Kovo 5-ąją Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertuos garsiojo  Milano „La Scala“ teatro orkestras („Filarmonica della Scala“), vilniečiams žadantis pristatyti spalvingą itališkos tematikos muzikos programą.

Skirtingai nei paties Milano teatro, „Filarmonica della Scala“ orkestro istorija dar palyginti trumpa: 1982 m. jį įkūrė „La Scala“ operos teatro muzikantai ir dirigentas Claudio Abbado. Pirmąsias tarptautines naujojo kolektyvo gastroles surengė Carlo Maria Giulini, dirigavęs beveik šimtui šio orkestro koncertų. 1987–2005 m. „La Scala“ teatro orkestro vyriausiasis dirigentas buvo maestro Riccardo Muti – šio menininko dėka jauno kolektyvo pozicijos dar labiau sutvirtėjo klasikinės muzikos pasaulyje.

Vilniuje „Filarmonica della Scala“ pasirodys su dirigentu  Myung-Whun Chungu. Šis 62-erių pianistas ir dirigentas kilęs iš Pietų Korėjos sostinės Seulo, augo itin muzikalioje šeimoje: jaunystėje kartu su dviem seserimis – smuikininke ir violončelininke – buvo sukūręs netgi šeimyninį „Chung trio“.  Pirmąkart kaip pianistas Seulo filharmonijos scenoje jis koncertavo būdamas septynerių metų. Vėliau Myung-Whun Chungas studijavo dirigavimą Niujorko universiteto Mannes muzikos koledže ir garsiojoje Juilliardo mokykloje, tapo vienu iš Los Andželo filharmonijos simfoninio orkestro dirigentų. 1997 m. buvo paskirtas Romoje įsikūrusio Šventosios Cecilijos simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu, o 2000 m. tapo „Radio France“ filharmonijos simfoninio orkestro muzikos vadovu. Myung-Whun Chungas taip pat yra Tokijo filharmonijos orkestro muzikos vadovas.

Vadovaujamas šio dirigento, „Filarmonica della Scala“ orkestras Lietuvoje atliks tris klasikos šedevrus –  Gioachino Rossini operos „Italė Alžyre“ uvertiūrą, Felixo Mendelssohno ketvirtąją („Itališkąją“) simfoniją bei Sergejaus Prokofjevo siuitą „Romeo ir Džiuljeta“.

Sausio 30-ąją Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras 25-ąjį gimtadienį minės su Ludwigo van Beethoveno Devintąja – Džiaugsmo simfonija. Vis dėlto kas slypės už šio šventinio džiaugsmo?

„Simfoninio orkestro amžiaus lyginti su žmogaus amžiumi veikiausiai neverta. Tikiuosi, kad Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) gyvuos ir po manęs, pasirodžius naujoms muzikantų ir dirigentų kartoms, kad ateis laikas, kai šis orkestras, kaip žymiausi Europos ir Amerikos kolektyvai, garbingai pasitiks savo šimtmetį ir dar tolesnius jubiliejus. Dvidešimt penkeri metai simfoniniam orkestrui, vertinant pasaulio kontekste, tikrai nėra daug, negalime lygiuotis nei su Leipcigo „Gewandhaus“, nei su Bostono simfoniniu orkestru, nei su „Berliner Philharmoniker“ ar „Wiener Philharmoniker“. Tačiau džiugu, kad radome sau deramą vietą Lietuvos muzikinėje kultūroje“, – pabrėžia Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas Gintaras Rinkevičius.
Neištveriu nepasmalsavusi, ar kartais kelių šimtmečių muzikavimo istorija orkestrams netarnauja vien kaip patogi etiketė, ar visuomet jų ilgaamžę patirtį realiai galima išgirsti nūdienos koncertuose. O maestro neabejodamas patvirtina – patirtis išties girdima. „Labai norėtųsi, kad ir Lietuvos klausytojai galėtų girdėti ką nors panašaus, bet kol kas tai tėra siekis ir svajonė. Klausantis minėtų žymių orkestrų, atlikimo kokybė tiesiog trykšte trykšta. Aišku, muzikantai – ne robotai, gali ir „Wiener Philharmoniker“ pirmas trimitininkas neišpūsti aukštos natos ar pirmasis valtornininkas „duoti kiksą“, bet vis tiek bendra orkestro skambėjimo kokybė bus jaučiama. O štai interpretacija – jau kas kita. Gali būti labai geras orkestras, bet labai neįdomi kūrinio interpretacija, kuri, aišku, labiausiai priklauso nuo žmogaus, konkretų vakarą stovinčio priešais orkestrą. Su stipriais orkestrais nebūtinai pasirodo patys žymiausi dirigentai. Tačiau kai prie pulto stodavo Leonardas Bernsteinas ar Herbertas von Karajanas, interpretacijos visuomet būdavo labai įtaigios“, – tvirtina dirigentas.
Žymiausiu nūdienos batutos meistru, kurio pasirodymų pasitaikius progai rekomenduotų jokiu būdu nepraleisti, G.Rinkevičius įvardija žydų kilmės dirigentą Danielį Barenboimą, Milano „La Scala“ teatro muzikos vadovą.

Orkestrų antrininkai

Toliau smalsauju: ar gandai apie tai, kad senomis tradicijomis besididžiuojantys orkestrai dažnai turi ne vieną, o kelis, nebūtinai vienodo lygio muzikantų sąstatus, kurie tuo pat metu koncertuoja skirtinguose pasaulio kraštuose, yra pagrįsti? Ar žymių orkestrų „antrininkai“ išties egzistuoja? Maestro netvirtina, kad ši tendencija būtų labai paplitusi, bet tokių pavyzdžių esama, o bene dažniausiai tuo pasižymi garsių operos teatrų orkestrai. Viešint Seule G.Rinkevičiui teko girdėti pasakojimų, kad gastrolių į Pietų Korėją buvo atvykusi anaiptol ne pagrindinė „Wiener Staatsopernorchester“ (Vienos miesto operos orkestro) sudėtis, ir vietos klausytojus, kurie tikėjosi kitokio lygio muzikos atlikimo, apgaulė papiktino.
„Muzikantai tokiu atveju niekuo dėti – panašius incidentus lemia muzikos agentų tarpusavio susitarimai ir jų komerciniai žaidimai, kurie ne visuomet būna sąžiningi. Bet galiu patikinti, kad Lietuvoje nė vienas simfoninis orkestras savo „dublerio“ neturi ir netgi negalėtų turėti, nes laisvų gebančių groti muzikantų čia nepavyktų tiek rasti“, – šypsodamasis tikina maestro.
Pasak jo, gerų atlikėjų trūksta ne tik Kauno simfoniniam orkestrui bei Kauno ir Klaipėdos muzikiniams teatrams, bet ir sostinės orkestrams. Nemažai pajėgių Lietuvos orkestrantų persikėlė į geriau uždirbančius užsienio kolektyvus, ir išvykstančiųjų srautas anaiptol neslopsta. Todėl stiprių atlikėjų orkestrams trūksta nuolatos, kinta nebent instrumentai, kuriuos įvaldžiusių muzikantų stygius konkrečiu metu jaučiamas labiausiai. Tarkim, dabar, anot G.Rinkevičiaus, LVSO nepamaišytų pajėgus valtornininkas, trimitininkas, obojininkas ar kontrabosininkas.
„Deja, muzikanto profesija Lietuvoje nėra itin prestižinė, ir per ketvirtį amžiaus situacija tikrai nepagerėjo, kaip ir profesionalių muzikantų rengimo reikalai. Aišku, dabar atsivėrė keliai studijuoti svetur, tačiau nedaug baigusiųjų prestižines užsienio muzikos akademijas sugrįžta į Lietuvą tam, kad taptų orkestrantais, – jie siekia solisto karjeros, o jei nepasiseka, groja kameriniuose ansambliuose arba verčiau renkasi pedagogo kelią. Tai irgi lemia bendrą vidutinį Lietuvos simfoninės muzikos lygį“, – aiškina dirigentas.
Jo nuomone, per dvidešimt penkerius metus Lietuvoje nepadaugėjo ir simfoninę muziką suprantančių klausytojų: senieji inteligentai išmiršta, o tie, kurie juos pakeičia, dažnai nebeprilygsta seniesiems savo išsilavinimu ir muzikos suvokimu. G.Rinkevičius įtaria, kad prie to savotiškai prisideda ir televizijų muzikiniai projektai, vidutiniškus produktus pateikiantys kaip aukščiausio lygio profesionalumą: „Žmogus, kuris pats neturi specialaus išsilavinimo, o muzika jam tiesiog „patinka“, mano, kad „Auksinis balsas“ ir yra pats geriausias balsas. O iš tikrųjų taip nėra. „Triumfo arka“ buvo išties profesionali laida, tačiau apie ją pakeitusius projektus to paties pasakyti negalėčiau. Ką jau kalbėti apie „Chorų karus“, kuriuose dažniausiai žiopčiojama pagal fonogramą“, – neslepia daugelio laidų vertinimo komisijose dalyvavęs G.Rinkevičius.

Prieš keletą savaičių išleidęs pirmąją kompaktinę plokštelę su šių dienų lietuvių kompozitorių kurta muzika VDU kamerinis orkestras jau ruošiasi gruodžio mėnesio renginių maratonui. Artėjant Kalėdoms muzikantai ketina pristatyti tris visiškai skirtingo pobūdžio projektus su įvairių muzikos stilių atlikėjais.

Gruodžio 19 dieną VDU kamerinis orkestras minės antrąjį savo gimtadienį, kurio metu scenoje drauge pasirodys atlikėjai, pastaruosius du metus lydėję orkestrą jo eksperimentuose bei klasikinės muzikos koncertuose. Pirmoje koncerto dalyje skambės Antonio Vivaldi kūrinys „Metų laikai“, kuriame solo partiją atliks tarptautinių konkursų laureatė smuikininkė Ingrida Armonaitė. Antroje dalyje prie orkestro prisijungs operos solistė Rita Novikaitė, akordeonininkas Kazys Stonkus bei šokio teatro „Aura“ šokėjai, atliksiantys kompoziciją pagal J.S.Bacho, A.Piazzollos ir kitų kompozitorių kūrinius.

Kalėdas orkestras minės gruodžio 27 dieną, kuomet pakvies žiūrovus drauge ragauti Kalėdinio pašteto – taip skamba kalėdinio teatralizuoto koncerto pavadinimas, kurio prasmę reikia suprasti visiškai tiesiogiai. Drauge su VDU kameriniu orkestru į sceną kils trys operos solistai. Čia ne tik skambės žymiausios operų arijos, tačiau taip pat bus gaminamas paštetas, kurio paragauti ir papildyti savo šventinį stalą galės visi klausytojai.

Orkestro gerbėjai bei visi norintys kultūringai ir drauge linksmai praleisti Naujųjų metų išvakares turės galimybę tai padaryti VDU kamerinio orkestro ir grupės „Liūdni slibinai“ koncerte gruodžio 31-ąją. Pastaroji garsėja ne tik išskirtiniais teatralizuotais koncertais, bet ir lietuvių kultūros plėtojimu, kurdami dainas pagal H.Radausko, Maironio, A.Baranausko ir kitų mūsų autorių tekstus. Tai pirmasis šių kolektyvų susitikimas scenoje, kurio metu atlikėjai žada derinti kokybišką šiuolaikinę pramogą su daugelio metų patikrinta klasikinės muzikos kultūra.
VDU kamerinis orkestras yra vienintelis Kaune veikiantis kamerinis orkestras. Vos per dvejus koncertinės veiklos metus muzikantai jau pabuvojo tarptautiniuose festivaliuose, vienas jų – prestižinis Schleswig-Holstein festivalis Vokietijoje, į kurį patekti sudėtinga net ir ilgą laiką egzistuojantiems kolektyvams. Orkestrą sudaro išimtinai jauni profesionalai, kurie nebijo eksperimentuoti ir atrasti naujų būdų pateikti daugeliui gerai žinomus klasikinės muzikos kūrinius.

Ketvirtadienį 19 val. Kongresų rūmuose koncertuos Glenno Millerio orkestras – daugiau nei prieš septynis dešimtmečius legendinio džiazo korifėjaus įkurto kolektyvo įpėdiniai. G.Milleris (1904–1944) – amerikiečių kompozitorius ir trombonininkas, kurio melodijos „In The Mood“, „Tuxedo Junction“, „Chattanooga Choo Choo“ tapo svingo eros simboliu. Nors kritikai peikė orkestrą dėl pernelyg komercinio skambesio, populiarumas augo kaip ant mielių: tuo metu bent po keletą G.Millerio orkestro plokštelių turėjo visos JAV užeigos ir barai.
Prasidėjus karui 1942 m. kompozitorius pradėjo vadovauti kariuomenės orkestrui, bet 1944-aisiais lėktuvas, kuriuo iš Anglijos į Paryžių groti kareiviams skrido G.Milleris, dingo be žinios. Muzikanto gedėjo milijonai gerbėjų, bet jo orkestras tęsė veiklą. Nuo 1990-ųjų jam vadovauja Wilas Saldenas, laikomas vienu žymiausių G.Millerio kūrybos ekspertų.

Spalio 27 d., šeštadienį, Vilniaus Kongresų rūmuose įspūdingu simfoninės muzikos koncertu Tarptautinis aktualios muzikos festivalis „Gaida“ užbaigs 9 dienas trukusį koncertų maratoną. Šventinio vakaro žvaigždė – pasaulinio garso smuiko virtuozas Ernstas Kovačičius.

Koncerto puošmena – kviestinio festivalio kompozitoriaus Georgo Friedricho Haaso Smuiko koncertas, kurio pasaulinę premjerą E. Kovačičius atliko prestižinėje Vienos „Musikverein“ salėje. Kitas siurprizas visiems melomanams – Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui pirmą kartą diriguos Robertas Šervenikas.

Pasak „The Daily Telegraph“, Ernsto Kovačičiaus meistriškumas „pranoksta instrumento valdymo techniką“. Jo išgaunamas garsas „galingas ir švyti it sidabras, muzikalumas neaprėpiamas, o intelektinė nuovoka nepaprastai gili.“ E. Kovačičius griežia 1754 m. pagamintu Guadagnini smuiku, kuris suteikia solisto grojimui ypatingos spalvos. Įkvėpimo Ernstas Kovačičius semiasi Vienoje – mieste, kur tradicijos ir naujovės kuria inspiruojančią įtampą.

E. Kovačičius – dažnas svečias Europos šalių ir JAV scenose. Pastaruoju metu jis koncertavo su Vienos filharmonijos ir Vienos simfoniniu orkestrais, Roterdamo filharmonijos orkestru, Čekijos filharmonijos ir Prahos simfoniniu orkestrais, Nyderlandų radijo filharmonijos orkestru, Detroito, Budapešto ir Tivolio simfoniniais orkestrais, taip pat – su Berlyno, Bavarijos, Eseno ir Šiaurės Vokietijos radijo simfoniniais orkestrais.

E. Kovačičius kviečiamas į įvairius festivalius ir kitus muzikinius renginius, tokius kaip „BBC Proms“, Edinburgo, Berlyno, Vienos ir Zalcburgo festivaliai. Pastaruoju metu E. Kovačičius vis dažniau stoja ir prie dirigento pulto, nuo 2007–ųjų jis yra Vroclavo kamerinio orkestro „Leopoldinum“ meno vadovas.

E. Kovačičiaus repertuaras platus: jis yra atlikęs visus ryškiausius baroko, klasicizmo ir romantizmo epochų kūrinius smuikui, o greta – mielai bendradarbiauja su daugeliu šių dienų kompozitorių.

G. F. Haaso Koncerto smuikui premjerą 1998 m. E. Kovačičius drauge su Heinricho Schiffo diriguojamu Austrijos radijo simfoniniu orkestru griežė garsiojoje Vienos „Musikverein“ salėje. Vėliau šis kūrinys, griežiamas E. Kovačičiaus, apkeliavo daugelį didžiųjų Europos scenų ir atvyksta į Vilnių jau kaip laiko patikrinta naujosios muzikos klasika.

Taip pat šiame koncerte skambės Vytauto Laurušo Simfonijos Nr. 4 premjera ir naujausias G. F. Haaso kūrinys simfoniniam orkestrui „Tetraedrite“, kurio premjera įvyko visai neseniai – rugsėjo 13-ąją Austrijoje. Kūrinys buvo užsakytas festivalio „Klangspuren“ ir Alpėse įsikūrusio Schwazo miesto salės atidarymui. Grojo Insbruke reziduojantis Tirolio simfoninis orkestras, diriguojamas Wen-Pin Chieno.

Visa antroji koncerto dalis skirta naujausiam teatralizuotam Algirdo Martinaičio opusui „Summa“, kuriame dalyvaus – ne tik dainuos, bet ir vaidins – žinomi lietuvių dainininkai su Asmik Grigorian priešaky ir choras „Jauna muzika“. Algirdas Martinaitis šį stambios apimties kūrinį rašė pagal įvairius tekstus – Apreiškimo šv. Jonui, George’o Orwello ir kitų autorių. Į sceninius akibrokštus ir teatrališkumą linkęs kompozitorius sako, kad „Summa“ konkrečiai šiuo atveju – „tai mano pasikartojančių muzikinių minčių, temų suma. Kita prasme, „Summa“ – šventadienio iškilmingos giedotinės mišios parapijai. Kadangi šv. Gaidos festivalis turi nemažą savo „parapiją“, tai pasinaudodamas šia proga…“

„Solistai „Summoje“ yra neįvardyti personažai, „pasiskolinę“ kai kurias kostiumų detales iš spektaklių dramos teatrui, kuriems rašiau muziką, o kostiumus ir scenografiją kūrė Jonas Arčikauskas.“

(Beje, 18 val. Kongresų rūmuose vyks prieškoncertinis susitikimas su Algirdu Martinaičiu.)

Paskutinė A. Martinaičio „Summos“ dalis „Ite, missa est“ (Eikite, mišios pasibaigė) simboliškai užbaigs ir visą šių metų „Gaidos“ festivalį. Aišku, jei neminėtume lapkritį laukiančio „pofestivalinio“ koncerto su Gavino Bryarso ansambliu.

Rugpjūčio 28-ąją Nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertuos „Gewandhaus“ simfoninis orkestras iš Leipcigo.

Kur slypi „Gewandhaus“ orkestro paslaptis? Galbūt jo namuose – vakarais vienoje centrinių Leipcigo aikščių įspūdingai švytinčioje koncertų salėje su baltus krioklius primenančiais vargonais, kuriuos puošia orkestrą nuo pat jo pirmosios būstinės lydintis lotyniškas moto: RES SEVERA VERUM GAUDIUM (Tikras malonumas yra rimtas dalykas).
1981 m. rudenį duris atvėrusi Amfiteatrinė didžioji „Gewandhaus“ koncertų salė gali priimti beveik 2 tūkst. klausytojų, mažesnėje, kompozitoriaus Felixso Mendelssohno, irgi vadovavusio garsiajam orkestrui, vardo salėje jų telpa dar beveik pusė tūkstančio. Kiekvieną sezoną „Gewandhaus“ koncertų salėse apsilanko maždaug pusė milijono muzikos mėgėjų. Be to, daugiau nei 250 metų istoriją turintį orkestrą galima girdėti Leipcigo operos spektakliuose ir Švento Tomo bažnyčioje, kurioje jis kiekvieną savaitę atlieka Johanno Sebastiano Bacho kantatas su bažnyčios berniukų choru.
O mums ir važiuoti niekur nereikės – iš Leipcigo „Gewandhaus“ orkestras pats atvyksta į Vilnių. Ir tai bus vienintelis garsiojo orkestro koncertas Baltijos šalyse.

Didinga orkestro istorija

Leipcigo „Gewandhaus“ orkestras yra seniausias koncertuojantis orkestras pasaulyje. Šio kolektyvo ištakos – koncertuojančių asmenų sąjunga „Grand Concert“, kurią 1743 m. įkūrė šešiolika pirklių. 1781-aisiais jie atsikėlė į patalpas, kuriose paprastai susitikdavo tekstilės ir drabužių pirkliai („Gewandhaus“), todėl ansamblis irgi buvo pavadintas „Gewandhaus“ orkestru.
Nedaug pasaulio orkestrų prisidėjo prie simfoninės muzikos plėtojimo tiek, kiek „Gewandhaus“ kolektyvas. Pavyzdžiui, orkestras atliko visas Ludwigo van Beethoveno simfonijas dar kompozitoriui gyvam esant devynioliktame amžiuje, o dvidešimtajame pirmasis pristatė pasauliui visas Antono Brucknerio ir Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijas. Dar vienas reikšmingas nuopelnas – J.S.Bacho muzikos prikėlimas naujam gyvenimui po ilgos užmaršties. 1835 m. orkestro muzikos vadovu tapus F.Mendelssohnui, buvo atliktos J.S.Bacho „Pasijos pagal Matą“ (1841).
Tarp devyniolikos orkestrui vadovavusių dirigentų buvo tokios muzikos istorijoje auksinėmis raidėmis įrašytos asmenybės, kaip Arthuras Nikischas, Wilhelmas Furtwängleris, Bruno Walteris, Kurtas Masuras ir kt. Ką jau kalbėti apie F.Mendelssohną, kuris pirmasis dirigavimui panaudojo batutą, be to, jam pradėjus vadovauti orkestrui padvigubėjo ne tik muzikantų skaičius, bet ir jų atlyginimai. Nenuostabu, kad 2003-iaisiais didžiulė šio kompozitoriaus skulptūra pakeitė iki tol toje pat „Gewandhaus“ koncertų salės foje stovėjusią garsaus skulptoriaus Maxo Klingerio darbo L.van Beethoveno skulptūrą.

Devynioliktasis „Gewandhaus“ vadovas

Ilgametį orkestro vadovą K.Masurą, atidariusį naujuosius „Gewandhaus“ koncertų rūmus, 1998 m. pakeitė Herbertas Blomstedtas, o šį 2005-aisiais – milanietis Riccardo Chailly, kuris ir diriguos koncertui Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Karjerą R.Chailly pradėjo kaip dirigento Claudio Abbado asistentas Milano operos teatre „La Scala“. Beje, čia 2006-aisiais jis dirigavo ir Violetai Urmanavičiūtei debiutuojant „La Scala“ scenoje Aidos vaidmeniu. 1986–1993 m. ėjo Bolonijos „Teatro Comunale“ muzikos vadovo pareigas.
R.Chailly yra dirigavęs Berlyno, Vienos, Miuncheno, Niujorko filharmonijos, Londono ir Čikagos simfoniniams orkestrams. 1984 m. dirigavo Zalcburgo festivalio atidaryme, dalyvavo garsiuosiuose BBC rengiamuose „Promenadų“ koncertų cikluose.
R.Chailly veikla įvertinta daugybe apdovanojimų: Italijoje jis pelnė Didžiojo karininko ordiną (1994) ir tapo Italijos Respublikos Didžiojo kryžiaus ordino riteriu (1998). Tais pačiais metais Nyderlandų karalienė Beatrix dirigentui įsegė Liūto riterio ordiną. 2010 m. R.Chailly pelnė Alexanderio Zemlinsky ir „Orphée d’Or Prix von Herbert von Karajan“ apdovanojimus. Įtakingi muzikos leidiniai jį daug kartų rinko Metų artistu.
Net šešiolika metų R.Chailly dirbo Amsterdamo „Concertgebouw“ orkestro vyriausiuoju dirigentu. Jis išgarsino šį kolektyvą Gustavo Mahlerio simfonijų interpretacijomis, įpratino griežti naująją muziką. G.Mahleris tapo ir vienu mėgstamiausių „Gewandhaus“ orkestro autorių, kai kolektyvui ėmė vadovauti R.Chailly. Šio kompozitoriaus Šeštąją simfoniją maestro interpretuos ir Vilniuje. Koncerte taip pat skambės Olivier Messiaeno „Et Exspecto Resurrectionem Mortuorum“.

Ketvirtadienį 18 val. Kongresų rūmuose Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro smuikų, altų, violončelių ir kontrabosų grupės kviečia į šventinį koncertą „Paliesiu keturias stygas“. Stygininkai, kurių instrumentų skambesį simfoniniame orkestre dažnai gožia pučiamieji ir mušamieji, šįkart galės pasijusti solistais. Koncerte pasirodys 56 muzikantai, skambės A.Vivaldi, G.F.Handelio, G.Gershwino ir kitų populiarių kompozitorių kūriniai.

Penktadienį 19 val. Kongresų rūmuose visus Ispanijos draugus Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kviečia į koncertą „Ispanija–Lietuva 20:20“. Į dirigento pultą šį kartą užkops Ispanijos Ekstremaduros orkestro meno vadovas Jesus Amigo. Taip pat pirmą kartą mūsų šalyje pasirodys gitaros virtuozas Pablo Sainzas Villegas. Koncertas, kuriame skambės lietuvių ir ispanų kompozitorių kūriniai, skirtas abiejų valstybių diplomatinių santykių dvidešimtmečiui paminėti.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su Kauno valstybiniu choru ir žinomais solistais Didžiąją savaitę prieš Šv. Velykas du kartus atliks didingąjį Džiuzepės Verdžio (Giuseppe Verdi) “Rekviem”, dar vadinamą “opera bažnyčioje”.

Trečiadienį Klaipėdos koncertų salėje, o penktadienį Vilniaus kongresų rūmuose Dž. Verdžio “Rekviem” partijas dainuos sopranas Sandra Janušaitė, Jovita Vaškevičiūtė, tenoras Vaidas Vyšniauskas (Klaipėdoje), rumunų tenoras Marianas Talaba (Vilniuje) ir rusų bosas Michailas Kazakovas. Kūrinį diriguos Gintaras Rinkevičius.

Didžiosios Savaitės, ypač Didžiojo Penktadienio, rimtis skirta susitelkimui ir apmąstymams laukiant Prisikėlimo slėpinio, todėl šiuo laikotarpiu dažnai atliekamas Dž. Verdžio “Rekviem”. Pasakojama, kad šį kūrinį kompozitorius parašė savo mirusio draugo atminimui ir sudėjo į jį visus draugystės prisiminimus.

Pusantros valandos trukmės kūrinys scenoje Klaipėdoje ir Vilniuje sutelks apie pusantro šimto atlikėjų, nors pasaulyje yra buvę koncertų atvirose erdvėse, kuriuose Dž. Verdžio “Rekviem” atliko keli tūkstančiai muzikų.

Kongresų rūmuose boso partiją dainuos pirmą kartą Vilniaus scenoje pasirodantis Maskvos Didžiojo teatro solistas Michailas Kazakovas, lyginamas net su didžiuoju Fiodoru Šaliapinu. Prieš dešimt metų debiutavęs Maskvos Didžiojo teatro scenoje, per trumpą laiką dainininkas tapo bene dažniausiai užsienio teatrų kviečiamu Rusijos atlikėju. Jo balsas skambėjo Naujojoje Izraelio operoje (Zacharijas), Monrealio “Place des Arts” (Greminas), Saksonijos valstybinėje operoje (Didysis inkvizitorius, Ramfis, Zacharijas), Montpeljė operoje (Raimondas), Lježo Karališkojoje operoje ir Kelno operoje (Ramfis) ir kt.

Ne mažiau įspūdingas M. Kazakovo koncertų sąrašas – bosas dainavo Amsterdamo “Concertgebouw” ir “Carre” teatre Olandijoje, Megaron koncertų salė Atėnuose, UNESCO salė Paryžiuje, Niujorko “Carnegie Hall”.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kvies klausytojus ir abi Šv. Velykų dienas – sekmadienį Šiaulių arenoje su orkestru koncertuos Rosita Čivilytė, Evelina Sašenko, Rafailas Karpis, Jeronimas Milius ir kt. Antrąją Velykų dieną koncerte “Psalmės in Rock” Kongresų rūmuose skambės roko atlikėjų atliekamos psalmės, koncertą ves vienuolis pranciškonas Arūnas Peškaitis.