Kiek ir kaip mes gyvensime

Knyga „Optimisto kelionė į ateitį“ – tai naujausių laimėjimų medicinos, fizikos, kompiuterijos, robototechnikos ir aplinkosaugos srityse apžvalga, kurią parašyti britą Marką Stevensoną paskatino staigus suvokimas, kad jis pats yra mirtingas, ir nenugalimas noras sužinoti, kaip teks praleisti likusią savo gyvenimo dalį. Siūlome ištrauką iš šios įdomios naujos knygos.

Mark Stevenson
Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda

Atvykęs į Oksfordą, pasuku į Plačiąją gatvę, o tada – į Indijos institutą, kur profesorius Bostromas mane pakvietė į popietės seminarą apie transhumanistinę etiką. Įėjęs pamatau šiuolaikišką seminarų kambarį, apstatytą plastikinėmis kėdėmis (tai ryškiai kontrastuoja su namo išorę puošiančiais akmeniniais hinduistų pusdieviais ir tigrų galvomis). Atvykstu pirmas, tačiau per kitas penkiolika minučių pasirodo praktiškais batais apsiavusių ir rimtai antakius suraukusių mokslinčių komanda. Bostromas ateina vienas iš paskutinių ir kaip tik spėja į pirmąjį pranešimą, skaitomą Robo Sparrow.
Profesoriui Sparrow iškart pajuntu simpatiją. Šio Australijos bioetiko akys įžūlios, ir jis nesigėdija pasakyti, kad jo darbų pasekmės jį patį „tikrai glumina“. Robas nerimauja dėl to, kad kai kurie transhumanizmo sąjūdžio mąstytojai pranašauja „laisvosios rinkos eugenikos“ pasaulį. Ypač jam neduoda ramybės Juliano Savulescu, Bostromo kolegos iš Oksfordo universiteto, ginamas reprodukcinės geradarystės principas.
Savulescu argumentuoja maždaug taip: jei, susilaukęs mergaitės, jūs tyčia pakeistumėte jos genetinę sandarą, paveikdami jos sveikatos būklę ir pablogindami gyvenimo kokybę (pavyzdžiui, ją ištiktų astma ar Aspergerio sindromas), toks elgesys būtų laikomas smurtu, panašiai kaip vaiko mušimas. O dabar įsivaizduokime porą, planuojančią dirbtinį apvaisinimą ir turinčią pasirinkti vieną iš dviejų genetiškai beveik vienodų embrionų, skirtingų tik tuo, kad vienas turi pakitusį geną, tikriausiai sukelsiantį astmą. Reprodukcinės geradarystės principas sako, kad jei tėvai turi technologinių galimybių sužinoti apie šį skirtumą, tada pasirinkti ne „sveiką“, o kitą embrioną reikštų atlikti veiksmą, primenantį smurtą (tiesa, principas vis tik teigia, kad tėvai turi teisę priimti „blogą“ sprendimą).
Robui Sparrow nepatinka toks mąstymas, nes, kaip suprantu, jis nerimauja, kad, net ir palikus išlygų, kyla abejonių dėl moralės. Į galvą ateina žodžiai „mažas kupstas didelį vežimą verčia“. Jis siūlo įsivaizduoti, kad tėvai renkasi vieną iš dviejų embrionų, ir vienas iš tų embrionų turi negalią, dėl kurios, atsižvelgus į viską, būsimasis žmogus tikriausiai gyventų penkeriais metais trumpiau už kitą. „Kurį embrioną jie turi pasirinkti? Embrioną A su negalia, embrioną B be negalios, o gal jie turi rinktis trečią galimybę – atsitiktinumą, ir mesti monetą?“ Iš buvusių kambaryje vienintelis pasirinkčiau mesti monetą, nes man atrodo, kad gyvenimo kokybė svarbiau nei jo trukmė. Tiesiog paaiškėja, kad embrionas, kuriam numatoma trumpesnė gyvenimo trukmė, yra berniuko.
Netrukus mums pateikiamas mėginimas įrodyti, kad ateitis gyvenant vien moterims būtų geresnė. Moterys gyvena ilgiau ir yra linkusios auginti palikuonis rūpestingiau; jos ne tokios žiaurios. Teoriškai įmanoma pagaminti spermatozoidų ir kiaušinėlių iš kaulų čiulpų, ir tada Bradas Pittas nustotų buvęs biologine būtinybe. O atlikus šiek tiek biologinių pataisymų, būtų galima padaryti visas moteris lesbietėmis, kad jos Brado Pitto ir nebenorėtų. Bet, žinoma, taip pat galima įrodinėti, kad turint žmogaus pakeitimo technologijas gali būti lygiai taip protinga sumažinti vyrų polinkį į žiaurumą, pailginti jų gyvenimą ir įtaisyti jiems gimdas. Sparrow pamini, jog kai kurie vyrai jaučia „tuštumą“ dėl to, kad negali gimdyti vaikų (aš nesu vienas iš jų), ir klausia: jei egzistuoja vyrų nėštumo poreikis, ir šią technologiją būtų įmanoma padaryti saugią, ar galimybė tai pasirinkti turėtų būti laisvai prieinama?
Staiga man pasidaro aišku, kad šiems susirinkusiems akademikams perspektyva iš esmės pakeisti mūsų biologinę sandarą (kartu ir labai pailginti gyvenimą bei patobulinti žmones) yra jau nustatytas faktas. Jie ne kalba apie tai, kas atsitiktų, jei šie dalykai būtų įmanomi, bet diskutuoja, ką galime padaryti, žinodami, kad jie yra įmanomi. Ir tai neduoda ramybės daugeliui transhumanizmo kritikų. Vėliau Sparrow man pasakė: „Jei į transhumanizmą žiūrėtume rimtai, pasekmės būtų tokios esminės ir neįtikėtinos, kad, manau, turėtume būti kur kas mažiau linkę į jį žiūrėti rimtai.“
Kai seminarui pasibaigus dalyviai ima skirstytis (pastebiu, kad keli išeidami iš pastato prisidega cigaretę), prisistatau šeimininkui. Profesorius Bostromas aukštas ir lieknas, kakta didelė, virš jos – reti, šviesūs plaukai. Veidas prakaulus, smalsios akys žvelgia iš gilių akiduobių, sudarydamos įspūdį, kad jis daug laiko praleido susitelkęs, – kai pagalvoji, tikriausiai būtent taip ir turi atrodyti filosofas. Jo veidas mielas, bet taip pat truputį išdykėliškas. Kalbėdamas jis šiek tiek apgalvoja žodžius ir kiekvieną taria pabrėžtinai aiškiai. Gimtosios švedų kalbos intonacijos suteikia jo anglų kalbai valdingumo. Pakeliui į Nicko biurą klausiu jo, kiek transhumanistų mėgsta rūkyti.
– Jie būna dvejopi, – pastebi jis. – Kai kurie stengiasi palaikyti sveikatą kiek tik įmanoma, kad nugyventų pakankamai ilgai ir sulauktų terapijos, padėsiančios kovoti su senėjimu. – Patyli. – Kiti mano, kad technologija atsiras gana greitai, ir jie gali smagiai leisti laiką, nesijaudindami dėl žalos.
Pasukame į niekuo neišsiskiriančią šalutinę gatvę ir atvykstame į Žmonijos ateities institutą. Jis visai ne toks didingas, kaip atrodytų iš pavadinimo. Tiesą sakant, pastatas, prie kurio sustojame, visai galėtų būti draudimo kompanijos filialas. Patį institutą sudaro tik keturi modernūs biurai ir susirinkimų vieta antrame aukšte. Profesoriaus biuras galėtų priklausyti draudimo ekspertui.
Tad ar tikrai transhumanizmas yra „pavojingiausia pasaulyje idėja“? – klausiu.
– Tai yra pavojinga idėja, – pareiškia jis. – Jei pradėję keisti mūsų biologinės sandaros pagrindus elgsimės neprotingai, padariniai gali būti… – Jis stabteli. – Hm, gana neigiami. Bet, – protingai pastebi, – kuo didesni pavojai gresia, tuo, žinoma, didesnė gali būti ir nauda. Esmė – mėginti elgtis išmintingai ir etiškai atsakingai. Bet tai lengviau pasakyti, nei padaryti.
Bostromo nuomone, ateitis bus visai kitokia, ir ją daugiausia pakeis mokslo ir medicinos pažanga. Tačiau man taip pat susidaro įspūdis, jog jis nemano, kad vykstant šiai pažangai taip pat tobulės ir mūsų gebėjimas susidoroti su galimais moraliniais ir etiniais padariniais.
Akivaizdu, profesorius Bostromas mano, kad jo vaidmuo – padėti tobulinti šį mūsų gebėjimą. Aiškindamas tai jis naudoja palyginimą apie skruzdėles ir Adolfą Hitlerį.
– Įsivaizduokite, kad mes – skruzdėlės. Galbūt esate laiminga skruzdėlytė, statanti gerą skruzdėlyną. Bet gal jūs padedate kurti Hitlerio karo mašiną? Siekiu parodyti, kad geriau nesnausti ir mėginti suprasti platesnį kontekstą.
Jis pats pripažįsta, kad žmonėms tai sekasi „labai prastai“, jie „nesusivokia“. Jis net užsimena, kad tai gali būti ne mūsų jėgoms, tačiau pats nesiliauja stengtis.
– Apie šiuos dalykus noriu mąstyti racionaliai, užuot siekęs kažko, kas leistų sukurti nuosekliausią pasakojimą ar geriausiai nuramintų emocijas. Tai labai sunku.
Svarbu nepamiršti, kad Nickas yra didelis transhumanizmo šalininkas. Šiaip ar taip, jis yra vienas iš Pasaulinės transhumanistų asociacijos įkūrėjų. Ši asociacija yra „etiško technologijos naudojimo žmogaus galioms padidinti šalininkė“ ir palaiko „naujų technologijų, kiekvienam leidžiančių turėti geresnį protą, geresnį kūną ir geresnį gyvenimą, pažangą ir jų prieinamumą“.