Dėl galimo kartelinio susitarimo tarp šalies degalinių kilęs triukšmas priminė, kad sveikas protas ir įstatymo raidė ne visada eina kartu. Paskelbta, kad pagrindo tyrimui nėra.

Nors Konkurencijos taryba nuolat užverčiama daugybe skundų dėl galimų Konkurencijos įstatymo pažeidimų ar galimų kartelinių susitarimų Lietuvoje, viso to atomazga būna labai nyki: nei verslas, nei visuomenė apčiuopiamos naudos negauna. Ir visai nesvarbu, kad ši institucija darbuojasi jau du dešimtmečius ir kad pagrindinė jos misija – duoti naudos vartotojams.
„Paprastai mus pasiekia informacija, kad kažkas patrauktas atsakomybėn, kad kažkam paskirtos baudos, tačiau apskritai matome tam tikrą Konkurencijos tarybos bejėgiškumą: mato, konstatuoja, bet nieko padaryti negali“, – komentuoja Verslo darbdavių konfederacijos pirmininkas Danas Arlauskas.
Konkurencijos tarybos darbu nepatenkintas ir Nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ vadovas Algimantas Kondrusevičius. „Nežinau, kuo jie ten užsiima, tačiau verslas rezultatų nemato, – teigia jis. – Konkrečiai mums skausmingiausi du dalykai – degalų ir privalomosios civilinės atsakomybės rinka, kurioje mums draudimo įkainiai keliskart didesni nei kitose regiono valstybėse. Taigi iš karto ir klausiame: kiek Konkurencijos taryba prižiūri šias rinkas ir kodėl nematyti rezultatų?“
O Nacionalinės vartotojų konfederacijos prezidentas Kornelijus Papšys dar kategoriškesnis: jis atvirai sako, kad Konkurencijos taryba yra viena iš tų prie Vyriausybės sukurtų butaforinių institucijų, į kurias žmonės kreipiasi turėdami problemų, tačiau vietoj pagalbos tegauna ilgai trunkančius susirašinėjimus. „Galiausiai žmonėms viskas nusibosta, jie nusispjauna, ir viskas lieka kaip buvę“, – kritikuoja pašnekovas.
„Iš esmės jų darbą vertinu neigiamai, tai niekam nereikalinga, parazitinė institucija“, – piktų žodžių negaili ir Buitinių vartotojų sąjungos vadovas Antanas Algimantas Miškinis. Pasak jo, vartotojai jokios teigiamos naudos nesulaukia ir piktinasi, kad nors ši institucija skelbiasi pirmiausia galvojanti apie vartotojus, iš tikrųjų taip nėra. Paprastai Konkurencijos taryba elgiasi labai formaliai.
Panašiai apie Konkurencijos tarybą atsiliepia ir šalies politikai. Buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, daug kartų susidūręs su šia institucija, sako niekada laukiamų rezultatų taip ir nesulaukęs: „Daug apsukų – mažas rezultatas. Prisidengiama neviešumo skraiste, ir nuolat tegirdi: „Laukite, tiriame, tuoj bus rezultatai.“ O tie rezultatai nuvilia, nors tiriama metų metais.“
Seimo Audito komiteto narė Loreta Graužinienė taip pat sako su šia institucija siejusi kur kas daugiau vilčių, bet jos, deja, nepasiteisino.
Taigi matome visišką prarają: Konkurencijos tarybos vadovas ir darbuotojai aiškina, kad jie dirba labai daug ir iš širdies, bet skirtingi visuomenės atstovai tvirtina nematantys jokių apčiuopiamų šios institucijos darbo rezultatų.

Nemažai įžūlių ekscesų net nenagrinėjami

Daug ką papiktino ar bent jau galvą kraipyti privertė naujausias Konkurencijos tarybos vadovo Šarūno Keserausko pareiškimas, kad nėra pagrindo tirti galimo kartelinio susitarimo šalies degalų rinkoje. Nors naftos kainos pasaulyje krinta bent porą mėnesių, didmeninės benzino kainos šalyje mažėjo, tačiau, pasirodo, šalies degalinių tai niekaip neveikia. Negana to, vienu metu kainos netgi kilo. Konkurencijos tarybos nesujaudino net premjero Algirdo Butkevičiaus pasipiktinimas degalinių valdytojų elgesiu.
„Mūsų didmeninės prekybos rinkoje „Orlen Lietuva“ vienareikšmiškai diktuoja savo sąlygas, ir čia jokios konkurencijos nėra, – įsitikinęs A.Kondrusevičius. – O ir kitose šios rinkos dalyse situacija tikrai nenormali. Nenoriu daryti toli einančių išvadų, bet Lietuvoje degalų akcizas vienas mažiausių ES, PVM – vidutinis, tačiau marža mažmeninės prekybos tinkluose viena didžiausių Europoje. Net lyginant absoliučiaisiais dydžiais ji didesnė negu Švedijoje ar Austrijoje. Ir vėl klausiu: o kur Konkurencijos tarybos išvados apie tai?“
Ir tokių pavyzdžių daugybė. Niekas mums taip ir nesugebėjo paaiškinti, kas pražiūrėjo, kad Vilniaus šilumos ūkyje susiformavo monopolija. “Veidas” jau rašė, kad koncernas „Icor“ išsikerojo ne tik šilumos tiekimo, bet ir atliekų tvarkymo, taip pat biokuro rinkoje. Sveikas protas čia jau turėtų rėkte rėkti, kad tendencijos labai negeros. Bet, pasirodo, formaliai “Icor” nėra monopolininkas, nes, kaip teigia Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotojas Elonas Šatas, reikia išskaidyti „Icor“ veiklos sritis ir atskirai žiūrėti, kokią rinkos dalį koncernas užima. Nors taip dingsta bendras vaizdas ir išsivadėja visa ko esmė, tačiau būtent taip Lietuvoje ir žiūrima į konkurencinius dalykus, todėl teisinė logika neretai užgožia sveiką protą. Galiausiai turime tai, ką turime.
K.Starkevičius mano, kad tokia Konkurencijos taryba, kokia yra dabar, apskritai nėra pajėgi pažaboti esamų monopolijų ir oligopolijų ar užkirsti kelio susidaryti naujoms. Ir jis teisus. Daugiausia, ką ji gali padaryti kovodama su rinkų koncentracija, tai suteikti leidimus arba jų nesuteikti vienoms įmonėms įsigyti kitas. Taigi gyventojams, puoselėjusiems viltis, kad Lietuvoje kada nors nebeliks oligopolijų ar kad šildymas sostinėje atpigs, telieka prisiminti kalambūrą, jog viltis – kvailių motina.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.