BFL

3 klausimai Krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui

VEIDAS: Šios savaitės pradžioje patvirtinote informaciją apie Jungtinių Amerikos Valstijų gynybos departamento siūlymą į Lietuvą, Baltijos ir kitas Rytų Europos šalis atsiųsti sunkiosios ginkluotės. Ką šis žingsnis reikštų mūsų šaliai ir visam regionui?

J.O.: Nepaisant Vakarų šalių pastangų taikiai sureguliuoti konfliktą Ukrainoje ir stabilizuoti padėtį regione, saugumo situacija jame, deja, negerėja. Vykstant militarizacijai prie mūsų sienų, stebint nedraugiškus veiksmus iš Rusijos pusės, Lietuva ir Aljansas imasi visų reikiamų veiksmų savo narių saugumui užtikrinti. JAV dalyvavimas užtikrinant Europos saugumą buvo, yra ir bus labai svarbus. Todėl mūsų sąjungininkų iš JAV itin greita reakcija padidėjus įtampai Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse, o dabar ir svarstymas stipriau dalyvauti regiono reikaluose mums, o kartu ir visai Europai, yra ypač svarbus, labai lauktas ir sveikintinas. Taip iš esmės įrodomas JAV įsipareigojimas Europos saugumui ir dar labiau sutvirtinami transatlantiniai ryšiai. Transatlantinio ryšio tvirtumas, sąjungininkų vienybė yra esminiai elementai, būtini Aljanso saugumui užtikrinti. Taip pat būtina yra ir nuosekliai, detaliai pasirengti gintis, apimant visus būtinus elementus: pradedant nuo sprendimo priėmimo ir baigiant tinkamai parengtomis, ginkluotomis ir sąveikiomis, atitinkamai išdėstytomis ir aprūpinamomis pajėgomis.

VEIDAS: Ką šis sprendimas, kuriam dar turi pritarti JAV vyriausybė, galėtų reikšti Rusijai, kokios jos reakcijos galima tikėtis?

J.O.: Vargu ar galima tikėtis, kad dabartinė Rusijos vadovybė pasveikins šiuos sprendimus. Jau girdėjome Rusijos gynybos ministerijos atstovų reakciją, kurią nesunkiai buvo galima prognozuoti. Drįstu abejoti, ar jie patys tiki tuo, ką sako. Tačiau NATO keliamos grėsmės eskalavimas yra viena iš dažniausių Rusijos propagandistų temų. Rusijos propagandai būdinga priežastis ir pasekmes sukeisti vietomis. Toje šalyje labai mėgstama kalbėti apie Aljanso keliamą grėsmę, tarytum ne jos pajėgos 2008 m. įsiveržė į Gruziją, o pernai – į Ukrainą, tarytum ne jos pajėgos „Zapad“ pratybose 2009 ir 2013 m. repetavo karinius veiksmus Baltijos šalių ir Lenkijos teritorijoje.

Būtina jiems nuolat priminti, kad visi NATO sprendimai dėl saugumo priemonių Baltijos regione buvo priimti po to, kai (ir dėl to, kad) Rusija ėmė karinėmis priemonėmis įgyvendinti savo politinius tikslus. Panaikinus šias priežastis, keistųsi ir pasekmės. Be to, visi šie veiksmai yra skirti ne grasinti, bet atgrasyti ir mūsų gynybai stiprinti.

VEIDAS: Kokios dalys sudaro sunkiąją ginkluotę ir kiek jos galėtų būti priimta Lietuvoje?

J.O.: Kalbėdamiesi su JAV ne kartą esame išsakę interesą ir pasirengimą priimti bataliono grupės dydžio JAV kovinį vienetą su pajėgomis, sunkiąja ginkluote ir paramos elementais. Formaliai sprendimas dėl ginkluotės dislokavimo vietos ir apimties dar nėra priimtas, tad galime tik numanyti JAV planus, remdamiesi dabar į regioną atsigabenamos sunkiosios ginkluotės pavyzdžiu. Tai gali būti šarvuotieji ratiniai transporteriai „Stryker“, pėstininkų kovos mašinos „Bradley“, tankai „Abrams“ ir kita. Konkretūs ginkluotės tipai ir jos dydis priklausys nuo JAV sprendimo.

Į „Veido“ klausimus atsako krašto apsaugos ministras Juozas Olekas

VEIDAS: Gal galėtumėte išvardyti, kokie yra Vyriausybės prioritetai dėl krašto gynybos politikos ir kokią pažangą pavyko pasiekti per šiuos metus?
J.O.: Šalies gynyba ir saugumas yra vienas Vyriausybės prioritetų. Visų pirma, radę labai sumažintą biudžetą, kartu su kitomis partijomis įsipareigojome nuosekliai siekti didesnio finansavimo. Rezultatai matomi jau dabar: per šiuos metus Lietuvos gynybos sistema lėšų gavo maždaug 6 proc., arba 50 mln. Lt, daugiau. Panašus augimas numatomas ir 2014 m. Tikimės, kad mums pavyks įgyvendinti tikslą ir 2016 m. biudžeto lėšų dalis, skiriama gynybai, sudarys 1 proc. BVP.
Antras svarbus tikslas – užtikrinti šalies saugumą dalyvaujant kolektyvinės gynybos sistemoje. Svarbu, kad Lietuvos kariuomenė būtų pasirengusi veikti tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse kartu su partneriais. Per beveik dešimtmetį įgijome patirties ir Europos Sąjungos, ir NATO operacijose, todėl norėtume šį skirtingų valstybių pajėgų suderinamumą bei patirtį išnaudoti ne tik operacijose, bet ir pratybose. Ką tik įvyko „Steadfast Jazz 2013“ tarptautinės pratybos, džiaugiamės, kad jose Lietuvos kariai pasirodė sėkmingai.
Kartu ypatingą dėmesį skiriame karių koviniam rengimui, darbo sąlygų gerinimui, taip pat – pilietiniam, patriotiniam jaunimo ugdymui. Šią vasarą skyrėme papildomų lėšų stovykloms, kuriose dalyvavo Šaulių sąjungos ir kitų organizacijų nariai. 2012 m. tokiose stovyklose iš viso dalyvavo apie tūkstantį jaunuolių, o šiemet šis skaičius išaugo iki trijų tūkstančių. Ateityje tam skirsime didesnį dėmesį. Be to, dėmesio skiriame ir įvairių specialybių absolventams, kurie reikalingi kariuomenės struktūrai ir galės joje dirbti.
VEIDAS: Daugelis valstybių, mažėjant finansavimui ir plečiantis grėsmių spektrui, ieško siauresnių gynybos politikos nišų, kad galėtų išnaudoti savo potencialą. Kokia yra Lietuvos kariuomenės plėtojimo vizija?
J.O.: Tikslas, žinoma, – moderni, gerai apginkluota, motyvuota ir gebanti darniai su sąjungininkais veikti kariuomenė. Iššūkių laukia daug: ir konvencinių, ir naujų, tokių kaip kibernetinės atakos. Lietuvos kariuomenė šia kryptimi žengia svarbius žingsnius: pradeda funkcionuoti naujas grėsmes identifikuojantis Energetinio saugumo centras. Antra, mūsų daliniai yra vertinami tarptautinėse operacijose, o ypač išskirčiau puikiai parengtas specialiąsias pajėgas, kurios jau pasitelkiamos kaip pavyzdys kitoms valstybėms. Trečia, stipriname dalyvavimą ir įvairiose ES operacijose. Pavyzdžiui, mūsų kariai instruktoriai apmoko Malio kariuomenę, tokio pobūdžio veikla turi būti tęsiama ir ateityje.
Tai – galimos kryptys, kuriose Lietuva yra tapusi lydere ar bent jau yra labai vertinama tarptautinės bendruomenės, todėl turėtų jas dar geriau išnaudoti: energetinis saugumas, specialiųjų pajėgų vystymas, dalijimasis patirtimi ir apmokymai.
VEIDAS: O kokių didžiausių grėsmių Lietuvai įžvelgiate ir kaip rengiamasi jas atremti?
J.O.: Suskirstyčiau jas į dvi dalis: naujosios, tokios kaip kibernetinės, informacinės atakos, energetinis saugumas, bei tradicinės, nors ir jos keičiasi dėl modernių kariavimo metodų, terorizmo grėsmės. Grėsmės turi būti atremiamos tiek mūsų, tiek bendromis Aljanso pajėgomis, nes tokie projektai, kaip priešraketinis gynybos skydas ar oro erdvės saugumas, mums neturint lietuviškų naikintuvų, tampa bendra valstybių prerogatyva. Labai svarbu, kad Lietuva, rengdama savo kariuomenę, turėtų tvirtą visuomenės palaikymą ir pasitikėjimą.
VEIDAS: Lietuva baigė aštuonerius metus trukusią misiją Afganistano Goro provincijoje, iki 2014 m. pabaigos iš šios šalies turėtų atsitraukti beveik visos sąjungininkų pajėgos. Kaip, pasibaigus šiai, neabejotinai prioritetine viso Aljanso kontekste laikytai misijai, keisis Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse operacijose?
J.O.: Tarptautinė paramos operacija Afganistane buvo svarbiausia ne tik NATO aljanso, kurį sudaro 28 valstybės, bet ir dar platesniu mastu, nes joje dalyvavo daugiau nei 50 šalių. Aktyvus Lietuvos dalyvavimas operacijoje, Goro atstatymo misijos sėkmė parodė Aljansui, kad esame visaverčiai NATO nariai, gebantys imtis atsakomybės bei įveikti iššūkius. Pasibaigus Goro misijai mus jau pasiekia žinios, kad provincija išlieka stabili, o tai – įvertinimas ne tik Lietuvos pajėgų veikimo karinėje operacijoje, bet ir pagalbos rengiant vietinius dalinius, kurie perima atsakomybę už saugumą.
Šiuo metu vyksta derybos su Afganistano vadovybe dėl ateities po 2014 m. Vienas aspektų – tęsti mokymo misiją, per kurią Lietuvos instruktoriai galėtų dalytis patirtimi su vietos pajėgomis. Tai būtų mokomoji, ne karinė misija.
Yra ir kitų tarptautinių operacijų: Kosove, kur štabuose dirba Lietuvos karininkai, ES operacijos, tokios kaip ATALANTA ir Malio mokomoji. Galbūt ateityje atsiras Jungtinių Tautų misijų, kuriose mes daug patirties neturime, bet galime jos įgyti aktyviai bendradarbiaudami su Šiaurės šalimis. Vienas būdų išlaikyti pasirengimą – tarptautinės pratybos, todėl jos išliks labai svarbia kariuomenės veiklos dalimi.
VEIDAS: nemažai kalbėta apie oro policijos misiją, kuri šiuo metu vykdoma Šiauliuose, mat Estija išreiškė pageidavimą rotuoti pajėgų buvimo vietą. Ką apie tai manote?
J.O.: Mūsų noras – kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro erdvė nebūtų daloma. Kol kas operacija vyksta sėkmingai: sumažėjo sienos pažeidimų, sukurta patraukli Šiaulių oro bazė, į kurią investuojame nemažai lėšų. Atvykstančios pajėgos ir pilotai yra patenkinti tuo, ką esame sukūrę, todėl nematome prasmės kažką keisti, tai neduotų pridėtinės vertės. Kalbamės su Estijos pareigūnais, kurie yra išreiškę norą prie to prisidėti, tačiau siekiame ne draskyti tai, kas jau sukurta, o ieškoti naujų galimybių bei kitokių projektų. Metų pabaigoje veikiausiai susitiksime ministrų lygiu ir dar sykį tai aptarsime.

Septintoje iš šešiolikos Vyriausybių dirbsiantis politikas rengiasi keisti nemažai savo pirmtakės R.Juknevičienės padarytų sprendimų.

Aukščiausi postai labai arti, bet nepasiekti
57-erių Juozas Olekas – paradoksalus politikas. Viena vertus, jo karjeros galėtų pavydėti dauguma varžovų: talentingas mikrochirurgas, 1988-aisiais nuėjęs kartu su Sąjūdžiu, iš karto šoktelėjo į valstybinį olimpą ir ilgam įsitvirtino tarp tų kelių dešimčių politikų, kurie priiminėja valstybės gyvenimą lemiančius sprendimus.
Kita vertus, J.Olekui per visą buvimo politikoje laiką nė karto nepavyko užlipti ant aukščiausios pakopos. Jis visados būdavo minimas ir tarp kandidatų į partijos pirmininkus, ir tarp kandidatų į ministrus pirmininkus, teko girdėti jo pavardę ir tarp partijos kandidatų į valstybės vadovo postą, nors buvo aišku, kad tai būtų labiau principinis dalyvavimas, bet ne reali kova. Tačiau vienas dalykas būti minimam tarp kandidatų, kitas – kandidatuoti ir dar kitas – laimėti.
Jo biografija – ideali politikui. Sibire gimęs tremtinių vaikas, po grįžimo į Lietuvą augęs tautiškumo bastionu dar nuo XIX a. esančioje Suvalkijoje, vien savo gabumais mokslui ir darbštumu prasimušęs į žmones ir ne bet kur, o vienoje labiausiai gerbiamų sričių – medicinoje. Vos persiritęs per trisdešimtmetį – jau Vilniaus universiteto Mikrochirurgijos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis, mokslų daktaras, 1988-aisiais – Valstybinės premijos laureatas. Tų pačių metų rudenį su atgimimo banga pasuka į politiką, išrenkamas Sąjūdžio Seimo nariu, kaip Sąjūdžio iškeltas kandidatas laimi rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Įstoja į tuo metu atkurtą Socialdemokratų partiją.
Po dvejų metų, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, tampa pirmosios Vyriausybės sveikatos apsaugos ministru. Bet 1992-ųjų pabaigoje, rinkimus laimėjus Algirdo Brazausko LDDP, atsisako siūlymų likti dirbti valstybiniame poste ir grįžta į mediciną. Daro unikalias operacijas, po dvejų metų – jis jau prestižinės universitetinės „Žalgirio“ ligoninės vyr. gydytojas, vienas garsiausių šalies chirurgų, įvairiausių šalies ir tarptautinių medikų organizacijų narys ir vadovas. Geresnę profesinę karjerą sunku ir įsivaizduoti, perspektyvos, tiek profesinės, tiek finansinės, pačios šviesiausios.
Vis dėlto 1996-aisiais J.Olekas iš esmės baigia gydytojo karjerą ir vėl grįžta į politiką. Sėkmingai. Nors tai buvo visuotinio balsavimo už konservatorius metai, savojoje Suvalkijos apygardoje (kurioje laimėjo rinkimus ir dabar) J.Olekas įveikia konservatorių kandidatą, ateina į Seimą kaip socialdemokratų atstovas ir nuo tol aukštosios politikos nebepalieka. Jis – penkta kadencija paeiliui Seimo narys, sveikatos apsaugos ministras penkiose Vyriausybėse, krašto apsaugos ministru tapo antrąkart.

Kai reikia rizikuoti, sėda skaičiuoti
Partijoje jis taip pat buvo labai arti aukščiausio posto, bet jo taip ir nepasiekė. Viena vertus, nuo pat 1999-ųjų jis – su nedidele pertrauka vienas aukščiausios vadovybės narių pirma „grynoje“, arba, kaip ją dar vadina, tikrųjų socialdemokratų, partijoje, o vėliau, šiai įsiliejus į LDDP, ir naujoje, jungtinėje partijoje. Kita vertus, visi bandymai palypėti aukščiau baigdavosi nesėkme: iš pradžių trukdė socdemų patriarcho Aloyzo Sakalo autoritetas ir Vytenio Andriukaičio energija, vėliau – A.Brazausko autoritetas, su kuriuo apskritai niekas nedrįsdavo varžytis.
Prieš trejetą metų, kai pagaliau pasitraukus A.Brazauskui ir galutinai susikompromitavus Gediminui Kirkilui socialdemokratų vadovybėje įvyko ilgai lauktas perversmas, J.Olekas nebedrįso kandidatuoti. Regis, šis apsisprendimas  buvo viena rimčiausių J.Oleko politinių klaidų. Artėjant partijos pirmininko rinkimams tiek A.Butkevičius, tiek J.Olekas, tiek visi jų rėmėjai buvo įsitikinę, kad šansų laimėti neturi jokių. Vis dėlto bičiuliams pavyko prikalbinti A.Butkevičių kandidatuoti. O slaptas balsavimas davė netikėtą rezultatą – A.Butkevičius su trenksmu laimėjo. Tad jeigu J.Olekas tuomet būtų surizikavęs, tikimybė, kad šiandien jis būtų socialdemokratų lyderis, būtų labai didelė. Bet jis vėl liko antras.
Kodėl taip atsitiko? „Sunku pasakyti. Juozas apskritai keistokas politikas. Jis vienu metu tarsi ir yra, ir tarsi jo nesimato, – sakė vienas senųjų socialdemokratų. – Gal tam tikros charizmos jam trūksta? Nors kas iš Lietuvos politikų po to, kai pasitraukė Brazauskas, gali pasigirti jos turintis? Juozui veikiau trūksta politinės drąsos, jis pernelyg viską skaičiuoja, tarsi norėtų šimtaprocentinės sėkmės garantijų, lemiamu momentu nesiryžta eiti iki galo.“
Tiesa, J.Olekas yra bandęs mesti iššūkį netgi pačiam A.Brazauskui. 2005-ųjų pavasarį, kai vienas buvo neginčytiną autoritetą valstybėje ir partijoje turintis Vyriausybės vadovas, o kitas – Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas, J.Olekas suorganizavo balsavimą dėl Vyriausybės pasiūlytos mokesčių reformos projekto. Frakcija premjero siūlymams nepritarė, nes šie buvo neva nepakankamai socialdemokratiniai. Tai buvo J.Oleko paraiška dalyvauti tuo metu artėjusiuose partijos pirmininko rinkimuose.
Tačiau netrukus socdemai susitaikė ir J.Olekas surengęs spaudos konferenciją pareiškė: jei A.Brazauskas nuspręs vėl kandidatuoti į partijos vadovus, su juo niekas nesivaržys. Socdemus tuomet suvienijo baimė, nes jų tuometis koalicijos partneris Viktoras Uspaskichas sėkmingai augino savo ir savo partijos populiarumą, o Darbo partija taikė į tą patį rinkėją, kaip ir jie. Jeigu „senieji“ socdemai ir ypač J.Olekas tuomet būtų numatę, kad netrukus V.Uspaskichas turės bėgti į Maskvą, iš kurios grįš 2007-aisiais su antrankiais, gal viskas būtų pakrypę kitaip. Bet J.Olekas ir tuomet nesurizikavo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Juozas Olekas – vienas tų politikų, kurie tiesiogine šio žodžio prasme nuo pirmųjų dienų kuria dabartinę Lietuvą, bet taip ir nesugebėjo pasiekti aukščiausių valdžios postų, nors nuolat minimas tarp kandidatų.

Juozas Olekas – paradoksalus politikas. Viena vertus, jo karjeros galėtų pavydėti dauguma varžovų: talentingas mikrochirurgas, 1988-aisiais nuėjęs kartu su Sąjūdžiu, iš karto šoktelėjo į valstybinį olimpą ir ilgam įsitvirtino tarp tų kelių dešimčių politikų, kurie priiminėja valstybės gyvenimą lemiančius sprendimus. Ir dar ilgai toks bus, nes 56-eri – pati politiko branda: už pačių – du dešimtmečiai patirties, prieš akis – dar pusantro dešimtmečio aktyvios veiklos. Ant tokių laikosi visa europinė demokratija, ir Lietuva čia ne išimtis.
Kita vertus, J.Olekui per visą buvimo politikoje laiką nė karto nepavyko užlipti ant aukščiausios pakopos. Jis visados būdavo minimas ir tarp kandidatų į partijos pirmininkus, ir tarp kandidatų į ministrus pirmininkus, teko girdėti jo pavardę ir tarp partijos kandidatų į valstybės vadovo postą, nors buvo aišku, kad tai būtų labiau principinis dalyvavimas, bet ne reali kova.
Tačiau vienas dalykas būti minimam tarp kandidatų, kitas – kandidatuoti ir dar kitas – laimėti. Čia J.Olekui dažniausiai nesisekdavo. Kodėl – sunku pasakyti. Tiesiog būna tokių politikų: teoriškai, regis, tiesiog idealus kandidatas, o praktiškai – kažko trūksta.

Idealios biografijos politikas

Imkime J.Oleko biografiją, kuri tiesiog ideali: Sibire gimęs tremtinių vaikas, po grįžimo į Lietuvą augęs tautiškumo bastionu dar nuo XIX a. esančioje Suvalkijoje, vien savo gabumais mokslui ir darbštumu prasimušęs į žmones ir ne bet kur, o vienoje labiausiai gerbiamų sričių – medicinoje. Vos persiritęs per trisdešimtmetį – jau Vilniaus universiteto Mikrochirurgijos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis, mokslų daktaras, 1988-aisiais – Valstybinės premijos laureatas. Tų pačių metų rudenį su atgimimo banga pasuka į politiką, išrenkamas Sąjūdžio Seimo nariu, kaip Sąjūdžio iškeltas kandidatas Suvalkijoje laimi rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, kovoja dėl Lietuvos interesų Maskvoje. Įstoja į tuo metu atkurtą Socialdemokratų partiją.
Po dvejų metų, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, tampa pirmosios Vyriausybės sveikatos apsaugos ministru. Organizuoja medicinos įstaigų darbą blokados sąlygomis, sužeistųjų gelbėjimą per Sausio įvykius. 1992-ųjų pabaigoje, rinkimus laimėjus Algirdo Brazausko LDDP, atsisako siūlymų likti dirbti valstybiniame poste ir grįžta į mediciną. Daro unikalias operacijas, po dvejų metų – jis jau prestižinės universitetinės „Žalgirio“ ligoninės vyr. gydytojas, vienas garsiausių šalies chirurgų, įvairiausių šalies ir tarptautinių medikų organizacijų narys ir vadovas. Geresnę profesinę karjerą sunku ir įsivaizduoti, perspektyvos, tiek profesinės, tiek finansinės, pačios šviesiausios.
Vis dėlto 1996-aisiais J.Olekas iš esmės baigia gydytojo karjerą ir vėl grįžta į politiką. Sėkmingai. Nors tai buvo visuotinio balsavimo už konservatorius metai, savojoje Suvalkijos apygardoje J.Olekas įveikia konservatorių kandidatą, ateina į Seimą kaip socialdemokratų atstovas ir nuo tol aukštosios politikos nebepalieka. Keturias kadencijas paeiliui Seimo narys, du kartus ministras – sveikatos apsaugos ir krašto apsaugos.
Tik štai rinkimų sėkmė nuo jo pamažėl ima gręžtis. 2000-aisiais jis dar laimi „savoje“ vienmandatėje, bet vėliau du kartus patenka į Seimą tik pagal sąrašą. Gal todėl, kad tai buvo nebe socialdemokratų metai, o gal todėl, kad pakeitė savo Suvalkiją į sostinės Fabijoniškes?

Kai reikia rizikuoti, sėda skaičiuoti

Panaši dalinė ir jo karjera partijoje. Viena vertus, nuo pat 1999-ųjų jis – su nedidele pertrauka vienas aukščiausios vadovybės narių pirma „grynoje“, arba, kaip ją dar vadina, tikrųjų socialdemokratų partijoje, o vėliau, šiai įsiliejus į LDDP, ir naujoje, jungtinėje partijoje. Kita vertus, visi bandymai palypėti aukščiau baigdavosi nesėkme: iš pradžių trukdė socdemų patriarcho Aloyzo Sakalo autoritetas ir Vytenio Andriukaičio energija, vėliau – A.Brazausko autoritetas, su kuriuo apskritai niekas nedrįsdavo varžytis, nors J.Olekas tikriausiai nebūtų atsisakęs mesti jam iššūkio, jei tik būtų turėjęs platesnę saviškių paramą.
Prieš trejetą metų, kai pagaliau pasitraukus A.Brazauskui ir galutinai susikompromitavus Gediminui Kirkilui socialdemokratų vadovybėje įvyko ilgai lauktas perversmas, J.Olekas nebedrįso kandidatuoti. Jam tai buvo gana juodas periodas, nes paeiliui pralaimėjo tris kartus: 2007 m. partijos pirmininko rinkimus G.Kirkilui, Seimo rinkimus vienmandatėje apygardoje, galiausiai LSDP Vilniaus skyriaus pirmininko rinkimus. Ketvirtą kartą pralaimėti jis jau nebedrįso rizikuoti, nes tokia nesėkmių serija paprastai deda tašką netgi labiausiai patyrusių politikų karjeroje.
Regis, šis apsisprendimas – neprieštarauti A.Brazausko, norėjusio partijos pirmininku pastatyti savo seną medžioklės bičiulį Zigmantą Balčytį, valiai – buvo viena rimčiausių J.Oleko politinių klaidų. Artėjant partijos pirmininko rinkimams, tiek A.Butkevičius, tiek J.Olekas, tiek visi jų rėmėjai iš būsimųjų suvažiavimo dalyvių gretų buvo įsitikinę, kad šansų laimėti neturi jokių. A.Butkevičiaus norą papildomai šaldė ir partijos patvirtinta nuostata, kad naujasis LSDP pirmininkas taip pat turės būti kandidatas prezidento rinkimuose. Vis dėlto bičiuliams pavyko prikalbinti A.Butkevičių, pirmiausia todėl, kad visi buvo įtikėję Zigmučio, kaip A.Brazauskas neformalioje aplinkoje šaukdavo savo favoritą Z.Balčytį, pergale.
Tačiau slaptas balsavimas davė visiškai atvirkščią rezultatą – A.Butkevičius su trenksmu laimėjo. Žinoma, galima manyti, kad jeigu savo kandidatūrą būtų kėlęs ne jis, o J.Olekas, tai „tikrieji“ socialdemokratai nebūtų perėmę partijos vairo iš senųjų LDDP „brazauskinių“ veikėjų rankų. Nors vis dėlto greičiausiai tuomet balsavimas buvo ne už, bet prieš, pirmiausia prieš vadinamojo medžiotojų būrelio nuolat partijai primetamą valią. Tad jeigu J.Olekas tuomet būtų surizikavęs, tikimybė, kad šiandien jis būtų socialdemokratų lyderis, būtų labai didelė. Bet dabar jau nieko nepakeisi. Jis vėl liko antras.

Norėjo varžytis su A.Brazausku

Kodėl taip atsitiko? „Sunku pasakyti. Juozas apskritai keistokas politikas. Jis vienu metu tarsi ir yra, ir tarsi jo nesimato, – „Veidui“ sakė vienas senųjų socialdemokratų, klausiamas, kodėl J.Olekui nepavyksta atsikratyti „amžino kandidato“ etiketės. – Gal tam tikros charizmos jam trūksta? Nors kas iš Lietuvos politikų po to, kai pasitraukė Brazauskas, gali pasigirti turintis charizmos? Juozui veikiau trūksta politinės drąsos, jis pernelyg viską skaičiuoja, tarsi norėtų šimtaprocentinės sėkmės garantijų. Juodu su Vyteniu (Andriukaičiu) partijoje tarsi dvi priešingybės: vienas mus visus užkniso savo amžina energija ir iniciatyvomis, o kitas – kad lemiamu momentu nesiryžta eiti iki galo.“
Įdomus pastebėjimas apie polinkį viską iš anksto tiksliai apskaičiuoti: labai gali būti, kad jis tiesiogiai susijęs su pirmine J.Oleko profesija. Sunku įsivaizduoti mikrochirurgą, kuris, rengdamasis operacijai, neapskaičiuotų visų savo veiksmų – nuo pirmo iki paskutinio, nes nuo jų gali priklausyti žmogaus gyvybė. Tokioje profesijoje beatodairiškai rizikai – pirma įsivelkim į kautynes, o paskui žiūrėsim, kas bus, vietos paprasčiausiai nėra. Tačiau politikoje be tam tikro beatodairiškumo apsieiti neįmanoma.
Šiaip J.Olekas yra bandęs mesti iššūkį netgi pačiam A.Brazauskui. 2005-ųjų pavasarį, kai vienas buvo neginčytiną autoritetą valstybėje ir partijoje turintis Vyriausybės vadovas, o kitas – Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas, J.Olekas suorganizavo balsavimą dėl Vyriausybės pasiūlytos mokesčių reformos projekto. Frakcija premjero siūlymams nepritarė, nes šie buvo neva nepakankamai socialdemokratiniai. Formaliai priekaištauta, kad Vyriausybė nenori įvesti visuotinio nekilnojamojo turto apmokestinimo ir progresinių mokesčių. Bet realiai visi suprato, kad tai J.Oleko paraiška dalyvauti tuo metu artėjusiuose partijos pirmininko rinkimuose ir rimtai susigrumti su A.Brazausku, kuris jau buvo pareiškęs, jog ketina siekti perrinkimo.
Tačiau netrukus viskas grįžo į savo vietas: pamosavę kovos kirviais socdemai susitaikė ir tas pats J.Olekas surengęs spaudos konferenciją pareiškė: jei A.Brazauskas nuspręs vėl kandidatuoti į partijos vadovo postą, su juo nesivaržys joks kitas partijos narys. Socdemus tuomet suvienijo baimė, nes jų tuometis koalicijos partneris Viktoras Uspaskichas labai sėkmingai augino savo ir savo partijos populiarumą. Socialdemokratai tuomet susidūrė su rimtu iššūkiu, nes Darbo partija taikė į tą patį rinkėją, kaip ir jie. Visiškai rimtai bijota, kad susiriejus tarpusavyje 2008-aisiais Darbo partija Seime turės absoliučią daugumą.
Jeigu „senieji“ socdemai ir ypač J.Olekas tuomet būtų numatę, kad netrukus V.Uspaskichas turės bėgti į Maskvą, iš kurios grįš 2007-aisiais su antrankiais ir netrukus gėdingai pralaimės Seimo rinkimus, gal viskas būtų pakrypę kitaip. Bet J.Olekas ir tuomet nesurizikavo, nes visi loginiai skaičiavimai rodė, kad šansų jis neturi. Kaip ir 2009-aisiais.

Gali nepajudinamai užsispirti

Kita J.Oleko, kaip politiko, savybė – kai jis mato, kad gali garantuotai pasiekti užsibrėžtą tikslą, užsispiria ir eina iki galo, nepaisydamas jokių autoritetų, net jeigu pats tikslas yra ginčytinas ar nelabai svarbus.
Pavyzdžiui, 2007 m. J.Olekas, tuo metu krašto apsaugos ministras, paskelbė, kad Lietuva 2008-aisiais nebepratęs mūsų karių misijos Irake. O po kurio laiko prezidentas Valdas Adamkus vieno tarptautinio renginio metu JAV gynybos ministrui Robertui M.Gatesui gan neatsargiai pažadėjo, kad Lietuva neatšauks savo karių iš Irako, kaip tą jau padarė Danija ar daro Lenkija. Tačiau J.Olekas tuo metu jau buvo davęs įsakymą neberengti naujo karių būrio į Iraką ir nematė jokio reikalo savo sprendimą atšaukti, nepaisydamas nei Užsienio reikalų ministerijos, nei V.Adamkaus spaudimo skelbiant, kad, „prezidento giliu įsitikinimu, Lietuva turi atsiliepti į savo strateginio partnerio prašymus pratęsti Lietuvos karių misiją Irake koviniais pajėgumais“. Užsispyrė ir atlaikė visus spaudimus, nes buvo akivaizdu, kad niekas nedrįs likus pusmečiui iki Seimo rinkimų klibinti jo iš ministro posto, o be ministro parašo niekas karių į Iraką nepasiųs.
Misijos Irake vaidmuo buvo labiau simbolinis, užtat kitu atveju J.Oleko užsispyrimas vadovaujant krašto apsaugai – būtinai spėti atsisakyti šaukimo į kariuomenę ir paskutinėmis G.Kirkilo Vyriausybės darbo dienomis, jau žinant, kad Lietuva krinta į finansinės krizės duobę, pripirkti krašto gynybai menkai reikalingų laivų – smarkiai pakirto šalies gynybinius pajėgumus. Kariuomenė lig šiol negali išsikapanoti iš J.Oleko užsispyrimo (neskubėti atsisakyti šauktinių jis buvo įkalbinėjamas konservatorių, o dėl laivų pirkimo – negi saviškių, socialdemokratų) pasekmių: neturime nei už ką samdyti eilinių kareivių, kurie reikalingi pėstininkų brigadai, nei paprasčiausių šovinių už ką nusipirkti.
Galima apibendrinti, kad nors J.Olekas yra vienas labiausiai patyrusių politikų, kartais jis vengia rizikuoti tada, kada reikia, ir užsispiria eiti iki galo tuomet, kai nereikia. Geriau jau būtų atvirkščiai.

Trumpasis interviu

Į „Veido” klausimus atsako socialdemokratas Juozas Olekas

VEIDAS: Ar nesigailite, kad plastinę chirurgiją iškeitėte į politiką?
J.O.: Chirurgo karjerą atsimenu su nostalgija, pagal išgales palaikau profesinius ryšius. Juo labiau kad dalį mano kadaise operuotų pacientų dabar prižiūri mano dukra, odontologė ortodontė. Galima sakyti, šeimyninė ranga. Operuodavau mažus vaikus su veido iškraipymais, viena pirmųjų mano pacienčių šiemet jau baigia mokyklą. Tačiau chirurgija turi savo tamsių pusių: kai ant operacinio stalo miršta žmogus, ilgam apima labai sunkios mintys. Lygiai ir politikoje: kai apdergia, būna nelinksma, bet kai pervedi Lietuvą prie profesinės kariuomenės ar palaimini universitetines klinikas, ilgai džiaugiesi.
VEIDAS: O dabar keletas klausimų jums kaip politikui patikrinti. Esate Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, buvote krašto apsaugos ministras. Koks 2012 m. KAM biudžetas?
J.O.: Maždaug per 800 mln. Lt. (Atsakymas gana tikslus: 870 mln. Lt – A.B.)
VEIDAS: Buvote sveikatos apsaugos ministras. Kokia 2012 m. biudžeto dalis tenka sveikatos apsaugai?
J.O.: Per 4 mlrd. Lt. Kokia tai biudžeto dalis, reikėtų skaičiuoti – gal 20 proc.? (Nelabai tikslus: 4,4 mlrd. Lt, arba 12,5 proc., – A.B.)
VEIDAS: Kokia šiemet bus valstybės skola, skaičiuojat procentais nuo bendrojo vidaus produkto?
J.O.: Litais skola bus apie 45 mlrd. Lt, vadinasi, procentais irgi panašiai. (Tikslus: 44,7 mlrd. Lt, o tai, kaip planuojama, 41 proc. BVP – A.B.)
VEIDAS: Kiek tiksliai šiuo metu kainuoja litras benzino?
J.O.: Piluosi dyzeliną EMSI arba „Lukoil“ degalinėse (nes jos artimiausios prie namų Jeruzalėje), taigi jose kaina svyruoja nuo 4,56 iki 4,67 Lt. (Atsakymas idealiai teisingas – A.B.)