’as naujoje savo knygoje „Vilties melas“ (The Mendacity of Hope) pabrėžia, kad B.Obama buvo vertinamas net ne kaip žmogus, o kaip legenda. Kaip pasaka apie moralinį prisikėlimą, kuris „išpirks gėdingos Amerikos praeities nuodėmes“. Daugeliui amerikiečių jis buvo tiesiog antrasis Martinas Lutheris Kingas, ir šis idealizavimas ilgai neleido jo įvertinti už realius darbus, kurie, kaip dabar aiškėja, ne visuomet buvo išmintingi, kilnūs ir drąsūs.
Žinoma, galima rasti pateisinimų. Juk B.Obama prezidentu buvo išrinktas itin nedėkingu laikotarpiu – kai siautė pasaulinė krizė, vienas po kito griuvo bankai, o šimtai tūkstančių vaiduoklius primenančių namų visoje Amerikoje pasidabino lentelėmis „parduodama“. Tačiau B.Obama net ir tokiomis aplinkybėmis galėjo nuveikti daugiau.

Ekonomika šlubuoja dar labiau

Pirmiausia panagrinėkime skaičius. B.Obamai tapus prezidentu, nedarbas JAV siekė 7,6 proc. Tada atrodė labai didelis, nes amerikiečiai buvo įpratę prie 5 proc. neviršijančio nedarbo lygio. Bet dabar jis jau siekia 9,2 proc., o mažesnis nei 9 proc. buvo tik du mėnesius iš pastarųjų 26-ių.
Svarbu ir tai, kad B.Obamos kadencijos laikotarpiu buvo kilusi visai reali grėsmė JAV doleriui, kurio vertė rugpjūtį smuko iki istorinių žemumų. Be to, dar prieš keletą mėnesių pasaulis sulaikęs kvapą stebėjo, kuo baigsis JAV skolos krizė, kuri grėsė nemokumu. Tik paskutinę minutę JAV laikinai išplaukė, dirbtinai padidinusios vadinamąsias skolinimosi lubas, tad šiuo metu JAV skola siekia jau beveik 17 trln. dolerių.
Ne itin džiugina ir BVP augimas. Štai per pirmąjį šių metų pusmetį JAV ekonomika augo 0,9 proc., o tai tikrai nieko gero.
Galiausiai per tuos keletą metų, kol JAV vadovauja B.Obama, gerokai padidėjo infliacija (šiemet ji siekia 3,8 proc.).
Žinoma, galima sakyti, kad jokie skaičiai negali būti interpretuojami vienareikšmiškai. Juk ne vien B.Obamos kaltė, kad JAV skola didėja, o dolerio vertė šokinėja. Prie to nemažai prisidėjo ir pasaulinės ekonomikos tendencijos, ir cunamio nusiaubtos Japonijos susilpnėjimas, ir neramumai Europos padangėje. Pagaliau JAV prezidentas ėmėsi smarkiai veržti diržus, karpyti valstybės išlaidas ir kt.
Tačiau jo pažadai į nagą suimti turtuolius iš esmės nebuvo įgyvendinti, ir už tai B.Obama pelnytai kritikuojamas. Pavyzdžiui, vos prisiekęs, naujasis JAV vadovas susikomplektavo tokią ekonomikos patarėjų komandą, kad blaiviau mąstantys amerikiečiai aiktelėjo. Juk šiai komandai ėmėsi vadovauti krizę sukėlę žmonės. Kaip juos vadina „The Independent“ analitikai, tai Billo Clintono laikais reguliavimo varžtus atlaisvinusieji ir buvę „Goldman Sachs“ vadovai. „Jie pasistengė, kad bet kokios pastangos sustiprinti reguliavimą, apsaugant nuo naujos krizės, būtų bergždžios, o premijos bankininkams toliau plaukte plauktų“, – teigia JAV ekspertai.
Beje, šiemet JAV iždo departamento generalinis inspektorius Neilas Barofsky pripažino, kad fundamentalios problemos Jungtinėse Valstijose vis dar nėra sprendžiamos: du trečdaliai korporacijų už savo pajamas nemoka jokio federalinio mokesčio. Jų įtaka tokia didelė, kad B.Obama bejėgis tesėti ir pažadus neiškeldinti iš namų amerikiečių, kol nebus atsakyta į klausimą, ar nekilnojamojo turto burbulas nebuvo pučiamas dirbtinai, o paskolos išduodamos nepagrįstai.
Svarbus dar vienas aspektas: neseniai kompanijos CNN atlikta apklausa parodė, kad net 60 proc. amerikiečių mano, jog B.Obama turėtų skirti daugiau dėmesio problemoms, su kuriomis susiduria bankai ir kitos finansų institucijos. Kitaip tariant, labiausiai amerikiečiai iš B.Obamos tikėjosi turtingųjų, bankininkų ir spekuliantų pažabojimo.
Juk tą patį byloja ir masiniais virstantys protestai ne tik Niujorke prie Volstrito, bet ir daugumoje kitų JAV miestų. Žmonės skanduoja nusivylimo šūkius ir skelbia, kad B.Obama be reikalo giriasi smulkiais laimėjimais, nutylėdamas didžiuosius savo pralaimėjimus.
Beje, prie netesėtų tenka priskirti ir dar vieną B.Obamos pažadą – išsikeltą tikslą ryžtingai kovoti su klimato kaita: naftos ir anglies gavybos bei perdirbimo korporacijos privertė B.Obamą persigalvoti dėl taršos normų. Taigi JAV ir toliau išlieka vienos didžiausių teršėjų pasaulyje.

Sveikatos reforma – per brangi ir neteisinga?

Vienas laimėjimų, kuriais linkęs didžiuotis pats B.Obama, – tai jo inicijuota JAV sveikatos apsaugos sistemos reforma. Tačiau iš tiesų didžiuotis nėra kuo. Visų pirma ši kairuoliška reforma yra itin brangus malonumas, per 10 metų JAV biudžetui atsieisiantis 940 mlrd. dolerių. Na, o tai, kas brangu, reiškia naujus mokesčius. Tad jau pirmosiomis savaitėmis po šių naujovių įsigaliojimo 2010 m. kovą ekonomika slystelėjo žemyn.
Vis dėlto pokyčiai sveikatos apsaugos sistemoje – nemenki. Juk 32 mln. iki tol neapdraustų amerikiečių tapo naujosios sveikatos apsaugos sistemos dalimi. Be to, nepasiturintiems amerikiečiams nuo šiol kompensuojami visi receptiniai vaistai, nemokamas gydymas, galiausiai – griežtai kontroliuojamos sveikatos draudimo įstaigos, o jų paslaugos subsidijuojamos iš valstybės biudžeto.
Tačiau pamirštama pridurti, kad tiems, kurie nepriskiriami prie nepasiturinčių, draudimo paslaugos ne tik neatpigo, bet ir gerokai pabrango bei tapo privalomos. Naująja tvarka mėgaujasi gal tik didžiosios draudimo kompanijos, mat ji draudikams garantuoja dar daugiau klientų ir netgi valstybės paramą.
Ne veltui respublikonai iki pat šiol negali susitaikyti su šia sveikatos reforma ir ketina teismuose įrodinėti, kad ji buvo neteisėta ir neteisinga.

Karinės nesėkmės

Už ekonominių pažadų netesėjimą ar sveikatos reformos trūkumus B.Obamai iš dalies gal ir galima atleisti, tačiau už ketinimų mažinti karinį JAV biudžetą nevykdymą jokio atlaidumo B.Obama tikėtis negali.
Priminsime, kad jis žadėjo mažinti karines išlaidas, kurios jo kadencijos pradžioje siekė 44 proc. visų pasaulio valstybių karinėms reikmėms išleidžiamų pinigų. Tačiau šios išlaidos ne tik nesumažintos, bet netgi padidintos ir dabar sudaro kone pusę visų pasaulio valstybių karinėms reikmėms išleidžiamų pinigų. Tai yra 671 mlrd. dolerių.
Beje, JAV karinėms išlaidoms lėšų dabar atseikėjama daugiau, nei skiriama sveikatos apsaugai ir švietimui kartu sudėjus. Niekas nesirengia užmiršti ir to, kad B.Obama prieš trejus metus žadėjo Afganistane išrišti Gordijaus mazgą ir pasiekti lūžio tašką, bet šių ketinimų irgi neįvykdė. Tad ką jau kalbėti apie B.Obamos sveičiojimus siekti, kad pasaulyje neliktų branduolinių ginklų ar kad atsirastų didesnis sutarimas tarp tautų.
Nei taikos, nei sutarimo tarp tautų šiandien tikrai ne daugiau nei prieš trejus metus. Gal net mažiau, nes palestiniečių ir Izraelio derybos pateko į aklavietę, Iranas toliau išsidirbinėja, o Artimuosiuose Rytuose apskritai vyrauja karo nuotaikos.
Nenuostabu, kad visa ši žlugusių lūkesčių puokštė gerokai aptirpdė amerikiečių pasitikėjimą savo „svajonių“ prezidentu, kuris besiekia juokingus 26 proc., nors prieš trejus metus buvo 51 proc.
Daugeliui nė motais, kad B.Obamos kadencijos laikotarpiu baigėsi Osamos bin Ladeno medžioklė, kad šiek tiek pagerėjo santykiai su Europa, gal netgi pagerėjo JAV įvaizdis pasaulyje, pradėtas ir žodinis santykių „perkrovimas“ su Rusija. „Visa tai nublanksta, palyginti su administracijos patirtomis nesėkmėmis“, – pripažįsta net ir pats JAV prezidentas, nesitikintis būti perrinktas antrai kadencijai ir netgi neatmetantis galimybės, kad kitais metais rinkimus laimės ne Demokratų, o Respublikonų partijos atstovas.

B.Obamos populiarumas JAV (proc.)
2009 m.    51
2010 m.    36
2011 m.    26
Šaltinis: CNN

JAV ekonomikos rodikliai
2009 m.    2011 m.
Nedarbas    7,6 proc.    9,2 proc.
Valstybės skola    12 trln. dol.    17 trln. dol.
Karinis biudžetas    494 mlrd. dol.    671 mlrd. dol.

Šaltinis: JAV statistikos biuras, „Bloomberg“

Kovai su niekaip nemažėjančiu nedarbu Baltieji rūmai užsimojo skirti 3 proc. JAV metinio bendrojo vidaus produkto atitinkančią sumą – 447 mlrd. dolerių.

Rugsėjo 8-ąją JAV paskelbtas dar vienas, pastaraisiais metais jau įprastas, “ko nors” gaivinimo planas. Užpernai buvo gaivinami bankai, pernai – ekonomika, o šį kartą sumanyta pinigų nepagailėti kovai su niekaip nemažėjančiu nedarbu, tad JAV prezidentas Barackas Obama paskelbė “Amerikos darbo aktą”.
Mat rugpjūčio mėnesį JAV darbo neturėjo 9,1 proc. darbingo amžiaus amerikiečių, o šis skaičius mažai kuo skiriasi nuo kitų šių metų mėnesių ar pernykščio bei užpernykščio nedarbo lygio: pastarąjį kartą mažiau nei 9 proc. bedarbių buvo 2009-ųjų kovą, nors įprastas nedarbo lygis 2001–2008 m. JAV nuolat svyruodavo apie 5 proc.

Skirs milijardus

Pagal naująjį aktą, iš viso merdinčiai darbo rinkai gaivinti iš JAV biudžeto (jei tik patvirtins Kongresas) bus skirta 447 mlrd. dolerių – maždaug 3 proc. BVP. Daugiausiai pinigų numatyta dviem sritims: 224 milijardai – mokesčių lengvatoms užtikrinti ir 223 milijardai – darbo vietoms kurti bei išsaugoti.
Kaip paaiškėjo, B.Obama siūlo pratęsti gruodį pasibaigsiančios mokesčių lengvatos darbuotojams galiojimą ir netgi ją padidinti. Mokesčių lengvatų B.Obama žada ir darbdaviams, įdarbinantiems naujus darbuotojus ar keliantiems atlyginimą seniesiems.
Be to, Vokietijos pavyzdžiu siūloma skatinti darbdavius verčiau mažinti darbuotojo krūvį ir darbo valandų per savaitę skaičių, nei mažinti etatų. Šalia numatytas netgi darbo užmokesčio draudimas, kuris darbuotojui kompensuotų nuostolius, jei jo atlyginimas sumažėtų pakeitus darbą.
140 mlrd. dolerių B.Obamos siūlymu keliautų į viešųjų darbų bei valstybinės paramos sektorius. Tarkime, už 25 mlrd. dolerių B.Obama bedarbių rankomis bei valstybės biudžeto lėšomis ragina renovuoti 35 tūkst. mokyklų.
Svarbu paminėti, kad 35 mlrd. dolerių bus skirta siekiant išsaugoti mokytojų, policininkų bei ugniagesių darbo vietas. Dar 50 milijardų teks kelių infrastruktūrai bei viešajam transportui, o 10 milijardų bus skirta infrastruktūros bankui steigti.

Prieštaringi vertinimai

Šis B.Obamos užmojis pumpuoti pinigus į darbo rinką vertinamas labai prieštaringai. Viena vertus, respublikonai primena, kad fiasko jau ištiko ir ankstesnį B.Obamos mėginimą pinigais gaivinti ekonomiką. Priminsime, kad pernai ekonomikai skatinti buvo skirta 825 mlrd. dolerių, tačiau poveikio beveik nematyti. Juk metų pradžioje B.Obamos administracija prognozavo, kad šiemet ekonomika augs 3 proc., bet liepą šią prognozę jau sumažino iki 1,6 proc., o gali nutikti ir taip, kad kitais metais JAV ištiks recesija.
Naujajam darbo rinkos gaivinimo planui iš esmės nepritaria (kaip jau tapo įprasta) nei demokratai, nei respublikonai. Tiesa, pastarųjų argumentai greičiau politiniai – jie baiminasi, kad naujasis B.Obamos projektas padidins paties prezidento populiarumą artėjant kitų metų rinkimams, nes kitų argumentų jie neturi: B.Obamos planas nemažai paremtas būtent respublikonų siūlymais nedidinti mokesčių bei investuoti į infrastruktūrą.
Tuo tarpu demokratai niekaip nesuvokia, kodėl prezidentas tęsia ydingą buvusio JAV lyderio George’o W.Busho politiką taikyti mokesčių lengvatas dirbantiesiems bei darbdaviams.
Galiausiai ir pats B.Obama nelabai nutuokia, iš kurs ims pinigų naujajam nedarbo mažinimo planui įgyvendinti, jei mokesčiai nedidinami, o biudžeto deficitas, bent jau B.Obamos teigimu, dėl to neišaugs. Vienintelis variantas, kad pinigų iš po žemių turės iškasti praėjusį mėnesį iš respublikonų ir demokratų atstovų sudarytas komitetas, kurio užduotis – nuolat prasimanyti lėšų biudžeto deficitui mažinti.
Pats B.Obama neabejoja nedarbo mažinimo projekto sėkme ir mėgina išsiginti kaltinimų populizmu. “Nauji rinkimai bus po 14 mėnesių, tačiau tie, kurie mus išrinko, neturi prabangos laukti 14 mėnesių – rezultato mums reikia jau dabar. Todėl neabejoju, kad jei įgyvendinsime šį planą, jau 2013-aisiais nebeturėsime biudžeto deficito, o 2017-aisiais JAV biudžete bus lėšų perviršis”, – skelbia JAV prezidentas, tik neaišku, ar pats tuo tiki.

BOX 1:
Nedarbas JAV (proc.)

2005 m. rugpjūtis    4,9
2006 m. rugpjūtis    4,7
2007 m. rugpjūtis    4,6
2008 m. rugpjūtis    6,1
2009 m. rugpjūtis    9,7
2010 m. rugpjūtis    9,6
2011 m. rugpjūtis    9,1

Šaltinis: “Bureau of Labour Statistics”

BOX 2:

Nedarbui mažinti – 447 mlrd. JAV dolerių
Nedarbo mažinimo priemonė    Jai skirta mlrd. JAV dolerių

Mokesčių lengvatos darbuotojams    175
Mokesčių lengvatos smulkiesiems verslininkams    70
Darbo vietų kūrimas / atnaujinimas    140
Draudimo nuo nedarbo sistemos reforma    49
Mokesčių kompensavimas ilgalaikiams bedarbiams    8
Grąžinimo į darbo rinką fondas    5
Šaltinis: Baltieji rūmai

Scanpix

Pagrindinis Baltųjų rūmų argumentas – Jungtinės Valstijos tik remia NATO pajėgas ir nedalyvauja karo veiksmuose.

Anot laikraščio, kuris remiasi gerai informuotais pareigūnais, ir Pentagono, ir Teisingumo departamento teisininkai tvirtino, kad JAV lėktuvų atliekamas bombardavimas Libijoje, vadovaujant NATO, yra “karo veiksmai”.

Tokiu atveju B.Obama turėjo įsakyti nutraukti karinius skrydžius po gegužės 20 dienos, nes tam neturėjo Kongreso pritarimo, kaip reikalaujama 1973 metais priimtame Karo įgaliojimų įstatyme, apibrėžiančiame JAV prezidento įgaliojimus karo veiksmų atveju.

“The New York Times” nurodo, kad B.Obama nutarė laikytis teisės patarimų, kuriuos davė Baltųjų rūmų ir Valstybės departamento specialistai, tvirtinę, jog veiksmus Libijoje galima tęsti ir be Kongreso pritarimo.

REUTERS

JAV nacionalinė aeronautikos agentūra NASA penktadienį dėl techninio sutrikimo atidėjo erdvėlaivio “Endeavour” startą, tačiau įgula ir jos vado žmona susilaukė į Kenedžio kosminių skrydžių centrą atvykusio prezidento Baracko Obama (Barako Obamos) dėmesio.

“Endeavour” skrydį buvo nutarta atidėti likus keturioms valandoms iki starto, nes pastebėtas vieno šildytuvo gedimas. Pasak NASA, erdvėlaivis galėtų startuoti ne anksčiau kaip pirmadienį.

JAV Atstovų Rūmų narė Gabrielle Giffords (Gabrielė Gifords), kuri yra “Endeavour” vado Marko Kelly (Marko Kelio) žmona, buvo atvykusį į skrydžių centrą. Ši Arizonos demokratė buvo peršauta sausio 8 dieną, sunkiai sužeista į galvą, todėl viešai lig šiol nesirodė.

B.Obama privačiai susitiko su G.Giffords, o vėliau pasisveikino su šešiais astronautais, nurodė Baltieji rūmai.

“Esu tikras, jog jūs tikėjotės pamatyti raketos paleidimą šiandien”, – tarė M.Kelly prezidentui.

“Endeavour” jau buvo pripildytas 500 tūkst. galonų (apie 1,9 mln. litrų) skysto deguonies ir vandenilio prieš startą 15 val. 47 min. JAV rytų (22 val. 47 min. Lietuvos) laiku. Astronautai jau buvo pakeliui į starto vietą, bet skrydis buvo atšauktas.

“(Endeavour) komandos, Marko Kelly ir jo įgulos nusivylimui, orbitinis erdvėlaivis nėra parengtas skristi, ir kaip paprastai tokiais atvejais sakoma, mes neskrisime, kol nebūsime pasirengę”, – sakė starto tarnybos vadovas Mike’as Leinbachas (Maikas Leinbachas).

Sugedo šildytuvai, esantys viename iš trijų erdvėlaivio generatorių, užtikrinančių hidraulinės vairų sistemos veikimą.

Pasak. M.Leinbacho, prireiks mažiausiai 72 valandų (trijų parų) iki kito mėginimo startuoti.

JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) pirmadienio vakarą energingai teisino pirmąjį karą, kilusį jam einant kadenciją ir akcentavo, kad Jungtinės Valstijos ėmėsi intervencijos Libijoje, siekdamos apsaugoti civilius gyventojų žudynių.

JAV vadovas pabrėžė, kad šios žudynės būtų tapusios dėme ant pasaulio sąžinės ir “mūsų, (amerikiečių), esmės išdavystė”.

Tačiau B.Obama neigė, kad Libijos lyderis Muamaras Kadhafi taps taikiniu, perspėdamas, jog mėginimas jį nuversti jėga gali sukelti smurto bangą, panašią į nusiaubusią Iraką.

“Būdamas prezidentas, atsisakau laukti žudynių ir masinių kapaviečių vaizdų, kad imčiausi veiksmų”, – pareiškė B.Obama, tvirtai gindamas savo sprendimą pasiųsti karo lėktuvus atakuoti M.Kadhafi pajėgų pagal Jungtinių Tautų (JT) suteiktą mandatą civiliams gyventojams ginti.

B.Obama šią kalbą sakė po to, kai Libijos sukilėliai, padrąsinti tarptautinės koalicijos naikintuvų atakų, vėl atsikovojo vyriausybės pajėgų užimtą teritoriją. JAV prezidento kalba taip pat nuskambėjo prieš Londone vyksiančią svarbią tarptautinę konferenciją, kurioje bus svarstoma dėl Libijos ateities.

B.Obama, kalbėdamas Vašingtone esančiame Nacionaliniame gynybos universitete, taip pat neigė perdavęs vadovybę JAV sąjungininkams ir nesugebėjęs aiškiai išdėstyti šios kampanijos strategijos nuo karų pavargusiems amerikiečiams.

“Vos prieš mėnesį Jungtinės Valstijos dirbo su mūsų tarptautiniais partneriais, mobilizuodamos plačią koaliciją. siekdamos užsitikrinti plačios apimties tarptautinį mandatą civiliams gyventojams ginti, sustabdyti puolančią (Libijos) armiją, išvengti žudynių ir įkurti neskraidymo zoną su mūsų sąjungininkais ir partneriais”, – pabrėžė B.Obama.

JAV lyderis pareiškė, kad kilus priešpriešai su žmogumi, kuris savo šalies žmones vadino žiurkėmis, ir kurio režimas korė “civilius gyventojus gatvėse”, jis nematęs kitos išeities, tik imtis veiksmų prieš M.Kadhafi pajėgas, kurios artėjo prie sukilėlių sostinės Bengazio.

Prezidentas sakė, kad šiame mieste galėjo įvykti “žudynės, kurios būtų sukėlusios atgarsį regione ir būtų sutepusios pasaulio sąžinę”.

“Atsisakiau leisti, kad tai įvyktų”, – pabrėžė B.Obama, kuris atėjo į valdžią žadėdamas sugrąžinti JAV karius į tėvynę iš Irako ir Afganistano, tačiau dabar pradėjo naują karinę kampaniją.

“Kai kurios šalys gali dėtis nematančios žiaurumų kitose šalyse. Jungtinės Amerikos Valstijos yra kitokios”, – sakė B.Obama.

“Atmesti lyderės Amerikos atsakomybę, o juo labiau mūsų atsakomybę kitiems žmonėms… būtų mūsų esmės išdavystė”, – pridūrė jis.