Prieš 75 metus spalio 6 d. lenkų generolo Franciszeko Kleebergo pajėgoms pasidavus prie Liublino, pasibaigė daugiau nei mėnesį trukęs Lenkijos pasipriešinimas nacistinei Vokietijai. Kampanijai įpusėjus Lenkijai buvo smogta į nugarą – rugsėjo 17 d. įsiveržė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Taip šalį dar kartą pasidalijo grobikai kaimynai.

Rimgaudas Kardašius

Lenkija iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios pati nevengė mikroimperinių ambicijų regione ir vaizdavo didelę jėgą. Jos likimas buvo nulemtas anaiptol ne 1939-ųjų rugsėjo 1 dieną, kai Vokietijos karo laivas „Schleswig-Holstein“ pradėjo šaudyti į į lenkų įgulą, saugančią izoliuotą Vesterplatės prieplauką.

Tada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, bet lemtingi sprendimai priimti daug anksčiau. Šios šalies, kaip ir kitų grobikų kelyje atsidūrusių regiono valstybių, likimas aiškėjo yrant po Pirmojo pasaulinio karo sukurtai kolektyvinio saugumo sistemai, įteisintai Versalio taikos sutartimi. Byrėjimą lydėjo slapti, kartais net ir vieši, sandėriai bei išdavystės. Po 1933 metų, kada į valdžią Vokietijoje atėjo nacių vadas Adolfas Hitleris, kapituliavo ne viena Vakarų demokratija.

Pro pirštus pažiūrėta į Vokietijos kariuomenės galios didinimą, kuris buvo neteisėtas pagal Versalio sutartį. Susitaikyta su Reino srities remilitarizacija. Galiausiai 1938 m. Miunchene įvyko sandėris (o veikiau – vėlgi eilinė kapituliacija) – Prancūzija ir Jungtinė Karalystė sutiko tyliai užmerkti akis prieš Čekoslovakijos valstybės likvidavimą. Vadinti tai sąmokslu netikslu, nes mainais Vakarų demokratijos nieko negavo, neskaitant popierėlio apie taiką, kurio tikroji vertė paaiškėjo po metų.

Vis dėlto Jungtinė Karalystė ir Prancūzija oficialiai suteikė karinių garantijų Lenkijai, ir ši teoriškai buvo saugoma sąjungininkų. Dėl to, beje, ligi šiol yra ginčijamasi. Tuometinį britų premjerą Neville’į Chamberlainą kai kas kritikuoja ne tiek dėl ryžto stokos, kiek dėl neva avantiūrizmo, suteikiant garantijų vienai iš Rytų Europos diktatūrų. Svarstoma, ar taip nebuvo anksčiau išprovokuotas pasaulinis karas, ar ne tai sudarė Stalinui sąlygas įdiegti savo valdžią pusėje Europos.

Paskutinis „galios demonstravimas“

Lenkija prieš Antrąjį pasaulinį karą nebuvo demokratinė šalis. Tai nieko keista, nes regione demokratijų nedaug ir tepasitaikė. Šalia to Varšuvos kursas pasižymėjo ir Didžiosios Lenkijos atkūrimo iliuzijomis. Ne visada, kalbant apie ano meto įvykius, norima prisiminti, kad dar visai neseniai, prieš tragišką 1939 m. rudenį, Lenkija neva pademonstravo galią. Pirmiausia ultimatumu privertė Antano Smetonos režimą užmegzti su ja diplomatinius santykius, kurių nebuvo dėl, Lietuvos vertinimu, okupuoto Vilniaus, o vėliau nepamiršo atsikąsti gabalo naikinamos Čekoslovakijos valstybės – prisijungė Tešino sritį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Stebėdami įvykius Kryme lietuviai nesijaučia nei saugūs, nei ramūs: dauguma – 87 proc. Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų mano, kad Rusija vėl gali mėginti okupuoti Lietuvą arba jos dalį. Kad ši grėsmė, daugelio Lietuvos miestiečių nuomone, yra visiškai reali, parodė „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ kovo 18–20 dienomis atlikta apklausa.
Rusijos keliama grėsme Lietuvai netiki tik kiek daugiau nei 8 proc. didmiesčių gyventojų: tiek respondentų linkę manyti, kad Lietuva, saugoma NATO, šiandien yra visiškai saugi.
„Veido“ užsakymu atlikta apklausa taip pat liudija akivaizdų Lietuvos gyventojų nepritarimą Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmams Ukrainoje. Rusijos veiksmų Kryme nepalaiko net 78,2 proc. lietuvių.
Kita vertus, Rusijos pusėn šiuo atžvilgiu yra linkę stoti irgi palyginti nemažai – arti penktadalio apklaustų gyventojų.

Ar pritariate Rusijos prezidento V.Putino veiksmams Kryme? (proc.)
Nepritariu     78,2
Pritariu     18,8
Neturiu nuomonės     3

Jūsų nuomone, ar grėsmė mūsų šaliai yra reali: ar Rusija gali mėginti vėl okupuoti Lietuvą ar jos dalį? (proc.)
Taip, tokia grėsmė visiškai reali     87
Ne, to negali būti, nes Lietuvą saugo NATO     8,4
Nežinau / neturiu nuomonės     4,6
Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. kovo 18–20 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Žmogaus teisių komitetas posėdyje trečiadienį nutarė įpareigoti Vyriausybę kasmet atsiskaityti, kas padaryta, jog Rusija atlygintų Lietuvai sovietų okupacijos padarytą žalą.

„Lietuvos piliečiai referendume savo valią žalos atlyginimo klausimu pareiškė dar 1992 metais, o 2000-aisiais parlamentas priėmė atitinkamą įstatymą, tačiau realių žingsnių, kad Sovietinės okupacijos Lietuvai padaryta žala pagaliau būtų kompensuota, taip ir nesulaukėme“, – sakė Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Arminas Lydeka.

A. Lydeka artimiausiu metu įregistruos įstatymo pataisą dėl Vyriausybės įpareigojimo apie nuveiktą darbą Seime atsiskaityti kartą per metus, per  pavasario sesiją.

Sovietų okupacijos padarytos žalos kompensavimo klausimą Lietuva iškėlė iškart paskelbusi nepriklausomybę. 1992 m. birželio 14 d. buvo surengtas referendumas, kuriame 90 procentų dalyvavusių rinkėjų (iš viso apie 69 procentus visų Lietuvos piliečių) pareikalavo, kad Rusija išvestų buvusios SSRS kariuomenę ir atlygintų Lietuvai sovietinės okupacijos padarytą ir su ja susijusią žalą.

Anksčiau darytais ekspertų skaičiavimais, bendra okupacijos padarytos žalos suma – apie 20 milijardų dolerių.