BFL nuotr.

Inga NECELIENĖ

Rugpjūčio 5-ąją prasidėjusios Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės bus jau 28-osios lietuviškame olimpiniame kelyje. Pasižiūrėkime, kaip Lietuvos atstovams pavyko įveikti ligšiolinę ne tokią trumpą distanciją, kurioje – jau 27 vasaros ir žiemos olimpinės stotelės.

VIII vasaros olimpinės žaidynės – 1924 m. Paryžius

1924 m. gegužės 25 d. 15.30 val. – tokia tiksli Lietuvos olimpinio debiuto data. Būtent šiuo metu Paryžiaus „Pershing“ stadione teisėjo švilpukas paskelbė Lietuvos futbolininkų ir būsimųjų žaidynių vicečempionų šveicarų rungtynių pradžią. Likus kelioms dienoms iki olimpiados iš atsitiktinių vienuolikos žaidėjų surinkta mūsų futbolo komanda, iki Paryžiaus dardėjusi traukiniu 40 valandų, šveicarams pasipriešinti nesugebėjo, debiutines rungtynes pralošė 0:9 ir į kitą etapą nepateko.

Be futbolininkų, Paryžiuje 188 km plento lenktynėse startavo, bet finišo nepasiekė du dviratininkai – Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas.

II žiemos olimpinės žaidynės – 1928 m. Sankt Moricas

Šveicarijos kurortiniame mieste Sankt Morice surengtose II žiemos olimpinėse žaidynėse pirmąsyk pasirodė ir mūsų šalies žiemos sporto atstovas – įvairių sporto šakų pradininkas ir populiarintojas Lietuvoje Kęstutis Bulota. Jis dalyvavo ketveriose greitojo čiuožimo varžybose. Kito lietuvio, sugebėjusio prasimušti į žiemos žaidynes, teko laukti ilgiau nei pusę amžiaus – iki pat 1984 m. Sarajeve vykusių žiemos žaidynių.

IX vasaros olimpinės žaidynės – 1928 m. Amsterdamas

Į Amsterdame surengtas vasaros olimpines žaidynes išvyko dvylikos mūsų sportininkų delegacija: du boksininkai, keturi dviratininkai, penki lengvaatlečiai ir vienas sunkiaatletis. Aukščiausią 5–8 vietą pasidalijo boksininkas Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė Steponas Darius.

XV vasaros olimpinės žaidynės – 1952 m. Helsinkis

Dėl dviejų pasaulinių karų ir kitų mūsų šaliai tekusių nelengvų istorinių kataklizmų teko praleisti penkerias vasaros žaidynes (dvejos iš jų buvo apskritai atšauktos) ir į olimpinę areną grįžti jau su svetimos valstybės vėliava. 1952-aisiais į SSRS rinktinę pateko penki Lietuvos atstovai, sugebėję iškovoti tris sidabro medalius. Jais pasipuošė krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dabar taip neskaičiuojame – krepšinio komandos iškovoti apdovanojimai yra vienas vienetas medalių lentelėje. Bet tokia matematika nebūtų tiksli kalbant apie įvairių sporto šakų SSRS rinktines ir norint pabrėžti, kiek lietuvių sugebėjo į jas prasibrauti, todėl to laikotarpio visus komandinius medalius skaičiuosime po vieną.

Į Helsinkį taip pat vyko boksininkas, tuometis SSRS sunkiojo svorio bokso čempionas Algirdas Šocikas (5–8 vieta) ir fechtuotojas Juozas Udras (13 vieta).

XVI vasaros olimpinės žaidynės – 1956 m. Melburnas

Iš Rusijos kartu su kitais olimpiečiais į tolimąją Australiją laivais išplaukė septyni lietuviai, ten pelnę penkis medalius. Olimpiniu sidabru pasipuošė SSRS krepšininkai, tarp kurių vėl buvo K.Petkevičius bei Stanislovas Stonkus su Algirdu Lauritėnu. 20 km sportinio ėjimo varžybose antras finišavo ir vicečempiono titulą pelnė ėjikas Antanas Mikėnas. Prie sidabrinio lietuvių kraičio boksininkas Romualdas Murauskas pridėjo pussunkio svorio kategorijos bronzos medalį.

XVII vasaros olimpinės žaidynės – 1960 m. Roma

Italijos sostinę pasiekusių keturių mūsų šalies atstovų olimpinis kraitis – trys medaliai. Romoje pirmuosius olimpinius – sidabrinius apdovanojimus pelnė iš viso trijų olimpiadų dalyviai irkluotojai Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius. Ieties metikė Birutė Kalėdienė iškovojo bronzą. Dvivietę irklavęs baidarininkas Mykolas Rudzinskas liko per žingsnį nuo apdovanojimų pakylos – ketvirtas.

XVIII vasaros olimpinės žaidynės – 1964 m. Tokijas

Į tolimąją Japoniją jau vyko kur kas daugiau lietuvių – 16, iš kurių net 10 buvo irkluotojai. Bet laimikį parsivežė vieną – sidabrinį. Vicečempionu tapo boksininkas Ričardas Tamulis. O gausi irkluotojų delegacija medalių nepelnė, bet tapo olimpiniais prizininkais (kaip žinoma, olimpinėse žaidynėse prizinės vietos yra pirmosios aštuonios). Į žaidynių rekordininkų metraščius įsirašė bėgikas Adolfas Aleksejūnas, kuris 3000 m kliūtinio bėgimo atrankos varžybas įveikė per 8 min. 31,8 sek. ir pirmasis iš lietuvių tapo olimpiniu rekordininku. Tik šiuo vardu džiaugėsi neilgai – jau finale jo rekordas buvo pagerintas, o pritrūkęs jėgų lietuvis užėmė galutinę 7 vietą. Antrose žaidynėse iš eilės dalyvavusi ieties metikė B.Kalėdienė Tokijuje liko garbės pakylos papėdėje – ketvirta.

XIX vasaros olimpinės žaidynės – 1968 m. Meksikas

Įspūdingas šių žaidynių reziumė: 10 sportininkų iš Lietuvos tolimajame Meksike – 9 medaliai. Negana to, pagaliau lietuviams suspindo ir auksas. Pirmuoju olimpinio čempiono titulą iškovojusiu lietuviu tapo boksininkas Danas Pozniakas. Auksą pelnė ir tinklininkas Vasilijus Matuševas, vicečempionu tapo penkiakovininkas Stasys Šaparnis ir boksininkas Jonas Čepulis, bronzą sužvejojo į SSRS aštuonvietę susodinti net keturi lietuviai – be 1960 m. vicečempionų Z.Juknos ir A.Bagdonavičiaus, tą pačią bronzine tapusią valtį irklavo Vytautas Briedis ir Juozapas Jagelavičius. Bronzos medalį parsivežė ir krepšininkas Modestas Paulauskas.

XX vasaros olimpinės žaidynės – 1972 m. Miunchenas

Jubiliejinėse dvidešimtosiose vasaros žaidynėse dalyvavę 8 lietuviai iš Miuncheno parsivežė tris apdovanojimus. Šįkart po olimpinio krepšinio turnyro M.Paulausko krūtinė suspindo auksu, aukščiausios prabos auksinį medalį parsivežė ir dvivietę kanoją irklavęs Vladislovas Česiūnas. Ant antrojo nugalėtojų pakylos laiptelio atsiimti sidabrinio medalio lipo 800 m bėgimo dalyvė Nijolė Sabaitė.

XXI vasaros olimpinės žaidynės – 1976 m. Monrealis

Į Kanadą iš Lietuvos išvykę 8 sportininkai sugebėjo parsivežti 7 medalius. Pirmuosius iš dviejų olimpinių aukso medalių pelnė dvi mūsų šalies komandinio sporto atstovės – krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Sidabras atiteko į SSRS aštuonvietę įsodintai irkluotojai Klavdijai Koženkovai ir porinės keturvietės įgulos nariui Vytautui Butkui. Bronza pradžiugino lietuviška porinės dvivietės įgula – Genovaitė Ramoškienė ir Leonora Kaminskaitė. Tokios pat prabos olimpinį medalį pelnė ir plaukikas Arvydas Juozaitis, atrankos plaukime pasiekęs 100 m krūtine olimpinį rekordą (1 min. 4,78 sek.).

XXII vasaros olimpinės žaidynės – 1980 m. Maskva

Į Vakarų šalių boikotuotas Maskvoje vykusias žaidynes buvo pakviesta 16 Lietuvos atstovų, kurie sugebėjo pelnyti 11 medalių. Čempionės titulą apgynė krepšininkė A.Rupšienė, su kuria kartu šįkart komandoje žaidė dar viena lietuvė – Vida Beselienė. Antrąkart olimpinės čempionės titulą užsitikrino ir rankininkė A.Česaitytė-Nenėnienė, Maskvoje taip pat turėjusi komandos draugę iš Lietuvos Sigitą Strečen. Olimpinius aukso medalius 200 m krūtine varžybose pelnė Lina Kačiušytė (ji pasiekė ir olimpinį rekordą – 2 min. 29,54 sek.) bei Robertas Žulpa. 4×400 m estafečių varžybose auksą iškovojo bėgikas Remigijus Valiulis. Į gimtinę sidabrą parsivežė rankininkas Valdemaras Novickis. Bronzą pelnė krepšininkas Sergejus Jovaiša. Taip pat treti liko du Lietuvos irkluotojai – SSRS aštuonvietės nariai Jonas Pinskus ir Jonas Narmontas.

XIV žiemos olimpinės žaidynės – 1984 m. Sarajevas

Po 56 metų pertraukos žiemos žaidynėse vėl suskambo lietuviška pavardė. Biatlonininkas Algimantas Šalna – ne tik pirmasis per visą sovietmečio istoriją lietuvis SSRS žiemos žaidynių rinktinėje, bet ir pirmasis medalininkas. Ne bet koks, o auksinis. Būtent tokį trofėjų lietuvis pelnė estafetės 4×7,5 km lenktynėse. Nedaug iki medalio pritrūko ir 10 km individualiose varžybose, kuriose A.Šalna finišo liniją kirto penktas.

XV žiemos olimpinės žaidynės – 1988 m. Kalgaris

Trečiam olimpiečiui iš Lietuvos (pirmajai moteriai) pasirodyti žiemos žaidynėse šįkart pusės amžiaus neprireikė. Praėjus ketveriems metams po A.Šalnos triumfo Kanadoje, Kalgaryje, vykusiose žiemos žaidynėse turėjome vieną mūsų šalies atstovę – Vidą Vencienę, sugebėjusią pelnyti net du olimpinius medalius: 10 km lenktynių aukso ir 5 km lenktynių klasikiniu stiliumi bronzos.

XXIV vasaros olimpinės žaidynės – 1988 m. Seulas

Po 1984 m. Los Andželo žaidynių boikoto SSRS sporto vadovybė į Seulą išvežė gausiausią per visą okupacijos laikotarpį lietuvių delegaciją – 23 sportininkus, kurie iškovojo 15 medalių, iš jų net 10 aukso. Auksu suspindo krepšininkų Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio ir Valdemaro Chomičiaus krūtinės, aukso medaliais džiaugėsi ir futbolininkai Arminas Narbekovas bei Arvydas Janonis, rankininkas Valdemaras Novickis, dviratininkai Artūras Kasputis ir Gintautas Umaras, pelnęs net du auksinius trofėjus – 4 km individualių ir komandinių persekiojimo lenktynių. Sidabrą parsivežė plaukikas Raimundas Mažuolis (estafetės 4×100 m laisvuoju stiliumi) ir du lengvaatlečiai – Laimutė Baikauskaitė (1500 m bėgimas) ir Romas Ubartas (disko metimas). Prie šio solidaus medalių kraičio dar bronzą pridėjo grupinėse plento lenktynėse dalyvavusi dviratininkė Laima Zilporytė ir krepšininkė Vitalija Tuomaitė.

XVI žiemos olimpinės žaidynės – 1992 m. Albervilis

Vėl Prancūzija, tik ne Paryžius, o Albervilis, ir ne vasaros, o žiemos žaidynės, vėl Lietuvos žmonių ir sportininkų po 64 metų antrąkart išgyvenamas olimpinis debiutas. Būtent čia, Albervilyje, mūsų šalies sportininkai per atidarymo ceremoniją į olimpinį stadioną žengė paskui savo šalies vėliavą ir vėl dalyvavo kaip nepriklausomos valstybės atstovai. Nors sugebėta išsiųsti vos šešis sportininkus – du slidininkus, du biatlonininkus ir dailiojo čiuožimo porą, šios žaidynės į Lietuvos sporto istoriją įrašytos ryškiu šriftu. Iš sportininkų aukščiausią vietą užėmė 1988 m. olimpinė čempionė V.Vencienė, 15 km lenktynėse finišavusi 11-ta.

XXV vasaros olimpinės žaidynės – 1992 m. Barselona

Po nepilnų penkių mėnesių, praėjusių nuo jaudinamo sugrįžimo į olimpinę šeimą Albervilio žiemos žaidynėse, nepalyginti didesnė vasaros olimpiečių delegacija triukšmingai sveikinama įžengė į Barselonos olimpinį stadioną. Po TOK suteiktų papildomų kvotų ir įveiktų atrankų Barselonoje startavo 47 lietuviai. Pirmasis jaunos šalies vasaros žaidynių dalyvių laimikis – disko metiko R.Ubarto auksas ir šalį į euforiją pakylėjusi Lietuvos krepšininkų bronza, ypač brangi dar ir dėl to, kad mažajame finale įveikta ne bet kokia, o iš buvusių SSRS krepšininkų suburta jungtinė komanda. Šalia Seule su SSRS rinktine iškovoto olimpinio aukso į kolekciją lietuvišką bronzą pridėjo A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kur­tinaitis ir V.Chomičius. Kartu su jais medaliais džiaugėsi S.Jovaiša (vieną bronzinį apdovanojimą jau pelnęs 1980 m. Maskvoje), Artūras Karnišovas, Gintaras Einikis, Romanas Brazdauskis, Darius Dimavičius, Gintaras Krapikas, Alvydas Pazdrazdis, Arūnas Visockas.

XVII žiemos olimpinės žaidynės – 1994 m. Lilehameris

Pasikeitus žiemos žaidynių rengimo tvar­kai po dvejų metų į Norvegiją vy­ko tie patys šeši žiemos sportinin­kai kaip ir į Albervilį. Šįkart iš mū-sų šalies atstovų aukščiausią 12 vie­­tą užėmė šokių ant ledo pora Margarita Drobiazko ir Povilas Va­na­­gas. Olimpinė čempionė slidininkė V.Vencienė, Lilehameryje dalyvavusi trejose varžybose ir užėmusi aukščiausią 25 vietą 30 km lenktynėse, po šių žaidynių baigė sportinę karjerą.

XXVI vasaros olimpinės žaidynės – 1996 m. Atlanta

Į JAV Atlantos miestą vyko gausiausia iki tol lietuvių delegacija – 61 sportininkas. Bet medalius – vėl bronzos – pavyko iškovoti tik krepšininkams. Į Atlantą, vyriausiojo krepšininkų trenerio Vlado Garasto sprendimu, skrido ne tradicinis dvyliktukas, o tik 11 žaidėjų. Palyginti su 1992 m. bronzine komanda, Atlantoje neberungtyniavusius žaidėjus S.Jovaišą, R.Brazdauskį, D.Dimavičių, G.Krapiką, A.Paz­draz­dį, A.Visocką pakeitė naujas šešetukas: Rytis Vaišvila, Mindaugas Žukauskas, Eurelijus Žukauskas, Saulius Štombergas, Darius Lukminas ir Tomas Pačėsas. Antru olimpiniu bronzos medaliu pasipuošė A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kur­tinaitis, A.Karnišovas, G.Einikis.

XVIII žiemos olimpinės žaidynės – 1998 m. Naganas

Septyni žiemos žaidynių dalyviai Japonijoje ir aukščiausia šokėjų ant ledo užimta prizinė 8 vieta. Ankstesnių dvejų žiemos žaidynių biatlono varžybų dalyvė Kazimiera Strolienė Nagane startavo kaip slidininkė. Iš ketverių lenktynių jos aukščiausia užimta vieta – 55-ta 30 km laisvuoju stiliumi varžybose. Žaidynių debiutantų pasirodymas, kaip mėgstama sakyti, – pagal galimybes: slidininkas Vladislavas Zybaila ir biatlonininkas Liutauras Barila finišavo apie šimtuko vidurį ir dar žemesnėse pozicijose. Nagane startavo ir Lietuvai naujos sporto šakos atstovas – kalnų slidininkas Linas Vaitkus.

XXVII vasaros olimpinės žaidynės – 2000 m. Sidnėjus

Po iškovotų medalių atžvilgiu ne itin sėkmingų žaidynių Atlantoje padariusi esminių sportininkų rengimo sistemos pakeitimų, Lietuva į tolimąjį Sidnėjų vėl išsiuntė 61 šalies atstovą. Bet parsivežta nepalyginti didesnis apdovanojimų kraitis – penki medaliai: du aukso ir trys bronzos. Auksu suspindo disko metiko Virgilijaus Aleknos ir šaulės Dainos Gudzinevičiūtės pavardės (surinkusi 93 tšk. D.Gudzinevičiūtė pasiekė olimpinį rekordą), bronza pradžiugino irkluotojos – dvivietės įgula Kristina Poplavskaja ir Birutė Šakickienė, padedama komandų draugių sunkias 120 km grupines lenktynes trečia įveikė dviratininkė Diana Žiliūtė. Trečiąkart iš eilės po olimpinio krepšinio turnyro bronzinius apdovanojimus į viršų kėlė naujojo vyriausiojo trenerio Jono Kazlausko vadovaujama taip pat gerokai atsinaujinusi vyrų krepšinio rinktinė: trečią bronzą pelnęs G.Einikis, po antrą E.Žukauskas ir S.Štombergas bei olimpiniai debiutantai Dainius Adomaitis, Andrius Giedraitis, Šarūnas Jasikevičius, Kęstutis Marčiulionis, Tomas Masiulis, Darius Maskoliūnas, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila ir Mindaugas Timinskas.

XIX žiemos olimpinės žaidynės – 2002 m. Solt Leik Sitis

Teisę startuoti JAV vykusiose žiemos žaidynėse iškovojo tradiciškai nedidelė mūsų šalies žiemos sporto atstovų grupelė – aštuoni sportininkai. Solt Leik Sityje ledo šokėjų M.Drobiazko ir P.Vanago pelnyta vieta kol kas tebėra aukščiausia nepriklausomos Lietuvos žiemos sportininkų pasirodymų istorijoje: jie liko apdovanojimų pakylos papėdėje – penkti. Šiose žaidynėse olimpinį debiutą gavo biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė.

XXVIII vasaros olimpinės žaidynės – 2004 m. Atėnai

Į Graikijos sostinę vyko 59 mūsų sportininkai, iškovoję tris olimpinius medalius: vieną aukso ir du sidabro. Nors iškart po disko metikų varžybų taip neatrodė, po dopingo kontrolės ir varžovo iš Vengrijos diskvalifikacijos Atėnuose antrąkart olimpiniu čempionu tapo V.Alekna, kartu tapdamas ir olimpiniu rekordininku (jo rezultatas – 69,89 m). Sidabru pradžiugino daugiakovininkai – septynkovininkė Austra Skujytė ir penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis.

Vedami Š.Jasikevičiaus grupės varžybose įveikę galingąją JAV „Svajonių komandą“, bet to paties nepadarę kovoje dėl bronzos, po trijų iš eilės bronza suspindusių olimpinių mažojo finalo mačų Lietuvos krepšininkai liko ketvirti.

XX žiemos olimpinės žaidynės – 2006 m. Turinas

Jubiliejinėse žiemos žaidynėse, kurias surengti buvo patikėta italams, dalyvavo septyni Lietuvos atstovai. Turine įspūdingą olimpinį pasirodymą – iš viso dalyvavo net penkeriose olimpinėse žaidynėse – baigė ledo šokėjai M.Drobiazko ir P.Vanagas, čia vėlgi užėmę aukščiausią iš visų dalyvavusių lietuvių vietą – septintą. 7,5 km lenktynėse į aukštą 18 poziciją pakilo biatlonininkė D.Rasimovičiūtė.

XXIX vasaros olimpinės žaidynės – 2008 m. Pekinas

Į Kiniją išsirengė gausiausia iki šiol mūsų olimpinė delegacija – 71 sportininkas. Iš ten parsivežtas penkių medalių kraitis – du sidabro ir trys bronzos apdovanojimai. Kinijos vandenyse pirmąjį buriuotojų medalį – sidabrinį – Lietuvai pelnė Rio de Žaneire mūsų šalies delegacijos vėliavneše tapsianti Gintarė Volungevičiūtė. Vicečempiono titulą pelnė ir penkiakovininkas Edvinas Krungolcas, ant apdovanojimų pakylos stojęs kartu su bronzą iškovojusiu komandos draugu A.Zadneprovskiu. Taigi po penkiakovininkų varžybų pirmąkart olimpinių žaidynių istorijoje į viršų kilo ne viena, o dvi Lietuvos trispalvės. Pekine bronzinę sąskaitą atidarė imtynininkai – trečią vietą užėmė sunkiasvoris Mindaugas Mizgaitis. Dukart olimpinis čempionas disko metikas V.Alekna iš Kinijos taip pat parsivežė bronzą. Pasiekę mažąjį finalą, bet šįkart prieš argentiniečius suklupę krepšininkai vėl liko ketvirti.

XXI žiemos olimpinės žaidynės – 2010 m. Vankuveris

Į Vankuverį išvyko šeši mūsų šalies žiemos olimpiečiai. Į 1988-aisiais auksu ir bronza suspindusią Kanadą grįžo ir V.Vencienė, tik jau kaip mūsų šalies žiemos olimpiečių delegacijos vadovė. Pirmąkart nuo 1992 m. delegacijoje nebuvo dailiojo čiuožimo atstovų. Iš lietuviško šešetuko aukščiausią 25 vietą 7,5 km sprinto lenktynėse pasiekė biatlonininkė D.Rasimovičiūtė. Slidininkai Mantas Strolia ir Modestas Vaičiulis komandinio sprinto lenktynes baigė 18-ti, vietas penktajame ir šeštajame dešimtuke pelnė slidininkai Irina Terentjeva, Aleksejus Novoselskis bei kalnų slidininkas Vitalijus Rumiancevas.

XXX vasaros olimpinės žaidynės – 2012 m. Londonas

Į jubiliejines 30-ąsias vasaros olimpines išsirengė 62 mūsų sportininkai, iškovoję, galima sakyti, beveik tradicinius penkis medalius – du aukso, vieną sidabro ir du bronzos. Auksiniais pasirodymais nudžiugino merginos – pačia jauniausia Lietuvos olimpine medalininke tapusi tada vos 15-metė Rūta Meilutytė, išplėšusi auksinę pergalę 100 m krūtine plaukimo varžybose, ir paskutinę žaidynių dieną auksiniu akordu baigusi penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Prie merginų aukso sidabrą pridėjo kanojininkas Jevgenijus Šuklinas, bronzą – imtynininkas Aleksandras Kazakevičius ir boksininkas Evaldas Petrauskas.

XXII žiemos olimpinės žaidynės – 2014 m. Sočis

Į Sočį vyko devyni mūsų šalies sportininkai, o aukščiausią 16 vietą iškovojo žaidynių debiutantė – naujos mūsų olimpinėje delegacijoje greitojo čiuožimo sporto šakos atstovė Agnė Sereikaitė. Naujoji, bet, kaip parodė laikas, vienų žaidynių ledo ant šokių pora Deividas Stagniūnas ir Isabella Tobias liko 17-ta, o daugiausiai intrigos sukūrė galutinę 23 vietą individualiose 20 km biatlono varžybose užėmęs, bet iki pat paskutinės ugnies linijos pirmavęs biatlonininkas Tomas Kaukėnas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Olimpinės žaidynės trunka vos porą savaičių, bet joms ruošiamasi ilgiau nei dešimtmetį. Pirmiausia miestų varžytuvėms, o nurungus konkurentus – pačiai sporto šventei. Investicijos infrastruktūrai gerinti, sporto objektams statyti – milžiniškos. Kas nutinka vėliau, olimpiniam deglui užgesus?

Pirmosioms šiuolaikinėms žaidynėms su­rengti pakako vieno lengvosios atletikos stadiono, teniso klubo kortų, šaudyklos po atviru dangumi, fechtavimo patalpų, atviro dviračių treko, o plaukikų laukė paprasčiausia jūros įlanka. Tolimais 1896-aisiais vyko devynių sporto šakų 43 rungčių varžybos, kuriose dalyvavo arti pustrečio šimto atletų iš 14 šalių.

Po 120 metų netrukus Rio de Žaneire prasidėsiančiose XXXI olimpinėse žaidynėse dalyvaus apie 10 500 atletų iš 207 valstybių. Jie kovos dėl 28 sporto šakų 306 rungčių olimpinių apdovanojimų. Viename stadione, net pačiame didžiausiame Pchenjano, tokio kiekio varžybų nesurengsi. Kaip sekasi pastarojo dvidešimtmečio žaidynių rengėjams tvarkytis su sporto bazėmis ir olimpiniu palikimu?

Svarbiau ne žaidynės, o kas po jų

Pelnyta teisė rengti žaidynes – tai garbė, istorinis įrašas, reklama, minios turistų, galimybė stipriai pasigerinti turimą sporto infrastruktūrą, išspręsti tam tikras miesto problemas, bet kartu ir laukiantys milijardai išlaidų. Kas olimpiniams statiniams nutinka po žaidynių, kaip jie būna išnaudojami, rodo ir olimpiadą rengusio miesto bei šalies gebėjimą skaičiuoti, tvarkytis su finansais bei planuoti toliau nei žaidynių pradžia ir pabaiga. Kaip rodo prastieji pa­vyz­džiai, išankstiniai organizatorių svaičiojimai apie garantuotą uždarbį žaidynių dienomis ir gausius tarptautinius sporto renginius joms pa­sibaigus gali greitai subliūkšti, o brangios, ne­se­­niai spindėjusios sporto arenos, stadionai, ba­­­seinai – stovėti apleisti, apiplėšti ir niekam ne­­­­r­eikalingi.

Skaičiuoti mokantys britai dar prieš statybas šešiems iš aštuonių didžiųjų olimpinių ob­­­jektų numatė tolesnę ateitį. Neseniai iš­spren­dė ir septintojo – olimpinio stadiono likimą.

Kai 2005 m. Londonas pelnė teisę rengti 2012-ųjų olimpiadą, britai išsikėlė du pagrindinius tikslus: atgaivinti rytinę miesto dalį ir bene skurdžiausią jo rajoną Stratfordą bei išugdyti me­dalius laimėti galinčią jaunąją sportininkų kartą. Skaičiuoti mokantys britai dar prieš statybas šešiems iš aštuonių didžiųjų olimpinių ob­­­jektų numatė tolesnę ateitį. Neseniai iš­spren­dė ir septintojo – olimpinio stadiono likimą. Po 150 mln. svarų sterlingų atsiėjusios re­konstrukcijos jis 99 metams išnuomotas „West Ham United“ futbolo komandai.

Kokį dar olimpinį palikimą gavo britai? Ry­tų Londonas per kelerius metus pasikeitė neatpažįstamai, prie to prisidėjo ir apie 70 tūkst. iki tol be darbo sėdėjusių londoniečių, olimpinis par­kas tebetraukia lankytojus, arenos priima ne tik sporto, bet ir muzikos, kultūros renginius, o kai kurie buvę olimpiniai objektai virto moderniais prekybos centrais, kokių se­nų­jų dokų ir nebeveikusių gamyklų prikimštame rajone iki tol nebuvo. Atsigavęs, naujais dau­­giabučiais suspindęs Stratfordas paskui sa­ve timptelėjo ir aplinkinius rajonus, taigi po žai­dynių tapo ne gėda pasisakyti, kad gyveni Ry­­tų Londone.

Prie sėkmingų žaidynių, po kurių šalis džiau­gėsi nauda, o ne skaičiavo nuostolius, priski­riamas ir itin daug išlaidavęs Pekinas (2008 m. žaidynių biudžetas kurį laiką buvo didžiausias – 40 mlrd. JAV dolerių): naujos metro linijos, greitkeliai, oro uosto terminalas, viešieji par­kai pagerino vietos kinų gyvenimą ir susisiekimą, o pora olimpinių statinių tapo universitetais.

Sportas pasitarnavo mokslui ir Atlantoje – 1996 m. žaidynėms statytas olimpinis kaimelis bu­vo perleistas Džordžijos technologijų uni­ver­­sitetui, naujais namų stadionais praturtėjo dvi Atlantos amerikietiškojo futbolo ir beisbolo komandos.

Prie chrestomatinių gerojo žaidynių organizavimo ir palikimo naudojimo pavyzdžių priski­riama Barselona. 1992 m. žaidynėms su­reng­­ti išleidę 9,4 mlrd. dolerių, galima sakyti, in­vesticijų grąžą katalonai gauna iki šiol, nes su­gebėjo subtiliai, bet ne drastiškai atnaujinti miestą, nauja suderinti su senu ir po žaidynių tapti vienu turistų lankomiausių Europos miestų. Iki tol buvusi vienuoliktoje pozicijoje tarp Se­nojo žemyno didmiesčių, palankių verslui kur­ti, olimpiniam deglui užgesus Barselona šoktelėjo į ketvirtą. Po olimpiados akivaizdžiai sustiprėjo ir visos Ispanijos sportas.

Užžėlusi olimpinė šlovė

„Šie stadionai ir arenos reprezentuos Grai­kiją dar šimtmetį“, – prieš 2004-ųjų olimpiadą iš tribūnų plyšavo Atėnų žaidynių organizatoriai. Užmojų būta plačių, žaidynėms imta rengtis nuo nulio – visos graikų sporto bazės statytos naujos arba stipriai rekonstruotos, greičiau perstatytos. Žaidynių proga miestui prisireikė naujo oro uosto terminalo, naujų lėktuvų ir net­­gi metropoliteno. Beje, visą pasirengimo žai­­dynėms ciklą ne itin skubėję graikai metro linijas paleido tik olimpiados išvakarėse.

Jau po kelerių metų tviskantys statiniai virto grafičių terliotojų grobiu, buvę atviri treniruočių baseinai la­biau priminė šiukšlyną ir užsikimšusius, likimo valiai paliktus senus nuotekų valymo įrenginius.

Kai Graikiją iškart po žaidynių užgriuvo sun­ki krizė, ekonomistai vienu balsu ėmė tvirtin­ti, kad prie jos prisidėjo ir per platūs žaidynių užmojai, nemokėjimas planuoti bei skaičiuoti, – tą rodo ir gerokai viršytas, nei planuota, olimpinis biudžetas. Dvi savaites trukęs rengi­nys graikams kainavo apie 16 mlrd. eurų (nors oficialiai tvirtinama, kad 9 mlrd. eurų), nors iš pradžių ketinta išsiversti su triskart ma­žesniu biudžetu.

Šitiek išleidus vėliau nesugebėta rasti pinigų olimpiniams objektams išlaikyti (bent padoriai jų būklei užtikrinti reikėjo ne tiek mažai – apie 630 mln. eurų kasmet), todėl jau po kelerių metų tviskantys statiniai virto grafičių terliotojų grobiu, buvę atviri treniruočių baseinai la­biau priminė šiukšlyną ir užsikimšusius, likimo valiai paliktus senus nuotekų valymo įrenginius. Užrūdijo ir kadaise nuo karščio gelbėję fon­tanai.

2000 m. Sidnėjaus žaidynių rengėjai irgi minimi tarp tų, kurie gerokai viršijo planuotą biu­džetą ir nesugebėjo tinkamai pasirūpinti vi­sais olimpiniais statiniais, o tarsi brangakmenis spindėjęs Sidnėjaus olimpinis parkas sprendimo dėl ateities laukė ištisą penkmetį.

Palyginti su vasaros olimpiada, žiemos žaidy­nės – mažesnis, taigi turėtų būti pigesnis ren­gi­nys, bet ir jų organizatoriai apsiskaičiuoja ar­ba neskaičiuoja. Prieš 1992 m. Albervilio žiemos žaidynes keltas tikslas duoti impulsą merdinčiai ekonomikai ir Prancūzijos Alpėse pa­ska­tinti turizmą nebuvo pasiektas. Gal dėl to, kad jose bene daugiausiai darbo turėjo vairuo­to­jai, nes visos olimpinės bazės ir miesteliai bu­­vo išsimėtę po trylika vietų ir 620 kv. km plo­­tą. Iš­leidus 1,1 mlrd. dolerių regiono infras­truk­tūrai tobulinti ir dar 189 mln. sporto statiniams, po žaidynių prancūzams beliko pripažinti likusią žiojėti 67 mln. dolerių olimpinę skolą.

Kokią skolą, kaip žaidynių palikimą, gavo Nagano gyventojai, iki šiol neaišku ir kažin ar kada nors bus atskleista, nes 1998 m. žiemos žai­dynių rengėjų rūpesčiu jokių finansinių do­ku­mentų neliko, o šis Japonijos miestas dar gerą penkmetį bandė kapanotis iš skolų liūno.

Nemalonų skolų kvapą po 2010 m. Van­ku­ve­rio žiemos žaidynių dar ilgokai juto ir kanadiečiai. Brangiai supirkę žemes ir po žaidynių tikėjęsi brangiai parduoti olimpinius butus bei objektus, jokio masinio susidomėjimo statytojai nesulaukė.

Visų iki šiol vykusių olimpiadų – ir žiemos, ir vasaros – rengėjus kaina nurungė rusai, So­čio žaidynėms išleidę 51 mlrd. dolerių (ar tokia yra ir tikroji jų kaina, kažin ar kada nors sužinosime). Darbavosi iš peties: šlavė viską, kas tik pasitaikė buldozerių kelyje Sočio link ir ap­link jį, tiesė naujus kelius, traukinių linijas, gatves, aikštes, tvarkė kalnų masyvus, rengė slidinėjimo ir kitokias žiemos trasas, gražino tris ap­linkinius slidinėjimo kurortus, gerino su­si­sie­­kimą tarp jų, statė naują olimpinį kaimelį, ne vieną atvirą ir dengtą areną. Tik dabar visai šiai infrastruktūrai išlaikyti kasmet reikia nei daug, nei mažai – apie 2 mlrd. dolerių, kurių nei lauktieji savi ir užsienio turistai suveža, nei valdžia skiria.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Scanpix nuotr.

Inga NECELIENĖ

Tarptautinio olimpinio komiteto vadovas paskelbė, kad šią vasarą Rio de Žaneire pirmąkart žaidynių istorijoje varžysis atskira pabėgėlių rinktinė, ir taip, jo žodžiais tariant, pasiuntė vilties žinutę visiems panašaus likimo žmonėms. 1948 m. į Londone vykusias žaidynes beldęsi iš agresorių pavergtų šalių pabėgę sportininkai tokios malonės nesulaukė, todėl surengė atskirą savo sporto šventę – Europos pavergtųjų tautų žaidynes.

Rugpjūčio 5-ąją Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos sportinių delegacijų parado pabaigą sudrebins dvi paskiausios eisenos: prieš tradiciškai garsius ir ypač džiugius žaidynių šeimininkų, šįkart brazilų, sveikinimo šūksnius legendinis „Marakana“ stadionas sukils pasižiūrėti į ne tokią gausią, bet neįprastą komandą – pabėgėlių rinktinę, žygiuosiančią paskui olimpinę vėliavą.

Negalėdami kovoti už savo gimtąją šalį, jie atstovaus olimpinėms vertybėms. Ir jaus milijonų tokių pat kaip jie palaikymą.

Ši komanda bus traktuojama kaip ir visos kitos 206 sportininkų delegacijos, bet iš margaspalvės tautine atributika pasipuošusių sportininkų minios jos narius išskirs Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) simbolika: jie vilkės TOK aprangą, glausis po TOK vėliava, o jei iškovos aukščiausios prabos medalį, klausysis Olimpinio himno. Negalėdami kovoti už savo gimtąją šalį, jie atstovaus olimpinėms vertybėms. Ir jaus milijonų tokių pat kaip jie palaikymą.

„Olimpiada – tolerancijos, solidarumo ir taikos metas. TOK nusprendė pakviesti aukšto meistriškumo pabėgėlius sportininkus dalyvauti Rio de Žaneiro žaidynėse. Norime pasiųsti palaikymo bei vilties žinutę visiems pabėgėliams ir atkreipti viso pasaulio dėmesį į šią didžiulę problemą“, – TOK sprendimą paaiškino olimpinio judėjimo vadovas, olimpinis čempionas Thomas Bachas.

Pavergtų, tėvynės ir namų netekusių sportininkų atžvilgiu sporto vadovai ne visada buvo tokie supratingi.

Nenugalėti čempionai

Dukart paeiliui – 1937 ir 1939 m. nenugalėti krepšinio čempionai, arba, kaip tais laikais vadinta, meisteriai, po mūsų tautai skaudžių istorinių perversmų į pirmąsias po karo Šveicarijoje vykusias Senojo žemyno krepšinio pirmenybes nebuvo priimti. Vokietijos karo pabėgėlių stovyklose glaudęsi lietuviai, tarp kurių būta ir tikrųjų 1939 m. Europos čempionų (Leonas Baltrūnas, Vitalius Norkus, Leonas Petrauskas, Zenonas Puzinauskas, Pranas Mažeika), bergždžiai beldėsi į Tarptautinės krepšinio federacijos duris.

Po karo buvome naivūs idealistai, manėme, kad viskas grįš į normalias laisvės ribas. Tačiau mūsų viltims nebuvo lemta išsipildyti.

Kad stovykloje Vokietijoje susibūrusios lietuvių krepšininkų komandos būta ne iš kelmo spirtos, rodė jos rezultatai – rungtynes su pajėgiais amerikiečių kariuomenės žaidėjais dažniausiai laimėdavo mūsiškių pabėgėlių rinktinė.

„Po karo buvome naivūs idealistai, manėme, kad viskas grįš į normalias laisvės ribas. Tačiau mūsų viltims nebuvo lemta išsipildyti – pabėgėlių stovyklose gyvenantiems mūsų žaidėjams Tarptautinė krepšinio federacija ir jos generalinis sekretorius J.Jonesas neleido dalyvauti čempionate. Tada pirmą kartą pajutome pasaulio politinę realybę“, – knygoje „Valdas Adamkus – sporto žmogus“ šiuos įvykius mena tada aktyviai sportavęs ir su kitais karo pabėgėliais Vokietijoje glaudęsis dabar jau kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus.

Varžytasi ne tik su amerikiečiais. 1948 m. Augsburge per draugiškas rungtynes, to meto masteliais matuojant, lietuvių rinktinė tiesiog nušlavė Vakarų Vokietijos rinktinę (44:25), o per trejus metus sužaidusi 30 rungtynių patyrė vos vieną pralaimėjimą. Vienu tašku nusileista Prancūzijai, į kurią pabėgėliai buvo pakviesti, o tai irgi daug pasako apie šios komandos pajėgumą.

Antra karti piliulė

Iš okupuotos tėvynės ištrūkusiems krepšininkams atstovauti savo šaliai 1946 m. Europos krepšinio čempionate nepavyko, bet 1948 m. Londone laukė dar didesnis sporto įvykis – olimpinės žaidynės. Gal antras bandymas bus sėkmingesnis? Juk tauta nemirė, tik dalis jos žmonių ir žemė buvo pavergta, mūsų šalies Olimpinis komitetas irgi nebuvo panaikintas, vadinasi, iš už geležinės uždangos ištrūkusiems bėgliams teisė dalyvauti žaidynėse turi būti suteikta. Taip manė pabėgėliai idealistai, bet ne TOK vadovybė su prezidentu švedu Johannesu Sigfridu Edstromu priešakyje.

1948-aisiais pabėgėlių stovyklose gyvenę sportininkai susibūrė į Europos pavergtųjų tautų olimpiadą, kurios finalinis akordas vyko Niurnberge.

Vis dėlto tais metais Lietuvos vėliava – ir ne naujoji raudona, o trispalvė – suplevėsavo aukštai. Tais pačiais olimpiniais 1948-aisiais pabėgėlių stovyklose gyvenę sportininkai, paraginti Rytų Europos pabėgėlių sporto organizatorių, tarp kurių vieni aktyviausių buvo lietuviai, susibūrė į Europos pavergtųjų tautų olimpiadą, kurios finalinis akordas vyko Niurnberge. 18 šalių, tarp kurių buvo ir Estijos, Vengrijos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Slovakijos sportininkų, daugiau nei dvi savaites kovojo šešių sporto šakų varžybose: futbolo, tinklinio, krepšinio, lengvosios atletikos, teniso ir stalo teniso.

Man ši Pavergtųjų tautų olimpiada tapo sportinės karjeros viršūne, svariausiu mano laimėjimu, kuriuo nepaprastai didžiavausi.

Lietuviams ypač sėkmingas buvo lengvosios atletikos sektorius, nes čia keturis medalius iškovojo V.Adamkus: du aukso (šuolių į tolį ir aukštį sektoriuose) ir tiek pat sidabro (100 m bėgimo ir estafetės 4×100 m). „Turbūt gyvenime nesu taip greitai bėgęs 100 m distancijos, kojos mane pačios nešė į finišą. Pralenkiau vieną varžovą, o bėgdamas paskutinius metrus, tiesiog griūdamas, krūtine pralenkiau ir estą – savo komandai užtikrinau sidabro medalius. Man ši Pavergtųjų tautų olimpiada tapo sportinės karjeros viršūne, svariausiu mano laimėjimu, kuriuo nepaprastai didžiavausi“, – dramatišką 4×100 m estafetės bėgimo finalą, kuriame, be paskutinę 100 m atkarpą įveikusio V.Adamkaus, dar bėgo Juozas Nakutavičius, Vytautas Žemaitis ir būsimojo Prezidento treneris Kaune Vladas Bakūnas, mena šios neįprastos olimpiados čempionas ir sidabro medalininkas.

Pavergtųjų tautų olimpiada buvo pirma ir paskutinė. Komandinėje lengvosios atletikos įskaitoje nugalėjo latviai, antri liko lietuviai. Rezultatai galėjo būti geresni, bet pabėgėlių stovyklose sportininkai, kaip ir V.Adamkus, gyveno pusbadžiu, mito skurdžiai – dažną dieną vien vandenyje virtomis kruopomis be jokių pagardų.

Šių dienų pabėgėliai

TOK į būsimąją Rio de Žaneiro pabėgėlių rinktinę atrinko 43 vilčių teikiančius aukšto lygio sportininkus. Galutinė jų komanda bus žinoma birželį, o iki to laiko, motyvuodama nenoru trukdyti kandidatams rengtis įvykdyti olimpinius normatyvus, TOK detalių apie ją neteiks. Išskyrus tris sportininkus, kurie jau peržengė olimpinės atrankos barjerą ir atitiko visus keliamus reikalavimus, kurių vienas pagrindinių – būti Jungtinių Tautų patvirtintam karo pabėgėliu.

Šie trys vietą pabėgėlių delegacijos eisenoje jau užsitikrinę žinomieji – tekvondo kovose dalyvausianti iranietė Raheleh Asemani, dziudo kovotojas Popole‘is Misenga iš Kongo ir Vokietijoje besitreniruojanti plaukikė Yusra Mardini iš Sirijos. Abi merginos yra TOK stipendininkės.

Kai mergina tamsoje pamatė valties dugne besikaupiantį vandenį, baimė susuko vidurius, bet neatėmė šalto proto.

Belgijoje gyvenanti ir paštininke dirbanti R.Asemani sausį iš Stambule vykusios tekvondo olimpinės atrankos įstengė ir pati sau išsisiųsti brangų laišką – kelialapį į Rio. P.Misenga kartu su tautiete dziudo meistre Yolande Mabika į Braziliją iš Kongo atvyko prieš trejus metus ir čia pasiprašė politinio prieglobsčio. O bėglę iš gimtojo Damasko 17-metę Y.Mardini jos sporto šaka kartą jau išgelbėjo.

Bandymas žmonių perpildyta pripučiama valtimi įveikti pabėgėlių kapinėmis vadinamą Viduržemio jūros kelią Graikijos Lesbo salos link vos netapo lemtingas. Kai mergina tamsoje pamatė valties dugne besikaupiantį vandenį, baimė susuko vidurius, bet neatėmė šalto proto. Nelaimėliai išmetė visą turėtą mantą į jūrą, bet jų laivelis ir toliau sparčiai grimzdo žemyn – svorio vis tiek buvo per daug. Tada Y.Mardini kartu su seserimi ir keliais kitais plaukti mokančiais bėgliais šoko į šaltą jūrą ir tris valandas plaukė iki Lesbo salos – tūkstančių panašaus likimo žmonių vilties taško pradėti geresnį gyvenimą kitur.

Galbūt pabėgėlių stovyklose tarp milijonų atvykėlių tokių kaip Yusra yra ir daugiau. „Bet ne tai esmė. Svarbiausia, kad tokius sportininkus kaip ji palaikys milijonai pabėgėlių“, – pabrėžė Vokietijos olimpinio komiteto atstovas Michaelis Schirpas.

Ar pabėgėliams bus taikomi kokie nors specialūs olimpiniai barjerai, ar jų sąskaita galėtų apmažėti kitų šalių sportinės delegacijos – šito TOK atstovai neatskleidžia.

Rio žygiuosianti pabėgėlių rinktinė tikriausiai nebus gausi – kalbama apie 5–10 sportininkų. Laiko iki žaidynių nėra daug – nepilnas pusmetis, tad ir galimybių per likusias atrankas į jas patekti ne per daugiausia. Ar pabėgėliams bus taikomi kokie nors specialūs olimpiniai barjerai, ar jų sąskaita galėtų apmažėti kitų šalių sportinės delegacijos – šito TOK atstovai neatskleidžia ir prašo laukti birželio, kai bus sukomplektuota ir paskelbta galutinė jų rinktinė.

„Tai greičiau politinis gestas, parodantis, kad TOK supranta kilusią pabėgėlių krizę ir sunkią bėglių padėtį. TOK siekia, kad pabėgėliai, kaip sportininkai, nebūtų nuskriausti, – užtenka to, kad jie kaip žmonės yra nuskriausti ir priversti bėgti“, – sako buvęs ilgametis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas

Tikros ir jungtinės komandos

Precedentų, kai sportininkai žaidynėse dalyvavo su TOK vėliava, būta ne vieno. 1949 m. Vokietiją padalijus į Rytų ir Vakarų, abiejų šalių sportininkai 1956–1964 m., po trejas olimpines žiemos ir vasaros žaidynes, kovojo kaip vienos tautos atstovai. Nepaisant ideologinės prarajos, visi kartu žygiavo paskui olimpinę vėliavą, o nugalėtojai klausėsi dabartinio Europos Sąjungos himno – Ludwigo van Beethoveno „Odės džiaugsmui“.

Daug olimpinių vėliavų plevėsavo Vakarų valstybių boikotuotose 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse. Šalių vyriausybėms nepritariant SSRS vykdomam karui Afganistane, demokratinių valstybių sportininkams buvo leista patiems apsispręsti, dalyvauti Maskvoje rengiamoje olimpiadoje ar ne. Dešimties šalių – Airijos, Australijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Šveicarijos sportininkai 1980 m. Maskvoje glaudėsi po TOK vėliava. O aukso medalių laimėtojų, tarp jų ir dabartinio Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos prezidento Sebastiano Coe, garbei tuometėje SSRS sostinėje skambėjo Olimpinis himnas.

Ką daryti, kai šalies komandinės sporto šakos atstovai iškovoja teisę dalyvauti olimpinėse batalijose, bet tos valstybės tiesiog ima ir nebelieka? Tokį rebusą prieš 1992 m. Barselonos olimpines žaidynes teko spręsti ir tuomečiam TOK prezidentui Juanui Antonio Samaranchui, kai SSRS nebeliko, o dauguma tradiciškai galingų žaidybinių sporto šakų jos rinktinių turėjo teisę startuoti olimpiadoje.

1992 m. buvusių SSRS respublikų krepšininkai, išskyrus lietuvius, kurie į Barseloną prasibrovė per papildomą atranką, buvo susibūrę į vadinamąją jungtinę komandą (angl. „Unified Team“, arba tiesiog CIS, – nepriklausomų šalių sandraugą, „Commonwealth of Independent States“).

„Ant kiekvienos šios jungtinės komandos nario sportinių marškinėlių rankovės buvo prisiūta jo šalies vėliava – Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir panašiai. Taip tuometis Rusijos vadovas Borisas Jelcinas buvo sutaręs su TOK prezidentu – kad jungtinė komanda dalyvaus su savo šalių vėliavų antsiuvais“, – paaiškina A.Poviliūnas, pirmasis jaunos atkurtos valstybės Tautinio olimpinio komiteto vadovas ir itin emocingų rungtynių su istorine jungtine komanda liudininkas.

Jis papasakoja krepšininkų rungtynių dėl bronzos medalio epizodą, iliustruojantį, ką tada šie antsiuvai reiškė. „Jungtinėje komandoje žaidė du latviai, nes ne visi pasielgė taip pilietiškai kaip Lietuvos sportininkai, kurie iškart po nepriklausomybės atkūrimo pasitraukė ir SSRS rinktinių. Vienam latviui metant baudos metimus šalia manęs sėdintis Latvijos olimpinės delegacijos narys atsistojo ir iš visų plaučių latviškai suriko, ką lietuviškai būtų galima išversti taip: „Kad tau rankos nudžiūtų!“ Ir latvis abi baudas prametė. Toks buvo daugelio arenoje sėdinčiųjų noras, kad nugalėtume mes.“

Pabėgėliai, emigrantai, pargrįžėliai

Jeigu ne 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje, 1992 m. vasarį vykusiose Albervilio žiemos ir tų pačių metų liepą Barselonoje surengtose vasaros žaidynėse mūsų sportininkai kartu su latviais ir estais taip pat būtų žygiavę paskui TOK vėliavą. Tokie tuomečio TOK prezidento J.A.Samarancho priimto sprendimo atgarsiai iš SSRS pasitraukusių, bet TOK pripažinimo jau trečius metus tebelaukusių Baltijos šalių olimpinių komitetų atstovus 1991-aisiais pasiekė iš Tokijo, kuriame vyko TOK sesija. „Dar neoficialiai, bet išgirdome pažadą, kad mūsų sportininkams dėl politinių įvykių nebus leista nukentėti“, – pasakoja A.Poviliūnas.

Mėgstama kartoti, kad ten, kur sportas, politikai ne vieta. Bet šioje srityje politikos apstu. Netgi šiuolaikinių olimpinių žaidynių iniciatorius Pierre‘as de Coubertinas jas atkūrė tikėdamasis, kad XIX a. pabaigoje sportas sugebės pagerinti santykius tarp valstybių ir kurti taikingesnį pasaulį. Žaidynių boikotai, sporto arena kaip politinių santykių aiškinimosi vieta, nenugalimos, dvasia ir kūnu tvirtos tautos kūrimas, žaidynių rengėjų varžytuvės ir noras pasipuikuoti prieš kitus – argi tai ne politika? O pastaroji TOK deklaracija su Rio žygiuosiančia iš penkių ar dešimties pabėgėlių sudaryta komanda šiek tiek nepanaši į viešųjų ryšių akciją ir politiką?

Universaliausios kalbos rinkimuose sportas užimtų vieną pirmųjų vietų. Ką žmonėms per dienas didžiulėse pabėgėlių stovyklose veikti? V.Adamkus prisipažįsta, kad laiko turėdavęs daug, taigi daug ir bėgiodavęs. Nežinomybės persmelktai kasdienybei praskaidrinti tinka bet koks sportas: ramesniam laisvalaikiui – šaškės, šachmatai, didesnei kompanijai susirinkus – krepšinis, futbolas, kiti žaidimai.

Tokiomis sąlygomis žmonės linkę burtis ir kažką bendrai veikti. Sportas – viena universalesnių veiklų. Stovykloms ištuštėjus, bėgliams pasklidus po platųjį pasaulį, jame apsipratus ir pabandžius įsitvirtinti sugalvojamas pretekstas vėl susitikti ir kartu kažką nuveikti.

Taip suprimityvintai galima paaiškinti Pasaulio lietuvių sporto žaidynių gimimą. 1978 m. vasarą maždaug tūkstantis lietuvių iš Kanados, JAV, Argentinos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kitų šalių susirinko į Torontą išbandyti jėgų daugiau kaip dešimtyje sporto šakų varžybų. Ne vienas šio pirmojo ir vėlesnių pasaulio lietuvių susitikimų dalyvių sportavo ir pabėgėlių stovyklose.

Trečiąsias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, kurios 1988 m. vyko Australijoje, puikiai mena ir A.Poviliūnas – į tolimąją Adelaidę, šiek tiek sušvelnėjus politiniam klimatui, vyko ir grupelė sportininkų iš SSRS. „Australijoje jau buvo išties viso pasaulio lietuvių pirmasis susibūrimas, nes nei 1978 m. Toronte, nei antrose žaidynėse 1983 m. Čikagoje sportininkų iš SSRS nebuvo“, – sako į Australiją vykusios sportininkų delegacijos vadovas A.Poviliūnas.

Kitąmet Kaune bus surengtos jau dešimtosios Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. „Per Adelaidę – visada į Lietuvą“, – būsimojo pranešimo tema prabyla A.Poviliūnas, kalbėdamas apie pagrindinį šių išskirtinių žaidynių principą, kad viso pasaulio lietuviai (juolab dabar jau nauja emigrantų karta pasklido po pasaulį) bent savaitei ar dviem sugrįžtų į Lietuvą. Kol nebuvo įmanoma išsibarsčiusiai tautai rinktis gimtinėn, žaidynės vykdavo kitur.

Tokiu pat principu – sukviesti tautiečius ir visiems kartu pasportuoti – vyksta makabiados, dar vienos po pasaulį išbarstytos tautos sporto žaidynės. Pasak A.Poviliūno, žydų makabiados – grandiozinis renginys, per kurį vien sportininkų iš JAV delegacija užima visą 400 m ilgio stadiono ratą.

Kai 1949 m. V.Adamkus transportiniu karo laivu emigravo į JAV, su savimi pasiėmė tik nedidelį lagaminėlį, kuriame, be iškovotų pabėgėlių olimpiados apdovanojimų, buvo keletas drabužių, diskas, futbolo batai ir startukai. Niujorko uosto bagažo tikrintojai, pamatę lagamino turinį, tik nusišypsojo