Komercija, lobizmas, televizija, žiūrovai – jau pora dešimtmečių olimpinių sporto šakų atstovams tenka kovoti ne tik su tiesioginiais priešininkais, bet ir su šiais nematomais varžovais. O tarptautinės įvairių sporto šakų federacijos sprendžia, kokių naujovių imtis, kad virš jų nepakibtų Tarptautinio olimpinio komiteto pjūklas, nurėžiantis ne tik rungtis, bet ir sporto šakas. Užvirusioje tradicijų ir naujovių dvikovoje lygiosios nežadamos.

Inga NECELIENĖ

Pirmieji metai po žaidynių – eksperimentiniai. Suvienodinti vyrų ir moterų rungčių skaičių, jei įmanoma – atpiginti, surašyti aiškias taisykles, padaryti sportą žiūrovams įdomų ir suprantamą, o televizijoms patrauklų rodyti – šie Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidento Thomo Bacho ir jo komandos siekiai jau antrą olimpinį ciklą drumsčia nusistovėjusį vandenį. Pats drastiškiausias punktas „suvienodinti“ reiškia iš vyrų atimti, o moterims pridėti. Bet ką atimti ir prie ko pridėti, kokios sporto šakos ir rungtys įdomios, arba, kaip madinga sakyti, žiūroviškos, o kokios ne – dažnas turi savą nuomonę. Tad pasibaigus Rio de Žaneiro žaidynėms olimpinė paklodė imta tąsyti iš naujo. 2020 m. olimpinių žaidynių programą TOK tvirtins šią liepą, bet jau vasarį tapo aišku, kam nepavyko pelnyti lobistų, televizijų ir žiūrovų simpatijų.

Be to, prasidėjus naujam olimpiniam ciklui jau išvardytus olimpinės programos pokyčių postulatus TOK papildė dar keliais punktais. Tarptautinėms federacijoms duotas laikas siūlymams teikti, kaip pagal TOK nuleistas direktyvas būtų galima patobulinti savo sporto šaką ir atitikti TOK keliamus kriterijus, eina į pabaigą. Apsvarstęs gautus siūlymus TOK lemiamą žodį dėl 2020 m. olimpinės programos žada tarti šią vasarą, bet bruzdesys dėl pridedamų sporto šakų ir ketinamų keisti senųjų rungčių girdimas jau nuo vasaros. Šių metų pradžioje, tarptautinėms federacijoms ėmus teikti TOK galimas korekcijas, pasigirdo ir pirmieji garsūs nepatenkintųjų pokyčiais nusivylimo atodūsiai.

Artins prie jaunimo

„Negalime tikėtis, kad jaunimas pas mus ateis automatiškai, – mes turime eiti pas juos“, – dar prieš Rio olimpines žaidynes pabrėžė olimpinio sporto vadovas T.Bachas, pristatydamas penkias naujas sporto šakas, kurių atstovus matysime jau 2020-aisiais Tokijuje.

Naujovių požiūriu dabartinis TOK prezidentas gerokai lenkia savo pirmtaką Jacques‘ą Rogge‘ą, kuris vos prieš gerą dešimtmetį tvirtino, kad žaidynėse nebus daugiau nei 28 sporto šakų, tačiau gali likti ir 26 ar 27. T.Bacho įsitikinimu, į žaidynes įtraukti naujų sporto šakų būtina – tą daryti verčia šių dienų aktualijos, noras į sportą atvesti kuo daugiau jaunimo, atsisukti į tuos jaunus žmones, kurie sportuoja gyvendami mieste, ir atspindėti miestietišką sporto kryptį.

Iš penkių sporto šakų, kurių atstovai kovos 2020 m. olimpiadoje, TOK vadovo įvardytą miestietišką kryptį geriausiai atitiks debiutantas riedlenčių sportas, beje, itin populiarus Japonijoje. Kitos trys olimpinės naujokės – sportinis laipiojimas, banglenčių sportas ir karatė. Na, o penktoji sporto šaka žaidynėse nėra nauja – mažojo beisbolo, arba softbolo, varžybos jau buvo rengiamos 1996–2008 m. žaidynėse. Visos šios sporto šakos Tekančios saulės šalyje taip pat turi užtektinai sekėjų, nes žaidynes rengianti šalis gali pagal save šiek tiek pakoreguoti olimpinę programą.

Kalbant apie pridėtas bandomąsias sporto šakas tai bus pats didžiausias kiekybinis šuolis per visą atkurtų olimpinių žaidynių istoriją. Po Tokijo žaidynių olimpinė paklodė vėl bus tampoma iš naujo ir sprendžiama, ar šios naujokės vertos toliau nešioti olimpinį vardą. Jeigu pasirodys vertos, televizijoms ir žiūrovams įdomios, jas įtraukus į pagrindinę olimpinę programą kažką teks išmesti. O 2020-ųjų žaidynėse bus nebe įprastos 28, o 33 sporto šakos, kurias sudarys 47 disciplinos ir 324 rungtys. Dauguma disciplinų ir rungčių pokyčių taip pat neišvengs. Apie mums aktualius – plačiau.

Iš sprinterių darys maratonininkus?

Prieš Rio žaidynes bene drastiškiausiai buvo keičiama šiuolaikinė penkiakovė, taisyklių korekcijų neišvengė ir dvikovos sporto šakos, tokios kaip boksas, imtynės. Prieš Tokijo olimpiadą rimčiau stabtelėta ties irklavimu ir pasikėsinta išbraukti pastarosiose žaidynėse mūsų irkluotojams sėkmingas rungtis. Vasarį iš savo sporto šakų tarptautinių federacijų vieni irkluotojai sulaukė gerų žinių, kiti – prastų. Gera žinia džiaugėsi akademinio irklavimo bendruomenė, o prastoji atskriejo į Portugalijoje naujam sezonui besirengiančių baidarininkų ir kanojininkų stovyklą. Nors apie ją žinota dar gerokai prieš išvyką.

Kaip žinoma, Tarptautinė baidarių ir kanojų irklavimo federacija nutarė paaukoti 200 m sprinto rungtį ir ją palikti tik vienviečių baidarininkams. Kodėl užkliuvo būtent ši distancija, kurioje 2012 m. kanojininkas Jevgenijus Šuklinas pelnė sidabrą, o 2016 m. Rio kanale bronziniu finišu pradžiugino baidarių dvivietė, irkluojama Aurimo Lanko ir Edvino Ramanausko? Gal per greita?

Buvęs baidarininkas, ketverių olimpinių žaidynių dalyvis Egidijus Balčiūnas svarsto, kad 200 m irklavimo rungtis, kuri yra įdomi ir azartiška, galbūt užima per mažai eterio laiko. „Gal televizijų transliuotojai skaičiuoja eterio laiką ir mato, kad, tarkime, vieną akademinio irklavimo varžybų etapą transliuoti trunka porą valandų, o dešimtkart trumpesnį nuotolį turinčių įveikti baidarininkų ar kanojininkų pasirodymą – vos pusvalandį“, – kuo galėjo užkliūti ši rungtis, bando spėti E.Balčiūnas.

Ką daryti šioje trumpoje distancijoje rungtyniavusiems baidarininkams ir kanojininkams, jei siūloma tik penkiskart ilgesnė olimpinė alternatyva – kilometro nuotolis? „Persiorientuoti kartais neparanku, o neretai netgi neįmanoma. Mūsų geriausi kanojininkai Henrikas Žustautas, Vadimas Korobovas geriausius rezultatus rodo trumpose distancijose, bet dabar vietoj 200 m jiems siūlo 1000 m. Pasirinkimas paprastas – arba irkluok ilgą distanciją, arba baik sportinę karjerą, nes pasilikus prie neolimpinės rungties teks susidurti su finansavimo sunkumais“, – sako E.Balčiūnas ir paaiškina, kad migruoti paskui olimpines rungtis profesionalius sportininkus verčia ne tik didesnis olimpinės rungties prestižas, bet ir finansinė sporto pusė.

„Jei esi sprinteris, negali maratonų bėgioti“, – užjausdama kolegas, nesugebėjusius apginti 200 m nuotolio rungties, sako Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Daukantienė.

Dviviečių gelbėtojos – svorio kategorijos

Iki galutinio TOK sprendimo, žadamo paskelbti vasarą, džiūgauti dar anksti, bet akademinio irklavimo atstovų stovykloje nuotaikos geresnės. Pirminiai planai ir jiems nežadėjo nieko gero, nes iš pradžių buvo užsimota naikinti moterų ir vyrų dviviečių valčių rungtis – tas, kurios praėjusią vasarą Rio de Žaneiro irklavimo kanale Lietuvai sužibo Mindaugo Griškonio ir Sauliaus Ritterio sidabru bei Donatos Vištartaitės ir Mildos Valčiukaitės bronza. Vis dėlto persigalvota ir į Tarptautinės irklavimo federacijos siūlymus, skirtus TOK apsvarstyti, įrašytas punktas naikinti ne dvivietes, o svorio kategorijas, kurios irklavimo sporte buvo atsiradusios nuo 1996-ųjų.

Irkluotojų skirstymas į svorio – lengvojo ir sunkiojo kategorijas turėjo visiems sportininkams suvienodinti varžymosi sąlygas. Juk kuo esi sunkesnis, tuo lengviau irtis prieš vėją. Vadinasi, sunkiasvoriai čia turėjo pranašumą, o, pavyzdžiui, iš Azijos šalių ar Okeanijos kilę irkluotojai, kurie yra genetiškai smulkesnio sudėjimo ir lengvesni, turėjo kovoti nevienodomis sąlygomis. Šiam pranašumui eliminuoti ir buvo sugalvotos svorio kategorijos.

„Juk sportas turi būti universalus ir kiek įmanoma išplisti į visus penkis žemynus. Įvedus svorio kategorijas kartu buvo padidintas šios sporto šakos populiarumas, arba vadinamasis vėliavų skaičius olimpiadoje. Bet dabar naujausia įranga, technologijos ir žmonių fizinės galios taip pažengusios pirmyn, kad vadinamoji lengvasvorė valtis rodo tokį pat laiką kaip ir sunkiasvorė. Todėl dabar mes sakome, kad visų svorių sportininkai gali rungtyniauti kartu“, – logiško sprendimo motyvus dėsto I.Daukantienė.

Rastas sprendimas naikinti geriausiems mūsų irkluotojams neaktualią lengvojo svorio kategoriją ir sportininkų skirstymą pagal svorį palikti tik sunkiaatlečiams ir dvikovos sporto šakų atstovams, galima sakyti, išgelbėjo 
 akademinio irklavimo dvivietes valtis. Tiesa, čia taip pat pasitarnavo dar vienas TOK vadovo T.Bacho įsitikinimas, kad žiūrovams sportas turi būti aiškus. Gal išties ne visiems suprantama, kodėl vyksta du keturviečių ekipažų finalai ir ką čia sveria – valtį ar irkluotoją?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m