Jūros ekologas, Klaipėdos universiteto Jūros mokslų ir technologijų centro direktorius prof. dr. Sergejus Oleninas gerai žino Baltijos jūros sveikatą, nes tyrinėja ją jau tris dešimtmečius. Kiek tą sveikatą gadina Lietuva?
VEIDAS: HELCOM ataskaitose minima, kad Nemunas – trečia didžiausia upė pagal fosforo ir azoto kiekio įtekėjimą į Baltijos jūrą. Apskritai, ar Lietuva, palyginti su kitomis Baltijos jūros regiono šalimis, didelė teršėja?
S.O.: Negalima sakyti, kad išsiskiriame iš kitų pagal taršą, taip tikrai nėra. O Nemunas kartu su Neva, Dauguva, Vysla, Odra – tarp didžiausių upių, kurios įteka į Baltijos jūrą. Beje, Nemunu atiteka teršalai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos bei Kaliningrado srities.
Tiesa, dalis kenkiančių jūrai maistinių medžiagų nusėda Kuršių mariose – jos tarsi filtras pakeliui į Baltiją. O kad iš Lietuvos pakankamai daug azoto ir fosforo patenka į Baltiją – žinomas faktas: azoto – 6 proc. viso patenkančio į jūrą kiekio, fosforo – 5 proc. Kiek iš kurios šalies patenka šių ir kitų žalingų medžiagų, priklauso ir nuo teritorijos, kuri prieina prie jūros, dydžio, ir nuo to, kokios upės įteka į jūrą.
Pavyzdžiui, iš Lenkijos į centrinę Baltijos dalį atiteka apie 70 proc. viso čia patenkančio fosforo ir apie pusė azoto, nes Lenkija – šalis su išplėtotu žemės ūkiu, ir visa jos teritorija patenka į Baltijos jūros baseiną. O Švedija turi beveik trigubai ilgesnę nei lenkai prie jūros prieinamą teritoriją, bet ten nėra tokių galingų upių kaip Lenkijoje, ir ji teršia, skaičiuojant visą Baltijos jūrą, daug mažiau.
VEIDAS: Kokios taršos iš Lietuvos tendencijos: ar pastaruoju laikotarpiu jos mažėja ar daugėja?
S.O.: Didžiausia Baltijos problema buvo ir yra eutrofikacija, nes azoto ir fosforo koncentracija yra labai didelė. Tai susiję ir su žemės ūkiu, ir su pramone, ir su komunaliniu ūkiu. Kol tarša iš šių šaltinių nebus sustabdyta, turėsime tokias pasekmes – vandens žydėjimą, bedeguones zonas Baltijos jūros giluminiuose sluoksniuose.
Tiesa, bedeguonės zonos gali susidaryti ir natūraliai, ne tik dėl taršos, tačiau praeityje jų plotas buvo daug mažesnis, o iš Šiaurės jūros įtekančių vandenų užtekdavo atnešti deguonį į giluminius jūros sluoksnius.
Akivaizdžių taršos augimo Lietuvoje tendencijų nėra, bet nėra ir kritimo. Pagal kai kuriuos požymius yra pagerėjimas, pagal kai kuriuos – pablogėjimas. Jūros ekosistemos būklė – kaip žmogaus sveikata: kai kurie parametrai gali rodyti normą, o kai kurie – kad esama problemų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m