VEIDO fotomontažas

Aušra LĖKA

„Vyriausybei buvo siūloma nusiimti rožinius akinius, o pasirodo – pati opozicija buvo su juodais akiniais“, – ironizavo premjeras Algirdas Butkevičius, pristatydamas, jo paties vertinimu, vos ne žvaigždes siekiančius savo vadovaujamo Ministrų kabineto pasiekimus. Vyriausybė energijos kainas numušė, o algas pakėlė, investicijų stačiai neatsiginame, o apie mūsų prekių eksportą svajojama net tolimiausiuose pa­sau­lio kampeliuose. Taip atrodo Lie­tuva Vyriausybės pernai me­tų ataskaitoje.

Tačiau jei gyvenimas tiek pašviesėjo, kodėl nemenksta emigracija, nesiveržiama sugrįžti atgal, nepuolama gausinti šeimų, tad Lietuva ir toliau išsivaikš­to? Galų gale  viešosioms gė­rybėms milijardų daugėja. Bet ar labai pajautėte, kad atitinkamai būtų pa­gausėjusios ar pagerėjusios vie­šosios paslaugos?

Pilki, nevizionieriški, bet mylimi

Žinoma, sėkmė jau vien tai, kad A.Butkevičiaus Vyriausy­bė – antroji po nepriklausomybės atkūrimo, sugebėjusi išsilaikyti visą kadenciją. Tad jai pavyko pakartoti pirmtakės – A.Ku­bi­liaus Vyriausybės pasiekimą. Kai­resnioji valdančiųjų dauguma prarado vieną, tiesa, pačią ma­žiausią partnerę – Lietuvos len­kų rinkimų akciją-Krikš­čio­niš­kų šeimų sąjungą, visos kitos koa­licijos partijos – socialdemokratai, „darbiečiai“, „tvarkiečiai“ blaškyti galimos korupcijos skandalų, bet Vyriausybė valdžią išsaugojo.

Tiesa, Sveikatos apsaugos ir Vi­daus reikalų ministerijos spė­jo paturėti po tris vadovus, še­šios ministerijos – po du ir tik še­ši ministrai sugebėjo išbūti visą kadenciją. Ministrai krito daugiausia dėl įtarimų jiems ar jų pavaldiniams dėl galimų ne­skaid­rių sandorių, du išvyko į Briu­selį. Iš viso Vyriausybės na­riais per kadenciją pabuvo net 25 asmenys, nederėtų sakyti – politikai, nes partijos tarp savų vis pritrūkdavo tinkamų ministrų ir net keliskart pasitelkė specialistus.

Prezidentė nė artyn prie Vyriausybės neprileido juodosios buhalterijos byloje besimurkdančios Darbo partijos kertinių asmenų, maža to, surengė beveik anglų kalbos egzaminą, mat naujajai Vy­riau­sybei iš karto teko reprezentuoti Lietuvą – pirmininkauti ES Tarybai. Dažnas gavęs ministro portfelį buvo net ne pirmo pasirinkimo dubleris. Tad nieko nuostabaus, jog „Veidui“ paprašius nurodyti tris prioritetinius darbus kadencijai pirmasis šios kadencijos švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis sąžiningai prisipažino, kad pirmas prioritetas – „detaliau susipažinti su visa švietimo ir mokslo sistema“.

Po ligtolinio premjero A.Kubiliaus požiūrio, kad jam tas pats, ką apie jį ir Vyriausybę mano visuomenė ir opozicija – svarbu, kad giria Tarptautinis valiutos fondas ar kokia europinė institucija, valdžią perėmęs A.But­ke­vičius pažadėjo visus išklausyti, su visais tartis. Ir žodį tesėjo – darbo grupių Vyriausybė ir ministerijos pristeigė gyvą galą. Tačiau, pavyzdžiui, nors buvo darbo grupė, turėjusi nuspręsti – būti Visagino AE ar ne, oficialaus atsakymo per visą ka­denciją lig šiol nepasakyta. Praktiškai niekuo baigėsi ir mokesčių reformos darbo grupės darbas.

Vis dėlto užsižaidusi darbo grupėse, trypčiojanti, delsianti priimti sprendimus ir imtis esminių sisteminių reformų Vyriausybė palyginti mėgstama: „Vil­morus“ / „Lietuvos ryto“ šios liepos apklausos duo­menimis, ja pasitiki 18,6 proc. visuomenės. A.Ku­­biliaus Vyriausybe tuo pačiu kadencijos laikotarpiu tepasitikėjo 10,5 proc. Kaip ironizavo kai kurie ekspertai, gal ši Vyriausybė mėgstama už, priešingai nei jo pirmtako, amžinai gerą premjero nuotaiką ir optimizmą, nes šiaip Vyriausybė pilka, nemoderni, nevizionieriška.

A.Butkevičiaus Vyriausybe dabar pasitiki 18,6 proc.  gyventojų, mažiau – tik Seimu ir partijomis. Tačiau A.Kubiliaus Vyriausybe tuo pačiu kadencijos  laikotarpiu tepasitikėjo 10,5 proc.

Kai kurios valdančiosios koalicijos partijos per rinkimus buvo prisižadėjusios minimalią algą pakelti iki 2 tūkst. litų ar vežioti pensininkus po Europos kultūros objektus. Suformuota Vyriausybė irgi žarstė pažadus: reformuoti aukštąjį mokslą, perreguliuoti privačios sveikatos apsaugos ir viešųjų pinigų santykius, mokesčių lengvatas, pajamų ir turto progresyvumą, „perkrauti“ užsienio politiką su Rusija.

Nors daug užmojų liko popieriuje (kai kuriais atvejais – gal tai sėkmė Lietuvai), A.Butkevičius žavisi pasiektais rezultatais, visų pirma ūkio augimo: didėja eksportas, pramonės gamyba, rekordiškai auga investicijos, beveik subalansuoti finansai (2015 m. pasiektas 0,2 proc. BVP  valdžios sektoriaus pajamų ir iš­laidų deficitas – mažiausias po nepriklausomybės atkūrimo, ka­dencijos pradžioje 2012 m. jis buvo 9 proc.), kyla darbo užmokestis, Lietuva įvairiuose tarptautiniuose reitinguose kopia aukštyn, ji jau pakeliui į narystę turtingųjų klube – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje.

Prisirašo ir pirmtako, ir verslo nuopelnus

„Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas pritaria: Lietuvos ūkio rodikliai neblogi, Lietuva – viena pirmaujančiųjų Europoje pri­traukiant užsienio investicijų. Geri ir finansiniai rezultatai, nors būta daug nuogąstavimų, kad socialdemokratų Vyriau­sy­bė taškysis į kairę ir dešinę. Turime eurą, stabilius finansus, daugiau skiriama krašto apsaugai.

Tačiau Ž.Mauricas atkreipia dėmesį, kad Vyriausybė ataskaitose vardija ne savo darbus, o valstybės rezultatus, sau prisiskirdama nuopelnus už gerus pokyčius. „Už­sie­nio investicijos, privataus sektoriaus darbo atlyginimo didėjimas nuo valdžios priklauso tik iš dalies, daugiausia nuo to, kiek valdžia nekaišiojo pagalių į ratus, sudaro verslui palankias sąlygas, konkuren­cingą mokesčių ir verslo vystymo teisinę bazę. Be to, reikėtų lyginti kitų šalių kontekste: Lietuvos ekonomika juda į priekį, bet nelabai galima girtis kažkokiu dideliu proveržiu, nebent kad suvaldyta finansų sistema. Energijos kainų lūžis taip pat labiau pasaulinių tendencijų išraiška, o ne Vyriausybės nuopelnas, bet, žinoma, gerai, kad atsirado daugiau energijos šaltinių alternatyvų“, – vertina Ž.Mauricas

Jis pabrėžia, kad tiesiogiai nuo valdžios priklauso viešasis sektorius: švietimo, sveikatos apsaugos sistema – tai lakmuso popierėlis, kaip dirba Vyriausybė. Deja, tai Vyriausybės Achi­l­o kulnas – šios sritys silpniausios ir jokio proveržio nėra, vien blaškymasis. „Žiūrėjau ministerijų metinius planus: iš pradžių dar kažkas bandyta daryti, o paskui nieko, tik ES lėšų įsisavinimas“, – apgailestauja Ž.Mau­ri­cas.

Be to, daug komplimentų A.But­ke­vičiaus Vyriausybei – už energetikos projektus (elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, suskystintųjų dujų terminalą), euro įvedimą. Tačiau, teisybės dėlei, tai pirmtako A.Kubiliaus Vy­riau­sybės kadencijos laikotarpiu pradėti darbai.

Vis dėlto didelis pliusas, jog šios Vy­riausybės darbe buvo tęstinumas, nors ir galima ironizuoti, kad A.Ku­biliaus Vyriausybei atėjus į valdžią nebuvo ko tęsti ar kad energetikos projektai, euro įvedimas buvo pasiekę negrįžtamą stadiją – point of no return, tad A.Butkevičiaus Vyriausybė negalėjo jų netęsti.

Be to, pliusas šiai Vyriausybei, kad ji, priešingai nei pirmtakė, rūpinosi ne tik tolimos ateities, bet ir šiandienos problemomis – labiau diversifikuoti energijos šaltiniai, biokuro plėtra, sustabdytas nepamatuotas saulės energetikos bumas prisidėjo prie energijos kainų mažėjimo.

O kai kurie darbai – platesnio politinio aljanso nuopelnas. Pavyzdžiui, politinių par­tijų susitarimas dėl krašto apsaugos fi­nan­savimo didinimo buvo ir Prezidentės ak­tyvaus įsitraukimo, ir visų Seimo frakcijų palaikymo rezultatas.

Bet išjudintas būsto renovavimas – pliusas jau tikrai šiai Vyriausybei. Gaila, kad to padaryti nesugebėjo ankstesnė, nes, kaip pabrėžia ekspertai, jos efektas bū­tų buvęs kur kas didesnis krizės laikotarpiu.

Vyriausybė – šešetukininkė

Kalbinti ekspertai A.Butkevičiaus Mi­nist­rų kabineto darbą vertino tarp silpnai ir beveik gerai, vidutiniškai kiek daugiau nei šešetui pagal dešimtbalę sistemą.

„Galėjo būti blogiau. Viena vertus, dideli minusai Vyriausybei už beatodairišką minimalaus atlyginimo kėlimą, trukdymą Lietuvos piliečiams laisvai įsigyti ir parduoti žemę. Biudžetas ir vėl deficitinis, bet šis priekaištas tinka visoms Vyriausybėms. Kita vertus, turint galvoje spaudimą iš Seimo ar interesų grupių, minusų galėjo būti ir daugiau. Didelis pliusas už naują Darbo kodekso projektą ir asmeninį premjero ryžtą, kad projektas būtų priimtas“,  – Vyriausybės darbą vertina Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas ir rašo šešetuką.

Vytauto Didžiojojo universiteto So­cia­li­nių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Al­gis Krupavičius Vyriausybei skiria net septynetą su puse. Jis giria ją už labai sėkmingą pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. Sklandžiai buvo įvestas euras, Vyriausybė sugebėjo prižiūrėti kainų pokyčius pusmetį po jo įvedimo, deja, paskui atleido varžtus ir kasdienio vartojimo produktų kainos smarkiai kyla, nors Statistikos departamentas teigia, kad kainos nedidėjo. Auga ekonomika, BVP, kiti makroekonominiai ro­dikliai, gausėja investicijų, gerėja Lie­tuvos reitingas „Doing Business“ ir kituose tarptautiniuose matavimuose. Įgyvendinti energetikos projektai, su tuo susijęs energijos kainų sumažėjimas. Tvari finansų politika: skolinimasis nuosaikus, deficitas nedidėja. Vyriausybė padėjo eksportą perorientuoti nuo Rusijos į kitas rinkas. Gerėja korupcijos indekso duomenys.

Tačiau A.Krupavičius įžvelgia ir esminių Vyriausybės veiklos trūkumų: „Pen­sijos, vidutinis darbo užmokestis, palyginti su kitomis Baltijos regiono ar Vidurio ir Rytų Europos šalimis, nekonkurencingi. Apskritai Vyriausybės pastangų mažinant socialinę atskirtį buvo per maža, turint omeny ir tai, kad Vyriausybė pagal ideologines nuostatas kairioji.

Vyriausybės pastangų mažinant socialinę atskirtį buvo per maža, turint omeny ir tai, kad Vyriausybė pagal ideologines nuostatas kairioji.

Į Vyriausybės programą įrašyta, kad solidarumas ir socialiniu teisingumu grindžiamas socialinis dialogas yra būtinybė, tačiau nei padaugėjo socialinio dialogo, nei apskritai politika buvo pagrįsta solidarumu ir socialiniu teisingumu. Taip ir liko pažadais peržiūrėti ankstesnės Vyriausybės naktinės reformos sprendimus ar sukurti progresyvesnę mokesčių sistemą.“

A.Krupavičius vardija ir kitus trūkumus: nors makroekonominė situacija gerėja, nesugebėta sustabdyti emigracijos. Nedarbas mažėja, bet ne taip sparčiai, kaip tikėtasi. Socialinio modelio, Darbo kodekso, kaip pernelyg liberalaus, kritika, A.Krupavičiaus vertinimu, pagrįsta, juolab tai kairioji Vyriausybė, tad ji šiek tiek supainiojo vertybines kryptis.

A.Krupavičius atkreipia dėmesį, kad nesisekė įgyvendinti pažadų, fiksuotų ir Vyriausybės programoje, dėl aukštojo mokslo: čia beveik niekas nepasikeitė, krepšelių sistema liko, nėra sutarčių tarp valstybės ir aukštųjų mokyklų sistemos, o aukštojo mokslo finansavimas 2016 m. tebėra 2011–2012 m. lygmens.

Vienu svarbiausių šios Vyriausybės darbų turėjo tapti socialinio modelio paketo priėmimas. Tačiau Ž.Mauricas apgailestauja, kad, nors priimta dalis gerų siūlymų (pensijų indeksavimo ir kt.), projektą išskaidžius labai svarbios permainos Darbo kodekse pakibo ant plauko, supriešinti darbdaviai su darbuotojais. „Diskusijos gerai, bet reikėjo priimti reformos paketą, kuriame sąlygos dirbantiesiems būtų nuosekliai vienur pabloginamos, kitur pagerinamos“,  – neabejoja Ž.Mauricas. Jis Vyriausybės darbą vertina septynetu.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius dr. Vitalis Nakrošis, Vy­riau­sy­bei parašęs penketuką, primena, kad socialinis modelis buvo vienas asmeninių A.But­kevičiaus įsipareigojimų: „Deja, nepaisant daug pastangų labai trūko politinės lyderystės ieškant sutarimo. Nebuvo premjero, socialinės apsaugos ir darbo ministrės pakankamo įsitraukimo svarstant šį klausimą Seime ir ieškant kompromiso.“

V.Nakrošis atkreipia dėmesį, kad daug ir kitų Vyriausybės siūlymų žlugo Seime, nepaisant gerų iniciatyvų, pavyzdžiui, dėl verslo kontrolės supaprastinimo – nemažai Vyriausybės siūlymų dėl kontrolės institucijų sujungimo Seime nebuvo priimta.

Aiškios ministerijos pirmūnės ir autsaiderės

Atskirų ministerijų darbą vertinti sun­ku, nes rezultatai dažnai priklauso nuo Sei­mo, visos Vyriausybės, o ne tik nuo pavienių ministrų politikos.

Štai, pasak V.Nakrošio, krašto apsaugos, užsienio politikos srityse sugebėta mobilizuoti Seimo frakcijų paramą, aktyvus Prezidentūros vaidmuo padėjo vykdyti ryžtingą politiką dėl Rusijos grėsmės. Šios sritys veikia pakankamai gerai.

Tačiau Švietimo ir mokslo, Socialinių reikalų ir darbo, Sveikatos ministerijų veiklos srityse, kur reikia struktūrinių reformų, trūksta tiek visos Vyriausybės, tiek ministrų aktyvaus vaidmens.

Susumavus pasitelktų ekspertų  ir „Veido“ vertinimus susidarė trys ministerijų grupės.

Lyderė – Užsienio reikalų ministerija (URM). „Užsienio reikalų ministras turi politinės patirties ir užsienio, ir krašto ap­saugos srityse, greitai rado kalbą su Pre­zi­dente, net tapo savotišku jos advokatu da­bartinėje Vyriausybėje. Kai kuriose kryptyse trūksta iniciatyvų, pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos santykiai akivaizdžiai stagnuoja ir čia URM galėtų būti aktyvesnė. Mi­nisterijos politika pernelyg nukreipta į Uk­rainą, kartais per daug propagandos, per mažai veiksmo“, – vertina A.Kru­pa­vi­čius, URM, kaip ir  Krašto apsaugos mi­nisteriją (KAM) priskirdamas prie pirmūnių.

KAM svarba dėl geopolitinės aplinkos padidėjo, padidintas biudžetas. Sugrąžinta šauktinių sistema, nors, Ž.Maurico nuomone, šio proceso organizavimas buvo chaotiškas, prastai komunikuota, sukelta nereikalingo chaoso ir baimių.

A.Krupavičius teigiamai vertina ir Energetikos ministeriją (EM), nors pastebi ir trūkumų: „Apie energetikos projektų kainą nenorima viešai kalbėti, nors toks klausimas turi būti atviras. Dėl Visagino AE nepasakyta galutinio atsakymo, nors atrodo, kad projektas miręs. Dabar susigriebta dėl Astravo AE, statomos 50 km nuo Lietuvos sostinės, perspektyvų, nors anksčiau nei veiksmų, nei viešų akcijų beveik negirdėjome“.

LLRI prezidentas Ž.Šilėnas EM giria ir už šiemet įvykdytus net kelis naudingus pakeitimus, kurie ne tik pagreitins naujų vartotojų prijungimą prie elektros tinklų ir dujotiekio, bet ir pagerins Lietuvos poziciją Pasaulio banko „Doing Business“ indekse. Tačiau dar yra neišspręstų problemų, tokių kaip ilgas servitutų nustatymas ar privataus ir valstybinio subjektų patikrinimų dubliavimas tikrinant vidinės elektros instaliacijos tinkamumą.

Netektis – skalūnų dujų žvalgymo ir išgavimo bendrovės „Chevron“ pasitraukimas. „Valstybė ne tik prarado garantuotas pajamas, bet ir nuskambėjo kaip šalis, ku­rioje net tarptautinis verslas gali susidurti su kliūtimis. Tai nėra vien EM kaltė, dalis kaltės tenka ir Seimo nariams, tačiau kaip institucijai, koordinuojančiai energetikos politiką, tai riebus minusas“, – mano Ž.Ši­lė­nas.

Jis pabrėžia dar vieną trūkūmą: „Visose energetikos srityse, net ir energijos gamybos, vis labiau įsigali valdiškas kapitalas, o lauk stumiamos privačios investicijos. Tai pavojinga ilgalaikė tendencija, ateityje gresianti aukštesnėmis kainomis ir suvaržyta teise rinktis. Atrodo, jog Energetikos ministerija kartais pamiršta, kad turi koordinuoti energetikos politiką, o ne gaminti energiją.“

Tarp sėkmingiau dirbančių – ir Finansų ministerija (FM), nors A.Krupavičius ir kritikuoja, kad jos politika esanti konservatyvi, į Lie­tu­vos finansus žiūrint pirmiausia per taupymo prizmę, o ne per verslo skatinimo ins­trumentus.

O LLRI primena, jog prieš trejus metus tada nauja Vyriausybė tvirtino, kad 2016-aisiais biudžeto pajamos viršys išlaidas, dabar tai žadama 2017 m., kai jau bus kita Vyriausybė. „Nors mokesčių kasmet surenkama vis daugiau ir pajamų didėjimas yra puiki proga subalansuoti biudžetą, valdžia ja nesinaudoja. Analizuojant bendras valstybės išlaidas kasmet matoma ta pati tendencija: valstybės išlaidos didėja, t.y. brangsta viešosios paslaugos – socialinės, sveikatos, švietimo, valdymo, gynybos ir kitos. Išlaidų didėjimas pats savaime nebūtų labai blogas dalykas, tačiau ne tuo atveju, kai jos auga sparčiau negu ekonomika ir biudžeto pajamos arba kai jų didėjimas yra nepagrįstas“, – aiškina Ž.Šilėnas.

LLRI kritikuoja FM ir už tai, kad šios Vyriausybės kadencijos laikotarpiu buvo padidinti mokesčiai ir įvesta naujų.

Neblogai vertinama ir Ūkio ministerija (ŪM), nors jos vadovas Evaldas Gustas beveik nematomas. Ž.Mauricas įžvelgia ŪM neišnaudoto potencialo, bet giria už matomas pastangas ieškoti bendros kalbos su verslu, suvokimą, kad reikia pritraukti užsienio investicijų, gerinti verslo aplinką, pagelbėti eksportuotojams, kurie užsidarius Rusijos rinkoms pateko į ne itin palankią situaciją, remti smulkųjį verslą.

LLRI teigiamai vertina, kad veikia geresnio reglamentavimo komisija, ministerija deda pastangas, kad Lietuva geriau atrodytų konkurencingumo reitinguose (Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge ir kt.).

Prie vidutiniokių kategorijos ekspertai  priskyrė Kultūros ir Teisingumo ministerijas, kurios sau triūsė, nekeldamos per daug skandalų, bet ir ką jos veikė – nelabai skelbė.

Kitos vidutiniokės – labai kontroversiškos: padarė gerų darbų, bet ir į skandalus įsivėlė. Aplinkos ministerija (AM), kol jai vadovavo Valentinas Mazuronis, buvo vertinama kaip viena geriausių. Jai pavyko išjudinti pastatų renovavimą, supaprastinti teritorijų planavimo taisykles.

LLRI taip pat giria ir naują Statybos įstatymo redakciją, numatančią trumpesnius statybos leidimų išdavimo ir statybos užbaigimo terminus, mažiau biurokratinių procedūrų statytojams bei lankstesnes statybos užbaigimo procedūras. Tiesa, praktikoje ne visi pakeitimai dar veikia, o ne­sklan­dus IS „Infostatyba“ atnaujinimas lėmė lėtesnį savivaldybių ir kitų tikrinančių institucijų darbą.

Deja, pastaraisiais metais AM veiklą užgožė vadinamasis Vijūnėlės dvaro skandalas.

A.Krupavičius giria Susisiekimo ministeriją (SM): ši padarė proveržį dėl „Rail Baltica“, pavyko iškovoti anksčiau neplanuotą atšaką į Vilnių. Ž.Mauricas prie teigiamų darbų priskiria suvokimą, kad oro uostai – prioritetinė kryptis norint padaryti Lietuvą patrauklesnę ir prieinamesnę investicijoms.

Tačiau, kaip primena LLRI, „Rail Baltica“ nebaigta, „Lietuvos geležinkeliai“ vis dar nereformuoti, dėl ko Europos Komisija grasina sankcijomis, konkurencijos suvaržymu pervežimo srityje.

SM verta kritikos dėl skandalų laivininkystėje, kai buvo areštuoti Lietuvos laivai.

Vidaus reikalų ministerija (VRM), pasak A.Krupavičiaus, vadovaujant ministrui Dailiui Barakauskui buvo girdima daugiausia dėl abejotino skaidrumo viešųjų pirkimų skandalo. O antrasis per kadenciją VRM vadovas Saulius Skvernelis tapo populiariausiu politiku valstybėje, vykdė policijos reformas, išstatutinant darbuotojus, kurie nėra pareigūnai.

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) gal būtų patekusi į vidutiniokių, o ne autsaiderių grupę, jei ne negebėjimas tvarkytis su pavaldžiomis institucijomis, pasibaigęs keliais didžiuliai skandalais.

LLRI prezidento Ž.Šilėno manymu, ŽŪM darbo brokas – ir tai, kad ji nesprendžia problemų sistemiškai: „Ministerija, matydama Rusijos paskelbto maisto prekių embargo padarinius ir žinodama, kad artėja išgaunamo žaliavinio pieno kvotų panaikinimas, nesiėmė jokių reikšmingų veiksmų, kurie paskatintų pieną gaminančių ūkių kooperaciją. Užuot problemą sprendus sistemiškai, į smulkius ir nekonkurencingus ūkius kišamos biudžeto lėšos. O reaguojant į referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams buvo priimtas toks Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas, kuris stipriai apriboja ne tik užsieniečių, bet ir Lietuvos piliečių galimybę įsigyti žemės, riboja laisvą kapitalo judėjimą ir pažeidžia įsisteigimo laisvę. Žemės „saugiklių“ įstatymą Europos Komisija oficialiai prašo keisti, antraip gresia sankcijos.“

Tarp autsaiderių – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM). Eksper­tai stebisi, kad ji pakvietė mokslininkų gru­pę rengti socialinį modelio, o paskui nei ministerija, nei ministrė nestojo jo propaguoti ir ginti.

LLRI apgailestauja, kad įstrigo Darbo kodeksas, kuris būtų buvęs vienas svarbiausių šios Vyriausybės darbų, nes jo laukia investuotojai, verslininkai. Pritraukus daugiau investicijų būtų sukuriama naujų darbo vietų ir didėtų atlyginimai.

Ž.Šilėnas SADM giria už tai, kad savivaldybėms perduota socialinės paramos dalijimo funkcija: taip parama geriau pasie­kia būtent tuos, kuriems jos reikia ir dar sutaupoma pinigų. „Tačiau nepagrįstas spar­tus minimalios algos didinimas (ši Vy­riausybė tai padarė penkis kartus) grėsmingas regionams, žemesnės kvalifikacijos dar­buotojams, ypač jaunimui. Keliant MMA brangsta darbo vieta, didėja mokesčiai ir įvairios rinkliavos. Taip pat kyla kainos, didėja šešėlis ir pan.“, – aiškina Ž.Šilė­nas.

Ž.Mauricas mano, kad net pats Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinimas neteisingas: juk gali būti arba socialinė apsauga, arba darbas. Jo prognozėmis, ši ministerija ėmus indeksuoti pensijas apskritai praras reikšmę.

Neabejotina autsaiderė ir Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), turėjusi net tris ministrus, o toks nestabilumas tikrai neprisidėjo prie darbų rezultatyvumo.

„Sveikatos apsaugos sistema nesikeičia metų metais. Užsimota prieš privačią mediciną, bet ne į tą pusę reikia žiūrėti – reikia keisti sistemą iš esmės“, – neabejoja Ž.Mauricas.

SAM kritikuoja ir LLRI prezidentas Ž.Šilėnas: „Metų metais žadama reformuoti sveikatos apsaugą, tačiau esminių pokyčių siekiant geresnės sveikatos apsaugos ši Vyriausybė neįgyvendino. Nebuvo ieškoma jokių papildomų sveikatos apsaugos finansavimo būdų (pavyzdžiui, kaip pritraukti privataus sektoriaus įrankių –  kaupimo, draudimo, legalių priemokų). Neperžiūrėtas valstybės (tiksliau, mokesčių mokėtojų) draudžiamųjų sąrašas. Dėl to ir toliau daugiau nei pusė gyventojų patys nemoka sveikatos draudimo įmokų, už juos moka kiti mokesčių mokėtojai. Korupcijai ir eilėms mažinti pradėtos taikyti tik švietimo ir administracinės priemonės, kurios realių rezultatų neduoda. Ir toliau turime klestinčią korupciją, nes niekas nemėgino korupcinių vokelių pakeisti skaidriomis priemokomis. Tokia sveikatos sistema pasmerkta nuolatiniam pinigų trūkumui, didžiuliam perskirstymui, neefektyvumui, sukčiavimui ir neskatina kiekvienam rūpintis savo sveikata.“

Neįgyvendintos Konkurencijos tarybos rekomendacijos panaikinti vaistų kainų reguliavimą, įtraukiant juos į kompensuojamųjų vaistų sąrašus. Ministerija netesėjo pažadų inicijuoti teisės aktų pakeitimus, panaikinančius draudimą steigtis kelioms vaistinėms tame pačiame pastate, o juk didesnė konkurencija leistų atpiginti vaistų kainas.

Na, o prasčiausiai ekspertai įvertino Švie­­­timo ir mokslo ministeriją (ŠMM). A.Kru­pavičius kritikuoja: „ŠMM nesprendė jokių rimtų problemų, gerų sprendimų nebuvo. Tik kosmetiškai patvarkytas Moks­lo ir studijų įstatymas. Ministerijos veiklą lydėjo mokytojų streikai. Finansiniu požiūriu aukštojo mokslo finansavimas nėra patenkinamas.“

Ž.Mauricas pritaria: „Vien blaškymasis. Deklaravo, kad gerins kokybę ir prieinamumą. Jei parašyta nesąmonė, tai ir išėjo nesąmonė. Gali gerinti arba kokybę, arba prieinamumą.“

Lietuvos kontekste – patenkinama, tarptautiniame – ne

„Palyginti su A.Kubiliaus Vyriausybe, A.Butkevičiaus Ministrų kabineto prioritetai labai išskydo – atsirado labai daug prioritetinių krypčių ir trūko ambicingesnės reformų darbotvarkės, galėjusios leisti pasiekti geresnių rezultatų“, – dvi Vy­riau­sybes lygina V.Nakrošis, vadovavęs TSPMI tyrimui, vertinusiam A.Kubi­liaus Mi­nist­rų kabineto reformas. Prieita prie išvados, kad labiau dominuoja nesėkmingos reformos, nors ir pavyko pasiekti laimėjimų reformuojant aukštąjį mokslą ir kaupiamąją pensijų sistemą, optimizuojant asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklą.

Nepaisant gana kuklaus A.Kubiliaus Vyriausybės įvertinimo, V.Nakrošio nuomone, dabartinė verta dar menkesnio balo: ją jis vertina penketu, o A.Kubiliaus – septynetu. „Tikrai yra neatidėliotinų problemų, o jų sprendimo vilkinimas daro žalą ir didina politikos nesėkmių mastą. Trūksta lyderystės ir politinės valios. Ši Vyriausybė tų reformų nepadarys“, – konstatuoja V.Nakrošis.

Jis apgailestauja, kad yra kelios svarbios viešosios politikos sritys, kuriose sukamės ratu: vienų sumanymų neįgyvendiname iki galo, puolame rengti naujus, prigalvojame daug smulkių priemonių, kurios poveikio neturės. „Neseniai Vyriausybė sugalvojo naują planą, kaip stabdyti emigraciją, nors tai labiau priešrinkiminė iniciatyva, nes norint stabdyti emigraciją reikia ir valstybės valdymo, ir struktūrinių reformų, o tam nėra politinės valios. Buvo nauja iniciatyva dėl mokslo ir inovacijų, bet vėl sukamės ratu. Trypčiojame vietoje, negalime pertvarkyti valstybės tarnybos, ir tai problema, nes nuo jos labai daug priklauso ir kitos viešosios politikos sritys. Spręsti kompleksines viešosios politikos problemas, kur  reikia įvairių vykdymo lygių ir įvairių grupių įsitraukimo, nesiseka“, – trūkumus vardija V.Nakrošis.

Ž.Mauricas, lygindamas dvi pastarąsias Vyriausybes, geriau vertina dabartinę: „Su A.Kubiliaus Vyriausybe sieta daug lūkesčių, be to, krizė – geras metas daryti reformas. Deja, padaryta nedaug. Jai rašyčiau penketą šešetą. A.Butkevičiaus Vy­riausy­bei – septynetą.“

Bet ekonomistas pabrėžia, kad tai – Lietuvos kontekste. Kai kurių kitų šalių vyriausybėms septintukas galėtų būti geras pažymys, tačiau Lietuvai – nepakankamas, nes turime būti aukštesni visa galva, kad ekonomikos augimas užtikrintų Lietuvos raidą, kad neatsiliktume nuo kitų ir mažėtų emigracija.

Pasak Ž.Maurico, A.Kubiliaus Vy­riau­sybė nekreipė dėmesio į ekonomikos augimą, visą dėmesį sutelkdama biudžetui subalansuoti: „Tačiau tai nepakankama priemonė mūsų ekonomikai, nes dar keliskart atsiliekame nuo Vakarų ir mums reikia reformų, augimo. A.Butkevičiaus Vy­riausybė šiek tiek ėjo ta kryptimi – pa­reng­tas socialinis modelis, įvestas euras, diversifikuoti energijos šaltiniai. Tačiau to nepakanka proveržiui. Iššūkiai labai dideli. Visų pirma – atgaivinti ekonomikos augimą, kuris akivaizdžiai išsikvepia. Su­si­dū­rėme su nepalankia aplinka – tai ir Rusijos recesija, ir „Brexit“ keliamos grėsmės. Iššūkis ilgalaikiam tvarumui – tebesitęsianti emigracija.“

Tačiau spręsti šiuos iššūkius A.But­ke­vi­čiaus Vyriausybė palieka kitai. Ž.Mauri­cas – ne optimistas: jo prognozėmis, didesnė tikimybė, kad ir jai nepavyks susidoroti su šiais iššūkiais ir dėl politinių priežasčių, ir dėl pasyvaus visuomenės požiūrio, nes tampame susitaikę su esama situacija ir blėsta noras ką nors radikaliai keisti.

„Pirmučiausia naujos Vyriausybės užduotis – ieškoti proveržio. Žemai kabantys augimo vaisiai jau nuskinti – vartojimas atsigavęs, jau kai kur vėl imama net pernelyg daug išlaidauti, eksporto galimybės beveik pasiekusios ribas. Tam tikras augimas galėtų būti, bet nedidelis, tad reikia ieškoti naujų jo šaltinių. Estai čia nuveikę gerokai didesnį darbą ir šalies žinomumo, ir mokslo, inovacijų srityje. Bet tam reikia naujo lygio Vyriausybės“, – pabrėžia Ž.Mauri­cas.

„Špargales“, ką Lietuva privalo nuveikti, kad netaptų atsilikusia Europos provincija, ne kartą surašė ir tarptautinės institucijos. Europos Komisija Lietuvos ekonomikos iššūkių analizėje šiemet ir vėl pateikė ilgą sąrašą metai po metų kartojamų grėsmių ir siūlymų, ką daryti, – pavyzdžiui, pereiti prie ekonomikos augimui palankesnių mokesčių, keisti pasenusius darbo teisės aktus.

Šiemet pirmą kartą akcentuotos ir didžiausios ilgesnio laikotarpio grėsmės: dėl lėtai didėjančio darbo našumo ir demografinių problemų galime įstrigti vidutines pajamas teturinčios valstybės vidutiniokės raidos etape.

EK prognozuoja, kad valstybės skola po dešimties metų gali pasiekti 51 BVP proc., dėl mažo gimstamumo, emigracijos, gyventojų senėjimo ir jų prastos sveikatos iki 2030 m. gali būti prarasta apie 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai didžiausi praradimai ES. Pritrūkus darbo jėgos išteklių kils grėsmė ekonomikos augimui, pensijų sistemos tvarumui. Maža to, ES struktūrinių fondų lėšų Lietuvai po 2020 m. smarkiai sumažės, o užsienio investicijas atgraso ir pasenę darbo teisės aktai.

Tarp ES šalių Lietuva 24-ta ES pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, prie atsilikėlių – pagal darbo našumą. Lėčiau, nei tikėtasi, pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos. Tad EK įspėja, kad konkuruoti su kitomis šalimis taps vis sunkiau.

Taigi valstybės, kuriai dar toloka iki geidžiamos europinės gyvenimo kokybės, Vyriausybei būti šešetukininke – rizikinga valstybės ateičiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Dvejų metų sukaktį mini ne tik valdantieji, bet ir Seimo opozicija. Таčiau iš tiesų Lietuvos politinėje padangėje debesų nedaug.

Martynas Šimulis

Nors opozicijos lyderis Andrius Kubilius ir kiti jo bendražygiai nepraleidžia progos pažerti kritikos Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės ir Seimo daugumos darbui, ekspertai teigia, kad tai – tik parodomoji „kovos“ versija.

Atrodytų, kad opozicija itin nepatenkinta valdančiųjų darbu. Tačiau “Veido” kalbinti politikos ekspertai tikina: valdančiosios daugumos ir opozicijos santykiai yra geri, o pati opozicija savo politinę valią gali išreikšti nebent viešųjų ryšių akcijomis, nes realiems politiniams manevrams neturi vietos. O noro greičiausiai irgi – aktyviausi Seimo nariai priklauso valdančiosioms partijoms.

Strateginis opozicijos veiksmas: 2014 m. prezidento rinkimuose konservatoriai ir liberalai vieningai palaikė Dalios Grybauskaitės kandidatūrą, nenorėdami kelti savo kandidatų, sudaryti jai konkurecijos ir taip sustiprinti socialdemokrato Zigmanto Balčyčio šansų.

Vis dėlto negalima sakyti, kad opozicija tik tiek tematoma. Jos atstovai ne kartą protestuodami buvo palikę parlamentinių posėdžių salę. Spalio viduryje opozicijos atstovai išėjo iš Seimo Etikos ir procedūrų komisijos, nes buvo nepatenkinti, anot jų, politiniu valdančiųjų balsavimu svarbiais klausimais komisijos viduje.

A.Kubilius Valstybės kontrolei pateikė prašymą išaiškinti, ar 2014 m. nebuvo pažeistas Fiskalinės drausmės įstatymas ir ar Finansų ministerija bei Vyriausybė ėmėsi visų reikalingų priemonių, kad jis nebūtų pažeistas.

Neseniai įsiplieskus korupcijos skandalui Vidaus reikalų ministerijoje, opozicija suskubo rinkti parašus tuometinio ministro Dailio Alfonso Barakausko interpeliacijai. Jos neprireikė, nes ministras iš pareigų pasitraukė pats.

Dar viena „vyriausybė“

Per pirmuosius metus A.Butkevičiaus Vyriausybė nuolatos kritikavo valdžiusiuosius A.Kubiliaus kadencijos laikotarpiu. Visas šalyje esančias problemas ministrai aiškindavo maždaug taip: „Tai, ką pridirbo konservatoriai, dabar mums reikia taisyti.“

Opozicijoje esantys konservatoriai ir liberalai, regis, perėjo prie tokios pat retorikos, teigdami, kad visi Vyriausybės laimėjimai yra tik tąsa to, kas buvo pradėta 2008–2012 m. kadencijos Seimo.

Apskritai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD)

2013 m. balandį, praėjus pusmečiui po dabartinės Vyriausybės darbo pradžios, paskelbė formuojantys šešėlinę vyriausybę, kurios tikslas, jų teigimu, „efektyviai atlikti parlamentinę priežiūrą, tinkamai, reguliariai ir rezultatyviai kontroliuoti Vyriausybę“. Šį politinį darinį sudaro 17 ministerijų – prie įprastų ministrų portfelių ekvivalentų prisidėjo šešėliniai ministrai, atsakingi už regioninę plėtrą, bendruomeninius reikalus bei pažangą. Ir, žinoma, pats šešėlinės vyriausybės pirmininkas A.Kubilius.

Opozicijos lyderis įsteigus šią valdančiųjų darbui vertinti skirtą organizaciją teigė, jog dabartiniai jos nariai negali būti tikri, kad po kitų Seimo rinkimų jie ir eis ministrų pareigas. Viena vertus, tai gali būti traktuojama tarsi patarimas saviems: neužmikite ant laurų.

Kita vertus, tokios „vyriausybės“ suformavimas rodo du dalykus. Pirmiausia opozicija yra įsitikinusi, kad per kitus Seimo rinkimus surinks daugumą. Antra, neslėpdama pareiškia, kad yra kompetentinga imtis savotiškų prievaizdo pareigų ir vertinti Vyriausybės darbą.

Dar aiškiau tai tampa pažvelgus į šešėlinės vyriausybės paskyrą „Facebook“ socialiniame tinkle, kur pagrindinis dėmesys skiriamas valdančiųjų kritikai, be to, nuolat dedami premjerą A.Butkevičių ir jo bendražygius pajuokiantys paveikslėliai bei nuotraukos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Protestai Ukrainoje peraugo į revoliucijos masto sujudimus ir daugėja ženklų, kad siekiant stabilizuoti padėtį šalyje gali tekti įsikišti tarptautinei bendruomenei. Į kompromisą su susikompromitavusia valdžia nebenorinčių eiti piliečių daugėja, todėl Ukrainos galvosūkis tampa vis sudėtingesnis.

Sausio pradžioje akylai įvykius Ukrainoje stebintys ekspertai jau buvo pradėję skelbti, kad antroji Oranžinė revoliucija nebeįvyks, nes per pastaruosius metus Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius su šeima sugebėjo sukurti pakankamą valdžios vertikalę savo įtakai išlaikyti. Maža to, jis sugebėjo susigrąžinti didžiausių šalies oligarchų paramą, priimdamas jiems palankius įstatymus bei šių metų biudžetą. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad V.Janukovyčius padėties vis dėlto nekontroliuoja.
Ne tik apie atsinaujinančią revoliuciją, bet ir apie pilietinio karo grėsmę prabilta po to, kai sausio 16 d. Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą, kuris gerokai padidino diktatūros pavojų. Jis pažeidžia bet kokius demokratinės laisvės principus: kriminalizuojama susirinkimų teisė, užsienio investicijomis remiamos nevyriausybinės organizacijos pavadintos „užsienio agentais“, už kaukės ar šalmo dėvėjimą viešumoje dabar gresia kalėjimo bausmės. Tuo pačiu metu buvo išleistas Vidaus reikalų ministerijos dekretas, kuriuo leista „Berkut“ daliniams panaudoti smurtą prieš besipriešinančius protestuotojus.
Praėjusią savaitę vykę kruvini susidūrimai ne tik paliko šimtus sužeistųjų, bet ir pareikalavo pirmųjų daugiau nei du mėnesius trunkančių protestų aukų. Į tai suskubo reaguoti tarptautinė bendruomenė: sausio 22 d. JAV pritaikė sankcijas ir atšaukė galiojančias vizas pareigūnams, dėl kurių prasidėjo kruvini įvykiai, pavyzdžiui, minėtą įstatymą parengusiems Regionų partijos atstovams Olenai Bondarenko ir Volodymyrui Olijnikui, taip pat vidaus reikalų ministrui Vitalijui Zacharenkai bei kitiems.
Europos Sąjungos lyderiai pareiškė, kad yra „itin susirūpinę“ dėl kruvinų įvykių Ukrainoje, tačiau konkrečių ketinimų, kaip elgsis, neišdėstė. Nors JAV diplomatiniais kanalais ragina ES imtis griežtesnių veiksmų, to daryti neskubama. Pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė kol kas nematanti galimybių taikyti sankcijas. ES negebėjimas atsiliepti į ypač sparčiai Ukrainoje besirutuliojančius procesus kelia Maidane šąlančių aktyvistų nusivylimą.

Į ankstesnės kadencijos premjerą Andrių Kubilių vėl galima kreiptis „premjere“, tik priduriant „šešėlini“, mat praėjusią savaitę didžiausia opozicinė partija Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai (TS-LKD) pagaliau paskelbė beveik keturis mėnesius formuotą šešėlinę Vyriausybę su A.Kubiliumi priešaky. Bet ar jam vis dar priklausys ir šios partijos lyderio postas, paaiškės netrukus – šįsyk rinkimuose jis turi net tris varžovus: europarlamentarus Vytautą Landsbergį ir Laimą Andrikienę bei Seimo narį Valentiną Stundį.

Beje, šešėlinėje Vyriausybėje tėra pastarasis, nors laikomas silpniausiu tarp kandidatų; joje vietos neatsirado ir per praėjusius partijos pirmininko rinkimus A.Kubiliui nedaug pralaimėjusiai populiariausiai konservatorei Irenai Degutienei.
L.Andrikienė A.Kubiliui priekaištauja sau prisiėmus visus postus – opozicijos lyderio, konservatorių partijos pirmininko, partijos frakcijos Seime seniūno, o dabar dar ir šešėlinio premjero, kritikuoja nevakarietišką sprendimų priėmimą ir komunikaciją. O jau artimiausiuose Seimo posėdžiuose jo laukia premjero Algirdo Butkevičiaus kritika, mat jis pateiks Vyriausybės 2012 m. ataskaitą – de facto ne savo, o pirmtakų darbo rezultatus.
„Veido“ interviu – šešėlinio premjero požiūris į Vyriausybes, opozicijos misiją ir konservatorių partijos pirmininko rinkimus.

VEIDAS: Konservatoriai siūlė kokių alternatyvų į šešėlinius premjerus ar esate vienintelis ir nepakartojamas šios partijos premjeras?
A.K.: Taip klausimas nebuvo svarstomas – opozicijos lyderio atsakomybė formuoti šešėlinę Vyriausybę yra natūrali.
VEIDAS: Bet kai kurie šešėliniai ministrai, švelniai tariant, silpnoki. Ar esate tikras, kad Finansų ministerijai jau pajėgus vadovauti Mykolas Majauskas, o Ūkio – Andrius Kupčinskas?
A.K.: Neabejoju nė vieno iš paskelbtų šešėlinių ministrų gebėjimais, ir ypač jaunų. M.Majauskas ketverius metus buvo mano svarbiausias ekonomikos ir finansų patarėjas, jis aukščiausio lygmens profesionalas, turintis daug tarptautinės patirties Londono Sičio bankuose, – tai gana retas Lietuvos mastu kvalifikacijos ir patirties derinys. A.Kupčinskas antrą kadenciją vadovauja antram pagal dydį Lietuvos miestui.
VEIDAS: Bet ar labai sėkmingai, jei net gatvių sulopyti nesugeba?
A.K.: Gatvių nesugeba sulopyti, nes socialdemokratai neduoda pinigų. O Vilniuje gatvės kitokios? Man atrodo, kad čia sukurtas mitas. Be to, gatvių lopymas finansuojamas centrinės valdžios pinigais. Ir mūsų valdžiai pretenzijos? Ir mums, ir dabartinei valdžiai. O valdyti didelį miestą A.Kupčinskas sukaupęs labai didelę patirtį.
VEIDAS: Ar jums nekliūva, kad šešėlinis kultūros ministras Mantas Adomėnas turėjo problemų, susijusių su etika, viešųjų ir privačių interesų painiojimu?
A.K.: Nesiimu vertinti šių dalykų. O gal gyvenimas jį pamokė kai kurių dalykų. Bet jo patirtis, išsilavinimas geriausiuose Europos universitetuose ir darbas juose, galų gale tai, jog yra išrinktas TS-LKD Vilniaus skyrių sueigos lyderiu, rodo, kad jis turi vertingos politinės patirties ir gebėjimų.
VEIDAS: Dainius Kreivys tapo šešėliniu energetikos ministru, nors būdamas ūkio ministru itin didelio proveržio nepasiekė, be to, turėjo palikti postą dėl viešųjų ir privačių interesų supainiojimo.
A.K.: Labai kritiškai vertinate šešėlinę Vyriausybę, bet, žinoma, ji, kaip tikroji, negali pretenduoti į šimtą dienų be kritikos. O D.Kreivio pradėtas ūkio skatinimas pačios giliausios recesijos metu davė labai gerų rezultatų. Iš verslo atstovų tenka girdėti labai pozityvių atsiliepimų tiek apie jį, tiek apie Rimantą Žylių – ministrus, kurie suprato ir krizės suvaldymo darbus, ir modernios ekonomikos kūrimo darbotvarkę. Ir jų darbo rezultatas, kad Lietuvos ekonomika pernai augo beveik sparčiausiais Europoje tempais, o eksportas viršijo bet kokius lūkesčius.
VEIDAS: Ar šešėlinių regionų plėtros ir bendruomenių reikalų ministrų skyrimas reiškia, kad siūlysite steigti daugiau ministerijų, ar tiesiog svarbiems žmonėms pritrūko portfelių?
A.K.: Naujų ministerijų steigti nesiūlome. Tai reiškia, kad matome labai svarbias sritis ir joms skirsime ypatingą dėmesį. Svarstome, gal jų gali būti ir daugiau.
VEIDAS: Žadate ne tik stebėti dabartinės Vyriausybės veiklą, bet ir teikti siūlymus. Ar per šiuos keturis naujos valdančiosios daugumos mėnesius manote esantys konstruktyvi opozicija? Bent jau kol kas atrodo, kad naująją Vyriausybę tik “kandžiojate”.
A.K.: Argi? Palyginkite dabartinės Vyriausybės ir mūsų darbo pradžią – tuometės opozicijos šauksmus, destruktyvius bandymus per naktis blokuoti sprendimų priėmimą ir mus, balsuojančius už biudžetą ir tik retsykiais pakritikuojančius Vyriausybę, kad ji ne ką veikia ir važiuoja atostogauti. Per pirmus mėnesius pasakėme tris svarbius dalykus. Pirma, jei Vyriausybė imsis darbų nuo 2015 m. įvedinėti eurą, mes paremsime. Antra, kad reikia partijų susitarimo dėl svarbiausių energetikos strateginių projektų, ir jei Vyriausybė tokį inicijuos, prie jo prisidėsime – dėl detalių galime diskutuoti, bet sveikiname iniciatyvą. Trečia, nepaisant, kad esame opozicijoje, balsavome už 2013 m. biudžetą. Bandydamas prisiminti visus ketverius mūsų kadencijos metus ir ypač sunkiausius krizės mėnesius, neatsimenu nė vieno karto, kad tuometė opozicija būtų pasakiusi, jog parems vieną ar kitą Vyriausybės veiksmą, nes jo reikia kovai su krize.
VEIDAS: Tačiau ar adekvatu aiškinti, kad dabartinė Vyriausybė tik tęsia buvusią puikią daugiabučių renovavimo programą ar šilumos ūkio pertvarką, kaip sakėte savo ironiškoje kalboje Seime, aptariant A.Butkevičiaus Vyriausybės šimtadienį, kai šios sritys sutartinai pripažįstamos kaip jūsų Vyriausybės fiasko?
A.K.: Vyriausybė, su tokia pompastika minėdama šimtadienį, gali pati save kaltinti, kad suteikė mums galimybę ją patraukti per dantį. Bet dėl šilumos ūkio galiu pakartoti: labai gerai, kad A.Butkevičiaus Vyriausybė tęsia šilumos ūkio perėjimą prie biokuro, bet to ji neturėtų pateikti kaip absoliučiai naujo projekto. Norėjau priminti, kad per ketverius metus turėjome rasti apie 300 mln Lt iš ES lėšų biokatilams savivaldybėse įrengti, ir daugiau kaip pusė savivaldybių juos jau turi. Dabar Vyriausybė rado dar 40 mln. Lt – tai gerai, bet nereikia skelbti, kad jie pradeda biokatilų statybą nuo visiško nulio. Taip, mūsų kadencijos metais šildymas neatpigo, didžiuosiuose miestuose šios problemos neišspręstos. Nenoriu sakyti, kad tobulai dirbome, bet kai kuriamas mitas, jog nauja Vyriausybė per šimtą dienų pasiekė daugiau, nei mes per ketverius metus, tai yra neadekvatu.
VEIDAS: Dabartinė Vyriausybė turi progą atsikeršyti už jūsų kritiką – jos parengtoje Vyriausybės 2012 m.ataskaitoje faktiškai vertinamas dar jūsų Vyriausybės darbas. Su kuriais vertinimais sutinkate, su kuriais – ne?
A.K.: Iš esmės ataskaitą vertiniu pozityviai, bet matau skirtingą žanrą: pradinę dalį rašė politikai, tad ten yra visokios kritikos, o kita rašyta specialistų – ten skaičiai ir statistika, kuriuos, tikiuosi, pakartos ir premjeras, kalbėdamas iš Seimo tribūnos. Štai cituoju: „Lietuvos prekių eksporto srityje pasiektas geriausias metinis rezultatas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, o tokiems rezultatams įtaką darė 2009-2012 m. Vyriausybės nuosekliai ir kryptingai įgyvendintos ekonomikos skatinimo priemonės“. Nacionalinio saugumo būklės vertinime įvardyta daug svarbių dalykų, pavyzdžiui, kad informacinės atakos suintensyvėja, kai Lietuva imasi veiksmų įgyvendindama savo užsienio politikos, gynybos ar energetikos projektus. Jei taip būtų kalbėję socialdemokratai per ketverius metus būdami opozicijoje, būčiau sakęs, kad jie – konstruktyvi opozicija.
VEIDAS: Tačiau ataskaitoje yra ir nemažai kritikos – kad siekta ne ilgalaikio finansų tvarumo, o trumpalaikio subalansavimo, kad skuboti mokesčių pakeitimai tik pakenkė biudžeto surinkimui ir verslui.
A.K.: Tai rodo, kad tas, kas rašė šiuos žodžius, nelabai supranta, kaip buvo galima suvaldyti krizę. Be abejo, turėjome imtis trumpalaikių veiksmų, kad panaikintume pasekmes to populizmo, kurio Lietuva neišvengė prieš 2008 m. rinkimus, todėl turėjome drastiškai mažinti išlaidas, ieškoti papildomų pajamų. Ataskaitoje nematau jokio racionalaus pasakymo, kaip buvo galima kitaip veikti, lygiai kaip konstruktyvių alternatyvių siūlymų negirdėjome ir socialdemokratams būnant opozicijoje. Tas rodo, kad stinga atsakingesnio suvokimo apie valstybės finansus ir bandoma tuščiai politikuoti, nesuvoktas nei krizės pobūdis, nei kaip su ja reikėjo kovoti. Tai rodo, kad jei Lietuvą dar kartą ištiktų panaši krizė, ši valdžia vėl nebūtų pasirengusi jai.
VEIDAS: Bet Lietuva krizės metu buvo smigusi rekordiškai giliai, išaugo valstybės skola. Didžiavotės, kad apsiėjome be Tarptautinio valiutos fondo, kaip kad kaimynai latviai, bet jie eurą įsives pirmi, sakėte, kad apie Lietuvos kovą su krize bus rašoma vadovėliuose, bet knygą parašė latviai.
A.K.: Sakiau, kad vadovėlį parašys Baltijos valstybės – puiku, štai jau ir parašė. Taip, nėra nieko daug paguodžiančio – kritome tikrai giliai, Latvija ir ir Lietuva, skirtingai nei Estija, krizei nebuvo pasirengusi. Latviai turėjo subyrėjusį PAREX banką, jie neturėjo alternatyvų ir turėjo prašyti pagalbos TVF. Mes turėjome galvoti ir apie tai, kad dviem Baltijos valstybėms kreipusis į TVF, šis galėjo versti devalvuoti valiutą. Mes pasirinkome savarankiško lipimo iš krizės kelią, kuris tam tikrais aspektais buvo sunkesnis, bet klaida to tikrai nelaikau.
Bet turime matyti, kad smukti pradėjome vėliau, o kilti anksčiau nei kaimynai latviai ir estai, ir tai mūsų Vyriausybės politikos rezultatas. Džiaugiuosi, kad latviai įsives eurą, ir mums reikia tai padaryti. Bet matykime ir kitus rodiklius: Lietuvos BVP grįžo į 2008 m. lygmenį anksčiau, bet lanksčiau tvarkydamiesi su deficito mažėjimu Mastrichto kriterijams atitiksime geru pusmečiu ar metais vėliau nei latviai.
VEIDAS: Jūsų bendravimo su visuomene, o ir su partijos bičiuliais retoriką kritikuoja net bendrapartiečiai, ekspertai daro prielaidą, kad tai nulėmė ir vienu svarbiausių visos jūsų kadencijos projektų vadinto Visagino atominės elektrinės projekto referendumo baigtį. Ar žadate keisti savo komunikacijos stilių?
A.K.: Keičiame viską, ką tik galime.
VEIDAS: Partijos pirmininko rinkimuose turite net tris konkurentus. Kaip vertinate savo šansus?
A.K.: Kandidatuoju, kad laimėčiau. Bet spręs partija.

Dienraščio „Lietuvos rytas“ skelbiamos apklausos duomenimis, už Lietuvos socialdemokratų partiją balsuotų 15,8 proc. respondentų. Prieš mėnesį vykusios apklausos metu socialdemokratams balsus žadėjo 14,2 proc. apklaustųjų.

Opozicinė Darbo partija gautų 11,6 rinkėjų balsų, praėjusį mėnesį ji būtų surinkusi 12 procentų.

Į trečiąją vietą pakilo „Tvarkos ir teisingumo“ partija, už kurią ketinimą balsuoti nurodė 9,2 proc. (8,3 proc. lapkritį).

Už valdančiąją Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus balsuotų 7,2 proc. apklaustųjų, t.y. keliais proc. mažiau nei buvo nurodę lapkritį – 9,3 proc.

Valdančiojo Liberalų sąjūdžio rėmėjų gretos beveik nepakito – jie gautų 4,4 proc. balsų (5 proc. lapkritį).

5 proc. rinkimų barjero neįveiktų Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – ji gautų 2,9 proc. rinkėjų balsų, Liberalų ir centro sąjunga gautų 2,3 proc., Krikščionių partija – 0,8 proc., Lietuvos lenkų rinkimų akcija gautų 0,5 procento.

23,2 proc. apklaustųjų sako, jog rinkimuose nedalyvaus, 19,6 proc. buvo neapsisprendę, už ką balsuos, 1,8 proc. į klausimą neatsakė.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „ Vilmorus“ gyventojų apklausą atliko gruodžio 2–13 dienomis.

Vertindama Baltarusijos opozicionierių veiklą prezidentė Dalia Grybauskaitė viso labo garsiai pasakė tai, apie ką patyliukais jau nebe pirmus metus kalba tie, kurie yra tiesiogiai susidūrę su baltarusių veikėjais.
Tai, kad daliai Baltarusijos opozicijos veikėjų oponavimas Aleksandro Lukašenkos valdžiai yra ne kova, o neblogai apmokama profesija, tai, kad dalis jų ima pinigus ne iš Vakarų, bet iš Rusijos, o kai kurie sugeba melžti tiek Maskvą, tiek Briuselį su Vašingtonu vienu metu, seniai nėra paslaptis. Kaip ir tai, kad nemaža Vakarų valstybių finansinės paramos dalis nuėjo ne kovai su A.Lukašenkos režimu, o asmeninei profesionalių kovotojų gerovei kurti.
Tai, kad kiekviename pusiau legaliame pasipriešinimo valdančiajam režimui judėjime visados būna dalis prisiplakėlių, avantiūristų ir tiesiog aferistų – anokia naujiena. Taip buvo, yra ir bus, o žmonės, skiriantys pinigų tokiems judėjimams remti, iš anksto būna susitaikę su mintimi, kad dalis lėšų bus iššvaistyta, išvogta ar paklius į režimo specialiųjų tarnybų rankas. Juk, tarkime, palestiniečių kovos su Izraeliu finansiniai rėmėjai puikiai žinojo, kad dėl tos paramos Yasseras Arafatas buvo tapęs vienu turtingiausių žmonių Vidurio Rytuose. Bet vis tiek duodavo pinigų, nes dalis jų būdavo panaudojama ir pagal tiesioginę paskirtį.
Lygiai taip pat yra ir su Baltarusijos opozicija, tik, žvelgiant į menkus kovos rezultatus, bet sparčiai gausėjančias profesionalių kovotojų bei “opozicijos lyderių” gretas, kyla mintis, kad pravalgomų ir kovai dėl demokratijos skiriamų užsienio paramos pinigų santykis krypsta ne demokratijos naudai. Tarkim, 2006-aisiais Baltarusijos prezidento rinkimuose dalyvavo trys A.Lukašenkai oponuojantys kandidatai, pernai tokių buvo jau devyni, o rezultatas – nepakitęs. Nors, žinia, po 2006-ųjų prezidento rinkimų rengta ir iš Vilniaus koordinuota “džinsinė revoliucija” buvo menkesnio masto (užtai stichiškesnė ir kelias dienas trukusi), nei pernai gruodį vykusi opozicijos demonstracija, kurią A.Lukašenkos pajėgos išvaikė per kelias valandas.
Būtent tuomet, 2006-ųjų kovą, kai Užsienio reikalų ministerija sukvietė politologus, visuomeninių organizacijų atstovus, žurnalistus LTV kavinėje stebėti balsų skaičiavimo Minske pabaigos ir “džinsinės revoliucijos” pradžios, sukirbo mintis, kad kažkas čia ne taip. Na, nesijautė tarp organizatorių to revoliucinio entuziazmo, kurį dar palyginti neseniai spinduliavo Ukrainos “oranžinės revoliucijos” atstovai. Baltarusijos vaduotojai labiau panėšėjo į tokius, kokie ir buvo – eurobiurokratų bei norinčiųjų jais tapti būrelį, sąžiningai įsisavinusį revoliucijai skirtus fondus ir ketinantį paprašyti dar.
Fondai buvo skirti, institucijos sukurtos, Baltarusijos demokratizavimas tapo pakankamai pelningu užsiėmimu. Konferencijos, seminarai, mokymai. Vilnius prigužėjo baltarusių, tarp kurių, šalia tikrų kovotojų dėl demokratijos, buvo pilna ne vien šiaip prisiplakėlių, bet ir Baltarusijos (ir ne vien Baltarusijos) KGB agentų, kurių vienus nuo kitų atskirti praktiškai neįmanoma. Jau tuomet įžvalgesni politologai ir saugumo darbuotojai puse lūpų ėmė kalbėti, kad iš tokio, faktiškai nekontroliuojamo, baltarusių antplūdžio gero nelauk.
Baltarusijos opozicionieriai Vilniuje veikė kaip savo kieme, steigė fiktyvias įmones, turėdami dideles neapskaitomas lėšas, užsiėmė spekuliacijomis nekilnojamuoju turtu, palaikė neformalius, kartais – labai intymius ryšius su Lietuvos diplomatais ir slaptųjų tarnybų pareigūnais. Perspėjimai, kad šitaip opozicionieriai, dalydamiesi kovai su diktatūra skiriamais pinigais, iš esmės korumpuoja Lietuvos diplomatus ir saugumiečius, darydami juos priklausomus nuo savo “globotinių” tylėjimo arba kalbėjimo, likdavo be atgarsio. Galiausiai viskas baigėsi Vytauto Pociūno tremtimi į tą pačią Baltarusiją ir netrukus žūtimi, VSD veiklos tyrimu Seime, “valstybininkų” skandalu, VSD ir Užsienio reikalų ministerijos vadovybės valymu.
Dabar, kai kadaise kilusios aistros ėmė rimti, o dalies Baltarusijos opozicijai skirtų pinigų nusodinimo Lietuvos diplomatų ir saugumiečių kišenėse tyrimas įkištas į gilų seifą, vėl suskambo “Baltarusijos vaduotojų” balsai. Mat Europa vėl žada skirti pinigų kovai su A.Lukašenkos režimu.
Blogiausia, kad tada, kai A.Lukašenka kris, nė vienas iš tos “opozicijos” veikėjų nepateks į jo vietą, nes tėra svetimus pinigus imti mokantys nevykėliai, o ne kovotojai dėl valdžios. Vienas kitas jų, kuriuos būsimoji prorusiška “demokratinė” Minsko valdžia paims į kokį postą, iš karto ims reikšti teritorines pretenzijas Lietuvai lygiai taip pat, kaip kadaise jau reiškė Zianono Pazniako “Liaudies frontas”. Iš viso baltarusių opozicionierių rėmimo Lietuvai liks vieni nuostoliai (jei neskaičiuosime kelių veikėjų kotedžų ir iki to laiko jau prarūdijusių limuzinų).

Baltarusijos opozicijos veikėjus Lietuva globoja jau antrą dešimtmetį. Pradžia, matyt, reikėtų laikyti 1999-ųjų vasarą suteiktą prieglobstį Baltarusijos parlamento pirmininkui Semionui Šareckiui.

Vėliau Lietuvos institucijų globa ir darbas su opoziciniais Aleksandrui Lukašenkai veikėjais plėtėsi, atsirado netgi Lauro Bielinio vadovaujamas Baltarusijos institutas. Jis, tiesa, veikė gana keistai – ne nuolat, o tik kai iš kur nors atsirasdavo pinigų projektams. Jau tuomet tai kėlė tam tikrą nuostabą, vėliau peraugusią į rimtus įtarimus, kad pagalbos Baltarusijos opozicijai teikimas kai kam tapo nemenku verslu. Ypač po 2004-ųjų, kai į demokratijos kūrimo Baltarusijoje procesą plačiai įsitraukė Jungtinės Valstijos, o jų Kongresas tam reikalui pradėjo seikėti dešimtis milijonų dolerių.
Lietuvos paramos Baltarusijai kulminacija tikriausiai reikėtų laikyti 2006-uosius, kai Vilniuje įsikūrė iš Minsko pabėgęs Europos humanitarinis universitetas (EHU), prie kurio įteisinimo Lietuvoje itin daug prisidėjo tuometė Užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovybė. Darbą su baltarusiais koordinuojančių diplomatų žmonos tapo ir EHU darbuotojomis.
Tais pat metais Breste iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis žuvo konsulato Gardine ministras patarėjas, Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininkas Vytautas Pociūnas, kurio tyrimai smarkiai trukdė tuo metu valdžią Lietuvoje užgrobusiai “valstybininkų” grupuotei. Manoma, kad vienas tyrimų, kuriuos V.Pociūnas savo iniciatyva atliko dirbdamas Baltarusijoje, galėjo būti susijęs su opozicijai skiriamos finansinės paramos “nusodinimu” įvairių Lietuvos pareigūnų kišenėse. Toks procesas, jei vyko, negalėjo apsieiti be kai kurių opozicionierių ir, galimas dalykas, Baltarusijos valstybinių struktūrų, bendrininkavimo. Bet kuriuo atveju kai kurie vėliau iš VSD vadovybės ištrenkti pareigūnai gyveno akivaizdžiai ne pagal kišenę.
Visa tai būtina žinoti, norint suvokti gilumines ištakas prieš savaitę kilusio skandalo dėl opozicijos veikėjo Alesio Beliackio bankų sąskaitų numerių perdavimo Baltarusijos teisėsaugai. Visų baltarusių opozicionierių veiklą Lietuvoje, finansinės paramos jiems teikimą, sąskaitas bankuose globojo ir prižiūrėjo trys institucijos: Seimo Užsienio reikalų komitetas (URK), URM ir VSD. Tai Seimo URK suteikdavo galimybę viešai pasisakyti baltarusių opozicionieriams. Tai URM turėjo ištisą padalinį demokratijai Baltarusijoje remti, kartu su VSD prižiūrėjo pinigų tranzitą į Baltarusiją ir gelbėdavo Lietuvos pasienyje įkliuvusius kurjerius. Tai VSD priedermė teikti kontržvalgybinę priedangą Lietuvos valstybės globojamiems ir remiamiems kaimyninės šalies opozicionieriams.
Tačiau nei Emanuelio Zingerio vadovaujamas Seimo URK, nei Audroniaus Ažubalio vadovaujama URM, nei Gedimino Grinos vadovaujamas VSD iki pat šių metų birželio 21-osios (kai teisinė pagalba A.Beliacko byloje jau du mėnesiai, kai buvo suteikta) nė piršto nepajudino, kad apgintų savo globotinius. Nors nuo pernai gruodžio žinoma, kad Minsko valdžia ėmė daug griežčiau persekioti visus opozicijos veikėjus. Žinant, kad nemažai jų glaudžiasi ar laiko pinigus Lietuvoje, logiškai būtų atrodęs VSD perspėjimas Vyriausybei ir ministerijoms, koks pavojus gali kilti opozicionieriams dėl esamos Lietuvos ir Baltarusijos teisinės pagalbos sutarties, kurios pagrindu dar 2007-aisiais Minskas bandė išgauti iš Vilniaus opozicijos narį Aleksandrą Jankovskį.
URM galėjo inicijuoti Vyriausybės nutarimą: “Atsižvelgiant, kad Minsko režimas gali naudoti kriminalines bylas politiniam opozicijos persekiojimui, visi teisinės pagalbos prašymai iš Baltarusijos privaloma tvarka siunčiami URM ir VSD įvertinti – ar nėra juose persekiojamų asmenų pavardžių.”
Seimo URK galėjo inicijuoti įstatymo projektą dėl laikino teisinės pagalbos Baltarusijai sustabdymo ar ribojimo.
Bet niekas nieko nepadarė. Toks įspūdis, jog tyčia sėdėjo ir laukė, kol kas nors nutiks, kad būtų galima sukelti triukšmingą skandalą ir aiškinti, esą tais laikais, kai ministerijas valdė sekretoriai, tokių dalykų nebūdavo. Arba dėstyti apie kadaise veikusias neformalias taisykles, pagal kurias visi viską turi derinti telefonu su URM. Visai kaip “valstybininkų” ir visagalio ministerijos sekretoriaus Albino Januškos laikais, kada Albinukas skambindavo Dariukui, šis – Gintarėliui, ir viskas būdavo tyliai, nepaliekant popierinių pėdsakų, sutvarkoma telefoninės teisės būdu.
Atrodo, kad pasiremdami “Beliackio precedentu” senąją “januškinę” tvarką kai kas norėtų susigrąžinti. Žinant, kad realiai URM ir VSD tebesitvarko “valstybininkų” laikais parinkti kadrai, kurie į dabartinius savo vadovus žiūri tik kaip į laikinus uzurpatorius, tokia galimybė atrodo įtikinamai.

Toks įspūdis, jog tyčia sėdėta ir laukta, kol kas nors su baltarusiais nutiks, kad pasiremiant “Beliackio precedentu” būtų galima susigrąžinti senąją, “valstybininkų” ir A.Januškos laikais sukurtą telefoninės teisės praktiką.

AFP

Gruzijos sostinėje keli šimtai opozicijos šalininkų antradienį toliau reikalavo, kad atsistatydintų Vakarų šalių palaikomas prezidentas Michailas Saakašvilis, o šie protestai vyksta jau ketvirtą dieną iš eilės.

Demonstrantai, kurie kaltina M. Saakašvilį autoritarizmu ir nesugebėjimu sumažinti skurdo šalyje, nuo šeštadienio dienomis ir naktimis budi prie Gruzijos visuomeninės televizijos komplekso Tbilisyje.

Praeitą naktį prie televizijos budėjo apie 200 žmonių, kurių daugelis buvo ginkluoti lazdomis.

Tuo tarpu sekmadienį sostinėje protestuotojai susirėmė su saugumo pajėgomis: policininkai šaudė guminėmis kulkomis ir leido ašarines dujas, mėgindami išvaikyti demonstrantus, kurie atakavo automobilius.

Aktyvistai blokavo vieną iš pagrindinių gatvių ir pastatė apie dešimt palapinių už improvizuotos tribūnos, nukabinėtos plakatais su šūkiais “Mes kovojame už demokratiją” ir “Miša (Saakašvilis) privalo išeiti”.

“Saakašvilis sako, jog čia demokratinė valstybė, tačiau tai tiesiog diktatūra”, – naujienų agentūrai AFP sakė protestuotojas Pata Gagua sakė.

“Liksime čia, kiek reikės, kad atsikratytume šios vyriausybės”, – sakė kitas aktyvistas Aleksandras Mikeladzė.

Gruzija skaudžiai nukentėjo per 2008 metais vykusį karą su Rusija, o daugelis gyventojų kenčia skurdą. Opozicijos lyderė Nino Burdžanadzė pažadėjo, kad šalyje kils “revoliucija”, tačiau protestų dalyvių skaičius nebuvo itin didelis ir ilgainiui mažėjo.

Tuo tarpu kita opozicinė partija paskelbė trečiadienį surengsianti “įniršio dieną”, akivaizdžiai įkvėpta Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalis pastaruoju metu apėmusių sukilimų, todėl baiminamasi galimų smurto išpuolių.

Gruzijos pareigūnai sakė, jog nevaržys protestų, jeigu jie vyks taikiai.

"Veido" archyvas

Kai nenuvertė Sekmoko, manėme – jį apgynė prezidentė. Bet kai postą išlaikė ir Kazlauskas, tapo akivaizdu: Seimo opozicijos kuokos yra pripučiamos

Kovo mėnesį pralaimėjusi dvi interpeliacijas ministrams Seimo opozicija atsisako planų skelbti nepasitikėjimą premjeru Andriumi Kubiliumi ar visa Vyriausybe, rašo “Vilniaus diena”.

“Nesvarstom dabar tų klausimų. Manome, kad rengti interpeliaciją premjerui arba nepasitikėjimą Vyriausybe reikia labai rimtai pasirengus”, – pripažinęs, kad dabar netinkamas laikas naujoms interpeliacijoms, sakė opozicijos lyderis, Darbo partijos frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys.

Jis informavo, kad nepasitikėjimo Vyriausybe klausimas bent kol kas atidedamas.

Opozicijos lyderis tvirtino neturįs informacijos, kad kuri nors pavienė opozicinė frakcija gali rengti interpeliacijos premjerui ar visai Vyriausybei tekstą ir planuoti rinkti parašus po juo.

“Viskas priklauso nuo susiklostančios situacijos, nuo veiksmų, kurių imsis Vyriausybė. Jeigu susidarys tokios sąlygos, kad galėsime bandyti reikšti nepasitikėjimą premjeru ar Vyriausybe, mes tokios galimybės tikrai nemarinsime”, – sakė V.Gapšys.

Dar pernai rudenį parlamentinė opozicija ėmė grasinti, kad interpeliacijos būdu bandys nuversti Vyriausybę. Tačiau kovą žlugo interpeliacijos energetikos ministrui Arvydui Sekmokui ir aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui.

Valdančioji keturių centro dešinės partijų koalicija Seime yra užsitikrinusi daugiau kaip 71 balsą iš 141, opozicija turi ne daugiau kaip 65 ar 66 mandatus parlamente.

Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas įveikė interpeliacijos barjerą ir toliau lieka ministro poste. Tai jau antras Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės narys, kuriam šį mėnesį buvo bandoma pareikšti nepasitikėjimą.

Seimas ketvirtadienį balsavo už redakcinės komisijos siūlymą pritarti ministro atsakymams į interpeliacijos ministrui iniciatorių pateiktus klausimus.

Už atitinkamą Seimo nutarimą balsavo 65 Seimo nariai, prieš – 42 , o susilaikė 11 parlamentarų.

G.Kazlauskui priekaištauta dėl nevykdomos gyvenamųjų namų renovacijos, atliekų tvarkymo programų vilkinimo, aplaidaus požiūrio į saugomų teritorijų ir miškų ūkio pertvarką,

nesugebėjimo įsisavinti Europos Sąjungos lėšas.

Interpeliaciją G.Kazlauskui inicijavo opozicinė Seimo Krikščionių partijos frakcija.

Aplinkos ministrą ne kartą kritikavo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Aplinkos ministras yra apskųstas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai – įtariama, kad jis galėjo proteguoti savo buvusią darbovietę.

G.Kazlauskas yra penktas nuo 2008-ųjų dirbančios Vyriausybės narys, kuriam teko interpeliacijos išbandymas – kovo pradžioje interpeliaciją atlaikė energetikos ministras Arvydas Sekmokas, 2010 metais gegužę – susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, 2009 metų rudenį – švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, tų pačių metų pavasarį – tuometinis finansų ministras Algirdas Šemeta.

G.Kazlauską į Vyriausybę delegavo Tautos prisikėlimo partija.

Seimo opozicijos lyderis “darbietis” Vytautas Gapšys sako, kad laiku iš Demokratinės politikos instituto (DPI) prezidento pareigų nepasitraukęs Mantas Adomėnas turėtų būti pašalintas iš Seimo, užuot atsipirkęs pastaba.

V.Gapšys pabrėžė, kad Seimo narys netenka mandato, jeigu neatsisako darbo, nesuderinamo su jo pareigomis, o trečiadienio Etikos ir procedūrų komisijos sprendimu konstatuota, kad Seimo statuto reikalavimas neįvykdytas.

Tačiau parlamentaras sako esantis nustebęs, kodėl Statuto pažeidimą dėl pareigų nesuderinamumo konstatavusi EPK apsiribojo pareikšdama M.Adomėnui pastabą.

“Man akivaizdu, kad M.Adomėnas pažeidė Seimo statutą ir įstatymus. Mano įsitikinimu, jis turėtų atsisakyti Seimo nario mandato nedelsiant. Tačiau neabejoju, kad jam pačiam neužtektų drąsos taip pasielgti. Todėl sprendimą dėl jo likimo turėtų priimti visas Seimas”, – “darbiečių” išplatintame pranešime cituojamas opozicijos lyderis.

M.Adomėno veiklą dėl galimos prieštaros Konstitucijos reikalavimui atsisakyti su Seimo nario mandatu nesuderinamų pareigų vertinusi Etikos ir procedūrų komisija trečiadienį nusprendė pareikšti Seimo nariui pastabą.

EPK akiratyje M.Adomėnas buvo atsidūręs dėl to, kad galimai laiku nepasitraukė iš DPI prezidento pareigų.

Parlamentaro veiksmus vertinusi EPK konstatavo, kad M.Adomėnas “ėmėsi priemonių atsisakyti Demokratinės politikos instituto prezidento pareigų, tačiau neužtikrino, kad laiku būtų įgyvendintos Seimo statuto nuostatos”.

Nors EPK konstatavo, jog M.Adomėnas laiku neatsisakė su Seimo nario mandatu nesuderinamos veiklos, tačiau nusprendė apsiriboti pareikšdama jam pastabą “dėl nepilnutinio ir nesavalaikio minėtos Seimo statuto nuostatos realizavimo”.

EPK pirmininkas Algimantas Salamakinas komentuodamas komisijos sprendimą žurnalistams tvirtino, kad spręsti dėl Seimo nario likimo parlamente – ne komisijos kompetencija, tai turinti būti Seimo narių iniciatyva.

Taip pat trečiadienio EPK sprendimu pripažinta, kad parlamentaras, nepapildęs viešųjų ir privačių interesų deklaracijos po sandorių sudarymo su Švietimo ir mokslo ministerija ir DPI pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą.

Iš ministerijos M.Adomėnas gavo 4 tūkst. litų neatskaičius mokesčių už darbą kuriant lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose strategiją, bet trečiadienį komisijos posėdyje paskelbė pinigus grąžinsiantis, “kad nekiltų jokių abejonių”.

Etikos sargai anksčiau taip pat svarstė, ar M.Adomėnas nenusižengė reikalavimui atsisakyti su Seimo nario mandatu nesuderinamo darbo skaitydamas paskaitas, tačiau šiuo aspektu parlamentaro veikla nebevertinta po Konstitucinio Teismo išaiškinimo. Konstitucinis Teismas vasario pabaigoje paskelbė, jog Seimo narys gali gauti atlyginimą už kūrinio sampratą atitinkančią paskaitą.

Konstitucija numato, kad Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ar organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse.

+370 5 2396416