J.Kazlauskas BFL nuotr.

Rinktinei atiduotas dešimtmetis ir ketveri iš eilės sėkmingi krepšinio metai. Pergalės, kurių mažai kas tikėdavosi, ir tik vienas kitas ne itin sėkmingai susiklostęs turnyras. Pralaimėjimas Rio olimpiados ketvirtfinalyje ir sprendimas, kurį nuspėti nebuvo sudėtinga. Trenerio Jono Kazlausko era Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje baigėsi.

Dovaidas PABIRŽIS

„Baigėsi mano kontraktas, nėra čia ką galvoti. Niekam nebuvo paslaptis, kad šie metai paskutiniai. Nieko neslėpiau, niekas ir nesikeičia. Dešimt metų, atiduotų rinktinei, yra gražus laiko tarpas, buvo visko – ir skaudžių pralaimėjimų, ir didelių pergalių. Didžiuojuosi, kad daug kas pavyko. Kai kas nepavyko. Ateina laikas, kai viskas turi baigtis“, – vos sugrįžęs į Lietuvą kalbėjo krepšinio specialistas, čia pat pabrėždamas, kad baigti trenerio karjeros kol kas neketina.

Vienas talentingiausių Europos trenerių

Nuo tada, kai 1998-aisiais su Kauno „Žalgiriu“ laimėjo Europos taurę, o po metų triumfavo ir Eurolygoje, niekas nesiginčijo, kad J.Kazlauskas – geriausias Lietuvos treneris. O kai 2012-aisiais Lietuvos krepšinio federacijos vadovas Arvydas Sabonis prikalbėjo jį grįžti į vyriausiojo rinktinės trenerio postą, daugeliui palengvėjo – geresnio kandidato ir negalėjo būti.

Savo reputaciją ir lūkesčius J.Kazlauskas iš esmės pateisino. Su gana vidutiniška, talento ir žvaigždžių dažnai stokojusia rinktine jis tris kartus iš eilės pasiekė prestižinių turnyrų pusfinalius – dukart laimėtas Europos sidabras ir pasaulio čempionate, prieš pat turnyrą netekus pagrindinio įžaidėjo, užimta ketvirta vieta. Ir tik paskutinis olimpinio ciklo akordas – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės susiklostė ne taip sėkmingai: trys pralaimėjimai iš eilės svarbiausioje varžybų fazėje ir galutinėje turnyro lentelėje Brazilijoje užimta septinta vieta.

Su J.Kazlausku Lietuva buvo pakilusi į rekordišką aukštą trečią poziciją FIBA reitinge, o ir po olimpiados, nukritus dviem laipteliais žemiau, vis dar lenksime komandas, kurios objektyviai turi geresnių žaidėjų ir didesnį potencialą.

„J.Kazlauskas yra tokio tipo žmogus, kuris aplink save sutelkė komandą ir savo autoritetu labai gerai ją valdė. Atmetus kai kurais nesėkmes, mes labai džiaugiamės rinktinės pasiekimais, kurie yra tikrai milžiniškas paties trenerio indėlis. Galima reikšti įvairių nuomonių, tačiau ir užsienyje jis yra vertinamas ir pasiekęs bene ryškiausių rezultatų tarp mūsų trenerių. J.Kazlauskas išlieka vienu talentingiausių Europos trenerių, jis pakėlė ne tik rinktinės, bet ir savo, kaip specialisto, reitingą. Savo vardą jis visiškai pateisino aukščiausiu lygiu“, – „Veidui“ sakė buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša.

Rungtynių planas ir jokios panikos

Labai reiklus, pasitikintis savimi, racionalus, daug skaičiuojantis, intelektualus, niekada neprarandantis savitvardos ir nesiblaškantis, geras psichologas, pasižymintis gera intuicija, – tokias J.Kazlausko savybes paprastai išskiria ekspertai ir jo treniruoti krepšininkai. Galbūt ne visi jo sprendimai visada suprantami, tačiau beveik visada jie yra kelis ėjimus į priekį numatančio plano dalis. O planas J.Kazlausko treniruojamose komandose paprastai veikia.

S.Jovaišos teigimu, prieš J.Kazlauską eiti žaisti nepasirengus labai rizikinga. Norint jį nugalėti būtina taip pat įvesti kažkokių žaidimo naujovių, bandyti nustebinti, nes paprastai rungtynėms jis pasirengia labai gerai.

„Jei žmogus baigė matematiką, vadinasi, jam visur tik formulės ir skaičiavimai rūpi. Dalis tiesos čia tikrai yra – priešininkus studijuoti, rungtynių planą dėlioti J.Kazlauskas mėgsta tiksliai, kaip ir kelti konkrečias užduotis bei jų laikytis. Bet jis nėra vien tik sausas pragmatikas. Nė karto neteko matyti, kad treneris būtų sutrikęs ar ėmęs panikuoti. Niekada jo veide nesu matęs panikos šešėlio“, – „Veidui“ yra sakęs J.Kazlausko padėjėju rinktinėje buvęs Gintaras Krapikas.

Kaip pabrėžia S.Jovaiša, J.Kazlauskas neabejotinai yra atstovas tokio krepšinio stiliaus, kai žaidėjams gana griežtai nurodoma jų vieta aikštėje ir to reikalaujama laikytis. Tačiau tai visiškai pateisinama – beveik niekada J.Kazlausko treniruotose rinktinėse ar komandose nebuvo labai aiškių lyderių. O kai tokių išimčių vis dėlto pasitaikydavo, pavyzdžiui, jam treniruojant Graikijos rinktinę, 1999-ųjų Kauno „Žalgirį“ arba žvaigždžių pilną Maskvos CSKA klubą, laisvės improvizacijoms tikrai nestigdavo.

„J.Kazlauskas visada rėmėsi principu: jeigu lyderis yra, tai jis tikrai suras save ir aš jam netrukdysiu. Bet jeigu visi atrodo gana vidutiniškai ir nė vienas nerodo tokio žaidimo, kokį mes geriausiu žaidėjo laiku esame matę, tai tada jis lieka ištikimas sau ir laikosi griežtos taisyklės: nedarykite to, ko nesugebate ir galite nepadaryti, tiesiog išlikime tam tikruose rėmuose, bus mažiau klaidų, ir tikslą mes vis tiek galime pasiekti“, – sako S.Jovaiša.

J.Kazlauskas BFL nuotr.

Toks trenerio disciplinos modelis ateina dar iš jaunimo rinktinės laikų. Jauni sportininkai dar nelabai žino, ką jie sugeba geriausiai, o J.Kazlauskas tam tikrose schemose disciplinuotai sugebėdavo priversti kiekvieną žaidėją būti naudingą komandai. 1994-aisiais jo treniruotas jaunimas tapo Europos čempionais.

Įžaidėjo ir centro jungtis

J.Kazlauskas per savo karjerą treniravo galingus vidurio puolėjus, pradedant Arvydu Saboniu ir Ioanniu Bourousiu ir baigiant Jonu Valančiūnu. Kaip „Veidui“ yra sakęs krepšinio vadybininkas Ginas Rutkauskas, jo treniruotose komandose pastebima aiški jungtis tarp įžaidėjų ir centrų. Jis yra puikiai panaudojęs elitinius įžaidėjus: Šarūną Jasikevičių, Milošą Teodosičių, Vasilį Spanoulį ir kitus.

Akivaizdu, kad Manto Kalniečio ir J.Valančiūno duetas Lietuvos rinktinėje buvo svarbiausias ir šiame olimpiniame cikle. Tą ne kartą yra pabrėžęs ir treneris, vos vienam iš šių krepšininkų pradėjus demonstruoti ne pačią geriausią sportinę formą.

Vis dėlto Brazilijoje J.Kazlausko modelis nesuveikė. Ne tik todėl, kad šį kartą mažai pažįstamas buvo pagrindinis rinktinės vidurio puolėjas. Taip atsitiko ir todėl, kad tiesiog neatsirado pakankamai žaidėjų, kurie galėtų patempti komandą ir padaryti reikalingą postūmį. Komandai trūko greičio, improvizacijos ir lengvesnių taškų. Pats J.Kazlauskas po olimpiados sakė, kad šįsyk koją pakišo pasirengimo etapas: pirmą kartą per ketverius metus žaidėjai neturėjo fizinio pasirengimo laikotarpio, nes olimpinės žaidynės vyko mėnesiu anksčiau nei įprasta.

„Žaidėjai prie rinktinės prisidėjo iškart po čempionatų, stengėmės tik palaikyti formą, o ne įkrauti akumuliatorius. Manėm, gal prašoksim. Norėjome, kad gera forma būtų iš pat pradžių. Bet kada greičiai sumažėjo, kada akumuliatoriai išsikrovė, tada ir prasidėjo visos mūsų bėdos“, – nesėkmės priežasčių po olimpiados ieškojo J.Kazlauskas.

Kita vertus, sidabrą laimėję serbai į rinktinę susirinko dar anksčiau, nes visų pirma privalėjo įveikti atrankos barjerą. Tačiau tai nesutrukdė jiems reikiamą formą pademonstruoti kaip tik tada, kai to labiausiai reikėjo.

„Jonas stipriausias yra tada, kai labai pasiruošia rungtynėms, susidėlioja sau variantus. Bet kai tie variantai stringa, jis bando pasitelkti kitą žaidėją, dar kitą, ir tą judėjimą, postūmį padaro. O šį kartą niekas, kad ir ką jis darytų, nebeveikė, nes nebeatsirado, tokių, kurie galėtų patempti komandą į priekį, kaip pernai, sakykime, Jonas Mačiulis iššovė. Vienas M.Kalnietis buvo stabilus, bet vieno neužtenka, reikia daug daugiau“, – komentuoja S.Jovaiša.

Be to, prisidėjo akivaizdus žaidėjų nuovargis bei psichologinis lūžis po pralaimėjimo ispanams. Po jo komandai taip ir nepavyko atsigauti. Ramesnis nei įprasta, dažnai net komandai beviltiškai atsiliekant, šiemet atrodė ir pats J.Kazlauskas. Krepšinio užkulisiuose ne kartą kalbėta, kad Jonas dar metų pradžioje turėjo minčių nebevažiuoti į olimpiadą. Dvejones jis yra išreiškęs ir viešai po pernykščio Europos čempionato.

„Visi šie etapai labai brangiai kainuoja. Tai yra begalinė atsakomybė, begalinė įtampa, bemiegės naktys ir labai sunkus darbas. Darbas, kuris kainuoja sveikatą, nervus. Visada pradedi save vertinti iš šalies: ar priimi teisingus sprendimus, ar nesuklydai. Eidamas dirbti su rinktine visada turi pasverti tokius dalykus“, – sakė J.Kazlauskas.

Kas bus J.Kazlausko įpėdinis? Realiausias kandidatas – Rimas Kurtinaitis, nors pajėgių trenerių šiandien Lietuvoje netrūksta. Jo laukia nelengvas uždavinys – išlaikyti Lietuvos rinktinę J.Kazlausko žaidimo ir pasiekimų lygyje.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

G. Eidejūtės nuotr.

Vilniaus r. Mickūnų gimnazijai priklauso trys šių metų Lietuvos mokinių olimpiadų laimėjimai ir visi šie pasiekimai skirtingose olimpiadose yra vieno mokinio – būsimo vienuoliktoko Konstanty Kedos. Devintoje klasėje nutaręs, kad jo domėjimosi sritis yra biologija, jau kitąmet jis nuskynė tris pergales – pelnė trečiąsias vietas respublikinėse biologijos, gamtos mokslų bei lietuvių kalbos tautinių mažumų mokyklų mokinių olimpiadose.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Jei nori mokytis ir turi tikslą, geru mokiniu, respublikinių olimpiadų prizininku gali tapti ir mažoje kaimo mokykloje“, – įsitikinęs Mickūnų gimnazijos auklėtinis.

K.Kedą galima pelnytai laikyti Mickūnų gimnazijos garsenybe: būdamas šeštokas jis peršoko dalį mokslo metų ir buvo perkeltas į septintą klasę, dešimtoje klasėje jau dalyvavo televizijos viktorinos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ finale ir susižėrė tris pergales skirtingose respublikinėse olimpiadose. Iki respublikinių konkursų jaunuolis dar laimėjo dvi pirmąsias vietas rajono chemijos ir biologijos olimpiadose, taip pat dalyvavo Vilniaus r. mokinių geografijos olimpiadoje, kurioje liko trečias.

„Žinoma, laimėjimai rajone nėra tokie dideli kaip respublikinėse olimpiadose, kuriose konkurencija kur kas didesnė nei rajono etapuose. Pavyzdžiui, 2015-aisiais beveik visose rajoninėse olimpiadose, kuriose dalyvavau, užėmiau pirmąsias vietas, o nuvykęs į respublikines olimpiadas supratau, kad tokių kaip aš ir dar geresnių mokinių – gerokai daugiau, ir man dar yra kur pasistengti“, – savo pasiekimus vertina K.Keda.

Paklaustas, ar dėl akademinių pasiekimų jis jaučiasi bent savo mokyklos „žvaigžde“, vienuoliktokas pritaria, kad iš tiesų yra vienas iš dviejų Vilniaus r. mokinių, pelniusių nemažai laimėjimų rajono konkursuose, tačiau dėl tokio pripažinimo mažiau stengtis sako neketinantis: „Ant laurų ir negalėčiau užmigti. Priklausau Nacionalinei moksleivių akademijai (NMA) ir daug bendrauju su kitais jos mokiniais, kurie yra tokie pat geri ar dar geresni už mane. Be to, juk savo pasiekimus, žinias objektyviai galima įvertinti respublikinėse olimpiadose, o jei jose užimu trečią vietą, vadinasi, dar turiu labai pasistengti, kad pasiekčiau kitus du laiptelius. Aš netikiu, kad lemiamas dalykas olimpiadose yra sėkmė, – didžiąją laimėjimo dalį sudaro darbas, o talentas ir sėkmė jose lemia labai nedaug.“

Savo pasiekimus, žinias objektyviai galima įvertinti respublikinėse olimpiadose, o jei jose užimu trečią vietą, vadinasi, dar turiu labai pasistengti, kad pasiekčiau kitus du laiptelius

Mickūnų gimnazijos biologijos mokytoja metodininkė Eleonora Makovska sako, kad toks mokinys yra labai geras stimulas stengtis ir mokytojams, ir mokiniams, kurie čia pat mato sėkmės istoriją, pavyzdį, įrodantį, kad be darbo nieko nepasieksi.

„Toks gabus mokinys mūsų gimnazijoje yra tik vienas. Be to, jis labai protingas ne tik vienoje siauroje srityje – sakyčiau, savo gebėjimus jis pritaiko universaliai. Žinoma, jo pasiekimus lemia ne tik gabumai: jis daug dirba namie, po pamokų. Apskritai mokiniams darbo vien pamokoje neužtenka, per tokį laiką padaroma labai nedaug“, – apie K.Kedą „Veidui“ pasakoja jo biologijos mokytoja.

Būti atpažįstamam dėl pasiekimų moksle penkiolikmečiui malonu – smagu, kai jo laimėjimais džiaugiasi visa mokykla, aplinkiniai, bet pasitaiko ir visai nemalonių komentarų, kad jis esąs moksliukas blogąja prasme. Tačiau pats Mickūnų gimnazijos auklėtinis į tokius atsiliepimus numoja ranka ir sako suprantantis, kad kai kuriems rajono gyventojams, kurie mažai kuo domisi ar mokslo nelaiko vertybe, o gal tiesiog pavydi, jis gali atrodyti kaip ateivis.

Sėkmingai laimėjimų kelią žinių olimpiadose įpusėjęs mokinys juokauja, kad jei devintoje klasėje laimėjo pagyrimo raštą, o dešimtoje – trečią vietą, tai būdamas abiturientas jau galėtų tapti ir pirmosios vietos nugalėtoju biologijos olimpiadoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo fizikos ir ekonomikos – prie biologijos

K.Kedai noro mokytis, smalsumo ir gabumų, matyt, niekada netrūko. Pavyzdžiui, kai įpusėjęs šeštą klasę peršoko į septintą, jis kuo puikiausiai susidorojo su vyresnės klasės kursu. Tačiau kad jo domėjimosi sritis bus būtent biologija, K.Keda išsiaiškino ir nutarė būdamas devintokas, kai respublikinėje biologijos olimpiadoje gavo pirmą rimtą įvertinimą – pagyrimo raštą.

„Nuo pat mažens norėjau sekti tėvo pėdomis ir mokytis inžinerijos, sieti savo ateitį su fizika, bet būdamas devintoje klasėje supratau, kad fizika man nesiseka taip gerai – moku ją tiek, kiek reikia mokėti mokyklos kursui, todėl turiu atrasti kitą dalyką, kuris mane labiau žavėtų ir trauktų. Tada svarsčiau apie chemiją, bet, kaip sako mokytojai, turiu ne cheminį, o matematinį mąstymą. Mane domino ir ekonomika. Gal todėl, kad esu vaikas iš kaimo, maniau, kad tapsiu ekonomistu, tai, vadinasi, ir verslininku, bet tėvai pasakė, kad esu geras tiksliukas, bet ne geras ekonomistas“, – „Veidui“ pasakoja K.Keda.

Tada, mokytojos sudomintas biologija, devintokas apsisprendė: pasirinko gilintis į biologiją ir įstojo į NMA – biochemijos sekciją.

„Spręsdamas pirmąsias NMA užduotis dar šiek tiek abejojau dėl savo pasirinkimo, bet dabar esu tikras, kad ateitį siesiu su biologija, chemija, galbūt rinksiuosi mediciną“, –  svarsto būsimasis vienuoliktokas.

Mažoje mokykloje mokinį pažįsta ne pagal numerį dienyne

Kodėl gabumų ir motyvacijos nestokojantis mokinys po aštuonių klasių neišvažiavo mokytis į prestižinėmis laikomas Vilniaus gimnazijas? K.Keda sako svarstęs apie tokią galimybę, tačiau ja nepasinaudojęs, nes nenorėjęs išsižadėti mažos mokyklos pranašumo: miestelio mokykloje pedagogai pažįsta mokinius ne tik pagal eilės numerį dienyne, jie gerai žino, kokių gabumų ar pomėgių turi konkretus mokinys.

„Nuo pirmos klasės mokausi toje pačioje mokykloje, joje dirba abu tėvai: mama dėsto vokiečių, rusų kalbas ir dirba bibliotekoje, tėtis moko ekonomikos, todėl turiu daug prisiminimų, jaučiu ir sentimentų, – priežastis, kodėl liko mokytis rajono gimnazijoje, vardija jis. – Be to, viena mano pažįstama įstojo į Adomo Mickevičiaus gimnaziją ir, galima sakyti, patyrė tam tikrą spaudimą. Ji įprato būti geriausia savo aplinkoje, o kai pradėjo mokytis gimnazijoje, tai pasikeitė, ji suprato, kad yra daug kitų mokinių, geresnių už ją.“

Kalbėdamas apie savo žinių bagažą ir laimėjimus jaunuolis patikina, kad yra sričių, kuriose jis nieko neišmano. Pavyzdžiui, dalyvaudamas televizijos viktorinoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ išsiaiškino, kad viena tokių jam neatrastų temų yra muzika. Beje, šią patirtį jis laiko įdomia ir todėl, kad suprato, jog žinių demonstravimas olimpiadoje, kai savarankiškai dirbi palinkęs prie savo užduoties, labai skiriasi nuo dalyvavimo televizijos konkurse, kai į klausimus atsakinėji priešais kameras ir jaudiniesi, kad gali suklysti visiems matant.

„Tame konkurse supratau, kad yra temų, kuriose negaliu nieko. Tar­kime, buvo kelios užduotys iš muzikos, ir aš blogai jose orientavausi. Tai gali reikšti, kad gimnazijoje muzikos rengimas nėra labai geras arba kad aš nelabai ja domėjausi net ir per pamokas, – svarsto K.Keda ir priduria, kad menai, technologijos jam, tiksliukui, sunkiai įkandamos: – Mano mąstymas labiau pagrįstas tam tikromis veikimo taisyklėmis, o ne visiška laisve.“

Olimpiadininko kelią jau pradėjęs vaikinas tikina suprantantis, kad visą gyvenimą turės daug dirbti ir mokytis remdamasis skirtingais žinių šaltiniais. Vienas tokių šiuolaikinių būdų gauti naujų žinių jam yra kiti bendraamžiai, kurių sutinka olimpiadose ar NMA sesijose.

„Bendravimas su ten sutiktais žmonėmis naudingas jau dabar. Pavyzdžiui, kalbiesi su draugu ir pagalvoji: kokią gražią mintį jis pasakė, galiu ją panaudoti savo rašinyje. Žinoma, pažintys su gabiais mokiniais pravers ir ateityje: protingi mokiniai taps savo srities specialistais, jų laukia gera ateitis. Be to, naudinga pažinoti profesionalų tų sričių, kuriose visai nieko nenusimanai. Tar­kime, gal mano vaikas domėsis muzika, o aš jam nieko negalėsiu paaiškinti apie gamą, bet galėsiu nukreipti jį pabendrauti su mano draugu, kuris muziką puikiai išmano“, – svarsto gabus jaunuolis.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

WIKIPEDIA NUOTR.

Debiutinis lietuvių startas olimpinėse žaidynėse įvyko oje 1924-aisiais, gegužės 25 dieną, kai Paryžiaus „Pershing“ stadione susitiko Lietuvos ir Šveicarijos futbolininkai. Likus vos 12 valandų iki rungtynių, į Prancūziją atvykę sportininkai nepasipriešino savo varžovams ir pralaimėjo galutiniu rezultatu 0:9. Šioje olimpiadoje taip pat pasirodė du Lietuvos dviratininkai, kurie dalyvavo 188 km atskiro starto lenktynėse, tačiau nei vienas jų finišo nepasiekė.

Dovaidas PABIRŽIS

Amsterdamo olimpiadoje 1928-aisiais Lie­tu­vai atstovavo jau 12 sportininkų, o geriausiai sekėsi boksininkui Juozui Vinčai, kuris pasidalijo 5–8 vietas. Vėliau mūsų sportininkai dalyvavo olimpinėse žaidynėse, tik jau Lietuvai patekus į ją okupavusios Sovietų Sąjungos sudėtį. Tiesa, dar 1912-aisiais, Rusijos imperijos laikais, pasirodė sportininkai iš Vilniaus krašto – Stokholme Rusijai atstovavo plaukikas Nikolajus Voronkovas ir šaulys Leonardus Syttinas.

Kaip žinia, pirmoji olimpiada moderniais laikais buvo surengta 1896-aisiais Atėnuose, nors keletas kitų XIX a. sporto renginių Europoje taip pat pasivadino šiuo vardu. Tuo metu žaidynėse dalyvavo tik 14 tautų sportininkai mėgėjai, o 10 iš jų laimėjo medalius. Daugiausiai apdovanojimų pirmojoje olimpiadoje pelnė JAV atstovai, antri liko šeimininkai graikai, treti – Vokietijos sportininkai.

Rusijos imperija, kuriai tuo metu priklausė et­nografinė Lietuva, olimpiadoje debiutavo 1900-ai­siais Paryžiuje. Tąkart keturi sportininkai dalyvavo jojimo ir fechtavimo rungtyse, tačiau apdovanojimų jie neiškovojo. Tarp jų buvo ir karininkas Julianas Michaux’as iš Varšuvos, būsimas Lenkijos kariuomenės kapitonas – pirmasis lenkų olimpietis.

Antrosios, trečiosios ir ketvirtosios olimpinės žaidynės sutapdavo su pasaulinėmis parodomis (1900 m. vyko Paryžiuje, 1904 m. – Sent Luise, 1908 m. – Londone) ir tęsdavosi maždaug pusmetį, o įvairios sporto rungtys buvo traktuojamos kaip papildoma pramoga parodų žiūrovams. Į žaidynes JAV atvyko vos dvylikos tautų atstovai, o net 78 iš 96 aukso medalių tuomet laimėjo amerikiečiai. Nei Anglija, nei Prancūzija ar Rusijos imperija sa­vo sportininkų už Atlanto neatsiuntė.

Per atidarymo ceremoniją buvo tikimasi, kad suomiai žygiuos su Rusijos vėliava, tačiau jie verčiau pasirinko nesinešti jokios.

1908-aisiais Didžiojoje Britanijoje savo delegaciją pirmą kartą atsiuntė Rusijai tuo metu priklausiusi Suomija – ji delegavo net 67 atletus, šie 5 kartus lipo ant apdovanojimų pakylos. Per atidarymo ceremoniją buvo tikimasi, kad suomiai žygiuos su Rusijos vėliava, tačiau jie verčiau pasirinko nesinešti jokios. Rusijai atstovavo tik 6 atletai, kurie iškovojo tris apdovanojimus. Tarp jų buvo Kuršo gubernijoje (šiandieninė Latvija) gimęs ir tuo metu Londone gyvenęs maratonininkas Georgas Lindas.

Kai kurios tuometinės imperijos į jautrius tautinius klausimus taip pat pažvelgė liberaliai. Ang­lai, baimindamiesi airių boikoto, pakeitė komandos pavadinimą į „Didžioji Britanija / Airija“. Nuo pat pirmųjų olimpinių žaidynių 1896 m. ats­ki­rai dalyvavo Vengrija ir Austrija, nuo 1900-ųjų – Bo­h­emija, Indija.

Gausią sportininkų delegaciją Rusijos imperija atsiuntė į Stokholmą 1912-aisiais – iš viso jai Švedijoje atstovavo 159 sportininkai. Tarp jų buvo 31 latvis ir 12 estų. Tąkart Rusija iškovojo du sidabro ir tris bronzos medalius, o daugiau nei pusę jų pelnė Baltijos šalių atstovai.

Estas Martinas Kleinas vidutinio svorio kategorijoje imtynėse laimėjo sidabro medalį. Dvikova pus­finalyje truko net 11 valandų 40 minučių – tai yra ilgiausia dvikova imtynių istorijoje. Kitą dieną jis jau neturėjo jėgų kautis finale ir auksą atidavė be kovos. Kitas estas Martis Kuusikas 1912-aisais Rusijai laimėjo bronzą irklavimo rungtyje. Švedijoje pirmąjį olimpinį apdovanojimą pelnė ir latvis – šaulys Haraldas Blausas iškovojo bronzą.

Baltijos sesėms geriau sekėsi ir tarpukario olimpiadose: Estija iš viso iškovojo 6 aukso, 6 sidabro ir 9 bronzos medalius, Latvija – 2 sidabro ir 1 bronzos apdovanojimą. Pirmuosius medalius lietuviai iškovojo 1952-aisiais Helsinkyje – sidabru pasipuošė krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Pet­kevičius ir Justinas Lagunavičius.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL nuotr.

Inga NECELIENĖ

Rugpjūčio 5-ąją prasidėjusios Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės bus jau 28-osios lietuviškame olimpiniame kelyje. Pasižiūrėkime, kaip Lietuvos atstovams pavyko įveikti ligšiolinę ne tokią trumpą distanciją, kurioje – jau 27 vasaros ir žiemos olimpinės stotelės.

VIII vasaros olimpinės žaidynės – 1924 m. Paryžius

1924 m. gegužės 25 d. 15.30 val. – tokia tiksli Lietuvos olimpinio debiuto data. Būtent šiuo metu Paryžiaus „Pershing“ stadione teisėjo švilpukas paskelbė Lietuvos futbolininkų ir būsimųjų žaidynių vicečempionų šveicarų rungtynių pradžią. Likus kelioms dienoms iki olimpiados iš atsitiktinių vienuolikos žaidėjų surinkta mūsų futbolo komanda, iki Paryžiaus dardėjusi traukiniu 40 valandų, šveicarams pasipriešinti nesugebėjo, debiutines rungtynes pralošė 0:9 ir į kitą etapą nepateko.

Be futbolininkų, Paryžiuje 188 km plento lenktynėse startavo, bet finišo nepasiekė du dviratininkai – Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas.

II žiemos olimpinės žaidynės – 1928 m. Sankt Moricas

Šveicarijos kurortiniame mieste Sankt Morice surengtose II žiemos olimpinėse žaidynėse pirmąsyk pasirodė ir mūsų šalies žiemos sporto atstovas – įvairių sporto šakų pradininkas ir populiarintojas Lietuvoje Kęstutis Bulota. Jis dalyvavo ketveriose greitojo čiuožimo varžybose. Kito lietuvio, sugebėjusio prasimušti į žiemos žaidynes, teko laukti ilgiau nei pusę amžiaus – iki pat 1984 m. Sarajeve vykusių žiemos žaidynių.

IX vasaros olimpinės žaidynės – 1928 m. Amsterdamas

Į Amsterdame surengtas vasaros olimpines žaidynes išvyko dvylikos mūsų sportininkų delegacija: du boksininkai, keturi dviratininkai, penki lengvaatlečiai ir vienas sunkiaatletis. Aukščiausią 5–8 vietą pasidalijo boksininkas Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė Steponas Darius.

XV vasaros olimpinės žaidynės – 1952 m. Helsinkis

Dėl dviejų pasaulinių karų ir kitų mūsų šaliai tekusių nelengvų istorinių kataklizmų teko praleisti penkerias vasaros žaidynes (dvejos iš jų buvo apskritai atšauktos) ir į olimpinę areną grįžti jau su svetimos valstybės vėliava. 1952-aisiais į SSRS rinktinę pateko penki Lietuvos atstovai, sugebėję iškovoti tris sidabro medalius. Jais pasipuošė krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dabar taip neskaičiuojame – krepšinio komandos iškovoti apdovanojimai yra vienas vienetas medalių lentelėje. Bet tokia matematika nebūtų tiksli kalbant apie įvairių sporto šakų SSRS rinktines ir norint pabrėžti, kiek lietuvių sugebėjo į jas prasibrauti, todėl to laikotarpio visus komandinius medalius skaičiuosime po vieną.

Į Helsinkį taip pat vyko boksininkas, tuometis SSRS sunkiojo svorio bokso čempionas Algirdas Šocikas (5–8 vieta) ir fechtuotojas Juozas Udras (13 vieta).

XVI vasaros olimpinės žaidynės – 1956 m. Melburnas

Iš Rusijos kartu su kitais olimpiečiais į tolimąją Australiją laivais išplaukė septyni lietuviai, ten pelnę penkis medalius. Olimpiniu sidabru pasipuošė SSRS krepšininkai, tarp kurių vėl buvo K.Petkevičius bei Stanislovas Stonkus su Algirdu Lauritėnu. 20 km sportinio ėjimo varžybose antras finišavo ir vicečempiono titulą pelnė ėjikas Antanas Mikėnas. Prie sidabrinio lietuvių kraičio boksininkas Romualdas Murauskas pridėjo pussunkio svorio kategorijos bronzos medalį.

XVII vasaros olimpinės žaidynės – 1960 m. Roma

Italijos sostinę pasiekusių keturių mūsų šalies atstovų olimpinis kraitis – trys medaliai. Romoje pirmuosius olimpinius – sidabrinius apdovanojimus pelnė iš viso trijų olimpiadų dalyviai irkluotojai Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius. Ieties metikė Birutė Kalėdienė iškovojo bronzą. Dvivietę irklavęs baidarininkas Mykolas Rudzinskas liko per žingsnį nuo apdovanojimų pakylos – ketvirtas.

XVIII vasaros olimpinės žaidynės – 1964 m. Tokijas

Į tolimąją Japoniją jau vyko kur kas daugiau lietuvių – 16, iš kurių net 10 buvo irkluotojai. Bet laimikį parsivežė vieną – sidabrinį. Vicečempionu tapo boksininkas Ričardas Tamulis. O gausi irkluotojų delegacija medalių nepelnė, bet tapo olimpiniais prizininkais (kaip žinoma, olimpinėse žaidynėse prizinės vietos yra pirmosios aštuonios). Į žaidynių rekordininkų metraščius įsirašė bėgikas Adolfas Aleksejūnas, kuris 3000 m kliūtinio bėgimo atrankos varžybas įveikė per 8 min. 31,8 sek. ir pirmasis iš lietuvių tapo olimpiniu rekordininku. Tik šiuo vardu džiaugėsi neilgai – jau finale jo rekordas buvo pagerintas, o pritrūkęs jėgų lietuvis užėmė galutinę 7 vietą. Antrose žaidynėse iš eilės dalyvavusi ieties metikė B.Kalėdienė Tokijuje liko garbės pakylos papėdėje – ketvirta.

XIX vasaros olimpinės žaidynės – 1968 m. Meksikas

Įspūdingas šių žaidynių reziumė: 10 sportininkų iš Lietuvos tolimajame Meksike – 9 medaliai. Negana to, pagaliau lietuviams suspindo ir auksas. Pirmuoju olimpinio čempiono titulą iškovojusiu lietuviu tapo boksininkas Danas Pozniakas. Auksą pelnė ir tinklininkas Vasilijus Matuševas, vicečempionu tapo penkiakovininkas Stasys Šaparnis ir boksininkas Jonas Čepulis, bronzą sužvejojo į SSRS aštuonvietę susodinti net keturi lietuviai – be 1960 m. vicečempionų Z.Juknos ir A.Bagdonavičiaus, tą pačią bronzine tapusią valtį irklavo Vytautas Briedis ir Juozapas Jagelavičius. Bronzos medalį parsivežė ir krepšininkas Modestas Paulauskas.

XX vasaros olimpinės žaidynės – 1972 m. Miunchenas

Jubiliejinėse dvidešimtosiose vasaros žaidynėse dalyvavę 8 lietuviai iš Miuncheno parsivežė tris apdovanojimus. Šįkart po olimpinio krepšinio turnyro M.Paulausko krūtinė suspindo auksu, aukščiausios prabos auksinį medalį parsivežė ir dvivietę kanoją irklavęs Vladislovas Česiūnas. Ant antrojo nugalėtojų pakylos laiptelio atsiimti sidabrinio medalio lipo 800 m bėgimo dalyvė Nijolė Sabaitė.

XXI vasaros olimpinės žaidynės – 1976 m. Monrealis

Į Kanadą iš Lietuvos išvykę 8 sportininkai sugebėjo parsivežti 7 medalius. Pirmuosius iš dviejų olimpinių aukso medalių pelnė dvi mūsų šalies komandinio sporto atstovės – krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Sidabras atiteko į SSRS aštuonvietę įsodintai irkluotojai Klavdijai Koženkovai ir porinės keturvietės įgulos nariui Vytautui Butkui. Bronza pradžiugino lietuviška porinės dvivietės įgula – Genovaitė Ramoškienė ir Leonora Kaminskaitė. Tokios pat prabos olimpinį medalį pelnė ir plaukikas Arvydas Juozaitis, atrankos plaukime pasiekęs 100 m krūtine olimpinį rekordą (1 min. 4,78 sek.).

XXII vasaros olimpinės žaidynės – 1980 m. Maskva

Į Vakarų šalių boikotuotas Maskvoje vykusias žaidynes buvo pakviesta 16 Lietuvos atstovų, kurie sugebėjo pelnyti 11 medalių. Čempionės titulą apgynė krepšininkė A.Rupšienė, su kuria kartu šįkart komandoje žaidė dar viena lietuvė – Vida Beselienė. Antrąkart olimpinės čempionės titulą užsitikrino ir rankininkė A.Česaitytė-Nenėnienė, Maskvoje taip pat turėjusi komandos draugę iš Lietuvos Sigitą Strečen. Olimpinius aukso medalius 200 m krūtine varžybose pelnė Lina Kačiušytė (ji pasiekė ir olimpinį rekordą – 2 min. 29,54 sek.) bei Robertas Žulpa. 4×400 m estafečių varžybose auksą iškovojo bėgikas Remigijus Valiulis. Į gimtinę sidabrą parsivežė rankininkas Valdemaras Novickis. Bronzą pelnė krepšininkas Sergejus Jovaiša. Taip pat treti liko du Lietuvos irkluotojai – SSRS aštuonvietės nariai Jonas Pinskus ir Jonas Narmontas.

XIV žiemos olimpinės žaidynės – 1984 m. Sarajevas

Po 56 metų pertraukos žiemos žaidynėse vėl suskambo lietuviška pavardė. Biatlonininkas Algimantas Šalna – ne tik pirmasis per visą sovietmečio istoriją lietuvis SSRS žiemos žaidynių rinktinėje, bet ir pirmasis medalininkas. Ne bet koks, o auksinis. Būtent tokį trofėjų lietuvis pelnė estafetės 4×7,5 km lenktynėse. Nedaug iki medalio pritrūko ir 10 km individualiose varžybose, kuriose A.Šalna finišo liniją kirto penktas.

XV žiemos olimpinės žaidynės – 1988 m. Kalgaris

Trečiam olimpiečiui iš Lietuvos (pirmajai moteriai) pasirodyti žiemos žaidynėse šįkart pusės amžiaus neprireikė. Praėjus ketveriems metams po A.Šalnos triumfo Kanadoje, Kalgaryje, vykusiose žiemos žaidynėse turėjome vieną mūsų šalies atstovę – Vidą Vencienę, sugebėjusią pelnyti net du olimpinius medalius: 10 km lenktynių aukso ir 5 km lenktynių klasikiniu stiliumi bronzos.

XXIV vasaros olimpinės žaidynės – 1988 m. Seulas

Po 1984 m. Los Andželo žaidynių boikoto SSRS sporto vadovybė į Seulą išvežė gausiausią per visą okupacijos laikotarpį lietuvių delegaciją – 23 sportininkus, kurie iškovojo 15 medalių, iš jų net 10 aukso. Auksu suspindo krepšininkų Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio ir Valdemaro Chomičiaus krūtinės, aukso medaliais džiaugėsi ir futbolininkai Arminas Narbekovas bei Arvydas Janonis, rankininkas Valdemaras Novickis, dviratininkai Artūras Kasputis ir Gintautas Umaras, pelnęs net du auksinius trofėjus – 4 km individualių ir komandinių persekiojimo lenktynių. Sidabrą parsivežė plaukikas Raimundas Mažuolis (estafetės 4×100 m laisvuoju stiliumi) ir du lengvaatlečiai – Laimutė Baikauskaitė (1500 m bėgimas) ir Romas Ubartas (disko metimas). Prie šio solidaus medalių kraičio dar bronzą pridėjo grupinėse plento lenktynėse dalyvavusi dviratininkė Laima Zilporytė ir krepšininkė Vitalija Tuomaitė.

XVI žiemos olimpinės žaidynės – 1992 m. Albervilis

Vėl Prancūzija, tik ne Paryžius, o Albervilis, ir ne vasaros, o žiemos žaidynės, vėl Lietuvos žmonių ir sportininkų po 64 metų antrąkart išgyvenamas olimpinis debiutas. Būtent čia, Albervilyje, mūsų šalies sportininkai per atidarymo ceremoniją į olimpinį stadioną žengė paskui savo šalies vėliavą ir vėl dalyvavo kaip nepriklausomos valstybės atstovai. Nors sugebėta išsiųsti vos šešis sportininkus – du slidininkus, du biatlonininkus ir dailiojo čiuožimo porą, šios žaidynės į Lietuvos sporto istoriją įrašytos ryškiu šriftu. Iš sportininkų aukščiausią vietą užėmė 1988 m. olimpinė čempionė V.Vencienė, 15 km lenktynėse finišavusi 11-ta.

XXV vasaros olimpinės žaidynės – 1992 m. Barselona

Po nepilnų penkių mėnesių, praėjusių nuo jaudinamo sugrįžimo į olimpinę šeimą Albervilio žiemos žaidynėse, nepalyginti didesnė vasaros olimpiečių delegacija triukšmingai sveikinama įžengė į Barselonos olimpinį stadioną. Po TOK suteiktų papildomų kvotų ir įveiktų atrankų Barselonoje startavo 47 lietuviai. Pirmasis jaunos šalies vasaros žaidynių dalyvių laimikis – disko metiko R.Ubarto auksas ir šalį į euforiją pakylėjusi Lietuvos krepšininkų bronza, ypač brangi dar ir dėl to, kad mažajame finale įveikta ne bet kokia, o iš buvusių SSRS krepšininkų suburta jungtinė komanda. Šalia Seule su SSRS rinktine iškovoto olimpinio aukso į kolekciją lietuvišką bronzą pridėjo A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kur­tinaitis ir V.Chomičius. Kartu su jais medaliais džiaugėsi S.Jovaiša (vieną bronzinį apdovanojimą jau pelnęs 1980 m. Maskvoje), Artūras Karnišovas, Gintaras Einikis, Romanas Brazdauskis, Darius Dimavičius, Gintaras Krapikas, Alvydas Pazdrazdis, Arūnas Visockas.

XVII žiemos olimpinės žaidynės – 1994 m. Lilehameris

Pasikeitus žiemos žaidynių rengimo tvar­kai po dvejų metų į Norvegiją vy­ko tie patys šeši žiemos sportinin­kai kaip ir į Albervilį. Šįkart iš mū-sų šalies atstovų aukščiausią 12 vie­­tą užėmė šokių ant ledo pora Margarita Drobiazko ir Povilas Va­na­­gas. Olimpinė čempionė slidininkė V.Vencienė, Lilehameryje dalyvavusi trejose varžybose ir užėmusi aukščiausią 25 vietą 30 km lenktynėse, po šių žaidynių baigė sportinę karjerą.

XXVI vasaros olimpinės žaidynės – 1996 m. Atlanta

Į JAV Atlantos miestą vyko gausiausia iki tol lietuvių delegacija – 61 sportininkas. Bet medalius – vėl bronzos – pavyko iškovoti tik krepšininkams. Į Atlantą, vyriausiojo krepšininkų trenerio Vlado Garasto sprendimu, skrido ne tradicinis dvyliktukas, o tik 11 žaidėjų. Palyginti su 1992 m. bronzine komanda, Atlantoje neberungtyniavusius žaidėjus S.Jovaišą, R.Brazdauskį, D.Dimavičių, G.Krapiką, A.Paz­draz­dį, A.Visocką pakeitė naujas šešetukas: Rytis Vaišvila, Mindaugas Žukauskas, Eurelijus Žukauskas, Saulius Štombergas, Darius Lukminas ir Tomas Pačėsas. Antru olimpiniu bronzos medaliu pasipuošė A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kur­tinaitis, A.Karnišovas, G.Einikis.

XVIII žiemos olimpinės žaidynės – 1998 m. Naganas

Septyni žiemos žaidynių dalyviai Japonijoje ir aukščiausia šokėjų ant ledo užimta prizinė 8 vieta. Ankstesnių dvejų žiemos žaidynių biatlono varžybų dalyvė Kazimiera Strolienė Nagane startavo kaip slidininkė. Iš ketverių lenktynių jos aukščiausia užimta vieta – 55-ta 30 km laisvuoju stiliumi varžybose. Žaidynių debiutantų pasirodymas, kaip mėgstama sakyti, – pagal galimybes: slidininkas Vladislavas Zybaila ir biatlonininkas Liutauras Barila finišavo apie šimtuko vidurį ir dar žemesnėse pozicijose. Nagane startavo ir Lietuvai naujos sporto šakos atstovas – kalnų slidininkas Linas Vaitkus.

XXVII vasaros olimpinės žaidynės – 2000 m. Sidnėjus

Po iškovotų medalių atžvilgiu ne itin sėkmingų žaidynių Atlantoje padariusi esminių sportininkų rengimo sistemos pakeitimų, Lietuva į tolimąjį Sidnėjų vėl išsiuntė 61 šalies atstovą. Bet parsivežta nepalyginti didesnis apdovanojimų kraitis – penki medaliai: du aukso ir trys bronzos. Auksu suspindo disko metiko Virgilijaus Aleknos ir šaulės Dainos Gudzinevičiūtės pavardės (surinkusi 93 tšk. D.Gudzinevičiūtė pasiekė olimpinį rekordą), bronza pradžiugino irkluotojos – dvivietės įgula Kristina Poplavskaja ir Birutė Šakickienė, padedama komandų draugių sunkias 120 km grupines lenktynes trečia įveikė dviratininkė Diana Žiliūtė. Trečiąkart iš eilės po olimpinio krepšinio turnyro bronzinius apdovanojimus į viršų kėlė naujojo vyriausiojo trenerio Jono Kazlausko vadovaujama taip pat gerokai atsinaujinusi vyrų krepšinio rinktinė: trečią bronzą pelnęs G.Einikis, po antrą E.Žukauskas ir S.Štombergas bei olimpiniai debiutantai Dainius Adomaitis, Andrius Giedraitis, Šarūnas Jasikevičius, Kęstutis Marčiulionis, Tomas Masiulis, Darius Maskoliūnas, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila ir Mindaugas Timinskas.

XIX žiemos olimpinės žaidynės – 2002 m. Solt Leik Sitis

Teisę startuoti JAV vykusiose žiemos žaidynėse iškovojo tradiciškai nedidelė mūsų šalies žiemos sporto atstovų grupelė – aštuoni sportininkai. Solt Leik Sityje ledo šokėjų M.Drobiazko ir P.Vanago pelnyta vieta kol kas tebėra aukščiausia nepriklausomos Lietuvos žiemos sportininkų pasirodymų istorijoje: jie liko apdovanojimų pakylos papėdėje – penkti. Šiose žaidynėse olimpinį debiutą gavo biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė.

XXVIII vasaros olimpinės žaidynės – 2004 m. Atėnai

Į Graikijos sostinę vyko 59 mūsų sportininkai, iškovoję tris olimpinius medalius: vieną aukso ir du sidabro. Nors iškart po disko metikų varžybų taip neatrodė, po dopingo kontrolės ir varžovo iš Vengrijos diskvalifikacijos Atėnuose antrąkart olimpiniu čempionu tapo V.Alekna, kartu tapdamas ir olimpiniu rekordininku (jo rezultatas – 69,89 m). Sidabru pradžiugino daugiakovininkai – septynkovininkė Austra Skujytė ir penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis.

Vedami Š.Jasikevičiaus grupės varžybose įveikę galingąją JAV „Svajonių komandą“, bet to paties nepadarę kovoje dėl bronzos, po trijų iš eilės bronza suspindusių olimpinių mažojo finalo mačų Lietuvos krepšininkai liko ketvirti.

XX žiemos olimpinės žaidynės – 2006 m. Turinas

Jubiliejinėse žiemos žaidynėse, kurias surengti buvo patikėta italams, dalyvavo septyni Lietuvos atstovai. Turine įspūdingą olimpinį pasirodymą – iš viso dalyvavo net penkeriose olimpinėse žaidynėse – baigė ledo šokėjai M.Drobiazko ir P.Vanagas, čia vėlgi užėmę aukščiausią iš visų dalyvavusių lietuvių vietą – septintą. 7,5 km lenktynėse į aukštą 18 poziciją pakilo biatlonininkė D.Rasimovičiūtė.

XXIX vasaros olimpinės žaidynės – 2008 m. Pekinas

Į Kiniją išsirengė gausiausia iki šiol mūsų olimpinė delegacija – 71 sportininkas. Iš ten parsivežtas penkių medalių kraitis – du sidabro ir trys bronzos apdovanojimai. Kinijos vandenyse pirmąjį buriuotojų medalį – sidabrinį – Lietuvai pelnė Rio de Žaneire mūsų šalies delegacijos vėliavneše tapsianti Gintarė Volungevičiūtė. Vicečempiono titulą pelnė ir penkiakovininkas Edvinas Krungolcas, ant apdovanojimų pakylos stojęs kartu su bronzą iškovojusiu komandos draugu A.Zadneprovskiu. Taigi po penkiakovininkų varžybų pirmąkart olimpinių žaidynių istorijoje į viršų kilo ne viena, o dvi Lietuvos trispalvės. Pekine bronzinę sąskaitą atidarė imtynininkai – trečią vietą užėmė sunkiasvoris Mindaugas Mizgaitis. Dukart olimpinis čempionas disko metikas V.Alekna iš Kinijos taip pat parsivežė bronzą. Pasiekę mažąjį finalą, bet šįkart prieš argentiniečius suklupę krepšininkai vėl liko ketvirti.

XXI žiemos olimpinės žaidynės – 2010 m. Vankuveris

Į Vankuverį išvyko šeši mūsų šalies žiemos olimpiečiai. Į 1988-aisiais auksu ir bronza suspindusią Kanadą grįžo ir V.Vencienė, tik jau kaip mūsų šalies žiemos olimpiečių delegacijos vadovė. Pirmąkart nuo 1992 m. delegacijoje nebuvo dailiojo čiuožimo atstovų. Iš lietuviško šešetuko aukščiausią 25 vietą 7,5 km sprinto lenktynėse pasiekė biatlonininkė D.Rasimovičiūtė. Slidininkai Mantas Strolia ir Modestas Vaičiulis komandinio sprinto lenktynes baigė 18-ti, vietas penktajame ir šeštajame dešimtuke pelnė slidininkai Irina Terentjeva, Aleksejus Novoselskis bei kalnų slidininkas Vitalijus Rumiancevas.

XXX vasaros olimpinės žaidynės – 2012 m. Londonas

Į jubiliejines 30-ąsias vasaros olimpines išsirengė 62 mūsų sportininkai, iškovoję, galima sakyti, beveik tradicinius penkis medalius – du aukso, vieną sidabro ir du bronzos. Auksiniais pasirodymais nudžiugino merginos – pačia jauniausia Lietuvos olimpine medalininke tapusi tada vos 15-metė Rūta Meilutytė, išplėšusi auksinę pergalę 100 m krūtine plaukimo varžybose, ir paskutinę žaidynių dieną auksiniu akordu baigusi penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Prie merginų aukso sidabrą pridėjo kanojininkas Jevgenijus Šuklinas, bronzą – imtynininkas Aleksandras Kazakevičius ir boksininkas Evaldas Petrauskas.

XXII žiemos olimpinės žaidynės – 2014 m. Sočis

Į Sočį vyko devyni mūsų šalies sportininkai, o aukščiausią 16 vietą iškovojo žaidynių debiutantė – naujos mūsų olimpinėje delegacijoje greitojo čiuožimo sporto šakos atstovė Agnė Sereikaitė. Naujoji, bet, kaip parodė laikas, vienų žaidynių ledo ant šokių pora Deividas Stagniūnas ir Isabella Tobias liko 17-ta, o daugiausiai intrigos sukūrė galutinę 23 vietą individualiose 20 km biatlono varžybose užėmęs, bet iki pat paskutinės ugnies linijos pirmavęs biatlonininkas Tomas Kaukėnas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

O nemiegoti teks, nes dėl šešių valandų laiko skirtumo daug olimpinių kovų vyks naktį ir paryčiais. Visuotinė dviejų savaičių nemiga – ne vienintelis sirgaliams gresiantis olimpinės ligos simptomas. Tik daug svarbiau, kad jokių prastų braziliškų simptomų nepajustų nė vienas iš 67 mūsų šalies olimpiečių. Kaip pasikeitė mūsų olimpinė rinktinė ir ko iš jos galime tikėtis?

Visą savaitę nuo pat atidarymo liepos 24-ąją į olimpinį Rio de Žaneiro kaimelį ėmusių plūsti sportininkų įkurtuvės ir pir­moji pažintis su žaidynių šeimininke Bra­zi­lija, naujutėlaitėmis ar atnaujintomis olimpinėmis bazėmis ir būsimomis gyvenimo bei treniruočių sąlygomis baigėsi. Per naktį išsisklaidžius žaidynių atidarymo saliutams jau nuo rytdienos Rio de Žaneiras pradės alsuoti karštomis olimpinėmis kovomis.

Ką žada šios brazilišką prieskonį turinčios žaidynės? Prieš jas kilę didžiausi iki šiol skandalai, gausiai diskvalifikuotos valstybių atskirų sporto šakų rinktinės ir kai kurių tarptautinių sporto šakų federacijų rodomas didžiulis nepakantumas nešvariems sportininkams verčia manyti, kad Rio de Žaneire dopingo kontrolieriai dirbs ypač uoliai. Prakalbta apie 5,5 tūkst. mėginių, o tai reiškia, kad žadama patikrinti praktiškai kas antrą olimpiados dalyvį. Vadinasi, ir ši olimpiada grasinasi būti viena švariausių.

Prakalbta apie 5,5 tūkst. mėginių, o tai reiškia, kad žadama patikrinti praktiškai kas antrą olimpiados dalyvį

„Džiaugiuosi, kad dopingo kontrolieriai daž­nai tikrina mūsų irkluotojus, nes ne iš vie­no girdime, esą, ką jie ten valgo, kad tokie geri rezultatai“, – atskriejus žiniai, kad olimpiniame kaimelyje dopingo tikrintojų vizito sulaukė dvi mūsų irkluotojos, viena jų – jau ketvirtą kartą šį mėnesį, pusiau juokais, pusiau rimtai sako Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Dau­kantienė.

Pasklaidžius mūsų olimpinės rinktinės są­rašą į akis krinta keli dalykai: nebeliko ne vienus metus į žaidynes „garantuotų“ medalių laimėti vykusių lengvaatlečių, o jiems lygiavertės pamainos neužaugo, stipriai pagausėjo su vandeniu susijusių sporto šakų olimpiečių, po pertraukos ant olimpinės pakylos vėl grįžo sunkiaatletis, išnyko badmintono, dziudo im­tynininkų vyrų rinktinė, bet pirmąkart turime savo šalies atstovę moterų dziudo varžybose. Rio mūsų olimpinėje rinktinėje debiutuoja dar viena nauja sporto šaka – tenisas. Prie pirmųjų kartų paminėtina ir šiąnakt 2 val. Lietuvos laiku vėliavnešės amplua debiutuosianti moteris – nešti trispalvę per vasaros žaidynių atidarymo ceremoniją patikėta Pekino olimpinei vicečempionei Gintarei Volun­ge­vičiūtei-Scheidt.

Be mohikanų

Šį olimpinį ciklą vykusi mūsų sportininkų kar­tų kaita stipriau palietė kelias sporto šakas. Vie­na jų – lengvosios atletikos rinktinė, kurioje nebematysime penkerių olimpinių žaidynių da­lyvio Virgilijaus Aleknos ar keturiskart olim­piečių vardą pelniusių dailiosios lyties atstovių – septynkovininkės Austros Skujytės, ėjikės Kristinos Saltanovič.

Prie turtinga olimpine praeitimi galinčių pa­sigirti mohikanų, kurių Rio, kaip sportininkų, nebebus, paminėtina kitu amplua – Lie­tu­vos olimpinės delegacijos vadovės – žaidynėse dalyvausianti penkių olimpiadų dalyvė Daina Gudzinevičiūtė, į ketverias žaidynes kaip baidarininkas, o į Braziliją kaip Lietuvos olimpinės misijos vadovo pavaduotojas išvykęs Egidijus Balčiūnas.

Olimpiniame „Engenhao“ stadione šįkart varžysis mažesnė nei įprastai, bet tradiciškai gau­siausia lengvaatlečių rinktinė – atsijauninusi ir gausiai pasipildžiusi ištvermės sporto šakų atstovais (iš 16 lengvaatlečių 12 dalyvauja va­­dinamosiose ištvermės sporto rungtyse: Rio varžysis penki 20 km ėjikai, du 50 km sportinio ėjimo atstovai ir penki maratonininkai – trys moterys ir du vyrai, nors olimpinį normatyvą įvykdžiusių moterų buvo dar daugiau, bet dėl taikomų kvotų šaliai maksimaliai gali dalyvauti po tris kiekvienos lyties maratono bėgikus). Iš vadinamųjų techninių lengvosios atletikos rungčių bus vos trys mūsų sportininkai: du dis­ko metikai ir šuolininkė į aukštį.

Iš vadinamųjų techninių lengvosios atletikos rungčių bus vos trys mūsų sportininkai: du dis­ko metikai ir šuolininkė į aukštį.

Šių metų Europos lengvosios atletikos čempionate, sulig kuriuo liepos 10-ąją baigėsi ir olimpinių bilietų dalybos, niekam iš mūsiškių į benuvažiuojantį traukinį Rio link įsėsti nepavyko. Kas užkirto kelią į Rio de Žaneirą išvežti daugiau lengvaatlečių, juolab diskvalifikavus visą Rusijos rinktinę vietų pasivaržyti olimpiniame stadione atsirado šiek tiek daugiau? Objektyviai žiūrint – išties aukšti olimpiniai normatyvai, ypač techninių rungčių (kai kurie jų, pavyzdžiui, vyrų disko metimo, netgi buvo sumažinti, nes per mažai sportininkų sugebėjo jį įvykdyti).

Šlapių medalių viltys

Į Rio de Žaneirą išvyko daugiau nei įprastai su vandeniu susijusių sporto šakų mūsų šalies atstovų. Galima pajuokauti, kad lyg susitarę pajuto Atlanto vandenyno trauką, bet logiškas paaiškinimas būtų toks: tarpusavio konkurencinėse kovose subrendo ne vieną olimpinį ciklą kryptingai dirbę irkluotojai – tiek akademinio irklavimo atstovai, tiek baidarininkai ir kanojininkai, o apie plaukimo renesansą Lietuvoje po 2012-ųjų olimpiados atradimo Rūtos Meilutytės kalbama ištisus ketverius metus.

Taigi faktas toks: iš Rio rungtyniausiančių 55 individualių sporto šakų atstovų daugiau nei pusė, 28 olimpiečiai, galynėsis ne tik su savimi, varžovais, bet ir su vandeniu. Plaukikai ar penkiakovininkai patys jame mirks, o irkluotojai, baidarininkai, kanojininkai – irklus mirkys.

Plaukikai ar penkiakovininkai patys jame mirks, o irkluotojai, baidarininkai, kanojininkai – irklus mirkys.

Palyginti su visomis ankstesnėmis žaidynėmis, didžiausią pažangą padarė irkluotojai, pagal olimpinių kelialapių kiekį tarp sporto šakų rinktinių iš mūsų olimpiečių iššovę į antrą vietą – Rio matysime 11 irkluotojų (su vienu keturvietės atsarginiu). 2012 m. žaidynėse dalyvavo keturi: vaikinų dvivietė ir du pavienininkai – Donata Vištartaitė bei Mindaugas Griškonis.

Palyginti su visomis ankstesnėmis žaidynėmis, didžiausią pažangą padarė irkluotojai

„Komanda rimtai, ryžtingai nusiteikusi, belieka tikėtis, kad oro sąlygos bus palankios. Labai norėtume, kad olimpiada vyktų Eu­ropoje, nebūtų šoninių vėjų, katerinių bangų, prie ko mes nesame pripratę, o šoninis vėjas niekam nėra palankus“, – perspėja I.Dau­kantienė.

Pašnekovė paaiškina, kuo ypatingas ir sudėtingas Rio de Žaneiro olimpinis irklavimo ka­nalas: per visą distanciją, ištisus du kilometrus, kiek tenka įveikti irkluotojams, kardinaliai keičiasi oro sąlygos. Prie jų adaptuotis ir pakeisti irklavimo techniką įmanoma, bet reikia reaguoti labai staigiai, be to, jeigu irkluojama ne vienvietė, būtina, kad valties partneriai vienas kitą suprastų ir pagautų.

„Tai startavimą daro sudėtingesnį. Reikia galvoti, o adrenalinas veikia kitaip, todėl kartais ne visada supranti, ką privalai daryti“, – sako I.Daukantienė.

Kokių netikėtų potyrių ir pamokų gali pateikti neprognozuojamas vėjas ir bangos, irkluotojai patyrė šių metų Europos čempionate Vokietijoje, Brandenburge, kuriame nugalėjo greičiau gudriausi nei stipriausi.

Po lengvaatlečių, krepšininkų ir akademinio irklavimo atstovų tarp gausiausių mūsų rinktinių toliau rikiuojasi plaukikai ir baidarių bei kanojų irkluotojai (Rio matysime po šešis sportininkus, Londone šių sporto šakų atstovų atitinkamai buvo 4 ir 2). Plaukimo lyderiai aiškūs – į 100 m krūtine rungties kovą stosianti R.Meilutytė ir Giedrius Titenis, dalyvausiantis trijų rungčių varžybose: 100 ir 200 m nugara bei 4×100 m kombinuotos estafetės. Bet nereikėtų nurašyti ir Danio Rapšio. Kokie didžiausi sunkumai jų laukia Brazilijoje? Dažniausiai startuoti teks tada, kai Lietuvoje įprastomis aplinkybėmis jau miegotų, t. y. mūsų laiku naktį arba paryčiais. O Rūtai, tikėkimės, nepakiš kojos jau apie pusmetį netiesiogiai ir ją įtraukiantis rusės Julijos Jefimovos skandalas bei iš anksto kabinamas aukščiausios prabos medalis.

Po lengvaatlečių, krepšininkų ir akademinio irklavimo atstovų tarp gausiausių mūsų rinktinių toliau rikiuojasi plaukikai ir baidarių bei kanojų irkluotojai

Dar gerokai prieš olimpiadą, ypač po pernykščio triumfo Europos žaidynėse, ypač garsiai suskambo kanojininko Henriko Žustauto pavardė. „Ar jaunystė įveiks patirtį ir prieš tikrąsias olimpines žaidynes?“ – klausė portalų ir žurnalų antraštės. Įveikė. Patyręs Londono žaidynių vicečempionas Jevgenijus Šuklinas liko namie, o H.Žustautas, įrodęs, kad yra stipriausias savo kieme, dabar skrodžia olimpinio Rio kanalo vandenį.

Įgula keitėsi, aukščiausi tikslai liko

Visu šimtu procentų atrankos etapą įvykdžiusių akademinio irklavimo atstovų priešolimpinę rimtį sudrumstė vyrų dvivietės nario Rolando Maščinsko trauma, privertusi trenerius imtis drąsių sprendimų ir rizikuoti. Tad iki žaidynių likus maždaug mėnesiui vyrų valtyse įvyko esminis persistumdymas: lietuviams talkinantis italų treneris Giovanni Postiglione pasiūlė išeitį – neprarasti iškovotos vietos dviviečių valčių varžybose ir į porą Rolando partneriui Sauliui Ritteriui pasodinti vienvietininką Mindaugą Griškonį.

Dažniausiai startuoti teks tada, kai Lietuvoje įprastomis aplinkybėmis jau miegotų, t. y. mūsų laiku naktį arba paryčiais

„Vienas iš mūsų šūkių – būti lankstiems ir nebijoti pokyčių. Kaip greitai šiems sportininkams pavyks vienam prie kito adaptuotis, tai bus vienas iš jų meistriškumo įrodymų. Bet irkluotojai vieni kitus vadina ir draugais, ir kareiviais, jeigu prašome kitaip, nei ruošėsi, startuoti ir padėti kolegai, o galbūt net Lietuvai uždirbti medalį, irkluotojai neprieštarauja. Gal tik bus nepatenkinti vidiniai Mindaugo lūkesčiai – ruošėsi vienaip, o teko staigiai persiorientuoti ir startuoti kitaip“, – apie pokyčius, kuriuos lėmė grynai matematiniai skaičiavimai, prasitaria I.Daukantienė.

O skaičiavimai buvo tokie: bet ką pridėjus prie S.Ritterio, kažin ar buvo didelė tikimybė būti finale ir pelnyti medalį, o M.Griškonis šiuo atveju iš hipotetinio vieno medalio perėjo į kitą. „Aišku, apie medalius kalbėti dar labai anksti, pirmiausia reikia pasiekti finalą. Apie tai nekalbame, bet garsiai apie medalius svajojame“, – prisipažįsta LIF gen. sekretorė.

Įgulai pasikeitus, jai keliami tikslai išliko tie patys – pirmasis šešetukas. Kas gali sugriauti viltis iškovoti svajojamą medalį? Patirtis rodo, kad pastaruoju metu irkluotojų pajėgumas itin supanašėjo. Nors tai ne sprintas, irkluojama ne 200 metrų, o 2 kilometrus, pirmosios valtys geba „sukristi“ į vieną sekundę ir medalininkus skiria „komos“ – sekundės dalys, akimirksniai. Kai laimėtojus išaiškinti geba tik kamera, fiksuojanti tūkstančio kadrų per sekundę vaizdą, daug lemia fortūna. Šitoje vietoje apskaičiuoti neįmanoma – čia jau sėkmės dalykas, ar finišo metu būsi irklus sumerkęs į vandenį ir stabtelėsi, ar skriesi per finišo liniją.

Šitoje vietoje apskaičiuoti neįmanoma – čia jau sėkmės dalykas, ar finišo metu būsi irklus sumerkęs į vandenį ir stabtelėsi

„Norėtųsi, kad būtų ryški pergalė arba verčiau jau ryškus pralaimėjimas, nes jei medaliui iškovoti pritrūksta akimirksnio, tokie pralaimėjimai būna labai apmaudūs, jie sportininkus žudo“, – sako buvusi irkluotoja I.Dau­kantienė.

Irklavimo kanaluose, aikštelėse ir aikštynuose vienų patirtas kartus apmaudas virsta kitų džiaugsmu. Traumuotą kolegą pakeitusio M.Griškonio vietą vienviečių valčių varžybose užėmė šių metų Europos jaunių čempionas 18-metis Armandas Kelmelis, vienintelis iš Lietuvos irkluotojų, jau anksčiau išbandžiusių olimpinę trasą. Pačiu jauniausiu visos Lie­tuvos olimpinės rinktinės nariu tapusiam Armandui tiesiog pasisekė, Rio neįkainojama patirtis garantuota, o tikėtis, kad jaunis patektų į olimpiados dvyliktuką, I.Dau­kan­tienės tikinimu, nerealu, bet nutinka visaip – kartais gerai pasirodyti padeda ir debiutanto sėkmė.

Debiutantų sėkmės prireiks ir šių metų Europos vicečempionei vaikinų keturvietei, ir vienvietininkei Linai Šaltytei. Vienai merginų dvivietės narei Mildai Valčiukaitei tai irgi bus pirmasis olimpinis startas. Paklausta, ko palinkėtų prieš olimpinį debiutą Mildai, Donata sakė: „Olimpinio šaltumo. Olimpinis startas labai svarbus, bet kartais jaudulys tampa nebevaldomas ir daug kam pakiša koją. Milda prie karštųjų, aš ramesnė. Kai karšta ir pati to paprašo, kartais ir vandeniu Mildą pagesinu, bet šiaip kiek įstengiu, kiek pačiai ramybės pakanka – stengiuosi bent dalį jos perduoti ir porininkei.“

A.Gudžius – dar ne V.Alekna

„Stebuklų nereikia, pakaks reikiamoje vietoje tinkamu laiku parodyti geriausią rezultatą – ir mes tuo būsime patenkinti“, – sako olimpinės lengvaatlečių rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Jezepčikas, paklaustas apie olimpines viltis.

Į lengvaatlečių pagrindą sudarančių ištvermingų merginų rankas perėjusi mūsų šalies šios sporto šakos rinktinė, K.Jezepčiko tikinimu, į Rio vyksta kovingai nusiteikusi – juk važiuojama atsiskaityti už ketverių metų darbą ir parodyti tai, ką sugebi geriausiai. Prieš ketverius metus Londone lengvaatlečiai pirmąkart nuo 2000-ųjų liko be apdovanojimų, o šiemet bene pirmąkart jokiuose oficialiuose planuose jiems medaliai juodu ant balto neįrašyti.

Kaip tiksliai suplanuosi, jei pirmą vietą nuo dvyliktos skiria šimtosios sekundės dalys arba keli centimetrai

Pašnekovo tikinimu, tai sportininkams turėtų suteikti vidinės ramybės, kita vertus, per nepriklausomybės metus išsigrynino vietų prognozavimas, anksčiau už planuojamas aukštesnes vietas būdavo skiriamas didesnis finansavimas, bet dabar iš lubų nieko į planus nerašoma. Ir kaip tiksliai suplanuosi, jei pirmą vietą nuo dvyliktos skiria šimtosios sekundės dalys arba keli centimetrai.

„Turime keletą stiprių jaunių, džiaugiamės, kad pajėgaus jaunimo auga. Kaip rodo iš pradžių gerai jaunimo varžybose pasirodydavusių Andriaus Gudžiaus ar Airinės Palšytės pavyzdžiai, jie šiandien užima išeinančių veteranų vietą ir patys tampa rinktinės lyderiais. Vyksta neišvengiama kartų kaita, ypač daug lyderių turime tarp ištvermės sporto šakų atstovų“, – natūralių kaitos procesų nedramatizuoja K.Jezepčikas.

Palyginti su Londono žaidynėmis, Rio nebebus ieties metikų, šuolininkų į tolį, sprinterių, barjerinio bėgimo atstovų, daugiakovininkų. Porai jaunųjų ieties metikų kelionei į Rio pritrūko keliasdešimties centimetrų, sprinterius likti namie privertė didžiąją olimpinio sezono dalį kamavusios traumos.

Kaip žinoma, nebus Rio ir rusų. Ar dėl to kova labai palengvės? „Eliminuota galinga rinktinė – ne visose lengvosios atletikos rungty­se, kurių iš viso yra 47, bet kai kuriose jų rusai išties jau daugybę metų yra stiprūs lyderiai, medalių lentelėje visąlaik užimdavę aukštas vietas. Tik, matyt, šios aukštos vietos nebūdavo labai švarios“, – svarsto treneris.

Kaip žinoma, nebus Rio ir rusų. Ar dėl to kova labai palengvės?

Kita vertus, lengvosios atletikos aikštynuose pasaulinė konkurencija didžiulė. Ten, kur rusai nebūdavo lyderiai, jų nedalyvavimo konkurentai visiškai nepajus, o kai kuriose rungtyse yra galimybių kitų šalių sportininkams pakilti per vieną kitą laiptelį. „Be Rusijos lengvaatlečių jau vyko uždarų patalpų pasaulio, šių metų Europos leng­­vosios atletikos čempionatas – niekas apie tai per daug nekalba, kovoja, siekia savo rezultatų – ir tiek“, – patikina K.Jezepčikas.

Įveikusieji atrankos mėsmalę

Šį olimpinį ciklą ypač pasunkėjo kai kurių sporto šakų atstovų atranka. Vieni tokių – dvikovininkai: boksininkai, imtynininkai, dziudo kovotojai. Tituluotieji boksininkai Eimantas Stanionis ir Evaldas Petrauskas bilietą į Rio užsitikrino tik šio balandžio viduryje po nebe pirmojo atrankos turnyro, to paties mėnesio pabaigoje irgi ne iš pirmo karto į žaidynes pa­vyko patekti vieninteliam imtynininkui Ed­ga­rui Venckaičiui. Tam, kad patektų tarp vos 27 stipriausių keirino ir sprinto rungties dalyvių, vienintelei į žaidynes sugebėjusiai prasimušti trekininkei Simonai Krupeckaitei teko sukti tūkstančius dviračių treko ratų. Atranka tokia pai­ni, kad reikia stipriai pakovoti vien dėl patekimo į varžybas, kuriose jau galima bandyti rinkti taškus ir kaupti olimpinę sąskaitą.

Mėgstama kartoti: sunku per treniruotes, lengva per varžybas

Mėgstama kartoti: sunku per treniruotes, lengva per varžybas. Bet kai kurie nustatyti olimpiniai normatyvai praktiškai jau garantuoja medalį. Treneriai, sportininkai ir sporto me­dikai pripažįsta: į žaidynes patekti darosi sudėtingiau, nei vėliau jose dalyvauti. Kita vertus, pačių geriausių negali būti daug. Tarp 10,5 tūkst. į viso pasaulio olimpiečių būrį patenkančių sportininkų – 67 iš Lietuvos. Ir jie verti mū­sų palaikymo. Netgi aukojant miegą. Rio sporto karnavalas prasideda jau šiąnakt. Ar pasirengę nemiegoti?

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Maracana" stadionas Rio de Žaneire (Brazilija) / "Scanpix"

Olimpinis stadionas, kuriame paprastai vyksta žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos bei dauguma lengvosios atletikos varžybų, – tai lyg reprezentacinis žaidynių šeimininkės veidas. Prieš olimpiadas daug dėmesio skiriama visoms reikiamoms sporto arenoms, kompleksams pasistatyti, tačiau ypatingą vietą architektų, dizainerių ir miesto plėtotojų brėžiniuose užima olimpinis stadionas. Bet jį pastatyti – tai viena, o ką daryti, kad vėliau jis netaptų brangiai atsieinančiu išlaikyti griozdu?

Inga NECELIENĖ

Kaip rodo pastarojo dvidešimtmečio vasaros žaidynių olimpinių stadionų pavyzdžiai, svarbu ne tik išoriniu būsimojo statinio spindesiu pasirūpinti, bet dar prieš jį projektuojant gerai apgalvoti, kas bus po to, kai milijonus kainavęs stadionas vos po kelių olimpinės karštinės savaičių visiškai ištuštės.

2012 m. Barselona

1992 m. Barselona, Ispanija. Olimpinis Barselonos stadionas (anksčiau vadintas „Estadi Olímpic de Montjuíc“, dabar geriau žinomas „Estadi Olímpic Lluís Companys“ vardu) iškilo 1927 m. prieš pasaulinę „Expo 1929“ parodą. Jame planuota surengti ir 1936 m. olimpines žaidynes, bet teisę jas organizuoti gavo Adolfo Hitlerio valdomas Berlynas. Vis dėlto 1936-ųjų liepą Barselona ir jos stadionas sulaukė maždaug 3 tūkst. sportininkų, bet dėl prasidėjusio pilietinio karo kaip alternatyva A.Hitlerio žaidynėms Katalonijoje turėjusios vykti liaudies olimpiados dalyviai buvo priversti bėgti.

Miestiečių ir turistų traukos centru tapusiame stadione šiuo metu treniruojasi ir rungtyniauja futbolo klubas „Espanyol“.

Prieš 1992-ųjų žaidynes, 1985–1989 m., stadionas sulaukė rimtos renovacijos, kurią gal net tiksliau būtų vadinti perstatymu, nes jis buvo pertvarkytas iš esmės, iš tolimų 1927-ųjų paliekant tik originalius fasadus. Beveik 56 tūkst. vietų stadionas (žaidynių metu jų būta 67 tūkst.) iškilmingai atidarytas 1989-aisiais, prieš čia vykusias Pasaulio lengvosios atletikos taurės varžybas, o po trejų metų duris atvėrė ir olimpinėms žaidynėms.

Miestiečių ir turistų traukos centru tapusiame stadione šiuo metu treniruojasi ir rungtyniauja futbolo klubas „Espanyol“. Be įvairių sporto varžybų (vienos pastarojo meto didžiausių – 2010 m. surengtas Europos lengvosios atletikos čempionatas), šiame Barselonos stadione vyksta visi didieji koncertai ir kiti renginiai.

1996 m. Atlanta, JAV. Gavusi teisę surengti šimtmečio žaidynes (tokia sukaktis artinosi šias sporto šventes skaičiuojant nuo pirmųjų 1896 m. vykusių atgaivintų olimpinių žaidynių), 1993 m. Atlanta pradėjo projektuoti Šimtmečio olimpinį stadioną („Centennial Olympic Stadium“), nepamiršdama pagerbti visų ankstesnių vykusių vasaros olimpiadų ir joms stadiono prieigose skirdama specialią atminimo aikštę. Iš kitų olimpinių stadionų naujasis statinys išsiskyrė milžiniško dydžio laiptais ir atviromis aikštelėmis, kurių tikslas – iš aukščiau atverti lankytojams Atlantos senamiesčio panoramą. Kaip parodė laikas, architektų sumanymas pavyko – tiek naujasis stadionas, tiek visas „Centennial“ olimpinis parkas pagyvino ir atgaivino senamiestį, o aplink įsikūrę pramogų centrai, muziejai traukė ir tebetraukia lankytojus.

Žaidynėms statytas 85 tūkst. vietų stadionas po jų buvo sumažintas iki 49 tūkst. žiūrovų vietų ir pertvarkytas į Atlantos „Braves“ beisbolo klubo treniruočių ir varžybų areną. Kartu su minėta rekonstrukcija šis statinys miestui atsiėjo 207 mln. JAV dolerių.

2000 m. Sidnėjus / "Scanpix" nuotr.

2000 m. Sidnėjus, Australija. Antrąkart per istoriją teisę rengti vasaros olimpiadą iškovojusi Australija užsimojo plačiai ir Sidnėjaus olimpiniame parke pasistatė didžiausią iki tol olimpinį stadioną. Trejų intensyvių statybų metų rezultatas – daugiau kaip 110 tūkst. žiūrovų vietų turintis daugiafunkcis Australijos stadionas, neilgai trukus pavadinimo teises pardavęs ANZ bankui.

Jį statant buvo pritaikyta tų laikų naujovė, vėliau imta įgyvendinti ir kitų stadionų projektuotojų, – tvariosios architektūros ir statybos principai. Tai reiškia, jog šis Sidnėjaus stadionas projektuotas taip, kad būtų aprūpintas natūraliomis vėdinimo, vėsinimo, šildymo, apšvietimo sistemomis, o nuo stogo surenkamą lietaus vandenį eitų panaudoti aikštei drėkinti.

Statybos pareikalavo 690 mln. JAV dolerių investicijų, o po žaidynių prireikė dar apie 80 mln. JAV dolerių injekcijos. Tiek atsiėjo stadiono rekonstrukcija, per kurią buvo pašalinta pora viršutinių tribūnų, kartu su kuriomis stadionas susitraukė iki 83 tūkst. vietų. Stadionas pritaikytas Australijoje itin populiarioms komandinėms sporto šakoms – ne tik futbolui ar regbiui, bet ir kriketui. Būtent dėl kriketo, kuriam žaisti reikalinga ovalo formos aikštė, Sidnėjaus olimpinis stadionas patiria didžiausių transformacijų, o technologiniai sprendimai taip pažengę, kad įprastai stadiono aikštei virsti ovalia užtenka 12 val. Nors dėl to nemažų papildomų investicijų neišvengta, tai bene vienintelis pasaulyje stadionas, kurį galima pritaikyti visoms šioms trims komandinėms sporto šakoms.

2004 m. Atėnai, Graikija. Pirmųjų šiuolaikinių atgaivintų 1896 m. olimpinių žaidynių maratono bėgimą laimėjusio Spyridono Louiso vardu pavadintą stadioną, pastatytą 1982 m. Europos lengvosios atletikos čempionatui surengti, graikai nusprendė iš esmės atnaujinti prieš pagaliau jiems patikėtas 2004-ųjų olimpines žaidynes.

Nors Atėnų olimpiniai statiniai dėl prasto tolesnio naudojimo sulaukia itin daug kritikos, Atėnuose iškilusį olimpinį stadioną būtų galima pavadinti šiokia tokia išimtimi.

Rekonstrukcija atsiėjo 265 mln. eurų (per 330 mln. JAV dol.), o didžiąją šios sumos dalį sudarė stogo įrengimo darbai bei tvariosios architektūros ir statybos principų įgyvendinimas. Prieš renovaciją planuota, kad 105 metrų ilgio, 68 metrų pločio ir 25 tūkst. kv. metrų ploto stadione tilps apie 75 tūkst. žiūrovų, bet vėliau vietų buvo sumažinta iki 71 030, o varžantis lengvaatlečiams jų sumažėja iki 56 700. Šiuo metu oficialiai skelbiama, kad stadione telpa 69 618 žiūrovų, bet, tarkime, į grupės U2 koncertą sugebėta priimti 82 662 jos gerbėjus – tai šio stadiono lankomumo rekordas.

Nors Atėnų olimpiniai statiniai dėl prasto tolesnio naudojimo (tiksliau, nenaudojimo) sulaukia itin daug kritikos, Atėnuose iškilusį olimpinį stadioną būtų galima pavadinti šiokia tokia išimtimi. Nors dėl iškart po žaidynių Graikijoje prasidėjusios sudėtingos finansinės padėties šiai šaliai sunku prisikviesti didelių sporto renginių, vis dėlto olimpinis stadionas gyvuoja – be sporto varžybų, daugiausia vietinių, kartkartėmis jame vyksta ir didelių kultūrinių renginių.

2008 m. Pekinas / "Scanpix"

2008 m. Pekinas, Kinija. „Paukščio lizdu“ pramintas pagrindinis Pekino olimpinių žaidynių stadionas, kuriam toks vardas prilipo dėl visą jo išorę dengiančios elipsės formos tinklo konstrukcijos, iš pradžių kėlė daug aistrų, nes vietiniams kinams pasirodė per modernus šalia kitų jų miesto statinių. Bet po ketverius metus – tiek, kiek truko statybos, prie kurių iš viso prisidėjo apie 17 tūkst. darbininkų, – piltos kritikos pakvipus stadiono pabaigtuvėmis, pamatytas vaizdas privertė iš nuostabos aikčioti ne tik praeivius, bet ir ne vieną architektūros asą, o kritikus pripažinti, kad kinų olimpinis stadionas – sunkiai „perspjaunamas“. Šiam permatomam „lizdui“ susukti, be kitų medžiagų, prireikė 110 tūkst. tonų itin atsparaus plieno, kuris visas – kiniškas. Kaip žinoma, Pekinas priskiriamas didelio seisminio aktyvumo zonai, taigi ir stadionas statytas taip, kad atlaikytų aštuonių balų žemės drebėjimą.

Iki 80 tūkst., sėdimų vietų susitraukęs olimpinis Kinijos stadionas – vienas sėkmingų pavyzdžių, kaip tvarkytis, kad olimpinis palikimas miestui netaptų finansine našta.

Jį statant galvota ne tik apie tvariąją architektūrą ir statybą, talpumą, įsimenantį išorės vaizdą, bet ir apie stadiono ateitį, todėl visas jo holas iškart projektuotas kaip pasažas, kuriame netrukus po žaidynių įsikūrė prekybininkai, maitinimo ir kitų paslaugų teikėjai. 8,8 mln. JAV dolerių, kiek, stadiono operatoriaus tikinimu, kasmet atsieina šį kompleksą išlaikyti, – nemenka suma, todėl prekybininkų indėlis itin vertinamas.

Viena iš Pekino vizitinių kortelių tapęs „lizdas“ atsiėjo 423 mln. JAV dolerių. Po žaidynių 11 tūkst., iki 80 tūkst., sėdimų vietų susitraukęs olimpinis Kinijos stadionas – vienas sėkmingų pavyzdžių, kaip tvarkytis, kad olimpinis palikimas miestui netaptų finansine našta. Kitas „Paukščio lizdo“ renesansas – 2022 m. žiemos olimpinės žaidynės, kurios vyks Pekine, o šis stadionas taps pagrindiniu žaidynių, tik jau žiemos, statiniu.

2012 m. Londonas, Didžioji Britanija. Anglijos ir Jungtinės Karalystės sostinė žaidynes rengė jau tris kartus, o šis olimpinis stadionas – antras, statytas specialiai tokiam sporto renginiui. Pirmasis, iškilęs 1908 m. žaidynėms surengti, buvo nugriautas 1985-aisiais, o 1948 m. vasaros olimpiados pagrindiniu stadionu tapo senasis dar 1923-iaisiais duris atvėręs Vemblio stadionas.

Tai turbūt vienintelis olimpinis stadionas, kuris kainavo pigiau, nei iš pradžių planuota.

Dar gerokai prieš 2012 m. žaidynes britai rimtai svarstė, kas vyks naujajame Londono stadione olimpiadai ir parolimpiadai pasibaigus. Anglija – futbolo šalis, kurioje nei didelių sporto renginių, nei sirgalių stadionuose netrūksta, bet 80 tūkst. žiūrovų vietų turintį statinį, kuriam iškilti prireikė trejų metų ir 486 mln. svarų sterlingų, jau nuo pradžių planuota pamažinti iki optimalesnio maždaug 60 tūkst. žiūrovų vietų dydžio ir ieškoti komandos, kuriai šis stadionas taptų namų arena. Tokia ekipa rasta – jau nuo šio rugpjūčio čia keliasi Anglijos „Premier“ lygos „West Ham United“ klubas.

Tai turbūt vienintelis olimpinis stadionas, kuris kainavo pigiau, nei iš pradžių planuota. Įsibėgėjusi ekonominė krizė koregavo olimpinių objektų statybos planus, todėl buvo nutarta ne vaikytis prabangos ir grožio, o į šį reikalą žvelgti praktiškai. Naujasis požiūris ir dėl sunkmečio šiek tiek kritusios kainos britams sutaupė 10 mln. svarų sterlingų – tiek olimpiniam stadionui pastatyti buvo išleista mažiau, nei planuota.

Kitas didelis šiame Londono stadione vyksiantis renginys – 2017 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionatas.

2016 m. Rio de Žaneiras, Brazilija. Priešingai nei ankstesnių žaidynių šeimininkai, brazilai vieno olimpinio stadiono, kuriame būtų rengiamas žaidynių atidarymas ir uždarymas bei lengvosios atletikos varžybos, neturės. Šioje futbolą dievinančioje šalyje stadionų netrūksta. Jų padaugėjo ir po 2014 m. Brazilijoje rengto pasaulio futbolo čempionato, todėl buvo nuspręsta verstis su tais stadionais, kuriuos Rio de Žaneiras turi, juolab didelių investicijų pareikalavo infra­struk­tūros gerinimo darbai ir kitų sporto šakų, ne futbolo ir lengvosios atletikos, olimpinės bazės.

Žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos vyks legendiniame „Maracana“ stadione, statytame prieš 1950 m. čia surengtą pasaulio futbolo čempionatą ir vėliau triskart renovuotą – pastarąjį sykį 2013-aisiais prieš Rio de Žaneiro neaplenkusias planetos futbolo pirmenybes. Lengvosios atletikos varžybos vyks 2007 m. iškilusiame 60 tūkst. žiūrovų vietų turinčiame Joao Havelange’o vardo stadione.

Stadionai, kaip ir futbolas, Brazilijoje nenustos populiarumo. Ar taip pat bus ir su kitais olimpiniais Rio de Žaneiro olimpiniais statiniais – parodys laikas.

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Olimpinės žaidynės trunka vos porą savaičių, bet joms ruošiamasi ilgiau nei dešimtmetį. Pirmiausia miestų varžytuvėms, o nurungus konkurentus – pačiai sporto šventei. Investicijos infrastruktūrai gerinti, sporto objektams statyti – milžiniškos. Kas nutinka vėliau, olimpiniam deglui užgesus?

Pirmosioms šiuolaikinėms žaidynėms su­rengti pakako vieno lengvosios atletikos stadiono, teniso klubo kortų, šaudyklos po atviru dangumi, fechtavimo patalpų, atviro dviračių treko, o plaukikų laukė paprasčiausia jūros įlanka. Tolimais 1896-aisiais vyko devynių sporto šakų 43 rungčių varžybos, kuriose dalyvavo arti pustrečio šimto atletų iš 14 šalių.

Po 120 metų netrukus Rio de Žaneire prasidėsiančiose XXXI olimpinėse žaidynėse dalyvaus apie 10 500 atletų iš 207 valstybių. Jie kovos dėl 28 sporto šakų 306 rungčių olimpinių apdovanojimų. Viename stadione, net pačiame didžiausiame Pchenjano, tokio kiekio varžybų nesurengsi. Kaip sekasi pastarojo dvidešimtmečio žaidynių rengėjams tvarkytis su sporto bazėmis ir olimpiniu palikimu?

Svarbiau ne žaidynės, o kas po jų

Pelnyta teisė rengti žaidynes – tai garbė, istorinis įrašas, reklama, minios turistų, galimybė stipriai pasigerinti turimą sporto infrastruktūrą, išspręsti tam tikras miesto problemas, bet kartu ir laukiantys milijardai išlaidų. Kas olimpiniams statiniams nutinka po žaidynių, kaip jie būna išnaudojami, rodo ir olimpiadą rengusio miesto bei šalies gebėjimą skaičiuoti, tvarkytis su finansais bei planuoti toliau nei žaidynių pradžia ir pabaiga. Kaip rodo prastieji pa­vyz­džiai, išankstiniai organizatorių svaičiojimai apie garantuotą uždarbį žaidynių dienomis ir gausius tarptautinius sporto renginius joms pa­sibaigus gali greitai subliūkšti, o brangios, ne­se­­niai spindėjusios sporto arenos, stadionai, ba­­­seinai – stovėti apleisti, apiplėšti ir niekam ne­­­­r­eikalingi.

Skaičiuoti mokantys britai dar prieš statybas šešiems iš aštuonių didžiųjų olimpinių ob­­­jektų numatė tolesnę ateitį. Neseniai iš­spren­dė ir septintojo – olimpinio stadiono likimą.

Kai 2005 m. Londonas pelnė teisę rengti 2012-ųjų olimpiadą, britai išsikėlė du pagrindinius tikslus: atgaivinti rytinę miesto dalį ir bene skurdžiausią jo rajoną Stratfordą bei išugdyti me­dalius laimėti galinčią jaunąją sportininkų kartą. Skaičiuoti mokantys britai dar prieš statybas šešiems iš aštuonių didžiųjų olimpinių ob­­­jektų numatė tolesnę ateitį. Neseniai iš­spren­dė ir septintojo – olimpinio stadiono likimą. Po 150 mln. svarų sterlingų atsiėjusios re­konstrukcijos jis 99 metams išnuomotas „West Ham United“ futbolo komandai.

Kokį dar olimpinį palikimą gavo britai? Ry­tų Londonas per kelerius metus pasikeitė neatpažįstamai, prie to prisidėjo ir apie 70 tūkst. iki tol be darbo sėdėjusių londoniečių, olimpinis par­kas tebetraukia lankytojus, arenos priima ne tik sporto, bet ir muzikos, kultūros renginius, o kai kurie buvę olimpiniai objektai virto moderniais prekybos centrais, kokių se­nų­jų dokų ir nebeveikusių gamyklų prikimštame rajone iki tol nebuvo. Atsigavęs, naujais dau­­giabučiais suspindęs Stratfordas paskui sa­ve timptelėjo ir aplinkinius rajonus, taigi po žai­dynių tapo ne gėda pasisakyti, kad gyveni Ry­­tų Londone.

Prie sėkmingų žaidynių, po kurių šalis džiau­gėsi nauda, o ne skaičiavo nuostolius, priski­riamas ir itin daug išlaidavęs Pekinas (2008 m. žaidynių biudžetas kurį laiką buvo didžiausias – 40 mlrd. JAV dolerių): naujos metro linijos, greitkeliai, oro uosto terminalas, viešieji par­kai pagerino vietos kinų gyvenimą ir susisiekimą, o pora olimpinių statinių tapo universitetais.

Sportas pasitarnavo mokslui ir Atlantoje – 1996 m. žaidynėms statytas olimpinis kaimelis bu­vo perleistas Džordžijos technologijų uni­ver­­sitetui, naujais namų stadionais praturtėjo dvi Atlantos amerikietiškojo futbolo ir beisbolo komandos.

Prie chrestomatinių gerojo žaidynių organizavimo ir palikimo naudojimo pavyzdžių priski­riama Barselona. 1992 m. žaidynėms su­reng­­ti išleidę 9,4 mlrd. dolerių, galima sakyti, in­vesticijų grąžą katalonai gauna iki šiol, nes su­gebėjo subtiliai, bet ne drastiškai atnaujinti miestą, nauja suderinti su senu ir po žaidynių tapti vienu turistų lankomiausių Europos miestų. Iki tol buvusi vienuoliktoje pozicijoje tarp Se­nojo žemyno didmiesčių, palankių verslui kur­ti, olimpiniam deglui užgesus Barselona šoktelėjo į ketvirtą. Po olimpiados akivaizdžiai sustiprėjo ir visos Ispanijos sportas.

Užžėlusi olimpinė šlovė

„Šie stadionai ir arenos reprezentuos Grai­kiją dar šimtmetį“, – prieš 2004-ųjų olimpiadą iš tribūnų plyšavo Atėnų žaidynių organizatoriai. Užmojų būta plačių, žaidynėms imta rengtis nuo nulio – visos graikų sporto bazės statytos naujos arba stipriai rekonstruotos, greičiau perstatytos. Žaidynių proga miestui prisireikė naujo oro uosto terminalo, naujų lėktuvų ir net­­gi metropoliteno. Beje, visą pasirengimo žai­­dynėms ciklą ne itin skubėję graikai metro linijas paleido tik olimpiados išvakarėse.

Jau po kelerių metų tviskantys statiniai virto grafičių terliotojų grobiu, buvę atviri treniruočių baseinai la­biau priminė šiukšlyną ir užsikimšusius, likimo valiai paliktus senus nuotekų valymo įrenginius.

Kai Graikiją iškart po žaidynių užgriuvo sun­ki krizė, ekonomistai vienu balsu ėmė tvirtin­ti, kad prie jos prisidėjo ir per platūs žaidynių užmojai, nemokėjimas planuoti bei skaičiuoti, – tą rodo ir gerokai viršytas, nei planuota, olimpinis biudžetas. Dvi savaites trukęs rengi­nys graikams kainavo apie 16 mlrd. eurų (nors oficialiai tvirtinama, kad 9 mlrd. eurų), nors iš pradžių ketinta išsiversti su triskart ma­žesniu biudžetu.

Šitiek išleidus vėliau nesugebėta rasti pinigų olimpiniams objektams išlaikyti (bent padoriai jų būklei užtikrinti reikėjo ne tiek mažai – apie 630 mln. eurų kasmet), todėl jau po kelerių metų tviskantys statiniai virto grafičių terliotojų grobiu, buvę atviri treniruočių baseinai la­biau priminė šiukšlyną ir užsikimšusius, likimo valiai paliktus senus nuotekų valymo įrenginius. Užrūdijo ir kadaise nuo karščio gelbėję fon­tanai.

2000 m. Sidnėjaus žaidynių rengėjai irgi minimi tarp tų, kurie gerokai viršijo planuotą biu­džetą ir nesugebėjo tinkamai pasirūpinti vi­sais olimpiniais statiniais, o tarsi brangakmenis spindėjęs Sidnėjaus olimpinis parkas sprendimo dėl ateities laukė ištisą penkmetį.

Palyginti su vasaros olimpiada, žiemos žaidy­nės – mažesnis, taigi turėtų būti pigesnis ren­gi­nys, bet ir jų organizatoriai apsiskaičiuoja ar­ba neskaičiuoja. Prieš 1992 m. Albervilio žiemos žaidynes keltas tikslas duoti impulsą merdinčiai ekonomikai ir Prancūzijos Alpėse pa­ska­tinti turizmą nebuvo pasiektas. Gal dėl to, kad jose bene daugiausiai darbo turėjo vairuo­to­jai, nes visos olimpinės bazės ir miesteliai bu­­vo išsimėtę po trylika vietų ir 620 kv. km plo­­tą. Iš­leidus 1,1 mlrd. dolerių regiono infras­truk­tūrai tobulinti ir dar 189 mln. sporto statiniams, po žaidynių prancūzams beliko pripažinti likusią žiojėti 67 mln. dolerių olimpinę skolą.

Kokią skolą, kaip žaidynių palikimą, gavo Nagano gyventojai, iki šiol neaišku ir kažin ar kada nors bus atskleista, nes 1998 m. žiemos žai­dynių rengėjų rūpesčiu jokių finansinių do­ku­mentų neliko, o šis Japonijos miestas dar gerą penkmetį bandė kapanotis iš skolų liūno.

Nemalonų skolų kvapą po 2010 m. Van­ku­ve­rio žiemos žaidynių dar ilgokai juto ir kanadiečiai. Brangiai supirkę žemes ir po žaidynių tikėjęsi brangiai parduoti olimpinius butus bei objektus, jokio masinio susidomėjimo statytojai nesulaukė.

Visų iki šiol vykusių olimpiadų – ir žiemos, ir vasaros – rengėjus kaina nurungė rusai, So­čio žaidynėms išleidę 51 mlrd. dolerių (ar tokia yra ir tikroji jų kaina, kažin ar kada nors sužinosime). Darbavosi iš peties: šlavė viską, kas tik pasitaikė buldozerių kelyje Sočio link ir ap­link jį, tiesė naujus kelius, traukinių linijas, gatves, aikštes, tvarkė kalnų masyvus, rengė slidinėjimo ir kitokias žiemos trasas, gražino tris ap­linkinius slidinėjimo kurortus, gerino su­si­sie­­kimą tarp jų, statė naują olimpinį kaimelį, ne vieną atvirą ir dengtą areną. Tik dabar visai šiai infrastruktūrai išlaikyti kasmet reikia nei daug, nei mažai – apie 2 mlrd. dolerių, kurių nei lauktieji savi ir užsienio turistai suveža, nei valdžia skiria.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

3

Pasaulio ledo ritulio čempionato I diviziono B grupės turnyre kovojusi Lietuvos ledo ritulio rinktinė pelnė bronzos medalius, nors ir auksas buvo ranka pasiekiamas – tereikėjo per pagrindinį varžybų laiką nugalėti Kroatijos rinktinę.

55

Į tokią rekordinę Teniso profesionalų asociacijos (ATP) reitingo vietą pakilo Ričardas Berankis, antrą savaitę iš eilės ATP „Challenger Tour“ finale nugalėjęs tą patį varžovą Gregą Žemlją.

3:1

Tokiu rezultatu baigėsi Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) finalo serija, kurią laimėjo ir pirmąkart per visą klubo istoriją LMKL čempionėmis tapo Kauno r. „Hoptrans-Sirenų“ krepšininkės.

2

LMKL finalo seriją pralaimėjusios Marijampolės „Sūduvos“ krepšininkės trečius metus iš eilės tenkinsis antra vieta.

5

Tokiu taškų skirtumu (85:80) pirmąkart klubo istorijoje Nacionalinės krepšinio lygos čempionatą laimėjo Marijampolės „Sūduvos-Mantingos“ krepšininkai.

1

Pirmąjį iš lietuvių olimpinį kelialapį iškovojo graikų-romėnų imtynininkas Edgaras Venckaitis – bilietą į Rio de Žaneiro žaidynes svorio kategorijos iki 66 kg kovotojas parsivežė iš Mongolijoje vykusio pasaulinio atrankos turnyro.

Dreamstime nuotr.

Inga NECELIENĖ

Kai olimpiniame kaimelyje vienas rinktinės gydytojas ant medicinos punkto durų užrašė darbo pabaigos laiką – 23 val., vyriausiasis olimpiečių gydytojas Dalius Barkauskas pataisė: dirbame 24 valandas per parą. Sportininkai turi žinoti, kad jais bus pasirūpinta bet kuriuo paros metu, nes jie čia svarbiausi.

Sporto medikų darbas – būti šalia sportininkų ir rūpintis jų sveikata. Kaip ir sportininkų, sporto medikų lygų būna įvairių, bet pažiūrėkime į pačią aukščiausią, dirbančią su olimpine rinktine. Su sportu juos sieja ne tik pasirinkta medicinos pakraipa: kaip sportininkai prieš žaidynes jie buriasi į komandą ir stengiasi, kad mikroklimatas joje būtų geras, antraip bus sunku padėti kitiems. Dauguma jų iš­bandę ne vieną sporto šaką arba patys jaunystėje aktyviai sportavę.

Vieni sporto medikai, mokslininkai siekti rezultatų padeda legaliai, kiti griebiasi šiuolaikinio sporto rykštės dopingo, bet abiejose barikadų pusėse dirbantys specialistai įrodo, kad šių dienų sportas be medicinos neįsivaizduojamas. Galbūt artėjame prie žmogaus galimybių ribos, ir be medikų, farmacijos įmonių, šiuolaikinių technologijų pagalbos sportininkai būtų bejėgiai pagerinti jau pasiektus rekordus. Kiek kainuoja medalis ir kokią jo dalį už savo pa­slaugas galėtų atsiriekti sportininką aptarnaujanti medikų komanda?

Ar tikrai neįmanoma?

Sportininko medalis kainuoja tiek, kiek tektų sumokėti už auksą, jeigu jį iškovojusio atleto svorį paverstume šiuo tauriuoju metalu. Tokiu kažkur girdėtu medalio kainos apibrėžimu pasidalija intensyviai ketvirtosioms olimpinėms žaidynėms besirengiantis Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) kineziterapeutas Ju­rijus Vaščenkovas.

Sportininkai suvokia, kiek į juos įdėta, ko­kią atkarpą iki žaidynių tenka įveikti. Vienam šio kelio nueiti praktiškai neįmanoma.

Medalis, ypač pelnytas aukščiausios prabos varžybose, pavyzdžiui, olimpinis auksas, nematuojamas tik ketverių metų prakaitu ir darbu – nuo vienų žaidynių iki kitų. Sportininkas olimpinio kelialapio link eina 15–20 metų, nuo pat pirmųjų vaikiškų treniruočių. Todėl reikėtų pradėti skaičiuoti nuo to, kiek į sportininką įde­da pirmieji treneriai, tėvai, vėliau pridėti keliones, užsienio stovyklas ir varžybas, papildomą pagalbinį personalą.

„Sportininkai suvokia, kiek į juos įdėta, ko­kią atkarpą iki žaidynių tenka įveikti. Vienam šio kelio nueiti praktiškai neįmanoma. Nors yra talentų, kurie ir vieni daug pasiekia, be tik­ro sporto mediko, kurio net nebūna matę. To­kių perliukų reikėtų dairytis tarp jaunimo – jie jauni, sveiki, todėl gali aukštai iššauti“, – sako J.Vaščenkovas.

Bet nutinka ir priešingai. Be adekvačios me­dikų priežiūros besitreniruojantys jauniai neretai sportuoja tiek, kiek turi jėgų ir sveikatos. Nuo šito ir prasideda visos tolesnės bėdos, ku­rias vėliau, jau perėjus į profesionalesnį lygį, sporto medikams tenka taisyti – šalinti problemų priežastis, nes sportininko kūnas visų pir­ma turi būti sveikas.

Ar galėtume šiandien pasakyti, kokios sporto rezultatų ribos neperžengiamos, nes jos viršija žmogaus galimybes? Pavyzdžiui, konstatuoti, kad 100 metrų nubėgti per 7 sekundes – misija neįmanoma? Sporto medikai sako, kad tokių ribų šiandien niekas negalėtų nubrėžti.

Ar galėtume šiandien pasakyti, kokios sporto rezultatų ribos neperžengiamos, nes jos viršija žmogaus galimybes? Sporto medikai sako, kad tokių ribų šiandien niekas negalėtų nubrėžti.

1932 m. Los Andželo žaidynėse olimpiniam aukso medaliui iškovoti ir disko metimo rekordui pasiekti amerikiečiui Johnui An­dersonui pa­kako 49,49 m. O štai kaip sparčiai kito 1956–1968 m. keturiskart olimpinio disko metimo čempiono iš JAV Alo Oerterio žaidynėse rodyti rezultatai: 1956 m. – 56,36 m, 1960 m. – 58,43 m (olimpinis rekordas), 1964 m. – 60,54 m (olimpinis rekordas), 1968 m. – 64,78 m (olimpinis rekordas). Nuo 2004-ųjų Virgilijui Aleknai priklausantis olimpinis rekordas yra 69,89 m.

Per 72 metus, skiriančius J.Andersono ir V.Alek­nos olimpinius rekordus, daug kas keitėsi: kito diskas, tobulėjo jo metimo technika, im­ta profesionaliau žiūrėti į sportą ir pagrindinį sportininko darbo įrankį – kūną. Rezultatas – plius 20 metrų. Tai kodėl 100 m įveikti per 7 se­k. turėtų atrodyti tik iš fantastikos srities?

„Sportininkų aprangą, bėgimo takų dangą irgi galėtume priskirti prie veiksnių, lemiančių naujus rekordus. Bet viskas turi eiti natūraliai, antraip sportas praranda savo reikšmę, tikslą. Kaip sugebame pasiruošti, taip turime ir startuoti. Jeigu sportininkas pasiruošia blogiau už kitus, bet kažką pavartojęs laimi, per maža apie tai kalbėti vien kaip apie neetišką elgesį“, – sako Lietuvos sporto medicinos centro vyr. gydytojas Edmundas Švedas.

Visomis priemonėmis siekiama, kad dalyvių galimybės laimėti būtų vienodos, dėl to tikrinamas ne tik sportininkų organizmas, bet ir įranga – ar tai būtų „Formulės 1“ bolidai, ar irkluo­tojų valtys, ar tas pats diskas.

Per dvidešimtmetį – nuo 1 iki 20

1996 m. dabartinis olimpinės rinktinės vy­riausiasis gydytojas Dalius Barkauskas pirmasis iš mūsų šalies sporto medikų vyko į Atlantos olimpines žaidynes. Ten jis buvo vienas.

„1996 m. vos surinkome pinigų sportininkams į JAV išsiųsti, todėl vyko tik vienas medikas. Dabar į Braziliją skris maždaug 20 medikų: kelių gydytojų komanda nuolat dirbs olimpi­niame kaimelyje, o jiems padės su atskirų spor­to šakų rinktinėmis atvyksiantys sporto me­­­dikai, masažuotojai, kineziterapeutai“, – pa­aiškina LOSC direktoriaus pavaduotojas Egi­dijus Balčiūnas.

Įsi­vaiz­duojate, amerikiečiai olimpiniame kaime­­ly­je turi savo medicinos kabinetą.

Atlantos olimpiniais metais aktyviai sportavęs, bet į šias žaidynes dar nevykęs dabar jau buvęs baidarininkas E.Balčiūnas neabejoja, kad ir anksčiau žinota apie sporto medikų naudą, bet jiems tobulintis, reikiamos įrangos nupirkti ant kojų dar tik besistojančioje valstybėje galimybių nebūta.

Tąkart iš Atlantos grįžęs D.Barkauskas ne­slėp­damas nuostabos kolegoms pasakojo, ko­kios nematytos įrangos ir aparatų ten regėjo. „Įsi­vaiz­duojate, amerikiečiai olimpiniame kaime­­ly­je turi savo medicinos kabinetą“, – prieš 20 me­tų kolegos Daliaus nuostabą šiandien pri­si­mena Kauno sporto centro vadovė Alma Ka­jė­n­ienė.

Dar po ketverių metų į Sidnėjaus žaidynių olimpinę delegaciją buvo įtrauktas ir E.Švedas. „Tada daug ko nemokėjome, nežinojome. Jei­gu lygintume 2000-uosius ir dabartį, viskas stipriai pasikeitę – ir įranga, ir technologijos, ir pats spor­to medikų profesinis komandos lygis ko­kius dešimt kartų pakilęs“, – patikina gydytojas.

Pamačiusios, kad be investicijų į sporto me­diciną nieko nebus, pečius surėmė ir šalies spor­­to institucijos: Kūno kultūros ir sporto de­partamentas investuoja į medicininę įrangą, o Lietuvos tautinis olimpinis komitetas siunčia medikus tobulintis.

„Dabar savo medicinos kabinetą kiekvienose olimpinėse žaidynėse ir mes turime. Ir tikrai nesijaučiame silpnesni ar menkesnės kvalifikacijos nei kitų šalių sporto medikai. Be to, kasmet tobulėjame, po kiekvienų žaidynių suprantame, ko mums dar reikia, kokios įrangos turėtume įsigyti, ir ją perkame“, – sako A.Ka­jė­nienė.

Obuoliai nokinami kantriai

E.Švedas primena pagrindinę sporto medikų užduotį – rūpintis, kad sportininkas kiek įmanoma būtų nepažeidžiamas, sveikas, nes tik sveikas žmogus gali pakelti didžiulius krūvius.

„Kai man sako – oho, tu buvai Kinijoje, kiek daug visko matei, aš atsakau: ne, Kinijos aš ne­mačiau, mačiau tik olimpinį kaimelį. Lon­done olimpinio kaimelio teritoriją buvau palikusi du kartus. Kaip mes sakome, tiek kartų buvau už tvoros“, – pasakoja šiuo metu trečiai olimpiadai besirengianti A.Kajėnienė.

Rio de Žaneire ji bus tas asmuo, kuris įrengs medicinos punktą ir nuo žaidynių pradžios iki jų pabaigos dirbs olimpiniame kaimelyje. Kokia eilinė olimpiniame kaimelyje dirbančio mediko die­na? Trumpasis atsakymo variantas būtų toks: visus išleisti, visus pasitikti.

Ir taip visą die­ną: vienus išlydime, kitus pasitinkame sugrįžtančius, padedame atsigauti, suteikiame reikalingą pagalbą.

„Iš vakaro susižiūriu, kada ir kam pirmieji startai, jiems pasiruošiu. Keliuosi pirma, atidarau medicinos punktą, nes atsikėlęs sportininkas turi rasti medikus jau dirbančius. Keltis tenka įvairiai, atsižvelgiant į startus, – dažnai būna ir 6 valandą ryto. Susižiūrime, kam reikės mūsų pagalbos, tada vieni liekame, kiti vykstame su sportininkais į varžybas. Ir taip visą die­ną: vienus išlydime, kitus pasitinkame sugrįžtančius, padedame atsigauti, suteikiame reikalingą pagalbą. Užsidarome tada, kai paskutinis sportininkas mūsų kabinetą palieka“, – pasakoja sporto medikė.

Bet ir užrakinus medicinos punkto duris dar­bas nesibaigia: ant durų kabo medikų telefono arba kambario numeris, kad prireikus spor­tininkai galėtų bet kada į juos kreiptis.

Kartu su sportininkais į varžybas vykstančio medicinos personalo užduotis – ne tik trispalvėmis mojuoti ir saviškius palaikyti. Pirmiausia jų rankose atsiduria ne vėliava, o sportininko kū­­nas, kuriam reikia padėti apšilti, jį išmankštin­­ti, paruošti startui, jei tenka varžytis šaltu oru, įtrinti kūną šildomaisiais tepalais. Kai E.Bal­­čiūnas irklavo kartu su Alvydu Duonėla, ilgą laiką jo baidarės porininkas dalyvavo ir vienvietininkų varžybose. Būdavo, kad po dvivietės varžybų pasirengti vienvietės startui A.Duonėlai belikdavo 30–40 min.

„Per pusfinalį gerai pasirodome, iškovojame vietą finale, o po 40 min. Alvydui tą pačią 500 m distanciją reikia irkluoti vienviete. Va­dinasi, jo organizmui reabilituotis ir jėgoms at­gau­ti turi pakakti 40 min., nors dar po mūsų fi­nišo jo rankos „užkaltos“. Taigi griebia jį masažuotojas ir minko, kad Alvydas vėl galėtų maksimaliai greitai įveikti tą patį nuotolį. Taip pat su­tvarko kvėpavimą, kraujotaką, padeda at­gau­ti prarastą energiją, suaktyvinti kitas būtinas organizmo funkcijas“, – mediko darbo per varžybas pavyzdį pateikia E.Balčiūnas.

Kineziterapeutui J.Vaščenkovui varžybos – tai lyg prinokusių sodo vaisių raškymas. Visi daro savo darbą, bet sodas jau sužaliavęs, obuo­liai paraudę, raškai ir mėgaujiesi skoniu, nes visas juodas darbas, vykstantis pasirengimo lai­­kotarpiu, atliktas. „Varžybos – tai vienas star­­tas per dieną, o pasirengimo stovyklose bū­na po dvi treniruotes per dieną, po dukart spor­tininką ruoši startui, o po treniruočių pa­dedi jam atsigauti“, – prinokusio obelyno asociaciją pakomentuoja kineziterapeutas.

E.Balčiūnas prideda, kad mediko ir sportininko dienotvarkė bei darbas nesiskiria, ypač treniruočių stovyklose: abu ryte keliasi, eina į startą, jam ruošiasi, po treniruotės laukia atsigavimo procedūros, o po pietų – vėl viskas iš naujo. Ir tokiu pat monotonišku ritmu bent dvi tris savaites. Vienas medikas aptarnauja 6–10 sto­vyklaujančių sportininkų.

Pacientai – beveik gydytojai

Aukščiausios sporto medikų lygos pacientai – taip pat aukščiausio lygio olimpinės rinktinės kandidatai ir nariai. Su olimpine rinktine, kurią sudaro apie 200 sportininkų (110  vasaros olimpinės rinktinės narių ir 78 perspektyvinės pa­mainos, plius apie 10 žiemos olimpiečių), LOSC dirba 29 medikai: psichologai, gydytojai, masažuotojai, kineziterapeutai, slaugytojai.

„Mums trūksta patyrusių kineziterapeutų, to­­dėl dauguma jų dirba su kelių sporto šakų rinktinėmis. Pavyzdžiui, su bokso ir irklavimo rinktinėmis dirbantis Aleksandras Trofimovas šiuo metu su boksininkais išvykęs į atrankos turnyrą Turkijoje, iš kurio skris tiesiai į Graikiją pas irkluotojus“, – pateikia lietuvišką pavyzdį E.Balčiūnas.

O štai kitas pavyzdys. Į treniruočių stovyklą atvyksta baidarininkų ir kanojininkų iš Rusijos delegacija – maždaug 100 sportininkų ir apie 50 aptarnaujančio personalo, tarp kurio yra sporto medikų, kineziterapeutų, masažuotojų, psichologų ir laborantų kraujo tyrimams atlikti. Rusų irkluotojai su tokio dydžio aptarnaujančiu personalu dirba ištisus metus.

„Mes visame Lietuvos olimpiniame sporto centre turime keturis psichologus, todėl jų siųsti su kiekvienos sporto šakos rinktine negalime“, – paaiškina LOSC direktoriaus pavaduotojas E.Balčiūnas.

Sporto psichologas, kineziterapeutas – dar ga­na nauji žodžiai mūsų sporto terminijoje. Pra­dėjęs sportuoti E.Balčiūnas apie kineziterapiją nežinojo, nes tada sportininkams padėdavo tik gydytojai ir masažuotojai. Kinezi­te­ra­peu­­­tu J.Vaščenkovas tapo apie 2008-uosius, nuo 2006 m. dirbti į LOSC atėjo kaip masažuo­to­jas. Tai per vidurį tarp gydytojų ir masažuotojų esantys sveikatos specialistai, kurie geba diag­nozuoti ligą, ją gydyti, plius gerai dirbti ran­­­komis, tai yra masažuoti.

Ar aukščiausio lygio sportininkai – klusnūs pacientai? „Yra tokių, kurie mėgsta pasiginčyti. Bet tai normalu, kažin ar būtų gerai, jeigu aukšto meistriškumo sportininkai aklai pasitikėtų kažkieno žodžiu. Jie domisi savo kūnu, daug apie save žino, todėl turi suprasti, ką me­dikas jiems daro. O gydytojas turi gebėti atsakyti į sportininkui kylančius klausimus. Jei jis to nesugeba, pasėja abejonių“, – pasakoja J.Vaš­­čenkovas.

Kad bet ko nepatarsi, nekyla abejonių po įva­do į netrumpą dabartinio LOSC direktoriaus pavaduotojo E.Balčiūno medicininį mo­nologą apie sportininko organizmo reikmes ir funkcijas: „Kiekvienas sportininkas stebi savo kū­ną ir žino, kiek reikia laiko po intensyvaus krū­vio treniruočių jo organizmui atsigauti. Po pir­mosios treniruočių stovyklos savaitės organiz­mas atsigauna greitai, bet po trečiosios jam at­sigauti nė 12 valandų gali nepakakti. Tai pa­pras­čiausi stebėjimo rezultatai, bet šių dienų tech­nologijos leidžia daug ką tiksliai išmatuoti, ne vien remtis stebėjimu – įvairiai apdoroti krau­jo duomenis, pedagoginiais testais nu­staty­ti organizmo būklę. O ką jau kalbėti apie tai, kad pulsą, spaudimą matuoti – kiekvienos dienos ritualas.“

Rinkti, kaupti, saugoti

A.Kajėnienė primena, kad daugumą sportininkų medikai puikiai pažįsta ir vienas kitą va­dina vardais, nes su jais dirba visą laiką. „Mes žaidynėms irgi rengiamės ketverius metus, kaupiame ir dalijamės informacija apie sportininkų sveikatą. Vieni daugiau žinome apie vienus sportininkus, aš daugiau žinau apie kauniečius. Toks mūsų darbas – rinkti informaciją apie sportininkų sveikatą, juos kamuojančias bė­das, numatyti, kas galėtų nutikti ir kaip jiems būtų galima pagelbėti. Aišku, visko neapgalvosi ir nenumatysi, bet kuo daugiau dalykų ap­mąstai – tuo tvirčiau jautiesi“, – pasakoja Kau­no sporto medicinos centro vadovė.

Dabartinis gydytojos apmąstymų objektas – maždaug 70 būsimos Rio de Žaneiro olimpinės rinktinės narių. Galutinis sportininkų delegacijos dydis lems ir būsimos medikų komandos gretas, nes žaidynėse abu šie kintamieji glaudžiai susiję ir griežtai ribojami.

Tiesa, iš spėjamo sportininkų 70-uko reikia at­mesti krepšinio rinktinę, žaidynėse turinčią sa­vą medikų komandą, kuriai įsisenėjusios ir nau­jos krepšininkų sveikatos bėdos ne nuo vakar žinomos.

Sakoma, kad JAV krepšininkų rinktinei ap­tar­nauti skrenda visas jų asmeninio medicinos personalo lėktuvas. Geriausi JAV krepšininkai – daug uždirbančios žvaigždės, o kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau asmeninio personalo gali pasisamdyti.

„Naujienos nepasakysiu, bet sportas pasidarė labai komercinis. Kita vertus, jei žmogus il­gai sportuoja, tam aukoja savo laiką, sveikatą, nor­malu, kad iš to turi uždirbti, susikurti materia­linę gerovę“, – nesistebi E.Švedas.

Atrodytų, kuo turtingesnė šalis, tuo daugiau ji gali investuoti į sporto mediciną, įrangą, la­­boratorijas ir sykiu į savo sportininkus. Bet daž­­nos sporto šakos rezultatai būna labai glausti, pavyzdžiui, finale besivaržančius plauki­kus skiria šimtosios sekundės dalys, o sprinterių rezultatams išaiškinti nebestebina keliskart persukama fotofinišo juostelė. Milise­kun­dė­mis, milimetrais besiskiriantys rezultatai – laboratorijų, farmacijos korporacijų, įvairios sporto ir medicinos įrangos gamintojų bendradarbiavimo pa­darinys. Tarpusavyje bendradarbiauja ir treneriai, sporto medikai bei mokslininkai, bet nereikia manyti, kad vieni kitiems viską sako.

„Usainas Boltas ne šiaip geriausias sprinteris, jo treneriai turi savų metodikų, kurių neatskleis ir niekam nepapasakos. Kiekviena šalis turi savų paslapčių. Mes jų irgi turime. Su artimiausiais kaimynais latviais galbūt daugiausia bendraujame, bet tik bendrais bruožais, nes ir latviai, ir estai stadionuose, sporto aikštelėse yra mūsų priešininkai“, – paaiškina E.Švedas.

Kodėl į Šveicarijoje vykstančias automobilių parodas gausiai sugužėję kinai viską iki smulkmenų filmuoja ir fotografuoja? Ogi todėl, E.Švedo tikinimu, kad galėtų viską tiksliai nu­ko­pijuoti. Taip ir čia, juk sporto medicina – tai lenktynės: kurios šalies atletai rodo geresnius rezultatus, ten ir sporto mokslininkai, medikai yra protingesni.

Bet ne visiems sporto šakų atstovams medicina, technologijos vienodai reikšmingos. Anks­­čiau su boksininkais, dziudo kovotojais daugiau dirbęs J.Vaščenkovas atkreipia dėmesį į dvikovos sporto šakas, kur ypač daug lemia taktika, patirtis, gebėjimas tinkamai įvertinti pa­dėtį. Dėl to dvikovą dažniausiai laimi techniškiausias, labiausiai emociškai motyvuotas, o ne pats stipriausias sportininkas.

Iškovoto medalio dalybos

Olimpinė finišo tiesioji – jau čia pat už po­sū­kio. Kas pasirengimo laikotarpiu medikams svar­biausia? „Mes sakome, kad jeigu gerai dir­bi iki žaidynių, jose nelabai būna ką veikti. Aišku, taip tik juokaujame, nes veikti išties yra ką, bet pasirengimas labai svarbus. Kuo daugiau viską apmąstai, kuo įvairesnių variantų su­sidėlioji, tuo tvirčiau jautiesi pasirengęs. O ap­mąs­tyti tenka daug ką: kiekvieno sportininko in­dividualius poreikius, laukiamą aklimatizaciją, šalies, į kurią vykstame, specifiką. Net tokie, rodos, menki dalykai kaip elektros kištukai gali su­maišyti kortas, nes jeigu netiks, mūsų nusivežta įranga toje šalyje neveiks“, – pasakoja A.Ka­­jėnienė, pridurdama, kad didieji namų dar­­­bai jau atlikti ir į Rio siunčiama medicinos įranga perduota muitinei.

Prieš ketverius metus Londone medikams ir sportininkams buvo paprasčiau dėl aklimatizacijos, o Brazilija papildomai grasina Zikos viruso banga. Sportininkams pavojingos visos in­fekcijos, svarbaus starto išvakarėse pasijutus blogai gali tekti palaidoti visą sunkų ketverių metų darbą. Bandydami nuo tokio scenarijaus apsaugoti sportininkus šįsyk medikai į būsimų žaidynių sostinę išsiuntė ir repelentų, kurie galbūt padės atbaidyti Zikos viruso nešiotojus bra­­ziliškus uodus.

Ar medikai patys apie save pagalvoja? Kaip pa­siruošti, kad patiems žaidynių maratono įkarš­tyje neprireiktų kolegų pagalbos? „Tam ruo­­­šiuosi visą gyvenimą. Nors visiems galimiems atvejams pasiruošti sunku, bet kaip valdyti padėtį, nepervargti ir išbūti ilgą laiką jaučiant didžiulę įtampą, mokėmės specialiuose kur­suose“, – sako visą mėnesį Rio olimpiniame kaimelyje dirbsianti A.Kajėnienė.

„Visą sezoną stiprinu savo sveikatą, sportuoju. Kai dirbau su boksininkais, ir pats kriaušę padaužydavau. Dabar su irkluotojais einu į štanginę, kartais sėdu į valtį pairkluoti – patinka išbandyti įvairias sporto šakas. Juk blogas tas dietologas, kuris turi antsvorio, vadinasi, blogas tas sporto gydytojas, kuris nesupranta, kaip reikia sportuoti, kad neskaudėtų nugaros“, – palygina J.Vaščenkovas.

Sunku tiksliai pasakyti, kiek medikai padeda sportininkams siekti pergalių ir medalių, bet be jų darbo sporto trofėjų būtų mažiau. Jeigu sportininkui po masažo pagerėjo ir finišuodamas jis „numetė“ sekundės dalį, vadinasi, masažuotojas labai prisidėjo prie jo rezultato, nes rezultatai dažniausiai ir skiriasi tik sekundės dalimis. „Pro­centą pasakysi – atrodys labai mažai, bet jeigu pirmą ir ketvirtą vietą skiria 10 milisekundžių, o masažas tiek ir pridėjo, vadinasi, jis davė labai daug“, – naudą bando apibrėžti E.Bal­čiūnas.

Nesileisdamas į skaičius ir J.Vaščenkovas mi­­ni naudą: „Daugiausia pasako rezultatai. Jei­gu tampi sportininkui naudingas, vadinasi, esi jo komandos narys. Jokie kiti dalykai čia negroja – nei autoritetas, nes patys sportininkai yra au­toritetai, nei medicinos žinios.“

Gerai sustyguotas sporto medikų komandos darbas – lyg savaime suprantamas prieskonis. „Kai maiste užtektinai druskos, niekas to ne­vertina, bet vos persūdysi ar nepakankamai pa­sūdysi – valgytojai iškart pastebės. Taip ir čia: kai viskas gerai, atrodo, taip ir turi būti. Gal mū­sų indėlis labiau pasimato tada, kai kažko pritrūksta?“ – svarsto A.Kajėnienė.

„Tarkime, Rūta Meilutytė Rio de Žaneire iš­kovoja aukso medalį ir už šį laimėjimą gauna 100 proc. Vyriausybės numatytos premijos, 50 proc. premijos gauna treneris, o 25 proc. pasidalija jai padedantis medicinos personalas: me­­­dikai, masažuotojai, kineziterapeutai, moks­lininkai. Vadinasi, toks ir yra mūsų indėlis į šį medalį“, – apibendrina E.Švedas.

Motyvacija ir provokacija

Paklaustas, kas labiausiai motyvuoja šiame darbe, daugiausia su baidarininkais ir kanojininkais dirbantis kineziterapeutas Jurijus Vaščenkovas ima svarstyti: „Mes vis dar su žmona grįžtame prie šio klausimo. Pagrindinė motyvacija yra emocijos, kurių patiri per varžybas. Juk matai ne tik varžybas, kartu būni visą laiką ir iki jų, prisimeni, kaip po treniruotės sportininkas gulėdavo neatgaudamas kvapo ir kaip jį bandydavai reabilituoti. Kartu su sportininku iki finalo nueini ilgą kelią. Ir jeigu pavyksta laimėti, patiri nepakartojamą euforiją – visa komanda jaučiasi laimėjusi. Būti šalia medalio – tai didžiausia motyvacija.“

O kas iš vienvietę irkluojančių kanojininkų šiemet vyks į žaidynes? „Gera provokacija, bet tikrai nežinau, – juokiasi su visais kanojininkais dirbantis kineziterapeutas. – Aš prie dviejų nežinomųjų, Jevgenijaus Šuklino ir Henriko Žustauto, pridėčiau dar vieną – Vadimą Korobovą, kuris nė kiek nenusileidžia vyresniems. Pernai iššovė Henrikas, o kaip bus šiemet – matysime. Galiu pasakyti tik tiek, kad treniruočių stovyklose nė vienas jų nėra aiškus lyderis. O vyks pats stipriausias, nes jų tarpusavio konkurencija visus tris stumia į priekį. Nebūtų J.Šuklino – kažin ar H.Žustautas taip sparčiai tobulėtų, nebūtų jų abiejų – kas paskui save timptelėtų pernykštį Europos jaunių čempioną V.Korobovą.“

Scanpix nuotr.

Inga NECELIENĖ

Tarptautinio olimpinio komiteto vadovas paskelbė, kad šią vasarą Rio de Žaneire pirmąkart žaidynių istorijoje varžysis atskira pabėgėlių rinktinė, ir taip, jo žodžiais tariant, pasiuntė vilties žinutę visiems panašaus likimo žmonėms. 1948 m. į Londone vykusias žaidynes beldęsi iš agresorių pavergtų šalių pabėgę sportininkai tokios malonės nesulaukė, todėl surengė atskirą savo sporto šventę – Europos pavergtųjų tautų žaidynes.

Rugpjūčio 5-ąją Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos sportinių delegacijų parado pabaigą sudrebins dvi paskiausios eisenos: prieš tradiciškai garsius ir ypač džiugius žaidynių šeimininkų, šįkart brazilų, sveikinimo šūksnius legendinis „Marakana“ stadionas sukils pasižiūrėti į ne tokią gausią, bet neįprastą komandą – pabėgėlių rinktinę, žygiuosiančią paskui olimpinę vėliavą.

Negalėdami kovoti už savo gimtąją šalį, jie atstovaus olimpinėms vertybėms. Ir jaus milijonų tokių pat kaip jie palaikymą.

Ši komanda bus traktuojama kaip ir visos kitos 206 sportininkų delegacijos, bet iš margaspalvės tautine atributika pasipuošusių sportininkų minios jos narius išskirs Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) simbolika: jie vilkės TOK aprangą, glausis po TOK vėliava, o jei iškovos aukščiausios prabos medalį, klausysis Olimpinio himno. Negalėdami kovoti už savo gimtąją šalį, jie atstovaus olimpinėms vertybėms. Ir jaus milijonų tokių pat kaip jie palaikymą.

„Olimpiada – tolerancijos, solidarumo ir taikos metas. TOK nusprendė pakviesti aukšto meistriškumo pabėgėlius sportininkus dalyvauti Rio de Žaneiro žaidynėse. Norime pasiųsti palaikymo bei vilties žinutę visiems pabėgėliams ir atkreipti viso pasaulio dėmesį į šią didžiulę problemą“, – TOK sprendimą paaiškino olimpinio judėjimo vadovas, olimpinis čempionas Thomas Bachas.

Pavergtų, tėvynės ir namų netekusių sportininkų atžvilgiu sporto vadovai ne visada buvo tokie supratingi.

Nenugalėti čempionai

Dukart paeiliui – 1937 ir 1939 m. nenugalėti krepšinio čempionai, arba, kaip tais laikais vadinta, meisteriai, po mūsų tautai skaudžių istorinių perversmų į pirmąsias po karo Šveicarijoje vykusias Senojo žemyno krepšinio pirmenybes nebuvo priimti. Vokietijos karo pabėgėlių stovyklose glaudęsi lietuviai, tarp kurių būta ir tikrųjų 1939 m. Europos čempionų (Leonas Baltrūnas, Vitalius Norkus, Leonas Petrauskas, Zenonas Puzinauskas, Pranas Mažeika), bergždžiai beldėsi į Tarptautinės krepšinio federacijos duris.

Po karo buvome naivūs idealistai, manėme, kad viskas grįš į normalias laisvės ribas. Tačiau mūsų viltims nebuvo lemta išsipildyti.

Kad stovykloje Vokietijoje susibūrusios lietuvių krepšininkų komandos būta ne iš kelmo spirtos, rodė jos rezultatai – rungtynes su pajėgiais amerikiečių kariuomenės žaidėjais dažniausiai laimėdavo mūsiškių pabėgėlių rinktinė.

„Po karo buvome naivūs idealistai, manėme, kad viskas grįš į normalias laisvės ribas. Tačiau mūsų viltims nebuvo lemta išsipildyti – pabėgėlių stovyklose gyvenantiems mūsų žaidėjams Tarptautinė krepšinio federacija ir jos generalinis sekretorius J.Jonesas neleido dalyvauti čempionate. Tada pirmą kartą pajutome pasaulio politinę realybę“, – knygoje „Valdas Adamkus – sporto žmogus“ šiuos įvykius mena tada aktyviai sportavęs ir su kitais karo pabėgėliais Vokietijoje glaudęsis dabar jau kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus.

Varžytasi ne tik su amerikiečiais. 1948 m. Augsburge per draugiškas rungtynes, to meto masteliais matuojant, lietuvių rinktinė tiesiog nušlavė Vakarų Vokietijos rinktinę (44:25), o per trejus metus sužaidusi 30 rungtynių patyrė vos vieną pralaimėjimą. Vienu tašku nusileista Prancūzijai, į kurią pabėgėliai buvo pakviesti, o tai irgi daug pasako apie šios komandos pajėgumą.

Antra karti piliulė

Iš okupuotos tėvynės ištrūkusiems krepšininkams atstovauti savo šaliai 1946 m. Europos krepšinio čempionate nepavyko, bet 1948 m. Londone laukė dar didesnis sporto įvykis – olimpinės žaidynės. Gal antras bandymas bus sėkmingesnis? Juk tauta nemirė, tik dalis jos žmonių ir žemė buvo pavergta, mūsų šalies Olimpinis komitetas irgi nebuvo panaikintas, vadinasi, iš už geležinės uždangos ištrūkusiems bėgliams teisė dalyvauti žaidynėse turi būti suteikta. Taip manė pabėgėliai idealistai, bet ne TOK vadovybė su prezidentu švedu Johannesu Sigfridu Edstromu priešakyje.

1948-aisiais pabėgėlių stovyklose gyvenę sportininkai susibūrė į Europos pavergtųjų tautų olimpiadą, kurios finalinis akordas vyko Niurnberge.

Vis dėlto tais metais Lietuvos vėliava – ir ne naujoji raudona, o trispalvė – suplevėsavo aukštai. Tais pačiais olimpiniais 1948-aisiais pabėgėlių stovyklose gyvenę sportininkai, paraginti Rytų Europos pabėgėlių sporto organizatorių, tarp kurių vieni aktyviausių buvo lietuviai, susibūrė į Europos pavergtųjų tautų olimpiadą, kurios finalinis akordas vyko Niurnberge. 18 šalių, tarp kurių buvo ir Estijos, Vengrijos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Slovakijos sportininkų, daugiau nei dvi savaites kovojo šešių sporto šakų varžybose: futbolo, tinklinio, krepšinio, lengvosios atletikos, teniso ir stalo teniso.

Man ši Pavergtųjų tautų olimpiada tapo sportinės karjeros viršūne, svariausiu mano laimėjimu, kuriuo nepaprastai didžiavausi.

Lietuviams ypač sėkmingas buvo lengvosios atletikos sektorius, nes čia keturis medalius iškovojo V.Adamkus: du aukso (šuolių į tolį ir aukštį sektoriuose) ir tiek pat sidabro (100 m bėgimo ir estafetės 4×100 m). „Turbūt gyvenime nesu taip greitai bėgęs 100 m distancijos, kojos mane pačios nešė į finišą. Pralenkiau vieną varžovą, o bėgdamas paskutinius metrus, tiesiog griūdamas, krūtine pralenkiau ir estą – savo komandai užtikrinau sidabro medalius. Man ši Pavergtųjų tautų olimpiada tapo sportinės karjeros viršūne, svariausiu mano laimėjimu, kuriuo nepaprastai didžiavausi“, – dramatišką 4×100 m estafetės bėgimo finalą, kuriame, be paskutinę 100 m atkarpą įveikusio V.Adamkaus, dar bėgo Juozas Nakutavičius, Vytautas Žemaitis ir būsimojo Prezidento treneris Kaune Vladas Bakūnas, mena šios neįprastos olimpiados čempionas ir sidabro medalininkas.

Pavergtųjų tautų olimpiada buvo pirma ir paskutinė. Komandinėje lengvosios atletikos įskaitoje nugalėjo latviai, antri liko lietuviai. Rezultatai galėjo būti geresni, bet pabėgėlių stovyklose sportininkai, kaip ir V.Adamkus, gyveno pusbadžiu, mito skurdžiai – dažną dieną vien vandenyje virtomis kruopomis be jokių pagardų.

Šių dienų pabėgėliai

TOK į būsimąją Rio de Žaneiro pabėgėlių rinktinę atrinko 43 vilčių teikiančius aukšto lygio sportininkus. Galutinė jų komanda bus žinoma birželį, o iki to laiko, motyvuodama nenoru trukdyti kandidatams rengtis įvykdyti olimpinius normatyvus, TOK detalių apie ją neteiks. Išskyrus tris sportininkus, kurie jau peržengė olimpinės atrankos barjerą ir atitiko visus keliamus reikalavimus, kurių vienas pagrindinių – būti Jungtinių Tautų patvirtintam karo pabėgėliu.

Šie trys vietą pabėgėlių delegacijos eisenoje jau užsitikrinę žinomieji – tekvondo kovose dalyvausianti iranietė Raheleh Asemani, dziudo kovotojas Popole‘is Misenga iš Kongo ir Vokietijoje besitreniruojanti plaukikė Yusra Mardini iš Sirijos. Abi merginos yra TOK stipendininkės.

Kai mergina tamsoje pamatė valties dugne besikaupiantį vandenį, baimė susuko vidurius, bet neatėmė šalto proto.

Belgijoje gyvenanti ir paštininke dirbanti R.Asemani sausį iš Stambule vykusios tekvondo olimpinės atrankos įstengė ir pati sau išsisiųsti brangų laišką – kelialapį į Rio. P.Misenga kartu su tautiete dziudo meistre Yolande Mabika į Braziliją iš Kongo atvyko prieš trejus metus ir čia pasiprašė politinio prieglobsčio. O bėglę iš gimtojo Damasko 17-metę Y.Mardini jos sporto šaka kartą jau išgelbėjo.

Bandymas žmonių perpildyta pripučiama valtimi įveikti pabėgėlių kapinėmis vadinamą Viduržemio jūros kelią Graikijos Lesbo salos link vos netapo lemtingas. Kai mergina tamsoje pamatė valties dugne besikaupiantį vandenį, baimė susuko vidurius, bet neatėmė šalto proto. Nelaimėliai išmetė visą turėtą mantą į jūrą, bet jų laivelis ir toliau sparčiai grimzdo žemyn – svorio vis tiek buvo per daug. Tada Y.Mardini kartu su seserimi ir keliais kitais plaukti mokančiais bėgliais šoko į šaltą jūrą ir tris valandas plaukė iki Lesbo salos – tūkstančių panašaus likimo žmonių vilties taško pradėti geresnį gyvenimą kitur.

Galbūt pabėgėlių stovyklose tarp milijonų atvykėlių tokių kaip Yusra yra ir daugiau. „Bet ne tai esmė. Svarbiausia, kad tokius sportininkus kaip ji palaikys milijonai pabėgėlių“, – pabrėžė Vokietijos olimpinio komiteto atstovas Michaelis Schirpas.

Ar pabėgėliams bus taikomi kokie nors specialūs olimpiniai barjerai, ar jų sąskaita galėtų apmažėti kitų šalių sportinės delegacijos – šito TOK atstovai neatskleidžia.

Rio žygiuosianti pabėgėlių rinktinė tikriausiai nebus gausi – kalbama apie 5–10 sportininkų. Laiko iki žaidynių nėra daug – nepilnas pusmetis, tad ir galimybių per likusias atrankas į jas patekti ne per daugiausia. Ar pabėgėliams bus taikomi kokie nors specialūs olimpiniai barjerai, ar jų sąskaita galėtų apmažėti kitų šalių sportinės delegacijos – šito TOK atstovai neatskleidžia ir prašo laukti birželio, kai bus sukomplektuota ir paskelbta galutinė jų rinktinė.

„Tai greičiau politinis gestas, parodantis, kad TOK supranta kilusią pabėgėlių krizę ir sunkią bėglių padėtį. TOK siekia, kad pabėgėliai, kaip sportininkai, nebūtų nuskriausti, – užtenka to, kad jie kaip žmonės yra nuskriausti ir priversti bėgti“, – sako buvęs ilgametis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas

Tikros ir jungtinės komandos

Precedentų, kai sportininkai žaidynėse dalyvavo su TOK vėliava, būta ne vieno. 1949 m. Vokietiją padalijus į Rytų ir Vakarų, abiejų šalių sportininkai 1956–1964 m., po trejas olimpines žiemos ir vasaros žaidynes, kovojo kaip vienos tautos atstovai. Nepaisant ideologinės prarajos, visi kartu žygiavo paskui olimpinę vėliavą, o nugalėtojai klausėsi dabartinio Europos Sąjungos himno – Ludwigo van Beethoveno „Odės džiaugsmui“.

Daug olimpinių vėliavų plevėsavo Vakarų valstybių boikotuotose 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse. Šalių vyriausybėms nepritariant SSRS vykdomam karui Afganistane, demokratinių valstybių sportininkams buvo leista patiems apsispręsti, dalyvauti Maskvoje rengiamoje olimpiadoje ar ne. Dešimties šalių – Airijos, Australijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Šveicarijos sportininkai 1980 m. Maskvoje glaudėsi po TOK vėliava. O aukso medalių laimėtojų, tarp jų ir dabartinio Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos prezidento Sebastiano Coe, garbei tuometėje SSRS sostinėje skambėjo Olimpinis himnas.

Ką daryti, kai šalies komandinės sporto šakos atstovai iškovoja teisę dalyvauti olimpinėse batalijose, bet tos valstybės tiesiog ima ir nebelieka? Tokį rebusą prieš 1992 m. Barselonos olimpines žaidynes teko spręsti ir tuomečiam TOK prezidentui Juanui Antonio Samaranchui, kai SSRS nebeliko, o dauguma tradiciškai galingų žaidybinių sporto šakų jos rinktinių turėjo teisę startuoti olimpiadoje.

1992 m. buvusių SSRS respublikų krepšininkai, išskyrus lietuvius, kurie į Barseloną prasibrovė per papildomą atranką, buvo susibūrę į vadinamąją jungtinę komandą (angl. „Unified Team“, arba tiesiog CIS, – nepriklausomų šalių sandraugą, „Commonwealth of Independent States“).

„Ant kiekvienos šios jungtinės komandos nario sportinių marškinėlių rankovės buvo prisiūta jo šalies vėliava – Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir panašiai. Taip tuometis Rusijos vadovas Borisas Jelcinas buvo sutaręs su TOK prezidentu – kad jungtinė komanda dalyvaus su savo šalių vėliavų antsiuvais“, – paaiškina A.Poviliūnas, pirmasis jaunos atkurtos valstybės Tautinio olimpinio komiteto vadovas ir itin emocingų rungtynių su istorine jungtine komanda liudininkas.

Jis papasakoja krepšininkų rungtynių dėl bronzos medalio epizodą, iliustruojantį, ką tada šie antsiuvai reiškė. „Jungtinėje komandoje žaidė du latviai, nes ne visi pasielgė taip pilietiškai kaip Lietuvos sportininkai, kurie iškart po nepriklausomybės atkūrimo pasitraukė ir SSRS rinktinių. Vienam latviui metant baudos metimus šalia manęs sėdintis Latvijos olimpinės delegacijos narys atsistojo ir iš visų plaučių latviškai suriko, ką lietuviškai būtų galima išversti taip: „Kad tau rankos nudžiūtų!“ Ir latvis abi baudas prametė. Toks buvo daugelio arenoje sėdinčiųjų noras, kad nugalėtume mes.“

Pabėgėliai, emigrantai, pargrįžėliai

Jeigu ne 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje, 1992 m. vasarį vykusiose Albervilio žiemos ir tų pačių metų liepą Barselonoje surengtose vasaros žaidynėse mūsų sportininkai kartu su latviais ir estais taip pat būtų žygiavę paskui TOK vėliavą. Tokie tuomečio TOK prezidento J.A.Samarancho priimto sprendimo atgarsiai iš SSRS pasitraukusių, bet TOK pripažinimo jau trečius metus tebelaukusių Baltijos šalių olimpinių komitetų atstovus 1991-aisiais pasiekė iš Tokijo, kuriame vyko TOK sesija. „Dar neoficialiai, bet išgirdome pažadą, kad mūsų sportininkams dėl politinių įvykių nebus leista nukentėti“, – pasakoja A.Poviliūnas.

Mėgstama kartoti, kad ten, kur sportas, politikai ne vieta. Bet šioje srityje politikos apstu. Netgi šiuolaikinių olimpinių žaidynių iniciatorius Pierre‘as de Coubertinas jas atkūrė tikėdamasis, kad XIX a. pabaigoje sportas sugebės pagerinti santykius tarp valstybių ir kurti taikingesnį pasaulį. Žaidynių boikotai, sporto arena kaip politinių santykių aiškinimosi vieta, nenugalimos, dvasia ir kūnu tvirtos tautos kūrimas, žaidynių rengėjų varžytuvės ir noras pasipuikuoti prieš kitus – argi tai ne politika? O pastaroji TOK deklaracija su Rio žygiuosiančia iš penkių ar dešimties pabėgėlių sudaryta komanda šiek tiek nepanaši į viešųjų ryšių akciją ir politiką?

Universaliausios kalbos rinkimuose sportas užimtų vieną pirmųjų vietų. Ką žmonėms per dienas didžiulėse pabėgėlių stovyklose veikti? V.Adamkus prisipažįsta, kad laiko turėdavęs daug, taigi daug ir bėgiodavęs. Nežinomybės persmelktai kasdienybei praskaidrinti tinka bet koks sportas: ramesniam laisvalaikiui – šaškės, šachmatai, didesnei kompanijai susirinkus – krepšinis, futbolas, kiti žaidimai.

Tokiomis sąlygomis žmonės linkę burtis ir kažką bendrai veikti. Sportas – viena universalesnių veiklų. Stovykloms ištuštėjus, bėgliams pasklidus po platųjį pasaulį, jame apsipratus ir pabandžius įsitvirtinti sugalvojamas pretekstas vėl susitikti ir kartu kažką nuveikti.

Taip suprimityvintai galima paaiškinti Pasaulio lietuvių sporto žaidynių gimimą. 1978 m. vasarą maždaug tūkstantis lietuvių iš Kanados, JAV, Argentinos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kitų šalių susirinko į Torontą išbandyti jėgų daugiau kaip dešimtyje sporto šakų varžybų. Ne vienas šio pirmojo ir vėlesnių pasaulio lietuvių susitikimų dalyvių sportavo ir pabėgėlių stovyklose.

Trečiąsias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, kurios 1988 m. vyko Australijoje, puikiai mena ir A.Poviliūnas – į tolimąją Adelaidę, šiek tiek sušvelnėjus politiniam klimatui, vyko ir grupelė sportininkų iš SSRS. „Australijoje jau buvo išties viso pasaulio lietuvių pirmasis susibūrimas, nes nei 1978 m. Toronte, nei antrose žaidynėse 1983 m. Čikagoje sportininkų iš SSRS nebuvo“, – sako į Australiją vykusios sportininkų delegacijos vadovas A.Poviliūnas.

Kitąmet Kaune bus surengtos jau dešimtosios Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. „Per Adelaidę – visada į Lietuvą“, – būsimojo pranešimo tema prabyla A.Poviliūnas, kalbėdamas apie pagrindinį šių išskirtinių žaidynių principą, kad viso pasaulio lietuviai (juolab dabar jau nauja emigrantų karta pasklido po pasaulį) bent savaitei ar dviem sugrįžtų į Lietuvą. Kol nebuvo įmanoma išsibarsčiusiai tautai rinktis gimtinėn, žaidynės vykdavo kitur.

Tokiu pat principu – sukviesti tautiečius ir visiems kartu pasportuoti – vyksta makabiados, dar vienos po pasaulį išbarstytos tautos sporto žaidynės. Pasak A.Poviliūno, žydų makabiados – grandiozinis renginys, per kurį vien sportininkų iš JAV delegacija užima visą 400 m ilgio stadiono ratą.

Kai 1949 m. V.Adamkus transportiniu karo laivu emigravo į JAV, su savimi pasiėmė tik nedidelį lagaminėlį, kuriame, be iškovotų pabėgėlių olimpiados apdovanojimų, buvo keletas drabužių, diskas, futbolo batai ir startukai. Niujorko uosto bagažo tikrintojai, pamatę lagamino turinį, tik nusišypsojo

BFL

Prie dviejų trijų ir olimpiečius rengiančių, ir nepriklausomų ekspertų mums prognozuojamų medalių pridėkime vieną veterano iškovotą, vieną netikėtą ir vieną sėkmės pamėtėtą – iš viso gausime 5–6. Panašiai tiek medalių – penkis – mūsų šalies sportininkai iškovojo 2012 m. Londono žaidynėse. Bent tiek jų, tikime, parveš ir iš Rio de Žaneiro.

Inga NECELIENĖ

Prasidėjusius ketvirtuosius olimpinio ciklo metus rugpjūčio 5-ąją atidarymo fejerverkais pasveikins pats didžiausias sporto renginys – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Kokios jos bus mūsų sportininkams?

Lietuvos sportininkų rinktinės, delegacijos vadovai, medikai, treneriai ir patys sportininkai jaučia nerimą dėl to, kad pirmąkart per visą žaidynių istoriją Pietų Amerikoje vyksianti olimpiada nepateiktų nemalonių staigmenų. Medikai perspėja, kad ten bėdų gali pridaryti ne tik iš čiaupo bėgantis ne toks kokybiškas vanduo, bet ir specifinės tam kraštui būdingos bakterijos bei virusai, prie kurių europiečių organizmai nėra pratę.

Neiškepto pyrago dalybos

Rezultatus planuoti būtų kur kas lengviau, jei olimpiada vėl vyktų Europoje. Tą pabrėždami į olimpinę delegaciją patenkančių sporto šakų atstovai mini tris būsimų medalių spėlionėms svarbius akcentus.

Pirmasis – objektyviausias indikatorius sportininko fiziniam pajėgumui įvertinti yra pasaulio čempionate parodyti rezultatai. Antrasis – viso olimpinio ciklo laimėjimais grįstos viltys juodu ant balto surašytos į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) sudarytą 2015–2016 m. olimpinės rinktinės kandidatų sąrašą, kuriame šalia sportininkų nurodoma konkreti iš jų žaidynėse laukiama vieta.

Ir trečiasis, šiek tiek prieštaraujantis antrajam, bet sportininkams ypač svarbus – būsimieji olimpiečiai jaučia didžiulį spaudimą, todėl nereikėtų jiems iš anksto kabinti medalių, verčiau kalbėti apie sporto šakas, iš kurių atstovų apdovanojimų tikimasi, o juk lyderiai ir taip aiškūs.

Jau šiandien mūsų sportininkai yra iškovoję per pusšimtį olimpinių kelialapių. Individualių sporto šakų olimpiečių rengimu besirūpinančio Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) direktoriaus Lino Tubelio pastebėjimu, palyginti su ankstesnių dviejų laikotarpių priešolimpiniais metais, šiemet garantuotų kelialapių turime daugiau.

Prieš pat Pekino žaidynes 2007 m. jų buvo iškovota 23, 2011-aisiais prieš Londono – 21, o 2015 m. jų turėjome 40 ir vyrų krepšinio rinktinę. Dėl to kitas keliamas tikslas – sportinėje delegacijoje matyti 70 atletų – atrodo nesunkiai pasiekiamas, juolab iki normatyvų vykdymo pabaigos dar likęs pusmetis. Optimizmo prideda olimpinių sporto šakų atstovų medaliai, pelnyti 2015 m. pasaulio čempionatuose: vietoje planuotų 6–7 iškovota 12.

„Nors tai nėra taisyklė be išimčių, bet ten, kur fiksuojamas absoliutusis rezultatas, išmatuojamas minutėmis, sekundėmis ar metrais, kelialapis duodamas jį pa­siekusiam asmeniui, o ten, kur kelionei į žaidynes užsitikrinti reikia užimti nustatytą vietą, neretai įteikia šaliai.

Esame maža valstybė, kurioje tarp pačių geriausių sportininkų vyksta minimali konkurencija, ir tai kartais padaro meškos paslaugą. Kita vertus, būdamas jaunas gali nugalėti savo vyresnį kolegą Lietuvoje, bet atsidūrus tokiame renginyje kaip žaidynės koją gali pakišti patirties stoka, jaudulys ir panašūs dalykai“, – svarstydamas, kas geriau – vardinis ar kelialapis, pelnytas šaliai, sako L.Tubelis.

Bet grįžkime prie milijonų žmonių dėmesio šią vasarą sulauksiančio Rio de Žaneiro, kuris vienai Lietuvos sportininkei artimesnis nei visiems kitiems. 2008 m. Pekino olimpinė vicečempionė Gintarė Volungevičiūtė kartu su vyru, garsiu Brazilijos buriuotoju Robertu Scheidtu Rio de Žaneire, kuriame vyksta pagrindinės pasaulio buriavimo varžybos, praleidžia nemažai laiko. Gintarė olimpinio kelialapio neturi, jį šaliai yra iškovojusi Viktorija Andrulytė, bet artimesnė pažintis su sunkiai nuspėjamais braziliškais vėjais jai jau padėjo triumfuoti 2015 m. rugpjūtį Rio de Žaneire vykusioje olimpinėje regatoje.

Lengvoji atletika – ištvermingų merginų rankose

Jau šiandien į olimpinį Rio lagaminus galėtų krautis 17 lengvaatlečių – tiek žmonių sudarytų tradiciškai gausiausią mūsų rinktinę. Tik prieš išvyką tarpusavio santykius dar tektų išsiaiškinti šešioms maratonininkėms – tiek jų įvykdė olimpinius normatyvus, bet šaliai gali atstovauti tik trys maratono bėgikės.

Nuspręsti nėra paprasta: maratonas per metus bėgamas 2–3 kartus, todėl negalima kaip techninių lengvosios atletikos rungčių atstovams išvakarėse surengti kontrolinių varžybų. Jeigu kaip atskaitos kriterijus bus pasirinktas geriausias normatyvo įvykdymo laikas, olimpinę 42 km 195 m Rio maratono trasą prakaitu laistys Rasa Drazdauskaitė, Diana Lobačevskė ir Monika Juodeškaitė.

„Kai kurie normatyvai tokie aukšti, kad normatyvas praktiškai garantuoja olimpinį medalį. Olimpinės žaidynės – ne guminės, todėl į jas patekti kuo toliau, tuo tampa vis sudėtingiau“, – sako lengvaatlečių rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Jezepčikas. Žiaurią konkurenciją pašnekovas iliustruoja skaičiais: lengvosios atletikos varžybose dalyvauja maždaug 200 šalių sportininkai, iš kurių apie 80 valstybių yra labai stiprios ir žaidynėse kovoja dėl prizinių 1–8 vietų. Į kai kurias – sprinto, ištvermės sporto, taigi ir to paties maratono, varžybas patenka sąlyginai nedaug europiečių. „O Afrikos žmonės šiuos normatyvus vykdo masiškai“, – atkreipia dėmesį K.Jezepčikas.

Baigiant pirmąkart taip gausiai Lietuvoje užderėjusių gerų maratonininkių temą būtina priminti, kad 2015 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionate, kaip jau minėta, geriausiai atspindinčiame sportininkų pajėgumą, R.Drazdauskaitė ne tik užėmė aukščiausią vietą tokio rango varžybose iš visų kada nors dalyvavusių Lietuvos stajerių, bet ir finišavo pirmoji iš visų europiečių, parodydama bendrą 11-ą laiką.

Atskiro paminėjimo verta ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė: ji tų pačių planetos pirmenybių 20 km ėjimo varžybose parodė geriausią iki tol mūsų šalies atstovių pasiektą rezultatą, pagerino asmeninį rekordą ir užėmusi 7 vietą pakilo aukščiausiai iš visos Lietuvos sportinės delegacijos.

„Niekada nekabiname iš anksto medalių, bet turime 7–8 jaunus lengvaatlečius, kurie mūsų nenustebintų, jeigu patektų į finalą ir galutinį olimpinių prizininkų aštuntuką. Tikrajam lengvaatlečių pajėgumui atsiskleisti pernai labai trukdė traumos, kurios mūsiškius masiškai retino. Prieš pat pasaulio čempionatą susižeidė šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, maratonininkė D.Lobačevskė. Kai balansuojama ties galimybių riba, siekiant optimalios formos mikrotraumos neišvengiamos“, – paaiškina K.Jezepčikas.

Blogas sezonas buvo abiem diskininkams – jiems iki pasaulio čempionato finalo pritrūko po 30–40 cm, bet jų, trenerio tikinimu, negalima nurašyti. „Esame trys milijonai, bet mes talentingi, mes galime“, – priduria pašnekovas.

Lengvaatlečių rinktinę gali papildyti vienas labai gerai pažįstamas veidas – po motinystės atostogų grįžusi olimpinė vicečempionė Austra Skujytė, kuri olimpinį normatyvą bandys įvykdyti pavasariop.

„Sezoną pradeda labai gerai, puikiai sekasi stipriosios jos atskiros rungtys – rutulio stūmimas, šuoliai į aukštį, tolį. Tai aiškią motyvaciją ir pretenziją turinti sportininkė, todėl nusispjaudami per kairį petį tikimės, kad ji grįš į ankstesnį lygį“, – viliasi lengvaatlečių treneris.

Nors sumažinus normatyvus žaidynėse vėl turėsime savą atstovą vyrų disko metimo varžybose, naujojo lyderio, koks ilgą laiką buvo Virgilijus Alekna, nėra. „Buvo du sportininkai, už kurių nugaros kiti lengvaatlečiai galėjo pasislėpti. Bet baigus karjerą ilgamečiam vėliavnešiui kito tokio kol kas nematyti. Komandoje nėra naujų lyderių“, – konstatuoja L.Tubelis.

Jis pritaria K.Jezepčikui, kad jei A.Skujytei, vienai iš minimų dviejų lyderių, pavyks patekti į jau penktąsias žaidynes, ji kovos dėl aukščiausių pozicijų.

Ant vandens ir vandenyje: medalių bus!

„Mūsų planai, ko tikimės, įvardyti LTOK sudarytame rinktinės kandidatų sąraše“, – sako Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Domarkienė.

Šiame sąraše prie irkluotojų pavardžių – daugiausia planuojamų medalių ar prizinių vietų rodančių skaičių.

„Kita vertus, patys prisidirbome, patys dabar ir srėbsime – priešolimpiniais metais atrankos varžybose viršijome lūkesčius, todėl dabar mus atidžiai stebi ir studijuoja varžovai, o Lietuvoje irgi esame tarsi po didinamuoju stiklu, nes iš mūsų tikisi medalių. Bet mes ir patys jų tikimės. Anoje olimpiadoje visos trys turėtos įgulos pateko tarp prizininkų, per ketverius metus neregresavome. Pasaulio čempionato bronza patvirtino, kad prie medalio priartėjo jau į trečią olimpiadą vyksiantis Mindaugas Griškonis. Vaikinų dvivietė, kaip ir Donata Vištartaitė, Londone gavo olimpinį krikštą. Kita vertus, sėkmė – dažna debiutantų palydovė“, – nė vienos įgulos neišskiria pašnekovė.

Į olimpinį Rio vyks 10 irkluotojų, sėsiančių į 5 valtis: vyrų ir moterų vienvietės, vyrų ir moterų dvivietės bei pirmąkart istorijoje vyrų keturvietė. Kaip žinoma, šalis į žaidynes gali siųsti po vieną įgulą į visų 14 akademinio irklavimo rungčių varžybas.

Kokios irkluotojų rezultatų kilimo priežastys? „Daug lėmė nuoseklus ir kryptingas darbas, pavyko juos išsaugoti ir nepradanginti nuo pat perspektyvinės pamainos rengimo iki aukšto sportinio meistriškumo etapo, kuriam įveikti reikia mažiausiai trijų olimpinių ciklų – bent 12 metų“, – sako L.Tubelis.

Nors mūsų irkluotojai Europos ir pasaulio čempionatuose jau ragavę įvairių medalių skonio, prognozuojant nepamiršti atsargumo I.Domarkienę verčia ne tik nenoras perspausti sportininkų, bet ir pernai olimpinę trasą išbandžiusių pasaulio jaunių čempionato pamokos. Kaip parodė karti praktika, pernai Rio kanale kas antros šalies irkluotojai susidūrė su apsinuodijimais, kitomis sveikatos bėdomis.

„Labiau laikytis higienos, negerti vandens iš čiaupo. Net išsivalius dantis pagalvoti, ar galima iš čiaupo bėgančiu vandeniu prasiskalauti burną arba iš vandens buteliuko, numesto į valties dugną, gerti“, – perspėja I.Domarkienė.

Galbūt irkluotojai ketina laikytis ypatingo atsargumo plano – ne tik pirktinis vanduo, bet ir atsivežtiniai lašiniai? „Lašiniai visą laiką keliauja kartu. Mes juokaujame, kad jie – mūsų stiprybės šaltinis“, – šypsosi I.Domarkienė, prasitardama, kad tradicijos visur vežtis lietuviškų lašinių griežtai laikosi vaikinai, bet kuris konkrečiai didelis jų mėgėjas – neatskleidžia.

Didžiausia dar pernai vasarą tarp kanojininkų užsimezgusi intriga – ar jaunystei ir prieš pat žaidynes pasiseks įveikti patirtį. Į Rio gali vykti tik vienas kanojininkas, todėl nors kelialapį šaliai pelnė Henrikas Žustautas, jų su Jevgenijumi Šuklinu tarpusavio kovos baigtis lems, kuris pateks į žaidynes. Labai tikėtina, kad atsiradusi lygiavertė konkurencija abiem kanojininkams išeis į naudą ir laimėję savo kieme, tai yra Lietuvoje, kalnus nuvers ir Rio.

Antro panašaus pajėgumo baidarininko kaip minėti du kanojininkai iki žaidynių neatsiras, taigi šaliai iškovotu kelialapiu pelnytai pasinaudos ypač stipriu startu pasižymintis Ignas Navakauskas.

Į žaidynes pateko dar viena vandenininkų komanda – 4×100 m kombinuotos estafetės vyrų plaukimo rinktinė, sudaryta iš Dano Rapšio, Giedriaus Titenio, Mindaugo Sadausko ir Tado Duškino. Tai ne tik leis daugiau akredituoti aptarnaujančio personalo, bet ir į komandą pakviesti du atsarginius.

Individualių rungčių asmeninius kelialapius kol kas yra iškovoję trys plaukikai: be D.Rapšio ir G.Titenio, 100 m krūtine varžybose matysime neabejotiną plaukikų lyderę Rūtą Meilutytę.

Dvikovininkai: bent vienam burtai kris

Dvikovos sporto šakų atstovams – boksininkams, dziudo kovotojams ir imtynininkams – kol kas Brazilija dar tolima. Nors galimybių pelnyti olimpinius kelialapius būta nemažai, daugumai jų reikės laimėti papildomus atrankos turnyrus.

„Panaši padėtis buvo ir prieš ketverius metus – tada dvikovininkai į žaidynes pateko ne per pasaulio čempionatus, o per papildomas atrankas“, – nieko dramatiško čia nemato LOSC direktorius L.Tubelis.

Turint kelialapį kišenėje galima ramiai ruoštis būsimoms kovoms. Kita vertus, Lietuvos bokso federacijos prezidento Dariaus Šalugos tikinimu, visi boksininkai tvirto charakterio, todėl jų psichologinė pusiausvyra nesutriks, jei kelialapis bus pelnytas paskutinę akimirką. Ne kitaip buvo ir prieš Londono žaidynes: jose bronzą laimėjęs Evaldas Petrauskas teisę kopti į olimpinį ringą gavo likus 4-iems mėnesiams iki žaidynių. Didžiausios boksininkų viltys siejamos su profesionalais besivaržančiais ir šioje bokso lygoje galinčiais kelialapius pelnyti E.Petrausku bei pernykščiu Europos čempionu Eimantu Stanioniu. „Vienas boksininkas būtų minimalu, du – optimalu, nes daugiau išvežti į žaidynes, esant tokiai sudėtingai atrankos sistemai, sunkoka“, – prisipažįsta D.Šaluga.

Dvi pastarąsias olimpiadas bronza džiuginę imtynininkai irgi neturi nė vienos garantuotos vietos ant Rio tatamio, dėl patekimo į žaidynes jie kovas pradės balandį. Tarp realių kandidatų – gerai pažįstami Mindaugas Mizgaitis, Aleksandras Kazakevičius, Edgaras Venc­kaitis. Dziudo imtynininkų kišenėse bilietų į Rio irgi dar nėra, bet jau nuo sausio jie rinks reitingo taškus, nes į žaidynes bus kviečiami pagal reitingą.

Jiems privalo pasisekti

Nereikia pasakoti, ką mums reiškia krepšinis. Gera žinia ta, kad be papildomos daug nervų, laiko ir pinigų kainuojančios atrankos mūsų krepšininkai olimpinį kelialapį jau nuo ano rugsėjo turi savo rankose. Todėl dukart per vieną vasarą nereiks pasiekti optimalios formos, kas akivaizdžiai pakišo koją prieš ketverius metus Londone.

Papildomo tikėjimo įkvepia trenerių štabas, 2014 m. pasaulio čempionate sugebėjęs be pagrindinio įžaidėjo nuvesti komandą iki finalinio ketverto, o pernykščiame sidabru suspindusiame Europos čempionate užgesinti didesnių žvaigždžių turinčių ekipų olimpinio kelialapio viltis.

Šiek tiek skaičių ir prietarų: pastarąjį kartą krepšininkai olimpinę bronzą laimėjo 2000-aisiais Sidnėjuje, kai komandai vadovavo Jonas Kazlauskas. Be to, po trejų bronzinių žaidynių iš eilės kitose trejose ant krepšininkų krūtinių nesužibo medaliai. Šis santykis išsilygino – 3:3, gal vėl atėjo pokyčių metas?

Šįkart tarp galimų medalininkų neminimi dviratininkai. Galbūt pirma laiko nekabinamas medalis padės geriau susitelkti į didįjį sportą grįžusiai trekininkių lyderei Simonai Krupeckaitei. Pasaulio plento grupinėse lenktynėse iškovodamas bronzą viltis pakurstė ir geriausias šalies plento dviratininkas Ramūnas Navardauskas.

Iš mums visiškai naujų sporto šakų, kurių atstovų dar neturėjome olimpinėse žaidynėse, drąsiausia būtų įrašyti tenisininko Ričardo Berankio ir paplūdimio tinklininkių Ievos Dumbauskaitės bei Monikos Povilaitytės pavardes. Į Londono žaidynes vardinio kelialapio negavęs R.Berankis, jeigu vėl nenori laukti malonės, turi patekti tarp pirmųjų 56 Teniso profesionalų asociacijos  (ATP) žaidėjų. Šaliai žaidynėse gali atstovauti ne daugiau kaip 4 tenisininkai, todėl dalis R.Berankio konkurentų atkris. Vadinasi, olimpines viltis kurstys ir 60–70 ATP reitingo vieta. Bet aukštyn palypėti būtina – šį sezoną R.Berankis baigė būdamas 85-as.

Paplūdimio tinklininkių laukia itin sunki atranka, bet tik ką tarp suaugusiųjų patekusios merginos, iškovodamos Europos žaidynių medalius, parodė, kad kai nėra kur trauktis, jos moka susikaupti ir iš savęs išspausti daugiau nei maksimumą.

Dar tolimajame Rio turėsime pora badmintonininkų, gimnastų, šaulių, sunkiaatlečių. Ir dar vienos pas mus itin stiprios sporto šakos atstovų. Paskutinę Londono olimpinių žaidynių dieną šios šakos atstovė baigė pačiu skambiausiu akordu – olimpiniu auksu. „Iš penkiakovininkų pasaulio čempionate medalius pelnė Laura Asadau­skai­tė-Zadneprovskienė ir Justinas Kinderis, tai iš kažkurio jų apdovanojimo ir tikimės“, – atsargiai prognozuoti baigia L.Tubelis.

Norvegai, amerikiečiai, rusai, vokiečiai buvo neprilygstami Sočyje, kaip ir prieš tai vykusiose dvidešimt vienoje žiemos olimpiadoje.

Pirmose žiemos olimpinėse žaidynėse Šamoni, Prancūzijoje, 1924 m. varžėsi 258 sportininkai iš šešiolikos šalių, o ką ką tik pasibaigusiose XXII Sočyje per 2,8 tūkstančių iš 88-ių Tačiau nepaisant 90-ies šias olimpines skiriančių metų tarp sėkmingiausiųjų – tos pačios valstybės: Norvegija, JAV, Šveicarija, Kanada. Per 90 metų norvegai tik dukart buvo iškritę iš lyderių dešimtuko, o septyniskart buvo pirmi. Šiemet tarp lyderių tik viena naujokė – Baltarusija, kuriai vien biatlonininkė Darja Domračeva pelnė net tris aukso medalius.
Beje, žiemos olimpinių pjedestalo elitas – netapatus su vasaros.

Šiltesnio klimato šalyse – greitis, šaltesnėse – jėga
Sporto universiteto Treniravimo mokslo katedros prof. hab. dr. Antanas Skarbalius primena sporto mokslo pradininko vokiečio Ernsto Jocklo išaiškinimą, kad sportavimui įtakos turi geografinė gamtinė aplinka – ji suteikia fizines funkcines galias sportuoti. Kur karštesnis klimatas, labiau vystosi greitumas, todėl tokios šalys turi gerų sprinterių, šuolininkų, o šaltesnio klimato šalyse labiau pasireiškia tų sporto šakų sportininkai, kur reikia daugiau jėgos.
Klimatas, pinigai, bazės, tradicijos, kalnai – daug komponentų lemia, kad žiemos sporte lyderiauja Skandinavijos, Alpių šalys, JAV, Kanada, Rusija – tos šalys, kurios buvo tarp sėkmingiausiųjų ir Sočyje.
Bet net, pavyzdžiui, Skandinavijos ar Alpių šalys, kur žiemos sportas turi gilias tradicijas, neturi absoliučiai visų ir vienodai išvystytų sporto šakų. Alpių šalyse populiariausias kalnų slidinėjimas, freestailas, šuoliai nuo tramplinų, Švedijoje populiaresnis ledo ritulys ir slidinėjimas, Suomijoje ledo ritulys ir šuoliai nuo tramplino, vokiečiai mėgsta rogučių sportą.
Vis dėlto, kaip aiškina Edukologijos universiteto Sporto metodikos katedros vedėjas prof.habil.dr. Kazys Milašius (beje, devyniolika kartų Lietuvos slidinėjimo čempionas), jei anksčiau viską lėmė žmogaus fizinės ir funkcinės galios, tai dabar, nors jos tebėra svarbios, bet labai žymų vaidmenį vaidina modernios technologijos, inventoriaus parengimas, jo konstrukcijos, net apranga, mokslinis metodinis sportininko rengimo valdymas, jo medicininė priežiūra, organizmo stiprinimas įvairių atsigavimo, energetinių medžiagų priemonių pagalba.
Tai ypač ženklu žiemos sporte: ant vasaros sporto šakų pjedestalo galima pamatyti ir egzotiškų neturtingų valstybių atstovus, o žiemos praktiškai ne. „Biednas žiemos sporte nieko nepadarysi – materialinis ir mokslinis potencialas čia turi didesnę įtaką, todėl išryškėja turtingų valstybių pranašumas“, – pastebi K.Milašius.

Auksas – už auksą
K.Milašius pasakoja, kad žiemos sporto šakose ypač pažengusios technologijos – slidės, jų tepalai, slydimą gerinančios medžiagos, visas inventorius, rogutės technologiškai labai sudėtingos. Mokslo technologijų pažanga, fiziologijos žinios, medicinos indėlis į sportininkų rengimą lemia vis didėjantį sportininkų pajėgumą. Didėja greičiai, sportininkai stebina vis sudėtingesniais pratimais.
A.Skarbalius prisimena, kaip Lietuvoje viešėjęs austrų profesorius Erikas Miuleris pasakojo, kaip šios šalies kalnų slidininkų vaizdo įraše analizuojama kiekvienas kelio įlinkis, kol pasiekiamas idealus variantas. O Norvegijos kalnų slidininkų treniruočių stovyklų nameliuose išretintas kaip aukštikalnėse oras – taip dirbtinai sukuriamos aukštikalnių sąlygos ir taupomas laikas vykti ten treniruotis. Mokslo pasiekimai labai stipriai tarnauja žiemos sporto rezultatams, bet, pastebi A.Skarbalius, ir labai daug kainuoja. Tad, vaizdžiai tariant, auksas čia vertas aukso vertės investicijų.  Be to gabiausiems sportininkams reikia ir pačių talentingiausių trenerių, geriausios aplinkos – gydytojų masažuotojų, techninio personalo, geriausios treniravimosi infrastruktūros. Jau pasiekęs tam tikrą lygį sportininkas turi treniruotis, kur treniruojasi ir visas pasaulis.
Aukšto meistriškumo žiemos sportas tampa įperkama tik turtingoms valstybėms ar sportininkams, o kai kuriose sporto šakose net įgyja iškreiptą vaizdą. Buvęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Edukologijos universiteto prof. habil. dr. Algirdas Raslanas nevynioja žodžių į vatą: „Nors tarptautinis sportas plėtojasi susitarimo keliu – demokratiniais rinkimais, balsavimais, tačiau dailusis čiuožimas – grupelės žmonių uzurpuota sporto šaka: sprendimai priimami tik kaip jiems reikia, tie patys savi teisėjai, pinigai sukasi nedidelės grupelės žmonių rankose. Penkių šešių valstybių žmonės diktuoja likusiems, ir tai nukrypimas nuo normalių demokratinių principų. Maža to, nors olimpinės žaidynės – valstybių nacionalinių rinktinių varžytuvės, turtingos valstybės perka kitų šalių sportininkus.”
A.Raslanui kelia susirūpinimą, kad sportas, taip pat ir olimpinės žaidynės, vis labiau tampa finansinės galios demonstravimu: štai Londone jos praėjo puikiai su minimaliais kaštais, bet visai kitaip joms rengtasi Sočyje, iš dalies ir Pekine. “Daugelis valstybių sportą laiko savo ekonominės galios išraiška. Štai Saudo Arabija, net Iranas stato didžiulius sporto kompleksus, kad čia būtų organizuojamos svarbios varžybos, kad pasauliui pasirodytų, jog pas juos viskas labai gerai. Vis daugiau svarbių varžybų vyksta karštuose kraštuose, nes žiūrima tik į verslo interesus, o kaip karštyje sportininkams reikės sportuoti – tik jų pačių problema”, – piktinasi A.Raslanas.
Sočio olimpinės – dar viena to iliustracija: pietų kurorte žiemos olimpinės surengtos pirmąkart.