Nepaisant technologinio progreso ir aukštos kvalifikacijos medikų, šalyje prie vėžio sprendimo problemos neartėjame“, – konstatuoja prof. Narimantas Evaldas Samalavičius, laikinai einantis Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus pareigas.

Pakitusios situacijos onkologijos srityje, vyriausiojo šalies onkologo teigimu, galime tikėtis ne anksčiau kaip po penkerių ar dešimties metų. Iššūkių daug, nes jau po keleto metų onkologinės ligos Lietuvoje graso tapti pagrindine mirties priežastimi.

VEIDAS: Praėjusią savaitę Registrų centras įregistravo Vyriausybės sprendimu įsteigtą Nacionalinį vėžio institutą. Gal Lietuvos onkologijos srityje tai sukels tam tikrą proveržį?

N.S.: Labai tikiuosi, kad pakeitus mūsų įstaigos statusą (įsteigus Nacionalinį vėžio institutą) rajonų poliklinikose atsiras žmonių, turinčių gilesnių onkologijos žinių (tai galėtų būti ir bendrosios praktikos gydytojai su specializacija). Svarbu, kad šalies gydymo įstaigose būtų laikomasi vienodų gydymo principų, kurie orientuotųsi į pasaulinius laimėjimus. Ne mažiau svarbus išlieka visuomenės švietimas: daliai pacientų galime nustatyti vėžį remdamiesi paveldimumu, daliai – organizuodami ankstyvosios diagnostikos arba prevencijos programas, bet didžiajai daliai galime diagnozuoti ligą tik tada, kai pajuntami tam tikri simptomai.

Bendras onkologinės situacijos pagerėjimas šalyje galimas kryptingai taikant visų lygių vėžio kontrolės ir profilaktikos priemones, kurios apima ir vėžio rizikos veiksnių eliminavimą, ir ankstyvąją diagnostiką, ir efektyviausių gydymo metodų taikymą bei visų sričių mokslinius tyrimus. Siekiant sumažinti sergamumą vėžiu reikėtų mažinti žinomų rizikos veiksnių paplitimą populiacijoje. Tai jau būtų valstybės sveikatos politikos uždavinys. (Tinkamu politikų vaidmens pavyzdžiu tobulinant onkologinės pagalbos sistemą galėtų tapti Prancūzija.)

VEIDAS: Kas lemia, kad onkologinių ligų šalyje vis daugėja? Kokią išeitį matote iš šios situacijos?

N.S.: Nepaisant to, kad mūsų žinios ir naujosios technologijos leidžia diagnozuoti vis daugiau piktybinių navikų (šiuo metu jų yra 100 tipų ir per 700 potipių), prie vėžio sprendimo problemos neartėjame. Ilgėjant žmonijos gyvenimo trukmei onkologinių ligų daugėja. Tai lemiančios priežastys labai įvairios: ir genetiniai, ir aplinkos veiksniai, ir žalingi įpročiai, todėl neverta tikėtis, kad išspręsime onkologines bėdas vienu būdu. Galime tikėtis, kad vienoje ar kitoje srityje darysime vis didesnę pažangą, vis geriau pažinsime šią ligą, mokėsime geriau ją diagnozuoti ir gydyti.

Kita vertus, galime pasidžiaugti, kad būtent technologijų pažanga leidžia mums nustatyti gerokai daugiau onkologinių ligų. Kaip pavyzdį paminėsiu ankstyvosios prostatos vėžio diagnostikos programą. Šiandien prostatos vėžys Lietuvoje diagnozuojamas dažniausiai, ir taip yra tik dėl šios programos.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

Vilniaus onkologijos instituto koplyčios kapelionas Sigitas Grigas, kasdien bendraujantis su itin sunkiais ligoniais, apgailestauja, kad mirštantys žmonės Lietuvoje dažnai tampa našta tiek artimiesiems, tiek valstybei ir yra atstumiami lyg raupsuotieji.

Požiūrį, kad amžinybėn išeinantis žmogus iki paskutinio atodūsio gali išlikti orus, mylimas ir reikalingas, bandys skiepyti pirmųjų mūsų šalyje slaugos namų komanda. Onkologinių ligonių namai, VšĮ Mykolo Sopočkos hospisas, kuriame apsigyvens žmonės, sergantys paskutinių stadijų vėžiu, kai medikai jau nebegali padėti, artimiausiu metu atvers duris Vilniuje, Rasų gatvėje.
Prie slaugos namų įkūrimo nemažai prisidėjęs kunigas Sigitas Grigas sako, kad šie namai kardinaliai skirsis nuo Lietuvoje įprastų slaugos ligoninių ar paliatyviosios pagalbos centrų. Mat tai bus ne gydymo įstaiga, o tarsi daugiavaikės šeimos namai, kuriuose gyvens keturiolika sunkių ligonių. Kiekvienu jų asmeniškai rūpinsis slaugytojos, gydytojas, psichologas, pagalbą teiks kunigas ir net teisininkas.
„Hospise svarbiausia ligonis, todėl siekiant, kad paskutinius gyvenimo mėnesius ar savaites jis praleistų oriai ir nesijaustų paliktas nuošalyje, stengiamasi išpildyti visus jo troškimus. Tarkim, žmogaus svajonė – nuvažiuoti prie jūros ar susitikti su kokia nors garsenybe, tai hospiso komanda padarys viską, kad noras virstų realybe. Svarbiausia, jog ligonis, net žinodamas, kad jam liko gyventi visai nedaug, jaustųsi visaverčiu žmogumi“, – atskleidžia S.Grigas.
Vilniaus onkologijos instituto koplyčios kapelionas pasakoja, kad vienuose Lenkijos slaugos namuose gyvenęs dvylikos metų berniukas svajojo iššokti parašiutu, ir jam buvo suteikta tokia galimybė, o jau kitą dieną jis mirė. Kitas ligonis užsimanė naktį išgerti alaus, tad vienuolės, kurios juo rūpinosi, važiavo į visą parą dirbančią parduotuvę jo nupirkti. „Hospise ne tik suteikiama medicininė pagalba – kančias stengiamasi palengvinti ir geru žodžiu, prisilietimu, išklausant. Tai sunkiai sergantiesiems ypač svarbu“, – pabrėžia S.Grigas.
Kunigas tuo kaskart įsitikina lankydamas ligonius Vilniaus onkologijos institute ar šeštadieniais vežiodamas šv. Komuniją į namus iš lovos nepakylantiems žmonėms. „Kai serga kūnas, kyla ir daug dvasinių, psichologinių problemų, ypač išgirdus vėžio diagnozę. Tad dažnai onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms nereikia jokių žodžių – svarbiausia, kad jie turėtų kam išsipasakoti. Ligonis nori jausti, kad jo problemomis nuoširdžiai rūpinamasi, tad labai greitai pajunta, ar klausančiajam tai nėra kančia“, – dėsto S.Grigas.
Deja, kunigas pastebi, kad net žmogus iš religingos šeimos susirgęs neretai tampa artimiesiems našta, kurios nusikratoma paliekant jį slaugos ligoninėje. O čia pacientai sulaukia tik nuskausminamųjų vaistų. „Liūdna, kai matau, kaip tokiose perpildytose gydymo įstaigose žmogeliai miršta tarsi užsidarę savo kiaute. Susidaro įspūdis, kad jie ten guli lyg raupsuotieji ir valstybei pridaro tik nuostolių“, – mūsų visuomenės požiūrį į mirštantįjį atskleidžia dvasininkas.

Slaugos namai įrengti, tačiau dėl biurokratinių kliūčių ligonių nepriima

Kunigą stebina ir valdininkų priimami sprendimai. Pavyzdžiui, tai, kad viena ligoninė iš teritorinės ligonių kasos gauna finansavimą vos dviem ar trims paliatyviosios pagalbos lovoms. Šimtui tūkstančiui gyventojų dabar yra skirta nuo aštuonių iki dešimt lovų – visai Lietuvai trys šimtai, nors tokių paslaugų, kai palengvinami simptomai sergantiesiems nepagydomomis lėtinėmis ligomis, poreikis keliolika kartų didesnis.
Be to, nei Sveikatos apsaugos ministerija, nei pačios gydymo įstaigos nenori po atskiras ligonines išbarstytų lovų jungti į specializuotus centrus, kuriuose mirštantiesiems būtų suteikiama ne tik medicininė, bet ir dvasinė pagalba.
Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl pirmųjų slaugos namų Lietuvoje įkūrimas truko net ketverius metus. O ir dabar, kai pastatas jau suremontuotas, patalpos pritaikytos ligoniams, žmonės vis tiek negali čia įsikurti. Mat, S.Grigo žodžiais, pritrūksta tai vieno, tai kito popierėlio, niekaip nepavyksta iki galo susitarti ir su teritorine ligonių kasa dėl finansavimo. „Hospisą remia Bažnyčia, kitų šalių labdaros organizacijos, pavieniai žmonės, tačiau to nepakanka. Kardinolo Audrio Juozo Bačkio į Lietuvą kurti hospiso pakviesta sesuo Michaela Rak, kuri tokiems namams Lenkijoje vadovavo penkiolika metų, susidūrė su daugybe biurokratinių kliūčių, – apgailestauja S.Grigas. – Paveldo saugotojus reikėjo ilgai įtikinėti, jog pastato autentiškumas nenukentės dėl šiek tiek praplatintų langų, kad ligoniai juos lengviau pasiektų. Higienistai nedavė leidimo vien todėl, kad ant langų nebuvo žaliuzių. Ilgai derėtis teko ir su kalbininkais, nors tokio tipo namai visame pasaulyje vadinami hospisais.“
Išties stebina toks mūsų valdininkų trumparegiškumas ir gražių iniciatyvų žlugdymas, kai kitose šalyse slaugos namai steigiami jau daugiau kaip keturis dešimtmečius.
Priminsime, kad pirmieji slaugos namai pasaulyje buvo įkurti dar 1967 m. Anglijoje. Čia gimė ir pati tokių namų idėja, kad svarbiausia – ligonis, o pagalba jam teikiama nemokamai. Priimant į slaugos namus neatsižvelgiama nei į finansines žmogaus galimybes, nei į tautybę, nei į tikėjimą, nei į tai, kokiam socialiniam sluoksniui jis priklauso. Šiais principais paremtas nepagydomiems ligoniams skirtų namų kūrimas greitai išplito daugelyje šalių. Štai Lenkijoje tokių namų dabar yra apie du šimtus. Steigiami net atskiri namai, skirti vaikams, taip pat asmenims, sergantiems AIDS.
„Kai ligonis mato, kad yra svarbus, ir nesijaučia vienišas, tada netrokšta kuo greičiau iškeliauti, padedamas vaistų. Steigiant hospisus eutanazija nereikalinga. Sesuo Michaela, ant kurios rankų mirė daugiau kaip penki tūkstančiai sunkiai sirgusių žmonių, pabrėžia, kad nė vienas jų nepaprašė eutanazijos. Mat jautėsi mylimi“, – dėsto S.Grigas.
Kunigo žiniomis, net Olandijos, kurioje eutanazija įteisinta daugiau nei dešimt metų, sveikatos apsaugos sistemos vadovai dabar pripažįsta, kad slaugos namai kenčiantiesiems nepakeliamus skausmus yra kur kas geresnė išeitis nei mirtina vaistų dozė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryj