Rugpjūtis baigiasi. Laukia naujas sezonas, naujos kainos. Ir kasdien – tarsi vėl vis nauji mūsų pastebėjimai, kad vėjai piniginėje, savo greičiu, rodos, jau seniai pralenkę tuos per baisiausius škvalus siaučiančius, tik vis stiprėja.

Tokios vasaros kaip ši jau seniai nebuvo. Ji ne tik neįprastais karščiais stebino ir ledų bei gaivinamųjų gėrimų pardavimą didino, bet ir gana aiškiai parodė, kokie nesaugūs esame.

Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį praūžusios audros padarytų nuostolių visiškai tiksliai suskaičiuoti nelabai ir įmanoma – juk niekaip neįvertinsi virstančių medžių nusineštų žmonių gyvybių. Dabar aišku tiek, kad turto suniokota už gerokai daugiau nei 20 mln. Lt. Bet draudikai jau pranešė: kompensuota žala sudarys vos 6,3 mln. Lt. Vadinasi, nebuvo apdrausta nė trečioji vėjo, žaibų ir lietaus nuniokoto turto dalis. Gerai, kad yra Vyriausybės rezervo fondas – visuomenė girdėjo valdžios pažadus ir nukentėjusieji gali tikėtis, kad bent nuplėštus stogus pavyks vėl užsidengti. Ir dar tikėtis, kad nieko panašaus nepasikartos. Bet ar teisinga visą atsakomybę sukrauti vilčiai?

Toks galingas škvalas buvo labai netikėtas. Išties seniai Lietuvoje regėtas toks gamtos šėlsmas. Betgi mes tikrai žinome, kad negyvename po stikliniu gaubtu, kuris nuo vėjų ir lietaus apsaugo. Be to, net jei ir gyventume, kas nors imtų, gerai pakratytų, kaip tą žaislą statulėlę, ir pakilęs “sniegas” visą žemę vėl storu sluoksniu nuklotų.

Kas tada būtų? Tikriausiai gyventume toliau, kaip ir dabar. Laikui bėgant žmonės vėtrų padarytas žaizdas apsigydys, namus susitvarkys. Bet ar padarys kas nors ką nors, kad ateityje panašūs įvykiai nebebūtų tokie skausmingi? Ar ko nors iš šios vasaros įvykių pasimokysime? Kad yra ko mokytis, abejonių nekyla. Klimatologai nė nebando raminti: ateityje panašių stichijų sulauksime tik daugiau, jos gali sunaikinti ir dar daugiau turto. Taigi ir po daugelio žmonių pinigines dar stipresniu viesulu prasisukti.

Kaip parodė šį pavasarį atlikti tyrimai, santaupų, iš kurių galėtų išgyventi ilgiau nei savaitę, neturi daugiau nei penktadalis Lietuvos gyventojų. Galime tik įsivaizduoti, kokia našta žmonių, priverstų kasdien jaudintis dėl to, kaip išgyventi, pečius užgriūtų tokia nelaimė, kaip sunaikintas jų turimas turtas. Kad būtų vaizdžiau, įsivaizduokite, jog nepataikote galvos padėti ant pagalvės ir žnektelite ant kieto betono.

Finansinių pagalvių, juodos dienos rezervų, lėšų nenumatytiems atvejams – galime vadinti kaip norime, esmės tai nekeičia – deja, daugelis neturime. O juk tai, kaip ir draudimas, iš esmės yra pati paprasčiausia, bet svarbiausia finansinio saugumo užtikrinimo priemonė.

Sakysite, lengva čia pamokslauti, taip tiesiai šviesiai ir nepatariant, kaip tas finansines pagalves iškedenti taip, kad jokių sukrėtimų netektų patirti. Bet pakalbėkime apie tai tuomet, kai po poros mėnesių, prisiminę, kad turimas automobilio apavas dar vienos žiemos neatlaikys, skubėsite į padangų parduotuvę ar servisą ir atsimušite į, gali pasirodyti, dar neregėtas kainas. Arba tuomet, kai kitą vasarą blaškysitės po parduotuves ir niekaip nerasite bet kokio prietaiso, kuris padėtų bent šiek tiek atsivėsinti. Ir visa tai – dėl tos pačios vienintelės priežasties: toks “laiku” susirūpinęs ir senolių išmintį apie rogių ruošimą vasarą pamiršęs būsite tikrai ne vienas.

Žinoma, absoliutinti negalima. Tačiau faktas yra tas, kad rugpjūtis su visomis vasariškomis nuolaidomis jau baigiasi, po kelių dienų – ruduo, tad pats laikas pakilti iš šilto ir patogaus užsimiršimo. Nespėsime nė pajusti, kaip dėl mokslo metų pradžios padidėjusias išlaidas pakeis kitos: šiltesniems drabužiams, žieminiams batams. Ir šildymo sezonas netruks ateiti. Abejonių, ar verta jam ruoštis, neliks, jei tik prisiminsite praėjusią itin šaltą žiemą. Nežinia, ką atsineš ši, bet gamta, be jokios abejonės, už žmogų vaizduotės turi daugiau, tad tikėtis galime visko.

Kad ir kaip ten būtų, šioje žemėje gyvename ne pirmus metus ir sezonų kaitą matėme jau ne vieną. Be to, bent teoriškai žinome, kas blogesnio čia gali nutikti: pakilti kainos, praūžti vėtros, galime susižeisti, prarasti pajamas ir t.t. Telieka paklausti: kurie iš mūsų esame tam bent šiek tiek pasirengę jau dabar?

Užsinorėjote į kiną? Iškart krapštykite keliolika litų. Norisi į koncertą ar teatrą? Na, šįkart jau greičiausiai ir be keliasdešimties neišsiversite. Ir nelabai čia kam rūpi, kad atliekamų litų po mokesčių ir būtiniausių išlaidų vos keli teliko. Nėra litukų – nebus ir gražių vaizdų ar garsų. Atgaivos dvasiai nebus. Nes už viską reikia mokėti, ir jūs patys tai puikiai žinote.

Štai taip atrodo įdomumo dėlei, pripažinkime, šiek tiek hiperbolizuota, bet vis dėlto skaudžiai tikra kultūros ištroškusio šių dienų lietuvio padėtis. Tiesa, tokia ji – tik iš pirmo žvilgsnio, tik užmetus akį į populiariausių kino filmų ir teatrų spektaklių afišas. Šalia to, kas blizga paviršiuje, visada yra kažkas giliau, kažkas visa tai palaikančio, kažkas tikro, tikrai gražaus ir dažnai nebrangaus. Ir net mitus griaunančio – jais apsistatėm kaip tvirčiausiomis barikadomis, tarsi bandydami sau įrodyti: sunkmetis pas mus, nėra čia ko tos kultūros norėti, pirmiausia pavalgyt reikia, dar išgerti.

Taip, taip, išgerti: statistiką panagrinėjus nesunku apskaičiuoti, kad alkoholiui ir tabakui daugmaž dešimt kartų daugiau nei teatrams, kinui, muziejams, parodoms ar koncertinių organizacijų paslaugoms išleidžiame.

Kad ir kaip su tais sunkmečiais būtų, kultūros ir pramogų vis tiek visiems norisi. Gyvenimas nėra tik juodas ir baltas, ir Lietuva toli gražu ne tik tokia. Didžiuosius internetinės prekybos bilietais tinklalapius panagrinėjus atrodo, kad visi renginiai iš esmės tik didžiuosiuose miestuose tevyksta, tolėliau nuo jų nebent koks triukšmingas festivalis dviem trims dienoms įsitaiso. Bet šių kaina – toli gražu ne kiekvienam kaimo vietovės gyventojui įkandama.

Namų ūkių biudžetų tyrimų duomenys rodo, kad 2008 m. didžiųjų miestų gyventojai kultūros ir poilsio reikmėms per mėnesį išleido vidutiniškai po 51,6 Lt, tuo tarpu kaimiškųjų vietovių gyventojai tam galėjo skirti 23 Lt. Tikriausiai nereikia dar kartą detaliai pasakoti apie tai, kuria linkme keitėsi gyventojų pajamų srautai per pastaruosius porą krizės ženklu pažymėtų metų. O kainos tuo pat metu kito beveik vien tik priešinga kryptimi – kilo aukštyn. Todėl, nors ir nėra naujesnės statistikos, galima kalbėti apie tai, kad dalis Lietuvos gyventojų šiandien negali sau leisti nė karto per mėnesį nukeliauti į kokį nors koncertą, teatro spektaklį ar kitokį renginį. “Swedbank” asmeninių finansų instituto skaičiavimais, vidutinė bilieto kaina šiandien siekia apie 22 Lt.

Tačiau klausimų tai kelia dar daugiau. Pavyzdžiui, apie tai, ar negalime sau leisti kultūros, ar… nenorime?

Kaimo ir miesto gyventojų pajamų skirtumas Lietuvoje akivaizdus, tad natūralu, kad pirmieji kultūrai, kaip ir kitoms vartojimo sritims, išleidžia mažiau. Vis dėlto įdomu pastebėti tai, kad 2005–2008 m. laikotarpiu išlaidos poilsiui ir kultūrai didžiuosiuose miestuose išaugo 29 proc., o štai kaime jos padidėjo net 74 proc. Šiuo laikotarpiu gerokai plėtėsi kultūrinių renginių rinka ir pasiūla, didėjo pasirinkimo galimybės: kūrėsi naujos kultūros įstaigos, daugybę koncertų Lietuvoje rengė ne tik vietiniai atlikėjai, bet ir užsienio žvaigždės, tad nenuostabu, kad tų galimybių gundomi ir leidome pramogoms daugiau. Išties, pajamos didėjo, svarbiausius poreikius patenkinti darėsi vis lengviau, tad kodėl neatgaivinti ir savo dvasios? Tačiau vos tik atėjo sunkmetis, iškart smuko renginių lankomumas, o kaltę dėl sumažėjusių galimybių ėmėme versti pinigams. Nė nepagalvodami, kad kultūrai kur kas labiau nei pinigų reikia noro ir motyvacijos.

Geras laiko praleidimas, atgaiva dvasiai ir mintims kainodaros neturi. Ji egzistuoja nebent turint konkretų tikslą, pavyzdžiui, ne norint geros muzikos pasiklausyti, o trokštant ant lietuviškos scenos pamatyti populiarų užsienio atlikėją. Tačiau ne mažiau pasitenkinimo juk gali suteikti ir nemokamas mėgėjiškas koncertas ar spektaklis.

Jau prieš porą metų, “Eurostato” skaičiavimais, beveik penktadalis visų statistinio lietuvio vartojimo išlaidų teko transportui. Per šį laikotarpį benzino kainos didėjo daugiau nei trečdaliu, atlyginimai mažėjo kone dešimtadaliu, tad beveik nėra abejonių, kad kelionėms ir degalams tenkanti išlaidų dalis didėjo ir toliau didės. Štai 1998-aisiais transportui galėjome skirti vos 11,5 proc. visų išlaidų, ir to visiškai pakako. Na, o, pavyzdžiui, mūsų kaimynai lenkai ir iki šiol transportui neskiria nė dešimtosios dalies savo išlaidų (Europos Sąjungos šalių vidurkis siekia 13,4 proc.).

Mūsų išskirtinumas nestebina: degalų kainos Lietuvoje labai nedaug arba visai nesiskiria nuo kainų kitose, ekonomiškai kur kas pajėgesnėse valstybėse. Tačiau gyventojų pajamos nuo to nepriklauso: Lietuvoje jos gerokai kuklesnės, tad transportui tenka skirti palyginti didelę išlaidų dalį.

Atrodo, kad laikui bėgant nuo ES vidurkio dar labiau atitrūksime, mat išlaidoms didėjant mūsų įpročiai sparčiai nekinta. Remiantis pastaruoju Lietuvos namų ūkių biudžetų tyrimu, daugiau kaip pusė visų transportui skiriamų išlaidų tenka benzinui ir dyzeliniams degalams. Pavyzdžiui, 2008 m. degalams įsigyti teko 58 proc. transporto išlaidų. Užklupus sunkmečiui, tik labai nedidelė dalis gyventojų ėmė mažiau važinėti automobiliais ar efektyviau naudoti degalus – apklausų duomenimis, daugelis verčiau rinkosi pigesnius degalus iš juodosios rinkos.

Taigi visai natūrali atrodo statistika, skelbianti, kad daugiausiai nuvyktų kilometrų įveikiame automobiliu. Šiuo atžvilgiu pirmaujame visoje Europoje. Daugelio senųjų ES šalių gyventojams, rodos, įprasta viešuoju transportu įveikti ne tik kelią nuo namų iki darbo, bet ir gerokai ilgesnius atstumus, tačiau lietuviai tokiu pavyzdžiu sekti nelinkę ir vis tiek renkasi brangesnę transporto priemonę.

Pernai atlikto “Eurobarometro” tyrimo duomenimis, į darbą vykstantys viešuoju transportu nurodė 36 proc. Vilniaus gyventojų. Net 51 proc. tam naudojasi nuosavu automobiliu arba motociklu. Tuo tarpu Paryžiuje automobiliu į darbą keliavo tik 13 proc., o viešuoju transportu – net 67 proc. gyventojų. Pigesnį variantą renkasi ir mūsų kaimynai: į darbą viešuoju transportu Rygoje vyko 60 proc., automobiliu – 24 proc. gyventojų, Taline atitinkamai – 52 ir 39 proc., o Varšuvoje – 60 ir 34 proc. gyventojų.

Visi šie skaičiai nėra tam, kad jus suklaidintų. Jie čia tam, kad priverstų atkreipti dėmesį ir susimąstyti. Juk tai, kad net sumažėjus pajamoms bei iškilusias degalų kainoms daugiau nei pusė gyventojų vis dar renkasi brangesnę transporto priemonę, neatrodo labai logiška.

Tokių tendencijų priežasčių būtų galima ilgai ieškoti. Matyt, nemažai pavyktų ir rasti. Juk jei yra poreikis ir noras, galimybių kažką įgyvendinti įmanoma rasti visada. Tuo tarpu nenorėdami ko nors daryti galime rasti tam šimtus priežasčių. Tas pats ir su viešuoju transportu – labai patenkintų viešuoju transportu Lietuvos sostinėje tėra 14 proc., dar 36 proc. nėra labai patenkinti, tačiau neranda ir kuo pernelyg skųstis. Na, o likusiems ir maršrutai nepatogūs, ir autobusai ar troleibusai perpildyti, ir bilietai per brangūs. Štai čia kiekvienas turėtų atidžiai paskaičiuoti.

“Swedbank” asmeninių finansų instituto skaičiavimais, vidutiniu automobiliu nuvažiuotas kilometras kainuoja 0,33–0,37 Lt. Taigi skyrus degalams, tarkime, 100 Lt, nuvažiuoti pavyks apie 285 km. Skaičiuojant darbo dienoms, vidutiniškai po 13 km. Įvertinęs atstumą nuo namų iki darbo, automobilio dėvėjimąsi, pridėjęs bent kelis litus, kuriuos neretai tenka pakloti už automobilio stovėjimą, dažnas suskaičiuos: nusipirkti tą patį 100 Lt kainuojantį mėnesinį viešojo transporto bilietą ir į darbą važinėti troleibusais ar autobusais yra kur kas pigiau. Žinoma, absoliutinti nieko negalima: individualios kelionės po Lietuvą kur kas pigiau atsieitų pasirinkus traukinį ar autobusą, tačiau automobiliu naudotis labiau apsimokės, jei į kelionę leisitės ne vienas.

Transportui skiriame penktadalį savo išlaidų, tad gal jau išties laikas išmokti bent paprasčiausias skaičiavimo pamokas, kad atsakymas į klausimą, kas ką: jūs automobilį ar automobilis – jus, būtų jūsų naudai.

Visas pasaulis, o su juo ir Lietuva, kasdien vis optimistiškiau žvelgia į ateitį: krizės skaudulius bei nuostolius palikdami užnugaryje, pamažu imame planuoti ir tikėtis, kad bus tik geriau.

Toks galėtų būti optimistinis šių dienų vertinimas. Deja, gyventojų apklausos rodo kiek kitokią realybę. Statistikos departamento paskelbtais naujausio vartotojų nuomonių tyrimo duomenimis, gyventojų lūkesčiai dėl ateities dar tikrai nėra optimistiški ir tik šiek tiek šviesesni nei prieš metus. Ppraėjusių metų gegužę namų ūkio finansinės padėties pagerėjimo per artimiausius metus tikėjosi 9 proc., šiemet – 10 proc. gyventojų. Taigi išlikęs netikrumas dėl ateities geriausiu atveju leidžia viltis, kad finansinė padėtis bent nebeblogės. To dabar tikisi 46 proc. gyventojų – 7 proc. daugiau nei pernai tuo pat metu (bet 2 proc. mažiau nei prieš mėnesį).

Į klausimą, ar tai reiškia, kad finansinio kracho pamokyti ėmėme realiai vertinti savo padėtį, geriausiai atsakytume kiekvienas asmeniškai. Jei vis dėlto taip, tuomet galima tikėtis, kad toks realistiškas padėties vertinimas išeis į gera – galbūt pagaliau nustosime kartoti senas klaidas.

Prieš kelerius metus Lietuvoje ekonomikai ir pajamoms augant, regis, dar nematytais mastais, apie ateitį negalvojome. To rezultatus matome dabar, kai penktadalis gyventojų staigiai sumažėjus pajamoms negalėtų išgyventi ilgiau nei savaitę, kai būsto ir vartojamosiomis paskolomis apsikrovusius gyventojus nuo įmokų vėlavimo neva gelbėja pastaruoju metu lyg grybai po lietaus sudygusios greitųjų kreditų bendrovės (nors iš tiesų tai jos įsuka į dar greičiau besisukančią įpročio gyventi skolon karuselę).

Deja, jokia draudimo bendrovė nepasiūlys, kaip būtų galima apsidrausti nuo neteisingų asmeninių finansų valdymo sprendimų.

Tačiau išeitis yra – tų klaidų galima tiesiog nebedaryti. Pirmiausia tereikėtų nustoti elgtis ir mąstyti taip, lyg finansinė padėtis, kurioje dabar esate, būtų visiškai nekintama. Ji tikrai gali būti geresnė, kaip ir neabejotinai gali tapti blogesnė. Viskas priklauso nuo to, kaip jūs ir jūsų šeimos nariai įvertinsite dabartinę padėtį ir kokių veiksmų ryšitės imtis, kad ateityje ji neblogėtų.
Finansiniai sunkumai kaip niekas kitas apšviečia daug tamsių kampelių, kurių pasitaiko bene kiekvienos šeimos gyvenime. Žiūrėk, vienur vienas sutuoktinis slėpė ne tik pajamas, bet ir didžiules išlaidas savo išskirtiniams pomėgiams. Kitur pradėtas vesti bendras biudžetas parodė, kad net ir kelerius metus kartu gyvenančių žmonių finansiniai įpročiai gali būti visiškai skirtingi. Štai šių metų sausį “Swedbank” asmeninių finansų instituto užsakymu bendrovės RAIT atliktas namų ūkių pajamų ir išlaidų tvarkymo tyrimas parodė, kad atskirai vienas nuo kito pinigus tvarko net trečdalis Lietuvos sutuoktinių ir gyvenimo partnerių. Natūralu, kad tai gerokai sumažina atsakomybės jausmą – ne tik už savo veiksmus, bet ir visos šeimos finansinę padėtį.

Taigi kuo anksčiau tokie aštrūs kampai bus nugludinti, tuo darnesnis ir sėkmingesnis bus šeimos finansinis gyvenimas. Kaip laimėtojos iš krizės išeis ne tos šeimos, kurios kokių nors veiksmų tvarkydamos savo finansinę padėtį ėmėsi tik priverstos nepalankiai besiklostančių aplinkybių, bet tos, kurių nariai galvoja apie rytdieną.
Laimės ir tie, kurie krizės metu nuspręs susituokti, jei to dar nėra padarę. Išties, iš pirmo žvilgsnio tai skamba nerimtai, tačiau, kaip rodo statistika, būtent sutuoktinių porų pajamos pastaruosius kelerius metus didėjo beveik sparčiausiai tarp visų tipų namų ūkių. Ką jau kalbėti apie namų ūkio finansinę padėtį labai palengvinantį naštos pasidalijimą. Štai namų ūkiai, sudaryti iš dviejų suaugusių asmenų su vaikais arba be jų, išlaidas už būstą didele našta laiko gerokai rečiau nei kitų tipų namų ūkiai.

Svarbu, kad tų pačių svarbių veiksmų, kurių dabar imamės skatinami neužtikrintumo dėl ateities, nepamirštume ir ateityje.

Kaip Lietuvoje senjorai gyvena dabar, kai dirbančiųjų ir pensinio amžiaus žmonių santykis siekia 1,3, ir kaip jie gyvens tuomet, kai vienas dirbantysis turės išlaikyti ne tik save, savo vaikus, bet ir vieną pensininką? Tokių klausimų kyla galvojant apie sparčiai senstančiai ir, deja, toli gražu ne taip sparčiai turtėjančiai Lietuvos visuomenei gresiančią realybę.

Atsakymų į šiuos klausimus turime ieškoti jau dabar. Laikas bėga taip greitai, kad tokia situacija, kad ir kaip gaila būtų, gali tapti daugelio tų, kurių profesinė karjera šiuo metu dar tik įsibėgėja, ateitimi. Kalbėti apie orios senatvės užtikrinimą tuomet darosi sunku, o ir, rodosi, neverta: labiau rūpėti ima tai, kaip senatvėje apskritai išgyvensime.

Tarkime, šiandien vidutinio dydžio darbo užmokestį (šiek tiek daugiau nei 2100 Lt neatskaičius mokesčių) gaunančio, tačiau rytoj į pensiją išeinančio vidutinio lietuvio laukia iš anksto parengtas šokas. Būsimos jo pajamos per mėnesį sieks vos trečdalį to, ką gaudavo iki šiol: vidutinė senatvės pensija vos priartėja iki 750 Lt. Kaip manote, ar įmanoma maistui, mokesčiams ir kitoms reikmėms tenkančias išlaidas staiga sumažinti lygiai dviem trečdaliais?
Sakysite, įmanoma, nes būna ir blogiau? Taip, iš tiesų būna, bet…

Sociologinių apklausų duomenys rodo, kad daugelis Lietuvos gyventojų apie ateitį mąsto, bet jai visiškai nesirengia. Štai Vertybinių popierių komisija neseniai pristatė apklausos rezultatus, atskleidusius, kad savo senatve rūpintis patys linkę 63 proc. gyventojų. Ką reiškia šis rūpinimasis – ar konkrečius veiksmus taupant ir savarankiškai kaupiant pensijai, ar tik pamąstymą apie tai, kaip toje senatvėje bus sunku, – neaišku.

Be to, galima tik spėlioti, ką galvoja likusieji 37 proc. Tikėtina, kad paklausę išgirstume ką nors panašaus į tai, ką girdime iš dabartinių senjorų. Daugmaž “visą gyvenimą dirbęs, turiu teisę į padorią senatvę”. Šio teiginio teisingumu iš principo, matyt, niekas ir nesuabejotų – kartų solidarumo principu pagrįsta socialinės apsaugos sistema išties turėtų užtikrinti, kad senatvė bent jau nežemintų. Tačiau, kaip matome, būna visko. Todėl bent jau jaunoji ir vidurinė karta, kalbėdama apie pensiją, turėtų suprasti, kad jiems nebetinka žodžiai “dirbau ir užsidirbau”, kad teks juos keisti į “dirbau ir pasirūpinau”. Kol dar nevėlu.

Lietuvoje pensijoms išleidžiama apie 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Daugelio Europos šalių vidurkis – 10–12 proc. BVP, tad tų šalių pensininkų gyvenimo lygis iš esmės nesiskiria nuo dirbančiųjų gyvenimo lygio. Tuo tarpu Lietuvoje ilgai lauktos socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos vis dar paskendusios migloje, tad į pensiją išėjęs žmogus gauna daugmaž trečdalį buvusių pajamų. Tam, kad pensijoje būtų galima išlaikyti buvusį gyvenimo lygį, reikėtų gauti bent 70–80 proc. buvusio darbo užmokesčio dydžio pajamas. Valstybė nebuvo, nėra ir artimiausiu metu tikrai nebus pajėgi to užtikrinti. Taigi kalbant apie senatvę ir pensiją, kertiniu žodžiu šiandien tampa žodis “paSIrūpinti”. Juolab kad neišvengiama jaunos ir vis dar nestabilios ekonomikos pasekmė bus plačiai paplitusio nelegalaus darbo nulemtos mažos pensijos tiems, kurie gyvena tik šia diena.

Siekdami geresnio kąsnio šiandien, dažnai nė nesusimąstom, kad jį gauname mainais į skurdesnį gyvenimą senatvėje. Jaunas, ką tik dirbti ir uždirbti pradėjęs žmogus, paragintas taupyti greičiausiai atkirs vienu argumentu: O kam, gal aš tos pensijos visai nesulauksiu, geriau jau dabar pagyvensiu taip, kaip norisi”. Toks požiūris atsispindi ir visuomenės nuomonės apklausose – senatvė mažiausiai rūpi jaunimui. Jaunoji dvidešimtmetės valstybės gyventojų karta mąstyti suaugusiojo protu ir pati galvoti apie save bei savo ateitį dar nelinkusi.

Tad lieka tik paklausti, o kas bus, jei ta senatvė vis dėlto ateis? Įžengęs į penktąją dešimtį ir supratęs, kaip sparčiai artėja tas laikas, kai teks gyventi iš pensijos, žmogus greičiausiai jau supras, kad jis pats yra vienintelis savo finansinės gerovės garantas. Bėda tik ta, kad kuo vėliau jis pradės kauptis savo senatvei, tuo didesnes sumas kas mėnesį jam teks atidėti. Taip ne tik nepavyks daug sukaupti pačiai pensijai, bet ir paskutiniai metai prieš ją nebus džiugūs, o pažymėti suveržtų diržų paliekamais randais.

Prieš trejus metus kompanijos “Spinter tyrimai” atlikto jaunimo situacijos sociologinio tyrimo duomenimis, pagrindinė bėda, su kuria tuomet susidūrė keturios iš dešimties jaunų Lietuvos šeimų, buvo materialiniai sunkumai. Neabejotina, kad šiandien, kai beveik visų pinigines yra palietusi krizė, tokių šeimų dar daugiau. Galime manyti, kad taip nutiko dėl ekonominės šalies padėties ar didelio nedarbo, tačiau turime pripažinti, jog finansinę šeimos gerovę daug lemia ir jos turimų finansinių išteklių valdymas. Na, o pastangos, dedamos siekiant paskatinti suaugusiuosius ne bėgti nuo finansinių sunkumų, bet aktyviai su jais tvarkytis, tikslą pasiekia sunkiai.

Vis dėlto galimybių bent savo vaikus išmokyti elgtis su pinigais turime: prieš išeidami į savarankišką gyvenimą vaikai dvylika metų praleidžia mokykloje, kurioje mokosi (ar bent jau turėtų mokytis) ir ekonomikos.

Šįkart nekelkime klausimo dėl ekonomikos dalyką mokyklose dėstančių mokytojų kompetencijos – tai atskiros diskusijos verta tema. Užteks pasakyti tiek, kad, kaip pripažįsta net Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai, daugelyje mokyklų ekonomika yra podukros vietoje: šį dalyką dėsto mažiausią krūvį turintys kitų dalykų (geografijos, istorijos, kai kur netgi technologijų) specialistai. Svarbiau tai, kad per šias pamokas nagrinėjant pateikiamą teorinę medžiagą apie ekonomiką sunku suprasti, kaip vaikas galės tas žinias panaudoti savo gyvenime. Štai asmeniniams finansams valdyti – iš esmės viso gyvenimo finansinės sėkmės pamatui pakloti – mokyklose skirtos keturios akademinės valandos, o metodinės medžiagos praktiškai nėra. Taigi kalbame apie ekonomiką, bet nekalbame apie pinigus. Rezultatas – jaunimui trūksta žinių, kaip tvarkyti asmeninius finansus.

Kovo pradžioje “Swedbank” asmeninių finansų institutas atliko beveik puspenkto šimto įvairių Lietuvos mokyklų 9–12 klasių mokinių apklausą. Paaiškėjo, kad nepaisant to, jog trečdalis jų tvirtina mokantys elgtis su pinigais, net 87 proc. vis tiek jaučia finansinių žinių trūkumą. Su tuo, kad moksleiviams reikėtų daugiau informacijos apie asmeninių finansų valdymą, sutinka ir 93 proc. ekonomikos mokytojų. Kuo mokiniai pildo šią spragą? Patys sako, kad visų pirma – tėvų patarimais. Tačiau tyrimai rodo, kad daugelis tėvų su vaikais mieliau kalba apie alkoholį ir narkotikus nei apie pinigus. Be to, kas gali garantuoti, kad savamoksliai, dažnai tik savo patirtimi besivadovaujantys tėvai išties suteikia teisingą informaciją, duoda geriausius patarimus? Juolab kad patirties kartais pritrūksta ir jiems patiems.

Lietuvoje sparčiai mažėja šeimų, gebančių laiku sumokėti visas sąskaitas ir padengti įsipareigojimus, daugėja tokių, kuriems staiga tenka smarkiai susispausti, imti taupyti net ir svarbiausių poreikių sąskaita. Galima tikėtis, kad jaunimas, matydamas iš anksto piniginio rezervo nesukaupusių, todėl į nepavydėtiną padėtį patekusių savo artimųjų pavyzdį, iš to pasimokys. Bet vaikas, įpratęs lengvai gauti kišenpinigių ir greitai juos išleisti, savo elgesio su pinigais įpročių greičiausiai nepakeis ir suaugęs. Bent jau tol, kol tikrovė ar liūdna asmeninė patirtis neprivers.

Tapęs studentu jis susidurs su pirmomis tikro gyvenimo pamokomis, kai norai gali sunkiai sutapti su galimybėmis: norės ir automobilio, ir pasilinksminti, ir draugus pavaišinti, o pinigų viskam greičiausiai neužteks. Savų pamokų duos ir pirmasis darbas, kuris geriausiai parodys, kad pinigai neauga ant medžių ir tai, ką uždirbi per visą dieną, išleisti gali per kelias minutes. Asmeninis susidūrimas su tikrove, kurioje laukia galybė finansinių pasirinkimų ir sprendimų, sukels nemažą stresą. Tai aktualu ne tik sunkmečiu – žinių stoka gali neleisti išnaudoti galimybių geriau gyventi ir ekonomikos pakilimo metu.

Jaunimo finansiniu švietimu jau susirūpino įvairios valstybės institucijos, verslo ir asocijuotos struktūros, supratusios, kad su savo finansais tvarkytis mokantys žmonės kuria užtikrintą ateitį ne tik sau, bet ir visai valstybei. Reikia tikėtis, jog pradėti finansinės edukacijos projektai įtvirtins suvokimą, kad neužtenka žinoti ekonomikos terminų – kur kas svarbesni yra paprasti, bet taip reikalingi savo pačių piniginės tvarkymo įgūdžiai.

Odeta Bložienė yra “Swedbank” asmeninių finansų instituto vadovė