Kino teatre stebėti tiesiogiai transliuojamas geriausias Niujorko teatro „Metropolitan Opera“ premjeras ir spektaklius vilniečiai gali jau trejus metus.

Dabar tokią galimybę jau turi ir kauniečiai. Šiuo metu organizatoriai svarsto galimybę brangią transliacijoms reikalingą įrangą įsigyti ir Klaipėdoje, nes paklausa didžiulė ir į Vilnių ar Kauną pamatyti pasaulinių operos šedevrų žiūrovai suvažiuoja ne tik iš visos Lietuvos, bet jau ir iš Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, tad transliacijos turėtų atsipirkti.
„Žiūrovų nestinga ne vien dėl to, kad 50 Lt kainuojantis bilietas į šį renginį Lietuvoje pigesnis nei, tarkime, Latvijoje, Estijoje, ką jau kalbėti apie kitas šalis, kuriose „Metropolitan Opera“ reikalauja išlaikyti bent 25 eurų bilietų kainas ir tik po ilgų derybų padarė išimtį Lietuvos žiūrovams. Manau, operos mėgėjai įvertina ir itin aukštą transliacijų vaizdo bei garso kokybę, kuri nuolat tobulinama“, – aiškina „Forum Cinemas Vingis“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis.
Organizatorius maloniai stebina kai kurių užsienyje – Liuksemburge, Šveicarijoje, Belgijoje gyvenančių lietuvių noras dėl išskirtinės kokybės „Metropolitan“ operas stebėti būtent Lietuvoje.
Vidudienį Niujorke prasidedantis „Metropolitan Opera“ spektaklis Vilniuje ir Kaune matomas 20 valandą vakaro. Moderni garso sistema perteikia natūralų balsų skambesį, o spektaklį transliuoja 28 kameros.
Organizatorių teigimu, per operų transliacijas salių užpildymas siekia 70–80 proc., bet jei operoje dainuoja, pavyzdžiui, Violeta Urmana, salės būna sausakimšos, o kartais išperkami ir visi bilietai į operos vaizdo įrašo seansus. Nors, pavyzdžiui, Latvijoje „Metropolitan Opera“ transliacijos nėra tokios paklausios kaip pas mus.
Beje, operų transliacijas Vilniuje jau ėmė siūlyti ir pramogų centre „Ozas“ įsikūręs kino centras „Multikino“, spektaklius, kurių bilietas kainuoja 45 Lt, transliuojantis iš Berlyno valstybinės operos.

Kino teatre stebėti tiesiogiai transliuojamas geriausias Niujorko teatro „Metropolitan Opera“ premjeras ir spektaklius vilniečiai gali jau trejus metus.

Dabar tokią galimybę jau turi ir kauniečiai. Šiuo metu organizatoriai svarsto galimybę brangią transliacijoms reikalingą įrangą įsigyti ir Klaipėdoje, nes paklausa didžiulė ir į Vilnių ar Kauną pamatyti pasaulinių operos šedevrų žiūrovai suvažiuoja ne tik iš visos Lietuvos, bet jau ir iš Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, tad transliacijos turėtų atsipirkti.
„Žiūrovų nestinga ne vien dėl to, kad 50 Lt kainuojantis bilietas į šį renginį Lietuvoje pigesnis nei, tarkime, Latvijoje, Estijoje, ką jau kalbėti apie kitas šalis, kuriose „Metropolitan Opera“ reikalauja išlaikyti bent 25 eurų bilietų kainas ir tik po ilgų derybų padarė išimtį Lietuvos žiūrovams. Manau, operos mėgėjai įvertina ir itin aukštą transliacijų vaizdo bei garso kokybę, kuri nuolat tobulinama“, – aiškina „Forum Cinemas Vingis“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis.
Organizatorius maloniai stebina kai kurių užsienyje – Liuksemburge, Šveicarijoje, Belgijoje gyvenančių lietuvių noras dėl išskirtinės kokybės „Metropolitan“ operas stebėti būtent Lietuvoje.
Vidudienį Niujorke prasidedantis „Metropolitan Opera“ spektaklis Vilniuje ir Kaune matomas 20 valandą vakaro. Moderni garso sistema perteikia natūralų balsų skambesį, o spektaklį transliuoja 28 kameros.
Organizatorių teigimu, per operų transliacijas salių užpildymas siekia 70–80 proc., bet jei operoje dainuoja, pavyzdžiui, Violeta Urmana, salės būna sausakimšos, o kartais išperkami ir visi bilietai į operos vaizdo įrašo seansus. Nors, pavyzdžiui, Latvijoje „Metropolitan Opera“ transliacijos nėra tokios paklausios kaip pas mus.
Beje, operų transliacijas Vilniuje jau ėmė siūlyti ir pramogų centre „Ozas“ įsikūręs kino centras „Multikino“, spektaklius, kurių bilietas kainuoja 45 Lt, transliuojantis iš Berlyno valstybinės operos.

Paskutinę šių metų dieną 18.30 val. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų Didžiojoje Menėje skambės karališka žymiausio anglų baroko kompozitoriaus Henry Purcello opera „Didonė ir Enėjas“.

Kiekvienas vakaro klausytojas galės pasinerti į mitinius laikus, kai Kartaginos karalienės Didonės ir Trojos karo didvyrio Enėjo meilės liepsna buvo negailestingai užpūsta magiškų piktųjų dvasių intrigų. Dramą užbaigia vienas gražiausių ne tik H. Purcello, bet ir baroko muzikos apskritai perlų – Didonės rauda. Šis nuostabios muzikos šedevras baigiasi tragiškai, tačiau kūrinyje triumfuoja taurumo ir ištikimybės dvasia, o didingumo kupiną muziką įvairina taganų bei jūreivių pasirodymai.

Kūrinį atliks jauni, talentingi atlikėjai. Tai solistai: Nora Petročenko, Saulė Šerytė ir Nerijus Masevičius. Muzikinį dvaro, piktųjų veikėjų bei linksmųjų jūreivių įvaizdį kurs kamerinis choras „Aidija“. Šią operą choras yra atlikęs 1992 metais Žemutinės pilies griuvėsiuose.

Instrumentines partijas grieš Kauno styginių kvartetas: Karolina Beinarytė, Dalia Terminaitė, Eglė Karžinauskaitė ir Saulius Bartulis, bei Daiva Stulgytė (klavesinas), Ieva Baublytė (išilginė fleita, renesansinė arfa) ir Ugnius Dičiūnas (obojus).

Operą diriguos energingasis „Aidijos“ Maestro Romualdas Gražinis.

Pagrindinė operos “Sniegas” atlikėja – solistė Agnė Sabulytė

Jaunųjų operoms atlikti nereikia simfoninio orkestro – paprastai solistams čia pritaria vos keletas muzikos instrumentų. Užtat daug didesnis vaidmuo tenka libretui, kuriam kartais, kaip ir klasikinėje operoje, pritaikomi literatūriniai siužetai, o kartais pasitelkiamos visiškai originalios istorijos.

Literatūrinės operos pavyzdžiu šių metų “Naujosios operos akcijoje” galėtų būti šio jau ketvirtą kartą rengiamo festivalio organizatoriaus – solisto ir kompozitoriaus Jono Sakalausko “Sniegas”. Pamenate nedidelę tokio pavadinimo Maxence’o Fermine’o knygelę sidabriniais viršeliais? Būtent šis kūrinys kartu su japoniškais haiku ir tapo Jono rašyto libreto atspirties tašku. Opera sukomponuota iš dvylikos autonomiškų dalių, kurių kiekvienai parinktas atskiras haiku. Pagrindinė “Sniego” atlikėja – mecosopranas Agnė Sabulytė.

Meilės miražai

Kitų libretų autoriai mieliau kliovėsi savo vaizduote. Štai opera “ID” pasakoja tipišką per skaipą užsimezgančią meilės istoriją. Lietuvaitė, naudodamasi kompiuterių programa, susipažįsta su vaikinu iš Didžiosios Britanijos ir pasineria į savo vaizduotės kuriamą pasaulį, kuriame juo toliau, tuo sudėtingiau atskirti, kur baigiasi sapnai ir prasideda žiauri realybė… Vaidmenis kuria dramos aktorė Irina Lavrinovič ir tenoras George’as Hooloway. Įdomu, kad operos režisiere šiuo atveju tampa Lietuvos teatro pasaulyje gerai žinoma Yanna Ross, sau į pagalbą pasitelkusi tiek videomenininkus, tiek animatorius.

Kita meilės opera “Nr. Liepa” žiūrovus perkels į… degtukų fabriką (argi ne puiki užuomina į tabako fabrike užsimezgančias “Karmen” aistras?). Pagrindinis veikėjas rašo dokumentinę knygą apie degtukų atsiradimo istoriją ir įsimyli savo knygos personažę Liepą, kuri atsisako paklusti jo valiai ir nesutinka likti vien eiline numeriu pažymėta konvejerio darbininke. Tačiau problema ta, kad Liepa tėra literato vaizduotės kūrinys… Atliekantį pagrindinį vaidmenį išvysime jauną baritoną Vilių Tumalavičių.

Pirk ir mirk

Dar dviejų operų libreto autoriai rinkosi nūdienos aktualijas. Kone gausiausią atlikėjų kolektyvą subūrusi opera “Geros dienos!” žiūrovus perkelia į prekybos centrą, iš kurio standartinėmis frazėmis “Laba diena. Ačiū. Geros dienos” mus visus palydi paslaptingos kasininkės. Kasdienybėje beveik nepastebimos pardavėjos-robotai tampa individualiais personažais su savo gyvenimo dramomis ir mintimis. Skirtingų kasininkių likimų mozaika perauga į odę kapitalizmui, teigiančią vartojimo malonumą. Beje, operos kūrėjos – libretistė Vaiva Grainytė ir kompozitorė Lina Lapelytė – visiškai atsisako klasikinio dainavimo: kasininkių arijos skambės kaip banalios melodijos, primenančios monotonišką prekių kelionę konvejeriu. Operos muzikai panaudota autentiška prekybos centro garsų įvairovė.

O štai “Galinės linijos” kūrėjai mėgins įtikinti, kad krepšinis gali būti ne tik kruvinas meno pasaulio konkurentas bei priešas (prisimenate Audronės Žigaitytės “Frankensteiną”?), bet ir įkvėpimo šaltinis. Libreto autorius Žilvinas Andriušis operai pasirinko klaidžiais keliais pasukusio buvusio krepšininko istoriją. Kompozitorius Mykolas Natalevičius, rašydamas muziką, elektroninę muziką jungė su akustiniais instrumentais, o bel canto tradiciją – su tūžmingu gatvės repavimu.

Beje, šios operos atlikėjų komanda kone pati tituluočiausia: girdėsime šiuo metu Londono karališkojoje muzikos akademijoje studijuojantį baritoną Vytautą Vepštą, iš “Triumfo arkos” pažįstamą Eugenijų Chrebtovą ir netgi garsų tenorą Algirdą Janutą. Spektaklio režisierius – Juozas Koreiva.

Festivalio “Naujosios operos akcija” programa

• Balandžio 11 d. 19 val. Šiuolaikinio meno centre – “Geros dienos!” Komp. Lina Lapelytė

• Balandžio 12 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “ID”. Komp. Rūta Vitkauskaitė

• Balandžio 14 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Nr. Liepa”. Komp. Rita Mačiliūnaitė

• Balandžio 16 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Galinė linija”. Komp. Mykolas Natalevičius

Šeštadienį 20 val. “Forum Cinemas Vingis” – neeilinės operos transliacija. Tai Johno Adamso “Niksonas Kinijoje”, pirmąkart pastatyta 1987 m., praėjus 15 metų po JAV prezidento Richardo Nixono oficialaus vizito pas Mao Dzedungą.

Operos siužetas atkuria šio istorinio vizito įvykius. Keturias valandas truksiančiai operai Niujorko “Metropolitan” teatre diriguos pats kompozitorius.

Dainuos Jamesas Maddalena, Robertas Brubakeris, Kathleen Kim, Janis Kelly, Russellas Braunas, Richardas Paulas Finkas ir kt.

Operos solistė iš Tatarstano tampa naująja Lietuvos žvaigžde.

Jos balso valdymo technikai priekaištų neranda net reiklioji LTV “Triumfo arkos” vertinimo komisija. Kartais prikiša nebent tai, kad kūrinio atlikimas “pernelyg tobulas”. Daugybei kitų konkursantų tai skambėtų kaip svarus ir sunkiai pasiekiamas komplimentas.
Įdomu, kas buvo Lilijos mokytojai, parengę tokią puikią solistę? “Užaugau Tadžikistane, nors abu tėveliai – totoriai. Mama kilusi iš Baškirijos, tėtis – iš Kazanės. Baigiau rusišką mokyklą, o totorių kalbos išmokė močiutė. Žinoma, lankiau ir muzikos mokyklą, kurioje skambinau fortepijonu. Iš pradžių ten tiesiog lydėdavau draugę ir drauge su ja sėdėdavau pamokose. Mokslo metų pabaigoje pedagogai patys paskambino mano tėvams ir paprašė, kad išleistų mane mokytis muzikos, nes vistiek jau metus klausiausi pamokų. Vėliau vyriausias brolis, už mane 15 metų vyresnis, kuris ir pats dainavo vokaliniame instrumentiniame ansamblyje, nupirko pianiną. Daugiau muzikantų mūsų šeimoje kaip ir nebuvo, tik mama, turinti gražų balsą, dainuodavo meno saviveikloje”, – pasakoja L.Gubaidulina.
O kas pastebėjo skambų šeimos jaunėlės balsą? “Choras muzikos mokykloje man būdavo pati laukiamiausia pamoka. Ypač jei vadovas leisdavo dainuoti solo – tuomet jausdavausi devintame danguje. Vėliau savo vokalinį intrumentinį ansamblį buvome sukūrę. Jame ne tik dainavau, bet ir skambinau elektroniniu pianinu”, – šypsosi prisiminusi solistė.
Baigusi vidurinę mokyklą mergina troško ištrūkti iš namų ir pradėti savarankišką gyvenimą. “Vienmetė pusseserė, gyvenanti Archangelske, ketino studijuoti dirigavimą šio miesto aukštesniojoje muzikos mokykloje. Kadangi buvome geros draugės (mūsų giminės ryšiai stiprūs), nutariau mokytis ten pat, tik studijuoti vokalą. Taip iš Vidurinės Azijos atsidūriau Rusijos šiaurėje. Kai atnešiau dokumentus, turėjau pasirinkti, kokį – klasikinį ar estradinį – dainavimą noriu studijuoti. Pamenu, kaip eidama mokyklos koridoriumi klausiausi iš už durų sklindančių garsų. Vienoje klasėje kažkas įspūdingai traukė arijas, man tai pasirodė labai įdomu, tad nusprendžiau pati mokytis tokios muzikos atlikimo”, – pasakoja Lilija.
Gavusi diplomą tolesnėms studijoms talentinga vokalistė pasirinko tėvų žemę – Kazanės konservatoriją Tatarstane. Vėliau buvo aspirantūra, operos studija prie Musos Džalilio valstybinio akademinio operos ir baleto teatro Kazanėje. “Tiesa, šiame teatre dirbau neilgai – vos trejus metus. Mat Kazanės teatras tuo metu buvo kapitaliai remontuojamas – neturėjome scenos, tinkamos vaidinti. Trupė išvyko ilgų gastrolių po Olandiją, o aš likau konservatorijoje, kurioje dėsčiau vokalą ir turėjau savo mokinių”, – pasakoja pašnekovė. Pasiteiravus, ar patiko pedagoginis darbas, Lilija nedvejodama tvirtina: “Taip”. Tik priduria, jog reikėtų pačiai sukaupti įvairesnės sceninės patirties, kad turėtų daugiau ką perduoti būsimiems artistams.

Dažniau žiūri baleto spektaklius

Ar tiesa, kad Kazanės operoje ji buvo laikoma viena ryškiausių ir labiausiai režisierių pageidaujamų sopranų? “Na, galbūt viena iš stipresnių jaunų sopranų”, – kukliai taiso Lilija. Tačiau tai nereiškia, kad perspektyvi solistė buvo smarkiai apkrauta vaidmenimis. “Gaila, bet Tatarstano Musos Džalilio teatras pagrindinius vaidmenis dažniausiai patiki kviestiniams solistams – atvykstantiems tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Saviems vaidmenų nuolat trūkdavo. Todėl stengdavomės dalyvauti kitų trupių perklausose (tarkim, aš dainavau Čeboksarų teatre) arba rengti koncertines programas, kurios suteikia galimybių dažniau rodytis publikai”, – teigia solistė.
Tatarstano operos ir baleto teatras, L.Gubaidulinos nuomone, Rusijoje patenka į stipriausių šalies teatrų penketuką. Pirmąsias vietas ekspertai be svarstymų skiria Maskvos didžiajam ir Sankt Peterburgo Marijos teatrams, o dėl tolesnių pozicijų tarpusavyje nuolatos konkuruoja panašaus lygio Novosibirsko, Jekaterinburgo ir Kazanės teatrai.
Ar tarp kviestinių artistų Kazanėje matydavo dabar jai gerai pažįstamų lietuviškų veidų? “Žinoma. Tarkim, “Rigolete” dainuodavo “Triumfo arkos” vertinimo komisijos pirmininkas Vytautas Juozapaitis. O prie dirigento pulto ne kartą yra stovėjęs Gintaras Rinkevičius”, – pasakoja pašnekovė.
Tačiau savo nuomonės apie Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą Lilija viešai reikšti neskuba. “Per keletą čia praleistų metų spėjau pamatyti anaiptol ne visą jo repertuarą. Tiesą sakant, kaip žiūrovė dažniau lankau ne operos, bet baleto spektaklius. Jūsų šokėjų trupė stipri, pastatymai įspūdingi. Imponuoja ir tai, kad teatro repertuare daug klasikos”, – diplomatiškai išsisuka L.Gubaidulina.
Ar pati norėtų dainuoti respektabiliausioje Vilniaus scenoje? “Kodėl gi ne? Tiesa, iki šiol pati iniciatyvos nerodžiau – auginau mažąją dukrelę Aminą. Taigi profesinėje karjeroje dariau pertrauką. Yra tam tikrų fiziologinių niuansų, dėl kurių rekomenduojama moterims, saugojančioms savo balsą, žindymo laikotarpiu susilaikyti nuo profesionalaus dainavimo. Tuos metus sąžiningai tylėjau. Bet mano charakteris ne toks, kad saviraiškai pakaktų vien šeimyninės laimės. Todėl pasakiau sau: gana ilsėtis. Profesinė sėkmė šiuolaikiškai moteriai taip pat yra reikšminga”, – teigia Lilija.

Meilė suteikia sparnus

Po pertraukos pradėjusi repetuoti solistė pastebėjo, kad jos balsas subrendo, sutvirtėjo rimtesniems kūriniams. “Anksčiau man labiau tiko šviesios, skaidrios lyrinio soprano arijos. Pirmasis vaidmuo Kazanės teatre buvo Auksaplaukė to paties pavadinimo totorių muzikos klasiko Nazibo Žiganovo (beje, Kazanės konservatorijos įkūrėjo) operoje. Tai – pasaka apie miške pasiklydusią našlaitę auksiniais plaukais, kurią ketina pagrobti piktasis chanas. Tačiau Auksaplaukę išgelbsti miške užaugęs jaunuolis, toks savotiškas totorių mauglis. Ir viskas, žinoma, baigiasi laimingomis vestuvėmis”, – pasakoja L.Gubaidulina.
Vėliau dainavo Džildą G.Verdi “Rigolete”, Roziną G.Rossini “Sevilijos kirpėjuje”, Leilą G.Bizet “Perlų žvejuose”, Martą N.Rimskio-Korsakovo “Caro nuotakoje”, Kseniją M.Musorgskio “Borise Godunove”. Dabar, keičiantis balsui, jau išdrįstų pagalvoti ir apie Adrianos Lekuvrė vaidmenį to paties pavadinimo F.Cilea operoje, ir apie V.Bellini “Normą”. Ir, žinoma, apie Violetą G.Verdi “Traviatoje”, kurią laiko viena sudėtingiausių brandaus lyrinio soprano partijų.
Kadangi į Vilnių Liliją atvedė didelė meilė (2006 m. atvykusi koncertuoti čia sutiko savo būsimąjį vyrą), teiraujuosi, ar patirti jausmai padeda scenoje. “O kaipgi? Juk meilė žmogui suteikia sparnus, daro energiškai stipresnį. Visa tai jaučia žiūrovai”, – įsitikinusi solistė. Į Lietuvą ji persikėlė kartu su vyresniąja dukra iš pirmos santuokos Vasilia. Dešimtmetė šiuo metu Vilniuje lanko rusų mokyklą ir mokosi skambinti fortepijonu.
O publika, Lilijos nuomone, visur panaši. “Galbūt lietuviai saikingiau reiškia emocijas nei totoriai, nors … po gerai atliktų arijų “Triumfo arkos” studijoje to nepasakyčiau. Žinote, man yra tekę gastroliuoti ir Suomijoje. Ten po mūsų pasirodymo girdėjosi baisus kojų trypimas. Nesupratome, ką tai galėtų reikšti, bet buvome nuraminti, kad tai aukščiausio pagyrimo ženklas”, – prisimena L.Gubaidulina.

Klasika niekada nenusibosta

Vienoje “Triumfo arkos” laidoje Sigutė Stonytė pareiškė, kad tobulas Lilijos pasirodymas jai priminė atgyvenusius “Žydrojo žiburėlio” laikus. “Tiesą sakant, nesupratau to priekaišto. Žinau, kiek daug žmonių ir šiandien laukia naujametinio televizijos koncerto kaip didžiausios šventės, užsukančios į jų namus. Gal aš senamadiška, tačiau man klasika nenusibosta ir jokiu naftalinu nedvelkia. Atvirkščiai – mėgstu pastatymus, kurie neiškraipo kūrinio esmės ir yra suprantami visiems, o ne vien režisieriui ir atlikėjams. Tikrai nebūtina vaidinti šiukšlių dėžėse, kad opera taptų šiuolaikiška”, – kalba solistė.
Ar teatre yra tekę ginčytis su režisieriumi dėl atliekamo vaidmens koncepsijos? “Mano charakteris nekonfliktiškas. Tiesiog su režisieriais, turinčiais priešingą požiūrį, stengiausi kartu nedirbti”, – neslepia L.Gubaidulina. Jos nuomone, operos statytojas neturi teisės pamiršti, kad dirba su vokalistais. “Nors dėl išties reikšmingos idėjos turbūt sutikčiau dainuoti netgi stovėdama ant galvos”, – juokauja pašnekovė.
“Triumfo arkos” rengėjų pageidavimu operos solistei teko “paragauti” ir anksčiau neišmėginto operetės ir miuziklo repertuaro. “Buvo įdomu, tačiau tik tiek. Nemanau, kad tai galėtų tapti nuolatine mano duona. Šie sudėtingi žanrai reikalauja kitokių gebėjimų, o scenoje kiekvienas turi daryti tai, ką moka geriausiai”, – įsitikinusi L.Gubaidulina.
Kur dainuotų, jei galėtų rinktis bet kurį pasaulio teatrą? “Nebūčiau labai originali – dainuočiau Milano “La Scaloje” arba Niujorko “Metropolitaine”, – atvirauja pašnekovė. Kol kas nė vieno šių teatrų ji dar nėra aplankiusi. O štai su savo artimaisiais Kazanėje, nuo Vilniaus nutolusioje 1700 kilometrų, stengiasi susitikti bent porą kartų per metus.

Lietuvoje išplito nauja mada – kino teatro salėje žiūrėti elitines operas. Skaitmeninius projektorius pernai rudenį įsirengęs kino centras “Forum Cinemas Vingis” sėkmingai prisijungė prie 42 pasaulio šalių būrio. Per ketverius metus tiesiogiai iš Niujorko transliuojamus muzikinius reginius jau pamatė daugiau nei 5 mln. žmonių. Nuo 2009 m. spalio iki 2010 m. gegužės Vilniuje buvo parodytos devynios operos (“Aida” su Violeta Urmanavičiūte-Urmana, “Toska”, “Hamletas” ir kt.) ir į jas parduoti 7145 bilietai. Šis skaičius reiškia, kad laisvų vietų likdavo labai nedaug net į kartojamus vaizdo įrašų seansus.

Paskui operas – koncertai ir sportas

2010–2011 m. sezoną vilniečių ir sostinės svečių laukia dar vienuolika ypatingų nuotykių su talentingiausiais ir garsiausiais “Metropolitan Opera” (sutrumpintai “Met”) specialiai pakviestais artistais, režisieriais, dirigentais. Tačiau novatorišką technologiją išbandę “Forum Cinemas Vingis” strategai neapsiriboja vien tik operomis ir Lietuvos žiūrovams ketina pasiūlyti kitokių kvapą gniaužiančių pramogų. Šią vasarą didžiojoje salėje nugriaudėjo sunkiojo roko dinozaurų “Metallica”, “Slayer”, “Megadeth” ir “Anthrax” koncerto tiesioginė transliacija iš Sofijos, o pasaulio futbolo čempionato maratono finišą papuošė unikali galimybė pusfinalius ir finalus tiesiogiai stebėti revoliuciniu 3D formatu be įgrisusių lietuviškų pliurpalų. Svarbiausi trimačiai įvarčiai akivaizdžiai praplėtė transliacijų kino ekrane ribas.

Bet prie neeilinių naujovių dar reikia įpratinti mūsų publiką, kuri dažniausiai reaguoja lėtesniu tempu ir nepuola masiškai pirkti brangiau už įprastą kino seansą kainuojančių bilietų į koncertų, teatro spektaklių ar futbolo transliacijas. Turi praeiti šiek tiek laiko, kad Lietuvos žiūrovai įvertintų esminius technologijos privalumus. Amerika ir daugelis Europos šalių jau pergyveno pažintinį laikotarpį ir įpratino žmones prie ypatingų malonumų. Vos pasigirdus “Met” prodiusuojamų spektaklių anonsams pas mus taip pat skambėjo skeptiškos nuomonės, kad tiesioginės transliacijos nepasiteisins ir niekaip neatstos gyvo stebėjimo įspūdžio. Tačiau atsitiko priešingai – dabar patys didžiausi gurmanai su pasimėgavimu žiūri ir klausosi operų jiems neįprastoje ir svetimoje aplinkoje.

“Forum Cinemas” rinkodaros vadovas Dainius Beržinis pastebėjo, kad į operų transliacijas kino teatre renkasi visiškai kitokia auditorija. Dauguma šių žiūrovų nesilanko komercinio repertuaro seansuose arba tik retomis progomis išsirenka vieną kitą filmą, bet gerokai iš anksto skuba įsigyti bilietus į transliacijas iš Niujorko. Tarkime, jau dabar į kai kurias 2010–2011 m. sezono tiesiogines transliacijas išgraibstyta apie du trečdalius salės vietų. Panašūs procesai vyrauja ir Amerikoje, kur iš anksto parduodama apie 90 proc. bilietų.

“Met” renginiuose Vilniuje dažnai pastebimi tie patys veidai (apie 100–150 entuziastų nepraleidžia nė vienos transliacijos) įrodo, kad opera suleido stiprias šaknis į lietuviško laisvalaikio dirvožemį.

Pavykęs eksperimentas

Revoliuciniai pokyčiai operų natose prisirpo prieš ketverius metus, kai ilgametį “Met” vadovą Josephą Volpe pakeitė drąsioms naujovėms atviras studijos “Sony/BMG” šefas Peteris Gelbas. Komercinę gyslelę turintis generalinis direktorius ne tik prisiviliojo į teatro sceną elitinių kino režisierių operas, bet ir sugalvojo transliuoti nepakartojamo grožio reginius visam pasauliui, t.y. tiems operos gurmanams, kurie negali skraidyti į Niujorką.

Pasipiktinę skeptikai gyvos klasikos gerbėjai kaltino P.Gelbą taikant populistinius Holivudo ir Brodvėjaus rinkodaros principus. Bet jis tiksliai žinojo, ką daro, ir siekė populiarinti klasikinę muziką. Jam pavyko įskiepyti meilę operai, radikaliai išplėsti ja besidominčiųjų auditoriją ir sukurti naują meno rūšį. Pergalę pripažįsta net patys aktyviausi snobai, kurie iš pradžių niekaip negalėjo įsivaizduoti, kaip elitinis menas prisiderins prie komercinę pakraipą puoselėjančių ir spragėsius kepančių kino teatrų repertuaro. Dabar galima tik patvirtinti, kad rizikinga taktika visapusiškai pasiteisino ir skina saldžius vaisius.

Kiekvienos tiesioginės transliacijos organizavimas kainuoja apie milijoną dolerių. Etatinių artistų neturinčiame ir garsiausius atlikėjus samdančiame teatre papildomai dirba 60 specialistų, kurių daugumą sudaro scenoje su kameromis skrajojantys nepastebimieji operatoriai. Solidžios “Met” investicijos atsiperka, nes vien tik JAV teritorijoje operas transliuoja 445 kino teatrai, o visame pasaulyje yra beveik tūkstantis ekranų, kuriuose galima mėgautis šiuolaikinės klasikos šedevrais. Vidutinė bilieto kaina svyruoja apie 22 JAV dolerius. Pagal “Met” reikalavimus Lietuvoje ji siekia 50 Lt, nes organizatoriai pageidavo, kad dviejų seansų trukmę išnaudojanti opera būtų įkainota dviem 3D kino bilietais.

“Met” pelnas didėja sulig kiekvienu sezonu ir sėkmingiausiais atvejais viršija išlaidas 35 proc. Siekdami parinkti palankesnį laiką didžiajai daliai žiūrovų, teatro repertuaro planuotojai paankstino filmuojamų pasirodymų pradžią Niujorke iki vidurdienio, kad Europoje transliacijos būtų nutaikytos į vakarą.

Privalumai kompensuoja trūkumus

Aukščiausios raiškos vaizdo kokybė ir pažangiausios garso sistemos leidžia pajausti “Met” teatre tvyrančią atmosferą, o vienintelį gyvo stebėjimo trūkumą kompensuoja kitais privalumais. Visų pirma operomanai sutaupo skrydžio į Niujorką ir bilieto į teatrą išlaidas (geriausios vietos gyvuose pasirodymuose kainuoja 78–175 JAV dolerius), taip pat pamato įspūdingesnį ir detalesnį vaizdą. Kino teatre sėdintiems žiūrovams nebereikia neštis tradicinio operos teatro atributo – žiūronų, kad įžiūrėtų įvykius scenoje. Gausybė kamerų (sudėtingiausius pasirodymus filmuoja 21 kamera) padeda apžiūrėti ištaigingų dekoracijų detales, žavėtis meniškomis mizanscenomis, ištyrinėti choro ir šokėjų atliekamus judesius, žvilgtelėti į dirigento ir orkestro susigrojimo niuansus, stebėti pagrindinių vaidmenų atlikėjų aktorinį meistriškumą, matyti jų veido mimika perduodamas emocijas, klausytis balso tembro bangų.

Nusileidus scenos uždangai kino teatro žiūrovai lygiai taip pat entuziastingai sukelia ovacijas patikusiems atlikėjams. Jie paragauja papildomos razinos ir pamato tai, apie ką “Met” publika gali tik pasvajoti. Niujorke per pertrauką žmonės lekia prie barų pasmaguriauti šampanu, karštu šokoladu ar kitais skanėstais, o Vilniuje susirinkę laimingieji dalyvauja itin įdomioje ekskursijoje po užkulisius. Tai yra svarbi P.Gelbo sumanymo dalis, kad žmonės pamatytų operą iš arti ir bent trumpam atsidurtų kitoje scenos pusėje, kur perstumdomos antram veiksmui reikalingos dekoracijos, atlikėjai matuojasi naujus kostiumus, grimuotojai tobulina jų išvaizdą, šokėjai atlieka apšilimą ir t.t. Intriguojančius interviu veda ir klausimus kolegoms užduoda vaidinime nedalyvaujantys žinomi artistai.

3D futbolo seansuose per pertraukas galima stebėti įspūdingiausių pirmojo kėlinio akimirkų pakartojimus, efektingai sumontuotus sulėtinimus su žaidėjų reiškiamomis emocijomis ir komandų naudojamos taktikos ar padarytų klaidų grafinę analizę.

Lygindami dalyvavimą gyvame koncerte ir jo transliacijos stebėjimą kino teatre nepaneigsime svarbaus fakto – milžiniškame stadione matyti tik kažkur tolumoje sumontuota scena su sunkiai įžiūrimais artistais, ir mums vis tiek tenka dažniau kreipti žvilgsnį į didžiulius ekranus, kad pamatytume mėgstamų atlikėjų veidus. Savo ruožtu transliacijos suteikia malonumą daug patogiau ir nesistumdant stebėti kur kas geresnės kokybės tą patį vaizdą ir girdėti efektingesnį garsą (liudininkai teigia, kad “Metallica” skambėjo nepalyginti geriau per transliaciją “Forum Cinemas Vingis” nei per gyvą koncertą “Siemens” arenoje).

D.Beržinio teigimu, artimiausiu metu ekrane išvysime kitų atlikėjų koncertų transliacijas, futbolą galbūt pakeis 3D krepšinis.

Penkios premjeros ir intriguojantis šešetas

Antrąjį operų sezoną Vilniuje praturtins penki visiškai nauji ir niekur nerodyti pastatymai. Spalio 9 d. pamatysime Richardo Wagnerio šedevrą “Reino auksas”, kuris moderniais akcentais atnaujinamas pirmą kartą po 25 metų pertraukos, vadovaujant legendiniam dirigentui Jamesui Levine’ui.

R.Wagnerio parašyta opera “Valkirija” ir užbaigs intriguojantį sezoną 2011 m. gegužės 14 d. pusšeštos valandos trunkančiu ir neatpažįstamai restauruotu reginiu.

Operų tvarkaraštis

• 2010 m. spalio 9 d. “Reino auksas” (Richardas Wagneris)
• 2010 m. spalio 23 d. “Borisas Godunovas” (Modestas Musorgskis)
• 2010 m. lapkričio 13 d. “Don Paskualė” (Gaetano Donizetti)
• 2010 m. gruodžio 11 d. “Don Karlas” (Giuseppe Verdi)
• 2011 m. sausio 8 d. “Mergelė iš Valensijos” (Giacomo Puccini)
• 2011 m. vasario 26 d. “Ifigenija Tauridėje” (Christophas W.Gluckas)
• 2011 m. kovo 19 d. “Liučija di Lamermur” (Gaetano Donizetti)
• 2011 m. balandžio 9 d. “Grafas Ory” (Gioachino Rossini)
• 2011 m. balandžio 23 d. “Kapričio” (Richardas Straussas)
• 2011 m. balandžio 30 d. “Trubadūras” (Giuseppe Verdi)
• 2011 m. gegužės 14 d. “Valkirija” (Richardas Wagneris)

“Stengiuosi, kad mano koncertuose neskambėtų “O Sole Mio” ir kiti dabar Lietuvoje mėgstami pigūs šlageriai”, – sako E.Montvidas

“Vilniaus festivalyje” solinį rečitalį surengęs tenoras Edgaras Montvidas gegužės 27-ąją Londone atšventė 35-ąjį gimtadienį. “Pirmąkart švenčiau savo namuose Londone, su draugais. Atėjo Dalia Ibelhauptaitė su vyru, Kristina Sabaliauskaitė su vyru, Beata Nicholson su vyru ir dar keli draugai, kurių pavardės jums nieko nesakys. Mano draugai daugiausia meno žmonės – režisieriai, dizaineriai, bet tarp jų yra ir bankininkų. O neseniai sutikau bendraklasę, su kuria mokykloje vienam suole sėdėjom: dabar kirpėja Londone dirba. Nesvarbu profesija, svarbu rasti įdomių pokalbio temų”, – įsitikinęs dainininkas.

Su režisiere Dalia jie visuomet neišvengiamai leidžiasi į entuziastingas būsimų operinių pastatymų vizijas. Su menotyrininke Kristina Edgaras kartu aplankė jau ne vieną anglų sostinės muziejų ir neabejoja, kad nerastų už ją geresnės gidės. Na, o su kulinare Beata dažniausiai kalbasi apie maistą, nes Edgaras irgi mėgsta gaminti valgį.

“Kai prieš keletą metų persikėliau gyventi į Rytų Londoną, Dalios Ibelhauptaitės kaimynystėn, supratau, kaip smarkiai tai pakeitė mano gyvenimo kokybę. Anksčiau į centrą išsiruošdavau visai dienai, o svečių savo namuose sulaukdavau labai retai. Dabar gyvenu menininkų apsuptas: šalia – “Saint Martins” menų koledžas, baleto mokykla, architektės Zahos Hadid, suprojektavusios Vilniui Guggenheimo centrą, biuras… Ir iki “Covent Garden” operos – tik penkiolika minučių kelio”, – džiaugiasi E.Montvidas.

Tiesa, įkurtuvės gero rajono londonietiškame “lofte” lietuviui kainavo nemenkas bankų paskolas, bet dėl to pašnekovas tik kukliai gūžteli pečiais: “Taigi ir moku…”

Pinigai ir karjera

Su “bohemiečiais” dainininkas dažniausiai kalba apie būsimus pastatymus

Kitą dieną po gimtadienio vakarėlio Londone Edgaro sukaktis jau buvo minima Kaune, į kurį solistas atskrido ruoštis artėjusiam Pažaislio festivalio atidarymo koncertui. “Pakviečiau mamą, seserį ir kitus giminaičius į restoraną. Mes užaugom be tėvo, mama kartais plėšydavosi tarp trijų darboviečių, bet pinigų vis tiek trūkdavo. Labai gerai atsimenu, kaip kažkada, “vagnorkių” laikais, už paskutinius turimus žvėrelius nusipirkom kokakolos ir… viskas, daugiau niekam nebeliko. Todėl dabar stengiuosi tris savo moteris (mamą, seserį ir jos dukrą) palepinti. Kai davė Auksinį scenos kryžių, už gautus pinigus visas išsiunčiau ilsėtis Graikijon. Į Prancūziją, kur turiu savo namelį, irgi jas atsivežu”, – pasakoja dainininkas.

Pernai rudenį E.Montvidas minėjo pirmąjį operos solisto karjeros dešimtmetį: pirmąkart į Nacionalinio operos ir baleto teatro sceną spektaklyje “Liučija di Lamermur” jis žengė 1999-aisiais. Kokias profesijos tiesas per šį laiką spėjo suvokti? “Kad nenoriu vien tik skraidyti iš vienos scenos į kitą – reikia suspėti gyvenimu pasidžiaugti. Juk viskas galiausiai priklauso nuo žmogaus, jo ambicijų: kas siekia kilti aukštai ir stačiai, tas kabarojasi visomis išgalėmis. O man labiau patinka nuožulniau, po laiptelį… Todėl dar liko žymių teatrų, kuriuose nesu dainavęs, ir neparengtų partijų. Žodžiu, yra ko siekti”, – aiškina solistas.

Scena iš J.Massenet operos “Verteris”, kurią Vilniuje režisavo D.Ibelhauptaitė

Tiesa, jau aišku, kad kitą sezoną naujų partitūrų mokytis E.Montvidui neteks: visos operos, kuriose vaidins, anksčiau jau dainuotos. Laukia Giuseppe’s Verdi “Rigoletas” Škotijos nacionalinėje operoje, Igorio Stravinskio “Lakštingala” Liono operos teatre, G.Verdi “Traviata” Vilniuje… “Stengiuosi per sezoną nedainuoti daugiau kaip 30 spektaklių. Sakote, mažai? Bet tai reiškia tris keturis pastatymus, o kiekvienas iš jų turi savo repeticijų laikotarpį. Dar kamerinių koncertų prisideda… Nenoriu pervargti. Todėl niekada neaukoju suplanuotų atostogų, net jei gaunu labai viliojančių pasiūlymų. Pavyzdžiui, pernai netikėtai atėjo kvietimas dainuoti W.A.Mozarto operoje “Pagrobimas iš Seralio” Buenos Airėse, bet atsisakiau. Balsas privalo pailsėti”, – teigia tenoras.

Kur geriausiai pailsi? “Ten, kur nėra jokių operos teatrų! Pernai tris savaites gyvenau Indonezijoje. Naujuosius metus sutikau Maroko dykumoje. O šįmet ketinu aplankyti Australiją, nors Sidnėjuje ir stovi labai garsus teatras”, – šypsosi Edgaras.

Narvai ir ministrai

Po plačiai nuskambėjusio gėjų parado Vilniuje E.Montvidas internete baisėjosi “tamsia tamsia banda” ir džiaugėsi, kad nebegyvena Lietuvoje. “Jeigu jau Seimo nariai, tautos išrinktieji, stovi ir baubia laukinės minios priekyje – ko norėti iš kitų? Manau, kad vaikus reikia saugoti ne nuo demonstracijos dalyvių, kurie ėjo uždaryti geležinių tvorų narve, o nuo šitokios minios. Nesuprantu ir Bažnyčios atstovų išreikštos pozicijos: juk aiškiai pasakyta, kad Dievas yra meilė… Draugai Londone, pasibaisėję rodytais vaizdais, manęs ilgai klausinėjo, kas ten Lietuvoje darosi: gal joje tik dabar prasidėjo seksualinė revoliucija?” – ironiškai šypteli pašnekovas.

Ar pats dalyvautų panašioje eisenoje – nesvarbu, tėvynėje ar kurioje nors kitoje šalyje? “Jeigu ji būtų susijusi su žmogaus teisių gynimu – eičiau”, – neabejoja E.Montvidas. Ir priduria, kad lietuviai tiesiog per ilgai patys gyveno narve, atskirti nuo pasaulio, todėl išsiugdyti tolerancijai prireiks laiko. “Jeigu aš, tarkim, Londone per vakarėlį pradėčiau svaičioti, kad juodaodžiai yra kažkokie kitokie žmonės – niekas manęs nesuprastų ir nepalaikytų. Apsijuokčiau, ir tiek. O Lietuvoje panašios užuominos tebėra norma. Manau, kad išgyvenus dvidešimt nepriklausomybės metų valstybei būtų pats laikas subręsti”, – teigia solistas.

Kaip vertina tai, kad į kultūros ministrus čia dar visai neseniai buvo siūlomas jo kolega – operos solistas Deividas Staponkus? “Deividą puikiai pažįstu, mes kartu mokėmės akademijoje pas Virgilijų Noreiką. Jis geras solistas, bet ar jam popieriukus kabinete dėlioti?.. Nereikia, Deividai, neik!” – su profesionalaus artisto įkarščiu prašo E.Montvidas, kumščiu belsdamas į kavinės staliuką.

Beje, iš aštuonių Edgaro kurso draugų šiandien scenoje beliko dainuoti du. “Visame pasaulyje būna panašus nubyrėjimas. Tik ar tai visuomet blogai? Tarkim, šiandien niekas nepažįsta operos solisto Dainiaus Vasiliausko, bet puikiai žino mano bendrakursį Dainių kaip verslininką, kuriam priklauso restoranas “Saint Germain” sostinės Senamiestyje”, – dėsto Edgaras.

Operoje “Popėjos karūnavimas”, pastatytoje Klaipėdos muzikiniame teatre, pagrindinius vaidmenis atlieka Eglė Bagdonavičiūtė-Chisiu ir jos brolis Algirdas Bagdonavičius.

Algirdo ir Rumunijoje gyvenančios Eglės duetas Lietuvos scenose retkarčiais pasirodo su koncertine programa

Gegužę rodytuose Claudio Monteverdi operos “Popėjos karūnavimas” premjeriniuose spektakliuose Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sėkmingai pasirodė visas būrys jaunų atlikėjų. Daugelį jų pažįsta ištikimiausi LTV projekto “Triumfo arka” žiūrovai: tai Viktorija Stanelytė, Tadas Girininkas, Diana Tiškovaitė, Andrius Apinis. Romos imperatoriaus Nerono vaidmenį “Popėjos karūnavime” atliko po studijų Graco aukštesniojoje muzikos mokykloje sugrįžęs tenoras Andrejus Kalinovas, kuriam teatro vadovė Audronė Žigaitytė siūlo darbą Klaipėdos teatro trupėje.

Tačiau šįkart ketiname atkreipti jūsų dėmesį į retą atvejį, kai operos scenoje kartu dainuoja brolis ir sesuo. Operos “Orfėjas” ir “Popėjos karūnavimas” teikia tokią galimybę. Popėjos vaidmenį pastarojoje atlieka lyrinis sopranas Eglė Bagdonavičiūtė-Chisiu, o jos apgaudinėjamo vyro Otono – tenoras Algirdas Bagdonavičius.

“Popėjos karūnavime” pagrindinius vaidmenis atlieka brolis ir sesuo

Lietuvaitė iš Bukarešto

Eglė ir Algirdas Bagdonavičiai užaugo Vilniuje, čia mokėsi muzikos mokykloje. Tačiau dainininke profesionale apsisprendė tapti tik Eglė, o Algirdas iš pradžių studijavo ekonomiką Vilniaus universitete. “Tačiau mūsų ryšys su Egle visuomet buvo stiprus: Muzikos ir teatro akademijon eidavau klausytis jos koncertų ir specialybės egzaminų, nors pats tuo metu buvau paniręs į roką. Bet sesers dėka ir operos pasaulis pamažu tapo savas”, – pasakoja Algirdas.

Jų tėtis – Vilniaus universiteto matematikos profesorius, mama – pedagogė, bet dainingoje giminėje būta ir profesionalių solistų. Operos ir filharmonijos salės Eglei ir Algirdui pažįstamos nuo vaikystės. Labiausiai iš tų laikų abiem įsiminė puikiai atliktas Giuseppe’s Verdi “Requiem” bei “Don Karlas”, kuriame pagrindinį vaidmenį dainavo Vaclovas Daunoras.

“Po studijų Lietuvoje supratau, kad tebeturiu problemų dėl balso stygų ir privalau tobulinti vokalo techniką. Iš pradžių gavau stipendiją stažuotis Sicilijoje, kur pedagogai man, stokojančiai pasitikėjimo, “atvėrė smegenis”. O svarbiausia – Italijoje sutikau savo būsimą vyrą rumuną Vasile Chisiu, irgi operos solistą”, – pasakoja Eglė.

Jau penkerius metus pora gyvena Rumunijos sostinėje. V.Chisiu – garsus pagrindinio šalies operos teatro baritonas. Eglei šio teatro scena kol kas neatsivėrė. Lietuvaitė Bukarešte daugiausia rūpinasi šeimos atžalomis – dvejų metukų Benediktu ir tik šį kovą gimusia Emilija, o pinigų, mokėdama nemažai užsienio kalbų, užsidirba vertėjaudama.

“Bukarešto opera įsikūrusi šimtamečiame pastate, kurio salėje telpa aštuoni šimtai žiūrovų – šiek tiek mažiau nei Vilniuje. Konkurencija tarp norinčiųjų dainuoti šioje scenoje – didžiulė. Vis dėlto dauguma šalies solistų įsitvirtina ne Rumunijos muzikiniuose teatruose, kurių 22 mln. gyventojų turinčioje šalyje tėra aštuoni, o užsienyje. Sakoma, kad pasaulyje nėra nė vieno žymesnio operos teatro, kurio trupėje nebūtų rumunų. Tai matyti ir iš kviestinių solistų, pasirodančių miesto operoje: absoliuti dauguma jų yra svetur dainuojantys rumunai”, – teigia Eglė.

Falcetai ir mikstai

Bukarešte lietuvaitė toliau lavinosi pas garsius vietos vokalo pedagogus Corneliu Fanateanu ir Georgetą Stoleriu. Tiek Eglė, tiek pas ją viešėjęs ir vokalo pamokas Bukarešte ėmęs jos brolis Algirdas labiausiai stebėjosi, kad rumunų pedagogai po perklausų pasisiūlė konsultuoti lietuvius be užmokesčio: Vilniuje, pasak dabar jau savo mokinių turinčio A.Bagdonavičiaus, tokį dalyką būtų sunku įsivaizduoti.

Algirdas dėsto Vilniaus kolegijos Menų fakultete, kuriame dirba ir jo mokytojas Nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Vytautas Juozapaitis. Tačiau šis teatras, pasak pašnekovo, neskuba siūlyti savo repertuaro jauniems solistams – priešingai nei Klaipėdos ir Panevėžio muzikiniai teatrai, kuriuose sukurta jau nemažai vaidmenų. Ypač Eglė ir Algirdas dėkingi Klaipėdai, suteikusiai šansą dalyvauti moderniuose C.Monteverdi muzikinių dramų pastatymuose. “Popėjos karūnavime” tenoras A.Bagdonavičius, operą stačiusio latvių dirigento Andrio Veismanio prašomas, pirmąkart uždainavo altinu – barokinei muzikai įprastu kontratenoro balsu.

“Kontratenorai skirstomi į sopraninus ir altinus. Lietuvoje šiuo metu dainuoja vienintelis vietinis sopraninas – “Popėjos karūnavime” Amūro vaidmenį sukūręs Viktoras Gerasimovas. Kontratenorai dažnai klaidingai pavadinami falcetais. Falcetas – iš prigimties aukštas, bet neišlavintas vyro balsas. Operos kontratenorai labiau sietini su scenine balso valdymo technika, vadinama mikstu, o kasdienybėje mes bendraujame įprastu, gerokai žemesniu balsu. Dar vienas netgi tarp muzikantų populiarus mitas – apie kontratenorų seksualinę orientaciją. Neatsitiktinai pasakojama, kad žymus anglų kontratenoras Alfredas Delleris kaskart, atvykęs į naują teatrą, jau prisistatydamas sodriu vyrišku balsu pabrėždavo, kad yra vedęs ir turi du vaikus”, – šypteli A.Bagdonavičius.

Tarp vaikų ir teatro

Nuomojamas butas Klaipėdos centre, kuriame “Popėjos karūnavimo” metu apsistojo brolis bei sesuo ir kuriame vyko šis interviu, priminė pilną auklių vaikų darželį: du Eglės ir vieną Algirdo mažylį, mums šnekučiuojantis virtuvėje, kambariuose gano dvi močiutės, Eglės vyras Vasile ir Algirdo žmona pianistė Natalija. Be jų paramos, prisipažįsta Eglė, pasirengti premjerai būtų buvę neįmanoma. “Į Klaipėdą atvykau su penkių savaičių dukrele, kuri čia susirgo bronchitu ir pateko į miesto vaikų ligoninę. Pirmąsias repeticijų savaites, kol vyro nebuvo Lietuvoje, blaškydavausi tarp teatro, namie prižiūrimo sūnaus ir ligoninėje slaugomo kūdikio”, – pasakoja E.Bagdonavičiūtė-Chisiu.

“Vardan ko tiek rūpesčių?” – teiraujuosi atvirai. Juk tuo metu buvo galima ramiai, nesukant sau galvos, stumdyti vaikišką vežimėlį po šalia namų esantį Bukarešto miesto parką… “Mes – scenos žmonės, o galimybė kurti pagrindinius vaidmenis profesionaliuose teatruose nesimėto. Jauniems solistams pasirodyti publikai itin svarbu. Be to, panašios patirties mano šeima jau turėjo: juk “Orfėją” Klaipėdoje repetavau, kai sūnui Benediktui nebuvo nė pusmečio”, – teigia Eglė.

Jos brolis Algirdas primena liūdnoką statistiką: iš Lietuvoje rengiamų operos solistų aktyviai scenoje lieka dirbti vos penktadalis, nors visi atranką pereinantys studentai pasižymi neprastais balsais. “Tiesiog nesinori likti tarp tų aštuoniasdešimties procentų”, – užbaigia A.Bagdonavičius.

Rudenį, Nacionaliniam operos ir baleto teatrui surengus tradicinį operos kritikų seminarą, kone daugiausiai gaivių vėjų į diskusijas įnešė keli “Naujosios operos akcijai” priklausantys jaunuoliai. Kol kritikai teoriškai spėliojo, kodėl lietuvių rašomos operos dešimtmečiais stokoja emocingumo ir naujų siužetų, jie galėjo pasidalyti savo patirtimi, įgyta mėginant nūdienos gyvenimui prikelti sustabarėjusią klasikinio žanro formą.

Vasaros kursai Kražiuose

Muzikos ir teatro akademijoje gimęs judėjimas “Naujosios dramos akcija” (NOA) skatina jaunuosius libretų autorius, kompozitorius, režisierius ir atlikėjus suvienyti jėgas operai. Vasarą Kražiuose rengiami netgi specialūs kūrybiniai kursai, kuriuose užsimezga įdomių sumanymų. “Pernai Kražių M.K.Sarbievijaus kultūros centre vokalistai turėjo progos padirbėti su profesoriumi Vladimiru Prudnikovu, kompozitoriai – su Mindaugu Urbaičiu. Ten atsiribojame nuo civilizacijos ir galvojame tik apie operas. Keleto kūrinių, kuriuos pristatysime žiūrovams festivalyje, idėjos parsivežtos būtent iš Kražių”, – pasakoja vienas “Naujosios operos akcijos” iniciatorių, solistas ir kompozitorius Jonas Sakalauskas.
Šis NOA festivalis, kuriame jaunimas rodo vilniečiams savo sukurtas operas, jau trečias. Ar pora metų pastangų davė progreso vaisių? “Žinoma, – neabejoja J.Sakalauskas. – Juk dabar daugelis mūsų kuria nebe po pirmą, o po antrą ar trečią savo operą, tad mokomės iš ankstesnių klaidų. Gerokai išsiplėtė žanro rėmai: festivalyje turim ir šokio, ir kino, ir draminių operų. O ir trumpametražėmis, kaip ankstesniuose festivaliuose, daugelio mūsų operų vadinti nebeišeina: pagal apimtį jos – “pilno metražo” kūriniai”.

Šamanės ir džiokeriai

Festivalį pradės amerikiečių kompozitoriaus, turinčio lietuviškų giminės šaknų, Charleso Halkos opera “Julius”, kurioje pasakojama “dipukų” šeimos, paliekančios gimtinę prieš sovietų sugrįžimą, istorija. Pagrindinio herojaus prototipas – paties kompozitoriaus senelis.

O štai operos “No Ai Di” (išvertus iš samių kalbos – “šamanė”) sumanymas gimė apsilankius Suomijos šiaurėje, senuosius tikėjimus išsaugojusios samių tautos krašte. Šiuolaikinė muzika kūrinyje susipina su samių folkloro skambesiu.
Animacinė opera “Kliudžiau” perkuria garsųjį Jono Biliūno siužetą: mergaitė, įnikusi į kompiuterinius žaidimus, pyktį dėl nesėkmių išlieja ant pasipainiojusios alkanos katytės. O “Džiokerį” J.Sakalauskas vadina monospektaklių diptiko, kurį pradėjo opera “Izadora”, antrąja dalimi. “Tai detektyvinė istorija apie silpną žmogų, norintį, bet nepajėgiantį aplinkybių keisti. Bus netgi žmogžudystė. Režisierius Agnius Jankevičius kelia daug aktorinių užduočių, todėl teks pabūti dramos aktoriaus kailyje”, – neslepia J.Sakalauskas.

Tuo tarpu šeimos su vaikais kviečiamos apsilankyti populiarias operų arijas vaizduojančių prancūzų animatorių filmukų seansuose. Kino gerbėjai turės progą išvysti, kaip šiuolaikinės muzikos klasikas Philipas Glassas “patobulino” Jeano Cocteau 1946 m. sukurto filmo “Gražuolė ir pabaisa” garso takelį.