"Dreamstime" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Šiandienos studentai: tėvų remiami, savarankiškai į gyvenimą besikabinantys ar neišsiverčiantys be paskolų? Kiek pinigų jiems prireikia siekiant patenkinti būtiniausius poreikius ir ar galime jų studijas apibūdinti kaip orias?

Per dešimtmetį studentiškas biudžetas praktiškai nesikeitė: finansų ekspertai su­­­taria, kad didžiausi priešai buvo ir išliko studentų gyvenimas pagal nežabotus poreikius ir norus, o ne pagal turimus išteklius.

Per pastaruosius penkerius metus studentų pajamos siekė nuo 5 iki 2 tūkst. eurų per mė­nesį. Studijuojantys ketvirtame kurse uždirbo daug ir visiškai save išlaikė, o žemesnių kursų studentus gelbėjo tėvų parama, stipendijos ir gebėjimas derinti studijas su darbu.

Studentų klaidas brangina laikmetis

Banko „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto apklausa rodo, kad dalis studentų, pradėjusių savarankišką gyvenimą, vis dar nustemba, kaip brangu gyventi savarankiškai (26 proc.), kaip sunku taupyti (22 proc.) ir su kiek daug finansinių pasirinkimų tenka susidurti (13 proc.). Didžiausios klaidos, būdingos didmiesčiuose savarankišką gyvenimą pradedantiems jaunuoliams, – turimų išlaidų kontrolės stoka, savo biudžeto nežinojimas ir jo nevaldymas.

Minimalus studento išlaidų krepšelis Vilniuje sudaro 247 eurus.

Asmeninių finansų instituto skaičiavimais, minimalus studento išlaidų krepšelis Vilniuje sudaro 247 eurus. Didžioji dalis išlaidų tenka maistui (82 Eur), gyvenamajai vietai, bendrabučiui (49,3 Eur), aprangai (29 Eur), kur kas mažesnė – kelionėms namo (20 Eur), transporto išlaidoms mieste (6 Eur), mobiliojo telefono išlaidoms (7 Eur), laisvalaikiui (15 Eur), grožio paslaugoms (11 Eur).

Nors šis krepšelis atrodo kuklus, „Swed­bank“ Asmeninių finansų instituto vadovės Odetos Bložienės tvirtinimu, jis neatrodytų toks menkas, jei mažas pajamas gaunantys studentai gebėtų planuoti savo biudžetą, kontroliuotų išlaidas ir ieškotų būdų, kaip prisidurti prie pragyvenimo studijuojant. Tačiau patirties ir disciplinos stoka studentams, atsidūrusiems toliau nuo namų, pridaro rūpesčių.

Siekis savo finansinėmis galimybėmis ne­nusileisti bendraamžiams dažnai tampa pražūtimi jaunam ir finansinio raštingumo pa­grindų neturinčiam žmogui. Nuolat didėjantis jaunuolių skolinimasis iš bankų Lie­tuvoje nėra toks intensyvus kaip visoje Va­karų Eu­ropoje, tačiau ekspertus suklusti verčia jų skolinimasis ne studijoms, o kasdieniam vartojimui.

Ge­bėjimas valdyti finansus nesusiformuoja perskaičius vieną knygą, jis ugdomas metai po metų.

„Jaunas žmogus ne visuomet gerai įvertina savo poreikius ir galimybes. Vartojimui paimti pinigai išleidžiami labai greitai, o grąžinti juos sunku. Manau, tai lendančios finansinio raštingumo spragos (mokyklose asmeninių finansų valdymui Lietuvoje skiriamos 4 val., iš to, kaip jaunimas nevaldo savo išlaidų, akivaizdu, kad šių valandų per maža). Ge­bėjimas valdyti finansus nesusiformuoja perskaičius vieną knygą, jis ugdomas metai po metų. Bėda, kad daugelyje šeimų ši tradicija nėra puoselėjama“, – apgailestauja O.Blo­žienė.

Ji atskleidžia, jog nemenka dalis studentų tėvų laikosi pozicijos, kad jų vaikai turėtų mokytis iš savo klaidų, tačiau pamiršta, kad atsiradus galimybių naudotis finansų sektoriaus paslaugomis (imti vartojimo paskolas ir pan.) vaikų klaidos gali kainuoti nepalyginti daugiau nei jų pačių jaunystėje. Prasta kredito istorija ir įsiskolinimas bankams žmogų lydi visą gyvenimą.

Siekiant užkirsti kelią panašioms bėdoms ekspertė pataria būsimiems studentams pasitarti su tėvais dėl studentiško biudžeto dar mokykloje. Nutarus, kaip pasiskirstys mokėjimas už studijas, jei mokslas bus mokamas, bus lengviau sudaryti ir gyvenimo kitame mieste biudžetą.

Gyvenimas didmiestyje plonina studentų pinigines

Remiantis LAMA BPO duomenimis, 2014 m. Lietuvoje 46 proc. jaunuolių už studijas mokėjo patys, 2015 m. valstybės finansuojamų vietų skaičius aukštosiose mokyklose dar labiau sumažėjo (dėl demografinių priežasčių mažėjant abiturientų skaičiui, proporcingai 9 proc. sumažintas ir valstybės skiriamas studijų finansavimas), o pabrangus studijoms už mokslą į bendrabučius nepatekusiems studentams teko rimtai susiimti norint pragyventi didmiestyje.

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto duomenimis, 65 proc. Lietuvos studentų gyvena atskirai nuo tėvų ar senelių, taigi pinigai už būsto nuomą jų biudžete sudaro didžiąją išlaidų dalį.

Lietuvos turto vertintojų asociacijos valdybos nario Sauliaus Vagonio vertinimu, apsisprendus studijuoti viename iš didžiųjų Lie­tuvos miestų, su išaugusiomis išlaidomis būsto nuomai ir transportui reikėtų tiesiog susitaikyti, nes jau per vienus mokslo metus jos gerokai paplonintų studento piniginę. O juk mokslai universitete įprastai trunka ketverius metus, taigi suma susidaro gana nemaža.

Dviejų ar trijų kambarių buto nuoma Vilniuje svyruoja nuo 280 iki 600, Kau­ne – nuo 240 iki 420, o Klaipėdoje – nuo 200 iki 410 eurų.

Tačiau nusistovėjusi praktika, kad studentai, nepatekę ar dėl asmeninių priežasčių ne­norintys gyventi bendrabutyje, renkasi būstą, kurį įprastai nuomojasi su keletu draugų. Tik išskirtiniais atvejais renkamasi nuomotis būstą vienam. Jei lygintume vieno kambario būsto nuomą Vilniuje su kitais didžiaisiais Lietuvos miestais, matytume, kad sostinėje šis pasirinkimas kainuotų nuo 150 iki 320 eurų, o Kaune ir Klaipėdoje atsieitų 30 proc. mažiau.

„Studentai žino, kad nuomotis kelių kambarių butą didesniam skaičiui asmenų gerokai naudingiau, juolab kad dviejų trijų kambarių buto nuoma apie 30 proc. brangesnė, palyginti su vieno kambario“, – pasakoja S.Vagonis.

Jo teigimu, dviejų ar trijų kambarių buto nuoma Vilniuje svyruoja nuo 280 iki 600, Kau­ne – nuo 240 iki 420, o Klaipėdoje – nuo 200 iki 410 eurų.

Ne ką menkesnė studentų pajamų dalis iš­leidžiama maistui, tačiau kaip pagrindinį pi­nigų šaltinį studentai nurodo šeimą. 80 proc. studentų teigia sulaukiantys tėvų paramos, kuri dažnai daugiau nei perpus sumažina būtinąsias jų išlaidas.

Štai ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto trečiakursė Ieva Bernotaitė skaičiuoja, kad gyvenimas Vilniuje jai per mėnesį neišbrangs­ta tiek, kiek galėtų: mergina dalijasi nuo­mojamu kambariu Jeruzalės rajone su se­serimi, o šalia jų, greta esančiame kambaryje, įsikūręs dar vienas nuomininkas. Kiek­vie­nai iš seserų mėnesio nuoma atsieina 80 eurų, tik šalčiausią žiemos mėnesį ūgteli iki 120 eurų.

Maisto kaina priklauso nuo to, ar dažnai pašnekovė lankosi pas tėvus: šie remia ne tik pinigais, bet ir maisto produktais. Taigi, jei na­mo grįžtama rečiau, per mėnesį Vilniuje pri­reikia panašiai 150 eurų. „Visuomet stengiuosi pataupyti, bet retai kada iš tiesų išeina: pa­gundų aplink daug, norisi ir prasiblaškyti, ir kul­tūros renginius aplankyti. Jei ne darbas pu­se etato, pragyventi būtų nepalyginti sunkiau. Šiandien dar nesu finansiškai nuo tėvų atitrūkusi, bet pusę sumos, reikiamos pragyventi Vil­niuje, jau užsidirbu“, – pasakoja iš Šiau­­lių kil­usi I.Bernotaitė.

39 proc. šalies studentų per mėnesį tegauna iki 227 eurų, o 40 proc. jų teigia patiriantys finansinių sunkumų.

Paklausta, kaip atrodytų jos gyvenimas, jei tektų mokėti už studijas, studentė svarsto, kad tuomet visą jų naštą, matyt, tektų patikėti tė­vams, o ji pati mėgintų užsidirbti bent pragyvenimui sostinėje. Žinant, kad 39 proc. šalies studentų per mėnesį tegauna iki 227 eurų, o 40 proc. jų teigia patiriantys finansinių sunkumų, nesunku įsivaizduoti, kad tai viena iš galimų išeičių.

Startui Vakarų Europoje – bent 15 tūkst. eurų

S.Vagonio vertinimu, Vilniaus nekil­no­ja­mo­jo turto nuomos kainos panašios kaip Rytų Europos valstybėse (tai Bulgarija, Kroatija, Čekija, Slovakija, Vengrija), tačiau palyginti su labiau išsivysčiusiomis Vakarų Europos šalimis (Austrija, Danija, Belgija, Suomija, Airija), Lietuvoje jos kone dukart mažesnės.

Dvejus metus Šveicarijoje finansų inžineriją studijavęs banko „Nordea“ vyr. ekonomistas Baltijos šalims Žygimantas Mauricas pa­stebi, kad užsienyje studentai neturi galimybės gyventi itin pigiuose bendrabučiuose ar prastos kokybės butuose, kaip yra Lietuvoje. As­meniškai jam vieno mėnesio gyvenimo išlaidos užsienyje sudarydavo tūkstantį eurų, dar pusantro karto tiek reikėdavo maistui.

„Galvojantiems studijuoti užsienyje karpyti būtiniausių išlaidų nepatarčiau, nes pernelyg taupydami galite patekti į blogą aplinką ir pakenkti studijų kokybei. Neturėkite iliuzijų, kad su maisto biudžetu sutilpsite į 500 eurų. Žinoma, galima pretenduoti į socialinę paramą ar stipendiją. Kitas momentas – bet kurioje Vakarų Europos šalyje užsidirbti tūkstantį eurų nėra sudėtinga (vien puse etato dirbant pakanka lėšų visoms išlaidoms padengti), ne­bent studijos labai intensyvios“, – sako jau po pusmečio studijų Šveicarijoje pats dirbti pradėjęs ekonomistas.

Jei bandote įsivaizduoti, koks vis dėlto turėtų būti mėnesinis studento pragyvenimo krepšelis užsienyje, pasidomėkite minimalia alga nusižiūrėtoje šalyje. Tai, pasak Ž.Maurico, be­ne taikliausias kriterijaus planuojant gyvenimo išlaidas, į jį ir reiktų orientuotis. „Be 15 tūkst. eurų apie vienų metų studijas Šveicarijoje ge­riau negalvokite“, – pataria pats toje šalyje stu­­dijavęs ekonomistas.

Jis taip pat siūlo apsvarstyti, ar pakaks pinigų būtiniausiems poreikiams patenkinti, ar pa­vyks jaustis komfortiškai ir oriai. Be to, pataria pagalvoti, gal verčiau ne susispaudus studijuoti užsienio universitete, o rinktis profesinį išsilavinimą gimtojoje šalyje.

Šveicarus Ž.Mauricas apibūdina kaip itin uždarus ir prisipažįsta, kad bendrauti su lenkais ar airiais jam buvo kur kas lengviau: „Ne­galėdamas prisitaikyti aplinkoje, kurioje studijuoja, jaunuolis persiima nerimo ir nepasitikėjimo savimi jausmu, o tai sunkina jo adaptaciją. O jei dar prisideda finansiniai sunkumai? Tuo metu, kai bendrakursiai atsipalaiduoja po studijų, jums tenka ieškoti išeičių, stengiantis gauti pinigų. Kurso draugui iš Indonezijos tai baigėsi prarastomis lėšomis ir neišlaikytais egzaminais, o kitas bendramokslis, įprastai die­­nas leisdavęs baro ir visų iš eilės klausinėdavęs, kaip ir ką mokomės, kursą baigė nelankydamas paskaitų.“

Orumas svarbiau nei universitetinės studijos?

Vienoje brangiausių šalių studijas baigusiam Ž.Mauricui kliūva tai, kad Lietuvoje į stu­dentus vis dar žiūrima kaip į skurdžiausią vi­suomenės sluoksnį. Jo įsitikinimu, taip būti ne­turėtų – praleisti gražiausius metus kenčiant ir bandant sudurti galą su galu nėra kokybiškų studijų požymis.

Ekonomisto nuomone, svarbu, kad gyvenime būtų pusiausvyra ir studentas turėtų galimybę įkvėpti oro, o ne vien tik zubrintų bibliotekoje.

Galimybių tam, jo nuomone, yra visokių, viena jų – studijų programų trumpinimas iki dvejų metų ir pan. Ž.Mauricas mano, kad jei nepakanka lėšų oriai gyventi, galbūt nereikėtų savęs spausti į kampą, gal verčiau rinktis studijas profesinėje mokykloje ar metus kitus pakeliavus ir užsidirbus lėšų grįžti prie to, kas šiandien atrodo neįperkama.

Universitetų dekanai taip pat jau ne vienus metus svarsto, kad geriausiems šalies studentams išgyventi studijuojant turėtų padėti universitetų rėmėjų lėšos. Būtent tokia rėmimo kultūra susiklosčiusi Vakarų Europoje, o Lietuvoje apie tai dar tik svajojame.

Kaip dar viena iš galimų išeičių minima lankstesnė studentų paskolų sistema. Užsie­nyje įprasta imti paskolas ir atidavinėti jas 20 ar net daugiau metų, tačiau Lietuvoje tikimasi viską gauti nemokamai. Tačiau O.Bložienė palaiko tuos, kurie pritrūkę pinigų stengiasi mažinti vartojimą, pasvarsto, ko galėtų atsisakyti, o ne neria stačia galva į greitųjų paskolų liūną.

Asmeninių finansų instituto vadovė primena, kad didžiąją studentų pajamų dalį sudaro tėvų parama, o lįsti į paskolas, jei būsima specialybė nėra paklausti, jos vertinimu, kažin ar reikia. Galbūt IT srities studentai, kurie dar nė nepabaigę studijų tampa itin paklausūs, ir ga­lėtų tam ryžtis, tačiau mažiau populiarių stu­dijų programų klausytojams ekonomistė siūlo gerai įvertinti riziką. Juk baigę studijas daugelis jaunų žmonių kurs šeimas, tuomet reikės paskolos šeimos būstui ir pan.

„Vis dar susiduriu su tuo, kad žmonės ne­mato reikalo daryti išlaidų suvestinės, nežino, kam išleidžia daugiausiai ir kodėl nuolat pritrūksta pinigų. Atsakę į klausimą, kas tas pinigų vagis, jie ne tik savo gyvenimą planuotų sėk­­­mingiau, bet ir atžalas labiau kontroliuotų, žinotų, kur ir kam tiksliai šie išleidžia pinigus“, – teigia O.Bložienė.

Meškos paslaugą savo vaikams daro tėvai, niekad neįtraukdami jų į namų biudžeto valdy­mą. Palikę tėvų namus šie taip ir neturi suvokimo apie išlaidas, kurių patirs gyvendami sa­va­rankiškai. Tuomet ir paaiškėja, kokia nedidelė ta pirma alga, palyginti su visomis sąskaito­mis, kurias teks apmokėti.

„Susidūrus ribotiems studentų ištekliams ir dideliems poreikiams itin praverčia namie įgytos finansinio raštingumo žinios, o jei jų nėra, tampa sudėtinga paskirstyti lėšas per tam tikrą laiką, juolab kai pagundų studentų kelyje visad daugiau nei reikia“, – neslepia O.Bložienė.

Taigi gyvendami gana susispaudę studijų me­tais ir laukdami šviesesnės dienos, kai bus at­lyginta už visas bemieges naktis, studentai vi­liasi, kad jų gyvenimas sparčiai gerės įgijus finansinį nepriklausomumą.

Pasidomėjus finansinio savarankiškumo lū­kesčiais po studijų paaiškėjo, kad vidutinė at­lyginimo suma, kurios tikisi mokslus baigęs jaunimas, siekia 638 Eur/mėn. (po mokesčių), o tai – kone trečdaliu daugiau nei vidutinis at­ly­ginimas šalyje.

O.Bložienė tokius lūkesčius vadina gerokai nepamatuotais ir primena, kad studentas visų pir­ma turėtų savęs paklausti, ką pats gali darbdaviui pasiūlyti, užuot reikalavęs jo keliskart didesnės algos.

"Shutterstock" nuotr.

2015 metų pradžioje sumažėjęs namų ūkių vartojimas netrukus vėl stiebėsi į viršų, perkopdamas ankstesnių metų rodiklius. Pasak „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovės Odetos Bložienės, gerėjanti gyventojų finansinė padėtis sudaro palankias sąlygas ne tik didesniam vartojimui, bet ir santaupų rezervo didinimui.

1. Išlaidos pasiekė naujas aukštumas

Pirmąjį 2015 m. ketvirtį gyventojų vartojimo išlaidos sudarė 5,4 mlrd. eurų, antrąjį ketvirtį ši suma augo iki 5,9 mlrd. eurų, o trečiąjį – pasiekė 6,2 mlrd. eurų. O. Bložienė atkreipia dėmesį, kad pastaroji suma yra didžiausia per pastarąjį dešimtmetį.

O.Bložienė

„Šiemet gyventojų vartojimo išlaidos pasiekė naujas aukštumas. Gyventojai sau leido pirkti daugiau nei bet kada anksčiau, o tam palankias sąlygas visų pirma sudarė augantis vidutinis darbo užmokestis“, – teigia „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė O.Bložienė.

2. Gyventojai negaili pinigų

Maistui, gėrimams ir tabako gaminiams lietuviai per tris pirmuosius šių metų ketvirčius išleido 2,9 mlrd eurų, arba 2,7 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį 2014 metais. Drabužiams, avalynei, technologijų įrenginiams, baldams, knygoms ir kitoms ne maisto prekėms skiriama pinigų suma augo dar sparčiau – 6 proc. iki 2,4 mlrd. eurų.

3. Kainos ne kilo, o pigo

Nors paslaugų sektoriuje kainos kilo, dažniausiai vartojamų maisto produktų kainos keitėsi nežymiai, o dalis jų netgi pigo.

Dauguma Statistikos departamento vertintų prekybininkų dažniausiai vartojamų produktų kainas perskaičiavo sąžiningai.

„Statistikos departamento duomenimis, lyginant šių ir praėjusių metų rugsėjo mėnesio produktų kainas, kiek pabrango žuvis, bulvės, tačiau sumažėjo maltos kiaulienos, paukštienos, fermentinio sūrio, o taip pat ir degalų kainos. Todėl būtų neteisinga teigti, kad euro įvedimas šalies gyventojams atnešė vien tik neigiamus kainų pokyčius. Dauguma Statistikos departamento vertintų prekybininkų dažniausiai vartojamų produktų kainas perskaičiavo sąžiningai“, – euro valiutos įtaką kainoms komentuoja „Swedbank“ atstovė.

4. Atlyginimai augo

Pirmąjį šių metų ketvirtį, atskaičius mokesčius, lietuvio mėnesinis atlyginimas siekė beveik 544 eurus. Trečiąjį ketvirtį jis buvo jau beveik 5 proc. didesnis – 569 eurai. Tiesa, vertindama vidutinio uždarbio pokyčius, O.Bložienė pastebi, kad augančiu atlyginimu džiaugėsi ne visi gyventojai.

5. Oficialus nedarbas mažėjo

Pastaruosius porą metų svyravęs nedarbo lygis 2015 m. nuosekliai mažėjo, o trečiąjį šių metų ketvirtį pasiekė žemiausią lygį per paskutinius trejus metus – 8,3 procentus.

Bandydami atsakyti į klausimą, kas padėjo sumažinti nedarbą, atsakymą, ko gero, rastume įvertinę emigracijos srautus.

Tiesa, pasak O.Bložienės, skubėti džiaugtis dėl to neverta: „Nors nedarbo lygis šalyje šiemet yra mažesnis nei pernai, tačiau darbuotojų skaičius didelių šuolių į viršų taip pat nepatyrė. Šių metų trečiąjį ketvirtį darbuotojų skaičius šalyje sudarė kiek daugiau nei 1,2 mln., o tai yra tik 2,3 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Bandydami atsakyti į klausimą, kas padėjo sumažinti nedarbą, atsakymą, ko gero, rastume įvertinę emigracijos srautus.”

"Veido" archyvas

Dažnoje šeimoje bandymai sustyguoti finansinį gyvenimą virsta į nuolat besisukantį tarsi užburtą nesutarimų ir ginčų ratą. Priežasčių gali būti įvairiausių: nesutarimus gali lemti ir skirtingas indėlis į šeimos biudžetą, ir tai, kad kuriai nors vienai pusei tenka daugiau atsakomybės už šeimos finansus, ir paprasčiausias nepasitenkinimas antrosios pusės finansiniais sprendimais bei veiksmais.

Kaip to išvengti? Pirmiausia vertėtų suprasti, kad ne visi vyrų bei moterų finansiniai įpročiai, žinoma, ir pareigos, yra lemiami gaunamo darbo užmokesčio (kitaip tariant, sumos, kuria viena ar kita pusė papildo šeimos biudžetą) dydžio. Yra ir kitų svertų, lemiančių tai, kas ir kaip šeimoje tvarko finansinius reikalus.

Nors moterų gaunamas vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje vis dar mažesnis nei vyrų, pastaruoju metu skirtumas kito moterų naudai. Paskutinio praėjusių metų ketvirčio statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvos moterys, į rankas per mėnesį gaudamos vidutiniškai 1539 Lt, uždirbo 15 proc. mažiau nei vyrai, kurių vidutinio atlyginimo dydis siekė 1772 Lt per mėnesį. Tačiau dar 2007-ųjų pabaigoje moterys uždirbo net ketvirčiu mažiau nei vyrai. Taigi pastaruosius kelerius metus skirtumas tarp vyrų ir moterų gaunamo darbo užmokesčio mažėjo. Situacija pasikeitė, nes ekonominiai sukrėtimai labiausiai palietė tas sritis, kuriose didžiąją dalį darbuotojų sudarė vyrai: statybas, transportą ir pan. Tad ne tik mažėjo vyrų atlyginimai, bet daugiau jų apskritai neteko darbo ir buvo priversti likti namie.

Galima daryti prielaidą, kad tokia situacija dar labiau pakeitė vyrų bei moterų pareigų pasidalijimą, mat pokyčių būta jau ir anksčiau. Nagrinėjant laiko panaudojimo tyrimų duomenis matyti, kad XXI amžiaus lietuviai (pastarasis toks tyrimas atliktas 2003 m.) namų ūkio ir šeimos priežiūrai skyrė kur kas mažiau laiko nei prieš dešimtmetį. Daugiau laiko kitoms veikloms ėmė skirti būtent moterys. 1990 m. namų ūkiui ir šeimai jos skirdavo po penkias valandas per parą, o prabėgus keliolikai metų pradėjo šiek tiek ilgiau miegoti ir daugiau laiko skirti laisvalaikiui, tad namų ūkiui skiriamo laiko sumažėjo daugmaž valanda. Tiesa, moterys namų ūkio ir šeimos priežiūrai vis tiek skiria vidutiniškai dviem valandomis daugiau nei vyrai, tad, tikėtina, tvirčiau laiko ir namų kampus. Atrodo, kad daugiau pareigų namie kartu reiškia ir didesnę atsakomybę už šeimos finansus.

Kaip parodė “Swedbank” Asmeninių finansų instituto užsakymu vasario mėnesį atliktas šalies gyventojų nuomonės dėl gyvenimo partnerio finansinės elgsenos sociologinis tyrimas, didesnę dalį namų ūkio biudžeto dažniau valdo moterys. Tačiau tai, be jokios abejonės, didelėje dalyje šeimų vis tiek tebėra diskusijų objektas ir tarpusavio nesupratimo priežastis.

Tyrimo metu gavę progą įvardyti pokyčius, kurių pageidautų savo antrosios pusės finansinėje elgsenoje, respondentai vyrai dažniau sakė norį, kad jų antroji pusė racionaliau apsipirktų (36 proc.), dažniau pasitartų prieš ką nors pirkdama (32 proc.). Taigi atrodo, kad vyrai jaučiasi praradę kontrolę. Tuo tarpu biudžetą valdančios moterys žino, ko reikėtų, kad jis būtų pilnesnis: vyrai turėtų pasiieškoti geriau atlyginamo darbo (taip mano 38,5 proc. respondenčių).

Natūralu, kad tokia padėtis, kai abi pusės turi skirtingų lūkesčių, gali sukelti nesutarimų. Vis dėlto priekaištų daugiausia atsiranda tuomet, kai norima pakeisti kitą. O tai nėra būtina – valdant šeimos finansus svarbesnis yra pasitikėjimo, saugumo ir susitelkimo dėl bendro tikslo jausmas. Tad svarbu nepamiršti, kad už sėkmingą finansų valdymą vienodai atsakingi abu partneriai, kurie gali vienas kitą papildyti, paaiškinti, o suklydus – padėti.

Praėjusią savaitę Vilniuje vykstant konferencijai “Lietuvos gyventojų finansinė elgsena ir švietimo perspektyvos” buvo padaryta išvada, kad lietuviai labiau linkę gyventi šia diena, nepakankamai rūpinasi ateitimi ir ne visada adekvačiai vertina savo finansines žinias.

Tokias išvadas leidžia daryti kovo mėnesį “Swedbank” asmeninių finansų instituto užsakymu bendrovės “Spinter tyrimai” atlikto tyrimo rezultatai. Paaiškėjo, kad didžiausia gyventojų dalis yra sunerimusi dėl mažų atlyginimų ir didėjančių kainų, tačiau tik nedaugelis žvelgia į ilgalaikę perspektyvą: kokio dydžio pensiją gaus ateityje (ir tai tik vyriausi respondentai), kaip įvykdys visus turimus finansinius įsipareigojimus. Be atlyginimų ir kainų, nerimą gyventojams kelia pavojus netekti darbo, rizika susirgti, dalis nerimauja ir dėl būsto įsigijimo ar išlaikymo.

Tokios baimės, įvertinus šiandieninę Lietuvos gyventojų finansinę ir darbo rinkos padėtį, atrodo gana pagrįstos. Tad atrodytų, kad tiksliai identifikavus tai, ko bijome, tereikia imtis konkrečių kovos su tų baimių priežastimis veiksmų.

Žinoma, nepavyks paneigti, kad vienokiems ar kitokiems mūsų šalyje vykstantiems procesams (ir jų keliamam nerimui) didelę įtaką daryti gali ir tolimi gamtiniai, politiniai bei ekonominiai veiksniai. Štai, pavyzdžiui, rekordines aukštumas pasiekusios degalų kainos, daugelį vairuotojų verčiančios labai rimtai susimąstyti apie būtinybę keisti įpročius, daugiausia priklauso nuo įvykių naftos turtingose šalyse.

Kad ir kaip būtų, didelė dalis mūsų ateities vis dėlto priklauso nuo mūsų pačių. Išlaidos sveikatai bus kur kas mažesnės, jei tuo rūpinsimės nuolat, ne tik ligoms užklupus ar skausmui surietus. Išlaikyti augančius ir vis didesnių poreikių turinčius vaikus, išleisti juos į mokslus bus gerokai paprasčiau, jei kaupti tam pradėsime vos atžalai išvydus šį pasaulį.

Finansiniai įsipareigojimai netaps tokiu dideliu galvos skausmu, jei bus padengiami laiku ir nedidės kapsint palūkanoms už pavėluotas dienas. Galiausiai juk ir pensijos dydis veikiant trijų pakopų sistemai daug priklauso nuo mūsų pačių.

Savaime suprantama, ne visiems vienodai paprasta laikytis šių ir daugybės kitų patarimų. Galimybės gyventi sveiką finansinį gyvenimą išties gana glaudžiai susijusios su gyventojų gaunamomis pajamomis (juk kainos, mokesčių tarifai visiems vienodi). Vis dėlto šio komentaro pradžioje pateikta išvada apie gyvenimą šia diena ir nepakankamą rūpinimąsi ateitimi nėra iš piršto laužta, o pritaikyti ją galima visiems. Minėto tyrimo duomenys rodo, kad daugelis šalies gyventojų šiandien savo tikrąja finansine padėtimi tiesiog nesidomi.

Daugiau nei 10 proc. gyventojų, besinaudojančių finansų kaupimo priemonėmis, nieko nežino apie savo indėlių ir investicijų rūšį, sukauptą sumą bei terminus. Padėtis dėl pensijų kaupimo priemonių dar sudėtingesnė: viską apie pasirinktą kaupimo kryptį, rizikingumą, sukauptą sumą žino tik 15 proc., o nieko arba tik šį bei tą žino beveik 50 proc. šiomis priemonėmis besinaudojančių asmenų. Beveik penktadalis gyventojų prisipažino savo finansinio turto (pinigų grynaisiais ir sąskaitose, sukauptų sumų, investicijų vertės ir t.t.) dydį žinantys tik su didesne nei 5 proc. paklaida arba visai nežinantys.

Čia galima daryti dvi prielaidas. Gali būti, kad gyventojai iš tiesų nėra taip susirūpinę dėl ateities, kad tai priverstų juos atsakingiau žiūrėti į savo finansinę padėtį. Kartu tikėtina, kad gyventojams tiesiog trūksta asmeninių finansų valdymo žinių.

Pastarąją prielaidą patvirtina ir tai, kad net ketvirtadalis respondentų teigė, jog didžiausią įtaką jų finansinei elgsenai daro artimųjų, giminaičių, draugų ar kaimynų patarimai. Kas gali garantuoti, kad nuolat kintančioje finansų sistemoje gyvenimiška patirtis ar kaimynas nebus klaidinantis patarėjas? Kol kas šis klausimas telieka be atsakymo. Visuomenės finansinis švietimas ir pastangos, kad savo finansinę padėtį gyventojai vertintų visiškai realiai, yra labai svarbus, bet toli gražu ne vienos dienos darbas, kuriam reikia ne tik tuo užsiimančių institucijų susitelkimo, bet ir pačios visuomenės brandos.

2010-uosius galime prisiminti kaip metus, kai lietuviai emigravo kaip niekada sparčiai. Statistikos duomenys parodė, kad išorinė migracija savo mastais pernai pirmą kartą viršijo vidinę migraciją.

Savo išvykimą iš gyvenamosios vietos pernai deklaravo 133 tūkst. Lietuvos gyventojų, 83,5 tūkst. jų išvyko į užsienį. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad realiai tiek daug gyventojų sienos nekirto – oficialios statistikos skaičius šiek tiek padidino LR sveikatos draudimo įstatymu nustatyta prievolė nuolatiniams šalies gyventojams mokėti privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas. Tačiau tie žmonės – vis tiek užsienyje. O ir paskutinįjį 2010 m. ketvirtį, kai karštinė dėl PSD jau buvo aprimusi, savo emigraciją deklaruojančių gyventojų buvo daugiau nei įprastai, tai yra vidutiniškai po 6,1 tūkst. per mėnesį.

Net jei emigracija tokiu tempu būtų vykusi visus metus, išvykusiųjų skaičius vis tiek būtų bent 73 tūkst., o tai net 3,3 karto daugiau negu 2009 m. Tai taip pat gerokai daugiau nei tų, kurie gyvenamąją vietą keitė Lietuvos teritorijoje. Iš vienos vietovės į kitą Lietuvoje pernai oficialiai persikraustė apie 50 tūkst., arba 0,7 proc., šalies gyventojų.

Statistika taip pat rodo, kad kur kas mieliau keliaujame svetur nei šalies viduje. Kas lemia tokį lietuvių sėslumą, kai šalies viduje migruojama iš esmės tik dėl mokslų? Juk pasinagrinėję gyvenimo ir uždarbio sąlygas skirtingose šalies vietovėse gyventojai galėtų nesunkiai judėti ten, kur galimybės labiausiai atitinka poreikius, kur geriausios perspektyvos. Štai Vakarų šalyse, į kurias taip dažnai dairomės, darbo jėga itin mobili ir greitai keliauja paskui patrauklesnes darbo galimybes (pavyzdžiui, JAV šalies viduje gyvenamąją vietą per metus pakeičia apie 12 proc., Šveicarijoje – apie 6 proc. gyventojų). Galima būtų išskirti dvi tokių vidinės lietuvių migracijos tendencijų priežastis.
Visų pirma Lietuvoje nėra daug tiek finansinėmis galimybėmis, tiek kultūrinio gyvenimo intensyvumu lygiaverčių miestų. Todėl persikraustymas dėl didesnio darbo užmokesčio ar specifinės specializacijos reikalaujančios darbo vietos čia gali reikšti gana ryškų socialinio ir kultūrinio gyvenimo pokytį, kuris daugeliui nėra priimtinas.

Antra, keliauti paskui darbą šalyje trukdo ir nuosavybė. Lietuva patenka tarp pirmaujančių šalių pagal nuosavame būste gyvenančių gyventojų dalį. Taigi nuosavą būstą Akmenės r. turinčiam gyventojui gali būti gana sunku nuspręsti gyventi ir dirbti vykti į Vilnių, o nuosavybę Akmenėje parduoti ar išnuomoti. Todėl Lietuvoje kur kas populiariau gyventi viename mieste, o dirbti – kitame. Nieko nuostabaus, nes vidutinis darbo užmokestis mieste gali būti bent keliais šimtais litų didesnis nei provincijos savivaldybėje. Štai Vilniuje paskutinį praėjusių metų ketvirtį į rankas darbuotojai gavo 1874 Lt, o visai šalia esančiuose Šalčininkuose – vos 1178 Lt.

Kyla natūralus klausimas: kodėl palikti būstą ir iškeliauti į kitą Lietuvos vietą nesinori, tačiau išvykstančiųjų į užsienį sparčiai daugėja? Atsakysime į šį klausimą remdamiesi Statistikos departamento skelbiamais nedeklaravusių savo išvykimo asmenų apklausos duomenimis. Jie rodo, kad pagrindinė lietuvių emigracijos priežastis visais laikais buvo darbas. Tiesa, šalyje gerėjant ekonominei situacijai (nuo 2006 m.) išvykstančiųjų dirbti buvo šiek tiek mažiau ir statistikoje procentine išraiška ėmė ryškėti išvykstančiųjų dėl šeimyninių aplinkybių dalis.

Vis dėlto sunkmetis padarė savo. 2009-aisiais tokią išvykimo priežastį įvardijo 87 proc. išvykimo nedeklaravusių emigrantų – daugiau nei bet kuriuo metu nuo duomenų rinkimo pradžios 2001 m. Prisiminkime, kad vidutinis atlyginimas šalies savivaldybėse 2010 m. pabaigoje skyrėsi iki 700 Lt/mėn. Tuo metu vien vidutinė perlaida iš užsienio, “Swedbank” duomenimis, siekė per 1000 Lt. Kalbant paprasčiau, važiuojame paskui pinigus, bet nuosavus namus sutinkame palikti tik už kelis kartus didesnį atlygį.

Ar pamažu atsitiesianti šalies ekonomika paskatins šalies gyventojus pirmenybę teikti vidinei, o ne tarptautinei migracijai ateityje? Galbūt. Bet tam būtini bent du veiksniai: regioninės atskirties mažėjimas ir pačių gyventojų atvirumas galimybėms.

75 proc. Lietuvos gyventojų indėlius bankuose šiuo metu laiko litais. Beveik 25 proc. indėlius yra pasidėję eurais. Kitomis valiutomis sudaromų indėlių sutarčių beveik nepasitaiko, o daugelis komercinių Lietuvos bankų tokių sutarčių net ir nesiūlo sudaryti.

Odetos Bložienės, “Swedbank” asmeninių finansų instituto vadovės, komentaras

Šiuo metu vienareikšmiškai pirmauja indėlių sutartys litais, o tai rodo grįžtantį namų ūkių pasitikėjimą nacionaline valiuta. Mat nors indėliai litais visuomet buvo daug populiaresni nei indėliai eurais, 2008 m. rudenį ši tendencija buvo trumpam pasikeitusi: kai pasaulinė ekonominė krizė pasiekė Lietuvą ir ėmė sklisti gandai apie galimą lito devalvaciją, naujai sudaromų indėlių eurais dalis buvo pasiekusi net 46 proc.

Vienur “į rankas” gaunamas vidutinis darbo užmokestis kai kurių kitų savivaldybių vidurkį viršija net dvigubai. Štai, pavyzdžiui, Vilniuje praėjusių metų trečią ketvirtį mėnesio atlyginimo vidurkis buvo gerokai didesnis nei 1800 Lt, o visai netoliese esančiuose Šalčininkuose jis nesiekė 1200 Lt per mėnesį. Tai paaiškėjo iš “Swedbanko” Asmeninių finansų instituto parengtos analizės.

Ir tai nieko nuostabaus: atlyginimai didžiausi tose savivaldybėse, kuriose dirba daugiausiai aukštos kvalifikacijos darbuotojų, yra įsikūrę specifiniai verslo ir gamybos objektai. Dėl šios priežasties vidutiniai atlyginimai Klaipėdos miesto ir rajono, Visagino ir Mažeikių rajono savivaldybėse buvo didesni nei vidutinis darbo užmokestis “į rankas” šalyje (1621 Lt). Darbuotojų skaičius kai kuriose šiose savivaldybėse įsikūrusiose įmonėse smarkiai mažėjo (pvz., Mažeikiuose nuo 2008-ųjų nedarbas didėjo labiausiai Lietuvoje). Vis dėlto jūrų uoste, atominėje elektrinėje, naftos perdirbimo gamykloje likę dirbti darbuotojai išlaikė palyginti didelį darbo užmokestį.

Atitinkamai mažiausias pajamas gauna tų savivaldybių gyventojai, kuriose veikia nedaug ūkio subjektų, o darbo jėga menkai konkurencinga – palyginti mažai darbingo amžiaus gyventojų, neaukšta ir jų kvalifikacija. Tokios savivaldybės dažnai pasižymi dideliu jose gyvenančių bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykiu. Tarp jų – Ignalina, Akmenė, Vilniaus r., Zarasai ir kt.

Taigi daugeliui šių savivaldybių gyventojų itin  svarbios tampa nedarbo išmokos. Daugiausiai tokias išmokas gaunančiųjų yra Visagine, Elektrėnuose, taip pat – Vilniuje. Tikimybė, kad šių savivaldybių gyventojai yra labiau priklausomi nuo socialinių išmokų, yra didesnė. Kartu tokia situacija gali rodyti ir tai, kad šiose savivaldybėse yra mažiau ilgalaikių bedarbių.

Tačiau situacija darbo rinkoje nieko nepasako apie vietos savivaldų gyventojų gebėjimą tvarkyti asmeninius finansus. Greičiau – apie tokių gebėjimų poreikį. Štai dešimčiai Kalvarijos savivaldybės, kurioje atlyginimai vieni mažiausių šalyje, gyventojų tenka net 2,5 pradelstų mokėjimų kredito, išperkamosios nuomos, telekomunikacijų, komunalinių paslaugų bendrovėms ir bankams atvejų. Daugiausiai skolingi yra Palangos savivaldybės gyventojai. Per pastaruosius metus pradelsti mokėjimai čia ūgtelėjo labiausiai ir šiuo metu vienas tokių skolų turintis Palangos savivaldybės gyventojas vidutiniškai vėluoja mokėti 15,6 tūkst. Lt. Vaizdžiau tariant – beveik viso vidutinio metų uždarbio dydžio sumą.

Vertinant savivaldybių gyventojų pradelstų mokėjimų skaičių ir vidutinę sumą matyti, kad vėluojami mokėti įsipareigojimai Lietuvoje pasiskirsto labai netolygiai. Vadinasi, gyventojų praktika tvarkantis su privalomais mokėjimais yra labai nevienoda.
Šešios iš dešimties savivaldybių, kuriose yra didžiausias vėluojamų dengti įsipareigojimų skaičius, sutampa su tomis, kuriose pradelstų mokėjimų greitųjų kreditų bendrovėms atvejų yra daugiausia. Taigi gali būti, kad gyventojai šiose savivaldybėse greitaisiais kreditais dažnai naudojasi pradelstiems mokėjimams dengti.

Vienų skolų dengimas kitomis tikrai ne ta išeitis, kurią būtų galima pavadinti geru ir atsakingu skolų tvarkymu. Tad akivaizdu, kad pradelsti mokėjimai ir toliau liks tarp didžiausių šių metų iššūkių, mat pajamų didėjimo didelė dalis gyventojų greičiausiai nepajus – vidutinio darbo užmokesčio augimą šiemet greičiausiai užgoš kainų kilimas.

Skirtumai tarp savivaldybių formavosi ne vieną dieną. Tikrai ne per dieną ar net ne per metus Lietuvos gyventojų finansinė padėtis ir supanašės. Vis dėlto galima viltis, kad mažinant regioninę atskirtį dedamos pastangos anksčiau ar vėliau atsipirks tuo, jog tvarią šalies ateitį kurs stabilų finansinį pagrindą turintys gyventojai.

2011-ieji – pirmieji metai po didžiausias finansines klaidas ir nuodėmes atvėrusios ekonominės recesijos. Tikėtina, kad jie išsiskirs giedresnėmis gyventojų nuotaikomis ir pamažu didėsiančiu vartojimu. Kartu šie metai pateiks nemažai finansinių iššūkių, kuriuos įveikti bus galima tik pasitelkus per pastaruosius dvejus metus išmoktas pamokas.

Viena svarbiausių pamokų – suvokimas, kad santaupos nenumatytoms išlaidoms, kitaip tariant, juodos dienos rezervas, yra būtina ir neatsiejama finansinio gyvenimo dalis. Sunkmetis parodė, kad galime išgyventi ir gerokai susiveržę diržus, o šiemet optimizmo teiks žinios apie pamažu didėjantį vidutinį darbo užmokestį. Taigi kai kuriems Lietuvos gyventojams tai gali tapti puikia galimybe pradėti kaupti.

Tiesa, kaupimas nebus lengva užduotis dėl kelių pagrindinių priežasčių. Pozityvios prognozės apie šiemet stiprėsiančią ekonomiką ir didėsiančius atlyginimus atrodo visai realios, deja, realaus pajamų gausėjimo daugelis gyventojų nepajus dėl sparčiai kylančių kainų. Taigi galimybę išleisti daugiau šiemet turės tik tie namų ūkiai, kurie recesijos laikotarpiu nebuvo priversti radikaliai mažinti savo išlaidų, o taupymo politikos ėmėsi tik todėl, kad “toks buvo metas”.

Beje, daliai gyventojų kaupimas gali nepasirodyti patrauklus dėl gana mažų indėlių palūkanų. Tad atliekamų pinigų turintys gyventojai bus labiau linkę juos išleisti, nei laikyti bankuose. Juo labiau dėl to, kad per pastaruosius dvejus metus, kai smarkiai ribojome nebūtinąsias išlaidas, galėjo susidaryti gana ilgas reikalingų pirkinių sąrašas. Pavyzdžiui, porą metų neatnaujinta apranga, avalynė, buitinė technika ir pan. galėjo tiesiog susidėvėti, tad tokio pobūdžio pirkiniai gali tapti būtinybe 2011-aisiais.

Čia svarbu pabrėžti, kad, prieš leisdamas pinigus, prognozes apie tai, jog gyventojų piniginių turinys šiemet stabilizuosis, kiekvienas namų ūkis turėtų įvertinti pagal savo individualią situaciją. Mat vieniems stabilumo dėl mažų pajamų ar nedarbo dar gali tekti palaukti ir ilgesnį laiką, kitiems jo negarantuos ir po būtinųjų išlaidų liekantis pinigų likutis.

Apie tai, kad skubėti išlaidauti neverta, sufleruoja pasikeitę akcizai ir kylančios daugelio kitų produktų kainos. Būtiniausių prekių brangimas šiemet viršys nominalaus darbo užmokesčio kilimą, taigi nesudarys galimybių gerinti gyvenimo kokybės ir daliai namų ūkių prailgins finansinį sunkmetį. Be to, didelė išliks ir nedarbo problema.

Statistikos departamento duomenimis, nedarbo lygis Lietuvoje siekia beveik 18 proc. “Swedbank” prognozuoja, kadšiemet bus sukurta apie 40 tūkst. darbo vietų, tad nedarbas sumažės vos dviem procentiniais punktais. Darbo paieškos ir toliau bus komplikuotos žemos kvalifikacijos darbuotojams, mat patyrusių specialistų poreikis buvo didelis net ir ekonominio nuosmukio laikotarpiu.

Reikia tikėtis, kad tokia situacija nepadidins žmonių finansinių įsipareigojimų ir pradelstų mokėjimų.

Balandį įsigaliojus Vartojimo kredito įstatymui, garantuosiančiam didesnę paskolą imančio vartotojo apsaugą, sąlygos skolintis pagerės. Nepaisant to, prieš skolindamiesi gyventojai turėtų pasvarstyti, ar verta prisiimti naujų finansinių įsipareigojimų, nusistatyti tikslus, atskirti poreikius ir norus. Neatsakingas skolinimasis gali sukelti liūdnų padarinių, mat būtinybė padengti per ekonominę recesiją sukauptus pradelstus mokėjimus jau dabar yra gana didelis iššūkis. “Creditinfo” duomenimis, pradelsti namų ūkių mokėjimai 2010 m. lapkričio 1 d. viršijo 1,8 mlrd. Lt.

Taigi per pastaruosius dvejus metus įgytos finansinės drausmės išlaikymas šiemet galėtų būti vertinamas kaip vienas svarbiausių metų tikslų. Jei nepamiršime per ekonominę recesiją išmoktų pamokų, turėsime galimybę iš naujo pradėti kurti tvarią savo ir artimųjų gerovę. Skirtumas tas, kad dabar turime kur kas daugiau patirties ir žinių, tad vertėtų tuo pasinaudoti.

Du ketvirčius iš eilės fiksuotas vidutinio darbo užmokesčio didėjimas skatina tikėti, kad sunkiausi laikai jau praeityje ir daugelis krizės iškankintų Lietuvos gyventojų pagaliau patys pajus ekonomikos atsigavimą. Tad kiek pagrįstos viltys, kad gyventojų piniginės netrukus papilnės?

Priminsime, kad Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis didėjo gana ilgai, iki pat 2008 m. paskutinio ketvirčio. Po to pusantrų metų atlyginimai tik mažėjo, o gyventojai tai pajuto labai greitai ir labai akivaizdžiai. Vertybinių popierių komisijos užsakymu atliekamų gyventojų asmeninių finansų tvarkymo elgsenos tyrimų duomenimis, 2007 m. po būtinųjų išlaidų nė vieno laisvo lito nelikdavo penktadaliui šeimų, pernai tokių buvo ketvirtadalis, o ankstyvą šių metų pavasarį – jau 28 proc.

Nuo šių metų pavasario dirbančių šių šeimų narių mėnesio pajamos statistiškai padidėjo 37 Lt, mat per II ir III metų ketvirčius vidutinis atlyginimas “į rankas” (be individualiųjų įmonių), palyginti su I ketvirčio duomenimis, ūgtelėjo 2,3 proc. ir pasiekė 1621 Lt.

Tuo tarpu palyginus 2008 m. III iki šių metų I ketvirčio duomenis paaiškėja, kad vidutinis atlyginimas iš viso sumažėjo beveik 190 Lt. Taigi per pastaruosius du ketvirčius matomas padidėjimas yra nedidelė kompensacija to, kas buvo prarasta. Vis dėlto ir tai reikšmingas veiksnys, per vartojimą prisidedantis prie spartesnio ekonomikos atsigavimo, o kartu – ir tolesnio atlyginimų kilimo. Pirmieji atsigavimo ženklai matomi jau dabar – darbo užmokesčio didėjimo priežastimi Statistikos departamentas įvardija išaugusį darbų mastą ir didesnį darbo valandų skaičių.

Pasirodo, labiausiai darbo užmokestis kilo žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės, statybos, apdirbamosios gamybos sektoriuose. Šie sektoriai buvo minimi tarp tų, kuriuose 2008 m. pabaigoje ir vėliau, smarkiai mažėjant užsakymų skaičiui ir darbo apimtims, atleista daug darbuotojų. Iš esmės nesikeičiantys nedarbo rodikliai rodo, kad ir dabar darbdaviai vis dar nesiryžta priimti daugiau darbuotojų. Greičiau skatina esamus dirbti daugiau, taigi ir šiek tiek daugiau uždirbti. Be to, prie statistinio darbo užmokesčio didėjimo prisideda ir tai, kad kai kuriose srityse ima stigti reikiamos kvalifikacijos darbuotojų, o patyrusiems tenka mokėti daugiau. Norėdami išlaikyti esamus darbuotojus ir pritraukti naujų, darbdaviai bus priversti didinti algas – taip gerėjančios ekonominės padėties ženklai pamažu išryškės ir darbo rinkoje.

Taigi teorinis pagrindas didinti algas yra, bet sakyti, kad krizė jau praeityje ir planuoti, ką įsigysime už didėsiančius atlyginimus, vis dėlto dar negalime. Darbdaviai neskubės didinti darbo užmokesčio vos pajutę stipresnį ekonomikos pulsą – greičiau ilgai stebės rinką, savo verslo apimtis ir veiksmų imsis tik tuomet, kai bus užtikrinti, kad šie bus teisingi.

Tai iliustruoja ir šiųmečio bendrovės “Hay Group” tyrimo duomenys, skelbiantys, kad 58 proc. Lietuvoje veikiančių įmonių per ateinančius metus koreguoti bazinių atlyginimų neketina, o 41 proc. planuoja juos didinti vidutiniškai 4 proc.

Beje, realiai pajusti darbo užmokesčio padidėjimą sunku ir dėl kainų augimo. Pavyzdžiui, palyginus 2009 m. IV ir šių metų III ketvirčių duomenis matyti, kad, nepaisant stabilaus dviejų ketvirčių augimo, darbo užmokestis vis dar 1,6 proc. mažesnis, nei buvo praėjusių metų pabaigoje. O vartojimo prekių ir paslaugų kainos per tą patį laikotarpį padidėjo 2 proc., tad užburtas ratas, kuriame pajamų gausėjimą iškart “kompensuoja” išlaidų didėjimas, sukasi visa jėga.

Suprantama, anksčiau ar vėliau ekonomika vėl įsibėgės, šis ratas sulėtės, o gyventojų piniginės ims pilnėti ne tik statistine išraiška, bet ir iš tikrųjų. Kol kas tam trukdo ir ekonominės aplinkybės, ir (iš dalies) vis dar pasyvios gyventojų nuotaikos. Nesitikint šalies ir savo asmeninės finansinės padėties gerėjimo vartojama mažai, o tai neskatina kurti naujų darbo vietų paklausai patenkinti ir pasiūlai padidinti.

Įsivaizduokite, kad turite rinktis, kur toliau gyvensite: nuosavame bute viename iš miegamųjų rajonų ar arčiau darbo, kur kas patogesnėje vietoje, bet nuomojamame bute?

Matyt, dauguma skaitytojų pasirinktų pirmąjį atsakymą. Lietuviai nuo seno pasižymi kaip tauta, kuri, nepaisant visų nuomojamo buto privalumų (patogumo, atitikimo pagal tos dienos poreikius, galimybės bet kada persikraustyti į dar geresnę vietą ir pan.), pirmenybę teikia nuosavam būstui. O ir statistikai ne kartą skelbė, kad Lietuva patenka tarp šalių, kuriose daugiausiai gyventojų gyvena nuosavuose būstuose.

Tai darkart patvirtino ir rugsėjo mėnesį “Swedbank” asmeninių finansų instituto užsakymu bendrovės “Spinter tyrimai” atliktas namų ūkių finansinės situacijos ir finansinių įsipareigojimų tyrimas, parodęs, kad nuosavame būste šiandien gyvena daugiau nei 85 proc. namų ūkių. Dažniausiai nuosavuose būstuose gyvena kaimo vietovėse įsikūrę gyventojai – net 91 proc. Tuo metu mažiausiai gyvenančiųjų nuosavame būste yra didžiuosiuose miestuose: nuosavame bute arba gyvenamajame name gyvena 84 proc. penkių didžiųjų šalies miestų gyventojų.

Įdomu tai, kad ši tendencija proporcinga pasitenkinimo savo gyvenimo lygiu rodikliams: miestiečiai juo patenkinti mažiausiai. Žemiau vidutinio lygio arba skurdžiai gyvenantys sako net 46 proc. didžiųjų miestų gyventojų, kai kaimo vietovėse taip savo gyvenimą vertinančiųjų yra 32 proc.

Žinoma, gyvenimo lygio vertinimas – gana subjektyvus ir nuo gaunamų pajamų smarkiai priklausantis dalykas.

Manančiųjų, kad gyvena aukščiau vidutinio lygio arba pasiturimai, tarp turinčiųjų nuosavą būstą yra 8 proc., o tarp tų, kurie savo būsto neturi – 5 proc. Taigi akivaizdu, kad būstas yra tokia vertybė, nuo kurios nemažai priklauso gyvenimo vertinimas, o gerai gyventi juk nori visi. Todėl troškimas savo gyvenimą sutvarkyti taip, kad, prisimenant garsų posakį, vaiką ir medį būtų galima auginti šalia nuosavo namo, yra visiškai natūralus. Bet klausimas apie tokio troškimo įgyvendinimo kainą vis tiek išlieka. Skaudžiausias jis, matyt, tiems, kurie savų pinigų jam įgyvendinti neturi.

Paėmus paskolą įsigytame būste šiuo metu gyvena 6 proc. Lietuvos namų ūkių. Didžiuosiuose miestuose, kur finansinių įsipareigojimų turima daugiausiai, tokių namų ūkių yra 11 proc. Įvertinus vidutines būsto paskolą turinčio namų ūkio mėnesio pajamas (Lietuvos banko duomenimis – 2540 Lt) ir vidutinę paskolos įmoką (1040 Lt) išeina, kad būsto paskolą turintys namų ūkiai vidutiniškai per mėnesį tam skiria daugiau negu 40 proc. savo pajamų. Tik nepamirškime, kad kainuoja ne tik būstą įsigyti, bet ir jį išlaikyti.

Komunaliniams mokesčiams (už elektrą, dujas, šildymą, kitas paslaugas) finansinių įsipareigojimų turintys namų ūkiai vidutiniškai išleidžia apie 290 Lt – tai dar 11 proc. jų pajamų. Nors tie, kurie gyvena su paskola įsigytame būste jo išlaikymui ir skiria mažiau nei tie, kurie paskolos neturi, faktas yra tas, kad daugmaž pusę visų pajamų būsto paskolą paėmę namų ūkiai turi skirti įsipareigojimams dengti ir būstui išlaikyti.

Ko gero, būtent šis santykis ir nuolat didėjančios būsto išlaikymo sąnaudos yra statistiniame namų ūkio biudžete pastaraisiais metais pastebimai išaugusių nuomos išlaidų priežastis. Jau minėto namų ūkių finansinės situacijos tyrimo duomenis palyginus su 2008 m. Statistikos departamento namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, šioje išlaidų kategorijoje matyti net 17 proc. augimas. Tai skatina daryti išvadą, kad vis daugiau namų ūkių, negalėdami įsigyti nuosavo būsto, jį nuomojasi. Šiandien tai daro 13 proc. namų ūkių.

Na, bet čia vertėtų vėl grįžti prie pradžioje jau aptartų lietuvių vertybių ir pabrėžti, kad vargu ar didėjančios nuomos išlaidos reiškia, jog tendencijos keičiasi. Kažin ar pagal besinuomojančių būstą gyventojų skaičių imsime artėti prie Vokietijos, Austrijos ar Olandijos, kur būstą nuomojasi atitinkamai 46, 52 ir 56 proc. gyventojų, mat Lietuvoje besinuomojančių būstą namų ūkių daugiausiai yra vidutinių pajamų grupėje.

Norisi tikėti, kad per pastaruosius dvejus metus išmoktos pamokos lems atsargesnius Lietuvos gyventojų sprendimus prisiimant finansinius įsipareigojimus, ir svajones apie nuosavą būstą įgyvendinantieji nepamirš įvertinti ne tik finansinių galimybių mokėti paskolos įmokas ir tą būstą išlaikyti, bet ir alternatyvių išlaidų.

Sociologinės apklausos liudija, kad šiuo metu kas antras bedarbis dirba, ir dirba nelegaliai.

Registruotas nedarbas šalyje mažėja – kol kas gana nedrąsiai, bet išties optimistišką žinią skelbia Lietuvos darbo birža. Drąsos daug ir negali būti: kaip žinoma, nedarbą veikia sezoniškumas.

Apie iš tiesų mažėjantį nedarbą galėsime kalbėti, kai siūlomų darbų skaičiaus nedidins tik vasarą ir rudeniop įprastai pasipildę terminuotų darbų pasiūlymai. Kol kas skaičiai vis dar išlieka gąsdinantys – šio mėnesio pradžioje teritorinėse darbo biržose buvo registruota 14,3 proc. visų darbingų šalies gyventojų. Kaip paaiškėjo iš “Swedbank” Asmeninių finansų instituto užsakymu  “Spinter tyrimų” atliktos sociologinės apklausos, tik 37 proc. Lietuvos gyventojų artimiausioje sau aplinkoje neturi bedarbių.

Ką iš tiesų reiškia darbingam žmogui neturėti darbo, pasakyti gali tik tas, kuris pats jo neteko ar tas, kuris paieškas nesėkmingai tęsia jau gana ilgai. Aišku viena – su pinigų stygiumi tai glaudžiai susiję, tad pernelyg nestebina sunkią akimirką bedarbio ištarti žodžiai, esą geriau jau tuos įvairiems mokymams skirtus pinigus bedarbių šeimoms darbo biržos padalytų.

Kaip žinoma, darbo neturintiems asmenims perkvalifikuoti, viešiesiems darbams ar verslumui skatinti skiriama išties nemažai milijonų – čia daug prisideda Europos Sąjungos parama.

Mintys apie šių pinigų padalijimą, žinoma, negali būti vertinamos rimtai. Tačiau kol diskutuojama apie jų panaudojimą ir šio efektyvumą, apie neturinčiuosius darbo vertėtų kalbėti kiek kitaip nei įprastai: ne skaičiuoti, kiek ir į kokias priemones bedarbių nusiųsta, o labiau pasidomėti pačių bedarbių motyvacija keisti profesiją, įgyti naujų žinių, tapti konkurencingiems darbo rinkoje ir pagaliau – tapti mokesčius mokančiais darbuotojais.

Jau minėtas tyrimas atskleidė, kad 54 proc. nedirbančių Lietuvos namų ūkių narių gauna pajamų iš vienokios ar kitokios darbinės veiklos. Vadinasi, kad penki iš dešimties į darbo biržų sąrašus įtrauktų bedarbių gauna neapmokestintų pajamų, dar tiksliau – kas antras bedarbis dirba, ir dirba nelegaliai. Paaiškėjo, kad daugiausia bedarbių užsiima atsitiktiniais darbais Lietuvoje, kas penktas gauna pajamų iš nuolatinio arba reguliaraus, tačiau nelegalaus darbo, dalis verčiasi savais versliukais arba imasi trumpalaikių darbų užsienyje.

Tokiu būdu gautos lėšos sudaro apie 17 proc. statistinio Lietuvos bedarbio gaunamų lėšų. Prie jų pridedamos nedarbo išmokos (23 proc. nuo visų pajamų), kitos socialinės pašalpos (24 proc.) ir artimųjų parama (36 proc.). Pajamos iš nelegalios veiklos beveik trečdaliui bedarbių sudaro didžiausią jų finansinių pajamų dalį.
Nepanašu, kad žinia apie išsikerojusį nelegalų darbą kam nors būtų paslaptis. Štai Valstybinė darbo inspekcija yra įkūrusi pasitikėjimo telefono numerį, kuriuo galima pranešti apie nelegalų darbą, kaip skelbia Inspekcijos informacija, “apvagiantį ir valstybę, ir Tave”. Prie šios iniciatyvos prisidėjo ir Lietuvos darbo birža, kuri kartu susirūpino ir tuo, kad darbo biržų veikla taptų naudingesnė sąžiningiems bedarbiams, tad ėmė be gailesčio iš sąrašų braukti tuos bedarbius, kurie nevykdo savo pareigų.

Bet ką tai keičia? Cituojamo tyrimo duomenimis, darbų nebuvimą kaip priežastį, dėl kurios neturi oficialaus darbo, įvardija 69 proc. bedarbių ar su jais gyvenančių asmenų. 23 proc. neslepia – bedarbio pašalpa ir kitos socialinės išmokos ar lengvatos yra didesnė nei siūlomas darbo užmokestis. Taigi 35 proc. dirbančių bedarbių sako oficialiai neįsidarbinantys, nes nenori netekti kitų pajamų (t. y. nedarbo ir socialinių išmokų) ir lengvatų. Tiek pat žino, kad įsidarbinę legaliai gautų mažesnę algą, o šeši iš dešimties tvirtina, kad įdarbinti oficialiai nenori darbdavys.

Nelegalaus darbo kontrolę ir prevenciją vykdančios institucijos visos kartu per pirmąjį šių metų pusmetį nustatė tik per 3,1 tūkst. nelegaliai dirbusių asmenų. Remiantis minėtais tyrimo rezultatais, bent kartais nelegaliai dirba per pusantro šimto tūkstančių. Akivaizdu, jog situacijai pakeisti nepakaks tik medžioklės ir baudų. Tam reikia įvairius aspektus apimančių sprendimų. Pradėti, rodos, reikėtų nuo pačių bedarbių informavimo (pavyzdžiui, apie verslo galimybes ir procesus) bei jų savivokos ir motyvacijos dirbti legaliai kėlimo.

Odeta Bložienė yra “Swedbank” Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje

Ką darėte, kai recesijos metu sumažėjo jūsų darbo užmokestis? Ieškojote papildomo darbo? Skolinotės, kad galėtumėte laiku padengti įsipareigojimus ir nenukentėtų jūsų gyvenimo kokybė? O gal tiesiog apkarpėte išlaidas ne tokiems svarbiems poreikiams ir prisitaikėte prie pablogėjusios situacijos?

Taip besvarstant kyla klausimas, kodėl ekonomikos pakilimo laikotarpiu taip ir nesukaupėme rezervų, kurie būtų leidę ir sunkmečiu išlaikyti nė kiek nepakitusius įpročius ir leistų nesigriebti nė vieno iš išvardytų išgyvenimo būdų.

Tiesa, neabejotinai buvo ir yra tokių namų ūkių, kurių finansinė padėtis per pastaruosius porą sunkių metų ne tik nepablogėjo, bet ir pagerėjo. Tačiau nesuklysime pasakę, kad dauguma išeitį vis dėlto rinkosi iš pateiktų trijų variantų.

Vertybinių popierių komisijos užsakymu atliekamų Lietuvos gyventojų finansinės elgsenos tyrimų duomenimis, 2009 m. pastebimai padaugėjo žmonių, teigiančių, kad jie stengiasi kaupti juodai dienai. Galėtume daryti išvadą, kad tai visiškai natūralus procesas: itin sparčiai blogėjusi ekonominė padėtis daugelį privertė susimąstyti apie būtinybę turėti atliekamų lėšų nenumatytiems atvejams. Deja, šiemet sutinkančiųjų su teiginiu, kad jie visada stengiasi taupyti, vėl sumažėjo. Atkreipus dėmesį į tai ir remiantis šiųmečio tyrimo duomenimis, peršasi viena mintis: pajutę šiltesnius ekonomikos vėjus (nors kol kas labiau tikėtina, kad tik apie juos išgirdę), dalis gyventojų per anksti suskubo lengviau atsipūsti. Jokių kaupimo ar investicinių priemonių šiuo metu neturi 37 proc. gyventojų – nedaug, bet vis tiek daugiau nei per kelerius pastaruosius metus. Taigi daugiau nei trečdalis gyventojų gyvena šia diena. Kyla klausimas, ar recesija neišmokė taupyti, ar labai greitai pamiršome jos pamokas?

Kalbėdami apie taupymą pirmiausia turime gerai suprasti, kuo jis skiriasi nuo kaupimo ir ar mokame tai daryti. Mes taupome, kai laisvų pinigų atrandame peržiūrėdami savo pajamas ir išlaidas, keisdami daugiausiai kainuojančius įpročius ar atsisakydami nebūtinų poreikių. O kaupiame tada, kai jau sutaupytą sumą atidedame į santaupas. Dar svarbiau nei sąvokos – tinkamas būdas taupyti ir priemonės sutaupytoms lėšoms kaupti.

Paprastas pavyzdys – atsisakykite vienos cigaretės per dieną ir per metus sutaupysite apie 150 Lt. Laikoma namie kojinių stalčiuje tokia suma kažin ar leis pasijusti bent šiek tiek saugesniems, o po metų dėl infliacijos jos vertė dar ir sumenks. Bet ir jos jau užtenka, kad galėtume pradėti galvoti ir domėtis ilgalaikėmis kaupimo priemonėmis – jei ne siekiant padidinti turimų pinigų kiekį palūkanomis, tai bent padengti jomis tą dalį vertės, kuri gali būti prarasta dėl infliacijos.

Išties ir kaupimas reikalauja žinių. Štai, pavyzdžiui, taupymo lakštų platinimo Lietuvoje statistika rodo, kad kylanti palūkanų norma nelemia didėjančio gyventojų susidomėjimo šia kaupimo priemone. Būtų logiška, kad gyventojai tuo intensyviau rinktųsi taupymo lakštus kaip saugią kaupimo priemonę, kuo didesnis jų pelningumas.

Bet apklausų duomenys rodo, kad gyventojai nesidomi galimybėmis ir nėra linkę rinktis įvairesnių kaupimo priemonių nei jiems jau gerai pažįstamos. Štai 32 proc. kaupiančiųjų turi indėlį banke, o net 31 proc. santaupas laiko namie. Daugelis manydami, kad santaupos per mažos, kad jas vertėtų investuoti, kiti taip elgiasi bijodami rizikuoti ar nepasitikėdami finansų institucijomis. Dar didesnė dalis (45 proc.) savo santaupoms uždirbti pinigų neleidžia, nes saugo jas nenumatytoms išlaidoms.

Čia reikėtų pabrėžti, kad tai, kaip tvarkotės su pinigais, ar pavyksta jų sukaupti, nebūtinai priklauso nuo to, kiek uždirbate. Daugeliui net ir dideles pajamas gaunančių asmenų sunku taip suderinti savo pajamas ir išlaidas, kad dar liktų pinigų kaupti, vien dėl to, jog didesnes pajamas paprastai lydi ir didesnės išlaidos, prabangesnis gyvenimo būdas ir atsipalaidavimas. Siekiantiesiems jaustis finansiškai saugiems, savo santaupas ir finansus reikėtų valdyti aktyviai ir jais domėtis visais ekonominiais laikotarpiais. O nesidominčiųjų yra dar labai daug, ir tai įrodo VPK tyrimai, anot kurių, net 27 proc. antrosios pensijų fondų pakopos dalyvių nežino, kokį fondą jie pasirinko ir kokia bendrovė jį valdo, dar tiek pat – kokia suma ten sukaupta.