Scanpix nuotr.

Didžiausią pavojų Lietuvos saugumui kelia ne tiesioginis įsiveržimas, kuriam priešas turėtų ruoštis iš anksto, telkti pajėgas pasienyje, paversdamas pasirengimą agresijai pastebimu žvalgybai, ypač – NATO skraidantiems stebėjimo ir vadovavimo centrams AWACS.

O matant pasirengimą agresijai galima rengtis ją atremti, savo ruožtu išskleidžiant pajėgas, – tą šiuo metu ir matome pasienyje su Kaliningrado sritimi.
Didžiausią pavojų kelia tai, kad ir Rusija, ir Baltarusija pajėgios suduoti smūgius svarbiausiems Lietuvos kariniams, vadovavimo, politiniams ir ekonomikos centrams, šių šalių sausumos pajėgoms neperžengiant Lietuvos sienos.
Lygiai taip pat, neperžengdama mūsų sienų, Rusija pajėgi sutrukdyti NATO sąjungininkų paramos pajėgų atvykimui į Lietuvą tiek jūros, tiek oro keliu. Kalbama apie trumpojo nuotolio balistines raketas “Tochka-U”, kuriomis ginkluotos Rusijos 152-oji raketinė brigada, dislokuota Černiachovske (Kaliningradas), ir Baltarusijos 465-oji raketinė brigada Asipovičiuose, esančiuose į pietryčius nuo Minsko. Rusijos brigadoje – 12 raketų paleidimo įrenginių, Baltarusijos – 36 paleidimo įrenginiai (nors nežinia, keli jų tinkami naudoti).

Rusijos raketų paunksnėje
“Tochka-U” raketa gali šaudyti 120 km atstumu, taigi išskleidus Rusijos 152-ąją brigadą arčiau pasienio su Lietuva galima apšaudyti kasetiniais (ar branduoliniais, nes tai būtų karas su NATO) užtaisais tiek Klaipėdos uostą su dujų ir naftos terminalais bei joje dislokuotomis Karinėmis jūrų pajėgomis ir Dragūnų motorizuotuoju batalionu, tiek Tauragę, kurioje dislokuotas DLK Kęstučio mechanizuotasis batalionas.
Raketos galėtų pasiekti netgi Kauną, kurio apylinkėse sutelktos pagrindinės Lietuvos karinės pajėgos: “Geležinio Vilko” brigados štabas, DLK Algirdo mechanizuotasis batalionas, DLK Vaidoto mechanizuotasis batalionas, Artilerijos batalionas, Oro erdvės kontrolės centras, Jėgerių batalionas, Inžinerijos batalionas, Jonušo Radvilos mokomasis pulkas, Sausumos pajėgų mokymo centras, Karmėlavos oro uostas, galintis priimti didžiausius karinio transporto lėktuvus.
Baltarusijos 465-oji brigada gali apšaudyti Vilnių, kuriame sutelkta šalies politinė ir karinė vadovybė, Sausumos pajėgų, Savanorių pajėgų ir Jungtinis štabai, Specialiųjų operacijų pajėgų vadovybė ir Ypatingosios paskirties tarnyba, DLK Gedimino štabo batalionas, Vilniaus oro uostas; DLK Birutės motorizuotąjį batalioną Alytuje, taip pat Elektrėnų elektrinę, Ignalinos atominę elektrinę, Visagino atominę elektrinę (jeigu tokia būtų statoma).
Už dabartinių “Tochka-U” raketų šūvio ribų yra Zoknių karinė oro bazė, kurioje įsikūrusi NATO oro policijos misija, ir kuri tiesioginės karinės grėsmės Baltijos šalims atveju taptų viena pagrindinių vietų, per kurias būtų siunčiama sąjungininkų pagalba.
Tiesa, Vakarų karinėje spaudoje buvo pasirodę žinių, kad yra sukurta “Tochka-U” modifikacija, šūvio nuotolį didinanti iki 180 km. Tokia raketa jau galėtų pasiekti Zoknius iš Kaliningrado srities.
Be to, ketvirti metai Rusija skleidžia gandus, kad, atsakydama į JAV priešraketinės gynybos įkūrimą Lenkijoje, dislokuos Kaliningrado srityje naujausias trumpojo nuotolio balistines raketas “Iskander-M”, kurių šūvio nuotolis siekia iki 300 km. Pernai gruodžio mėnesį Vokietijos bulvarinis leidinys “Bild” paskelbė, jog esama palydovinių nuotraukų, liudijančių, kad Rusija jau perkėlė į Kaliningrado sritį dešimt “Iskander-M” paleidimo įtaisų. Rusijos gynybos ministerija šio vokiečių pranešimo nepatvirtino, bet ir nepaneigė, teigdama, esą sprendimas dar nepriimtas.
Spėjama, kad “Iskander-M” kompleksai galėjo būti laikinai permesti iš didžiosios Rusijos į Kaliningradą per bendras Rusijos ir Baltarusijos karines pratybas “Zapad 2013″. Kaip komentuodamas visą pastarųjų metų isteriją dėl galimo “Iskander-M” dislokavimo Kaliningrade sakė Lenkijos nacionalinio saugumo biuro vadovas generolas Stanisławas Koziejus, nėra jokio skirtumo, ar šiuo metu tos raketos dislokuotos Kaliningrade, ar jų ten nėra: tai mobilūs kompleksai, sukurti taip, kad juos būtų galima per vieną dvi dienas lėktuvais perkelti į bet kurį Rusijos tašką. Tad planuojant gynybą reikia remtis prielaida, kad tos raketos ten bus, kai Maskva to panorės.

Šachas NATO paramai?
Kaliningrado srities priešlėktuvinė gynyba 43-iojoje priešlėktuvinių raketų brigadoje šalia Svetlogorsko turi kompleksus S-300V, o 183-iojoje priešlėktuvinių raketų brigadoje Kaliningrade – kompleksus S-300PMU, galinčius šaudyti į lėktuvus iki 250 km atstumu. Tai reiškia, kad oro erdvę virš Klaipėdos rusai uždengia visiškai, tačiau Karmėlavos ir ypač Zoknių oro uostai yra pakankamai saugūs ir galėtų priimti NATO sąjungininkų paramą.
Tačiau pernai pranešta, kad į Kaliningrade stovinčių priešlėktuvinių brigadų ginkluotę perduoti keli kompleksai S-400, šaudantys trijų modelių raketomis, kurių viena gali naikinti lėktuvus iki 400 km atstumu. Jei tai tiesa, vadinasi, ne tik Zoknių, bet netgi Rygos oro erdvė nebūtų saugi NATO paramą gabenantiems lėktuvams (manoma, kad pagal NATO sudarytus Baltijos šalių gynybos planus pirmieji į pagalbą lėktuvais būtų permetami JAV parašiutininkai ir kiti lengvieji vienetai).
Po Rusijos agresijos Ukrainoje nagrinėdami grėsmes, kylančias Baltijos šalims, NATO ekspertai atkreipė dėmesį, kad Rusija pastaruoju metu itin stengiasi aprūpinti Kaliningradą vadinamaisiais “Anti-Access/Area Denial” ginklais, užkertančiais priešo pajėgoms kelią patekti į kurią nors vietovę ar neleidžiančiais toje vietovėje jau esančioms pajėgoms veikti.
Jeigu informacija apie “Iskander-M” ir S-400 raketų sistemų perkėlimą į Kaliningradą pasitvirtintų (ar tie ginklai būtų permesti vėliau), NATO paramos Baltijos šalims tektų laukti gerokai ilgiau, nei tam skirtos 72 valandos, per kurias pagal planus privalo pasirodyti NATO greitojo reagavimo pajėgos. Tai savo ruožtu sukeltų rimtų sunkumų priešo agresiją atremti bandančioms Lietuvos bei kitų Baltijos šalių pajėgoms.
Klausimas: kaip tokios situacijos išvengti? Šaltojo karo laikais, kai NATO ir Varšuvos sutarties kariuomenės ruošėsi susikauti Europoje, taktinių balistinių raketų, kurios pagal to meto planus turėjo šaudyti branduoliniais užtaisais, naikinimas buvo pagrindinė specialiųjų pajėgų užduotis.
Kaip mena sovietinės 3-iosios gvardijos specialiosios paskirties brigados Fiurstenberge veteranai, karo atveju, kad ir kokią užduotį būtų turėjusi į NATO užnugarį išmesta grupė, jeigu pakeliui būtų aptikusi taktinių raketų bateriją, būtų privalėjusi ją naikinti, negalvodama, kas bus paskui. Analogiškos užduotys buvo keliamos ir NATO valstybių specialiosioms pajėgoms.
Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgos yra gerai išmokusios vaikyti talibus Afganistane ar užimti teroristų užgrobtus laivus, bet ar gavusios įsakymą būtų pajėgios įsiskverbti iki Černiachovsko ar Kaliningrado ir sunaikinti ten stovinčias “Tochka-U”, “Iskander-M”, S-300 ir S-400 raketų baterijas? Tai klausimas, į kurį atsakymo niekas viešai neduos. Bet kuriuo atveju tai būtų itin sudėtinga ir pavojinga užduotis, labai tikėtina, “su bilietu į vieną pusę”. Ir jokių garantijų, kad pavyks.

Suomiškas sprendimas Baltijos šalims
Tai ką daryti? Atsiduoti Rusijos malonei? Ar pasidairyti, kaip šią problemą sprendžia kiti Rusijos kaimynai?
Suomija, turinti ilgą sieną su Rusija ir dar ilgesnę sėkmingo karo su agresyvia kaimyne patirtį, pernai aprūpino savo ginkluotąsias pajėgas “ilga ranka” – 370 km nuotoliu skrendančiomis sparnuotomis raketomis JASSM, pagamintomis pagal “Stealth” technologiją ir skirtomis pirmiausia priešo priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos vadavietėms bei patiems raketiniams kompleksams naikinti.
Tai buvo Suomijos atsakas į pastarojo meto nuolatines karines Rusijos provokacijas jos pasienyje ir paskelbtus planus dislokuoti priešlėktuvines raketas S-400, kurios gali šaudyti kiaurai visą Suomijos teritoriją ir neleisti pakilti į orą jos karo aviacijai. Šis Suomijos sprendimas pernai sukėlė neslepiamą Rusijos kariškių įsiūtį, nes dabar jau nebe suomiai turi gyventi jausdami nuolatinę rusiškų raketų grėsmę, o rusų kareiviai turi dairytis į dangų, ar neatskrenda radarų nematoma suomiška JASSM, tapusi regioniniu strateginiu ginklu.
Šiemet ir sparčiai savo kariuomenę ginkluojanti Lenkija tikisi gauti JAV Kongreso sutikimą leisti įsigyti JASSM, kuriomis būtų apginkluotos Lenkijos oro pajėgos. Tai jau lenkų atsakas į “Iskander” ir S-400 Kaliningrade.
JASSM – tai itin pažangus ir veiksmingas ginklas, turintis, kaip visi tokie ginklai, vieną esminį trūkumą: šios sparnuotosios raketos itin brangios, vieneto kaina prasideda nuo 10 mln. Lt. Be to, reikia dar turėti karo lėktuvų, galinčių jas nešti. Akivaizdu, toks ginklas Lietuvai – visiškai ne pagal kišenę.
2004-aisiais pradėję ieškoti “ilgos rankos” savo kariuomenei, suomiai ketino įsigyti ne tik aviacinę JASSM, bet ir sausumos pajėgų naudojamų trumpo nuotolio balistinių raketų MGM-140 ATACMS, paleidžiamų nuo standartinių amerikietiškų reaktyvinės artilerijos sistemų MLRS M270 ar HIMARS. Suomių 2012 m. Amerikoje užsisakyti “M-39 Block 1A ATACMS” modeliai turi 300 km šūvio nuotolį ir gali nešti 230 kg svorio kasetines kovines galvutes. Iš viso Suomijos armija buvo JAV užsisakiusi 70 raketų “M-39 Block 1A”, o joms palesti Olandijoje nusipirko 22 sistemas MLRS M270. Visa taktinių raketų brigada Suomijai būtų kainavusi apie 656 mln. Lt: 300 mln. Lt už paleidimo sistemas ir jų modernizavimą bei 356 mln. Lt – už raketas, jų atsargines dalis, aptarnavimą, personalo mokymą ir logistiką.
Tačiau kovo 30-ąją Suomijos gynybos pajėgų Įsigijimų departamento vadovas Arto Koski pranešė, kad Suomija anuliavo kontraktą dėl MGM-140 ATACMS įsigijimo. Oficiali priežastis – sistema brangi ir ne tokia pažangi, kokios reikėtų Suomijos kariuomenei.
Žinoma, pastaruoju metu Suomija turėjo itin daug karinių pirkimų, 2014-ųjų pradžioje įsigijo Amerikoje priešlėktuvinių raketų “Stinger” už 318 mln. Lt, Olandijoje – šimtą naudotų tankų “Leopard 2A6″ už 700 mln. Lt, JASSM kainavo 780 mln. Lt. Tad pinigų galėjo nelikti.
Kita vertus, dar pernai Suomijos karo ir politikos ekspertai diskutavo, kad tokios ginkluotės įsigijimas turės ilgalaikių esminių politinių pasekmių: ATACMS, šaudantis pagal iš anksto nustatytas taikinių koordinates, yra pirmojo smūgio ginklas, o Suomija – neutrali šalis. Taikinių koordinates turi nustatyti specialiosios pajėgos, dar iki karo pradžios permestos į priešo, tai yra Rusijos, teritoriją.

BFL

Pirmą kartą per Baltijos šalių nepriklausomybės metus Lietuvos ir Estijos nacionaliniai operos teatrai rudenį rengia didelio masto pasikeitimo savo operos ir baleto spektakliais gastroles.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) į Taliną rugsėjo mėnesį veš keturis spektaklius: operas “Otelas” ir “Žydė” bei du baletus – “Romeo ir Džuljetą” ir “Raudonąją Žizel”.

106-ąjį sezoną rudenį pradėsianti Talino nacionalinė opera Vilniuje rodys penkis pastatymus: tris operos spektaklius – Džakomo Pučinio (Giaccomo Puccini) “Toską” ir “Bohemą” bei Sergejaus Prokofjevo “Meilė trims apelsinams” ir du baletus – legendinį britų choreografo Keneto Makmilano (Kenneth MacMillan) baletą “Manon” pagal Žiulio Masnė (Julles Massenet) muziką ir Deivido Niksono (David Nixon) baletą “Trys muškietininkai”.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Gintautas Kėvišas neabejoja, kad trys Baltijos valstybės jau subrendo dideliems kultūriniams mainams ir atėjo metas imtis bendrų meninių projektų.

Didžiausiam abiejų šalių – Lietuvos ir Estijos kultūrinio bendradarbiavimo projektui – Lietuvai apie pusę milijono litų kainuosiančioms gastrolėms Kultūros ministerija skiria 130 tūkst. Lt paramą, remia ir privačios įmonės.

Skirtingą gastrolių spektaklių skaičiaus balansą, G. Kėvišas aiškina keletu priežasčių. “Mūsų spektakliai yra gerokai didesni ir abiejuose operos spektakliuose dalyvauja choras, todėl rodyti penktą spektaklį mums finansiškai neapsimokėtų. Tai grynai finansinis išskaičiavimas – mums geriau apsimokėjo rodyti keturis spektaklius, grynai logistiškai, negu kad penkis. Mūsų modelyje, kurį mes padarėme su Talino valstybinės operos meno direktoriumi Arvo Volmeriu, pajamos turi atpirkti visas gastrolių išlaidas. Be to, Talino operos teatras mažesnis ir scena gerokai mažesnė, būtų ypatingai sunku čia ką nors daugiau pritaikyti”, – sako G. Kėvišas.

LNOBT vadovas teigia, kad tokie pat didelio masto mainai spektakliais numatomi ir su Rygos operos teatru 2012 metų rudenį. “Kitas etapas galėtų būti, kai mes pagaliau kažką pastatysime bendrai. Tikrai siūlyčiau režisierių Eimuntą Nekrošių”, – planuoja trijų Baltijos šalių operos teatrų ateitį G. Kėvišas.

Jo teigimu, jau gimsta konkretesni bendradarbiavimo planai su Sankt Peterburgo Marijos teatru. “Šio teatro vadovas Valerijus Gergijevas, planuojantis atvykti pažiūrėti E. Nekrošiaus režisuotą “Otelo” operą, neformaliai kalbėjosi su režisieriumi ir jau planuoja bendrą Marijos teatro ir LNOBT spektaklį – norime padaryti didelę ir reikšmingą koprodukciją, kuri papuoštų mūsų teatro bendrų pastatymų su didžiaisiais Europos teatrais galeriją”, – sako G. Kėvišas.

Be to, su Varšuvos nacionaline opera LNOBT tikisi pastatyti Kšištofo Pendereckio (Krzysztof Penderecki) operą “Loudono velniai” (Die Teufel von Loudon). Tai būtų koprodukcija su Varšuvos, Kopenhagos ir Vienos teatrais, kuri planuojama ne anksčiau kaip 2013-2014 metais.

Lietuvos kultūros ministras sako, kad mūsų šalies kultūros eksportą siekiama orientuoti Baltijos ir Skandinavijos šalių kryptimi. “Planuodami kitų metų biudžetą mes numatėme eilutę Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo fondui. Tikrai Estija, Suomija, Latvija, Švedija, Norvegija, be abejo, kaimyninė Lenkija – šitas Baltijos ir Šiaurės regionas yra ta vieta, kur mes turėtume tikrai turėtume žymiai geriau vieni apie kitus žinoti, negu mes žinom šiandien”, – yra pabrėžęs Eltai kultūros ministras Arūnas Gelūnas po pirmojo darbinio susitikimo Taline su naujuoju Estijos kultūros ministru Reinu Langu.

BFL

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) kviečia į paskutinę šio sezono baleto premjerą – choreografės Anželikos Cholinos sukurtą baletą “Barbora Radvilaitė” pagal Stasio Vainiūno, Arvydo Malcio, lenkų kompozitoriaus Henriko Mikalojaus Gureckio (Henryk Mikolaj Gorecki), kitų kompozitorių muziką.

Spektaklio muzikos vadovas – Robertas Šervenikas, dailininkai Marijus Jacovskis ir Juozas Statkevičius. Premjeriniai baleto spektakliai numatomi gegužės 27, 28 ir 29 dienomis.

Barboros vaidmenį balete rengia primabalerina Olga Konošenko ir A. Cholinos spektaklyje “Ana Karenina” išgarsėjusi balerina Beata Molytė. Žygimantą Augustą šoks Eligijus Butkus ir Martynas Rimeikis. Karalienę Boną – Živilė Baikštytė ir Rūta Kudžmaitė, Žygimantą Senąjį – Aurelijus Daraškevičius. Spektaklyje šoks visa LNOBT baleto trupė, dalyvauja mimanso, choro artistai.

Barbora Radvilaitė (1520-1551) – viena garsiausių Lietuvos istorinių asmenybių, Lenkijos karalienė, Žygimanto Augusto antroji žmona. Užsisklendusi intymių išgyvenimų pasaulyje, neturėjusi jokių politinių aspiracijų ir tik žadinusi jas savo artimiesiems ir amžininkams, ji sukėlė tikrą sąmyšį to meto valstybės gyvenime ir vien savo buvimu paliko jame ryškų pėdsaką. Neįtikėtina, unikali karalių meilės istorija šį kartą atgims baleto spektaklyje.

“Lietuviams Barbora Radvilaitė – grožio ikona, meilės stebuklas. Mano užduotis – maksimaliai priartėti prie istorinės tiesos. Tačiau kad ir kaip pasakočiau, istorikams tai bus mano, kaip kūrėjos, tiesa. Turiu lietuviško kraujo ir esu idealistė, todėl šią meilės istoriją idealizuosiu. Ir darysiu tai su dideliu malonumu. Noriu, kad mes negyventume vien svetimų šalių istorijomis, juk turime tokią ryškią savąją!” – sakė teatro žurnalui “Bravissimo” choreografė A. Cholina.

Pasak kūrėjos, ji siekia sukurti tokį spektaklį, kurio niekada niekam nekiltų ranka išimti iš repertuaro. “Noriu, kad jo siužetas konkuruotų su kitais klasika tapusiais libretais ir reprezentuotų mūsų šalį, Lietuvą, iš pačios gražiausios pusės”, – teigia A. Cholina.

"Veido" archyvas

Neaišku, kada baigsis ikiteisminis tyrimas dėl galimo didelės vertės turto iššvaistymo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atliekant scenos įrangos rekonstravimo, projektavimo ir įrengimo darbus. Jiems iš valstybės biudžeto ir privatizavimo fondo skirta 36,6 mln. Lt. Iš jų 20 mln. Lt gauta per programą “Vilnius – Europos kultūros sostinė”.

Šią bylą Generalinė prokuratūra yra priskyrusi prie rezonansinių. Paaiškėjus, kad kovo pradžioje teatro vadovą Gintautą Kėvišą užgriuvo kratos, buvo sunku nenustebti: kodėl tik dabar, kai nuo bylos pradžios praėjo daugiau nei metai? Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiasis prokuroras Zenonas Burokas sakė, kad stebėtis nėra ko, nes ir anksčiau buvo atliktas ne vienas dokumentų poėmis.

Tačiau pasistūmėti tyrimui trukdo esą tai, kad rangovas iš Vokietijos išsivežė teatro scenos atnaujinimo darbų dokumentus. Prokurorė Sigutė Malinauskienė patvirtino, kad tebelaukia, kada Saksonijos valstybinė teisingumo ministerija atsilieps į teisinės pagalbos prašymą iš Lietuvos dėl dokumentų poėmio iš rangovinės įmonės. Nuo šio prašymo praėjo daugiau nei pusė metų.

Panašiai kaip ir bankininkas Romualdas Visokavičius, G.Kėvišas anksčiau taip pat sėkmingai išvengdavo pasekmių, kai abejonės dėl finansinės veiklos skaidrumo jį užgriūdavo Nacionalinėje filharmonijoje ar rengiant muzikinį Vilniaus festivalį. Apsukraus vadybininko prabangaus gyvenimo simboliu tapusiam namų fortepijonui kratą atliekantys pareigūnai – jokios grėsmės nekeliantys svečiai.