Neskaidrių verslo grupių bandymas daryti įtaką valstybėje pastaruoju metu stiprėja ir tam dažniausiai pasitelkiama žiniasklaida. Taip tvirtina Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas. Pasak jo, kai kurie užsienio verslininkai investuoti neskaidraus savo kapitalo Vakaruose negali, tačiau tai sėkmingai daro Lietuvoje. “Kiekviena nedemokratiškai nusiteikusi organizacija naudojasi demokratijos teikiamais privalumais”, – teigia Seimo NSGK pirmininkas.

Pokalbį su A.Anušausku pradėjome nuo vertinimo, kaip per pastaruosius kelerius metus pasikeitė grėsmės šalies nacionaliniam saugumui.

A.A.: Šiuo metu grėsmės yra pasikeitusios, kitokios nei prieš dvejus metus. Prieš porą metų didžiausia buvo finansinės sistemos nestabilumo grėsmė – dabar tokios nebėra. Kai kalbama apie kitas grėsmes, išskirčiau priklausomybę nuo vieno tiekėjo energetikos srityje. Jeigu tiekimo šaltiniai nėra išskaidyti – valstybei kyla grėsmių. Kartais, iš šalies žiūrint, jos tarsi teorinės. Sakoma: tai pirkime elektrą ar dujas iš tų, kurie pigiau tiekia. Bet jeigu atsitiks taip, kad tiekti negalės, nenorės? Kai ateina krizė, šalys rūpinasi išimtinai savo energetiniais interesais, taigi mes bet kada galime likti prie suskilusios geldos.

Kitas dalykas liečia specialiąsias tarnybas ir jų parlamentinę kontrolę. Tai, ką radome, buvo įvardijama kaip valstybė valstybėje, kartais atrodė, kad specialiosios tarnybos kontroliuoja politikus. Dabar taip nebėra.

Kas nuveikta? Pakeisti įstatymai, teisinė bazė. Sukurta žvalgybos koordinavimo komisija prie Valstybės gynimo tarybos. Pagal grėsmes nacionaliniam saugumui formuluojami uždaviniai tarnyboms. O dar prieš dvejus metus jos pačios galėdavo nusistatyti, ką nori daryti, ką tirti, kokią informaciją pateikti.

VEIDAS: Tačiau vieši svarstymai dėl Eglės Kusaitės bylos, taip ir nepaskelbtų dvylikos VSD slaptųjų pažymų, kurios atskleidžia verslo įtaką žiniasklaidai ir politikams, istorija liudija, kad permainos nėra tokios ryškios.

A.A.: Dabartinė VSD vadovybė susidūrė su tais dalykais, kurie atėjo iš anksčiau. Būtent tada buvo pradėta ir E.Kusaitės byla. Tie žmonės, kurie visa tai darė, galėjo daryti kitaip. Buvo pakeisti įstatymai, ir 12 pažymų komitetas gavo.Dabartinė teikiama informacija yra kitokio formato, kitaip patikrinta ir kitaip pateikiama.

Yra galiojantys įstatymai dėl slaptumo terminų. Tačiau, kaip rodo “WikiLeaks” pavyzdys, visuomenę dominantys dokumentai vienaip ar kitaip tampa vieši. Ir, manau, tai tik laiko klausimas. Dabar gyvename kitokiu laiku, yra kitokia situacija. Nuo tų laikų, kai buvo rengiamos slaptosios pažymos, labai daug kas pasikeitė.

VEIDAS: Tai “Dujotekana” nebedaro įtakos viešojoje erdvėje ir neveikia politikų sprendimų?

A.A.: Daug kas siekia daryti įtaką ir ją padaro. Dažniausiai per žiniasklaidą. Žinome, kas yra užsakomieji straipsniai. “Dujotekana” tuo užsiima taip pat.

VEIDAS: Taigi dujų ūkis – tai ne tik ekonominis, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. Premjeras ir energetikos ministras neseniai suabejojo dėl “Lietuvos dujų” vadovų lojalumo Lietuvai, pareikalauta jų atsistatydinimo. Ar yra duomenų, įtarimų, kad tie žmonės gali atstovauti kitos valstybės interesams? Kaip siekiama tą įtaką, jei ji yra, apriboti?

A.A.: “Gazpromas” ir jos atstovai yra verslininkai, to iš jų neatimsi, o Lietuva – tik mažesnioji akcininkė. Priminsiu, kad Rusijoje verslo ir jėgos struktūrų sąsajos dažnai labai glaudžios. Čia didžiausia bėda. Ir tos sąsajos bei noras daryti įtaką kaimyninėse valstybėse labiausiai kelia susirūpinimą. Daug kas daroma per užsakomuosius straipsnius žiniasklaidoje.

VEIDAS: Tačiau yra ne vien “Gazpromas”. Pavyzdžiui, kaip reikėtų vertinti kai kurių verslininkų, siejamų su galbūt neskaidriu rusišku kapitalu, – “Snoro” banko arba Ūkio banko realizuotą siekį turėti savą žiniasklaidą?

A.A.: Jie turi savo verslą, kuris susijęs su Rusija, be abejonės. Bankininkų norą valdyti žiniasklaidos priemones galima suprasti labai įvairiai. Jis, žinoma, dviprasmiškas. Prieš porą metų registravau siūlymą, kad ne tik bankai, bet ir jiems pavaldžios įmonės negalėtų valdyti žiniasklaidos. Seime siūlymas nepraėjo. Taip, per šiuos metus finansinių verslo grupuočių įtaka žiniasklaidos priemonėms, ypač spaudai, sustiprėjo.

Pridursiu, kad galbūt neskaidrus kapitalas kartais nėra įsileidžiamas į kitas Vakarų Europos valstybes dėl neaiškios savo kilmės. Kai kurie mums žinomi verslininkai tų pinigų tiesiog ten negali panaudoti dėl jų kilmės, neskaidrumo.  Tokie bandymai Vakaruose paprasčiausiai vetuojami.

VEIDAS: Abejotino skaidrumo verslo grupių įtaka vien žiniasklaida neapsiriboja. Dar yra politikai, politinės partijos, politinės organizacijos.

A.A.: Yra daug aplinkinių būdų, kaip galima remti partijas. Yra fondų Rytuose, yra Vakaruose, kurie remia kai kurių marginalinių partijų renginius ir jų veiklą. Tačiau ta veikla nebūtinai tiesiogiai reiškiasi politinėmis akcijomis. Dažnai parama ateina per kultūros rėmimą ir panašiai. Pagal mūsų įstatymus tai nėra draudžiama.

Bet pastebime tam tikrą bandymą mūsų šalies piliečius, kurie yra rusų tautybės, atskirti nuo lietuviškos informacinės erdvės. Visa laimė, kad tik mažesnė dalis rusiškai kalbančių piliečių yra priklausomi nuo vieno informacijos šaltinio. Dauguma jų naudojasi įvairiais informacijos šaltiniais.

VEIDAS: Ar turite duomenų, kiek ir kokių partijų ar partinių organizacijų sulaukia paramos iš priešiškų mūsų šaliai valstybių?

A.A.: Apie partijas nekalbėsiu, nenoriu spekuliuoti. Tačiau yra nedidelių organizacijų, kurios visiškai priklausomos. Jos dalyvauja ir savivaldos rinkimuose. Kai kalbame, kad tai gali būti neskaidrūs pinigai, reikia pasakyti, jog finansavimas dabar tvarkomas kitaip ir konspiracija yra kur kas didesnė. Tad sunku atskirti, kada finansuojamas verslo sandoris, o kada – politinės grupelės. Dažniausiai prisidengiama visai kitais dalykais.

VEIDAS: Tad neatsitiktinai Lietuvoje, regis, nėra buvę nė vieno atvejo, kad prokuratūra dėl galbūt neskaidrios paramos būtų pradėjusi tyrimą, nors viešojoje erdvėje tos partijos ne kartą minėtos?

A.A.: Ne taip viskas paprasta. Net totalitarinis Baltarusijos režimas žino, kad opozicija remiama iš užsienio, bet tų pinigų perimti nesugeba. O jeigu ir užkerta tam kelią, tai drastiškomis priemonėmis ir ne iš karto. Tuo metu Lietuvoje kiekviena nedemokratiškai nusiteikusi organizacija naudojasi demokratijos teikiamais privalumais ir susitvarko savo finansavimą taip, kad teisėsaugos institucijos neturėtų galimybių prie to prikibti.

VEIDAS: Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus yra paskelbęs, kad Lietuvoje veikia apie 3 tūkst. Rusijos slaptųjų agentų. Ir didžiausia jų koncentracija – energetikos sektoriuje. Ar čia yra tiesos?

A.A.: Spekuliuoti skaičiais nederėtų. Esmė ne jie, o daroma įtaka. Klausimas, ar tie keliasdešimt oficialių pareigūnų, kurie dirba Lietuvoje kitai valstybei, turi realių galimybių čia laisvai jaustis ir veikti, ar ne. Galiu pasakyti: galimybių užkardyti jų veiklą yra. Ir kelias tam yra užkertamas, ir jų agentūrinės kombinacijos atskleidžiamos – apie tai mes esame informuojami.

VEIDAS: “Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe”, – yra pareiškusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar Jūs pritariate šalies vadovei?

A.A.: Prezidentės mintis buvo ta, kad taip gali susiklostyti, jei nieko nedarysime. Ką atėję į valdžią radome? Stambios verslo grupės stengėsi ir darė didelę įtaką politikams. Ir darė tai labai aktyviai. Kai kuriuose infrastruktūros, energetikos sektoriuose tam tikri verslininkai buvo pasirengę galimiems valstybės sprendimams arba valstybės neveiklumui tame sektoriuje ir darė iš to biznį. Ir staiga viskas pasikeitė. Aš suprantu, kad dalis verslo grupių patyrė didžiulę frustraciją. O šiuo metu, manau, tendencijos, kad šalis gali tapti oligarchų valdoma valstybe, yra susilpnėjusios.

Bet juk ne nuo vienos politinės jėgos tai priklauso. Nuoširdumo iš kai kurių opozicinių jėgų – kad jos priešintųsi galimai didelių verslo grupių įtakai – nepastebėjau. Tenka apgailestauti, jog nepavyko pakeisti Politinių partijų finansavimo įstatymo taip, kad iš valstybės užsakymus gaunantys verslininkai partijų finansuoti negalėtų.

Lietuvoje visiems nepaliaujamai kalbant, kad šalį yra užvaldę oligarchai, “Veidas” analizuoja, kurie Lietuvos verslo magnatai galėtų pretenduoti į šį titulą ir kokių jie turi interesų.

Prezidentė, premjeras, kai kurie ministrai pastaraisiais mėnesiais vis mini, kad mūsų šalį valdo oligarchai. Kyla klausimas: o kas šiuo žodžiu yra vadinamas?
Pradėti derėtų nuo paties oligarcho apibrėžimo. Pirminis, gimęs senojoje Graikijoje, reiškia oligarchų klanui – grupelei žmonių, savo rankose sutelkusių didžiulę politinę ir kitokios įtakos galią, priklausantį žmogų. Tačiau dabar Lietuvoje plačiai paplitęs žodis “oligarchas” turi jau kitokią, Rusijoje per pastaruosius dvidešimt metų susiformavusią reikšmę: tai audringos privatizacijos, neretai vadinamos “prichvatizacija”, laikmečiu smarkiai praturtėjęs verslo magnatas, savo turtų ir galios didinimo tikslais veikiantis šalies valdžią, jos sprendimus ir siekiantis tiesiogiai formuoti visuomenės nuomonę.
Mes turime panašią į Rusijos ekonomikos transformacijos istoriją ir savų, nacionalinių oligarchų sąrašą. Kokių tikslų siekia, ką myli ir ko nekenčia mūsų oligarchai, lengviausia sužinoti analizuojant jų valdomas žiniasklaidos priemones.

Geidžiamiausia – energetika ir transportas

Kadaise laimėję patraukliausių Lietuvos pramonės objektų privatizavimo kovas, pastaraisiais metais Lietuvos verslo magnatai kaunasi dėl galimybės savo imperijas praplėsti ir įsitvirtinti ten, kur pajamos ir pelnas menkai tepriklauso nuo ekonomikos krizių: šalies energetikos ir transporto infrastruktūroje.
Kokiais metodais tai daroma, puikiausiai atskleidžia praėjusią savaitę paskelbta žinia: Generalinė prokuratūra pateikė kaltinimus buvusiems įtakingiems Ūkio ministerijos veikėjams, kurie akivaizdžiai protegavo Bronislovo Lubio valdomą “Achemą” suskystinto dujų importo terminalo projekte.
Tačiau pasikeitus politinei valdžiai B.Lubio energetikos užmojai buvo sustabdyti: dabar dujų terminalo statybos projektą plėtoja valstybės valdoma bendrovė “Klaipėdos nafta”, o įtakingasis verslininkas nepaliaudamas kritikuoja Vyriausybę (ypač energetikos ministrą Arvydą Sekmoką), kaltindamas valdžią visišku energetikos reikalų neišmanymu.
Vienas energetikos sistemą gerai išmanantis žmogus “Veidui” pasakojo, kad prieš dvejus metus įsteigus naująją Energetikos ministeriją B.Lubys pats asmeniškai dažnai joje lankydavosi ir atveždavo jau gatavus energetikos ūkio sutvarkymo projektus. Supratęs, kad energetiką reguliuojanti ministerija nebėra jo tėvonija, galingasis verslininkas supyko: ką blogo jis galvoja apie dabartinę Lietuvos energetikos politiką, galima sužinoti iš kone kasdienių publikacijų šia tema jo valdomose “Lietuvos žiniose”.
Be energetikos kąsnelio yra likęs ir kitas įtakingas Lietuvos verslininkas Darius Mockus. Prieš kelerius metus jis neslėpė turįs panašių ambicijų kaip ir VP grupė – įkelti koją į Lietuvos elektros gamybos ir perskirstymo rinką. Na, o dabar “MG Baltic” valdytojas norėtų dalyvauti privatizuojant “Lietuvos geležinkelių” krovinių pervežimo sistemą. “Mockus, Lubys ir “Dujotekana” – tai aktyviausi geležinkelių atskyrimo ir privatizavimo planų stūmikai”, – tvirtina Seimo narys Vytenis Andriukaitis.
Jo įsitikinimu, geležinkelių skaidymas būtų nusikaltimas Lietuvai: atskyrus aukso kiaušinius dedančią tranzito į Kaliningradą veiklą, atsirastų būriai norinčiųjų tapti jos savininkais. “O kas dengtų nuostolingą keleivių pervežimą – valstybė, iš biudžeto?” – piktinasi parlamentaras.
Tokios pat nuomonės laikosi ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. “Nesutvarkius sektoriaus reguliavimo ir skaidraus įmonių valdymo, išskaidymas padidina riziką, kad išlaidos valstybei išaugs, o nauda atsidurs privačiose rankose”, – praėjusią savaitę pareiškė jos patarėjas Nerijus Ūdrėnas.

Pelnas man, nuostoliai – valstybei

Kad tokie nuogąstavimai ne iš piršto laužti, liudija svaigiu skrydžiu į turtuolių gretas prieš kelerius metus įsiveržusio Gedimino Žiemelio pavyzdys: jo valdomai įmonei su partneriais privatizavus buvusią valstybinę bendrovę “Lietuvos avialinijos”, buvo atskirti pelningi užsakomųjų skrydžių, techninės lėktuvų priežiūros, antžeminio keleivių aptarnavimo padaliniai, o nuostolingai veikęs keleivių skraidinimo padalinys prieš dvejus metus bankrutavo, palikdamas Lietuvą be nacionalinio vežėjo. Užtat pats G.Žiemelis dabar – išdidus augančio orlaivių priežiūros ir užsakomųjų skrydžių verslo savininkas.
Atrodo, kad kyla grėsmė ir iki šiol netrukdomam dar vieno galingo verslininko A.Janukonio plėtojimuisi miestų šilumos ūkyje. Liudininkai pasakoja, kad dar prieš metus jo komandos žmonės jautėsi visagaliai ir atvirai šantažavo Energetikos ministerijos, privertusios nustatyti fiksuotą gyvatuko mokestį, pareigūnus. Tačiau gyvatukai tėra smulkmena, palyginti su tuo, kad Vyriausybė užsimena ketinanti pertvarkyti šilumos ūkį ir atskirti šilumos tiekėjų bei daugiabučių administratorių verslus, – būtent tokią schemą yra išrutuliojusi A.Janukonio vadovaujama bendrovė ICOR.
Kita energetikos srityje galinga grupė, elektros energiją iš Rusijos importuojanti “Scaent Baltic” elgiasi kur kas mandagiau. Uždarų durų istorijos težino, kaip kauniečių Garbaravičių giminei pavyko tapti vienintelei ir ilgametei Rusijos elektros energijos tiekėjos “Inter RAO” partnerei, tačiau dabar šių verslininkų spaudimu nesiskundžia nei Vyriausybės, nei Seimo politikai. Priešingai, nei galima būtų tikėtis, bendrovės vadovas Jonas Garbaravičius viešai teigia palaikantis Vyriausybės planus statyti atominę elektrinę, nors tai mažintų jo vadovaujamo verslo dalį.
Nepriekaištingas ir dar vieno mūsų nagrinėjamų oligarchų – Raimondo Baranausko elgesys. Tiesa, jis valdo tik ketvirtį banko “Snoras” akcijų. Likusias turintis Rusijos verslininkas Vladimiras Antonovas tvirtina dabar pasirinkęs aktyvaus kreditavimo politiką, nes norintis smarkiai padidinti savo klientų skaičių, taigi ir įtaką Lietuvos bankininkystės srityje.
Sprendžiant pagal ekscentriškus dar vieno turtuolio Vladimiro Romanovo išsišokimus, jam terūpi įtaka sportui – lietuviškam krepšiniui ir škotiškam futbolui. Tačiau kam jam tada nuosavų laikraščių grupė? Kalbama, kad bankininkas neapsikentė kitų žiniasklaidos priemonių pašaipos ir nutarė įsigyti savo platformą, kurią, reikalui esant, galima naudoti ir savo interesams ginti, ir priešams demaskuoti. Kas jo priešai, o kas draugai? Sekite spaudą…

Boksas
Bronislovas Lubys
Valdo 62 proc. koncerno “Achemos” grupė akcijų.
Koncerną sudaro per 50 įmonių, dirbančių chemijos, logistikos, prekybos, energetikos, viešbučių, žiniasklaidos srityse.
Įtaka žiniasklaidai: valdo dienraštį “Lietuvos žinios”, nacionalinės televizijos kanalą BTV, “Radiocentrą” ir dar kelias komercines radijo stotis.
Siekis: didesnė įtaka dujų energetikos srityje, suskystinto dujų terminalo statyba ir valdymas.

Darius Mockus
Valdo 100 proc. koncerno “MG Baltic” akcijų.
Koncernas valdo per 50 įmonių, dirbančių alkoholio gamybos ir prekybos, drabužių prekybos, nekilnojamojo turto plėtros, pramoninės statybos, žiniasklaidos srityse.
Įtaka žiniasklaidai: valdo 80 proc. nacionalinės televizijos kanalo LNK akcijų, interneto portalą alfa.lt, laisvalaikio leidinių grupę “UPG Baltic”.
Siekis: dalyvauti šiuo metu valstybės valdomos šalies susisiekimo infrastruktūros privatizavime.

Andrius Janukonis
Valdo 25 proc. grupės ICOR akcijų.
ICOR grupė valdo per 40 įvairių miestų šilumos ūkių ir komunalinių paslaugų, biokuro, nekilnojamojo turto plėtros, pramogų paslaugų įmonių.
Įtaka žiniasklaidai: šiuo metu nevaldo jokios žiniasklaidos priemonės, anksčiau ICOR pirmtakė “Rubicon group” yra valdžiusi regionines Vilniaus bei Kauno televizijas.
Siekis: išlaikyti ir dar labiau padidinti savo įtaką miestų šilumos ir komunalinių ūkių sektoriuose.

Nerijus Numavičius
Netrukus iki 73 proc. padidins savo akcijų dalį VP grupėje.
VP grupė valdo didžiausią mažmeninės prekybos centrų “Maxima” tinklą, buvusią “Leo LT” akcininkę “NDX energija”, prekybos tinklų plėtros įmonę “Akropolis” ir kt.
Įtaka žiniasklaidai: grupė niekada pati neinvestavo į žiniasklaidą, tačiau daugelį metų buvo matoma jos įtaka “Lietuvos ryto” grupės leidiniuose.
Siekis: šiuo metu į savo rankas stengiasi sutelkti vienos turtingiausių Lietuvoje verslo grupių valdymą.

Turi oligarcho požymių

Vladimiras Romanovas
Valdo 32,95 proc. Ūkio banko akcijų
Šiuo metu Ūkio bankas užima 3,9–4,3 proc. (pagal išduotų paskolų sumą ir klientų skaičių) Lietuvos mažmeninės bankininkystės rinkos.
Įtaka žiniasklaidai: su juo siejama UAB “Baltijos įmonių finansai” pernai gegužę įsigijo 50,1 proc. UAB “Diena Media News”, leidžiančios dienraščius “Vilniaus diena”, “Kauno diena” ir “Klaipėda”, akcijų.
Siekis: dar didesnė įtaka bankininkystės, pramonės ir sporto srityse.

Raimondas Baranauskas
Valdo 25 proc. “Snoro” banko akcijų
“Snoro bankas užima 7–8,1 proc. (pagal išduotų paskolų sumą ir klientų skaičių) Lietuvos mažmeninės bankininkystės rinkos.
Įtaka žiniasklaidai: antrinė “Snoro” grupės įmonė “Snoras Media investicijos” praėjusių metų birželį įsigijo 34 proc. “Lietuvos ryto” grupės akcijų ir tapo didžiausia jos akcininke.
Siekis: “Snoro” savininkai šiuo metu aktyviai siekia padidinti savo banko paskolų portfelį ir tapti reikšmingais Lietuvos bankininkystės žaidėjais.

Jonas Garbaravičius
Valdo (kartu su šeimos nariais) kontrolinį 51 proc. UAB “Scaent Baltic” paketą.
“Scaent Baltic” turi išskirtinę teisę iki 2020 m. importuoti rusišką elektros energiją – ji sudaro mažiausiai 30 proc. dabartinio Lietuvos elektros poreikio.
Įtaka žiniasklaidai: leidžia žurnalus “IQ.The Economist”, “L‘Officiel Mada”, “Intelligent Life”.
Siekis: išlaikyti rusiškos elektros importo teises, eksportuoti Kaliningrade planuojamos statyti atominės elektrinės gaminsimą elektros energiją.

Gediminas Žiemelis
Pagrindinis UAB “ŽIA valda” akcininkas
“ŽIA valda” valdo keliolika įmonių, dirbančių aviacijos ir turizmo, nekilnojamojo turto ir statybų, žemės ūkio, gamybos ir viešojo maitinimo sektoriuose.
Įtaka žiniasklaidai: iki praėjusių metų pabaigos valdė bendrovę “Krašto spauda”, leidžiančią “Valstiečių laikraštį” ir savaitraštį “Gimtasis kraštas”.
Siekis: plėsti savo įtaką visuose sektoriuose, į kuriuos jau pavyko įkelti koją.