Olimpinių žaidynių organizatoriai įsitikinę, kad, palyginti su buvusiomis, jos bus aplinkai draugiškiausios.

“Londonas turi visas galimybes laimėti “žalią” olimpinį medalį”, – teigia BBC žurnalistas Rchardas Blackas, remdamasis ekspertais, pasirengimą žaidynėms įvertinusiais kaip ekologiškiausią istorijoje. Galbūt Antikos sporto renginiai šiuo požiūriu ir laimėtų, bet šių laikų olimpiadas ekologiškumu Londonas aplenkė be jokios didesnės konkurencijos.
Olimpinių žaidynių erdvės projektuotojai, inžinieriai, architektai ir technologai į tai kreipė dėmesį pradėdami smulkiausiomis detalėmis ir baigdami arenų konstrukcijomis.
Pavyzdžiui, 9 proc. elektros energijos bus gaunama iš atsinaujinančių šaltinių – ją užtikrins ekologiškos saulės baterijos ir nedidelės vietos jėgainės, kurios naudos biomasę ir tuo pat metu gamins elektrą bei šiltą vandenį. Baseinų ir lietaus vanduo dar kartą bus panaudotas olimpinio miestelio tualetuose.
Be to, visas maistas žaidynių metu bus pakuojamas į perdirbtų medžiagų pakuotes (apskaičiuota, kad per dieną tam prireiks apie 60 tūkst. pakuočių).
Bet svarbiausia, kad po olimpiados šioje vietoje atsiras 3600 nauji butai – daugeliu atvejų nebrangūs ir skirti socialiai remtiniems žmonėms. Olimpinio kaimelio vietoje bus įkurtas didžiausias Europoje per pastaruosius 150 metų miesto parkas. Ir ne bet koks, o ekologiškas.
Jo projektuotojai žada: pasibaigus olimpiadai žaidynių teritorija, kurios vietoje dar neseniai buvo taršus pramoninis rajonas, virs parku. Jame bus galima ne tik aktyviai leisti laisvalaikį, bet ir mėgautis ramybe žvelgiant į skaidrų čia tekančio upelio vandenį bei laukinę gyvūniją.
“Prieš kelerius metus, kaip ir prieš šimtmetį, čia buvo cheminių medžiagų sandėliai, muilo gamyklos, odos perdirbimo fabrikai – visa tai, ko gyventojai nenori regėti kaimynystėje”, – pasakoja Olimpiados aplinkos agentūros atstovas Robas McCarthy pabrėždamas, kad dabar visa tai nugriauta, išvalyta (netgi gruntas bei vanduo) ir ne kenkia, o tarnauja aplinkai bei žmonėms.

Lengviausios konstrukcijos

Atskiro pagiriamojo žodžio nusipelno ir olimpiadai pastatytos arenos. Pavyzdžiui, keturios jų, įskaitant ir didžiulius varžyboms bei treniruotėms skirtus baseinus, bus išmontuotos ir perkeltos į kitas Didžiosios Britanijos vietas. Tai įmanoma tik dėl to, kad arenos buvo statomos naudojant itin lengvas metalines konstrukcijas (beje, jos pagamintos iš perdirbtų dujotiekių vamzdžių ir sveria du kartus mažiau nei tokio paties dydžio konstrukcijos iš įprasto metalo).
Apskritai pagrindinis olimpinis Londono stadionas bus iš lengviausių per visą sporto istoriją konstrukcijų, nes netgi jo stogas uždengtas specialia į PVC plėvelę panašia medžiaga, “sutaupiusia” tūkstančius tonų svorio.

Paskatins ekonomikos augimą

Nors visas ekologinis pasirengimo olimpiadai stebuklas atsiėjo per 11 mlrd. svarų sterlingų, iš kurių 500 mln. teko atseikėti pagrindiniam stadionui, Didžiosios Britanijos ekonomistai prognozuoja, kad Londono olimpinės žaidynės ne tik nebus nuostolingos, bet net ir gerokai praturtins valstybę bei taps pelningiausia olimpiada.
“Lloyds Banking Group” parengtoje ataskaitoje sakoma, kad iki 2017 m. Londono žaidynės valstybės biudžetui padovanos 16,5 mlrd. svarų sterlingų ir padės sukurti 62 tūkst. darbo vietų. “Lloyds Banking Group”, kuriai priklauso olimpiadą remiantis “Lloyds TSB” bankas, atstovai teigia, esą trečdalis naudos, kuri vertinama 5 mlrd. svarų sterlingų, bus gauta per penkerius metus po žaidynių – kai olimpiniai objektai bus pradėti naudoti kitoms reikmėms.
Ekspertai apskaičiavo, kad didžiausios naudos iš olimpiados gaus statybų sektorius, nes iki 2017 m. jam bus skirta net 13,5 mlrd. svarų sterlingų. Dar jie pabrėžia, kad Didžiosios Britanijos žmonių laukia laimės efektas, nes olimpiada pagerins visuomenės nuotaiką ir vartotojus paskatins išlaidauti.
Palyginkime: Kinija iš 2008 m. olimpinių žaidynių uždirbo 1 mlrd. juanių, arba 146 mln. dolerių, 2004 m. Atėnų olimpinės žaidynės Grakijai irgi teatnešė 155 mln. dolerių pelną.

Kuri stipresnė – į Londono olimpiadą besiruošianti Lietuvos krepšinio rinktinė, ar legendinė komanda, kuri 1992 m. Barselonoje pirmą kartą žaidė už nepriklausomą Lietuvą ir pelnė olimpinę bronzą?

Apie tai svarsto buvęs krepšininkas Sergėjus Jovaiša, dabartinės rinktinės narys Jonas Valančiūnas, krepšinio sirgalių lyderis Tomas Balaišis – Sėkla bei sporto komentatorius Linas Kunigėlis.
Neseniai vienas JAV rinktinės lyderių Kobe Bryantas viešai pareiškė, jog šių metų amerikiečių rinktinė galėtų įveikti vadinamą „Svajonių komandą“, kuri 1992 m. Barselonos olimpiadoje be konkurencijos pelnė auksą. Tokios kalbos išprovokavo pasvarstyti, kuri Lietuvos komanda yra geresnė – dabartinė, ar taip pat žengusi ant apdovanojimų pakylos Barselonoje, su tokiais žaidėjais, kaip Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Artūras Karnišovas, Šarūnas Marčiulionis ir kiti. Tąkart žemėlapyje ką tik atsiradusios Lietuvos krepšininkai nustebino visą pasaulį, ant kaklo užsikabindami olimpinius bronzos medalius.
„Amerikiečių dabartinė komanda yra stipresnė, o mūsų stipresnė yra ana, 1992 metų“, – mano buvęs Lietuvos rinktinės žaidėjas Sergėjus Jovaiša, – „Stipresni buvome dėl individualių žaidėjų meistriškumo, iš kurių visada sulaukdavai, ko tikiesi. O dabartiniai žaidėjai irgi stiprūs, bet jiems reikia tinkamų aplinkybių, kad parodytų aukščiausias savo galimybes“. Pasak S. Jovaišos, 1992 m. komanda nebuvo tokia atletiška ir fiziškai pajėgi, kaip dabartinė, tačiau jie jautėsi esantys krepšinio elite.
Lietuvos krepšinio sirgalių lyderis Tomas Balaišis – Sėkla mano, kad komandas lyginti yra sunku – kiekviena turi savų pliusų ir savų minusų. „Dėl centrų niekas nesiginčys – Sabonis yra geriausias. Bet dabartinėje komandoje geri centrai yra ir R.Javtokas bei J. Valančiūnas. Jiems – dar viskas prieš akis. O tokio įžadėjo, kaip Šarūnas Jasikevičius, manau, senoji rinktinė neturėjo“, – sako barzdotasis krepšinio sirgalius.
Krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis taip pat mano, kad apie komandų pranašumą galima tik spėlioti.  „Aš geriau pasakyčiau taip – iš tų abiejų rinktinių būtų galima suburti tokį Lietuvos rinktinės dvyliktuką, kuris galėtų varžytis su bet kuria pasaulio komanda. Gal tos originaliosios 1992-ųjų JAV “Svajonių komandos” mūsiškiai ir neįveiktų, bet, manau, įtampa būtų iki paskutinių sekundžių“,- mano L. Kunigėlis.
Dabartinės Lietuvos olimpinės rinktinės narys, jaunoji krepšinio žvaigždė Jonas Valančiūnas komandų stiprumo lyginti nesiryžo.  Tačiau  žaidimų skirtumus pakomentavo: „Kai buvo žaidžiamos legendinės rungtynės Barselonoje 1992 m., aš gulėjau vystykluose, man tebuvo keli mėnesiai.  Vėliau mačiau tų rungtynių įrašus. Žaidimas nuo tada pagreitėjo, patobulėjo. Tada vyrų žaidimas buvo labiau paremtas vidine jėga, o ne techninėmis galimybėmis. Man tų laikų krepšininkai visi yra didvyriai, visi anuo metu dėl Lietuvos guldė savo galvas“,- telefonu iš pasirengimo Olimpiadai stovyklos Druskininkuose komentavo J. Valančiūnas.
Lietuvos krepšininkai jau kitą savaitę išskris Londoną, kuriame jų laukia olimpinės kovos. O išvysti, kaip žaidžia 1992 komanda, dar kartą progą turėsime šį rugsėjį, kuomet didžiuosius kino teatrų ekranus pasieks jos legendą pasakojantis filmas „Kita svajonių komanda“.

Dauguma kelialapius iškovojusių olimpiečių jau pakeliui į Londoną. O kokiu ritmu gyvena tie sportininkai, kuriems iki kelialapio trūko visai nedaug, bet dėl to, kad patyrė traumų, atrankos varžybose pristigo jėgų ar sėkmės, jie bus priversti olimpines kovas stebėti per televiziją?

Iki olimpinių kovų pradžios neliko nė dviejų savaičių. Visi olimpiniai kelialapiai jau išdalyti, o į Londoną vykstantys atletai žino, kad kita tokia proga pasivaržyti bus suteikta negreitai – po ketverių metų. Ir tą galimybę vėl teks išsikovoti. Kiek džiaugsmo suteikia išsvajotas olimpinis kelialapis ir kiek nuoskaudos tenka nuryti jo nepelnius, geriausiai žino tie, kuriems abu šiuos jausmus teko patirti.
Palyginti su 2008 m. Pekino olimpinėmis žaidynėmis, patyrusių individualių sporto šakų atstovų, dalyvavusių daugiau nei vienoje olimpiadoje, Londone bus beveik trečdaliu mažiau. Šiųmetėje rinktinėje nepamatysime viso būrio gerai pažįstamų olimpiečių. Vieni sportininkai, tokie kaip trejų olimpinių žaidynių dalyviai dviratininkė Edita Pučinskaitė, baidarininkas Alvydas Duonėla ar net ketveriose žaidynėse dalyvavęs ir du medalius pelnęs penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis, jau baigė karjerą, kitų Londone nebus dėl atrankos varžybose patirtų nesėkmių ar olimpinę svajonę sudaužiusių traumų. Tarp tokių senbuvių esama tikrų rekordininkų: nepamatysime ketverių žaidynių dalyvių ėjikės Sonatos Milušauskaitės, trijose olimpiadose kovojusių plaukikų Rolando Gimbučio ir Sauliaus Binevičiaus.

O praėjusią savaitę paaiškėjo, kad dėl dopingo skandalo teisės dalyvauti olimpiadoje bei Europos vicečempiono titulo neteko ir 21 metų sunkiaatletis Aurimas Didžbalis. Sankcijos pritaikytos paaiškėjus, kad sportininko šlapimo mėginyje, paimtame 2012 m. Europos sunkiosios atletikos čempionato metu, aptikta medžiagų, kurios viršija leistiną normą.

Be to, už šių žaidynių borto liko badmintonininkas Kęstutis Navickas.

Penkiakovininkų rokiruotė

Edvinas Krungolcas, kol kas dalyvavęs dvejose olimpinėse žaidynėse, penkiakovininkų pasirodymą Londone stebės kaip žiūrovas. Prieš ketverius metus Pekine triumfavusiam sportininkui olimpines kortas sumaišė kojos trauma. Šiuo metu nuo penkiakovės besiilsinčiam atletui olimpinis kelialapis iš rankų išslydo dukart: prieš 2000 m. Sidnėjaus žaidynes pritrūko sėkmės, o šiemet ginti vicečempiono titulo neleido trauma.
„Kartėlis lieka ilgam, gali būti, kad jį dar labai ilgai jausiu – vis pagalvosiu, kad jeigu būčiau ten buvęs, viskas būtų kitaip. Bet nieko nepadarysi. Kada buvo skaudžiau likti namie? Turbūt per 2000-ųjų olimpines žaidynes. Juk tai būtų buvusi pirmoji mano olimpiada. Tokie startai labai svarbūs žiūrint į ateitį. O dabar tiesiog taip susiklostė aplinkybės“, – dėl skirtingų priežasčių praleistas žaidynes lygina sportininkas.
Olimpiniams medalininkams E.Krungolcui ir A.Zadneprovskiui nevykstant į žaidynes, savo progos sulaukė Justinas Kinderis, anksčiau turėdavęs užleisti vietą patyrusiems penkiakovės meistrams, nes olimpinėse žaidynėse šaliai daugiausiai gali atstovauti keturi penkiakovininkai – du vaikinai ir dvi merginos. Londone bus trys mūsų šalies atstovai – debiutantai J.Kinderis ir Gintarė Venčkauskaitė bei antrose žaidynėse dalyvausianti šių metų Europos čempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
„Nors J.Kinderiui tai bus pirmoji olimpiada, jis gana patyręs ir labai stiprus sportininkas. Kokios mūsų penkiakovininkų galimybės? Yra galimybių iškovoti du medalius, jie pajėgūs tai padaryti, o ar tie medaliai bus iškovoti – matysime“, – kolegų galimybes vertina E.Krungolcas.

Nepasiseka ir vicečempionams

Kovas Londone praleis ir trejų olimpinių žaidynių dalyvis imtynininkas Mindaugas Ežerskis. „Aišku, kad skaudu. Bet laikas gydo žaizdas, todėl po truputį praeina. Kai esi įsitikinęs, kad darbą padarysi, bet jo nepavyksta atlikti, lieka apmaudas. Ir planai iš karto keičiasi – norėjau olimpiadoje kuo geresnį rezultatą parodyti, o dabar tenka padėti ruoštis kitiems komandos nariams. Olimpiada dažnai atskleidžia, kad pasirodymui įtakos turi ne vien pajėgumas, – neretai svarbesnis tampa imtynininko noras, psichologija ir vidinis susitvardymas. Abu mūsų olimpiečiai – Aleksandras Kazakevičius ir Edgaras Venckaitis yra pajėgūs ir gali pasiekti daugiau, nei iš jų tikimasi. Jiems reikėjo patekti tarp 18 stipriausių pasaulyje savo svorio kategorijos imtynininkų, taigi atranka buvo labai sunki, konkurencija didžiulė. Ne man vienam nepasisekė“, – šyptelėjo imtynininkas.
Mūsų šalies imtynininkai iš kovo mėnesį vykusio Europos čempionato grįžo itin gerai nusiteikę. Senojo žemyno pirmenybių sidabrą iškovojo M.Ežerskis, pirmą svarų suaugusiųjų varžybų bronzos medalį pelnė A.Kazakevičius, o vyrų komanda šoktelėjo į iki tol Lietuvos imtynių istorijoje neregėtas aukštumas – šeštą vietą. Vis dėlto po šio triumfo patirties nestokojantis M.Ežerskis užsiminė, kad po mėnesio lyderiai gali būti jau kiti. Ir, deja, buvo teisus.
Imtynininkai į Londoną galėjo pakliūti gerai pasirodydami 2011-ųjų pabaigoje vykusiame pasaulio čempionate arba šiemet surengtuose trijuose papildomuose atrankos turnyruose – Kinijoje ir Bulgarijoje balandį arba Suomijoje gegužę. „Kinijoje nepavyko, todėl vykdami į Suomiją žinojome, kad kitos galimybės nebus. Greičiausiai šis žinojimas ir sutrukdė. Prisiminus, kad tai paskutinis šansas, galbūt ir sudrebėjo kojos, – prisipažino imtynininkas, ir Kinijoje, ir Suomijoje pralaimėjęs pusfinalio kovą ir likęs per vieną žingsnį nuo olimpinio kelialapio. – Bet gyvenimas tuo nesibaigia, reikia žiūrėti į priekį“, – prisimindamas trenerio žodžius, liūdesį šalin veja M.Ežerskis.

Planus jaukiančios traumos

Pasitraukus garsiosioms mūsų plento dviratininkėms, nelikus vyrų treko rinktinės, šiek tiek sumažėjo dviratininkų komanda, o Londono olimpiniame treke rungtyniaus vienintelė Simona Krupeckaitė. „Dviratininkų komandą sudaro penki žmonės, dar trys priklauso rezervui. Jei ne Vilijos Sereikaitės trauma, mūsų persekiotojų komanda nebūtų atsidūrusi rezervo sąraše. Prieš Europos čempionatą merginos nuo varžovių buvo gerokai atitrūkusios, be vargo būtų iškovojusios kelialapį, bet koją pakišo traumos, nuo kurių, deja, niekas nėra apsaugotas. Apskritai šį sezoną patyrėme nemažai visokių nesėkmių, tiek traumų seniai nėra buvę“, – apgailestauja Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) generalinis sekretorius Vaclovas Šiugždinis.
Šį sezoną traumos dviratininkus tikrąja šio žodžio prasme persekiojo. Gintarė Gaivenytė pernai vasarą patyrė labai sunkią stuburo traumą, bet sugebėjo atsigauti ir tik griežtas teisėjo verdiktas lėmė, kad ji kartu su S.Krupeckaite neiškovojo komandinio sprinto rungties kelialapio. Per lemiamas atrankos varžybas lūžęs raktikaulis užkirto kelią į Londoną Aušrinei Trebaitei, kuriai tereikėjo aplenkti vieną silpnesnę varžovę. Prieš kelis mėnesius per lenktynes raktikaulį susilaužė Ramūnas Navardauskas. Laimė, jis spėjo atsigauti ir net po vieno prestižinių daugiadienių „Giro d‘Italia“ lenktynių etapo apsivilko lyderio marškinėlius. Nespėjusi atsidžiaugti pagaliau iškovotu kelialapiu, iki žaidynių likus nepilnam mėnesiui per treniruotę delnikaulį susilaužė ir dar kelis pirštus išsinarino tarp šešiolikos stipriausių BMX dviratininkių patekusi Vilma Rimšaitė.
„Kas galėjo pagalvoti, kad nutrūks dviračio grandinė, juk tos grandinės nėra tokios paprastos“, – dėl lyg lavina užgriuvusių dviratininkų traumų apgailestauja V.Šiugždinis.
Grandinė nutrūko prieš pat kalną, greitis buvo didelis, tad V.Rimšaitė į viršukalnę trenkėsi visa jėga. „Vilma vyks į Londoną, bet praleidus tam tikrą laiką kovoti bus sudėtinga“, – sakė LDSF gen. sekretorius.

Kada finišuoti nebereikia

Pastarosiose ketveriose žaidynėse buvusiai stipriai ir gausiai plento dviratininkių rinktinei, kaip galiausiai paaiškėjo, Londone atstovaus viena Rasa Leleivytė. „Kai rungtyniavo mūsų plento žvaigždės – keturios merginos, galėjo stipriai padėti ir viena kitai, ir tai lyderei, kuri tą dieną jausdavosi stipriausia. Dabar ta pagalba kuklesnė, tenka sprinto savybių turinčiam žmogui bandyti savo jėgomis siekti rezultato. R.Leleivytė pasižymi stipriu finišu, bet jai vienai teks jį su pirmąja grupe pasiekti. Jeigu į finišą atvažiuosi su antrąja grupe, finišuoti jau nebereikės“, – juokauja V.Šiugždinis.
Norint turėti ir išlaikyti vyrų treko rinktinę, reikia daugybės pinigų. Visų pirma dviratininkus reikėtų pervilioti iš užsienio klubų, pasiūlyti panašius kontraktus. Merginas pavyksta išlaikyti todėl, kad trekininkių rinktinę finansuoja Lietuvos olimpinis sporto centras. Už aukštus rezultatus gaunama tam tikra pinigų suma, kurios pakanka tiek trekininkėms Lietuvoje išlaikyti, tiek į varžybas važinėti. „Jeigu bent viena šios sistemos dalelė sugriūtų, neliktų ir moterų treko rinktinės, – perspėja LDSF gen. sekretorius. – O įvairūs etapai dažnai vyksta tolimose šalyse – Australijoje, Kinijoje, Kolumbijoje ir pan., todėl kelionės labai iškrausto mūsų kišenes.“

Kazio Steponavičiaus, Lietuvos misijos vadovo pavaduotojo, LTOK olimpinių sporto programų direkcijos direktoriaus, komentaras

Tikėjome, kad kelialapius iškovos patirties turintys ir ne kartą olimpinėse žaidynėse dalyvavę Edvinas Krungolcas, Mindaugas Mizgaitis, Mindaugas Ežerkis, treko persekiojimo komanda, plento moterų rinktinė – tikėjomės, jog bus trys merginos, o liko tik viena. Manėme, kad ir boksininkai Daugirdas Šemiotas bei Vitalijus Subačius vyks į Londoną. Iš debiutantų galima paminėti tenisininką Ričardą Berankį, kurį reitingų lentelėje žemyn nustūmė trauma, o vardinio kvietimo jis negavo. Yra šiokių tokių nusivylimų, bet Venesueloje vykęs krepšininkų atrankos turnyras puikiausiai parodė, kokia yra konkurencija ir kaip sunku patekti į olimpiadą.
Dar reikia pridurti, kad ne vienoje šalyje varžovai turi visai kitokias sąlygas sportuoti, gauna visai kitokį finansavimą. Mūsų olimpiečiai pagal išgales buvo optimaliai finansuojami, didžiausio meistriškumo sportininkais stengėmės ir finansiškai, ir kitaip pasirūpinti, bet vis tiek mums nėra ko lygintis su kitų šalių varžovais. Nereikia žiūrėti į tolimas turtingas šalis – puikiai žinome, kokios sąlygos sudarytos ir koks finansavimas skiriamas kaimyninėje Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Todėl pagal mūsų šalies pajėgumus – ir ekonominius, ir finansinius – 63 olimpiečiai su vyrų krepšinio komanda yra labai puikus rezultatas.

„Veidas“ ir šiais metais spausdina rašinių ciklą „Elitas, kuriuo galime didžiuotis“ ir supažindina su išskirtiniu talentu bei gabumais apdovanotais jaunuoliais. Pirmoji pažintis – su šešiolikmete Giedre Širvinskaite, skinančia laurus Lietuvos ir tarptautinėse gamtos mokslų olimpiadose.

Būsimoji Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos vienuoliktokė Giedrė Širvinskaitė į tarptautinę olimpiadą pernai vyko pirmą kartą, tačiau savo amžiaus grupėje iš lietuvių pasirodė geriausiai. Kėdainietė fizikos, chemijos bei biologijos užduotis įveikė geriau ir už daugelį kitų šalių jaunuolių, tad iš tarptautinės jaunių gamtos mokslų olimpiados, vykusios Pietų Afrikos Respublikoje, parsivežė sidabro medalį.
Giedrės mokytojai neabejoja, kad aukščiausius įvertinimus mergina pelnytų ir kitų mokslų pasauliniuose konkursuose, nes jai visi dalykai puikiai sekasi. Tačiau Giedrei arčiausiai širdies biologija ir biochemija.
Vos dešimt klasių baigusi mergina, paėmusi į rankas vaistų dėžutę ar kosmetikos priemonę, jau dabar vardija, dėl ko dedama vienų ar kitų medžiagų, kaip jos tarpusavyje veikia ir ką iš to gauna mūsų organizmas.
Štai neseniai namie radusi smegenų veiklą gerinančių papildų pakuotę, namiškiams atskaitė paskaitą, kokį tokios piliulės gali turėti poveikį. „Į maisto papildų sudėtį įeinantis fosfatidilserinas – svarbi medžiaga ląstelės membranai, tačiau priklauso nuo to, kurioje ląstelės pusėje ji atsidurs. Jeigu išorinėje, gali ląstelę sunaikinti“, – dėsto Giedrė.
Apie biologinius ir cheminius procesus gimnazistė gali daug pasakoti. Pavyzdžiui, šiuo metu ji skaito apie Krebso ciklą – medžiagų apykaitos grandinines reakcijas. Nors pagal mokyklos programą į tokius dalykus Giedrei nereikėtų gilintis, ji jau kremta anglų kalba parašytas mokslines knygas, skirtas universitetų studentams.

Užrašų knygutėje – tailandiečių rašto pavyzdžiai, adrenalino formulės

Į klausimą, kodėl jai patinka gilintis į įvairius sudėtingus procesus, vykstančius gamtoje, žmonių ir gyvūnų organizmuose, Giedrė atsako nedaugžodžiaudama: „Tiesiog įdomu.“
Beje, ir apie asmeninį gyvenimą, laisvalaikį gabi mergina nelinkusi atvirai pasakoti. Su bendraamžiais tuščiai plepėti jai taip pat neįdomu. Pasak G.Širvinskaitės chemijos mokytojos Rasos Lažinskienės, tik nuvykusi į olimpiadas, kuriose susitinka su bendraminčiais, Giedrė tarsi atsigauna – iš tylios, uždaros merginos tampa daug bendraujančia ir savo sritį puikiai išmanančia jaunąja mokslininke.
„Pastebiu, kad su klasės draugais Giedrei bendrauti nykoka, ji atrodo atsiskyrusi, mat savo bendraamžius yra gerokai praaugusi. Net tais retais kartais, kai dalyvauja mokyklos renginiuose, būna paskendusi savo mintyse, tarsi nuplaukusi kažkur kitur. O klasės draugai su ja bendrauja labai pagarbiai. Daugeliui jų nesuvokiama, kad bendraamžė mąsto visai kitaip nei jie“, – atskleidžia R.Lažinskienė.
Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos chemijos mokytoja prisipažįsta per dvidešimt pedagoginio darbo metų pirmą kartą mokanti tokį vaiką. Pasak R.Lažinskienės, Giedrė uždavinius retai sprendžia taip, kaip buvo aiškinama per pamoką. Teisingą atsakymą ji randa išnarpliojusi uždavinį savaip – visai iš kito galo. „Su Giedre labai įdomu bendrauti ne tik apie chemiją, nes ji domisi labai skirtingais dalykais. Jai viskas įdomu, tačiau kad atsiskleistų, reikia gerokai pakutenti“, – atskleidžia R.Lažinskienė.
Dalyvaudama tarptautinėje olimpiadoje, Giedrė ne tik kartu su bendraminčiais iš viso pasaulio tobulino chemijos, fizikos ir biologijos žinias, bet ir rado laiko pasimokyti egzotiškos afrikiečių kalbos. „Kai su Ganos komanda kartojomės, kaip spręsti uždavinius su gravitacijos konstanta, išmokau ir keletą Ganos akanų kalbos žodžių, suskaičiuoti iki dešimties“, – prisimena gimnazistė.
Be to, jai didelį įspūdį padarė galimybė pavartyti biologų biblija vadinamos knygos „Campbell biology“ kinišką variantą. „Bandžiau ją iššifruoti. Ir visai neblogai sekėsi. Išmokau keliasdešimt hieroglifų. Labai norėčiau turėti tą knygą. Tikiuosi, teks dar kartą ją pamatyti“, – tokios yra dešimt klasių baigusios gimnazistės svajonės.

Pirmas mokslinis pranešimas – pradinėse klasėse

R.Lažinskienė pabrėžia, kad nors gabios merginos domėjimosi laukas labai platus, jos niekas neprivers gilintis į tuos dalykus, kurie jai atrodo nereikalingi. Pedagogės teigimu, net prieš olimpiadas Giedrės nepavyksta pakreipti ta linkme, kuria, mokytojų manymu, reikėtų judėti. Pagalbos ji taip pat retai prašo, visiems konkursams ruošiasi savarankiškai. „Jeigu labai zyziu, kad ateitų kartu papildomai pasimokyti, tai prisikviečiu. Dažniausiai išgirdusi per pamoką kokį naują dalyką ar užkliuvusi už kokio fakto lenda vis gilyn, kol išsiaiškina viską, kas įdomu“, – pastebi R.Lažinskienė.
Giedrė įsitikinusi, kad mokytojos visko neišmokys, knygose taip pat nėra visos ją dominančios informacijos, tad daugiausiai žinių ji parsiveža iš Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA), padirbėjusi laboratorijose. Tokios užduotys, kaip apskaičiuoti, kiek yra chlorofilo viename augalo lape, jai itin įdomios.
Giedrės biologijos mokytoja Irena Ūsienė pasakoja, kad mergina skaito daug knygų apie biologiją, tačiau bet ko neįsiūlysi. Užtat pamačiusi mokytojos kabinete naują mikropreparatų rinkinį, skirtą stebėti mikropreparatams pro mikroskopą stebėti ir jiems atpažinti, metė visus darbus ir ėmėsi savarankiškai tyrinėti miniatiūrinius objektus. Pasak I.Ūsienės, Giedrė dažnai, niekieno neskatinama, pasiėmusi lupą tyrinėja ir augalų žiedus.
Gimnazistės mama Janina Širvinskienė prisimena, kad Giedrė, būdama vos trejų ketverių metų, jau domėjosi gamta, gyvūnais. „Kartą parbėgo namo net pasikūkčiodama nuo ašarų dėl to, kad drugeliui kojytė „nulūžo“, – pasakoja J.Širvinskienė.
Beje, būdama vos aštuonerių metų Giedrė sugalvojo auginti sraiges, kad parengtų išsamų mini mokslinį pranešimą, kurį kartu su seserimi skaitė konferencijoje „Gamta ir mes“.
„Mokytojai giria Giedrę ir už jos piešinius, siūlo dalyvauti konkursuose, tačiau ji nenori. Taip pat ji patenka ir į lietuvių, matematikos rajonines olimpiadas, bet ne visada spėja dalyvauti. Nors retai matau ją ruošiančią namų darbus, mokosi vien dešimtukais“, – Giedrės gabumus vardija J.Širvinskienė. Ir priduria, kad nuo pirmos klasės dukra žiniomis visose srityse gerokai lenkė bendraamžius.
„Tikriausiai aš dėl to kalta, – juokiasi Giedrės mama. – Nuo mažų dienų abi dukras skatinau pamėgti knygas, kartodavau, kad iš jų galima sužinoti begalę įdomių dalykų, ir taip užkrėčiau skaitymu. Giedrė penkerių metų jau pati skaitydavo storiausias Anderseno pasakų knygas. O kaip išmoko skaityti, net nepastebėjau.“

Lenkia dvyliktokus

G.Širvinskaitė sako kol kas negalvojanti apie būsimas studijas ar ateities planus, tikina neturinti ir ambicingų tikslų, tačiau jos mokytojai merginą regi kaip mokslininkę. „Jau dabar matyti, kad tai mokslininko tipo žmogus. Ji užsispyrusi, savarankiška. Atlikdama užduotis per pamokas visada parodo, kad žino daugiau, nei reikalaujama“, – giria savo mokinę I.Ūsienė.
NMA direktoriaus pavaduotojas Paulius L.Tamošiūnas taip pat pastebi, kad Giedrė net iš kitų itin gabių vaikų išsiskiria užsispyrimu ir gebėjimu susikoncentruoti. „Ji pasižymi ne tik cheminiu bei matematiniu mąstymu, bet ir geromis rankomis. Tai mokslininkui labai svarbu. Nors pernai ji dar nebuvo baigusi dešimt klasių, atlikdama užduotis laboratorijoje dažnai lenkdavo ir dvyliktokus. Mat Giedrė nebijo kažką ne taip supilti, – tiesiog ima ir daro. Be to, dažniausiai jai pavyksta“, – atskleidžia P.L.Tamošiūnas, padedantis Giedrei tobulėti biochemijos srityje.
Jo žodžiais, iš NMA besimokančių išskirtiniu talentu apdovanotų vaikų Giedrė dar išsiskiria ir tvirtu charakteriu, mat kaip pasakys – taip ir bus.
Beje, biologijos olimpiadose ji visada stengiasi kuo geriau pasirodyti, tačiau ne dėl garbės, o, kaip pati sako, kad galėtų pasilyginti su kitais dalyviais, kiek žino ir moka. „Giedrei laimėjimai – tai vidinė motyvacija įrodyti sau ir kitiems, kad gali vis daugiau pasiekti. Be to, konkursai – didžiausia pasitikėjimo savimi dozė. Neabejoju, kad Giedrė dar ne kartą eis atsiimti aukščiausių apdovanojimų tarptautinėse olimpiadose ir konkursuose“, – apibendrina P.L.Tamošiūnas.

Giedrės Širvinskaitės laimėjimai

5–8 klasės: pirmos vietos Kėdainių rajono matematikos, fizikos ir technologijų, biologijos olimpiadose.
9 klasė: antra vieta Lietuvos mokinių biologijos olimpiadoje, pirmos vietos Lietuvos mokinių olimpiadų matematikos, fizikos, chemijos ir biologijos Kėdainių rajono etapuose, antra vieta lietuvių kalbos olimpiadoje ir J.Janickio chemijos konkurse.
10 klasė: antra vieta tarptautiniame biologijos ir chemijos konkurse, pirma vieta Lietuvos mokinių biologijos olimpiadoje, Lietuvos mokinių gamtos mokslų olimpiadoje, sidabro medalis tarptautinėje jaunių gamtos mokslų olimpiadoje (Pietų Afrikos Respublika).

Sporto pasaulyje toli į ateitį neprognozuojama – dažniausiai apsiribojama būsima olimpiada. Artimiausios vasaros olimpinės žaidynės Londone prasidės jau po 80 dienų, tad dabar visas dėmesys skiriamas joms. Vis dėlto, kol stipriausi šalies sportininkai rengiasi kovai dėl medalių, jiems auga pamaina. Pasak jau 24 metus Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento pareigas einančio Artūro Poviliūno, jaunieji talentai yra išryškėję ir puoselėjami.

VEIDAS: Profesionalus sportas sulig Londono olimpinėmis žaidynėmis nesibaigs: laukia 2016 m. olimpiada Rio de Žaneire, Europos ir pasaulio čempionatai. Jūsų vertinimu, kokios Lietuvos sportininkų ateities perspektyvos?
A.P.: Taip, mes gyvename olimpiniais ciklais. Dabartiniai priemonių planai ir programos yra patvirtintos iki Londono olimpinių žaidynių. Tačiau tai nereiškia, kad negalvojame, kaip mūsų jaunieji sportininkai rengiasi būsimoms žaidynėms. Per pastaruosius ketverius metus LTOK finansavo jaunimo programas, Lietuvos jaunieji sportininkai dalyvavo Europos vasaros ir žiemos olimpiniuose festivaliuose. Pavyzdžiui, praėjusiais metais 54 sportininkai, 16–17 metų jaunuoliai, dalyvavo Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Turkijoje. Ten jie pasirodė labai gerai – iškovojo dešimt medalių. Pagal medalių skaičių Lietuva užėmė dešimtą vietą Europoje.
2010 m. dalyvavome pirmosiose jaunimo vasaros olimpinėse žaidynėse Singapūre. Ten irgi pasirodyta šauniai: dalyvavo 22 sportininkai, parvežti penki medaliai. Singapūro žaidynių nugalėtojai boksininkas Evaldas Petrauskas, irkluotojas Rolandas Maščinskas jau turi kelialapius į Londono žaidynes.
Taigi talentai išryškėję, mūsų treneriai juos rengia ateičiai. Geriausiems jauniems sportininkams yra sudarytos optimalios sąlygos tobulėti.
VEIDAS: Vadinasi, bus kam deramai pakeisti senosios kartos olimpiečius Virgilijų Alekną, Edviną Krungolcą, Andrejų Zadneprovskį, Ramūną Vyšniauską ir kitus?
A.P.: Taip, potencialių jaunų sportininkų randame ir juos puoselėjame. Žinoma, profesionalus sportas reikalauja nemenko finansavimo. Lietuvos sporto biudžetas vargu ar didės, o ilgainiui lėšų reikės didesnių. Ar jų bus – sunku pasakyti. Jeigu nebus, tada tiesiog reikės sumažinti remiamų talentų skaičių. Negali duoti po truputį visiems ir tikėtis gerų rezultatų. Liūdna, bet finansavimą gaunančių sportininkų ateityje gali sumažėti.
VEIDAS: Ar daugės tokių atvejų, kaip Donatos Rimšaitės, kada talentingas Lietuvos sportininkas pasirenka atstovauti kitai šaliai?
A.P.: Gyvename demokratinėje Europoje. Kiekvienas pilietis turi savo teises ir pareigas. Todėl negalime pasakyti, kad ateityje tokių atvejų nepasikartos.
VEIDAS: Kokios prognozės dėl sporto infrastruktūros plėtros – ar čia galime tikėtis permainų?
A.P.: Apie infrastruktūros gerinimą daug kalbama įvairiais lygmenimis: darželiuose, mokyklose, universitetuose, tarp suaugusiųjų. Deklaruojama, kad sportas turi būti prieinamas visiems. Bet pradėkime nuo darželių. Kur yra darželiai, kuriuose būtų salės, patalpos vaikams užsiimti kūno kultūra? Kylame aukščiau: vidurinės mokyklos, gimnazijos – tik vienetai, kuriose viskas deramai įrengta. Aukštosios mokyklos apskritai mano, kad kūno kultūros nebereikia.
Bet tikiu, kad ateityje padėtis keisis. Žmonės patys pradės suprasti sporto ir sveikatos reikšmę. Tai vyksta jau dabar. Pavyzdžiui, pažiūrėkite, kaip per trejus metus Vilniuje padaugėjo dviratininkų.
VEIDAS: Bet dviračių takų nepadaugėjo.
A.P.: Jų plėtra irgi planuojama. Dėl to į ateitį aš žiūriu optimistiškai, tik viską stabdo bendra šalies ekonomika. Kad įvyktų pokyčių, ji turi kilti į viršų.
VEIDAS: Kokių vilčių galime puoselėti dėl Londono olimpinių žaidynių?
A.P.: Turime nemažai sportininkų, kurie pasaulio ar Europos čempionatuose yra stovėję ant pjedestalų. Daugiausiai vilčių teikia dviratininkė Simona Krupeckaitė, neseniai iš pasaulio čempionato parvežusi sidabro medalį, boksininkas Egidijus Kavaliauskas, pernai pasaulio čempionate buvęs trečias, buriuotoja Gintarė Scheidt. Neabejoju, kad dėl medalių kovos ir Virgilijus Alekna, Austra Skujytė, Laura Asadauskaitė, Aurimas Didžbalis, Mindaugas Griškonis, Jevgenijus Šuklinas bei kiti – daug šiųmečių olimpiečių turi potencialo.
VEIDAS: Kiek medalių tikisi pats komitetas?
A.P.: Manau, visi būtume patenkinti ir laimingi, jeigu iš Londono mūsų sportininkai parvežtų bent du medalius. Nesvarbu, kokios spalvos ir kokios sporto šakos. Konkurencija bus milžiniška, bet galimybių tikrai turime.
VEIDAS: Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui vadovaujate nuo 1988 m. Dabartinė jūsų kadencija baigsis šiemet rudenį. Ar balotiruositės dar kartą?
A.P.: Jeigu šiandien, prieš pat Londono žaidynes, pasakyčiau, kad žadu pasitraukti iš posto, tarsi pareikščiau, kad nusiimu visą atsakomybę už būsimus rezultatus Londone. Neskubinkime įvykių, viskam savas laikas. Sportininkams, treneriams, federacijų vadovams, kurie manęs jau klausė apie ateities planus, atsakiau, kad tarsimės, svarstysime. Jeigu, kaip ankstesniais metais, sulauksiu didelio palaikymo, tai balotiruosiuosi. Kas bus išrinktas vadovu, spręs LTOK generalinė asamblėja. Nemažai priklausys ir nuo to, su kokiomis nuotaikomis grįšime iš Londono.

Vakar paaiškėjo, kokiomis praktinės užduotimis bus išaiškinti geriausi 10-osios Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiados nugalėtojai. Integruotas komandines užduotis šešiolikamečiams renginio dalyviams ruošė Vilniaus universiteto mokslininkų komanda. Viena iš užduočių buvo susijusi su vadinamuoju Lietuvos auksu – gintaru, kita – su tyrimais kosmose.

Vilniuje vykstančiame tarptautiniame renginyje dalyviai komandose po tris sprendė 2 praktines užduotis. Užduotys lygiomis dalimis tikrino dalyvių gebėjimus biologijos, fizikos ir chemijos srityse.

Pirmoji praktinė užduotis, kurią dalyviai sprendė balandžio 24 dieną, buvo susijusi su Lietuvos auksu – gintaru. Dalyviai turėjo išsiaiškinti, už kiek baltų pirklys būtų pardavęs legendinį gintaro luistą Saulės akmenį finikiečių turguje. Spręsdami užduotį biologai tyrė gintaro inkliuzus – įvairių grupių vabzdžius, chemikai aiškinosi gintaro spalvos sudedamąsias dalis chomatografijos būdu, o fizikai, imituodami jūros vandenį, turėjo nustatyti gintaro tankį.

Vakar dalyviams atiteko užduotys, susijusios su kosmoso tyrimais. 22 Europos Sąjungos šalių komandos aiškinosi, kaip geriausia apsirūpinti deguonimi kosminiuose laivuose. Kiekvienos komandos chemikai tyrė dabar naudojamas oro atnaujinimo kapsules, o biologai su fizikais aiškinosi fotosintetinančių dumblių panaudojimą deguonies gamybai. Komandos taip pat vertino, kuris būdas yra geresnis ekonominiu požiūriu.

„Įdomus momentas buvo tai, kad pirmoji užduotis atskleidė, kai kurių dalyvių eksperimentinius gebėjimus. Kuomet, nustatant gintaro tankį, dalyviai duotus 200 gintaro gabaliukus sumetė į vandenį prieš tai jų nesudrėkinę, gavo šiek tiek klaidinančius rezultatus. Dėl vandens paviršiaus įtempimo gintaro gabaliukai neskendo, o antrą kartą, patikrinant rezultatus, jie nuskendo. Tai gauti rezultatai išsikraipė“, – pasakojo apie eksperimentinę užduotį Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto profesorius Edmundas Kuokštis.

Olimpiados užduočių sprendimų metu buvo naudojamos Lietuvos mokyklų priemonės, kurios pasibaigus olimpiadai bus perduotos mokykloms būsimų olimpiadininkų ruošimui.

Šios priemonės bus ir toliau naudojamos gabių ir talentingų mokinių ugdymui šalies mokyklose, organizuojant gamtos mokslų nacionalines ir tarptautines olimpiadas bei konkursus, tuo pačiu ir Lietuvos komandų pasirengimui dalyvauti tarptautiniuose renginiuose

Olimpiados rezultatai bus skelbiami uždarymo ceremonijoje rytoj (balandžio 28 dieną), 15-18 val. Lietuvos mokslų akademijoje, Gedimino pr. 3, kur ir paaiškės geriausia Europos Sąjungos komanda, o dalyviai bus apdovanoti diplomais ir aukso, sidabro bei bronzos medaliais. Uždarymo ceremonijoje aukso medalius bei taurę, kuri perduodama kiekvienais metais geriausiai Europos Sąjungos komandai, įteiks renginio globėjas Jo Ekscelencija Prezidentas Valdas Adamkus.

Lygiai po trijų mėnesių Londone bus oficialiai atidarytas olimpinis kaimelis, o po 102 dienų uždegta jubiliejinių XXX vasaros olimpinių žaidynių ugnis.

Bet su Lietuvos olimpinės misijos Londono olimpiadoje vadovu Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) viceprezidentu prof. habil. dr. Algirdu Raslanu kalbamės ne tik apie Lietuvos olimpinius lūkesčius, bet ir apie sporto piktžaizdes, kurios, deja, paženklino ir lietuvius sportininkus.
Tačiau pirmiausia – kas pagal naujausius rezultatus iš mūsų olimpiečių gali pretenduoti į medalius?

A.R.: Prognozuoti sporto rezultatus – pavojingas dalykas, nes konkurencija milžiniška ir tik didėja, o skirtumai tarp sportininkų rezultatų vis glaustesni. Londone mūsų sportininkų laukia milžiniška konkurencija, tad du trys medaliai būtų didelis pasiekimas. Turime stiprų kanojininką Jevgenijų Šukliną, puikiai vertiname dviratininkės Simonos Krupeckaitės laimėjimus, manome, kad aukštą vietą turėtų užimti šiuolaikinės penkiakovės atstovė Laura Asadauskaitė, atgauna pozicijas buriuotoja Gintarė Scheidt, puikius rezultatus parodė boksininkas Egidijus Kavaliauskas, įnirtingai rengiasi olimpinėms žaidynėms irkluotojas Mindaugas Griškonis, lengvaatlečiai disko metikas Virgilijus Alekna, Austra Skujytė. Reikia tikėtis, Londone varžysis ir sieks aukšto rezultato mūsų krepšininkai.
VEIDAS: Lietuvos vasaros olimpinių žaidynių delegacijos svyruodavo nuo 46 iki 71 sportininko, o kiek bus šįsyk? Kokia Jūsų pozicija: jei sportininkas įvykdė olimpinį normatyvą, bet neturi šansų kovoti dėl aukštų vietų, ar verta jį vežtis tik dėl olimpinio apšilimo?
A.R.: Pasaulyje aukščiausių sportinių rezultatų siekia 30–50 tūkst. sportininkų, o olimpinėse žaidynėse startuoja apie 10,5 tūkst. geriausiųjų. Kiekviena iš 28-ių sporto šakų turi savo kvotą, ir į ją patekti – didelė garbė. Tie, kurie įvykdė olimpinį normatyvą, nusipelno pagarbos ir bilieto į olimpiadą. Turime suprasti, kad Lietuva nėra niekuo išskirtinė nei savo genetiniais pradais, nei sąlygomis, sudarytomis sportininkams, ar jų skatinimo sistema, tad patekimas į olimpines žaidynes – pats aukščiausias sportininko rezultatas. Tačiau kovoti dėl medalių gali tik patys talentingiausi. Trijų milijonų valstybėje surasti du tris tokius sportininkus – didelis uždavinys. Man gaila, kad Lietuvoje vertinami tik medaliai.
Londono olimpinių žaidynių organizaciniam komitetui Lietuva išsiuntė 135 sportininkų sąrašą. Gegužės 2 d. bus priešpaskutinis sportininkų vertinimas, pradėsime braukyti sąrašus. Tikimės, kad apie 60 sportininkų, skaičiuojant su krepšinio rinktine, bus įvykdę olimpinius normatyvus ir vyks į Londoną.
VEIDAS: Gaila, kad krepšininkams negalės padėti namų sienos – varžytuvėse dėl teisės surengti atrankos turnyrą pralaimėjome Venesuelai. Ar čia neįžvelgiate kokios „sąmokslo teorijos“?
A.R.: Matau ją akivaizdžiai, tačiau suprantu ir pasiteisinimą. Deja, tenka konstatuoti, kad kiekvienos sporto šakos tarptautinė federacija daro didelį biznį, ir juo toliau, tuo labiau sąlygas diktuoja pinigai. Materialinis suinteresuotumas galbūt pamynė ir Lietuvos galimybes surengti atrankos turnyą, kurį, esu tikras, Lietuva būtų surengusi puikiai. O FIBA savo sprendimą gali pateisinti krepšinio plėtotės reikme Pietų Amerikos žemyne.
VEIDAS: Ar penkiakovininkė Donata Rimšaitė dar turi nors mažą šansą kovoti Londone kaip Rusijos atstovė?
A.R.: D.Rimšaitė pasirinko savo gyvenimo kelią. Lietuvos žmonės negali jai trukdyti ir netrukdo sportuoti, atstovauti Rusijai varžybose, tačiau ne olimpinėse. Lietuva laikosi Tarptautinės olimpinės chartijos ir padarė tai, ką pagal ją privalėjo padaryti. Kai kurie Rusijos sportininkai, organizacijos ar tam tikri veikėjai norėjo primesti savo valią, bet Lietuva garbingai apgynė Olimpinės chartijos principus. Priimtas sprendimas teisėtas ir teisingas. Jis nėra nukreiptas prieš sportininkę – tai tik sporto teisės reikalas.
Ar gali ji dar patekti į šią olimpiadą? Pagal tarptautinę teisę visi klausimai išspręsti. O paskutinis terminas deklaruoti sportininką į šias olimpines žaidynes yra liepos 9 d.
VEIDAS: Ar galite garantuoti, kad dėl D.Rimšaitės nebuvo kokių derybų ar slaptų susitarimų, kaip girdėti kaltinimų iš Rusijos pusės?
A.R.: Jokių susitarimų ar derybų nei yra, nei buvo. Esu girdėjęs, kad tam tikri fiziniai asmenys dalyvavo šioje veikloje, bet tai nesusiję nei su LTOK, nei su Lietuvos sporto vadovais.
VEIDAS: Ar sutinkate su vertinimu, kad D.Rimšaitės poelgį galima pateisinti, nes Lietuva nemyli savo sportininkų? Antra vertus, ar sporte dar egzistuoja tokia sąvoka, kaip patriotizmas?
A.R.: Patriotizmo yra. Sportininkams didelė garbė ir pasididžiavimas atstovauti savo tautai, savo valstybei, nešti jos vėliavą. Laimėję medalį visi nori apsisiausti vėliava, sportininkams ištrykšta ašara, kai pakyla jų valstybės vėliava, grojamas himnas.
Ir kategoriškai noriu paneigti, kad D.Rimšaitei buvo sudarytos prastos sąlygos. Ji tarp Lietuvos sportininkų jas turėjo geriausias ir gavo didžiausius pinigus. Antra vertus, kiekvienas sportininkas siekia savo geriausio rezultato, ir durys atviros. Vis dėlto nė vienas aukštų rezultatų pasiekęs Lietuvos sportininkas, net tie, kurie sudarę mišrias santuokas, neišdavė tėvynės, nors turėjo ne vieną galimybę ją palikti. Manau, palikti tėvynę nėra pats garbingiausias poelgis.
VEIDAS: Tačiau šioje globalizacijos eroje ir sporte vis labiau trinamos valstybių sienos. Artėja žiemos olimpinės – ar mūsų šokių ant ledo pora Deividas Stagniūnas su nauja partnere JAV piliete Isabella Tobias vėl liks už borto?
A.R.: Kiekviena valstybė žiūri labai paprastai: jei sportininkas yra tarp geriausiųjų, valstybės interesas – jį išlaikyti. Amerikietė, atstovaujanti Lietuvai ledo šokiuose, JAV nėra pati geriausia, tad JAV jokių kliūčių jai nedaro. Šiuo atveju interesą turi Lietuva. Bet pilietybės klausimus sprendžia valstybės vadovas, o ne sporto atstovai.
VEIDAS: Dėl dopingo skandalo olimpiados Londone užribyje liko geriausia mūsų maratonininkė Živilė Balčiūnaitė. Vieša paslaptis, kad dopingo preparatus vartoja daug sportininkų, tik antidopingo kontrolė ne visus sugeba susekti. Ar dar apskritai egzistuoja švarus sportas?
A.R.: Londone dopingo kontrolė bus ypač griežta: bus patikrinta pusė olimpiečių, o iki žaidynių beveik visi pretendentai bus patikrinti kelis kartus. Beje, Didžiosios Britanijos olimpinis komitetas siūlo dėl dopingo diskvalifikuoti net ne dvejiem, o ketveriems metams ir neleisti dalyvauti artimiausiose olimpinėse žaidynėse. Yra siūlymų diskvalifikuoti net iki gyvos galvos, bet, manau, jie neturės palaikymo, nes prasižengęs žmogus turi turėti galimybę pasitaisyti.
Tačiau akivaizdu: jei nebus kovojama su dopingu ir sportininkų pirkimu, kuris dabar vyksta, kai turtingos valstybės perka kitų šalių sportininkus, sportą ištiks krachas. Sporto organizacijos ir valstybės nori dar labiau apriboti dopingo vartojimą, nes yra didelių įtarimų, kad tam tikros valstybės ar tam tikri sportininkai vykdo negarbingą žaidimą galbūt vartodami tam tikrus preparatus, nes pagal sporto mokslo dėsnius per trumpą laiką padidinti sporto rezultatų tiek, kiek tai padaro kai kurie sportininkai, neįmanoma. Tik jei pasaulio sporto organizacijos susitars ir laikysis Tarptautinės olimpinės chartijos, galime tikėtis turėti lygesnes sąlygas su kitais sportininkais.
Lietuva – už švarų ir moralų sportą, už idėjas, su kuriomis 1896 m. buvo grąžintos olimpinės žaidynės. Toks pagrindas yra sporto variklis, o jei jį iškraipome, pereidami tik į komercinį pagrindą, į dopingo vartojimą, į sportininkų pirkimą, – sportui tai pabaiga. Sportas išsigimsta, jis visiškai komercializuojasi, o dideli pinigai veda prie siekio būti geresniam bet kokiomis įmanomomis priemonėmis, nesiskaitant nei su savo sveikata, nei su ateities gerove, nei su galimybe turėti palikuonių.
VEIDAS: Jei tęstume pinigų temą, bet jau kitu aspektu, – ar nesutrikdė pasirengimo olimpinėms žaidynėms tai, kad LTOK kelerius metus olimpinėms žaidynėms Londone kauptos lėšos, daugiau kaip 7 mln. Lt, buvo laikomos „Snore“? Ar pavyko jas atgauti? Beje, kiek kainuos pasirengimas ir dalyvavimas Londono olimpiadoje?
A.R.: Nesu atsakingas už finansus, negaliu komentuoti klausimo dėl „Snoro“, bet trukdžių rengiantis Londonui nepajutome. Valstybė šįsyk atkreipė dėmesį į sportininkų pasirengimą: Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) skyrė papildomą 1 mln. Lt sportininkų pasirengimui, dar 800 tūkst. Lt – sporto inventoriui. Sportininkų pasirengimui lėšas per pusę skyrė LTOK, kuris gyvena iš rėmėjų pinigų bei olimpinės loterijos, ir KKSD, be to, prisideda sporto šakų federacijos, savivaldybės. Rudenį pateiksime ataskaitas, kiek kainavo visas olimpinis ciklas. Šiemet sportininkų pasirengimui reikės apie 5 mln. Lt, o sportininkų kelionei į Londoną – dar 3,5 mln. Lt.
VEIDAS: LTOK Jums patikėtas didelio meistriškumo sportininkų rengimas, tai kartu su sporto vadyba, sporto ekonomika yra ir Jūsų mokslinių tyrimų kryptys. Kiek Lietuvos realybė atitinka teorinį modelį?
A.R.: Lietuvos sportininkų rezultatai geresni, nei galėtų būti vertinant pagal turimas sporto plėtojimo sąlygas. Tai lemia labai stiprūs treneriai, savarankiškos atskirų sporto šakų federacijos, kurių atstovai įeina į tarptautinių federacijų komisijas, sukaupta didžiulė patirtis plėtojant centralizuotą sportininkų rengimo modelį. Labai svarbu, kad turime pakopinę sportininkų rengimo sistemą: apie 47 tūkst. vaikų ugdomi sporto mokyklose, kuriami sporto klubai.
Mūsų sportininkai gal nėra geriausiai pasaulyje aprūpinti, bet jie tikslingai siekia rezultato, atiduoda visas jėgas, nori savo mažą tautą iškelti aukščiau savo galimybių. Tarp 204 šalių Pekino olimpinėse žaidynėse Lietuva buvo 56-a,  Europoje – dvidešimtuke, ES – aštunti, o tarp šalių, kurios turi iki 5 mln. gyventojų, – tarp geriausiųjų. Turime džiaugtis, kad yra saujelė didvyrių, kurie pasiekė tokį aukštą rezultatą mūsų valstybei.

Penkiakovininkės Donatos Rimšaitės skandalas parodė, kad net ir tokios galingos valstybės kaip Rusija kyla į nuožmią kovą dėl geriausių sportininkų. Tuo tarpu Lietuva elgiasi visiškai priešingai: nuo 2004 m. Lietuvos pilietybė nebuvo suteikta nė vienam užsienio sportininkui.

Rusai nenuleidžia rankų: didžioji kaimynė nė nežada susitaikyti su lietuvių sprendimu neleisti Rusijos pilietybę priėmusiai D.Rimšaitei dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse. Praėjusią savaitę aukšti Rusijos sporto pareigūnai žarstėsi kaltinimais, esą lietuviai jau buvo sutikę paleisti penkiakovininkę mainais į tai, kad Rusija pasitrauks iš kovos dėl galimybės rengti olimpinę vyrų krepšinio atranką, bet galiausiai ėmė juos ir apmovė. „Spjovė į mus kaip pigūs turgaus spekuliantai“, – praeitą savaitę siuto Rusijos šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidentas Viačeslavas Aminovas. Be to, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) sulaukė kaltinimų reikalavus kyšio už D.Rimšaitę. Lietuviai  tai neigia, tuo tarpu rusai dabar tariasi su teisininkais, ką daryti toliau.
Jei įvykiai būtų susiklostę kitaip, tikėtina, kad D.Rimšaitė ir geriausia dabartinė Lietuvos penkiakovininkė Laura Asadauskaitė būtų buvusios didžiausios konkurentės Londono olimpiadoje, nes sportininkės yra labai panašaus lygio. Juk kodėl Rusija taip aršiai stojo į kovą dėl D.Rimšaitės: nes turėti šią sportininkę – tai jau kone užtikrintas olimpinis medalis. Visai tikėtinas būtų netgi toks scenarijus: D.Rimšaitė iškovoja auksą, L.Asadauskaitė – sidabrą, abi lietuvės stoja ant nugalėtojų pakylos, o tuomet iškilmingai sugrojamas Rusijos valstybinis himnas. Nejauki situacija. Tad LTOK Generalinė asamblėja taip prabalsavo, kad šitokio scenarijaus išvengtų.

Sportininkai Lietuvos pilietybės nebegauna

Žinoma, tai tik viena medalio pusė. Kitomis aplinkybėmis Lietuva gal ir būtų paleidusi D.Rimšaitę, tačiau pati sportininkė taip pasišiukšlino (2010 m. oficialiai nepranešusi išvyko iš Lietuvos, ištekėjo už ruso, ėmė atstovauti šiai šaliai varžybose ir priėmė Rusijos pilietybę, nors buvo įsipareigojusi atstovauti Lietuvai 2012-ųjų olimpinėse žaidynėse), kad kitokio sprendimo ji ir negalėjo tikėtis. LTOK vadovai nepatikėjo D.Rimšaite, kad ši į Rusiją pabėgo dėl meilės, ir įtaria, kad rusai vieną geriausių Lietuvos penkiakovininkių paprasčiausiai nusipirko.
„Bet susigrąžinti iš D.Rimšaitės jai sumokėtos valstybinės stipendijos mes nesieksime“, – patikino Kūno kultūros ir sporto departamento gen.direktorius Klemensas Rimšelis. Žinia, beveik prieš metus Lietuvoje įvesta nauja tvarka, pagal kurią į užsienį pasukę sportininkai nuo šiol privalo grąžinti dalį valstybės į juos investuotų lėšų – konkrečiai jiems išmokėtas valstybines stipendijas. „Pagal dabartines sutartis, tokį sportininką, sugrįžusį į Lietuvą aplankyti artimųjų, pasitiktų policija ir antstolis bei primintų, kad jis nėra atsiskaitęs su valstybe. Su D.Rimšaite pasirašytoje sutartyje sportininko įsipareigojimai dar nebuvo taip griežtai apibrėžti“, – komentavo K.Rimšelis.
Taigi Lietuva su sportininkais linkusi elgtis griežtai. Kartais gal ir per griežtai. Ir čia galima kalbėti ne tik apie D.Rimšaitę, kuri pati, kaip bebūtų gaila jos žlungančios sportinės karjeros, visoje šioje istorijoje elgėsi ne itin garbingai.
Lietuva šiandien yra jau iš tų retesnių Europos ir pasaulio valstybių, kurios yra tarsi atsiribojusios nuo visą sporto rinką persmelkiančios komercijos. Ir viena tų valstybių, kurios suteikia mažiausiai pilietybių užsienio sportininkams. Tiksliau, po 2003 m. gruodžio 30 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad būsimi nuopelnai negali būti pagrindu suteikti pilietybę išimties tvarka, LR pilietybė nebuvo suteikta nė vienam sportininkui.
Kitaip tariant, dauguma šalių šiandien gana lengvai dalija pilietybes užsienio sportininkams, kad tik pagerintų savo sportinių pasiekimų statistiką, o Lietuva užėmė visiškai priešingą poziciją.

Medalių nesivaikome

Tad tokių atvejų, kad lietuviai patys atsiviliotų į šalį talentingą sportininką ir duotų pilietybę, kaip ir nėra. Nebent, kaip tais retais atvejais iki 2004 m., sportininkas buvo glaudžiai susijęs su Lietuva, ilgai čia gyveno, turėjo lietuviškų šaknų ir pan. „Kad mes net ir tokių sąlygų neturime – tarkime, kokius mes plaukikams galėtume pasiūlyti baseinus?“ – teigia Lietuvos plaukimo federacijos gen.sekretorius Gintautas Bartkus. Tai – tiesa. Kita vertus, kur kas dažniau pasitaiko, kad kai kurių užsienio šalių sportininkai patys pasisiūlo atstovauti Lietuvai, o kartais taip susiklosto aplinkybės, kad kurioje nors srityje mums nepavyksta išsiugdyti aukštesnio lygio sportininko savo pačių jėgomis. Pavyzdžiui, garsiausias šalies čiuožėjas Povilas Vanagas Lietuvoje nerado sau lygios partnerės, todėl ėmė čiuožti su ruse Margarita Drobiazko, kuri iš pradžių buvo ištekėjusi už jo draugo, kad tik gautų Lietuvos pilietybę ir galėtų atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse.
Dabar panašioje padėtyje atsidūrė čiuožėjas Deividas Stagniūnas – jam lygios lietuvės čiuožėjos nėra, todėl jis negali dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Žinia, prieš kelerius metus Lietuvos pilietybės prašiusi buvusi jo partnerė amerikietė Katherine Copely, vėliau dėl traumų apskritai palikusi sportą, pilietybės negavo. Dabar D.Stagniūnas sėkmingai dalyvauja varžybose su kita amerikiete Isabella Tobias ir panašu, kad turi šansų iškovoti kelialapį į 2014-ųjų Sočio žiemos olimpiadą. Nors Lietuvos dailiojo čiuožimo federacijos prezidentė Lilija Vanagienė sako sunkiai galinti patikėti, jog Lietuva galėtų antrąkart užkirsti sau kelią į olimpiadą, I.Tobias pilietybės greičiausiai irgi negaus.
Negavo Lietuvos pilietybės ir amerikietė krepšininkė Katie Douglas, nors moterų krepšinyje, skirtingai nei vyrų, aukšto lygio žaidėjų turime ne per daugiausiai.
Tuo tarpu, pavyzdžiui, 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionė Ispanija kasmet natūralizuoja bent po keletą sportininkų įvairiose sporto šakose. Štai pernai čempionate Lietuvoje aukso medaliu pasipuošė iš Kongo kilęs žaidėjas Serge Ibaka, Ispanijos pilietybę gavęs tiesiog čempionato išvakarėse.
O tokios šalys kaip, tarkime, Kataras, apskritai vieną po kito perka sportininkus įvairiose srityse, kad tik nedingtų iš pasaulinio sporto pasiekimų žemėlapio. Ypač daug natūralizuotų sportininkų yra futbole, todėl, kaip sako Lietuvos krepšinio federacijos atstovas Dalius Matvejevas, jau pasitaiko ir tokių kuriozinių situacijų, kai žaidžiant kokiam nors Anglijos klubui po aikštę tik koks vienas anglas tebėgioja.
„Tai jau sporto išsigimimas. Sportininkų pirkimas viena ar kita forma kelia ne mažesnę grėsmę nei dopingo vartojimas, – tvirtina LTOK viceprezidentas Algirdas Raslanas. – Galima sakyti, kad mes konservatyvūs, tačiau norime išlaikyti tikrąją sporto dvasią, kad būtų kovojama už savo šalį, savo vėliavą, savo himną. O jei toliau tęsis sporto komercializacija, esu tikras, kad ilgainiui iškils toks pat pavojus, kaip ir 776 m. prieš mūsų erą, kai buvo pradėtos rengti olimpinės žaidynės ir po kurio laiko jos žlugo.“
A.Raslanas iš esmės paaiškino, kodėl Lietuva tokia griežta pilietybės suteikimo sportininkams atžvilgiu.
Taigi lietuviai pasauliui demonstruoja, kad tikrosios sporto vertybės mums svarbiau už medalių kiekį. „Valstybė turi gauti tiek medalių, kiek jos valstybės piliečiai nusipelno gauti, ir jų visada užtenka“, – tikina Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas K.Rimšelis.
Visa tai puiku, tik kartais, mėgindami elgtis labai teisingai, imame ir perlenkiame lazdą. O sporte taip nutinka ne taip jau retai.

Kiek sportininkų yra gavę Lietuvos pilietybę

Laikotarpis nuo 1993 m. vasario 25 d. iki 1998 m. vasario 25 d. (prezidentas Algirdas M.Brazauskas)
8
Laikotarpis nuo 1998 m. vasario 26 d. iki 2003 m. vasario 25 d. (prezidentas Valdas Adamkus, I kadencija)
8
Laikotarpis nuo 2003 m. vasario 26 d. iki 2004 m. balandžio 6 d. (prezidentas Rolandas Paksas)
4
Laikotarpis nuo 2004 m. liepos 12 d. iki 2009 m. liepos 12 d. (prezidentas V.Adamkus, II kadencija)
Pilietybė išimties tvarka nebuvo suteikta nė vienam sportininkui.
Laikotarpis nuo 2009 m. liepos 12 d. iki dabar (prezidentė Dalia Grybauskaitė)
Pilietybės išimties tvarka nebuvo suteikta nė vienam sportininkui.
Šaltinis: Prezidentūra

Pilietybės reikalų komisijos pirmininkės Indrės Pukanaitytės komentaras

Pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas. Konstitucinis Teismas (KT) 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, taip pat ir 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, aiškindamas Konstituciją, suformulavo pagrindines nuostatas, kurių turi būti laikomasi teikiant LR pilietybę išimties tvarka. KT 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatavo, jog asmuo, prašantis suteikti LR pilietybę išimties tvarka, turi turėti nuopelnų Lietuvos valstybei. Nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių. Be to, Lietuvos pilietybės siekiantis užsienio valstybės pilietis turi būti ne tik nusipelnęs Lietuvos valstybei, bet ir susijęs su Lietuva nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į visuomenę. Pažymėtina, kad 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai Pilietybės įstatymo nuostatą, kuri leido suteikti LR pilietybę išimties tvarka, kai tai sietina su viešuoju interesu ar šalies vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai.

Tiesiausias kelias į pilietybę – santuoka

Ispanų tenisininkas Danielis Lencina Ribesas 2003 m. Lietuvos pilietybę gavo tik todėl, kad jau porą metų buvo susituokęs su lietuve tenisininke Gabriele Masiliūnaite. Taigi jo sportiniai pasiekimai buvo antraplanis dalykas, nors D.Lencina Ribesas iš karto ėmė atstovauti Lietuvai varžybose ir tapo vienu pajėgiausių šalies tenisininkų. Sportininkas pripažįsta, kad pasiekti tą patį jo gimtojoje Ispanijoje būtų buvę  sunkiau. Tačiau jo atveju santuoka nebuvo fiktyvi ir tapo pagrindine priežastimi, atvedusia sportininką į Lietuvą. „Suteikdama pilietybę sportininkui šalis gauna gerą galimybę sustiprinti savo sportines pajėgas“, – sako D.Lencina Ribesas. Šiandien tenisininkas, kuriam neseniai sukako 35-eri, dirba treneriu, su lietuve augina dukterį ir savo namais laiko kelias šalis: Ispaniją, Vokietiją bei Lietuvą.

Londone Lietuvos delegacija bus mažesnė nei ankstesnėse olimpinėse žaidynėse, tačiau tik vadinamųjų turistų, neturinčių šansų kovoti dėl aukštų vietų sportininkų, sąskaita.

2012-aisiais pasaulio sportą paženklins olimpiniai žiedai – Londone liepos 27 d. bus uždegta XXX vasaros olimpinių žaidynių ugnis. Iki rugpjūčio 12 d. 26-ių sporto šakų atstovai varžysis 39 rungtyse.

Lietuvos delegacija nebus tokia gausi kaip per ankstesnes kelerias vasaros olimpinės žaidynes, tačiau ji sumažės tik sportininkų, kurie neturi galimybių kovoti dėl aukštų vietų, sąskaita. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) generalinio direktoriaus pavaduotojas sporto ir švietimo klausimais, olimpinių programų direktorius Kazys Steponavičius Londone tikisi matyti maždaug 50 Lietuvos sportininkų ir vyrų krepšinio komandą. K.Steponavičius mano, kad tai būtų optimali Lietuvos olimpinė rinktinė.

Iki šiol gausiausia Lietuvos sportininkų delegacija buvo 2008 m. Pekino olimpiadoje, kurioje dalyvavo 71 atletas (59 individualių sporto šakų atstovai ir 12 krepšininkų). 2004 m. Atėnuose dalyvavo 64 šalies olimpiečiai, 2000 m. Sidnėjuje – 61, 1996 m. Atlantoje – 60. Mažiausia rinktinė buvo pirmosiose po nepriklausomybės atkūrimo olimpinėse žaidynėse: 1992 m. Barselonoje varžėsi 46 Lietuvos sportininkai, įskaitant krepšinio rinktinę.

Iš 123 kandidatų liks 50

Šiuo metu Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatų sąraše – 123 sportininkai ir vyrų krepšinio rinktinė. Šis sąrašas susideda iš trijų dalių. Pirmojoje – sportininkai, Londono žaidynėse galintys pretenduoti į 1–8 vietas, Pekino olimpiados prizininkai, 2009, 2010, 2011 m. pasaulio čempionatuose iškovoję 1–8 vietas sportininkai. Šiame sąraše – 21 sportininkas ir vyrų krepšinio rinktinė.

Kituose dviejuose olimpinės rinktinės kandidatų sąrašuose – kuklesnių laimėjimų pasiekusių, bet olimpinius normatyvus įvykdžiusių arba galinčių įvykdyti atletų pavardės. Antrajame sąraše yra nemažai sportininkų, turinčių kelialapius į Londoną, o trečiajame įrašyti daugiausia tie, su kuriais viltys siejamos 2016 m. Rio de Žaneiro olimpiadoje. Pirmą kartą į olimpinių kandidatų sąrašą įrašyti teniso, žirginio sporto ir tekvondo atstovai.

LTOK daugiausiai vilčių sieja su dviratininke Simona Krupeckaite, šiuolaikinės penkiakovės atstove Laura Asadauskaite, boksininku Egidijum Kavaliausku, kanojininku Jevgenijumi Šuklinu, buriuotoja Gintare Scheidt, plaukiku Giedriumi Titeniu, imtynininku Mindaugu Mizgaičiu, irkluotoju Mindaugu Griškoniu, lengvaatlečiais Virgilijumi Alekna, Austra Skujyte ir Kristina Saltanovič, dviračių sporto BMX atstove Vilma Rimšaite. „Šių sportininkų rezultatai 2011-aisiais pateisino mūsų lūkesčius, todėl tikimės ir jų galimybes atitinkančių rezultatų olimpiadoje“, – viliasi K.Steponavičius.

Labai viltingai nuteikė ir antrajame olimpinių kandidatų sąraše įrašytų irkluotojų Rolando Maščinsko ir Sauliaus Ritterio rezultatai – jie tapo Europos čempionais, o pasaulio čempionate buvo dešimti.

Vis dėlto kai kurie olimpinės rinktinės kandidatai šiemet nuvylė. Pasak olimpinių programų direktoriaus K.Steponavičiaus, daugiau tikėtasi iš irkluotojo Egidijaus Balčiūno, penkiakovininkų Justino Kinderio, Edvino Krungolco, moterų treko 3 km komandinio persekiojimo lenktynių komandos.

Atėnų olimpiados vicečempiono, Pekino olimpiados bronzos medalio laimėtojo penkiakovininko A.Zadneprovskio prognozėmis, užkopti ant prizininkų pakylos Londone labiausiai gali tikėtis S.Krupeckaitė, to olimpinis medalininkas labai linki savo žmonai L.Asadauskaitei; gali blykstelėti irkluotojai, kurie, nors daugiau laimi neolimpinėse rungtyse, vis dėlto turi didelį potencialą; būtų gražu pasirodymą olimpinėse žaidynėse medaliu užbaigti ir V.Aleknai. Apie vyrų krepšinio rinktinę sunku ką nors kalbėti, nes jai dar reikia įveikti atrankos barjerą.

Ar gali kas nors netikėtai „iššauti“? „Sidnėjuje daug kam netikėtai aukso medalį iškovojo Daina Gudzinevičiūtė, galbūt kas nors „iššaus“ ir Londone“, – tikisi A.Zadneprovskis.

Patyrusio olimpiečio manymu, pasitaiko perliukų, kurie pirmą kartą dalyvaudami olimpiadoje iškovoja medalį, tačiau remdamasis savo patirtimi jis linkęs manyti, kad daugiau šansų turi subrendę ir patyrę sportininkai. „Daugelis tikėjo, kad pagal pajėgumą turėjau kovoti dėl medalio savo pirmose olimpinėse žaidynėse Atlantoje, tačiau taip neatsitiko. Psichologiškai neišlaikiau atsakomybės. Tik trečioji olimpiada lėmė didelę sėkmę. Nepasakyčiau, kad su metais ir patirtimi mažiau slegia psichologinė įtampa, tiesiog randi būdų, kaip su ja susidoroti, nes žinai, kas tavęs laukia“, – sako A.Zadneprovskis.

Vis dėlto sportininkų rezultatai – ne vienintelis LTOK rūpestis. Bankrutavusiame „Snoro“ banke liko LTOK trejus metus kauptos lėšos (daugiau nei 7 mln. Lt), kuriomis planuota padengti pasirengimo ir dalyvavimo Londono olimpinėse žaidynėse išlaidas. „Tikimės, kad finansiniai rūpesčiai neprivers mažinti olimpiečių skaičiaus“, – tarsteli K.Steponavičius.

Kad ir kaip būtų, pinigai šiuo metu yra aktualiausia LTOK problema. Būsimas LTOK biudžetas bus tvirtinamas generalinėje asamblėjoje sausio 17 d.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Istorinėje LR Prezidentūroje, Vilniaus g. 33, Kaune Gegužės 17 d., antradienį, 19 val. startuos istorinis bėgimas „Ir stok už garbę Lietuvos!“ bei fotografijų parodos „Olimpinis Kaunas: Lietuvos tautinė olimpiada 1938 m.“ atidarymas.

Istorinė Prezidentūra ir Kauno miesto savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyrius kviečia dalyvius, Lietuvos istorijos ir sporto mylėtojus bei visus smalsius ir aktyvius miestiečius į neeilinį renginį – Istorinės Prezidentūros Kaune bėgimą „Ir stok už garbę Lietuvos!“, kuriuo bus pagerbiami 1938 m. Lietuvos tautinės olimpiados dalyviai. Bėgimas vyks centrinėmis Kauno miesto gatvėmis ir finišuos taip pat Istorinėje Prezidentūroje, kur lauks apdovanojimo ceremonija ir parodos „Olimpinis Kaunas: Lietuvos tautinė olimpiada 1938 m.“ iškilmingas atidarymas.

Parodą atidarys jos globėjas, didelis sporto entuziastas Prezidentas Valdas Adamkus, dalyvaus LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas, gros Vytauto Ramančiūno vadovaujamas VDU Muzikos akademijos pučiamųjų orkestras.

Ši paroda yra jau penktoji Istorinės Prezidentūros kiemelyje vasaros sezono metu atidaroma archyvinių nuotraukų ekspozicija. Ji skirta 1938 m. Lietuvos tautinei olimpiadai – viso pasaulio lietuvių sporto žaidynėms, kurioje dalyvavo daugiau kaip 2000 lietuvių sportininkų iš įvairių pasaulio šalių. Pirmoji Tautinė olimpiada vyko laikinojoje sostinėje Kaune, jos tikslas buvo pajusti ir pademonstruoti lietuvių tautos vienybę.

Kasmet atveriama per Kauno miesto dienas, šiais metais paroda skelbs tarptautinių Hanza Kaunas 2011 dienų pradžią.

Paroda veiks: 2011 05 17 – 2011 10 31

Istorinės Prezidentūros sodelyje kasdien, 8-21 val.

Rusija planuoja išleisti beveik 2 mlrd. JAV dolerių 2014 metais Sočyje, esančiame netoli neramaus Šiaurės Kaukazo regiono, vyksiančios olimpiados ir parolimpinių žaidinių saugumui užtikrinti, sakoma pirmadienį paskelbtame pranešime.

Abi olimpiados, kurias Kremlius laiko itin svarbiomis formuojant Rusijos įvaizdį, vyks Juodosios jūros kurorte Sočyje, esančiame netoli Šiaurės Kaukazo, kuriame Maskva kovoja su islamistais sukilėliais.

Praeitą savaitę 35 žmonių gyvybes nusinešęs mirtininko sprogdintojo išpuolis pagrindiniame Maskvos oro uoste vėl pakurstė nerimą dėl šalies galimybių užtikrinti saugumą per masinius renginius, ypač per žiemos olimpiadą, į kurią atvyks tūkstančiai užsieniečių.

Verslo dienraštis “Vedomosti”, remdamasis vienu saugumo šaltiniu, nurodė, kad Maskva planuoja išleisti 57,8 mlrd. rublių (4,92 mlrd. litų) vieno iš svarbiausių sporto pasaulio reginių saugumui užtikrinti. Nurodoma, jog dalis šių lėšų buvo skirtos jau praeitais metais.

Tačiau kol kas mažai žinoma, kaip konkrečiai planuojama panaudoti šiuos pinigus – kaip rašo “Vedomosti”, už šią programą atsakinga Rusijos VRM ir kitos institucijos pasiruošimus olimpiadai komentuoti atsisakė.

Vankuverio žiemos olimpiados saugumui buvo išleista 900 mln. JAV dolerių, o beveik 1,5 mlrd. dolerių kainavusios 2004 metų Atėnų vasaros olimpinė žaidynės buvo vienos iš brangiausių per olimpiadų istoriją, “Vedomosti” citavo Rusijos inovacijų, infrastruktūros ir investicijų instituto direktorę Mariną Udačiną.

Skurdžiame Šiaurės Kaukaze prieš centrinę Kremliaus valdžią kovojantys islamistai sukilėliai per porą pastarųjų dešimtmečių įvykdė daug išpuolių Rusijoje, per kuriuos žuvo šimtai žmonių.

"Veido" archyvas

“Nelaimiu medalių, vadinasi, neegzistuoju”, – būtent taip sporte galima perfrazuoti žymiąją prancūzų filosofo Rene Descartes’o tezę “mąstau, vadinasi, esu”. Tokia jau šiuolaikinio sporto kasdienybė – laimi, minios tave nešioja ant rankų, o iš paskos sekioja tuntai žurnalistų su įjungtais diktofonais ir kameromis. Tačiau užtenka pajusti pergalių badą, ir šia diena gyvenanti visuomenė tave pamiršta. Tuo galėjo įsitikinti ne vienas mūsų atletas.

Tad pažvelkime į tuos, iš kurių dabar laukiama skambių pergalių, ir į tuos, kurie medaliais mus džiugino praeityje, tačiau dabar jau yra nepelnytai visuomenės primiršti.

Kandidatų sąrašas

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) jau paskelbė sportininkų, pretenduojančių atstovauti Lietuvai 2012 m. Londono vasaros olimpinėse žaidynėse, sąrašus, kurių iš viso yra trys. Būtent medaliai ir šiuo atveju tapo pagrindiniu atrankos kriterijumi sprendžiant, į kurį sąrašą sportininkas bus įtrauktas.

Į pirmą sąrašą atrinkti sportininkai, atitinkantys vieną iš trijų reikalavimų. Visų pirma ten pateko tie atletai, kurie praėjusiose Pekino vasaros žaidynėse iškovojo medalį ir šiemet įvykdė visas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto jiems keltas užduotis. Taip pat į pirmąjį olimpinių kandidatų sąrašą pateko tie sportininkai, kurie po Pekino žaidynių laimėjo medalį pasaulio čempionato varžybose ir Londone yra pajėgūs pretenduoti į pirmąjį aštuntuką. Galiausiai vietos pirmajame sąraše dar atsirado ir tiems, kurie savo rungtyje laimėjo Europos pirmenybes ir Londone taip pat gali pretenduoti į pirmąjį aštuntuką.

Tokie gana griežti atrankos kriterijai lėmė, kad pirmajame olimpinių kandidatų sąraše yra vos 13 sportininkų ir Lietuvos krepšinio vyrų rinktinė. Be krepšininkų, šiame sąraše dar yra kanojininkas Jevgenijus Šuklinas, buriuotoja Gintarė Scheidt, trys treko dviratininkės – Simona Krupeckaitė, Vilija Sereikaitė ir Gintarė Gaivenytė, lengvaatlečiai Virgilijus Alekna ir Živilė Balčiūnaitė, plaukikas Giedrius Titenis, penkiakovininkai Edvinas Krungolcas, Justinas Kinderis, Donata Rimšaitė ir Laura Asadauskaitė bei imtynininkas Mindaugas Mizgaitis.

Tuo tarpu puikiai šiemet rungtyniaujantis tenisininkas Ričardas Berankis pateko vos į trečiąjį olimpinių kandidatų sąrašą. Dėl to jis, pasak Lietuvos teniso sąjungos vadovo Ramūno Grušo, negauna jokios paramos rengtis olimpiadai, nors kvietimą į ją veikiausiai vis tiek gaus. Tiesa, neaišku, ar kvietimu bus pasinaudota, nes LTOK kriterijai tikrai yra ne be priekaištų: dėmesys sutelkiamas išimtinai į medalius, nepaisant skirtingos konkurencijos skirtingose sporto šakose.

Labiausiai žiba dviratininkės

Jei kalbėsime apie šio sezono rezultatus, daugiausiai džiaugsmo iš pirmojo olimpinių kandidatų sąrašo Lietuvai neabejotinai padovanojo krepšininkai ir dviratininkės. Anksčiau tokios dviratininkės, kaip Diana Žiliūtė, Edita Pučinskaitė ar seserys Polikevičiūtės, garsindavo mūsų šalį plento lenktynėse, o dabar lietuvaičių žvaigždė labiausiai žiba lenktyniaujant treke.

Per pasaulio dviračių treko čempionatą panevėžietės S.Krupeckaitė, G.Gaivenytė ir V.Sereikaitė su kaupu įvykdė joms keltas užduotis. Dviejų pasaulio rekordų autorė S.Krupeckaitė pavasarį Danijoje vykusiame pasaulio čempionate iškovojo net keturis medalius – po vieną aukso ir sidabro bei du bronzos, kurių vienas iškovotas komandinėse lenktynėse kartu su G.Gaivenyte. Bronzą 3 km asmeninėse persekiojimo lenktynėse pelnė ir V.Sereikaitė. Kopenhagoje vykusiame čempionate tuomet lietuvės, iškovojusios penkis medalius, užėmė šeštą vietą komandinėje įskaitoje.

Medalių kolekciją Lietuvos treko dviratininkės papildė ir neseniai Lenkijoje pasibaigusiame Europos treko čempionate.

Pergalėmis šiemet nudžiugino ir kiti pirmajame olimpinių kandidatų sąraše esantys atletai. Kaip visada sėkmingų pasirodymų laukiama iš penkiakovininkų, iš kurių šiemet labiausiai blizgėjo Donata Rimšaitė, pelniusi Europos čempionato bronzą, o pasaulio čempionate rugsėjį medalių kolekcija papildyta sidabru. Kitas penkiakovininkas J.Kinderis pasipuošė bronza. Be medalių šiemet liko bene žymiausias mūsų penkiakovininkas E.Krungolcas.
Imtynininkas M.Mizgaitis šiemet vykusiame Europos čempionate vienintelis iš lietuvių lipo ant pakylos. Svorio kategorijoje iki 120 kg jis iškovojo bronzą.

Šiais metais savo medalių kolekciją papildė ir Pekino žaidynių vicečempionė G.Scheidt, Europos pirmenybėse užėmusi trečią vietą. O štai kanojininkas J.Šuklinas pirmas Europoje baigė 200 metrų distanciją.

Tuo tarpu disko metikas V.Alekna į pirmąjį kandidatų sąrašą pateko dėl seno bagažo – medalio Pekine. Šiemet jis Senojo žemyno pirmenybėse liko penktas. Tiesa, lengvaatletis įvykdė jam keltą užduotį patekti tarp šešių stipriausių.

Galiausiai maratonininkė Ž.Balčiūnaitė dar rugpjūtį džiaugėsi Europos čempionės titulu, tačiau jį dabar itin apkartino sportininkei mesti kaltinimai dėl dopingo vartojimo.

Ko laukti kitąmet

Aptarus šiųmečius mūsų pagrindinių kandidatų į Londono olimpiadą laimėjimus, verta pasižvalgyti ir į tai, ko iš stipriausių mūsų atletų laukiama kitąmet. Juk kandidatų į olimpiadą sąraše išliks tik tie, kurie įvykdys jiems keliamus reikalavimus.

Kartelė aukščiausiai iškelta krepšininkams, ir tai suprantama, nes Europos pirmenybės vyks būtent Lietuvoje. LTOK šiuo atveju netenkintų žemesnė nei antra vieta.

Vis dėlto didžiausio medalių derliaus LTOK tikisi iš treko dviratininkių. Visoms keturioms lietuvaitėms keliama užduotis iškovoti medalius, tiesa, aukščiausios prabos medalių tikimasi tik iš S.Krupeckaitės. Kitoms dviratininkėms iškeltas uždavinys užimti trečią–šeštą vietas.

“Man dviračių sportas – darbas, kurį moku, mėgstu ir be kurio negaliu. Tai mano kasdienybė jau 20 metų”, – teigia S.Krupeckaitė. Pasirengimą naujajam sezonui, kuris prasidėjo Europos čempionatu Lenkijos Pruškuvo mieste, lietuvaitė įvertino devyniais balais iš dešimties. Tad iš Simonos tikrai galima laukti įspūdingų pergalių, garantuosiančių jai bilietą į Londoną.

Penkiakovės medalių tikimasi tik iš E.Krungolco ir D.Rimšaitės. Jiems iškeltas tikslas pasaulio čempionate patekti tarp aštuonių geriausių atletų.

Vietos ant laimėtojų pakylos laukiama ir iš V.Aleknos. Pats sportininkas kalba apie neišblėsusį norą kovoti, tačiau rezultatų kreivė pamažu slenka žemyn. Paskutinį medalį jis iškovojo būtent 2008-aisiais Pekine.

Medalių sporto aistruoliai kitąmet gali laukti ir iš pasaulio pirmenybėse startuosiančio J.Šuklino, kuriam keliama užduotis užimti trečią–penktą vietas. O iš M.Mizgaičio laukiama bronzos.

Talentų netrūksta

Kaip matyti, mūsų sportininkai ir kitąmet turėtų nudžiuginti tėvynainius ne vienu medaliu. Tačiau visas dėmesys pamažu jau krypsta Londono olimpinių žaidynių link. Ko galime tikėtis ten? Iš pirmajame olimpinių kandidatų sąraše esančių sportininkų didžiausiais vasaros žaidynių titulais gali pasigirti V.Alekna. Jo kolekcijoje du olimpiniai aukso medaliai ir vienas bronzos. Virgilijus yra tituluočiausias visų laikų Lietuvos olimpietis.

Pekine iškovotais sidabro medaliais gali didžiuotis E.Krungolcas ir G.Scheidt, o M.Mizgaičio kolekcijoje yra tų pačių žaidynių bronzos medalis. Visi kiti į pirmąjį kandidatų sąrašą įtraukti sportininkai medalių dar neturi.

Net krepšininkai, žaidę mūsų rinktinėje, pasaulio čempionate laimėjusioje bronzą, nė karto su rinktine dar nelipo ant olimpinės garbės pakylos. Iš krepšininkų daugiausiai olimpinių medalių, iškovotų su nepriklausomos Lietuvos rinktine, turi dabar skandalais garsėjantis Gintaras Einikis. Jis nuo 1992 iki 2000 m. triskart lipo ant bronzinio garbės pakylos laiptelio. Modestas Paulauskas 1972 m. Miunchene pasipuošė auksu. Auksą 1988 m. Seule taip pat laimėjo Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis ir Valdemaras Chomičius. Tiesa, tuomet jie visi atstovavo Sovietų Sąjungai.

Iš viso per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos sportininkai vasaros olimpiadose iškovojo keturis aukso, keturis sidabro ir aštuonis bronzos apdovanojimus. Belieka tikėtis, kad Londone ši kolekcija bus gerokai papildyta.