Pasišaipymai iš kuriozų Sočio olimpiadoje tapo Vakarų žiniasklaidos kasdienybe, tačiau perdėtas kartais nepagrįstų faktų eskalavimas ne tik neturės jokio teigiamo efekto, bet ir gali tapti papildomu Kremliaus propagandos meistrų įrankiu.

Vasario mėnesį viso pasaulio akys nukrypo į Sočį – vos už kelių šimtų kilometrų nuo Čečėnijos įsikūrusį kurortinį Rusijos miestą, kuriame savo vasarnamį buvo įsirengęs Josifas Stalinas. Iš pradžių diskusijų centre buvo protu sunkiai suvokiamos išlaidos sporto šventei organizuoti bei Vakarų politikų atsisakymas vykti į žaidynes, taip simboliškai protestuojant prieš žmogaus teisių bei demokratijos pažeidimus, tačiau netrukus dėmesys nukrypo į kuriozus, virtusius pašaipomis iš rusų negebėjimo organizuoti tokio masto renginių.

Dilema politikams

Olimpiada tapo savotišku išbandymu ir viso pasaulio politikams: simbolinis jų dalyvavimas žaidynių atidarymo ceremonijoje laikomas tam tikro prielankumo arba bent jau neutralumo šeimininkų atžvilgiu ženklu. Todėl dėl įvairių politinių aplinkybių Sočyje nebuvo nei JAV prezidento Baracko Obamos, nei Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono, nei Vokietijos kanclerės Angelos Merkel.
Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė taip pat buvo viena pirmųjų, pranešusių apie sprendimą nevykti į Rusiją, todėl aukščiausio rango šalies atstovas šiame renginyje buvo ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius. Jis ne tik dalyvavo atidaryme, bet ir pasveikino Lietuvos sportininkus bei sprendė politinius rebusus su Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu ir dujų koncerno „Gazprom“ atstovais.
„Pirmiausia reikia pabrėžti, kad nebuvo bendros Europos Sąjungos pozicijos dalyvauti ar nedalyvauti žiemos olimpinėse žaidynėse. Šiame renginyje dalyvavo ir kaimyninių šalių vadovai, pavyzdžiui, aš pats skridau į Sočį su Latvijos prezidentu Andriu Bėrziniu. Kaip ministras pirmininkas jaučiau pareigą palaikyti mūsų šalies sportininkus svarbiame tarptautiniame renginyje“, – „Veidui“ sakė Vyriausybės vadovas.
Jis taip pat pabrėžė, kad tokios kelionės nėra rengiamos turistiniais tikslais. „Politikai Sočyje vykstančiose olimpinėse žaidynėse, kaip ir kituose tarptautinio lygio renginiuose kitose šalyse – parodose, viršūnių susitikimuose, elgiasi pragmatiškai, sugeba suderinti to renginio funkcijas ir dvišalius pokalbius. Visos šalys, kurios siekia surengti aukšto lygio tarptautinius renginius, kartu siekia atkreipti į save dėmesį, užmegzti santykius, pritraukti investuotojų, ir Rusija šiame kontekste nėra išimtis. Tai, kad Sočyje greta varžybų vyko ir dvišaliai politinio lygio susitikimai, pavadinčiau normalia praktika“, – teigia A.Butkevičius.
Su tuo, kad Lietuvos vadovams šiuo atveju pavyko rasti aukso vidurį tarp griežtesnės pozicijos atsisakant dalyvauti bei racionalaus išskaičiavimo, sutinka ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius: „Politinis sprendimas buvo labai subalansuotas – prezidentė į olimpiadą nevyko ir viešai argumentavo priežastis; tuo metu premjero vizitas tokiomis aplinkybėmis yra priimtinas žingsnis, užtikrinantis atstovavimą šaliai.“

Kuriozai ir išankstinė nuostata

Vis dėlto šie Vakarų politikų sprendimai beveik visą laiką tebuvo antrame plane: prieš olimpiadą žiniasklaidos dėmesys krypo į Rusijoje priimtą informacijos sklaidą apie seksualines mažumas nepilnamečiams ribojantį įstatymą bei milijardines sumas, išleistas žaidynėms surengti. Sočio olimpiada kainuos dvigubai daugiau nei antros brangiausios istorijoje žiemos žaidynės Nagane, Japonijoje. Be to, prieš pat renginio pradžią žurnalistų taikinyje atsidūrė kurioziniai Sočio kasdienybės vaizdai. Tarp sukėlusių daugiausiai šypsenų – tualeto kambariai su dviem neatskirtais unitazais, apgriuvę viešbučiai ir valgiaraščiai, kuriuose darkyta anglų kalba siūloma pasmaguriauti „ledais užpakalyje“.
„Tokie svarstymai prasidėjo dar ruošiantis olimpiadai. Kartais susidarydavo įspūdis, kad daugiau kalbama ne apie sporto renginį, o apie politiką – terorizmo grėsmę, seksualinių mažumų teises ir kitus dalykus. Bet argumentai prieš Rusiją yra suprantami, nes, pavyzdžiui, kai Kinija rengė vasaros olimpiadą, taip pat plačiai buvo eskaluojamos žmogaus teisių, nedemokratiško režimo problemos“, – svarsto politologas dr. Vadimas Volovojus.
Pasak N.Maliukevičiaus, kitko ir nebuvo galima tikėtis, žinant Rusijos specifiką ir milžiniškas, per 50 mlrd. JAV dolerių siekiančias investicijas. „Svarbūs du veiksniai. Visų pirma tai išlaidos, nes našumo stoka ir neefektyvumas sukėlė daug abejonių ne tik Vakarams, bet ir Rusijos opozicijai. Antra, reikėtų išskirti pirminę reakciją, nulemtą psichologinio fono. Ankstesni Rusijos organizuotų didelių renginių pavyzdžiai, tokie kaip politikos lyderių susitikimas Vladivostoke, parodė, kad specialiai tam nutiesti keliai ir įrengta infrastruktūra tuoj po to ėmė griūti. Todėl ir dabar išlikusi automatinė psichologinė reakcija bei stereotipinis mąstymas, kurį bandoma pagrįsti pavyzdžiais. Tarkim, žurnalistai, nuvykę į Rusiją dar prieš prasidedant varžyboms, nelabai turėjo ką veikti, todėl ieškojo kabliukų ir jų, be abejo, surado“, – aiškina politologas.

Skamba paradoksaliai, bet sportas yra viena politikos formų. Pasirodo, olimpinės žaidynės keičia valstybių raidą, tarptautinius santykius ir galių balansą.

Praėjusį penktadienį Sočyje, Rusijoje, prasidėjo 22-osios žiemos olimpinės žaidynės. Atrodo, kad kol kas pasaulis daugiau žino, ką apie jas mano vienos ar kitos valstybės politikai, nei apie pačius besirungiančius sportininkus. Tačiau stebėtis nederėtų – tai tik iliustruoja seną tiesą, kad didysis sportas yra vienas politikos instrumentų.
Olimpinės žaidynės ar kiti didieji sporto renginiai yra gana tikslus tarptautinių santykių ir nuotaikų veidrodis, o kartu – ir efektyvus įrankis jiems paveikti. Kaip aiškina Richardas Epsy, knygos „Politika olimpinėse žaidynėse“ autorius, iš tiesų sportas – tai diplomatija: pasiuntusios atletų delegacijas į užsienį, šalys gali sukurti pamatą diplomatiniams ryšiams ar juos efektyviau plėtoti. Ir, priešingai, sportinio apsilankymo kitoje šalyje atšaukimas valstybės gali būti panaudojamas kaip priemonė nepasitenkinimui tam tikra vyriausybe ar jos vykdoma politika išreikšti. Kartais tai gali padėti sušvelninti dvišalius santykius, padėti gauti nuolaidų ar išsiderėti geresnes sąlygas.

Olimpinių žaidynių istorija persismelkusi politika
Atkreiptinas dėmesys, kad modernios olimpinės žaidynės imtos rengti pirmiausia turint politinę motyvaciją, tai yra viliantis, jog sportas pagerins santykius tarp valstybių ir padės kurti taikingesnę pasaulio bendruomenę. Laikui bėgant šie aspektai tik ryškėjo – olimpinės žaidynės, prikaustančios viso pasaulio dėmesį, greitai pradėtos naudoti tarsi scena, leidžianti plačiai paskleisti tam tikrą ideologiją ar pasaulėžiūrą.
Dar per 1906 m. Graikijoje surengtas Atėnų vasaros olimpines žaidynes airių sportininkas Peteris O’Connoras, kovojęs kaip Didžiosios Britanijos atletas, trišuolio rungtyje pelnė medalį. Jis norėjo pabrėžti savo kilmę, tad ant apdovanojimų pakylos užlipo nešinas Airijos vėliava. Šis poelgis atspindėjo tuometę situaciją, kai Airija siekė vis didesnio savarankiškumo, o galiausiai ir nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės. Taigi toks P.O’Connoro gestas turėjo stiprų simbolinį nacionalistinį užtaisą.
Vėliau irgi netrūko tarpvalstybinių santykių aiškinimosi. Tarkime, 1908 m. Londono olimpinėse žaidynėse įtampa kilo tarp Rusijos ir Suomijos, kada pirmoji paprieštaravo, kad suomiai eitynėse pasirodytų su savo vėliavomis. Kadangi Suomija dar 1809 m. po Švedijos ir Rusijos karo buvo prijungta prie Rusijos, suomių sportininkams buvo nurodyta žygiuoti su Rusijos vėliava. Protestuodami suomiai pasirodė apskritai be jokios vėliavos, tuo pabrėždami, kad yra atskira tauta.
Nestigo čia įtampos ir tarp olimpiados rengėjų britų bei amerikiečių: kai pastarieji pastebėjo, kad jų vėliavos nėra tarp nacionalinių, puošiančių olimpinį stadioną per atidarymo ceremoniją, JAV vėliavos nešėjas nesutiko nuleisti vėliavos prieš karalių Edvardą VII (čia reikėtų prisiminti, kad JAV būtent su Didžiosios Britanijos monarchija kariavo JAV nepriklausomybės kovose).
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1920 m. Belgijoje, Antverpene, po pertraukos vėl surengtos olimpinės žaidynės. Jose varžytis nebuvo leista Pirmojo pasaulinio karo pralaimėtojų – Vokietijos, Austrijos, Bulgarijos, Turkijos ir Vengrijos sportininkams. Be to, pasauliui išgyvenus tokį siaubingą konfliktą, taika tapo dar svarbesniu vasaros olimpinių žaidynių akcentu: tais metais pirmą kartą oficialia atidarymo ceremonijos dalimi tapo taikos balandžių paleidimas.

Olimpinės žaidynės pasitelkiamos ir ideologijai skleisti
1936 m. Vokietijos sostinėje Berlyne vykusios vasaros olimpinės žaidynės – ryškus pavyzdys, kaip žaidynėmis siekiama pasinaudoti ideologijai skleisti. Tuo metu valdžioje jau buvo įsitvirtinęs Adolfas Hitleris (teisė rengti olimpiadą Vokietijai buvo suteikta dar prieš nacionalsocialistams ateinant į valdžią). Jiems tai buvo proga ne tik pademonstruoti, koks efektyvus yra nacių režimas, bet ir pasaulio publikai iliustruoti nacių puoselėtos rasių teorijos, pagal kurią vokiečiams arijams, be abejo, teko aukščiausias hierarchijos laiptelis, „teisingumą“. Vis dėlto iš to išėjo šnipštas, kai afroamerikietis atletas Jesse Owensas (esą žemesnės rasės atstovas) laimėjo keturis olimpinius aukso medalius, pagerino vienuolika olimpinių rekordų ir įveikė vokiečių blondiną, mėlynakį ariją, Vokietijos sporto žvaigždę Lutzą Langą. Žinoma, sukeldamas didelį vokiečių nepasitenkinimą.
Kita olimpiada buvo surengta tik po Antrojo pasaulinio karo, 1948 m., Didžiojoje Britanijoje, Londone. Joje nebuvo pageidaujamos svarbiausios vadinamosios ašies valstybės Japonija ir Vokietija (jos nebuvo pageidaujamos ir Sankt Morice, Šveicarijoje, vykusiose žiemos olimpinėse žaidynėse). Įsibėgėjant šaltajam karui, olimpinėse žaidynėse vis labiau ėmė ryškėti varžymasis tarp vieno ir kito bloko šalių. Būtent ši ideologinė kova iš dalies ir lėmė išaugusį pasaulio bendruomenės susidomėjimą žaidynėmis, ir tai veikė kaip tam tikras garo nuleidimas.
1956 m. Melburne, Australijoje, vykusiose olimpinėse žaidynėse pirmąkart buvo panaudotas tikras boikotas, tai yra Kinija boikotavo olimpiadą dėl Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimo tarp dalyvių įtraukti Taivaną. Kinijos nacionalistinei Gomindano vyriausybei pralaimėjus kovą su Kinijos komunistų partija, pirmajai teko pasitraukti į Taivano salą, kur ji toliau formavo Kinijos Respublikos vyriausybę. Taivanas save nuo 1950-ųjų laikė nepriklausoma valstybe, o Kinija į salą žiūrėjo kaip į maištininkų regioną, kurį vėl reikia prijungti prie Kinijos.
Negana to, Egiptas, Irakas ir Libanas boikotavo žaidynes dėl Izraelio įžengimo į Sinajaus pusiasalį ir dėl Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos veiksmų Egipte dėl Sueco kanalo. Vis dėlto daugiausiai dėmesio sulaukė Sovietų Rusijos įsiveržimas į Vengriją po to, kai ši pasitraukė iš Varšuvos pakto. Trys Europos šalys (Nyderlandai, Šveicarija ir Ispanija) palaikydamos Vengriją taip pat atsisakė dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Blogus šių valstybių santykius atspindėjo ir sportininkų santykiai – netrūko konfliktų (net muštynių) tarp rusų ir vengrų.
Minėta Kinijos ir Taivano santykių problema aktuali išliko ir vėliau. Kitose olimpinėse žaidynėse Taivanui vėlgi nebuvo leista vadintis Kinijos Respublika, o siūlyta dalyvauti kaip Kinijos Taipėjaus komandai. Tada taivaniečiai dalyvavo, bet siekdami pabrėžti atskirumą nuo Kinijos nutarė dalyvauti be pavadinimo ant sportinės aprangos. O 1976 m. Monrealio olimpiadoje, kai vėl nebuvo leista vadintis Kinijos Respublika, Taivanas dalyvauti atsisakė. Galiausiai 1984 m. Los Andželo olimpiadoje Taivanas dalyvavo vadindamasis Kinijos Taipėjumi. Šiose žaidynėse daugiau nei po trijų dešimtmečių vėl dalyvavo Kinija.

Daugiausiai gyvybių kainavusios olimpinės žaidynės
1968 m. Meksikos olimpiada – pirmoji surengta trečiojo pasaulio šalyje. Prieš žaidynių pradžią Meksike sustiprėjo antivyriausybiniai pilietiniai neramumai. Likus dešimčiai dienų iki olimpiados pradžios policijos ir kariuomenės pajėgos apšaudė neginkluotų savo piliečių, daugiausia studentų, minią, kuri protestavo  prieš autoritarinio režimo prievartą. Kiek tada žuvo žmonių, tiksliai nėra aišku: Meksikos vyriausybė paskelbė, kad žuvo apie dvi dešimtis studentų, tačiau įvykio liudininkų teigimu, aukų buvo šimtai. Be to, daugybė studentų dar  buvo sumušti, įkalinti arba tiesiog dingo.
Ši olimpiada garsi ir dėl juodaodžių emancipacinių nuotaikų. JAV tuomet buvo labai stiprūs dėl juodaodžių teisių kovojantys judėjimai, taigi du JAV atletai, laimėję pirmą ir trečią vietą 200 metrų bėgimo rungtyje, skambant JAV himnui ant pakylos stovėjo iškėlę ranką, rodydami, kad sveikina šiuos judėjimus.
Aukų neišvengta ir 1972 m. Miunchene vykusiose olimpinėse žaidynėse. Tuomet Vokietijos grįžimą į tarptautinę areną aptemdė Palestinos judėjimo „Juodasis rugsėjis“ teroristinis išpuolis: teroristai įsiveržė į Izraelio atletų gyvenamąsias patalpas, du sportininkus nužudė iš karto, o devynis paėmė įkaitais. Teroristai siekė iš Izraelio vyriausybės išsiderėti, kad būtų paleista kuo daugiau palestiniečių kalinių, tačiau Izraelis bet kokias derybas atmetė. Tada įkaitai buvo nužudyti, kartu žuvo ir vokiečių policininkas.
1980 m. Maskvos olimpinės žaidynės sutapo su nesenu Sovietų Sąjungos įsiveržimu į Afganistaną. Tuometis JAV prezidentas Jimmy Carteris inicijavo žaidynių boikoto kampaniją. Prie šio protesto prisidėjo apie 60 šalių, o dar 15 valstybių sportininkai žygiavo ne su savo šalių nacionalinėmis, bet su olimpinėmis vėliavomis, esą taip protestuodami švelniau. Maskvai tai buvo didelis smūgis, todėl atsilygindama Sovietų Sąjunga (kaip ir dauguma kitų Varšuvos pakto valstybių) atsisakė dalyvauti kitoje olimpiadoje, 1984 m. vykusioje Los Andžele.
Svarbu paminėti ir 1988 m. Pietų Korėjos sostinėje Seule vykusias vasaros olimpines žaidynes. Jos laikomos viena svarbiausių priežasčių, padėjusių įsitvirtinti demokratijai šalyje. Seului gavus teisę rengti olimpines žaidynes, šalį dar valdė diktatoriškas režimas, ir žaidynės buvo vertinamos kaip galimybė gauti jam daugiau paramos. Bet olimpiada vis dėlto tapo pirmaisiais Pietų Korėjos žingsniais demokratijos link. Tai suteikė daugiau galimybių visuomenei, siekusiai šalyje įvesti konstitucinį valdymą.
Kadangi Pietų Korėjos valdžiai buvo labai svarbu, kad tik olimpiada nebūtų atšaukta, stengtasi neperžengti ribų. 1987 m. šalyje vyko daug protestų – žmonės įgavo drąsos, žinodami, kad režimas prieš juos nedrįs panaudoti ginklų, nes tai reikštų olimpinių žaidynių atšaukimą. O kai vis dėlto vienas protestuojantis studentas buvo nukankintas, režimo vadovas generolas Chun Doo-hwanas turėjo atsistatydinti ir perleisti valdžią bendražygiui, galiausiai priverstam nusileisti protestuotojams ir įvykdyti konstitucinę reformą. Taigi dar prieš prasidedant olimpinėms žaidynėms Pietų Korėja tapo parlamentine demokratija.
Kažko panašaus tikėtasi ir suteikus šansą Kinijai 2008 m. Pekine surengti vasaros olimpines žaidynes. Nors toks sprendimas buvo vertinamas prieštaringai, tai iš tikrųjų suteikė puikią progą spausti Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo, aplinkosaugos, politikos Afrikos žemyne, etninių ir religinių mažumų diskriminacijos, ypač Tibete. Deja, šiuo atveju tokių ryškių pokyčių kaip Pietų Korėjoje pasiekta nebuvo.
O Sovietų Sąjungos subyrėjimo pasekmės iš karto pasimatė ir 1992 m. olimpinėse žaidynėse, vykusiose Barselonoje. Būtent šioje olimpiadoje Lietuva, Latvija, Estija dalyvavo jau kaip atskiros komandos, o susivienijusi Vokietija ėjo su viena vėliava. Čia taip pat aiškiai pasijuto ir Balkanuose kilusi įtampa: Jugoslavijos, panaudojusios karinius veiksmus prieš Bosniją ir Hercegoviną bei Kroatiją, komandoms dalyvauti leista nebuvo.
Na, o baigiant aukų pareikalavusių olimpiadų temą negalima nepaminėti dar ir 1996 m. Atlantos vasaros olimpinių žaidynių. Jų metu sprogusi bomba nusinešė dviejų žmonių gyvybes, o daugiau nei šimtas buvo sužeista. Aukų galėjo būtų kur kas daugiau, bet, laimei, apsaugos darbuotojas bombą pastebėjo dar prieš sprogimą. Dėl to pavyko evakuoti daugybę į renginį susirinkusių žiūrovų.

Estai turi septynis, latviai tris, mes – nė vieno žiemos sporto šakų olimpinio medalio. Neprognozuojama jų ir Sočyje. Kodėl?

Iki Sočio žiemos olimpinių žaidynių liko mažiau nei šimtas dienų, bet Lietuvoje to nejusti. Žiemos sporto šakos Lietuvoje – ne krepšinis, tad ir televizorių ekranuose būsimi olimpiečiai negeria mineralinio, neperka buities technikos, nes vien sporto aistruoliui atpažįstamas veidas reklamai netinkamas. O realiausia olimpinė viltis – vardinius kelialapius į Sočį iškovoję ledo šokėjai Deividas Stagniūnas ir Isabella Tobias beveik nebeturi vilties atstovauti Lietuvai, mat lietuvio sportininko partnerė amerikietė išimties tvarka Lietuvos pilietybės negavo.
Vis dėlto ar lietuviai, kaip kad mūsų kaimynai latviai ir estai, kada užlips ant olimpinių medalių pakopų ne tik vasaros, bet ir žiemos olimpinėse žaidynėse?
“Turėsim, tikrai turėsim medalius”, – žada Kalgario žiemos olimpinių žaidynių 1988 m. aukso savininkė Vida Vencienė (tiesa, medalį  laimėjusi kaip Sovietų Sąjungos atstovė), dabar Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) referentė žiemos sporto šakoms.
Deja, šiam pažadui išsipildyti jau Sočyje vilčių nėra. Nepriklausomos Lietuvos istorijoje žiemos olimpiados medalių nesame turėję. Lig šiol aukščiausiai olimpinėse arenose yra pakilę ledo čiuožėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas, Solt Leik Sityje 2002 m. tapę penkti.

Optimistiškiausios prognozės prasideda nuo antro dešimtuko
Sočyje lietuviška aritmetika tokia: LTOK patvirtintame šalies olimpinės rinktinės kandidatų sąraše – devyni sportininkai. Realiai į Sočį vyks šeši septyni. Nuo šešių iki aštuonių – tokio dydžio buvo visos Lietuvos rinktinės žiemos olimpinėse žaidynėse. Palyginkime: į Rio de Žaneiro vasaros olimpiadą patvirtintas 128 kandidatų atstovauti Lietuvai sąrašas.
Vardinis kelialapis į Sočį vienas – ledo šokėjų, kuriuo, deja, jie turbūt taip ir nepasinaudos. Po du nevardinius (tiek vyrų, tiek moterų) iškovoję biatlonininkai ir slidininkai, vieną – kalnų slidininkai. Dar dėl kelių olimpinių kelialapių kovos tebesitęsia.
Galutinė Lietuvos komandos sudėtis paaiškės tik sausio antroje pusėje. Pagal dabartinius rezultatus kovai jau ketvirtose olimpinėse žaidynėse rengiasi biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė, visi kiti kandidatai į rinktinę – olimpiniai debiutantai. Olimpinį krikštą tikisi gauti biatlonininkas Tomas Kaukėnas, slidininkai Ingrida Ardišauskaitė ir Vytautas Strolia, dėl vieno kelialapio varžosi trys kalnų slidininkai – Rokas Zaveckas, Aivaras Tumas ir Karolis Janulionis.
Dėl teisės rungtyniauti Sočyje lapkritį dar kovos viena didžiausių mūsų olimpinių vilčių – greitojo čiuožimo atstovė Agnė Sereikaitė, taip pat kalnų slidininkė Ieva Januškevičiūtė. Moterų dailiojo čiuožimo atstovė Inga Janulevičiūtė liko pirma už brūkšnio, tad maža viltis teberusena, kad kuriai nors čiuožėjai negalint dalyvauti ant Sočio ledo iščiuoš ir lietuvė.
Nors mūsų kaimynai estai ir latviai, priešingai nei mes, jau patyrė žiemos olimpinių medalių džiaugsmą, Sočyje to dar neprognozuojame. Aukščiausią – 10–15 vietą LTOK prognozavo D.Stagniūno ir I.Tobias porai. Iš biatlonininkės D.Rasimovičiūtės tikimasi 10–20 vietos, o pati sportininkė nusiteikusi kovoti ir dėl garbingesnės pozicijos. Kol kas jos geriausias rezultatas trijose olimpiadose – aštuoniolikta vieta Turine.
A.Sereikaitei prognozuota 20–25 pozicija, bet jos pasirodymai pasaulio taurės etapuose, kur ji sugebėjo būti ir devinta, didina optimizmą. Kaip ir biatlonininko T.Kaukėno, kuriam prognozuota 30–40 vieta, stabilūs ir gana sėkmingi startai pasaulio čempionatuose leidžia tikėtis ir geresnio rezultato. Iš slidininkų V.Strolios tikimasi 45–55, I.Ardišauskaitės – 40–50 vietos. Kalnų slidininkams prognozuojamos dar žemesnės – 40–60 vietos.
Lietuvos olimpinė komanda šįsyk bus labai jauna, didžioji dalis – apie dvidešimties metų, neseniai dar jaunimo grupėje rungtyniavę sportininkai, tad Lietuva turi gerų perspektyvų ateičiai.

Ko labiau trūksta – talentų ar galimybių juos ugdyti
Vis dėlto ko Lietuvai trūksta iki medalių – žiemos, sporto bazių, talentingų sportininkų ir trenerių ar protingos sporto politikos?
„Jau vien iškovoti olimpiniai kelialapiai yra didelis laimėjimas. Daugelyje žiemos sporto šakų, pavyzdžiui, biatlone, kur į startą stoja 80 sportininkų, patekti į pirmąjį trisdešimtuką jau reiškia būti tarp elito. O žiemos sporto šakoms reikia daug sportinės ištvermės bei sėkmės, ir gamta sąlygų kartais pagaili. Arba gali būti puikiausiai pasirengęs, bet ne taip truputį slides pasitepsi, ir viskas. Arba štai dailiajame čiuožime turime nerealių mergaičių. Bet prasideda brendimas, ir rezultatai krinta. Tokia specifika – daugelio jaunimo čempionų vardų suaugusiųjų sporte nelieka“, – aiškina V.Vencienė.
Ji priduria, kad žiemos sportas dar ir labai brangus: turi ir vasarą pajusti sniego pojūtį, tad privalai išvažiuoti, kur jo yra. Turi dalyvauti pasaulio taurės etapuose, kitose varžybose, nes jei nestartuosi, liksi savo kieme. Ką jau kalbėti apie tai, kad, pavyzdžiui, slidininkas turi turėti po šešias–aštuonias poras slidžių, batų, lazdų, geriausiai tinkamų tam tikram sniegui, – čia daug subtilybių.

Surengdama brangiausias žaidynes istorijoje Rusija sieks pademonstruoti savo galią, tačiau kol kas sulaukia daugiau pašaipų ir kritikos nei pasigėrėjimo.

Kadaise Sočis buvo populiarus sovietinės aukštosios nomenklatūros kurortas. Vasario 7 dieną šiame mieste prasidės 22-osios žiemos olimpinės žaidynės. Pastarąjį kartą olimpinės žaidynės Rusijoje rengtos 1980 m., o žiemos olimpiada šioje šalyje vyks apskritai pirmą kartą (įdomu, kad tai pirmas kartas, kai žiemos žaidynės bus surengtos subtropinio klimato juostoje).
Sočio olimpiadą Rusija sieks išnaudoti kaip reklamą, atskleidžiančią kitokį – modernų atsinaujinusios supergalybės veidą. Tiesa, prieš pat žaidynių pradžią ta reklama greičiau primena antireklamą.

Brangiausia olimpiada

Po naują 25 metrų ilgio plaukimo baseiną kiekviename iš 1,1 tūkst. Rusijos miestų. Ledo rūmai kiekviename mieste ir 10 tūkst. vietų sporto arena su dirbtine danga. Rusijos tinklaraštininkas Jegoras Byčkovas teigia, kad šiuos objektus buvo galima pastatyti investavus pinigus, skirtus Sočio olimpiadai. Taip esą būtų padaryta kur kas daugiau naudos šalies sporto bei infrastruktūros plėtrai.
Tačiau šiandien Sočyje iškilo modernus 40 tūkst. vietų stadionas, kuriame vyks žiemos olimpiados atidarymo, uždarymo ir apdovanojimų ceremonijos, moderni ledo ritulio arena, šalia kurios pastatyta dar viena, mažesnė ledo ritulio arena, savo forma primenanti patį šio žaidimo ritulį. Netoliese stovi ir spalvingi čiuožimo ant ledo rūmai „Iceberg“.
Žaidynėse dalyvaujantis atletai gyvens ne viename, o dviejuose olimpiniuose kaimeliuose: vienas jų yra vadinamojoje pakrantės zonoje, kur vyks čiuožimo, ledo ritulio, kerlingo ir kitos rungtys, o kitas – kalnuose esančiame Krasnaja Polianos kurorte, kuriame apsigyvens kalnuose vyksiančių rungčių atstovai.
Tai tik keli iš daugelio specialiai Sočio olimpiadai iškilusių naujų objektų. Skelbiama, kad šioms žaidynėms Rusija išleido daugiau nei 51 mlrd. JAV dolerių. Tai reiškia, kad jos įėjo į istoriją bent jau kaip pačios brangiausios. Priminsime, kad 2008 m. vasaros olimpiadai Pekine surengti Kinija išleido 40 mlrd. dolerių. O, tarkime, pastarosios vasaros žaidynės Londone atsiėjo viso labo apie 9 mlrd. svarų.
Įdomu ir tai, kad iš pradžių Rusija planavo žaidynėms išleisti tik 12 mlrd. dolerių, tačiau vėliau sąmata smarkiai išaugo. Štai vien šuolių su slidėmis tramplino statyba atsiėjo 265 mln. dolerių – šešis kartus daugiau, nei planuota.
Kalbėdami apie Sočio olimpiadą ekspertai dažniausiai neišvengia korupcijos temos: esą olimpinių objektų statybos buvo patikėtos daugiausia su Vladimiro Putino aplinka siejamiems oligarchams. Vienas tokių yra senas V.Putino bičiulis dar nuo Sankt Peterburgo laikų Arkadijus Rotenbergas. Su šiuo verslininku siejamos įmonės laimėjo kontraktų, kurių bendra vertė siekia 7,4 mlrd. dolerių – daugiau nei septintadalį visų olimpiadai išleistų pinigų. Jo įmonės tiesė kelius, dujotiekį, statė naują oro uostą, jūrų uostą ir net naują elektrinę.
Sočyje iškilo ir antra didžiausia Rusijoje geležinkelio stotis. Didesnė dabar yra tik Maskvoje. Pristatyta naujų viešbučių, kurie gali priimti 42 tūkst. svečių. Nauja greitojo geležinkelio linija sujungė pakrantės olimpinę zoną su kalnų zona. Iš vienos į kitą galima nuvykti vos per pusvalandį, o rengėjai jau didžiuojasi, kad šios žaidynės bus pačios patogiausios tiek atletams, tiek žiūrovams, nes visų rungčių vietos bus pasiekiamos per itin trumpą laiką.
Deja, ne visi Sočio gyventojai yra laimingi. Pašnibždomis žaidynės vadinamas tiesiog Putino olimpiada. Ypač daug nepatenkintųjų tarp tų Sočio gyventojų, kurie penkerius metus buvo priversti kęsti kiaurą parą vykstantį statybų bumą, priverstinius iškeldinimus. Kaip parodė prieš kurį laiką Levados centro atlikta apklausa, 65 proc. rusų mano, kad Sočio žaidynės yra paprasčiausias pinigų švaistymas.
Tiesa, prieš pat Londono vasaros žaidynes 64 proc. britų taip pat teigė, kad olimpiada yra pernelyg brangi, todėl jos neverta rengti. Tačiau iškart po žaidynių keturi penktadaliai apklaustųjų jau pripažino, kad tai daryti buvo vis dėlto verta. Klausimas, ar panašus scenarijus atsikartos ir Rusijoje. Režimas to, aišku, norėtų. Žurnalistai Rusijoje jau ne kartą skundėsi, kad apie žaidynes rašyti kritiškai tiesiog draudžiama. V.Putinas ir jo aplinka renginį Sočyje suvokia kaip progą pademonstruoti pasauliui Rusijos ekonominę ir politinę galią. Tai patvirtina ir olimpinio deglo kelionė – jis pabuvo net atvirame kosmose ir Šiaurės ašigalyje. Tai aiškus Maskvos noras parodyti, kad ši šalis dominuoja ir kosmose, ir kovodama dėl išteklių Šiaurėje.

Ar žiemą pakaks sniego?

Rengdamasi olimpiadai Rusija privalo spręsti ir proziškesnius klausimus, tarkime, kaip pasirūpinti, kad žaidynių metu pakaktų sniego. Ir tai nėra juokas, nes šių metų pradžioje, vasarį, dėl šilto oro ir sniego trūkumo buvo atšauktos Pasaulio taurės snieglenčių ir slidinėjimo rungtys. Kitose rungtyse dalyvavę sportininkai skundėsi prastomis sąlygomis.
Prieš porą metų padėtis buvo priešinga. Tuomet Europos taurės kalnų slidinėjimo rungtys buvo atšauktos dėl pernelyg gausaus sniego. Vasario mėnesį Rusijos kalnų slidinėjimo čempionato tvarkaraštis turėjo būti pakeistas dėl prasto matomumo. Vasario pabaigoje vykusių rogučių rungčių metu lijo. Visa tai – iššūkis organizatoriams, nes olimpinės rungtys vis viena turi įvykti.
Patariami suomių kompanijos „Snow Secure“, rusai teigia sugalvoję išeitį, kaip apsisaugoti nuo galimo sniego trūkumo. Į pagalbą pasitelktos daugiau nei 400 sniego gaminimo patrankų. Šių mašinų, primenančių reaktyvinius variklius, pagamintas sniegas yra saugomas dešimtyje virš rungčių vietų esančių zonų, kurių neapšviečia saulė. Sniegas uždengiamas specialia danga, apsaugančia nuo greito tirpimo. Taip šešėlyje buvo planuojama sukaupti apie pusę milijono kubinių metrų sniego. Tiesa, iki olimpiados net pusė sukaupto sniego veikiausiai jau bus ištirpę, tačiau likusio esą turėtų pakakti esant trūkumui.

Iš Londono olimpiados penkiems mūsų sportininkams grįžus su medaliais, jau rugpjūčio pabaigoje tų sporto šakų treneriai ir sporto mokyklos sulaukė dvigubai ar net trigubai daugiau norinčiųjų treniruotis nei pernai.

Štai Kauno plaukimo mokykloje šį rudenį norą mokytis plaukti pareiškė tris kartus daugiau vaikų nei ankstesniais metais, tad jų bus priimama net šimtu daugiau. „Pastaruosius dvejus metus nebuvo nė vieno norinčiojo lankyti penkiakovės treniruotes, o šiemet jau yra penki vaikai“, – pasakoja Kauno plaukimo mokyklos direktoriaus pavaduotojas Erikas Skyrius.
Tad akivaizdu, kad tiek plaukikės Rūtos Meilutytės, tiek šiuolaikinės penkiakovės atstovės Lauros Asadauskaitės iškovoti aukso medaliai yra geriausia paskata sportuoti.
Po Londono olimpiados, kurioje kanojininkas Jevgenijus Šuklinas laimėjo sidabro medalį, išpopuliarėjo ir irklavimas. Štai Kauno irklavimo mokykla sulaukė maždaug tris kartus daugiau vaikų nei pernai. Vilniaus „Sietyno“ sporto mokyklos direktoriaus pavaduotojas Robertas Taškūnas pasakoja, kad itin didelis susidomėjimas irklavimu buvo jau rugpjūčio mėnesį.
Beje, įkvėpti imtynininko Aleksandro Kazakevičiaus bei boksininko Evaldo Petrausko laimėjimų olimpiadoje, šiemet daugiau vaikų rinkose ir boksą, taip pat graikų-romėnų imtynes.
Nors visi kalbinti sporto mokyklų atstovai ir treneriai džiaugiasi, kad mūsų sportininkų pergalės įkvepia jaunimą sportuoti, tačiau neslepia, kad toks entuziazmas gana greitai išblėsta dėl prastų treniruočių sąlygų. „Vilniuje galima treniruotis vos dviejuose baseinuose, todėl vaikai priversti plaukti susigrūdę. Viename takelyje tuo pačiu metu treniruojasi dvidešimt jaunuolių, tad dalis vien todėl atsisako sportuoti“, – apgailestauja R.Taškūnas.

2012 m. Londono olimpiada įeis į istoriją kaip geriausiai organizuota olimpiada nuo žaidynių atkūrimo pradžios. Didžiausi nuopelnai dėl to tenka ne kam kitam, o 70 tūkst. savanorių, tarp kurių buvo ir 137 lietuviai.

34 metų Vaida Limanauskaitė pastarąsias keletą savaičių gyveno euforijos kupinu Londono olimpinių žaidynių ritmu. Lietuvos olimpinės misijos savanore dirbusiai lietuvei tai prilygo didžiausios svajonės išsipildymui ir ji tetroško vieno: kad šios olimpinės žaidynės niekada nesibaigtų.
Jau trylika metų Londone gyvenančią Vaidą, kaip ir kitus apie 70 tūkst. olimpiados savanorių, didžiausias pasaulyje sporto renginys visiškai įtraukė. Būdavo dienų, kai ji darbą pradėdavo penktą ryto, o baigdavo tik gerokai po vidurnakčio. Būdama olimpiados savanorė Vaida kiekvieną savaitę turėjo galimybę pasiimti po vieną laisvą dieną, bet nejautė jokio poreikio ilsėtis, priešingai – nenusakoma jėga traukte traukė į Olimpinį kaimelį.

Olimpines žaidynes surengė savanoriai

Su panašia euforija apie ką tik pasibaigusią olimpiadą kalba ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių savanoriai. „Norėčiau kada nors būti palaidota su savanorio apranga…“ – BBC žurnalistei sakė britė Kirsten.
Londono olimpiados savanoriai minioje išsiskyrė ryškiais violetinės ir raudonos spalvų marškinėliais ir tokiomis pat kepurėlėmis, na, o kai kurie lietuvių savanoriai, palaikydami saviškius, vilkėjo žalius marškinėlius. „Dirbti čia yra rojus. Mūsų gyvenime atsivers didžiulė tuštuma, kai visa tai pasibaigs. Bus labai keista, kai nebereikės keltis pusę penkių ryto, o namo grįžti vidurnaktį“, – žaidynių uždarymo išvakarėse guodėsi Mike’as Whittakeris, kuriam olimpiniame Londone patikėta anaiptol ne kiekvienam savanoriui įveikiama užduotis – masažuoti pavargusius sportininkų raumenis, pradedant nuo mažai kam žinomų atletų ir baigiant didžiausiomis žvaigždėmis.
Iš tiesų savanoriai olimpiados dienomis atliko pačius įvairiausius darbus: dirbo asistentais stadione, vežiojo olimpinių delegacijų narius, rūpinosi jų apgyvendinimu ar net papildė žaidynių medicinos personalą, jei tai daryti leido savanorio išsilavinimas. Taigi vieni savanoriai daugiau nei dvi savaites praleido nukreipinėdami žiūrovus į jų vietas stadione, o kitiems nusišypsojo sėkmė visą šį laiką būti šalia didžiausių sporto žvaigždžių ir iš labai arti stebėti, kiek daug jų pastangų pareikalauja išsvajotieji olimpiniai medaliai.
Tarp tų laimingųjų pateko ir 22 metų klaipėdietė Greta Laučkaitė, liepą baigusi architektūros inžinerijos studijas Glazgo (Škotija) universitete. Vos gavusi diplomą namo lietuvė neskubėjo – iš maždaug 240 tūkst. atrankoje į savanorius dalyvavusių pretendentų ji pateko tarp 100 tūkst., kurie organizatorių buvo pakviesti pokalbio, o galiausiai sulaukė kvietimo prisidėti prie spalvingosios Londono savanorių armijos.
G.Laučkaitei, kaip Lietuvos olimpinio komiteto asistentei, teko sutikti ir išlydėti sportininkus, jų trenerius, gydytojus ir kitus delegacijos narius, dirbti vairuotoja bei pasirūpinti, kad nieko nestigtų Lietuvos krepšinio rinktinei, kurios pagalbininkės pareigos jai buvo patikėtos. „Mano darbas buvo užtikrinti, kad vienintelis krepšinio komandos rūpestis būtų varžybos“, – apibendrina Greta.
Per tris savaites lietuvė turėjo tik vieną laisvadienį. Kaip ir visi savanoriai, ji džiaugiasi įgijusi neįkainojamos patirties, be to, turėjusi neeilinę galimybę pabendrauti su sportininkais ir gyvai stebėti rungtynes. G.Laučkaitė matė visas rungtynes, kuriose žaidė Lietuvos krepšinio rinktinė, buvo arenoje ir tuomet, kai finale dėl olimpinio aukso grūmėsi JAV ir Ispanijos komandos. Beje, po šių varžybų lietuvė prasilenkė su buvusiu Kalifornijos gubernatoriumi Arnoldu Schwarzeneggeriu, kurį pastebėję žiūrovai iškart puolė fotografuoti.
Galimybe gyvai pamatyti sportininkų pasirodymus, kai tik atsirasdavo tam laiko, džiaugėsi ir kita mūsų kalbinta savanorė V.Limanauskaitė.
„Mačiau, kad mūsų krepšininkams pakelti pralaimėjimus buvo tikrai nelengva. Po pralaimėtų rungtynių tvyrodavo tokia didelė įtampa, kad nežinodavai, kur akis dėti. Tuomet stengdavomės nuo jų laikytis atokiau“, – įspūdžius pasakoja ką tik į Lietuvą grįžusi G.Laučkaitė.
Londone lietuvei teko patirti ir keletą nuotykių. Atvykdama į žaidynes Greta visiškai neturėjo patirties vairuoti kairiąja puse, todėl kai jai teko automobiliu vežti per intensyviu eismu garsėjantį Londoną mūsų šaulę Dainą Gudzinevičiūtę ir olimpinės delegacijos vadovą Algirdą Raslaną, manė, kad iš baimės širdis į kulnus nukris. „Stengiausi važiuoti lėčiau, ir visi sakė, kad vairuoju neblogai“, – vėliau lengviau atsikvėpė savanorė.

Savanoriai perima samdomų darbuotojų pareigas

Nė kiek nepagražinsime teigdami, kad Londono vasaros olimpines žaidynes surengė būtent savanoriai. Savanoriai olimpiadose nėra naujiena, bet pirmą kartą olimpiados organizatoriai juos išnaudojo taip efektyviai.
Visų pirma savanorių atsakomybės ribos šiose olimpinėse žaidynėse gerokai prasiplėtė – nemokami savanoriai, tarp kurių buvo daug įvairių sričių profesionalų, perėmė didelę dalį darbų, lig šiol tekdavusių samdomiems darbuotojams. Darbai buvo paskirstyti pagal savanorių patirtį ir kvalifikaciją. Savanorių buvo pilna visur ir jie ne tik skleidė gerą nuotaiką žiūrovams, bet ir atliko išties milžinišką nematomą organizacinį darbą.
Beje, britai jau kuris laikas aktyviai skatina savanorystę ir atleistus samdomus darbuotojus savanoriais keičia jau netgi biudžetinėse įstaigose, tarkime, bibliotekose ar muziejuose. Savanorių bibliotekininkų skaičius per pastaruosius penkerius metus šalyje šoktelėjo net 70 proc.
Londono olimpinių ir parolimpinių žaidynių organizacinio komiteto darbuotojų bei savanorių skaičiaus santykis atrodo tikrai įspūdingai: už algą komitete dirbo apie 7 tūkst., o vien tik už retą progą paspausti mėgstamam sportininkui ranką – apie 70 tūkst. žmonių. Kaip „Veidą“ informavo Londono olimpiados organizacinio komiteto atstovė Julie Burley, į savanorius buvo atrinkti ir 137 lietuviai.
Tiesa, „The Economist“ apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad dar maždaug 100 tūkst. žmonių atliko įvairius organizacinius darbus pagal terminuotas rangos darbų sutartis, o tai reiškia, kad jų darbas irgi kainavo. Be to, nepaisant didžiulės nemokamos darbo jėgos, Londono olimpinių žaidynių sąmata perkopė 9 mlrd. svarų sterlingų, o tai kelis kartus daugiau, nei buvo numatyta planuojant pradinį biudžetą. Ši Londono olimpiada yra pati brangiausia iš visų lig šiol vykusių.
Į olimpines žaidynes buvo mestos didžiulės tiek mokamos, tiek nemokamos pajėgos, kai daugelyje Didžiosios Britanijos viešojo sektoriaus sričių darbuotojų pastaruoju metu buvo nuolat mažinama, todėl britai, žvelgdami į visus šiuos pokyčius ir ką tik pasibaigusias vasaros olimpines žaidynes, įžvelgia nemažai kontrastų. Pavyzdžiui, kad ir toks faktas: gegužę dėl darbuotojų mažinimo Hitrou oro uoste buvo susidariusios didelės eilės prie pasų tikrinimo postų, o štai per olimpiados metu vykusius saugumo patikrinimus minios žmonių judėjo itin greitai, nes tuo rūpinosi daugybė darbuotojų.
Vis dėlto savanorių, kuriems ne tik nebuvo mokamas atlyginimas, bet ir nesuteiktas apgyvendinimas, o miegui kartais net nebelikdavo laiko, indėlis į 2012 m. Londono olimpiadą yra neginčytinas. Būtent dėl beribio savanorių entuziazmo šios olimpinės žaidynės dar ilgai bus prisimenamos ne tik kaip brangiausios, bet ir kaip geriausiai organizuotos. Be to, šiandien galima tik spėlioti, kokia būtų tikroji olimpinių žaidynių kaina, jei ne jų geranoriška pagalba.

Vis daugiau savanorių įtraukiama ir į sporto renginius Lietuvoje
Organizuojant 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionatą Lietuvoje buvo pasitelkta apie pusantro tūkstančio savanorių. Kaip sako Lietuvos krepšinio federacijos vykdomasis direktorius Paulius Motiejūnas, tai buvo pirmas sporto renginys Lietuvoje, kuriame turbūt maksimaliai išnaudotos savanorių pajėgos.
Pasak P.Motiejūno, Lietuvoje yra daug patyrusių, puikiai savo darbą išmanančių savanorių, kurių pagalba nuolat naudojamasi įvairių čempionatų metu. Pavyzdžiui, ką tik Vilniuje pasibaigusio Europos jaunių (U18) krepšinio čempionato organizatorių komandoje dirbo apie dvidešimt samdomų darbuotojų ir apie septyniasdešimt savanorių. „Taigi savanorių buvo triskart daugiau. Tai labai didelė pagalba. Dauguma savanorių yra tikrai aukštos kvalifikacijos, bet ar jie galėtų kada nors pakeisti didžiąją dalį dabartinių samdomų darbuotojų, sunku pasakyti – tokios praktikos mes dar neturime“, – svarsto P.Motiejūnas.
Savo tėvų turizmo įmonėje vadybininku dirbantis 27 metų vilnietis Mykolas Krasnickas vykstant Europos jaunių krepšinio čempionatui visus verslo reikalus atidėjo į šalį ir visa galva pasinėrė į savanorišką darbą. M.Krasnickas savanoriu įvairiuose sporto renginiuose dirba nuo 2005 m., kai nutarė įkurti bendraminčius vienijančią Sporto savanorių sąjungą. „Nevengiu jokio darbo. Darau viską, ką reikia. Štai dabar, kalbėdamasis su jumis, nešioju geriamąjį vandenį vykstant komandų treniruotėms“, – pasakoja Mykolas.
Beje, krepšinis – viena nemėgstamiausių vaikino sporto šakų, jis nežiūri nė vienų rungtynių. Tad Mykolui neprikiši, jog savanoriu tapo iš savanaudiškų paskatų – kad galėtų nemokamai žiūrėti rungtynes. „Man tai tiesiog patinka. Savanoriškas darbas tapo mano gyvenimo būdu“, – prisipažįsta vilnietis.
Sporto renginiuose Lietuvoje šiuo metu vienam samdomam darbuotojui paprastai tenka du trys savanoriai. Sporto renginiai Europoje yra ta sritis, kuri savanorių pritraukia daugiausiai. O Lietuvoje daugiau savanorių dalyvauja socialinėje veikloje, gyvūnų globos ir aplinkos tvarkymo akcijose.

Lietuviai ir kiti europiečiai, dalyvaujantys savanoriškoje veikloje (proc.)

Olandai    57
Danai    43
Suomiai    39
Vokiečiai    34
Estai    30
Lietuviai    24
Britai    23
Latviai    22
Rumunai    14
Bulgarai    12
Lenkai    9

Šaltinis: Eurobarometras

Londono Olimpinės žaidynės prikišamai parodė du dalykus: į Lietuvos sportą su pergalių trenksmu įsiveržė jaunoji, laisvoje šalyje gimusių sportininkų karta; atėjo laikas nustoti melstis krepšiniui ir gerai apmąstyti, kaip ir kurioms sporto šakoms reikia ateityje perskirstyti rėmimo pinigus.

Praėjusi savaitė Lietuvos olimpiniam sportui buvo simbolių kupina diena. Prieš du dešimtmečius rugpjūčio 8-ąją Lietuvos olimpinė krepšinio rinktinė Barselonoje įveikė Rusiją ir iškovojo pirmąjį – bronzos – olimpinį medalį šalies istorijoje. Tą pačią dieną, tik jau šiemet, Lietuvos olimpinė krepšinio rinktinė Londone jau tradiciškai pralaimėjo Rusijos komandai ir, vėlgi tradiciškai, liko be apdovanojimų – trečią kartą iš eilės. To paties trečiadienio vakarą Vilniaus Rotušės aikštėje buvo surengtas triumfas olimpinei čempionei plaukikei Rūtai Meilutytei, kadaise sportuoti pradėjusiai kaip krepšininkė, bet, ačiū Dievui, laiku persigalvojusiai ir pasukusiai link olimpinės pergalės vedančiu keliu.
Gal atmintis ir apgauna, bet regis, kad tokio iškilmingo, žmonių sausakimšoje Rotušės aikštėje ekstazę sukėlusio sutikimo, nebuvo sulaukęs ne tik kuris atskirai paimtas Lietuvos olimpinis čempionas, bet ir visa Olimpinė rinktinė. Tai buvo it simbolinis olimpiečių pergalių estafetės perdavimas iš tautos numylėtiniais kadaise buvusių krepšininkų naujoms sporto šakoms ir jaunajai, nepriklausomoje Lietuvoje užaugusiai sportininkų kartai.
Palikime masių psichologijos specialistams aiškintis, kurios priežastys ar jų visuma sukėlė po R.Meilutytės pergalės Lietuvą apėmusią „Rūtomaniją“. Gal sportininkės amžius, gal „Pelenės istorija“, gal į pergalę atvedusios plaukimo rungties greitis, o gal – netikėtumas, nors trečiadienį kartota olimpiečių palydų į Londoną laida liudijo – specialistai žinojo, kad ši plaukikė grįš su medaliu. Čia svarbiau tai, jog šis patyrusių trenerių ir Olimpinio komiteto atstovų gerai suvoktas faktas nebuvo įkaltas į galvą plačiajai visuomenei. Taip, kaip pastaruosius 12 metų buvo kalama, esą „tikimės olimpinių medalių iš krepšininkų“, nors šie jų stabiliai nebeparveža. Skirtingai nuo kitų olimpiečių.
Olimpinė statistika negailestingai byloja: per du dešimtmečius šešiose vasaros žaidynėse Lietuvos Olimpinė rinktinė iškovojo 19 medalių – 5 aukso, 4 sidabro, 9 bronzos (rašant dar nežinota, kokį – bronzos ar svaresnį – medalį iškovos boksininkas Evaldas Petrauskas, tad jis tiesiog pridėtas į bendrąją sumą). Iš jų krepšininkai iškovojo tik 3 bronzos medalius, pirmose trejose -Barselonos, Atlantos ir Sidnėjaus – žaidynėse. Statistiškai – vos vieną šeštadalį. Švelniai sakant, mažoka tam, kad krepšinį būtų galima vadinti „pagrindine Lietuvos olimpine viltimi“, kaip tai buvo dėl pačių įvairiausių priežasčių daroma per tuos du dešimtmečius. Pasikartosiu, bet vienas disko metikas Virgilijus Alekna su savo dviem aukso, vienu bronzos medaliais ir lig šiol neįveiktu Olimpiniu rekordu pranoksta visus krepšininkus kartu sudėjus ir daug kartų. Ir tai, kad šiemet jis liko tik per pusmetrį nuo medalio, niekaip neatima iš jo teisės vadintis geriausių visų laikų Lietuvos olimpiečiu (nors, žinia, norėtųsi tikėtis, kad vieną gerą dieną kažkuris sportininkas imsis ginčyti šį titulą).
Vėlgi, žiūrint statistiškai, daugiausiai ir svariausių medalių Lietuvai atnešė lengvaatlečiai – 3 aukso, po 1 sidabro ir bronzos, po 1 aukso medalį iškovojo šaulė ir plaukikė, už jų – penkiakovininkai su 2 sidabro ir vienu bronzos medaliu, buriuotoja su sidabru, imtynininkai su dviem bronzos medaliais, irkluotojos ir dviratininkės su bronza. Būtų įdomu sulyginti, vaizdžiai sakant, šių medalių savikainą, lyginant su tuo, kiek Lietuvai atsiėjo trys krepšininkų bronzos, ypač, jeigu į pastarųjų savikainą įtraukti ir tuos 250 mln. Lt, kurie buvo paleisti Europos krepšinio čempionato arenoms statyti ir bent jau dalyje kurių neužilgo bus galima šampinjonus auginti, nes vis tiek neatsipirks, o savivaldybės neturės iš ko jas išlaikyti.
Kalbant apie Lietuvos sporto ateitį, olimpinės žaidynės Londone geros vien tuo, jog ne tik sporto funkcionieriams ir federacijų atstovams, bet netgi eiliniams sirgaliams prikišamai parodė: atėjo laikas rimtai apsvarstyti ir perskirstyti sportui skiriamus pinigus.
Tikriausiai ne veltui po R.Meilutytės triumfo ir krepšininkų fiasko iš pastarųjų stovyklos suskambo balsai: tik nesakykit, kad reikia atimti pinigus iš krepšinio ir atiduoti plaukimui. Tikrai nesakyti? O kodėl? Kur garantijos, kad ateityje krepšinio rinktinė olimpiadose žais geriau nei dabartiniai „geri vidutiniokai“, kaip taikliai išsireiškė olimpinis čempionas Valdas Chomičius? Tai, kad jaunimas laimėjo Europos auksą, dar nieko nereiškia. Viena, dabartinėje krepšinio rinktinėje irgi pakanka buvusių jaunimo čempionų, antra, olimpiadose krepšinį žaidžia ir amerikiečiai. Tai žinant, skirti liūto dalį pinigų krepšiniui, vadinasi, iš anksto investuoti tik į bronzos, geriausiu atveju – sidabro medalius. O Lietuvai olimpiadose reikia aukso.

Žiūrint statistiškai, daugiausiai ir svariausių medalių Lietuvai atnešė lengvaatlečiai.

B.Čekanavičiaus nuotr.

Londono olimpinėse žaidynėse buvo visko: ir laimės ašarų, kurios lietuviams riedėjo stebint plaukiančią auksinę Lietuvos mergaitę Rūtą Meilutytę, ir skaudaus kartėlio, kai vos per plauką nuo medalių liko disko metikas Virgilijus Alekna bei septynkovininkė Austra Skujytė. Buvo kaip niekad daug ir malonių, ir nemalonių netikėtumų: visa Lietuva kartu džiaugėsi, kai pirmą olimpinį medalį nepriklausomos Lietuvos istorijoje bokso ringe iškovojo dvidešimtmetis iš Šilutės rajono Evaldas Petrauskas, ir kartu gedėjo, kai pirmą kartą per dvidešimt metų šitaip nepasisekė krepšininkams: Londono olimpinės žaidynės į istoriją įeis kaip pirmosios, kuriose Lietuvos rinktinė nepateko į pusfinalį.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) viceprezidentas Algirdas Raslanas apibendrina, kad iš esmės ši olimpiada lietuviams buvo sėkminga. A.Raslano vertinimu, olimpiadoje ypač gerai pasirodė jaunieji sportininkai – jų laimėjimai pranoko pačias optimistiškiausias prognozes. O štai patyrę Lietuvos sportininkai, tokie kaip V.Alekna, Simona Krupeckaitė, Daina Gudzinevičiūtė ar A.Skujytė, LTOK viceprezidento nuomone, buvo pajėgūs užimti geresnes vietas. Vieniems kelią iki medalių užkirto visus sportininkus olimpiadoje slegianti psichologinė našta, kitiems tiesiog pritrūko sėkmės.

Sporto elitas turi pamainą

Jei vertinsime vien pagal laimėtų medalių kiekį, ši olimpiada Lietuvai būtų daugmaž vidutinė. Bet sporto specialistai sėkmę olimpinėse žaidynėse matuoja ne tik medaliais. Ji vertinama ir pagal tai, kaip vienas ar kitas sportininkas pagerino savo laimėjimus, kaip konkuravo su pajėgesniais už save ir kilo aukštyn rezultatų lentelėse. Ypač tai svarbu stebint jaunus sportininkus, kurie dar tik pradeda sportinę karjerą ir kuriems Londonas buvo tik „apšilimas“ prieš didžiausius laimėjimus.
O ši olimpiada, žvelgiant tiek į joje pelnytus medalius, tiek kitus sportininkų rezultatus, labai aiškiai parodė, kad Lietuva, viena mažiausių ir neturtingiausių Europos valstybių, V.Alekną ir kitus didžiausius savo sporto šviesulius išlydi turėdama naują, ne mažiau galingą užtaisą. Londono olimpiada atskleidė, kad Lietuvoje užaugo nauja sportininkų karta, pajėgi varžytis dėl aukščiausių apdovanojimų ir tokiose sporto šakose, kuriose lietuviai daugelį metų buvo statomi tik greta didžiausių nevykėlių.
„Senoji gvardija nueina, bet ateina nauja karta. Ir nors mes neturime nei stadionų, nei maniežų, nei baseinų – neturime daug ko, kuo naudojasi stipriausi pasaulio sportininkai, ateinanti jaunoji karta yra tikrai ne prastesnė nei senoji“, – neabejoja vienas geriausių Lietuvos lengvaatlečių trenerių Aleksas Stanislovaitis.
Jį olimpiadoje nustebino ne tik netikėti jaunųjų sportininkų medaliai, bet ir kai kurie žemesnėse pozicijose likę jauni sportininkai, pavyzdžiui, Lietuvos rekordą pagerinusi bėgikė Lina Grinčikaitė. Olimpinėse žaidynėse L.Grinčikaitei aukščiau kilti sunku, nes čia dominuoja bėgikės ne iš Europos šalių, užtat Europos mastu ši 25 metų sportininkė jau yra viena lyderių.
Na, o 2016 m. Rio de Žaneiro olimpiadoje vietoje V.Aleknos su stipriausiais disko metikais jau galės grumtis jo pamaina vadinamas 21 metų Andrius Gudžius. Pasak A.Stanislovaičio, jau dabar A.Gudžius yra pasiekęs gerokai daugiau nei V.Alekna tokio amžiaus, jo fiziniai duomenys – puikūs. A.Gudžius šiemet įvykdė olimpinį B normatyvą, bet kadangi žaidynėse pagal A normatyvą dalyvavo V.Alekna, į Londoną vykti jis negalėjo. Beje, R.Meilutytė į olimpiadą pateko įvykdžiusi būtent B normatyvą – tai dar viena priežastis stebėtis jaunosios plaukikės laimėjimu.
„Esu priblokštas tokių aukštų mūsų jaunųjų sportininkų rezultatų. Džiugu, kad mes turime kuo pakeisti savo sportininkų elitą. Visose sporto šakose – ir lengvosios atletikos, ir imtynių, ir plaukimo Lietuva turi „perliukų“, – sako prieš dvejus metus iš didžiojo sporto pasitraukęs penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis, pelnęs sidabro ir bronzos medalius 2004 ir 2008 m. olimpinėse žaidynėse. Vykstant šiai olimpiadai Londone jis buvo tik stebėtojas, karštai palaikantis savo žmoną penkiakovininkę Laurą Asadauskaitę-Zadneprovskienę.
„Tie, iš kurių medalių labiausiai tikėtasi ir kurie dar buvo pajėgūs kovoti aukštu lygiu, apdovanojimų nelaimėjo, bet taip jau būna: sporte patirtis gali daug ką, bet jos ne visada pavyksta išnaudoti ir jaunystė kartais nugali, – pridūrė A.Zadneprovskis. – Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kol esi jaunas, gali labai daug, nes tavo akys dega.“

Tamsioji olimpiados pusė

Ši olimpiada Lietuvai buvo išskirtinė ne tik jaunų sportininkų laimėjimais. Nuožmi kova dėl medalių, sportininkų prakaitas ir triumfo akimirkos yra tik fasadinė olimpinių žaidynių pusė, o už viso to, kaip sako LTOK viceprezidentas A.Raslanas, slypi ir ne tokie gražūs dalykai. Šioje olimpiadoje Lietuvos sportininkai ir treneriai kaip niekad juto didžiųjų ir turtingųjų šalių paniekinantį požiūrį į Lietuvą, ypač tuomet, kai mūsų sportininkai kai kuriose rungtyse pastodavo kelią didžiųjų valstybių atletams.
„Londone buvo ypač akivaizdu, kad olimpiados medalius tarpusavyje dalijasi septynios šalys, kurios iš paskutiniųjų stengiasi nieko nepalikti kitiems. Ir kai kokia nors nedidelė šalis ima pretenduoti į apdovanojimą, iš karto sulaukia milžiniško spaudimo. Žaidynėse vyksta nekorektiški dalykai“, – pastebi A.Raslanas.
Jis priminė, koks ažiotažas kilo, kai aukso medalį iškovojo R.Meilutytė. Sportininkė iš karto sulaukė puolimo, ypač iš didžiąją dalį medalių plaukimo rungtyse susišluojančių JAV pusės, kad esą vartojo dopingą. Lyg plaukimas būtų ta sritis, kur lietuviams nevalia kišti nosies.
Dar vienu akibrokštu LTOK vadovybė ir treneriai vadina A.Skujytės istoriją. Tai, kad viena septynkovės lyderių tapusi lietuvė vienintelė iš visų varžovių buvo pakviesta varginančiai dopingo kontrolės procedūrai ir todėl negalėjo pailsėti prieš likusią lemiamą bėgimo rungtį, olimpinės rinktinės vyr. gydytojas Dalius Romanas Barkauskas įvardija kaip Lietuvos, mažos šalies, žeminimą, kuris mums kainavo – jis tuo visiškai tikras – olimpinį medalį.
Lietuviai įsitikinę, kad jei A.Skujytės vietoje būtų atsidūrusi, pavyzdžiui, varžybų favoritė Didžiosios Britanijos atstovė 26 metų Jessica Ennis, galiausiai laimėjusi septynkovės auksą, būtų kilęs neregėtas skandalas, o šalies žiniasklaida tokio sprendimo autorius būtų „sudraskiusi į gabaliukus“. LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas net išsiuntė raštą Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentui Jacques’ui Rogge’ui, prašydamas padėti išsiaiškinti lengvaatletės A.Skujytės dopingo kontrolės klausimus.
Londono olimpiadoje buvo akivaizdu ir dar kai kas: žaidynėse dalyvauja vis daugiau natūralizuotų sportininkų, o tai iškreipia pamatinius olimpiados principus rungtis už savo gimtąją šalį. Aišku ir tai, kad Tarptautinis olimpinis komitetas į tai visiškai nekreipia dėmesio.
Užsienio šaltinių duomenimis, Londono olimpinėse žaidynėse JAV atstovavo apie keturiasdešimt natūralizacijos būdu šalies pilietybę įgijusių sportininkų (iš viso amerikiečių olimpinėje rinktinėje buvo 529 sportininkai). O, pavyzdžiui, iš daugiau nei penkiasdešimties Azerbaidžanui žaidynėse atstovavusių sportininkų net beveik pusė buvo natūralizuoti piliečiai.
Bahreinui atstovavo keturiolika sportininkų, iš kurių tik pora buvo nenatūralizuoti piliečiai. Dauguma Bahreino sportininkų yra šalies pilietybę dėl olimpinių žaidynių įgiję etiopai ir Kenijos gyventojai, kuriems net buvo suteikti nauji arabiški vardai, stengiantis bent kiek užmaskuoti jų kilmę.
Rusijai Pekino olimpiadoje 2008 m. atstovavo tik keturi, o Londono žaidynėse – jau keturiolika natūralizuotų sportininkų. Bent po vieną natūralizuotą užsienietį buvo ir daugelyje vyrų krepšinio rinktinių. Tarp natūralizuotų sportininkų buvo ir medalių laimėtojų. Pavyzdžiui, japonai džiūgavo, kad natūralizuota korėjietė Ren Hayakawa šaliai padėjo pelnyti pirmą olimpinį medalį istorijoje šaudymo iš lanko varžybose.
„Tenka matyti, kad ant nugalėtojų pakylos stovintis sportininkas net nemoka savo atstovaujamos šalies himno, net nežino, apie ką jis, – pastebi A.Skujytė. – Tikrai keistai atrodo. Geriau jau kaip pas mus, kur visi esame natūralūs lietuviai, kad ir kaip mums sektųsi.“
Iš tiesų LTOK viceprezidentas A.Raslanas patikino, kad Lietuvos olimpinėje delegacijoje Londone, kurią sudarė 62 sportininkai, nebuvo nė vieno natūralizuoto užsieniečio. Tai yra turime ir lenkiško, ir rusiško ar baltarusiško kraujo turinčių sportininkų nelietuviškomis pavardėmis, bet jie visi yra gimę kaip Lietuvos piliečiai.
Lietuvos rinktinė tuo požiūriu – viena „gryniausių“, nes, viena vertus, pilietybės suteikimo užsienio piliečiams tvarka mūsų šalyje itin griežta (ir, tenka pripažinti, perdėtai griežta), kita vertus, kaip pabrėžia buvęs Europos vyrų krepšinio čempionato Lietuvoje organizatorius, o dabar – premjero patarėjas Mindaugas Špokas, Lietuva yra pernelyg neturtinga, kad galėtų sau leisti pirkti geriausius užsienio sportininkus.
Beje, reikia pripažinti, kad vis didėjantį natūralizuotų sportininkų skaičių olimpiadose lemia ne vien sportininkų pirkimas, kai turtingos šalys bando „užlopyti“ kai kuriose rungtyse atsiradusias “skyles“ įsigydamos stiprų užsienietį, bet ir globalizacijos procesai, nes tautos vis labiau maišosi.
„Štai Rusijai ir Ukrainai trišuolio rungtyse atstovavo juodaodžiai, bet aš neabejoju, kad jie turi ir rusiško kraujo, – tėvas ar motina turbūt yra rusai“, – svarsto Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyr. treneris Kęstutis Jezepčikas.
Iš tiesų trenerio minėtas tamsiaodis Rusijos trišuolininkas Lyukmanas Rasakovichius Adamsas yra gimęs Sankt Peterburge, o juodaodžio Sheryfo El-Sheryfo, trišuolio rungtyje atstovavusio Ukrainai, motina – ukrainietė. „Globalizacija labai stipriai palietė olimpines žaidynes“, – apibendrina K.Jezepčikas.
Taigi tik laiko klausimas, kada ir mūsų krepšinio rinktinėje pamatysime žaidžiančių juodaodžių.

Pranokę visas prognozes, medalius Londono olimpiadoje susižėrė jauni sportininkai

Rūta MEILUTYTĖ, trejus metus Didžiojoje Britanijoje gyvenanti penkiolikmetė, visą pasaulį nustebino iškovodama auksą 100 m plaukimo krūtine rungtyje. Tai pirmas olimpinis plaukimo medalis nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Prieš olimpiadą Rūtai prognozuota tik 4–8 vieta.

Aleksandras KAZAKEVIČIUS, 26 metų vilnietis imtynininkas, net ir nematydamas viena akimi, per graikų-romėnų imtynes svorio kategorijoje iki 74 kg įveikė 2007 ir 2009 m. pasaulio vicečempioną daną Marką O.Madseną ir iškovojo bronzą. Priešolimpinės prognozės ir šįkart prašovė: jam planuota tik 5–10 vieta.

Evaldas PETRAUSKAS, 20 metų boksininkas iš Traksėdžių kaimo Šilutės rajone, tapo dar viena olimpiados staigmena: po to, kai ketvirtfinalyje palaužė 2009 m. pasaulio čempioną Domenico Valentino iš Italijos, užsienio bokso specialistai nesiliauja stebėtis, iš kur išdygo šis niekam nežinomas talentingas boksininkas. Tai pirmas olimpinis Lietuvos boksininkų medalis po nepriklausomybės atkūrimo. E.Petrauskui prognozuota 5–17 vieta.

Patyrę Lietuvos sportininkai pasirodė neblogai, bet liko be medalių

Virgilijui ALEKNAI, 40 metų disko metikui, buvo sunku varžytis su 10–20 metų jaunesniais varžovais – finale lengvaatletis liko ketvirtas. Sportininkui tai buvo paskutinės olimpinės žaidynės. 2000 m. Sidnėjaus ir 2004 m. Atėnų olimpiadose jis pelnė auksą, o 2008 m. Pekine laimėjo bronzos medalį. Londone V.Aleknai prognozuota 1–6 vieta.

Simona KRUPECKAITĖ, 29 metų treko dviratininkė, buvo laikoma viena didžiausių Lietuvos olimpinių vilčių Londone – iš pasaulio čempionės ir planetos rekordininkės tikėtasi mažų mažiausiai bronzos (prognozuota 1–6 vieta). Tačiau visų savo galimybių sportininkei išnaudoti nepavyko ir sprinto varžybose ji užėmė penktą, o keirino – septintą vietą.

Austra SKUJYTĖ, 33 metų septynkovininkė, liko vos per žingsnį nuo olimpinio medalio. Olimpiadoje ji grūmėsi iš paskutiniųjų – buvo nepralenkiama rutulio stūmimo ir šuolių į aukštį rungtyse, bet pristigo jėgų bėgdama ir galutinėje įskaitoje užėmė penktą vietą. 2004 m. Atėnuose A.Skujytė pelnė olimpinį sidabro medalį.

Gintarė SCHEIDT, 29 metų geriausia Lietuvos buriuotoja, 2012 m. pasaulio čempionė ir 2008 m. Pekino olimpiados sidabro medalio laimėtoja, Londone užėmė šeštą vietą. Kovoti dėl medalių sportininkei sutrukdė Atlante siaučiantys stiprūs vėjai – tai, ko ji labiausiai bijojo. G.Scheidt Londono olimpinėse žaidynėse prognozuota 1–8 vieta.

Daina GUDZINEVIČIŪTĖ, 46 metų šaulė, 2000 m. Sidnėjaus olimpinių žaidynių aukso laimėtoja, Londone šaudė prasčiau, nei tikėjosi, ir galutinėje įskaitoje užėmė 14 vietą. Nusivylimo rezultatais neslėpė ir pati sportininkė. D.Gudzinevičiūtei Londone buvo prognozuojama 4–8 vieta.

Lietuvių rekordai Londono olimpiadoje

* Plaukikė R.Meilutytė Londone pagerino tris rekordus: 100 m plaukimo krūtine atrankos varžybose penkiolikmetė pagerino sau pačiai priklausiusį Lietuvos rekordą, o plaukdama pusfinalyje buvo dar greitesnė ir pasiekė naują Europos rekordą (distanciją įveikė per 1:05.21 min.). R.Meilutytė taip pat pagerino Lietuvos rekordą 50 m plaukimo laisvuoju stiliumi rungtyje (25.55 s).
* Septynkovininkei A.Skujytei nuo šiol priklauso naujas pasaulio rekordas moterų daugiakovės rutulio stūmimo rungtyje – lietuvė Londono olimpinėse žaidynėse rutulį nustūmė 17,31 m. Ligšiolinis rekordas priklausė ukrainietei Natalijai Dobrynskai (17,29 m).
* 25 metų sprinterė Lina Grinčikaitė Londono olimpinių žaidynių 100 m rungties atrankos varžybų trečiajame bėgime distanciją įveikė per 11,19 s, 0,1 s pagerindama Lietuvos rekordą. Tiesa, pusfinalyje klaipėdietė, kaip ir dauguma kitų europiečių sportininkių, gerokai nusileido savo varžovėms ir į finalą nepateko.

Ar dar egzistuoja „švarus“ sportas
Londono olimpinių žaidynių metu buvo vykdoma itin griežta dopingo kontrolė, mat britai buvo užsibrėžę tikslą surengti „švariausią“ visų laikų olimpiadą. Dėl dopingo patikrinta keli tūkstančiai sportininkų, iš kurių įkliuvo apie dvidešimt, tarp jų – ir 2008 m. olimpinis čempionas italas Alexas Schwazeris, ir šiemet pretendavęs į medalį 50 km sportinio ėjimo varžybose.
Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse tokių nemalonumų išvengė – it musę kandę liko ir tie skeptikai, kurie garsiai rėkė, kad dopingą vartojo R.Meilutytė, nes nė vienas testas to nepatvirtino. Tiesa, dar prieš olimpiadą dopingas užkirto kelią į žaidynes lietuvių sunkiaatlečiui Aurimui Didžbaliui ir dviratininkei Rasai Leleivytei, taigi ir lietuvių sportininkai – tikrai ne šventieji.
Kaip sako Lietuvos antidopingo agentūros direktorė Ieva Lukošiūtė-Stanikūnienė, Lietuva pagal dopingo paplitimo sporte mastą iš kitų šalių pernelyg neišsiskiria. „Visose šalyse atsiranda tam tikras procentas sportininkų, kurie vartoja draudžiamus preparatus, ir mes šiuo požiūriu nesame nei geresni, nei blogesni už kitus“, – vertina pašnekovė.
Kita vertus, ji nemano, kad Lietuvoje galėtų egzistuoti nelegalios dopingo laboratorijos, kuriomis, ne paslaptis, naudojasi didesnių šalių sportininkai, – jose kuriamos naujausios metodikos, kaip sportininkui vartoti draudžiamus medicininius preparatus ir pakilti aukščiau savo galimybių ribų, bet neįkliūti kontrolieriams. Kaip sako I.Lukošiūtė-Stanikūnienė, sportininkams, kurie naudojasi tokių pogrindinių laboratorijų paslaugomis, svarbiausia yra pergudrauti dopingo testus, tai yra kad per patikrinimus jų kraujo ar šlapimo mėginiuose nieko įtartina nebūtų rasta.
Tiek Lietuvos antidopingo agentūros vadovė, tiek daugelis trenerių neabejoja, kad kai kurie sportininkai, ypač didžiausių ir turtingiausių valstybių, tikrai randa būdų, kaip „praslysti“ pro dopingo kontrolę. Bet tai padaryti darosi vis sunkiau, mat dopingo kontrolė tampa vis griežtesnė. Pavyzdžiui, viena pastarųjų naujovių – iš sportininko keletą kartų per metus, esant įvairioms situacijoms, paimama kraujo ir sukuriamas jo vadinamasis kraujo profilis. Po to stebima, kaip sportininko kraujas kinta. Taip nustatomi ne tik neleistinų medžiagų vartojimo, bet ir kraujo perpylimo, kuris sporte taip pat naudojamas ištvermei padidinti (ypač ilgų nuotolių bėgikų, dviratininkų, plaukikų), atvejai.
I.Lukošiūtė-Stanikūnienė pabrėžia, kad sportininko dopingo testų mėginiai yra saugomi net aštuonerius metus, o tai reiškia, kad dėl tam tikrų naujų medžiagų vartojimo, kurių taip pat išrandama vis daugiau, jie gali būti patikrinti ir ateityje, o laimėti medaliai – atimti.
Tokių atvejų, kai sportininkai dėl dopingo turėjo atsisveikinti su medaliais, pasaulyje jau būta ne vieno. Bene didžiausias toks skandalas kilo JAV po Sidnėjaus olimpinių žaidynių, kai šios šalies bėgikė Marion Jones dėl uždraustų stimuliatorių vartojimo turėjo grąžinti penkis olimpiadoje laimėtus medalius – tris aukso ir du bronzos.
Šios ir kitos istorijos kelia abejonių, ar „švarus“ sportas šių dienų pasaulyje dar apskritai egzistuoja. Tuo labiau kad šiandien jau beveik neliko sportininkų, kurie savo karjeros aukštumų siekia visiškai natūraliu keliu, tai yra nevartodami jokių maisto papildų bei kitų, kad ir nedraudžiamų, medicininių preparatų. „Visi ką nors vartoja, kitaip sporte nebepakonkuruosi, – „Veidui“ sakė vienas žymaus sportininko treneris. – Bet kad Lietuvoje kuriam nors sportininkui būtų taikomas, pavyzdžiui, kraujo dopingas, abejoju, mes dar nesame tiek toli pažengę.“
Greitai veikiantys ir iš organizmo pasišalinantys naujausios kartos anaboliniai steroidai, eritropoetinas ir kiti, dažniausiai hormoniniai, preparatai, taip pat kraujo perpylimas, kaip sako lietuvių olimpinės rinktinės vyr. gydytojas Dalius Romanas Barkauskas, – sporto pasaulyje šiuo metu populiariausios dopingo rūšys. Jis mano, kad tarp elitinių Lietuvos sportininkų draudžiami preparatai paplitę mažiau. „Mes su savo sportininkais dirbame „švariai“, – patikino D.R.Barkauskas.
Medikas priminė, kad sporte svarbiausia yra rezultatas – tai kūno vedimas prie jo maksimalių galimybių ribos, o už to slypi juodas darbas, milžiniškos fizinės perkrovos, didžiulė įtampa, psichologinė našta, dažni depresijų dėl traumų ar nesėkmių atvejai. Na, o specifinių maisto papildų, pavienių aminorūgščių ir kitų nedraudžiamų preparatų vartojimas esąs neišvengiamas. „Teigti, kad tik makaronus valgydamas gali žengti link savo maksimalių galimybių ribos, būtų neteisinga. Taip galima pasiekti tik labai mėgėjiškų rezultatų“, – apie nematomą sporto pusę kalbėjo olimpiečių gydytojas.
O būdų, kaip nubėgti dar greičiau ar nušokti dar toliau, esama įvairiausių. Kaip vieną natūralių sportinės formos gerinimo metodų D.R.Barkauskas paminėjo ir kai kurių sporto šakų atstovų dabar gana plačiai naudojamą barokamerą – aparatą, kuriame dirbtinai keliamas slėgis ir didinama deguonies koncentracija. Kai kurių sporto šakų sportininkai naktį miega barokamerose, taip imituojant gyvenimo aukštikalnėse sąlygas, o dieną gyvena ir treniruojasi sau įprastoje aplinkoje. Taip kraujas maksimaliai prisotinamas deguonimi, pagerėja raudonųjų kraujo kūnelių gamyba, geriau funkcionuoja visos organizmo sistemos, atsakingos už deguonies patekimą į audinius.
Taigi kelias olimpinių medalių link yra daug sunkesnis, nei atrodo stebint sportininkų triumfo akimirkas.

Viena geriausių Lietuvos jaunųjų chemikių Vytautė Mačiulskytė prieš porą savaičių iš tarptautinės chemijos olimpiados parsivežė antrą medalį.

Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijos vienuoliktokė šiemet Vašingtone vykusioje tarptautinėje mokinių chemijos olimpiadoje iškovojo bronzos medalį. Pernai varžydamasi su vienais ir dvejais metais vyresniais chemikais iš viso pasaulio taip pat pasipuošė bronzos medaliu. Pasak Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto prodekano prof. Rimanto Raudonio, jau vien dešimtokės patekimas į tarptautinę olimpiadą yra itin retas atvejis, mat dėl teisės atstovauti Lietuvai Vytautei teko įveikti vienuoliktokus.
„Pastarąjį kartą tokio amžiaus mokinys su kitų šalių atstovais rungėsi prieš daugiau nei penkiolika metų“, – primena jaunuosius chemikus olimpiadoms rengiantis R.Raudonis.
„Mokiniai spėja sudalyvauti dviejose tarptautinėse olimpiadose, o Vytautė važiuos ir kitąmet. Per mano aštuoniolikos metų darbo praktiką ji antra Klaipėdoje gali pasigirti tokiais laimėjimais“, – antrina Vytautės chemijos mokytoja Rima Grabauskienė.
Taigi kokia Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijos moksleivės sėkmės paslaptis?

Laimėti padeda kryptingas darbas

R.Raudonio nuomone, sėkmė ateina, kai žmogus jai būna pasirengęs. Tad aukščiausių rezultatų padeda pasiekti kryptingas darbas ir, žinoma, užsidegimas. Vytautei netrūksta nei užsispyrimo baigti pradėtus darbus, nei gebėjimo susikoncentruoti, nei noro sužinoti kuo daugiau. Taip pat jai atseikėta ir išskirtinių gabumų tiksliesiems mokslams.
„Yra vaikų, kurie nori kažko pasiekti, tačiau negali. Kiti užmiršta žodelį “reikia”. O Vytautė nori, gali ir žino, kad dar yra “reikia“, – giria savo mokinę R.Grabauskienė.
Pati Vytautė sako niekada nejautusi, kad yra išskirtinių gabumų. Be to, prisipažįsta, kad pernai neplanavo ir nesitikėjo įveikti vyresnius chemikus, tad patekimas į tarptautinę olimpiadą jai buvo labai netikėtas. „Turėjau tikslą tik šiemet išvažiuoti į tarptautinę olimpiadą, tačiau norėdama kuo geriau pasirengti pradėjau metais anksčiau ir nutariau pasitikrinti žinias. Taip visai netikėtai pavyko laimėti atranką“, – pasakoja nelinkusi girtis klaipėdietė.
Beje, ir Vytautės mokytojai nesitikėjo, kad ji pateks į tarptautinę olimpiadą. Mat tarp devintokams bei dešimtokams ir vienuoliktokams skiriamų olimpiadinių užduočių yra labai didelis atotrūkis. Taigi peršokti vienų metų olimpiadą nėra lengva. „Kai reikia, sugebu labai daug dirbti. Esu užsibrėžusi, kiek kiekvieną dieną turiu išmokti, ir savo plano tikslingai laikausi. Be to, chemija man labai patinka“, – sėkmės paslaptį atskleidžia Vytautė.
Tiesa, jis pripažįsta šiemet kur kas mažiau dirbusi, todėl dar prieš olimpiadą žinojusi, kad kitos spalvos medalio neparsiveš. Įgimtais talentais gabi mergina neplanuoja pasikliauti ir kitąmet. „Trečią kartą jau nebenoriu bronzos, tad reikės labai daug mokytis, kad patekčiau į tarptautinę olimpiadą iš iškovočiau sidabrą ar auksą“, – vieną savo tikslų atskleidžia Vytautė.
Vis dėlto vykstant į olimpiadas septyniolikmetei svarbi ne tik iškovota vieta, bet ir pati kelionė bei užduotys. Ypač ji laukia kitais metais Maskvoje vyksiančios tarptautinės chemijos olimpiados, nes ten teks įveikti kur kas sudėtingesnes ir visai kitokias užduotis nei per pastaruosius dvejus metus.

Labiausiai domina procesai, vykstantys ląstelėse

Vytautė pabrėžia, kad galimybė susipažinti su kita šalimi – taip pat didelis stimulas stengtis įveikti kitus jaunuosius Lietuvos chemikus. „Kai jau patenku į olimpiadą, apie uždavinius nedaug galvoju. Bene labiausiai džiaugiuosi, kad galėsiu pakeliauti. Užduotis atliekam vos du pusdienius, o toje šalyje svečiuojamės aštuonias devynias dienas, tad daug pamatom“, – dalyvavimo olimpiadose pranašumus dėsto jaunoji chemikė.
Štai prieš dvi savaites grįžusi iš Amerikos, ji džiaugiasi ne tik iškovotu bronzos medaliu, bet ir patirtais įspūdžiais. Vytautė turėjo galimybę išvaikščioti Vašingtono centrą, aplankyti muziejus, atrakcionų parką ir net stadione stebėti beisbolo rungtynes.
Nors iš olimpiadų ji grįžta praplėtusi akiratį, pasitikrinusi, kiek žino, palyginti su kitais jaunuoliais, be to, taip kaupia balus stojamiesiems į Kembridžo ar kitą Didžiosios Britanijos universitetą, tačiau ir nori, kad pasirengimas konkursams kuo greičiau baigtųsi. Mat nekantrauja vietoj olimpiadinių užduočių pasinerti į biochemiją. Gilinimasis į procesus, vykstančius ląstelėje, į tai, ko negalima pamatyti plika akimi, – Vytautei šiuo metu įdomiausia sritis. Su biochemijos moksliniais tyrimais klaipėdietė planuoja susieti ir tolimesnę ateitį. Dabar svarbiausias jos tikslas – įstoti į užsienio universitetą, o vėliau padirbėti keliose skirtingose šalyse.
Vytautės atsakymas į klausimą, kaip užsikrėtė chemija, nustebina: „Atsitiktinai. Nuo aštuntos klasės labai traukė fizika. Buvau nusprendusi gilintis į šį mokslą, tačiau kai įstojau į Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnaziją, kurioje didelis dėmesys skiriamas tiksliesiems mokslas, paaiškėjo, kad nėra fizikos būrelio, papildomi matematikos užsiėmimai nepatiko, tad liko chemija. Dar pusmetį lankydama chemijos būrelį galvojau tik apie fiziką, tačiau pradėjau laimėti chemijos olimpiadas, supratau, kad sekasi, ir užsikabinau.“

Niekada nebuvo pirmūnė

Beje, tėvai niekada neskatino Vytautės papildomai gilintis į tiksliuosius mokslus. „Jau nuo darželio nevaržėm jos pasirinkimo, leidom savarankiškai priimti sprendimus. Tiesa, pirkom daug knygų, skatinom skaityti, tačiau nekreipėm jokia linkme. Ir dabar mokosi tik tai, kas jai įdomu“, – pasakoja Vytautės mama Vitalija Mačiulskienė.
Nespaudžia tėvai gabios merginos ir dėl prastesnių lietuvių ar geografijos pažymių, nes jiems svarbiau, kad dukra mokytųsi ne dėl įvertinimų, o tai, kas patinka.
R.Grabauskienės nuomone, būtent todėl, kad tėvai gerbia Vytautės pasirinkimą ir nuo mažų dienų leido pačiai daug ką spręsti, šiandien ji yra savarankiška, sugeba pati protingai susidėlioti prioritetus.
„Mano lietuvių metinis pažymys – septyni, geografijos – aštuoni, nes nesistengiu visose srityse būti tobula, nenoriu blaškytis. O štai gilindamasi į chemiją esu maksimalistė“, – sako Vytautė. Ir priduria, kad per chemijos pamokas ji jau seniai neturi ką veikti. Žinodama tiek, kiek pirmųjų kursų chemijos specialybės studentai, mokykloje sprendžia savo atsineštus uždavinius.
Beje, ji mano, kad ne tik olimpiadininkams, bet ir kitiems mokiniams mūsų bendrojo lavinimo mokyklose dėstomas chemijos kursas yra nuobodus ir mažai naudingas. Mat perkrautas faktinėmis žiniomis, reikalaujama įsiminti daug sausos informacijos, o ne skatinama mąstyti sprendžiant uždavinius.

Tarp pomėgių – ne tik chemija, bet ir piešimas, kulinarija

Vytautė pasakoja, kad net ir vasarą kasdien skaito įvairią mokslinę literatūrą apie chemiją anglų kalba, nes dega noru kuo daugiau sužinoti, tačiau randa laiko ir  kitokiai veiklai. Pasirodo, ji turi ne tik mokslininkės, bet ir menininkės gyslelę.
Vytautė niekada nelankė nei dailės mokyklos, nei būrelio, bet nuo mažų dienų mėgo piešti, o internete radusi informacijos apie fotorealizmo kryptį, kai nuotraukoje užfiksuotas vaizdas tiksliai teptuku perkeliamas ant popieriaus ar drobės, pradėjo tapyti.
Tokia technika tapydama portretus ar įvairius objektus, Vytautė geriausiai pailsi. „Tapau savo malonumui, tik tada, kada noriu, tad būna savaičių, kad nė karto neprisiliečiu prie dažų. O kai užeina noras, ir visą dieną neatsitraukiu. Tik naktį niekada nesėdžiu nei prie knygų, nei prie paveikslų“, – pasakoja gimnazistė.
Kitas jos pomėgis, kuriuo mėgaujasi norėdama pailsinti galvą nuo cheminių procesų, formulių ir uždavinių, – kulinarija. Vytautei patinka ieškoti receptų ir kaskart pagaminti ką nors naujo. Anksčiau ji dažniau kepdavo pyragus, o dabar išbando ir mėsos, daržovių patiekalus. Vis dėlto jaunoji chemikė šiuo metu piešimui ir maisto gaminimui negali skirti tiek laiko, kiek norėtų. „Dabar man labiau rūpi kuo geriau pasirodyti olimpiadose ir įstoti į gerą Didžiosios Britanijos universitetą, o tada galėsiu dažniau ir pomėgiais užsiimti“, – tikisi Vytautė.

Nelengvas gyvenimas penkiolikmetę plaukikę Rūtą Meilutytę privertė nuo pat mažens išsiugdyti kovotojos dvasią.

Netikėtą pirmąjį Londono olimpinių žaidynių aukso medalį mums padovanojusi penkiolikmetė Rūta Meilutytė tapo jauniausia visų laikų Lietuvos olimpiete, pelniusia aukso medalį. Auksinė R.Meilutytės pergalė olimpinėse varžybose sudrebino ne tik Lietuvą – nuo tada, kai pusfinalyje ji nugalėjo varžoves pagerinusi Europos rekordą, atrodė, kad dėl šios paauglės iš proto eina visas pasaulis, o ypač Didžioji Britanija, kurioje mergina gyvena ir treniruojasi pastaruosius trejus metus.
Tad kuo ypatinga ši mergaitė, sugebėjusi sužavėti visą pasaulį? Kaip jai pavyko tapti jauniausia olimpine čempione per pastaruosius 40 metų? Prisiminus šios šviesiaplaukės lietuvaitės gyvenimo kelią, akivaizdu, kad ji visuomet išsiskyrė iš bendraamžių – Rūta visur pirmaudavo, o tapti kovotoja ją privertė pats gyvenimas.

Vaikystėje vikrumu ir jėga lenkė berniukus

Nors Rūtai tik penkiolika metų, patirti jai teko ne mažiau nei solidžią metų naštą skaičiuojančiam žmogui. Kai mergaitei buvo vos ketveri metukai, jos mama žuvo partrenkta automobilio pėsčiųjų perėjoje. Tėvas, kad galėtų išlaikyti šeimą, išvyko dirbti į užsienį. Tad Rūta ir du vyresni jos broliai augo Kaune prižiūrimi močiutės Aldonos, kuri ir tapo centrine figūra mažosios Rūtos gyvenime. Vaikystėje močiutę šalia Rūtos žmonės matydavo nuolat – ji pasitikdavo mergaitę po pamokų, veždavo į varžybas ir jas stebėdavo tarp žiūrovų.
“Ir dabar ji labai rūpinasi manimi, klausia, kaip jaučiuosi, ar darau mankštą, ar nepamiršau eiti į savo žygius. Kontroliuoja mane”, – kalbėdama su “Veidu” juokėsi Aldona Meilutienė.
Galbūt energingos močiutės, kuri anūkams dar miegant Šilainiuose apibėgdavo ratą, genai, o galbūt žaidimai su dviem broliais karstantis medžiais lėmė, kad Rūta nuo pat vaikystės buvo greita, guvi ir stipri. Visiems pirmą kartą ją pamačiusiems įstrigdavo puikūs jos fiziniai duomenys, mat mergaitė ne tik lankė baseiną, bet ir priklausė dviem mokyklos komandoms – kvadrato ir “Drąsūs, stiprūs, vikrūs”, su kuriomis nugalėjo Kauno mieste. O grįžusi iš mokyklos ji dar bėgdavo pažaisti futbolą su berniukais, pavažinėti dviračiu su drauge ar pamėtyti į krepšį su broliais.
“Net berniukai labai džiaugdavosi, jei žaidžiant kvadratą Rūta patekdavo į jų komandą. Ji labai gerai gaudė kamuolį, buvo labai sportiška, tiesiog berniukiška. Visur pasireikšdavo, visur pirma”, – prisiminimais apie buvusią mokinę su “Veidu” dalijosi jos pradinių klasių mokytoja Danutė Brazienė.
“Nors pradėjo lankyti mokyklą anksčiau – šešerių metų, klasėje ir komandoje ji buvo pati stipriausia. Metais vyresnius bendraklasius berniukus ji lenkdavo bėgdama, atlikdama kūlversčius, įvairias užduotis su kamuoliu”, – antrina Kauno Milikonių vidurinės mokyklos, kurioje iki išvykstant į Didžiąją Britaniją mokėsi Rūta, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Gita Levickienė.
Močiutė A.Meilutienė “Veidui” pasakojo, kad stipri jos anūkė net atsukdavo stiklainių dangtelius, kurių ji pati neįveikdavo. “Vieną kartą teko matyti, kaip šalia esančioje darželio teritorijoje berniukai norėjo ant aukšto skersinio prisitraukti, tačiau nė nepašoko iki jo. O mūsų Rūtelė pasišokėjusi įsistvėrė ir daro prisitraukimus”, – šypsosi močiutė.
Dar būdama vaikas sportininkė iš bendraamžių išsiskyrė ne tik ypatingais fiziniais duomenimis, bet ir tikslo siekimu, atkaklumu bei valia. Pasak G.Levickienės, ji buvo lyderė ir klasėje, ir komandoje, kurios kapitone ją bendraamžiai išrinko. “Jei Rūta ko imdavosi – tai pasinerdavo visa širdimi. Iš jos nuolat tryško begalinis noras nugalėti. Aš sakydavau, kad jei Rūta susitvarkys su savimi, nenukreips savo energijos bloga linkme, tai sportuodama pasieks fantastiškų rezultatų”, – “Veidui” tvirtino G.Levickienė.
Nors Rūtos gyvenimas visad buvo užpildytas sportu, ji mokėsi pakankamai gerai. Jos pradinių klasių mokytoja D.Brazienė pasakojo, kad mergaitė gražiai piešė, jai sekėsi mokytis lietuvių kalbos subtilybių.

Lankydama baseiną progresavo labai greitai

Močiutė ne tik Rūtą atvedė į pirmą klasę, bet ir padėjo pagrindą jos sportinei karjerai – norėdama, kad vietoje nenustygstantis vaikas būtų užsiėmęs, nusivedė šešiametę mergaitę į Kauno plaukimo mokyklą.
R.Meilutytės pirmasis treneris G.Martinionis netruko pastebėti, kad ši mergaitė išsiskiria iš bendraamžių ir turi perspektyvų. “Aš mačiau gabų, labai judrų, stiprų, be galo greitą vaiką, kurio fiziniai duomenys buvo tinkami plaukti. Numačiau galimybes ir jas reikėjo išnaudoti, nes, būna, kiti ateina aukšti, stiprūs, greiti, bet neturi koordinacijos, nepasižymi plūdumu, kuris lemia greitą plaukimą”, – “Veidui” pasakojo G.Martinionis.
Vis dėlto krepšinį mėgstanti šeima Rūtai buvo numačiusi kitą ateitį ir ėmė ją leisti į krepšinio mokyklą. Plaukimo treneris ilgai bandė tėtį perkalbėti ir įtikinti, kad Rūta neatsisakytų plaukimo. Jau tuomet pasireiškė ir tvirtas mergaitės charakteris – ji taip norėjo lankyti baseiną, jog šeima nusileido, juo labiau kad vieną vasarą Rūta susižeidė koją ir negalėjo žaisti krepšinio.
Rimtai pradėjusi lankyti baseiną, ji be didelio vargo ėmė sparčiai tobulėti ir gerinti jaunučių rekordus. “Rūta be galo norėjo plaukti, labai manęs klausė, noriai viską darė ir greitai suprasdavo, ką jai sakai. Juk kitam tenka pakartoti ir šešis ar net 25 kartus, ir tai nelabai supranta. Kai Rūta išmoko plaukti, jos progresas buvo labai ryškus, greitas, netrukus ji aplenkė kitus bendraamžius ir pradėjo plaukti su vyresniais”, – greitą jos progresą pabrėžė G.Martinionis.
Atkaklumu ir motyvacija – savybėmis, kurias taip pat pastebėjo Rūtos mokytojai – ši mergaitė iš bendraamžių išsiskyrė ir baseine. Plaukimui ji aukojo visą savo laisvą laiką – du kartus per savaitę ji skubėdavo į baseiną nuo 6 val. 30 min. prieš pamokas, o joms pasibaigus dar keletą valandų treniruodavosi salėje ir baseine. Jos treniruotės trukdavo nuo keturių iki penkių valandų beveik kiekvieną dieną. Močiutė Aldona jaudinosi, kad anūkė į baseiną lekia net šeštadieniais ar švenčių dienomis, o kartą dėl treniruotės netgi yra praleidusi močiutės gimtadienį.
“Dėl to ir turime šiandien aukso medalį, nes kiek dabar susiduriu, tai suprantu, kad vaikai nieko nenori – tik sėdėti ir žaisti su “Play station”.Ypač jei sunku. O Rūta buvo užsidegusi, motyvuota. Nė karto nebuvo, kad ją reikėtų versti – atvirkščiai, ją reikėdavo stabdyti. Rūta treniruočių beveik nepraleisdavo. Visi matė, jog auga atominė bomba, ir klausė manęs, iš kur tą žvėriuką ištraukiau”, – savo buvusią auklėtinę giria G.Martinionis.
Dar būdama maža Rūta sugebėdavo sutelkti dėmesį ir atsiriboti nuo aplinkos. Todėl G.Martinionis nenustebo, kad finale amerikietei pirma laiko įšokus į vandenį Rūta išliko tvirta kaip plienas – tokia pati ji buvo dar jaunučių varžybose.

Suaugti privertė aplinkybės

Atkaklumas, motyvacija, tikslo siekimas, savitvarda, kovingumas. Visomis šiomis savybėmis Rūta pasižymėjo nuo pat vaikystės. Daugelis ją sutikusiųjų tvirtina, kad kalbantis su sportininke neatrodo, jog bendrauji su paaugle – jos mąstymas labai brandus. Kaip dar būdama vaikas Rūta išsiugdė šias savybes, kurios retos net tarp suaugusiųjų? Augdama be tėvų, šeimai pakankamai sunkiai verčiantis finansiškai, mergaitė turėjo suaugti anksčiau nei jos bendraamžiai.
Rūta ne tik mąstė kitaip nei jos amžiaus draugai, bet ir buvo labai savarankiška. “Ketverių metų neteko mamos, tėvo šalia nebuvo, tad buvo priversta kabintis į gyvenimą rankomis ir kojomis. Kartą važiavome į Italiją – žiūriu, Rūta atsidarinėja konservų dėžutę. Sakau: “Duok, padėsiu atidaryti.” O ji paprieštarauja: “Aš pati moku.” Labai daug prie kovinio jos charakterio atsiradimo prisidėjo tai, kad ilgai mergaitė gyveno viena”, – mano buvęs Rūtos treneris.
Rūta anksti suprato ir pinigų vertę, pasižymėjo taupumu. Dėl to trenerio nenustebino, kad žurnalistų paklausta, kur išleis laimėtus 400 tūkst. Lt už aukso medalį, Rūta pareiškė: “Neleisiu.” G.Martinionis pamena, kaip būdama trylikos metų ji laimėjo 1000 Lt prizą. Tėtis tuomet papriekaištavo treneriui, jog tokiam mažam vaikui buvo duodami pinigai, tad šis pasiteiravo, ar ji jų “neištaškė”. “Rūta atsakė, kad nusipirko batus, dar kažkokių mergaitiškų blizgučių, o kitus pinigus paslėpė malkinėje”, – pamena G.Martinionis.
Treneris, su kuriuo susitikdavo kasdien, Rūtai buvo tapęs tarsi antru tėvu – G.Martinionis baseine ir arbatą virdavo, ir į stovyklas ją veždavosi, ir nemokamą maitinimą mokykloje jai buvo suorganizavęs, ir auklėjo: kai reikėdavo, Rūtą pabardavo, patardavo jai atsargiai elgtis socialiniuose tinkluose, pakontroliuodavo, kad neišklystų iš kelio, ir net pažymių knygelę patikrindavo.
Vis dėlto, nors Rūta atrodė subrendusi ir savarankiška ne pagal metus, vaikiškumas pralįsdavo ir pro tvirtą jos kiautą. G.Martinionis pamena, kad kartą stovykloje prie jūros dešimtmetė Rūta vakare paprašė jo pasekti pasaką, kai tuo tarpu jos bendraamžės kambario draugės jau su auskarais ausyse rinkdavosi į rikiuotes. “Pats būdamas 30-ies metų kūriau pasaką apie princesę ir princą”, – šiltai savo buvusią auklėtinę prisimena G.Martinionis.

Būdama penkiolikos įgyvendino sportininko gyvenimo svajonę

Prieš trejus metus išvykusi gyventi į Angliją, R.Meilutytė vieną po kito ėmė gerinti Lietuvos suaugusiųjų rekordus – šiuo metu jai priklauso net penki Lietuvos moterų rekordai 50 metrų baseine. Tačiau Londono olimpinėse žaidynėse R.Meilutytei buvo prognozuota vieta nuo ketvirtos iki aštuntos. “Pirma olimpiada, pirmos suaugusiųjų varžybos, tad ir ketvirta, penkta ar šešta vieta būtų fantastika. O jai prieš tai nieko grandioziško nelaimėjus (juk dažniausiai sportininkai iš pradžių laimi pasaulio čempionatą, o paskui olimpines žaidynes) išsipildė sportininko viso gyvenimo svajonė. Ji nesustos, jai dar dvi olimpiados prieš akis”, – neabejoja olimpinis plaukimo čempionas Robertas Žulpa.
“Ką R.Meilutytė padarė, niekas nesuprato. Ketvirtas geriausias rezultatas pasaulyje per visą sporto istoriją – vien tai viską pasako”, – priduria Lietuvos plaukimo federacijos generalinis sekretorius Gintautas Bartkus.
Jis svarsto, kad šį laimėjimą lėmė ir tvirtas Rūtos charakteris, ir lietuvio trenerio darbas, kuris pastatė ją ant sportinių bėgių, ir intensyvus rengimasis varžyboms, ir geresnės sąlygos treniruotis Anglijoje.
O kas būtų buvę, jei R.Meilutytė būtų likusi Lietuvoje? Aukso medalio šiandien ji rankose greičiausiai nelaikytų – ir ne vien dėl to, kad Anglijoje treniruotis sąlygos geresnės. Tokių planų anuomet treniruojantis Kaune nė nebuvo kelta ir G.Martinionis su savo auklėtine ketino vykti į olimpiadą Rio de Žaneire po ketverių metų, o kol kas dalyvauti jaunučių varžybose.
“Nuo tada, kai ji pasiekė ryškesnių rezultatų, kalbėjome, kad būtų puiku, jei Rūta būtų medalininkė Rio de Žaneiro olimpiadoje. Manėme, ji jauna ir nereikia skubėti. Jai išvažiavus planai pasikeitė, atsirado šiek tiek didesnis krūvis. Jei būtų likusi Lietuvoje, šįkart aukso medalio, ko gero, neturėtume ir jo tikėtumėmės iš kitos olimpiados”, – pripažino G.Bartkus.
Tačiau Rūtos tėčiui Sauliui Meilučiui to pasirodė maža ir dukterį jis išsivežė į Angliją. Ten jis dirba realibitacijos srityje ir prižiūri neįgaliuosius. Rūta pradėjo lankyti Plimuto plaukimo mokyklą, o ją treniruoti ėmė britas Johnas Ruddas.
S.Meilutis pripažįsta, kad pradėti gyventi kartu, ir dar Anglijoje, jiems abiem su dukra nebuvo lengva. “Iš pradžių Rūta patyrė šoką, nes pasikeitė visa aplinka, ji neteko draugų. Psichologiškai buvo labai sunku. Sunku buvo ir man, nes ji šitiems pokyčiams priešinosi. Bet po truputį, nes yra miela mergaitė, noriai bendrauja, Rūta susirado draugų ir čia pritapo. Kadangi plaukimas buvo pagrindinė jos meilė ir Plimute tikrai galėjo degte degti, Rūta vis labiau prisitaikė, o dabar jaučiasi gerai, yra mėgstama”, – pasakoja sportininkės tėtis, kuris daugiausiai rūpinasi jųdviejų buitimi, apsiperka, gamina valgyti.
S.Meilutis stengiasi, kad prieš penktą valandą ryte besikelianti ir tik vakare grįžtanti Rūta pavalgytų laiku ir sveikai. Į tokią pat rutiną tėvas su dukterimi grįš ir po olimpinių žaidynių. “Nemanau, kad kas nors keisis mūsų kasdienybėje. Tik šiemet atsiras daugiau materialinių galimybių, nes Rūta pasiryžusi padėti šeimai”, – dukterimi didžiuojasi S.Meilutis.
Beje, visi sporto ekspertai dabar R.Meilutytei prognozuoja pergales pasaulio ir Europos čempionatuose. “Be to, manau, kad per artimiausius dvejus metus ši plaukikė pagerins pasaulio rekordą”, – priduria G.Bartkus.

“Veido” interviu su Rūta Meilutyte

VEIDAS: Kada tavo planuose atsirado olimpiada?
R.M.: Praėjusių metų pradžioje, po Europos jaunimo olimpinio festivalio, kuriame įvykdžiau olimpinį normatyvą, bet jo neįskaitė, nes šis festivalis nebuvo įtrauktas į Tarptautinės vandens sporto federacijos tvarkaraštį. Tada supratau, kad galiu patekti į olimpiadą.
VEIDAS: Ko teko atsisakyti, kad pasiektum šį tikslą?
R.M.: Visų pirma teko išvažiuoti į kitą šalį. Kiekvienam žmogui sunku toli nuo namų gyventi, kai nėra šalia visos šeimos, draugų. O vakarėlių atsisakymo nelaikau praradimu ir to man nėra gaila.
VEIDAS: Kas pasikeitė persikėlus į Angliją? Kaip pasikeitė treniruotės?
R.M.: Reikėjo laiko priprasti prie kitokios kultūros, prisitaikyti prie anglų, kad lengviau būtų bendrauti. Draugų susiradau labai greitai: ir tarp plaukikų, ir mokykloje. Taip pat pasikeitė treniruočių sistema, jos pasidarė intensyvesnės – daugiau laiko ir pastangų joms skiriu. Lietuvoje nėra gerų sąlygų treniruotis ir treniruočių sistema ne tokia gera.
VEIDAS: Kaip vertini, kad britų spaudoje dėl tavo pergalės kilo ne mažesnis ažiotažas negu Lietuvoje?
R.M.: Smagu, turėčiau padėkoti britams iš Plimuto, nes suteikė sąlygas treniruotis, garsinti Lietuvos vardą ir pasiekti šį tikslą. O kiek teko matyti, kas vyksta Lietuvoje, tai nerealu, kad tiek žmonių susidomėjo – gal pradės Lietuvoje baseinus statyti, plaukimu domėtis.
VEIDAS: Sulaukusi penkiolikos metų, nedalyvavusi nei Europos, nei pasaulio čempionatuose, įgyvendinai sportininko viso gyvenimo svajonę – laimėjai olimpinį auksą. Kas toliau?
R.M.: Toliau ir bus pasaulio bei Europos čempionatai. Nepasirinkau pati pirmiausia olimpiados, taip išėjo, kad 2011-aisiais į pasaulio čempionatą nevažiavome dėl Europos jaunimo olimpinio festivalio, o į Europos čempionatą negalėjau vykti, nes buvau per jauna. Kitus praleidau rengdamasi olimpiadai.

Į “Veido” klausimus atsako Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Algirdas Raslanas.

VEIDAS: Kad iškovotų olimpinį kelialapį į Londoną, daugeliui sportininkų teko įveikti daugiau barjerų nei kada nors anksčiau. Ar galima teigti, kad Lietuva į šias žaidynes siunčia stipriausią rinktinę nuo nepriklausomybės atkūrimo?
A.R.: Ko gero, tai yra viena stipriausių olimpinių rinktinių šiuo metu. Iš tikrųjų mes svarstome, kiek mūsų sportininkų pretenduoja į prizines vietas (tai nereiškia, kad visi iškovos medalius, bet jų pajėgumas leidžia to tikėtis), ir matome labai daug puikiai pasirengusių – pretenduojančių į pirmą ar antrą aštuntuką. Taigi daug sportininkų ateityje gali pasiekti gerų rezultatų. Jei ne šioje olimpiadoje, tai kitoje jie turi visas galimybes kovoti dėl aukščiausių vietų.
VEIDAS: Buriuotoja Gintarė Scheidt pasirengti Londono olimpiadai gavo maždaug pusantro karto mažiau lėšų, palyginti su 2008-ųjų Pekino žaidynėmis. Sportininkės treneris, taupant lėšas, Londone apsistojo ne viešbutyje, o pigesniame kempinge. Kiek lėšų Lietuva skyrė pasirengti Londono olimpiadai?
A.R.: Šiemet per Olimpinį komitetą ir Kūno kultūros ir sporto departamentą tam skirta per 7 mln. Lt, bet galutinius duomenis, kiek per visus ketverius metus iki olimpiados kiekvienam sportininkui teko lėšų, turėsime rugsėjo viduryje. Negalima lyginti Londono ir Pekino olimpiadų, nes tuomet Lietuvoje dar nebuvo ekonominės krizės. Vykti į Pekiną sportininkams buvo skirta beveik dvigubai didesnė suma nei šiuo metu. Tada buvo daug didesnės galimybės.
Užsienio valstybėse vieno sportininko aptarnaujantį personalą sudaro maždaug devyni žmonės, o Lietuvoje sportininkui padeda dažniausiai tik treneris, retesniais atvejais dar ir kineziterapeutas bei gydytojas. O ką jau kalbėti apie kitas paslaugas, reabilitaciją ir pan. Bet reikia pasidžiaugti, kad, pavyzdžiui, sportinį inventorių mūsų sportininkai turi patį geriausią pasaulyje.
Kad treneris kurį laiką pagyvena kempinge, manau, nieko blogo. Tiesiog žmonės supranta, kokia yra finansinė padėtis, ir aš džiaugiuosi matydamas, kad nepaisydami ne pačių geriausių sąlygų tiek mūsų sportininkai, tiek treneriai labai motyvuoti, pasiryžę visomis išgalėmis siekti aukščiausių rezultatų.
Kita vertus, mūsų patirtis rodo, kad pinigai sporto srityje reiškia toli gražu ne viską. Esame atlikę bandymą – mėginome ieškoti optimalaus sportininkų finansavimo lygio ir paaiškėjo, kad čia vis dėlto yra tam tikros ribos. Minimali, kurios peržengti nevalia, galima sakyti, kaip tik šiemet ir buvo pasiekta, o prieš Pekino olimpines žaidynes kone siekėme maksimalią. Tuomet ir paaiškėjo, kad sportininkų laimėjimų tai pernelyg neliame. Dabar jau esame radę aukso vidurį ir jo bandome laikytis. Tai neužtikrina komfortiškų sąlygų, bet padeda mums remti ne tik pačius geriausius, bet ir dar keliasdešimt perspektyvių sportininkų. Juolab kad jau turime galvoti ir apie Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
VEIDAS: Kalbant apie olimpiadą kaip apie reiškinį rūpi žinoti, kokią reikšmę ji turi visuomenei ir kiek pagrįsti yra teiginiai, kad olimpinės žaidynės, įsivyraujant sportininkų pirkimui ir draudžiamų preparatų vartojimui, praranda savo ankstesnę dvasią?
A.R.: Tai didžiausias pasaulyje sporto renginys, sutelkiantis daug skirtingų sporto šakų atstovų ir kupinas pakilios sportinės dvasios. Visa tai lemia didžiulį žiūrovų susidomėjimą: į Londono olimpinių žaidynių pagrindinių sporto šakų varžybas visi bilietai jau išgraibstyti, tad įsivaizduokite, koks yra ažiotažas. Olimpiada – jau ne tik sporto, bet ir socialinis bei kultūrinis reiškinys.
Olimpinės dvasios iš tikrųjų lieka vis mažiau, nes sporto pasaulyje aktyvi komercializacija. Pinigai sporto srityje sėja blogį: tai dopingo, kitų preparatų ar maisto papildų vartojimas, sutartas rungtynių rezultatas ir net sportininkų pirkimas, labiausiai paplitęs turtingose valstybėse. Taigi sportas tapo didžiuliu verslu, kuris veda nežinia kur.
Kita vertus, Lietuvos sportininkai į visas blogybes įsitraukę dar labai mažai ir tai juos skatina siekti aukštų rezultatų. Jie tikrai vieni labiausiai persismelkusių tikrąja olimpine dvasia.