Mikroprognozių medicinoje girdėti bene kasdien, tačiau aktualios jos daugiausia tik sergančiajam ir jo artimiesiems. Iš tiesų, tai gana stabili sritis – numatyti, kad žmonės 2017-aisiais vis dar sirgs, didelio įžvalgumo nereikia. Deja, apie 18 tūkst. žmonių gresia išgirsti ir labai nemalonią vėžio diagnozę.

Gytis KAPSEVIČIUS

Apie onkologijos dabartį ir ateitį sutiko pasikalbėti chirurgas habil. med. dr. prof. Narimantas Evaldas Samalavičius, 2016 metais tapęs Tarptautinės universiteto kolorektinių chirurgų draugijos generaliniu direktoriumi.

– Kaip atrodo mūsų šalis lyginant su kitomis šalimis onkologinių ligų gydymo kontekste?

– Na, mums turbūt svarbiausia būtu palyginti save su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis. Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 18 tūkst. naujų vėžio atvejų, o šiandien gyvena netoli milijono žmonių, kuriuos vienaip ar kitaip palietė onkologinė liga. Skaičiai išties įspūdingi. Europos Sąjungoje Lietuva pagal sergamumą yra maždaug ties viduriu, o pagal mirštamumą nuo vėžio – antra nuo galo po Vengrijos. Tai išties nerimą keliantis skaičius. Neramu dėl to, kad kai kurių dažnų lokalizacijų vėžio gydymo rodikliai, pavyzdžiui, krūties ar plaučių vėžio, yra ypač blogi, ties apatine riba Europos Sąjungos mastu. Nedžiugina ir prostatos, skrandžio ar storosios žarnos vėžio gydymo rezultatai.

– Kartais svarstoma, kad didelį vėžinių ligų skaičių, palyginti su ankstesniais laikais, lemia pakitęs gyvenimo būdas – maistas, įvairios prietaisų bangos ir panašiai. Kiti mano, kad tai tobulesnių vėžio atpažinimo metodų rezultatas. Kaip yra iš tikrųjų, kokios priežastys daugiausia lemia sergamumo vėžiu didėjimą?

– Aš manau, kad įtaką daro daugelis su civilizacija susijusių veiksnių – įskaitant užterštumą. Dalis priežasčių iš tikrųjų gali būti kažkur šalia, bet mes to neįvertiname. Vien tik gyvenimo intensyvumas prieš 40–50 metų nebuvo toks kaip dabar.

Vėžys apskritai yra ekonomiškai išsivysčiusių Vakarų valstybių liga. Didžiausi sergamumo rodikliai būdingi Vakarų ir Šiaurės Europos, Šiaurės Amerikos ir Australijos bei Naujosios Zelandijos gyventojams. Besivystančiose šalyse sergamumas onkologinėmis ligomis gerokai mažesnis, mažiausi rodikliai nustatyti Afrikos šalyse, kur trumpiausia gyvenimo trukmė ir mirčių struktūroje dominuoja infekcinės ligos.

Didžiausias sergamumas vėžiu būdingas vyresnio amžiaus žmonėms, todėl bendrai sergamumas didėja ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei bei didėjant vyresnio amžiaus žmonių daliai populiacijoje. Sergamumo vėžiu didėjimas Lietuvoje taip pat susijęs su populiacijos senėjimu. Įtakos sergamumo didėjimui turi ir rizikos veiksnių paplitimo pokyčiai. Pavyzdžiui, antsvoris, nutukimas, mažas fizinis aktyvumas susiję su kai kurių lokalizacijų vėžio rizikos padidėjimu. Didėjant šių rizikos veiksnių paplitimui tarp šalies gyventojų sergamumas populiacijoje auga.

Diagnostika taip pat neabejotinai patobulėjo: dabar yra tokių priemonių, kaip kompiuterinė tomografija, branduolių magnetinis rezonansas, pozitronų emisijos tomografija ir kitų. Kai ko iš šiandien atrodančių kasdieninių diagnostikos metodų sovietmečiu net neturėjome, o kai kurių nebuvo apskritai. Todėl tai tiesa – diagnostika dabar daug geresnė ir galima išsiaiškinti daugiau ankstyvesnių susirgimų.

Vis dėlto vėžys yra daugiakomponentė liga, dažnai negalima išskirti vieno vienintelio konkretaus veiksnio, ją lemia daugelio priežasčių visuma.

– Ar galime prognozuoti, kad vėžiu sergančių žmonių daugės?

– Vienareikšmiškai atsakyti, kad jų Lietuvoje daugės, negalima, nes mažėja mūsų populiacija. Manau, kad susirgimų vėžiu daugės, bet jų negali padaugėti katastrofiškai, kai mažėja gyventojų: dalis išvykstančių žmonių susirgs onkologinėmis ligomis, bet tikėtina, jog gydymas bus taikomas kitur. Jei situacija būtų stabili, susirgimų neabejotinai daugėtų.

– Onkologija nuėjo ilgą kelią tobulindama gydymo būdus. Kokios pačios naujausios priemonės vėžiui įveikti?

– Nuolat atsiranda naujų chemoterapinių ar biologinės terapijos preparatų, kurių tiek spektras, tiek indikacijos įvairiose srityse didėja. Tobulėja spindulinės terapijos technika, galimybės per trumpesnį galimą laiką ir kuo tiksliau realizuoti šio puikaus gydymo metodo poveikį vėžiniam procesui, taip pat plečiasi ir būdai šį poveikį suteikti. Chirurgija žengia mažai invazinės chirurgijos kryptimi: onkologijoje vis daugiau vietos turi robotinė chirurgija, tobulėja ir vystosi laparoskopinė chirurgija, netgi intervencijos per natūralias organizmo angas. Vis dažniau taikomos įvairios kitos vėžį sunaikinti 
 įgalinančios priemonės – šaltis, radijo dažnio bangos, šiluma, ultragarso bangos. Visa tai leidžia tobuliau gydyti vėžį, su kuo mažesniu šalutiniu poveikiu, užtikrinant vėžiu sergančio ligonio gyvenimo kokybę, išgydant jį ar pailginant jo gyvenimo trukmę.

Reikėtų pabrėžti, kad šiandieninėje onkologijoje negalimi labai spartūs žingsniai ar atradimai, kurie greitai ir kardinaliai pakeistų vėžio diagnostiką ar gydymą, – visai kitaip, nei buvo prieš šimtą ir daugiau metų, kai nauja drąsi idėja ar atradimas tuoj pat galėjo pakeisti iki tol buvusį kitokį požiūrį.

Bet kokia atskira onkologinė liga yra savita. Tad kai kartais žiniasklaidoje pasirodo naujiena, jog kažkur esą atrastas vaistas nuo vėžio, – tai tiesiog neįmanoma, nes vėžinės ligos labai skirtingos. Antra priežastis yra ta, kad šiandieninė medicina, prieš įdiegdama naujovę, ieško įrodymais pagrįstų medicinos duomenų. Tai reiškia kad vienas ar kitas metodas turi būti pakankamai išbandytas, sulaukta jo rezultatų prieš siūlant naudoti plačiai. Taip prabėga nemažai metų.

– Dabar turime bent keletą vėžio prevencijos programų, kurios leidžia aptikti ligą ankstyvose stadijose. Ar turėtume dar labiau plėsti prevencines priemones?

– Matote, jau ir dabar turime daugiau programų, nei rekomenduoja Europos Sąjunga. ES rekomenduoja vykdyti krūties, gimdos kaklelio ir storosios žarnos vėžio patikros programas. Ankstyvos prostatos vėžio diagnostikos programa taikoma tik pas mus, kitos šalys jos neturi. Manau, kad tai gerai, bet yra įvairių šios programos aspektų: prostatos vėžys – lėtai besivystanti liga, ankstyva diagnostika reiškia, kad gydome daugiau pacientų, o kartu ir pats gydymas turi tam tikrą komplikacijų skaičių. Todėl prostatos vėžio ankstyvos diagnostikos programoje yra ir svarstytinų klausimų. Žinoma, jei mes ją pradėjome, turėtume tęsti, galbūt šiek tiek optimizavę, bet manau, kad tai svarbu.

Tačiau iš principo visoms vėžio formoms programų nepritaikysime, nes vėžinių ligų yra labai daug ir jos skirtingos, todėl tai ne tik neapsimokėtų ekonomiškai, bet ir nepasiteisintų. Greičiau reikėtų gerinti situaciją šalinant vėžį sukeliančius veiksnius, kas, žinoma, yra labai sudėtinga. Tiesa, dalį vėžinių ligų šiandien galime identifikuoti iš anksto, jei tai lemia genetiniai veiksniai ir paveldimumas.

– Nepaisant to, egzistuoja kai kurių aiškiai išreikštų pavojų, tokių kaip rūkymas. 2015 m. Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad vėžio riziką didina ir apdorotos mėsos produktai. Tačiau tai yra kasdienis žmonių gyvenimas – apie rūkymo žalą tikriausiai žino net ir kiekvienas rūkantis, o raginimas atsisakyti mėsos apskritai kai kam sukelia atmetimo reakciją. Žmonės, nesusidūrę su tokiomis ligomis, apie riziką jomis susirgti didinančius pavojus negalvoja. Ar tai įmanoma pakeisti?

– Žiniasklaidoje galėtų būti daugiau kalbama apie sveiko gyvenimo naudą, kad sveikas žmogus potencialiai yra ilgaamžis žmogus ir gali pasidžiaugti visais savo gyvenimo etapais – vaikyste, jaunyste, branda ir netgi pensiniu amžiumi. Jeigu sulauki pensinio amžiaus ir tavo sveikata yra bloga, pagrindinis užsiėmimas būna vaikščioti į polikliniką ir gerti vaistus, taigi gyvenimas tampa apgailėtinas. Tačiau jei tokių metų, kai tu jau laisvas, gali daugiau laiko skirti sau, esi dar ir sveikas, o, ačiū Dievui, tokių žmonių iš tiesų yra, gali pasidžiaugti ir šiuo gyvenimo etapu, jo nebijoti.

Aš pastebėjau, kad jauni žmonės dabar kreipia daugiau dėmesio į sveikatą, visuomenėje didėja supratimas, kad sveikas žmogus yra socialiai aktyvus. Toks žmogus gali susikurti geresnį gyvenimą, karjerą, daugiau uždirbti, ir tai skatina daugiau žmonių rinktis sveiką gyvenimo būdą. Nes jei tu sveikas šiandien, daugiau šansų, kad būsi sveikas ir po 20 metų, o jei sirgsi ligomis, jos tave temps ne tik fiziškai, bet ir socialiai, kris tavo produktyvumas ir panašiai.

– Vienos dažniausiai žiniasklaidoje pasirodančių istorijų apie vėžį – konkretaus asmens istorija, lydima pasakojimo apie tai, kad galimybių išgyti gali suteikti tik užsienio specialistai, ir prašymo paaukoti brangiam gydymui svetur. Dažnai jos sukelia neigiamą visuomenės reakciją ir kelia klausimą, kodėl valstybė negali pasirūpinti visais sergančiaisiais vėžiu.

– Manyčiau, kad pagal mūsų finansines galias Lietuvos medicina tikrai nebloga, tačiau mes negalime turėti tokių pajėgumų kaip, tarkime, vokiečiai – jie yra ant aukštesnio laiptelio. Tada kaip ir suprantama, kad kai kurie dalykai mus pasiekia vėliau. Taip pat nereikia pamiršti, kad vėžio gydymas kainuoja vis brangiau. Brangsta kiekvieno paciento gydymas, daugėja pacientų, todėl didėja sąnaudos. Be to, onkologija nėra vienintelė medicinos sritis, pavyzdžiui, daugeliui pacientų aktualios kraujagyslių problemos ir ligos, toje srityje irgi nuolat atsiranda naujovių. Kitaip tariant, susidaro uždaras ratas: tu gali padaryti daugiau, bet tai kainuos brangiau. Paprastai kiekvienas modernesnis sprendimas bus brangesnis. Idealiame pasaulyje, žinoma, valstybė turėtų apmokėti gydymą, bet iš kitos pusės, kartais reikia žiūrėti ir realiai.

– Ar dabartinė šalies sveikatos apsaugos sistema apskritai palanki vėžiu sergantiems žmonėms ir ką būtų galima gerinti?

– Šiandieninė sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje evoliucionuoja ir teikia vilčių. Bet kalbant apie bet kurios šalies sveikatos apsaugos sistemą reikia paminėti, kad visur susiduriama su sunkumais. Net Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur sveikatos apsaugos finansavimas milžiniškas, o mes orientuojamės į šios šalies standartus, deja, skirtumas tarp pagalbos, kurią vėžiu sergantis ligonis gali gauti pasaulyje garsiausiose klinikose ar regioniniuose centruose, yra akivaizdus. Jungtinė Karalystė iš sveikatos apsaugos sistemos krizės neišbrenda jau daug metų. Ir tai šalys, kurių ekonominė galia visai kitokia nei Lietuvos. Tai tik rodo šios srities subtilumą.

Taip pat ir Lietuvos onkologijoje, be jos privalumų, esama ir spragų. Pradėti reikėtų nuo jau minėtų krūties, gimdos kaklelio, storosios žarnos ir prostatos vėžio patikros programų. Nors skiriamas milžiniškas ir išties gana adekvatus finansavimas iš ligonių kasų, iki šiol jos vyksta be tinkamo medicininio koordinavimo. Tai daro ženklią įtaką galimai naudai, o jų svarba didžiulė – juk vieni svarbiausių ir kertinių akmenų onkologijoje yra vėžio prevencija ir ankstyva diagnostika. Pastaroji suteikia daug didesnę tikimybę išgydyti vėžį, ir su kur kas mažesniais kaštais visuomenei.

Vėžio registravimas – būtinas komponentas vėžio kontrolės srityje, nes tik su jo pagalba galime matyti mūsų pastangų kovoti su vėžiu sėkmingumą ir evoliuciją. Ir net sunku patikėti ir sunku suvokti priežastį, kodėl Lietuvos vėžio registras vos ne 20 metų laukė savo įteisinimo, įvykusio tik 2016 m., ir buvo praktiškai atsidūręs prie gilios krizė ribos. Dar iki šiol stokojame daugelio duomenų apie vėžio gydymo rezultatus Lietuvoje (išgyvenamumą).

Vėžio diagnostikos ir gydymo galimybės tretinio lygio Lietuvos įstaigose yra išties neblogos, ypač turint omenyje mūsų šalies ekonominį potencialą. Vėžiu sergantis ligonis turi būti pradėtas gydyti po vadinamojo daugiadisciplinio aptarimo, o tai kartu reiškia ir tai, kad turi būti gydomas įstaigoje, teikiančioje visavertę onkologinę pagalbą. Deja, dalis pacientų dar patenka į bendro profilio gydymo įstaigas pirminės pagalbos, o tai neretai neigiamai paveikia galutinį gydymo rezultatą. Tad didesnis onkologinių ligonių koncentravimas tam skirtose tretinio lygio įstaigose būtinas norint matyti gerėjančius gydymo rezultatus.

Kitas svarbus aspektas – onkologinio ligonio sekimas po gydymo, bendros visoje šalyje diagnostikos ir gydymo gairės. Dabar tai yra atskirų gydymo įstaigų reikalas, o sekimas dažniausiai gula ant šeimos gydytojo, kuriam neretai pritrūksta ir laiko, ir kompetencijos, pečių. Onkologinės pagalbos sistema, taikyta prieš 25-erius ir daugiau metų, gal ir nebuvo tobula, bet turėjo puikų sisteminės kontrolės pamatą. Sugriovę buvusią sistemą nesukūrėme naujos. Pavyzdžiui, tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva būtų natūralu matyti centrinę įstaigą, kuri užtikrintų vėžio kontrolę. Toks tarsi turėtų būti Nacionalinio vėžio instituto vaidmuo, bet, deja, jis toks nėra.

– Pasikeitus valdančiosioms partijoms praktiškai visuomet laukiama reformų, ne išimtis ir ši, nauja Seimo kadencija. Kaip manote, kokius pokyčius sveikatos apsaugos srityje apskritai reikėtų įgyvendinti?

– Na, į šį klausimą, ko gero, reikėtų palikti atsakyti mūsų naujajai Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybei. Bet keletą aspektų būtinai norėčiau paminėti. Pirmas ir pagrindinis tikslas turėtų būti vienodas sveikatos paslaugų prieinamumas visiems sergantiesiems Lietuvoje. Juk išties turime puikių aukšto lygio tretinių gydymo įstaigų, daug šiuolaikinės įrangos, didžiules diagnostikos ir gydymo galimybes bei daug puikių specialistų. Tačiau tiems, kuriems tokia pagalba reikalinga, ten patekti nėra lengva. Tai iš dalies siejasi su specializuotos pagalbos trūkumu regionuose, ją reikėtų sustiprinti.

Nemaža problema ir jaunų specialistų nutekėjimas į užsienį. Tai mums, be abejo, žalinga, nes parengti jauną specialistą kainuoja daug. Sveikatos apsaugos biudžetas, žinoma, nėra beribis, tad planuojant finansines investicijas turėtų būti skrupulingai žiūrima, kur to šiandien labiausiai reikia ir kur įdėti ekonominiai kaštai galėtų duoti didžiausią reikalingą efektą.

Jei kalbame apie įvairių naujų sveikatos paslaugų atsiradimą, norėtųsi, kad tai, kas prieinama sergančiajam pirmaujančiose Europos Sąjungos šalyse, jau šiandien būtų prieinama ir mūsų šalies gyventojui. Tam reikalingas didesnis ligonių kasų lankstumas, kuris, žinoma, siejasi ir su jų galimybių didėjimu.

Vėžys – kol kas pati dramatiškiausia diagnozė. Kasmet Lietuvoje užregistruojama 17 tūkst. naujų susirgimų onkologi­nėmis ligomis. Mokslininkai ieško naujų šių klastingų ligų gydymo metodų. Reikia pripažinti, kad gerokai pasistūmėta į priekį. Vienas naujausių žmonijos pasiekimų – robotinė technologija „CyberKnife“, jau įdiegta kaimyninėje Latvijoje.

Paulius Paukštys

Lietuvos profesionalai jau gana toli pažengę onkologinių ligų gydymo srityje, tačiau kai navikas įsitaiso sunkiai pasiekiamose vie­­­tose, tokiose kaip smegenys, prie jautrių klausos, re­gos ar nervų maz­­­gų sistemų, stubure ir kitose chi­rurgiškai sunkiai prieinamose vie­tose, gydymas įprastiniais būdais sukelia daug skaudžių komplikacijų, o kartais būna ir visai neįmanomas.

Pasaulyje apie 300 tūkst. vėžiu sergančių pa­cien­tų jau pasinaudojo 280 modernių robotų, vadinamų „CyberKnife“. Ši „virtualaus peilio“ tec­h­­nologija leidžia specialistams skirti dideles dozes jonizuojančios spinduliuotės į tiksliai lo­kalizuotas na­­vikų sritis.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojas neurochirurgas Ar­tūras Šitkauskas, nuolat susiduriantis su navikais smegenų srityje, pabrėžia, kad galvos smegenų augliai la­bai specifiniai. Jų diagnozė ir gydymas priklauso nuo lokalizacijos, todėl kiekvienu atveju ir gydymas individualus.

Yra vietų, kur padeda įprastiniai metodai, ta­­­čiau dažnai pasitaiko at­vejų, kai naviką gyvybiš­­kai svarbu su­­naikinti, tačiau skalpelis, ar spin­­­­du­linė terapija padarytų per daug ža­los ar­ba ligonis nepakeltų neurochirurginės operacijos. Tais atvejais, kai chirurginis įsikišimas ar įp­­rastinė spindulinė terapija negalima, gelbsti tik robotinė radiochirurgija.

Kas tai? Tai procedūra, per kurią navikas sunaiki­­namas nepažeidžiant aplinkinių audinių ir organų.

Stereotaksinės radiochirurgijos sistema „Cy­berKnife“ susideda iš linijinio greitintuvo, valdomo roboto „ranka“, ir vaizdais valdomos spin­du­linio gydymo sistemos. „CyberKnife“ tech­­­no­logija pasižymi unikalia galimybe išskirti didelę jonizuojančios spinduliuotės dozę iš daugiau nei 1200 kampų, į tiksliai lokalizuotas navikų sritis. Svar­bu ir tai, kad į „CyberKnife“ sistemą įvedus anks­čiau atliktų tyrimų duomenis, įranga atskiria sveikus audinius bei organus nuo švitinamų. Vyks­tant gydymo procesui, unikalus prie­taisas kruopščiai seka ne tik kiekvieną pa­ciento kūno, bet ir paties auglio poslinkį, užtikrindamas sub­milimetrinį spinduliuotės tikslumą ir iš naujo prisitaikydamas prie naviko buvimo vietos. Todėl „CyberKnife“ sistema ypač tinka gydyti auglius, esančius judančiuose organuose, kaip plaučiai, prostata, kepenys. Mo­dernus stereotaksinės chi­­rurgijos robotas pasiekia greitą ir tikslų gydymo efektą, nepažeidžia sveikų aplinkinių audinių ir taip padeda išvengti komplikacijų. Atsižvelgiant į paciento būklę ir na­viko sudėtin­gumą, veiksmingam gy­dymui „CyberKnife“ sis­tema užtenka nuo 1 iki 5 stereotaksinės ra­dio­terapijos seansų, o įprastinės radioterapijos procedūrų reikia net 30–40 sean­sų. Po 30–50 minučių trukmės gy­dymo „Cy­berKnife“ sistema pacientai gali saugiai grįžti prie įprastinio gyvenimo.

Gydytojas robotas – jau Latvijoje

Gydytojas neurochirurgas A.Šitkauskas kon­kretus: Lietuvoje turėtų būti ne mažiau kaip 4 tokie robotai. Lietuvos universitetinės gydymo įstaigos jau kelerius metus svarsto galimybes įdiegti modernią stereotaksinės radiochirurgijos sistemą, kurios poreikį pabrėžia daugelis kvalifikuotų Lietuvos gydytojų.

Kol gydytojas robotas Lietuvoje neprieinamas, A.Šitkauskas ne vieną savo pacientą yra iš­s­iu­n­tęs gydytis į užsienyje esančius „Cyber­Kni­fe“ centrus.

Nacionalinio vėžio instituto Onkologinės ra-dioterapijos skyriaus vedėjas dr. Arvydas Bur­nec­kis pabrėžia, kad turbūt kiekvienas medicinos cen­tras Lietuvoje norėtų turėti tokią sistemą. Kad ir kur ši sistema būtų, svarbu, jog ji būtų priei­nama Lietuvos gyventojams. „Be to, „Cy­ber­Kni­fe“ technologija gerokai sutrumpina gy­­dymo trukmę, nereikalinga hospitalizacija, žmogus iš kar­to po procedūros gali grįžti prie darbų. Tad per labai trumpą laiką ši technologija atsipirktų ša­liai ir finansiškai“, – sako A.Burneckis.

Iki šiol arčiausiai mūsų tokia sistema veikė Len­kijoje. Lapkričio 24 die­ną kaimyninėje Lat­vi­joje duris at­vėrė naujas „Stereotaksinės ra­dio­­chirurgijos centras Sigulda“, ku­riame taikoma mo­derniausia šiuo me­­tu Baltijos šalyse vėžio gy­dymo tech­nologija – „CyberKnife“.

Centre dirba aukštos kvalifikacijos, JAV stažavę­si gydytojai terapeutai-ra­diologai ir fizikai. Apa­­ra­tūrą ap­tarnauja aukšto lygio inžinierių ko­man­da.

Kaip sako centro direktorius Maris Skro­­ma­nis, tarp pirmųjų „Siguldos“ pacientų gali bū­ti ir ligonė iš Lietuvos, kuri jau kreipėsi į šį centrą, ir šiuo metu sprendžiama dėl gydymo galimybių.

Operacija su „CyberKnife“ sistema Latvijoje kainuoja apie 7,5 tūkst. eurų, o, pavyzdžiui, Tur­ki­­joje ji atsieitų 10–15 tūkst., Vokietijoje – 12 tūkst. eurų. Mokestis skaičiuojamas visam gydymo kursui, kad ir kiek seansų bus atlikta.

Valstybė rėmė projektą

Reikiamų technologijų įsigijimas ir centro pa­statymas Siguldoje kainavo 5.6 mln. eurų. Šis pro­jektas buvo įgyvendintas su Latvijos investicijų ir plėtros agentūros bei Europos regioninės plėtros fondo parama. Apie 60 proc. projekto vertės sudaro privačios investicijos. Siguldos ra­jo­no ligoninė centrui skyrė žemės sklypą. Taigi valstybės palaikymas steigiant tokį modernų vė­žio gydymo centrą buvo reikšmingas.

Centre 2016 m. ketinama priimti 120–130 pacientų. Kol kas labiausiai orientuojamasi į galvos smegenų ir stuburo srities vėžinių ligų diagnostiką ir gydymą.

Revoliucinei vėžio gydymo sistemai „Cy­ber­Knife“ įsikūrus Lietuvos pašonėje, lengviau atsikvėpti galės nemažai ligonių ir jų gydytojų – juk keliauti gydytis į tolimus kraštus kainuoja ne tik pinigus, bet ir gyvybines jėgas, kurių kamuojami vėžio pacientai ir taip stokoja.

Daugiau informacijos apie centrą galima rasti šiuo adresu: www.cyberknife-sigulda.com.

Užs. Nr. BSS2258

Nors susirgimų vėžiu Lietuvoje nustatoma vis daugiau, mirštamumas nuo šios ligos yra stabilus. Viena svarbiausių priežasčių – mokslinė pažanga diagnozuojant ir gydant piktybinius navikus.

Pagal mirštamumą vėžys išlieka viena pirmaujančių ligų pasaulyje. Prognozės taip pat nekokios – skaičiuojama, kad 2020 m. sergančiųjų vėžiu pasaulyje gali padaugėti iki 27 mln. Pasak Lietuvos onkologų draugijos pirmininkės doc. dr. Simonos Rūtos Letautienės, susirgimų vėžiu didėjimo tendencija Lietuvoje taip pat akivaizdi. „1992-aisiais Lietuvoje buvo diagnozuoti 10 398 nauji vėžio atvejai, o 2006 m. – jau daugiau nei 17 tūkstančių“, – lygina ji.
Sergamumo tendencijos ir šiandien išlieka panašios: naujausiais Vilniaus universiteto Onkologijos instituto duomenimis, 2011 m. nustatyti 17 862 vėžio atvejai. „Priešinės liaukos navikai tebėra dažniausi piktybiniai navikai ir sudaro apie 15 proc. visų naujų vėžio atvejų. Toliau eina odos (14 proc., neskaitant melanomos) ir storosios žarnos (9 proc.) vėžys, o ketvirtą ir penktą vietą užima krūties ir plaučių piktybiniai navikai“, – vardija S.R.Letautienė.
Nors kiti piktybiniai navikai diagnozuojami dažniau, lietuviai dažniausiai miršta nuo plaučių vėžio – 2011 m. mirė 1399 žmonės, arba 17 proc. visų mirusiųjų nuo vėžio šalyje. „Rūkymas yra neabejotina bėda. Tai pagrindinė ne tik plaučių, bet ir stemplės, burnos, gerklų vėžio, kai kurių kitų vėžio lokalizacijų priežastis. Negana to, plaučių vėžys yra vienas sunkiausiai gydomų – pasiseka išgydyti tik apie 10 proc. sergančiųjų“, – pabrėžia profesorė Liudvika Laima Griciūtė.

Su liga gyvenama ilgiau ir kokybiškiau

Sergamumas didėja, tačiau vis daugiau pacientų pavyksta išgydyti arba bent pailginti jų amžių bei pagerinti gyvenimo kokybę. Teigiama, kad XX a. pradžioje buvo pagydoma tik apie 5 proc. visų piktybinių navikų, o dabar išgydoma ir 20 ar net 50 proc. kai kurių tipų navikų. O štai odos vėžio gydymo sėkmė priartėjo beveik prie 100 proc. „Vis daugiau žmonių su vėžiu gyvena kaip su lėtine liga“, – pastebi prof. dr. Dainius Characiejus.
Tai pagrindžia ir statistika: 2011 m. pabaigos duomenimis, iš 88,5 tūkst. vėžiu sergančių asmenų 18,5 tūkst. jau buvo išgyvenę daugiau nei 10 metų, skaičiuojant nuo dienos, kai išgirdo vėžio diagnozę.
Geriausi išgyvenamumo rodikliai matomi tarp susirgusiųjų skydliaukės, lūpos ir priešinės liaukos vėžiu, taip pat Hodžkino limfoma – jie viršija 80 proc. O štai pesimistiškiausios prognozės tenka susirgusiems smegenų, tulžies pūslės ir ekstrahepatinių latakų, stemplės, kepenų, kasos ir vėlgi plaučių vėžiu. „Vis dėlto Onkologijos instituto analizė parodė džiugią tendenciją – susirgusiųjų daugumos lokalizacijų piktybiniais navikais išgyvenamumas gerėja. Ryškiausias pagerėjimas nustatytas tarp susirgusiųjų prostatos vėžiu“, – tvirtina S.R.Letautienė.
Prie to daug prisidėjo mokslo pažanga bei taikomi modernūs diagnostikos bei gydymo metodai. VU Onkologijos institute įkurtame Mokslinių tyrimų centre vykdomi tarptautinio lygio moksliniai tyrimai molekulinės onkologijos, genomikos, proteomikos, transkriptomikos, visuminio tyrimo, nanomedicinos ir kitose srityse. Tam sukaupta nemažai modernios mokslinių tyrimų aparatūros: galima paminėti dviejų dimensijų nanoskyrų chromatografą, mikrogardelių spausdinimo aparatą, titano-safyro lazerį ar molekulinės skyros mikroskopą su skenuojamuoju zondu.
Taip pat daug dirbama biomedicininės fizikos srityje, kur koncentruojamasi į lazerinės spinduliuotės sąveikos su biologiniais objektais, navikinių darinių ankstyvosios diagnostikos ir vaizdinimo tyrimus. „Įdiegėme optinės biopsijos metodą, kuriuo vertinami apgamų pakitimai, piktybiškumo laipsnis. O, pavyzdžiui, naujas intraarterinės fotodiagnostikos metodas padeda nustatyti burnos ertmės navikų lokalų išplitimą ir tai, kiek radikalus spindulinis gydymas ar chemoterapija padėjo jį sunaikinti“, – naujovių pavyzdžių pateikia S.R.Letautienė.
Taigi daug prie mirštamumo stabilizavimosi prisideda ne tik gydymas, bet ir naujos ankstyvosiosios diagnostikos galimybės. Ankstyvoji vėžio bei ikinavikinių ligų diagnostika ne tik palengvina navikų gydymą, bet ir gali apskritai užkirsti ligai kelią. Kaip pabrėžia L.L.Griciūtė, vėžys niekada neatsiranda sveikame organe, o formuojasi ikinavikiniame fone, kada jau galima pamatyti įvairių ląstelių pakitimų. Beje, laikantis tokio požiūrio Lietuvoje pradėtos vykdyti gimdos kaklelio vėžio prevencijos, krūties, prostatos bei storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programos.

Apie tris milijonus žmonių Europoje kasmet išgirsta vėžio diagnozę, tačiau žinoma, kad 50 proc. piktybinių navikų galima būtų išvengti. Tad šiandien pasaulio ir Lietuvos mokslininkų iššūkis – moksliniai tyrimai vėžio profilaktikai.

Siekiant suvaldyti šio amžiaus ligą – vėžį, kuriami vis nauji gydymo būdai, plečiami diagnostikos metodai ir tobulinama aparatūra, tačiau norint užkirsti kelią šiai klastingai ligai bene svarbiausia yra profilaktika.
Mokslininkai įrodė, kad pirminė higieninė vėžio profilaktika – rizikos veiksnių įvardijimas ir jų vengimas. Svarbiausias tarp visų žinomų vėžio rizikos veiksnių – tabako rūkymas. Daugiau nei 90 proc. visų plaučių vėžio atvejų priežastis – rūkymas. Tai viena pagrindinių ir burnos ertmės, ryklės, gerklų, skydliaukės, kasos, skrandžio, šlapimo pūslės bei kitų piktybinių navikų priežasčių. Netinkama mityba, piktnaudžiavimas alkoholiu taip pat skatina formuotis piktybinius navikus.
Antrinė klinikinė vėžio profilaktika – ikinavikinių pokyčių nustatymas ir jų gydymas. Čia labai svarbios patikros programos – pagavus vėžį ankstyvosiose stadijose, gerėja susirgusiųjų išgyvenamumas. Taip pat nustatomos ikivėžinės ligos, kurios lengvai išgydomos ir užkertamas kelias vėžiui išsivystyti.
Tretinė vėžio profilaktika – antirecidyvinė. Tai tolesnė pacientų stebėsena po gydymo. Deja, kol kas dar ir mokslininkams neaišku, kaip būtų galima valdyti metastazavimo procesus.
VU Onkologijos instituto Mokslinių tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja prof. Janina Didžiapetrienė pabrėžia, kad negalima kalbėti apskritai apie visų navikų profilaktiką. Mat yra 100 navikų tipų ir apie 700 potipių. Profilaktika galima tų navikų, kurių žinomos ir prieinamos reguliuoti priežastys, nustatyti rizikos veiksniai bei žinomi ir įmanomi gydyti ikinavikiniai procesai. Tarp tokių navikų yra gimdos kaklelio vėžys.
Vokiečių mokslininkas Haraldas zur Hausenas įrodė, kad yra priežastinis ryšys tarp gimdos kaklelio vėžio ir žmogaus papilomos viruso (ŽPV). Už šios krypties tyrimus mokslininkas 2008 m. buvo įvertintas Nobelio premija, tačiau, anot J.Didžiapetrienės, neužtenka žinoti vien tik šį faktą. Kaip ir pasaulio mokslininkai, VU Onkologijos instituto mokslo darbuotojai atlieka detalesnius ŽPV tyrimus, kurie pasitarnaus ne tik gimdos kaklelio vėžio, bet ir nosiaryklės, gerklų, išangės vėžio lokalizacijų, kurios taip pat siejamos su ŽPV, profilaktikai.

Gimdos kaklelio vėžys – besivystančių šalių problema

Nors gimdos kaklelio vėžio profilaktika yra galima – sukurtos profilaktinės programos prieš ŽPV, kuriamos net ŽPV gydomosios programos, tačiau ši klastinga liga dar nesuvaldyta.
VU Onkologijos instituto Vėžio kontrolės ir profilaktikos centro vyriausioji mokslo darbuotoja Giedrė Smailytė sako, kad gimdos kaklelio vėžys – besivystančių šalių problema, čia moterų piktybinių ligų struktūroje jis pirmauja, o išsivysčiusiose šalyse juo sergama rečiau. Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 18 tūkst. naujų onkologinių ligų atvejų. Tarp moterų piktybinių ligų gimdos kaklelio vėžys užima penktą vietą (5,5 proc.), o moterų mirčių nuo onkologinių ligų priežasčių sąraše patenka net į septintą vietą. Beje, tai dažniausia piktybinė liga, diagnozuojama 25–35 metų moterims, šioje amžiaus grupėje susirgimai gimdos kaklelio vėžiu sudaro apie 20 proc. moterų onkologinių ligų.
„Apie šį naviką jau sukaupta daug mokslinių žinių, be to, remiamės kitų šalių patirtimi vykdant profilaktikos programas, tad yra visos prielaidos ir sergamumo, ir mirštamumo nuo gimdos kaklelio vėžio mažėjimui. Tiesa, ryškių pokyčių dar nematome, tačiau rezultatams pasiekti reikia laiko. Štai Suomijoje patikros programa vykdoma 50 metų, todėl ir sergamumo rodiklis ten yra keturi penki atvejai iš šimto tūkstančių gyventojui, o pas mus – dvidešimt penki“, – atskleidžia G.Smailytė.
Vis dėlto ir mes jau galime pasidžiaugti pirmaisiais teigiamais rezultatais. „Gimdos kaklelio vėžio programa iš keturių šiuo metu vykdomų profilaktikos programų buvo pradėta pirmoji – 2004 m. vasarą visos Lietuvos mastu. Nors tai trumpas laikas, be to, Lietuvoje patikrinama tik 50 proc. numatyto amžiaus moterų, kai turėtų būti 80 proc., tačiau daugėja pirmos ir antros stadijos ligos atvejų. O kuo mažesnė stadija, tuo geriau mokame gydyti, todėl gerėja susirgusiųjų išgyvenamumas. Didėja ikivėžinių ligų nustatymas, o ginekologai gali jas lengvai išgydyti. Taip užkertamas kelias vėžio išsivystymui“, – dėsto VU Onkologijos instituto konsultacinės poliklinikos skyriaus vadovė Daiva Kanopienė.
Gydytoja akušerė-ginekologė primena, kad visoms moterims nuo 25 iki 60 metų amžiaus kas trejus metus nemokamai atliekamas citologinis tyrimas – nuo gimdos kaklelio imamas citologinis tepinėlis, kuris parodo, ar moteris neužsikrėtusi ŽPV.

Mokslininkai kelia vis naujus klausimus

J.Didžiapetrienė pabrėžia, kad patikros dėl gimdos kaklelio patologijos programos svarba vėžio profilaktikai pagrįsta moksliniais tyrimais, o dėl to tik dar svarbesnis tampa ŽPV tyrimas įvairiais aspektais. Šiandien vis didesnis dėmesys kreipiamas į viruso aktyvumo molekulinius žymenis, kurie gali padėti atsakyti į klausimą, ar ŽPV yra gimdos kaklelio vėžio atsiradimo priežastis, ar šios ligos vystymosi katalizatorius.
„Vėžio priežastis ir rizikos veiksnys nėra tas pats. Gal virusas tik skatina vėžinę mutuotą ląstelę progresuoti? Reikia sužinoti, kokie vyksta molekuliniai pokyčiai – kaip virusas susideda su ląstele“, – kokius klausimus kelia mokslininkai, atskleidžia J.Didžiapetrienė.
Profesorė pabrėžia, kad atsakymai būtų labai svarbūs onkologui renkantis gydymo taktiką. Mat žinant, kaip galėtų progresuoti mažo, vidutinio ir didelio laipsnio ikivėžiniai gimdos kaklelio pokyčiai, būtų galima parinkti efektyvesnį gydymą. Be to, remiantis molekuliniais tyrinėjimais galima tobulinti profilaktines programas prieš ŽPV. Taip pat nuo mokslinių žinių apie ŽPV priklauso vakcinų kūrimo perspektyvos.
Beje, Lietuvoje pirmieji ŽPV tyrimai pradėti apie 1998 m. Kauno visuomenės sveikatos centre. Labai greitai į juos įsitraukė Kauno medicinos universiteto (dabartinis Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) ir VU Onkologijos instituto mokslininkai. Šiame institute vėžio profilaktikos tyrimai turi labai senas tradicijas – šiandieninių mokslininkų mokytojai yra profilaktikos atstovai. Štai prof. Laima Griciūtė – eksperimentinės profilaktikos kūrėja, Elena Moncevičiūtė-Eringienė – imunologijos profilaktikos pradininkė Lietuvoje, Mečislovas Stukonis – epidemiologinės krypties atstovas.
„Šiandien jau galime disponuoti gautais rezultatais bei sėkmingai bendradarbiauti su pasaulio mokslininkais, taip įsitraukdami į tyrimus platesniu mastu“, – džiaugiasi J.Didžiapetrienė.

Tyrimų išvadomis naudojasi gydytojai

Lietuvoje pirmųjų atliktų ŽPV tyrimų rezultatai parodė, kad mūsų šalyje virusinė infekcija nustatoma du kartus dažniau nei kitose Europos šalyse, todėl ir gimdos kaklelio vėžys dažniau diagnozuojamas. Tiesa, jei nustatomas ŽPV, dar nereiškia, kad moteris serga gimdos kaklelio vėžiu. Tai tik vienas rizikos veiksnių.
„Mokslininkams buvo įdomu sužinoti, kokie kiti veiksniai turi įtakos, ar pats organizmas imlus infekcijai. Tad buvo atlikti detalesni tyrimai, gilinantis į viruso ir organizmo tarpusavio santykių tyrimus, ieškoma naujų būdų, kuriuos pasitelkus būtų įmanoma pagerinti gimdos kaklelio patologijos diagnostiką bei išaiškinti moteris, turinčias didesnę riziką susirgti gimdos kaklelio vėžiu ar ikivėžinėmis ligomis“, – pasakoja VU Onkologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, pagrindinė šios krypties tyrėja Živilė Gudlevičienė.
VU Onkologijos institutas kartu su Valstybiniu patologijos centru tyrinėjo naujas skystas terpes, kurias naudojant pagerinama gimdos kaklelio diagnostika, iš tos pačios medžiagos atliekamas ir ŽPV tyrimas. „Skystos terpės patogesnės naudoti, pacientei mėginys imamas tik vieną kartą, jis saugomas, todėl prireikus vėl galima skirti molekulinius tyrimus“, – paaiškina Ž.Gudlevičienė.
Kito projekto metu, bendradarbiaujant su VU Biotechnologijos institutu ir UAB „Fermentas“, buvo nustatyta, kokie ŽPV tipai, kurie priklauso nuo geografinės vietovės, dažniausiai identifikuojami Lietuvos moterims, ir pagal jų spektrą sukurtos naujos ŽPV diagnostinės sistemos, skirtos mūsų šalies rinkai. Šie tikslesni ŽPV tyrimai nuo pernai buvo įdiegti VU Onkologijos institute.
Reikšminga ir dar viena Lietuvos mokslininkų išvada. „Nustatėme, kad virusas labai anksti pradeda skverbtis į ląstelės genetines struktūras. Jas pažeidžia ir atsiranda pokyčių, galinčių progresuoti. Moterims, kurioms dar nebuvo nustatyta pokyčių, bet paaiškėjo, kad virusas yra integravęsis į ląstelę, po pusės metų jau pastebėti pakitimai. Vadinasi, tokias moteris reikia dažniau tikrinti, kad būtų užkirstas kelias pokyčiams vystytis“, – apibendrina Ž.Gudlevičienė.

Dažniausi piktybiniai navikai tarp mirčių nuo vėžio Lietuvoje (proc.)

Plaučių, trachėjos, bronchų    17
Skrandžio    8
Krūties    8
Priešinės liaukos    7
Gaubtinės žarnos    6
Tiesiosios žarnos, išangės    6
Kasos    5
Inkstų    4
Leukemija    3
Kiti     2

Dažniausios piktybinių navikų lokalizacijos Lietuvoje (proc.)

Priešinės liaukos    18
Odos piktybiniai navikai    13
Krūties    9
Plaučių, trachėjos, bronchų    8
Skrandžio    5
Gaubtinės žarnos    5
Tiesiosios žarnos, išangės    4
Inkstų    4
Gimdos kūno    3
Kasos    3
Kiti    29
Šaltinis: VU Onkologijos institutas