Šį ketvirtadienį, gruodžio 16 dieną, papildomą tyrimą  dėl 2002–2004 m. tuometinės “Mažeikių naftos” (dabar – “Orlen Lietuva”) galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atliekanti Konkurencijos taryba skelbs savo nutarimą. “Veido” žiniomis, bendrovei turėtų būti skirta nemenka bauda.

Šis nutarimas užbaigs kelerius metus besitęsiančius teisinius ginčus. Priminsime, kad 2005 m. Konkurencijos taryba, atlikusi tyrimą, ar “Mažeikių naftos” veiksmai 2002–2004 m. galėjo turėti įtakos didesnėms degalų kainoms Lietuvoje negu kitose Baltijos valstybėse, pripažino, kad bendrovė pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Bendrovei buvo skirta 32 mln. Lt bauda, tačiau “Mažeikių nafta” tokį nutarimą apskundė teismui. 2008 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš dalies patenkino apeliacinį skundą ir grąžino bylą Konkurencijos tarybai, nurodydamas atlikti papildomą tyrimą. 2009 m. taryba tyrimą atnaujino.

“Mes atlikome papildomą tyrimą – buvo išklausyti ir išnagrinėti tiek “Orlen Lietuvos” atstovų paaiškinimai ir argumentai, tiek tyrimą atlikusių Konkurencijos tarybos pareigūnų išvados. Konkurencijos taryba dabar įvertins visus per tyrimą nustatytus faktus bei aplinkybes ir gruodžio 16 d. paskelbs savo nutarimą”, – tvirtino Konkurencijos tarybos atstovė Palmira Kvietkauskienė.

Koncerno “Orlen Lietuva” atstovas spaudai Jacekas Janas Komaras tikino, kad bauda 2005 m. skirta nepagrįstai. “Mes nemanome, kad pažeidinėjame teisės aktus, nes mūsų kainodaros metodika žinoma jau daug metų. Be to, nors ir turime dominuojančią poziciją, nedirbame uždaroje rinkoje. Mes negalime nustatyti kainų pagal savo norus, nes turime atsižvelgti į situaciją rinkoje. O tai reiškia, kad nepiktnaudžiaujame dominuojančia padėtimi”, – teigė J.J.Komaras, atsisakęs komentuoti, kokių veiksmų bendrovė imsis, jeigu Konkurencijos taryba skirs baudą.

Beje, 2005 m. “Mažeikių nafta” į valstybės biudžetą sumokėjo 32 mln. Lt baudą, bet vėliau šias lėšas susigrąžino.

Lenkijos kapitalo naftos bendrovė “Orlen Lietuva” ir valstybei priklausantys “Lietuvos geležinkeliai” teisme ginčijasi dėl seno arbitražo sprendimo įgyvendinimo ir geležinkelių savarankiškai atliktos pinigų užskaitos.

Ginčą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algirdas Auruškevičius BNS sakė, kad teismas dėl vykdomojo rašto išdavimo turėtų spręsti po dviejų savaičių – gruodžio 20 dieną.

“Lietuvos geležinkeliai” padarė įskaitymą, bet dabar vėl arbitraže yra priešieškinys, dėl įskaitymo jie toliau bylinėjasi. “Orlen Lietuva” teigia, kad geležinkeliai negalėjo atlikti įskaitymo vienašališkai”, – sakė teisėjas.

Anot A.Auruškevičiaus, arbitražas dėl lėšų užskaitos sprendimą turėtų priimti iki gruodžio 25 dienos.

Vilniaus apygardos teismo teisėjas nepasakė, dėl kokios lėšų sumos vyksta ginčas.

Arbitražas, kurio pagalba turi būti sprendžiami visi klausimai, kylantys dėl 1999 metų “Orlen Lietuvos” ir “Lietuvos geležinkelių” sutarties, iš geležinkelių pernai priteisė apie 64 mln. litų, o iš “Orlen Lietuvos” – apie 39 mln. litų.

Geležinkeliai teigia atlikę užskaitą, o skirtumą atskiru pavedimu pervedė “Orlen Lietuvai”.

Šiemet “Lietuvos geležinkelių” generalinio direktoriaus pavaduotojas Albertas Šimėnas žurnalistams sakė, kad “Orlen Lietuva” kreipėsi į teismą ir pareikalavo išieškoti visą priteistą sumą – daugiau kaip 60 mln. litų.

100 proc. “Lietuvos geležinkelių” akcijų priklauso valstybei, o “Orlen Lietuva” – Lenkijos koncernui “PKN Orlen”.

+370 5 2058518 begin_of_the_skype_highlighting              +370 5 2058518

Valstybės valdomos bendrovės “Klaipėdos nafta” ir didžiausios jos klientės – Lietuvos naftos bendrovės “Orlen Lietuva” – bendradarbiavimo sutarties sąlygos gali būti peržiūrėtos iki šių metų pabaigos, trečiadienį rašo “Verslo žinios”.

“Orlen Lietuva” yra pažeidusi šią sutartį, mes tariamės su teisininkais, kaip toliau elgtis. Jie nukreipė krovinius, kuriuos turėjo kreipti per mus, į kitą terminalą, ir to kiekio mes negavome. Ir dabar yra šiokių tokių sutrikimų”, – teigė “Klaipėdos naftos” generalinis direktorius Rokas Masiulis.

“Orlen Lietuva” prieš keletą mėnesių dalį naftos produktų nukreipė per koncerno “Achemos grupė” valdomą bendrovę Krovinių terminalas. Dėl kitų metų, anot R.Masiulio, bendrovė turi pozityvių signalų, kad Mažeikių įmonė nemažins kiekių.

Daugiau kaip 50 proc. visos “Klaipėdos naftos” krovinių apyvartos sudaro “Orlen Lietuvos” eksportas. Šiai įmonei pagal ilgalaikę sutartį vis dar taikomi gerokai palankesni krovos įkainiai nei kitiems klientams.

“Klaipėdos nafta”, ypač žiemos metu, viršija pagal projektą numatytą pajėgumą. Šiemet paskelbtas konkursas projektuoti dvi talpyklas po 32 tūkst. kol kas yra sustabdytas.

“Konkursą sustabdėme ne todėl, kad jis nereikalingas, bet kad pasikeitus įmonės vadovybei ramiai įvertintume padėtį, ar tas projektas tikrai reikalingas. Kuo daugiau turi talpyklų, tuo su didesniu klientų skaičiumi gali dirbti, nes dauguma nori, kad jų produktai būtų saugomi atskirose talpyklose”, – sakė R.Masiulis.

Bendrovė taip pat svarsto, ar tikslinga būtų investuoti į dviejų kelių estakadą, kuri reguliuotų krovos tempus žiemą, kai yra atvežamas sustingęs mazutas ir vakuuminis gazolis ir dėl to krova gerokai lėtėja.

Žiemą, kai kiekiai ir krovos įkainiai būna didesni, estakada leistų dirbti dvigubai greičiau, tačiau, anot R.Masiulio, prieš imantis šio, didelių investicijų pareikalausiančio projekto, reikėtų gerai žinoti, ar bus produktų pasiūla.

Šiuo metu “Klaipėdos nafta” dirba su keturiomis pagrindinėmis klientėmis – įmonėmis “Orlen Lietuva”, “Somitekno”, “Transchema” ir “Gazprom”.

Kijevui ketinant apmokestinti į šalį importuojamus naftos produktus, Lietuvos eksportuotojai, pirmiausia Lenkijos naftos koncerno “Orlen” valdoma naftos bendrovė “Orlen Lietuva” pajustų tiesioginę muito įtaką.

“Sprendimas apmokestinti į šalį įvežamus naftos produktus diskriminuotų importuotojus. Be to, labai apsunkintų sąlygas prekiauti Ukrainoje aukščiausios kokybės produktais, kurie, beje, pačioje šalyje yra negaminami. Sumokėjus muito mokestį, jie tiesiog taptų nekonkurencingi”, – portalui eVersus sakė “Orlen Lietuvos” viešųjų ryšių direktorė Aurelija Trakšelienė.

Naftos produktai Lietuvos eksporte į Ukrainą užima pirmą vietą. “Orlen Lietuva” benzino paklausą šioje šalyje lemia aukšta jo kokybė.

Pasak A.Trakšelienės, muitai negaliotų Baltarusijai, Rusijai ir Kazachstanui, nes jos su ukrainiečiais yra sudariusios tiesiogines prekybos sutartis.

Jeigu Ukraina nuo 2011 metų įves muitą naftos produktams, rinkoje bus sukurtos nevienodos konkurencijos sąlygos, o tam prieštarauja Pasaulio prekybos organizacija.

Muitas gali siekti 120 eurų už toną. Tokį pasiūlymą šios šalies kuro ir energetikos ministras Jurijus Boiko pateikė Vyriausybei.

Kaip potencialūs Lietuvos naftos perdirbimo bendrovės “Orlen Lietuva” pirkėjai minimi rusai, anot analitikų, už kompleksą nesumokės “normalios” kainos.

“Akcininke “PKN Orlen” savo verkšlenimu nuolat parodo, kad padėtis yra nepalanki, todėl sunku tikėtis, kad šiandien kas nors jai sumokės normalią kainą. Juolab kad sandorių kainos dar žemos, nes rinkos taip pat netrykšta optimizmu”, – žurnalui “Versus” teigė neoficialūs šaltiniai.

Šaltiniai tikina, kad potencialūs pirkėjai iš Rusijos jau turi ir galimų kandidatų į naftos perdirbimo įmonės vadovo postą sąrašą. Vienas jų jau kelis kartus skambino iš Rusijos ir domėjosi gyvenimo sąlygomis Lietuvoje.

Investicijų bankininkai tvirtina, kad nėra daug šalių, kurioms būtų įdomi naftos perdirbimo įmonė Mažeikiuose. O tiems, kam ji įdomi, ją jau pažįsta nuo galvos iki kojų. Todėl jiems šis pardavimo procesas tėra tik formalumas.

“Bendrovės pardavimas vyks labai konfidencialiai. Informacija apie jį į viešumą išplauks tik tada, kai potencialus investuotojas pateiks savo konkrečius pasiūlymus ir pradės važinėti į susitikimus su bendrovės vadovais Mažeikiuose”, – tikino “Versus” šaltiniai.

Pačioje “Orlen Lietuvoje” atleidžiami darbuotojai. Bendrovė savo leidžiamame savaitraštyje “Fakelas” nurodė, kad nuo metų pradžios darbuotojų skaičiaus optimizavimas leido 7,6 mln. JAV dolerių sumažinti pastoviąsias veiklos sąnaudas ir darbo užmokesčio išlaidas.

“Tai, kad įmonė parduodama, Mažeikiuose abejojančiųjų nėra, nes pastaruoju metu aktyviai vyksta jos “pudravimas”: darbuotojai atleidžiami, taupoma techninei priežiūrai, o lenkai nieko neinvestuoja”, – “Versus” sakė buvęs “Orlen Lietuvos” darbuotojas.

Jis atkreipė dėmesį į tai, kad kapitaliniai remontai gamykloje anksčiau vykdavo kas dvejus metus. Kai Mažeikių gamyklą valdė “Jukos”, šie darbai buvo pratęsti iki ketverių metų. Todėl jie vyko 2003 metais ir paskutinysis – 2007 metais.

"Veido" archyvas

Per pirmąjį šių metų pusmetį “Orlen Lietuva” patyrė 114,7 mln. Lt nuostolių

Įvertinusiems pastarųjų ketverių metų rezultatus lenkams lieka daryti išvadą, kad Mažeikių naftos gamykla – itin nesėkmingas pirkinys.

Šiandien galima konstatuoti, kad “PKN Orlen” koncerno atėjimas į Lietuvą 2006-aisiais jau nuo pat pradžių klostėsi keistai. Dar nespėjus užbaigti sandorio dėl “Mažeikių naftos” gamyklos įsigijimo, “Transneft” nutraukė naftos tiekimą “Družbos” vamzdynu, tą pačią vasarą gamyklą nusiaubė gaisras.

Ilgainiui lenkamas teko susitaikyti su didesnėmis naftos žaliavos transportavimo išlaidomis ir investuoti milžiniškas sumas, kad gamykla bent jau pradėtų veikti. Lyg to nepakaktų, 2008 m. valstybės valdomi “Lietuvos geležinkeliai” išardė 19 km geležinkelio atkarpą nuo Mažeikių iki Latvijos sienos, taip priversdami lenkus arba daugiau mokėti už naftos produktų transportavimą iki Latvijos uostų aplinkkeliais, arba rinktis brangesnį eksportą per Lietuvoje esančius terminalus.

Dar vėliau Lietuvos vyriausybė griežtai atsisakė parduoti “Klaipėdos naftos” terminalą, o šiemet, skatindama konkurenciją didmeninėje rinkoje, sušvelnino naftos produktų importo į Lietuvą bei atsargų sandėliavimo sąlygas (už šalies ribų leista laikyti 30 proc. privalomų degalų atsargų). Ir tai dar ne viskas: traukiantis ekonomikai ir griežtėjant aplinkosaugos reikalavimams, regione drastiškai krito naftos produktų vartojimas (2009 m. Baltijos šalyse jis sumenko 22 proc.).

Visi šie veiksniai turėjo ypač neigiamos įtakos Lenkijos “Orlen” ir “Orlen Lietuva” (taip po įsigijimo buvo pervadinta “Mažeikių nafta”) finansiniams rodikliams (2009 m. bendrovės nuostoliai sudarė 34,4 mln. JAV dolerių). Nenuostabu, kad “Orlen Lietuva” neliko skolinga Lietuvai: benzinas Lietuvoje parduodamas brangiau nei Latvijoje bei Estijoje. Vis dėlto galutinai santykiai su “PKN Orlen” pašlijo paaiškėjus, kad Lenkijos valstybės iždo ministerija (valdanti 27 proc. “PKN Orlen” akcijų) be konsultacijų su Lietuva leido parduoti gamyklą Mažeikiuose.

Kokie buvo lenkų tikslai

Lietuvos ir Lenkijos valstybės vadovams, Lietuvos premjerui, energetikos ministrui ir pačiam ir “PKN Orlen” vadovui atkakliai tvirtinant, kad ketinimai parduoti “Orlen Lietuva” naftos perdirbimo gamyklą tėra gandai ar spekuliacijos, galima pasvarstyti, ar jie turi pagrindą. Kitaip tariant, ar galima “PKN Orlen” svarstymus dėl gamyklos akcijų pardavimo laikyti rimtais planais, ar tai tik būdas paspausti Lietuvos vyriausybę, kad ši padėtų spręsti bendrovės logistikos problemas. Jei vis dėlto tai rimta – kas ir kokia forma galėtų išpirkti “Orlen Lietuva” akcijas?

Šiame kontekste būtina prisiminti, kokiomis aplinkybėmis 2006 m. “PKN Orlen” įsigijo Mažeikiuose esančią gamyklą, kokius planus su šiuo sandoriu siejo ir kaip juos pavyko įgyvendinti. Vienas svarbiausių lenkų argumentų prieš ketverius metus buvo apsaugoti “PKN Orlen” naftos perdirbimo gamyklas Lenkijoje nuo konkurencijos su Rusijos naftos produktais (kuri, savaime suprantama, būtų paaštrėjusi, jei gamyklą Mažeikiuose būtų įsigijusi Rusijos bendrovė).

Ekonominiai veiksniai tuomet taip pat buvo palankūs – ekonomika augo, benzino suvartojimas didėjo. Pajamos iš naftos perdirbimo buvo gausios ir dėl tuomet palyginti didelės perdirbimo maržos (2005 m. “Mažeikių naftos” uždirbtas konsoliduotas grynasis pelnas siekė 319,5 mln. JAV dolerių). Negalima atmesti ir to, kad į Lietuvą atėjusi Lenkijos vyriausybės iš dalies kontroliuojama bendrovė greičiausiai tikėjosi atrasti raktą ir į vietos politikų širdis, – žinant Lietuvos siekius turėti elektros jungtį per Lenkiją į Vakarus, pasistatyti naują atominę elektrinę, greičiausiai tikėtasi vienokiu ar kitokiu būdu įsigyti “Klaipėdos naftą”, išlaikyti monopolį didmeninėje degalų platinimo rinkoje.

Deja, “PKN Orlen” planams nebuvo lemta išsipildyti. Baltijos šalyse “PKN Orlen” prekyba smuko ypač smarkiai, o į pelningesnes rinkas (Bulgarijoje, Rumunijoje, Nyderlanduose, Italijoje ir pan.) “Lukoil”, TNK BP ir kitos Rusijos bendrovės įžengė ir be gamyklos Mažeikiuose. Tiesa, Lenkijos naftos koncerno “Lotos Partner” vieno iš vadovų A.Szczesniako nuomone, dėl “PKN Orlen” nesėkmių kalta ne Lietuvos vyriausybė, o bendrovės valdymo modelis bei tradicijos, kai tik 27 proc. akcijų turinti Lenkijos vyriausybė bando daryti įtaką taktinio lygmens sprendimams.

Kaip teigia Vokietijos energetikos ekspertas J.Doetschas, Europos naftos perdirbimo rinka jau kurį laiką išgyvena struktūrinius pokyčius – mažėjant perdirbimo maržoms, drastiškai mažėja pelnai. Dėl to kai kurios “Shell”, “Total”, “ConocoPhilips” kontroliuojamos naftos perdirbimo įmonės yra priverstos persitvarkyti į mokymo centrus, rezervinius pajėgumus ar apskritai užsidaryti. Kitaip tariant, iš itin pelningų įmonių joms kyla reali grėsmė tapti nuostolingomis.

Priežastis paprasta – perdirbimo pajėgumų šiandien yra per daug, palyginti su suvartojamų naftos produktų kiekiu (Europoje šiuo metu įmanoma perdirbti net 7 mln. barelių per dieną daugiau naftos, nei jos suvartojama). Taigi vieši svarstymai apie gamyklos Mažeikiuose ateitį vis dėlto turbūt nėra vien blefas. Ypač turint galvoje tai, kad panašiai aptarinėjama ir kitos, Čekijoje esančios ir “PKN Orlen” valdomos gamyklos “Unipetrol” likimas.

Trys alternatyvos

Iš esmės “PKN Orlen” šiandien turi tris galimybes: pasikviesti vieną ar keletą partnerių, tam tikromis sąlygomis perleisdami jiems dalį “Orlen Lietuva” akcijų, parduoti visą įmonę, susitaikydami su milijardiniais nuostoliais, arba nedaryti nieko, tikėdamiesi, kad padėtis ateityje pasikeis (beje, net be Lietuvos paramos teoriškai ji gali pagerėti jau greitai – pavyzdžiui, nutiesus ir pradėjus eksploatuoti Odesos–Brodų–Plocko naftotiekį).

Šiame kontekste labiausiai tikėtinas dalies “Orlen Lietuva” akcijų pardavimas partneriams, galintiems sumažinti naftos tiekimo į Mažeikius sąnaudas. Taip visiškai nepasitraukdama iš Baltijos valstybių “PKN Orlen” užsitikrintų tiekimą palankiomis sąlygomis (t.y. vamzdynais ar už mažesnę kainą) ir bent keleriems metams išspręstų bendrovės konkurencingumo problemą. Pardavus dalį akcijų galbūt pavyktų sumažinti ir daugiau nei 3 mlrd. dolerių viršijančią koncerno skolą.

Jeigu vis dėlto “PKN Orlen” nuspręstų pasitraukti, “Orlen Lietuva” akcijas greičiausiai tektų išmainyti, o ne parduoti. Pavyzdžiui, už “Orlen Lietuva” akcijas lenkai iš Rusijos bendrovės “Surgutneftegaz” galėtų tikėtis gauti 21,2 proc.

Vengrijos naftos bendrovės MOL akcijų, kurios sustiprintų “PKN Orlen” pozicijas Vidurio Europoje. Kremliaus proteguojama “Surgutneftegaz” MOL akcijų 2009 m. įsigijo greičiausiai siekdama daryti įtaką “Nabucco” dujotiekiui (MOL – vienas dujotiekio statybos partnerių). Tačiau Vengrijoje ji buvo sutikta ypač nesvetingai ir turbūt sutiktų minėtas akcijas iškeisti į “Orlen Lietuva” dalį.

Visų “Orlen Lietuva” akcijų pardavimas šiandien atrodo mažai tikėtinas: net ir ant pinigų maišo sėdinti “Surgutneftegaz” nesutiks mokėti tiek, kiek už “Mažeikių naftos” akcijas sumokėjo (2,4 mlrd. dolerių) ir paskui dar į modernizaciją investavo (3,7 mlrd. dolerių) “PKN Orlen” (už 45 proc. panašaus pajėgumo naftos perdirbimo įmonės Olandijoje akcijų “Lukoil” 2009 m. sumokėjo “tik” 725 mln. dolerių).

Aišku, kalbėdami apie “PKN Orlen” intencijas parduoti gamyklą negalime pamiršti ir pirkėjų noro arba nenoro ją įsigyti. Yra pagrindo teigti, kad Vakarų naftos bendrovėms Mažeikių įmonė neįdomi. Šiandien Vakarų naftos bendrovės sprendžia klausimą, ką daryti su jau turimomis naftos perdirbimo gamyklomis, o ne kur įsigyti naujų (nuo 2009 m. 29 iš 132 Europoje veikiančių naftos perdirbimo įmonių veikė nuostolingai, jų savininkai svarstė pardavimo galimybes). Todėl vakariečiai turbūt yra labiau suinteresuoti gamyklos “Orlen Lietuva” uždarymu, o ne jos problemų sprendimu.

Išspręsti “Orlen Lietuva” logistikos problemas galėtų padėti “Achemos” grupė, užimanti tvirtas pozicijas Klaipėdos uoste (t.y. galinti pabandyti sukurti alternatyvą “Klaipėdos naftos” eksporto terminalui) ir tikrai ar tariamai besidominti galimybe perpirkti dalį “Orlen Lietuva” akcijų. Tačiau naftos žaliavą šiuo atveju tiektų vis tiek Rusijos bendrovės – tik jos gali rasti būdą, kaip užtikrinti nenutrūkstamą pigesnį žaliavos tiekimą į Mažeikius, kaip pagaliau “suremontuoti” “Družbos” vamzdyną ir pan. Todėl Rusijos kompanijų sugrįžimas į Mažeikius (su “Achemos” grupe ar be jos) ir yra labiausiai tikėtinas.

Ką domintų gamykla Mažeikiuose

Dėmesį reikėtų atkreipti į dar keletą svarbių aspektų. Pirma, gamyklos Mažeikiuose įsigijimas idealiai atitinka Rusijos vicepremjero I.Sečino (atsakingo už energetiką) svajonę: “Visa Rusijoje išgaunama nafta turi būti perdirbama arba Rusijoje, arba Rusijos bendrovių kontroliuojamose naftos perdirbimo įmonėse”.

Ir antra – smunkant naftos perdirbimo įmonių pelningumui ir vertei, ilgalaikius planus puoselėjančiai Rusijai šiandien kaip tik geras laikas “apsipirkti”. Šiame kontekste kalbos apie Rusijos valdžios spaudimą Lenkijos vyriausybei kuo greičiau perleisti “Orlen Lietuva” akcijas vienai iš Rusijos bendrovių (antraip grasinant užsukti iš Rusijos į Lenkiją vedantį dujotiekį ir pan.) tikrai neatrodo iš piršto laužtos.

Kita vertus, atrodo, kad gamyklos Mažeikiuose su importo terminalu Būtingėje nelabai nori didžioji dalis Rusijos įmonių. Pavyzdžiui, “Lukoil” atstovų teigimu, įsigijus naftos perdirbimo įmonių Olandijoje bei Italijoje akcijų, Mažeikiai jų nebedomina.

Vis dėlto, daugelio analitikų nuomone, jei Kremliuje būtų priimtas politinis sprendimas sutvirtinti pozicijas Baltijos šalių energetikos sektoriuje, gamyklą greičiausiai nupirktų I.Sečino favoritė “Surgutneftegaz”.

O kol to nėra, realiausias “PKN Orlen” partneris Mažeikiuose yra bendrovė TNK BP. Atrodo, kad ir “PKN Orlen”, ir TNK BP yra suinteresuotos valdyti gamyklą bendrai. Šie planai galėtų realizuotis, jei kuri nors Lietuvos įmonė (pavyzdžiui, “Achemos” grupė) taptų trečiuoju partneriu, sprendžiančiu naftos produktų eksporto per Klaipėdos uostą problemą.

Kaip jau buvo skelbta, šio mėnesio pradžioje Lenkijos naftos koncerno “PKN Orlen” pasamdė tarptautinį investicijų banką “Nomura”, kuris turėtų įvertinti “Orlen Lietuvos” optimizavimo galimybes.

Lenkų spauda jau visą mėnesį rašo, kad šis bankas pasamdytas tam, kad surastų geriausią Mažeikiuose įsikūrusios naftos gamyklos pardavimo variantą. Tarp realių naftos įmonės pirkėjų įvardijami vien tik Rusijos koncernai „Rosneft“, „Surgutneft“ ir kt.

Rusijos naftos koncernas “Lukoil”, laikytas vienu iš favoritų perimant Lenkijos kompanijos “PKN Orlen” aktyvus Lietuvoje, lenkų dienraščiui “Dziennik Gazeta Prawna” oficialiai paneigė norįs investuoti į bendrovę “Orlen Lietuva”.

Taip pat kol kas nėra patikimų duomenų, jog “PKN Orlen Lietuva” galėtų įsigyti Lietuvos kapitalas. Kaip skelbė žiniasklaida, turtingiausiu Lietuvoje laikomas Bronislovas Lubys – galimas naftos perdirbimo įmonės Mažeikiuose pirkėjas. Teigiama, kad koncerno “Achemos grupė” savininkas Maskvoje ieško partnerių, su kuriais kartu galėtų įsigyti “PKN Orlen Lietuva” naftos perdirbimo gamyklos akcijas.

Lietuvos valdžia neturi jokios įtakos pasirinkti “PKN Orlen Lietuva” pirkėją. Primename, kad kai Mažeikių įmonę valdė amerikiečių „Williams“, pastaroji gamyklą vis tiek pardavė Rusijos koncernui „Jukos“, nors Lietuvos vyriausybei ir priklausė 10 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų. Analitikai teigia, kad naujieji Mažeikių bendrovės savininkai vis tiek bus rusai, tai tik laiko klausimas. Dabar “PKN Orlen” valdo 100 proc. “Orlen Lietuvos” akcijų.

“Orlen Lietuvos” generalinis direktorius Ireneuszas Fąfara vakar po susitikimo su Lietuvos vyriausybės atstovais patvirtino, kad bankas pasamdytas tam, kad įvertintų veiklos optimizavimo galimybes visais aspektais, ir kad tai nėra nukreipta būtent į pardavimą. Tačiau vakar išplatintame “Orlen Lietuvos” pranešime spaudai teigiama, kad “Nomura” turės įvertinti visus galimus “Orlen Lietuvos” ateities scenarijus – tarp jų neatmetama ir visų “Orlen Lietuvos” akcijų pardavimo galimybė. “Galiu patvirtinti, kad šiuo metu pirmenybė neteikiama nė vienam iš scenarijų”,- pranešime teigė I.Fąfara.

“Mažeikių naftos” pirkimas už beveik 2,4 milijardo dolerių buvo didžiausia investicija užsienyje Lenkijos kompanijų istorijoje. Bendra Lenkijos koncerno investicijų į Mažeikių įmonę nuo 2006 metų suma sudaro 3,7 milijardo dolerių. Jo vadovybės atstovai kelis mėnesius neoficialiai pripažindavo, kad “Orlen Lietuva” pardavimo variantas svarstomas. Jie tikėjosi, jog spaudimas per žiniasklaidą privers Lietuvos vyriausybę galų gale pradėti bendradarbiauti su bendrove, kad ji vėl galėtų dirbti rentabiliai, pažymi “Rzeczpospolita”. Ekspertų vertinimu, geriausiu atveju už Mažeikių akcijas lenkai šiuo metu galėtų gauti tik pusę už šią įmonę sumokėtos sumos.

Koncernas “PKN Orlen” norėjo perimti Lietuvos terminalo “Klaipėdos nafta” kontrolę, tačiau Lietuvos valdžia lenkams šios krovos įmonės akcijų nepardavė. Energetikos ministro A.Sekmoko teigimu, “Orlen Lietuvai” ir valstybės valdomai bendrovei “Klaipėdos naftai” būtina “diversifikuotis, kad nebūtų tiesioginės priklausomybės”.

“Orlen Lietuva” galėtų krauti per kitus terminalus, lygiai taip pat “Klaipėdos naftai” būtų svarbūs ir kiti klientai. Toks diversifikavimas leistų objektyviai nustatyti rinkos tarifus, nes šiuo metu, kai yra didelė tiesioginė priklausomybė, apibrėžti tikslius tarifus yra sunku”, – teigė A.Sekmokas. “Orlen Lietuva” siekia išsiderėti iš “Klaipėdos naftos” 40 proc. mažesnius tarifus.

„Orlen Lietuva“ savininkų Lenkijos bendrovės „PKN Orlen“ netenkina Vyriausybės nenoras spręsti klausimo dėl porą metų nesutaisomo geležinkelio ruožo Mažeikiai-Rengė Latvijoje, kad naftos produktus būtų galima gabenti per Latvijos uostus. „Orlen“ atstovai taip pat kritikuoja liepos 15 d. Lietuvos energetikos ministerijos duotą sutikimą leisti laikyti už šalies ribų net 30 procentų privalomų degalų atsargų. Šis sprendimas, anot lenkų, labai skaudžiai atsiliepia koncernui, tačiau yra gera žinia Lietuvos vartotojams – degalai nuo kitų metų mažmeninėje rinkoje dėl to turėtų atpigti apie 7 ct. už litrą.

Dienraštis „Lietuvos rytas“ svarsto visas Mažeikių naftos perdirbimo įmonės ateities galimybes:

Parduoda, dar tiktai galvoja tai padaryti ar visai neplanuoja parduoti. „Šiuo metu pirmenybė neteikiama nei vienam iš scenarijų“, – teigė I. Fąnfara.

Tuo tarpu premjeras A. Kubilius kalbėjo, kad koncernas „PKN Orlen“ privalo paisyti ir Lietuvos įmonių – „Klaipėdos naftos“ ir „Lietuvos geležinkelių“ interesų. Ministras A. Sekmokas pridūrė, kad „Klaipėdos nafta“ ir „Orlen Lietuva“ turi susitarti pačios, o Vyriausybė neketina kištis į šių įmonių derybas“. Dienraštis daro išvadą, kad Mažeikių gamyklos likimas šiandien yra neaiškus.

Verslo laikraštis „Verslo žinios“ mato tik dvi Mažeikių naftos gamyklos ateities perspektyvas:

„Arba optimizuos, arba – „ant prekystalio“ – tokia šios dienos šio laikraščio publikacijos antraštė. Kol kas oficialūs asmenys bando tvirtinti, kad Mažeikių naftos gamykla neparduodama. Tačiau vis dėlto įmonė yra, jeigu ne „ant prekystalio“, tai šalia jo.

„Logistika yra svarbiausias veiksnys siekiant pagerinti „Orlen Lietuvos“ pelningumą. Lenkų atstovų žodžiais, jau trejus su puse metų nebuvo priimtas nė vienas lenkų bendrovei naudingas sprendimas. Vietoje jų sulaukta daugybė nenaudingų, didžiausios Lietuvoje bendrovės rentabilumą mažinančių sprendimų”.

Ministro A. Sekmoko teigimu, nors Mažeikių gamyklą ir “Klaipėdos naftą” sieja strateginė partnerystė, abiems įmonėms yra naudinga išvengti tiesioginės priklausomybės. “Toks išskaidymas leistų objektyviai nustatyti, kokie yra tarifai”, – teigė energetikos ministras.

Naujienų agentūra BNS praneša:

„Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako gavusi Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio patvirtinimą, kad kol kas apie naftos perdirbimo bendrovės Mažeikiuose pardavimą nekalbama. Prezidentė pareiškė, kad spekuliacijas gali skleisti suinteresuotos pusės, kurios norėtų įmonę “Orlen Lietuva” nusipirkti pigiau.

Prezidentė pabrėžė, kad šiuo metu bendrovės rinkos kaina yra perpus mažesnė nei ta, kurią sumokėjo Lenkijos naftos koncernas “PKN Orlen”. “Nemanyčiau, kad kažkas galvodamas nors kažkiek apie verslą parduotų 50 proc. pigiau negu pats mokėjo”, – sakė prezidentė.

Paklausta, ar politiškai įmonės pardavimas būtų svarbus, D.Grybauskaitė atsakė: “Politiškai mes jau buvome pardavę ir amerikiečiams, rusams, dabar lenkams. Manau, kad politiškai, turint galvoje, kad įsipareigojimai, kuriuos bet kuris pirkėjas įgis, buvo nustatyti “Williams” pardavimo laikotarpiu iki 2024 metų – mes tai turime pirmiausia turėti galvoje”.

Dienraščio„Respublika“ nuomone, „PKN Orlen“ kaunasi dėl pelno Lietuvos sąskaita:

„Skirtingai nei premjero žmonės, Lenkijos koncernui atstovaujantis I. Fąfara neslėpė, dėl ko vakar buvo susitikęs su A. Kubiliumi ir kitais valdžios atstovais. Anot jo, kalbėta apie Mažeikių įmonėje perdirbamos naftos krovos tarifus, dėl kurių jau ilgą laiką deramasi su valstybei priklausančia „Klaipėdos nafta“.

Per pastaruosius penkerius metus lenkams priklausanti gamykla už krovą mokėjo po 13,62 Lt už toną, o dabar paprašė tarifą sumažinti iki 8 Lt už toną. Sutartis tarp abiejų įmonių buvo pasirašyta dar 2002 metais, ji automatiškai turėtų būti pratęsiama iki 2024 m., pakoreguojant tarifus. Pagal sutartį, prie seno tarifo įkainio turi būti pridedama pusė pernykštės infliacijos, bet ne daugiau kaip 5 proc. Pernai Lietuvoje užfiksuota 1,3 proc. infliacija, todėl krovos kaina turėjo padidėti 0,65 proc. – iki maždaug 13,7 Lt. Tačiau šįkart „Orlen Lietuva“ nutarė laikytis savo. Lenkų siekis buvo aiškus – bet kokia kaina padidinti savo pelningumą. Todėl derybos ir buvo nutrauktos pačiu šiurkščiausiu būdu. Anksčiau „Klaipėdos naftos“ vadovas Rokas Masiulis yra pareiškęs, kad lietuviai nenusileis derėdamiesi dėl krovos įkainių.

Interneto portalas „Delfi“ skelbia, jog reikia suvokti, kad Europoje į Mažeikių įmonę panašių bendrovių yra daug:

Anot prezidentės D. Grybauskaitės, yra objektyvios priežastys, kodėl įmonei „Orlen Lietuva“ nėra lengva būti pelninga. Valstybės vadovė pabrėžė, jog šalies ekonomikai Mažeikių įmonė („Orlen Lietuva“) nėra gyvybiškai svarbi.

„Ekonomikai tai nėra strateginė įmonė. Kas įvežtų kurą, sumokėtų tą patį pridėtinės vertės mokestį (PVM) į Lietuvos biudžetą. Ji strategiška tik tam miestui tiek, kiek ji įdarbina mūsų žmonių, Lietuvos piliečių, ir tiek, kiek tie piliečiai sumoka į biudžetą. Tokia ir įtaka ekonomikai“, – sakė D. Grybauskaitė.

Priminsime, kad Mažeikių gamykloje šiuo metu dirba mažiau nei 3 tūkst. darbuotojų.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako gavusi Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio (Bronislavo Komorovskio) patvirtinimą, kad kol kas apie naftos perdirbimo gamyklos Mažeikiuose pardavimą nėra kalbama.

Prezidentė trečiadienį pareiškė, kad spekuliacijas gali skleisti suinteresuotos pusės, kurios norėtų įmonę “Orlen Lietuva” nusipirkti pigiau.

“Apie pardavimą kol kas nėra kalbos. Tai patvirtino man ir prezidentas. Spekuliacijos, aišku, yra įvairios. Ir jos turbūt ateina iš suinteresuotų pusių, nes gal kas nors ir norėtų nusipirkti pigiau”, – žurnalistams sakė D.Grybauskaitė.

Prezidentė pažymėjo, kad šiuo metu bendrovės rinkos kaina yra perpus mažesnė nei ta, kurią sumokėjo Lenkijos naftos koncernas “PKN Orlen”. Anot D.Grybauskaitės, problemos dėl įmonės pelningumo yra objektyvios.

Premjeras Andrius Kubilius pirmadienį gandais pavadino vis dažnesnius pranešimus apie galimą Lenkijos koncerno valdomos naftos perdirbimo bendrovės Mažeikiuose pardavimą.

Pirmąją darbo dieną po atostogų ministras pirmininkas sakė, kad komentarų vertų realių faktų apie įmonės “Orlen Lietuva” pardavimą nėra. Energetikos ministras teigė informacijos paprašęs iš Lenkijos ambasadoriaus Vilniuje.

“Pusantrų ar beveik dvejus metus girdžiu panašius gandus, informacijas, bet nematau jokių realių faktų, kuriuos reikėtų komentuoti. O į gandus mes nereaguojame”, – žurnalistams po Vyriausybės posėdžio sakė A.Kubilius.

“Pastoviai girdime tariamas naujienas, kad derasi ar jau susitarė, ar parduoda. Dar kovo mėnesį lankydamasis Maskvoje, susitikdamas su premjeru Vladimiru Putinu, girdėjau kad jau sutarties projektas yra. Kol nėra realių faktų, mes neturime, ką komentuoti”, – sakė premjeras.

A.Kubilius atsisakė komentuoti, ar “Orlen Lietuva” pardavimas galėtų būtų grėsmė Lietuvai: “Kai bus kokios nors konkrečios žinios, tada svarstysime ir komentuosime. Dabar tikrai neturiu ką komentuoti”.

Ministras pirmininkas teigė, kad esantys gandai “neskatina” imtis papildomų veiksmų spręsti logistikos problemas, kuriomis garsiai skundžiasi Lenkija.

“Tai, kad Lenkijos pusė nesugeba paneigti gandų apie tai, kad planuoja parduoti Mažeikių naftos akcijas, nesuteikia mums papildomų paskatų ieškoti kokių nors papildomų būdų spręsti logistikos problemas”, – sakė A.Kubilius.

Energetikos ministras Arvydas Sekmokas taip pat tikino, kad oficialios informacijos apie naftos perdirbimo gamyklos pardavimą nėra. Jis teigia paprašęs tokių duomenų iš Lenkijos ambasadoriaus.

“Jokių oficialių duomenų apie pardavimą. (…) Turime informaciją tik iš žiniasklaidos ir kartu paprašiau Lenkijos ambasadorių, kad oficialios institucijos Lenkijos – būtų malonu, jeigu pateiktų informaciją apie realius planus”, – žurnalistams sakė A.Sekmokas.

Viešojoje erdvėje apie “Orlen Lietuva” pardavimą dar aktyviau imta diskutuoti po to, kai Lenkijos naftos koncernas “PKN Orlen” pasamdė tarptautinį investicijų banką “Nomura” pateikti išvadas dėl galimo gamyklos pardavimo.

Daugumos apžvalgininkų teigimu, potencialiais “Orlen Lietuvos” pirkėjais galėtų būti Rusijos naftos bendrovės.

Anot A.Sekmoko, “patarėjo pardavimui pasamdymas dar nereiškia paties pardavimo”.

“Pardavimas visada galėjo būti ir nepasamdžius konsultanto. Jokių esminių pokyčių šiandien aš negaliu pasakyti, kad mes matome, jokios oficialios informacijos mes neturime. Situacija niekuo nesikeičia daugiau kaip pusę metų”, – tikino ministras.

A.Sekmokas sako, kad naftos perdirbimo bendrovės vadovai nedarė spaudimo, jog Lietuva parduotų valstybės valdomą bendrovę “Klaipėdos nafta”.

“Buvau susitikęs su “Orlen Lietuva” direktoriumi, ir jokio tiesioginio spaudimo dėl “Klaipėdos naftos” nemačiau. Iš tikrųjų aš manau, kad abi įmonės yra ekonomiškai susijusios – naftos produktų krova per “Klaipėdos naftą”. O “Klaipėdos nafta” yra strategiškai svarbi Lietuvai įmonė, ir ji neplanuojama parduoti”, – sakė ministras.

“PKN Orlen” įsigijo “Orlen Lietuvą” (tuometinę “Mažeikių naftą”) iš Rusijos “Jukos” ir Lietuvos Vyriausybės 2006 metais. Sandorį kaip būdą sumažinti regiono energetinę priklausomybę nuo Rusijos parėmė ir Lietuvos, ir Lenkijos vyriausybės.

Lenkijos naftos koncernas “PKN Orlen” pasamdė tarptautinį investicijų banką “Nomura”, kuris turės parengti išvadas dėl galimo “Orlen Lietuvos” pardavimo bei surinkti pirminius potencialių pirkėjų pasiūlymus.

“PKN Orlen” gali parduoti dalį arba visas “Orlen Lietuvos akcijas, Lenkijos žiniasklaidai pareiškė “PKN Orlen” vadovas Jacekas Krawiecas (Jacekas Kraviecas), pranešama finansų institucijų “KBC Securities” ir “Raiffeisen” parengtose pirmadienio naujienų apžvalgose.

“KBC Securities” analitikų teigimu, potencialiais “Orlen Lietuvos” pirkėjais galėtų būti tik Rusijos naftos bendrovės, o “PKN Orlen” galimybės susigrąžinti už Lietuvos įmonę sumokėtą 2,3 mlrd. JAV dolerių sumą yra abejotinos.

“PKN Orlen” turi labai nedaug galimybių pasitraukti iš Lietuvos nepatyręs finansinių nuostolių ir be neigiamos įtakos koncerno reputacijai, prognozuoja “KBC Securities” analitikai.

“PKN Orlen” įsigijo “Orlen Lietuvą” (tuometinę “Mažeikių naftą”) iš Rusijos “Jukos” ir Lietuvos Vyriausybės 2006 metais. Sandorį kaip būdą sumažinti regiono energetinę priklausomybę nuo Rusijos parėmė ir Lietuvos, ir Lenkijos vyriausybės.

“Orlen Lietuva” pernai patyrė 68,556 mln. litų grynųjų nuostolių, tuo tarpu 2008 metais įmonė buvo uždirbusi 56,417 mln. litų grynojo pelno. Bendrovės pardavimo pajamos pernai sumažėjo 38,4 proc. iki 10,658 mlrd. litų

“PKN Orlen” yra vienintelis “Orlen Lietuvos” akcininkas.

Nuo gegužės pradžios valstybės valdomai “Klaipėdos nafta” vadovaujantis Rokas Masiulis skaidrina įmonės veiklą ir tikisi, kad tai duos nemažos naudos valstybei. Jis sako tikintis, kad jam pavyks įgyvendinti gamtinių dujų terminalo statybos projektą, tačiau kalbėdamas apie jį kol kas daugiausia vartoja žodį “nežinau”.

R.Masiulis kol kas neatliko didelių struktūrinių pakeitimų įmonėje ir sako norintis, kad jų būtų kuo mažiau.

“Žmonės nekalti, kad vadovas keičiasi, o vien dėl savo patogumo keisti žmones tikrai nenoriu. Jau geriau palaukti, pažiūrėti, ką žmonės gali daryti, tikrai norėčiau išnaudoti turimus žmones maksimaliai”, – teigė naujasis “Klaipėdos naftos” generalinis direktorius.

Kol kas įmonės vadovybėje yra tik vienas naujas veidas – R.Masiulio pavaduotoju dirba buvęs VST generalinis direktorius bei VST ir Rytų skirstomųjų tinklų sujungimo projekto vadovas Vytautas Aranauskas.

Tačiau R.Masiulis atleido komercijos direktorių Ričardą Milvydą – jis buvo priverstas pasitraukti dėl įmonei nepalankios sutarties su “Naftos grupe”. Laikinai jo pareigas eina marketingo specialistas Andrius Betingis, kuris galbūt ateityje bus paskirtas komercijos direktoriumi.

“Klaipėdos naftos” vadovas neslepia, kad iš įmonės išeina daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus ir pensininkų. R.Masiulis sako apgailestaujantis, kad įmonę palieka kai kurie geri specialistai, nes jų pradeda trūkti.

Gavęs pasiūlymą vadovauti “Klaipėdos naftai”, R.Masiulis sako daug nemąstęs ir iš karto sutikęs.

“Nė sekundės nesvarsčiau – taip mąsčiau, jeigu žmogus, kuris yra tavo vadovas, mato situaciją, tikėtina, jis turi daugiau informacijos. Man atrodė, kad tai svarbi pozicija ir jeigu manimi pasitikėjo, reikia sutikti. Mahatma Gandhis (Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis – BNS) yra pasakęs – aš turėjau gyvenime labai daug planų, bet Dievo planai visada buvo kitokie. Taip yra – dažniausiai susigalvoji, ko nori, bet iš tiesų tau reikia kažko kitko”, – kalbėjo R.Masiulis.

“Mano sprendimas buvo teisingas, jaučiuosi savo vietoje – labai gerai jaučiuosi”, – priduria strateginės įmonės, valdančios naftos produktų terminalą, vadovas.

R.Masiulis atsakė į BNS klausimus.

BNS: Jau daugiau nei du mėnesius vadovaujate įmonei. Tikriausiai susidūrėte su kai kurias iššūkiais, kurių iš anksto niekas negalėjo nuspėti, ir jeigu sakote, kad gerai jaučiatės, vadinasi, susitvarkėte. O kaip jautėtės pradžioje – kokią padėtį radote, ką pavyko suvaldyti?

R.Masiulis: Pirmiausia nieko nesitikėjau – ėjau į plyną lauką, ką rasiu, tą rasiu. Pati įmonė yra tvarkinga, nusistovėjusi sena labai griežta tvarka – kokias prekes įsigyti, kokius patvirtinti pirkimus, procedūras, pasakyčiau – puritoniška tvarka, ir dėl to jokių problemų nėra. Žmonės įpratę, kad už kiekvieną centą reikia atsiskaityti, viskas labai ūkiškai sutvarkyta. Man tai buvo šioks toks šokas, kad yra formalių daug tvarkų – raštų rašymo ir taip toliau, kas savaime nėra blogai, bet aš atėjęs iš daugiau liberalesnės aplinkos, kur kiekvienas žmogus turi daugiau pasirinkimo laisvės. Nelabai matau tikslo daug ką keisti, ypač greito keitimo tikrai nereikia.

Kita sritis – komercija – tai pagrindinė veikla, ją pažinti reikia laiko. Nesakyčiau, kad aš 100 procentų perpratęs naftos produktų verslą, jis susijęs su tarptautine prekyba, reikia suprasti ir naftos kainų svyravimus, Baltarusijos ir Rusijos naftos perdirbimo gamybos veiklos specifiką, taip pat sezoniškumas labai svarbią rolę vaidina. Kitas aspektas – sutartis su “Orlen” (“Orlen Lietuva” – BNS) – pradėjome derybas. Ką pavyko padaryti – sako, medį iš vaisų pažinsi – gal kiek nesmagus dalykas, kurį radau – tai viena sutarti su “Naftos grupe”, tam tikram naftos produktui perkrauti, ir ji parašyta ekskliuzyviniu pagrindu – mes išsiuntėm raštą “Naftos grupei”, kad siūlome tą sąlygą keisti. Atlikom teisinę analizę ir teisininkai pasakė, kad tai prieštarauja Konkurencijos įstatymui.

BNS: Jūs pasakėte jiems, kad vienašališkai nutraukiate sutartį?

Masiulis: Mes laikome, kad ši sutarties nuostata yra niekinė ir ją reikia pakeisti – dėl konkurencijos nebuvimo. Produktas yra vakuuminis gazolis – jo iš kitų įmonių mes negalime priimti pagal tą sutartį. Jeigu ateina, tarkime, rusai ir nori per mus perkrauti, mes tiesiog negalime priimti, ir aš manau, kad tai yra neskaidru. Mano tikslas yra, kad įmonės veikla būtų kuo skaidresnė ir jai tai atneštų maksimalią naudą, nes tokia sutartis gali suponuoti, kad mes negauname visos ekonominės naudos.

BNS: Ką dar krauna “Naftos grupė” per “Klaipėdos naftą”?

R.Masiulis: Mazutą ir vakuuminį gazolį, bet mazutą gali bet kas krauti.

BNS: Kaip suprantu, palietėte didelius interesus ir galite sulaukti neigiamos reakcijos. Ar nebijote?

R.Masiulis: Aš negalvojau apie tuos interesus, ką galėjau paliesti – mano labai paprastas interesas, kad valstybės įmonėje valstybė gautų maksimalią naudą, ir jeigu yra galimybė pataisyti situaciją, aš norėčiau ją pataisyti, kad įmonė dirbtų skaidriai. O ką užkabino, užkabino. Nelabai tuo domėjausi.

BNS: Kiek žinau, dėl to atleidote vieną iš vadovų.

R.Masiulis: Ryšium su tuo mes sutarėme abipusiu sutarimu, kad komercijos direktorius Ričardas Milvydas išeis iš darbo. Sutartis, aišku, sudaryta generalinio direktoriaus, bet jis jau pakeistas, o kadangi tai susiję su komercija, tai aš norėčiau, kad būtų aišku, kad tokie dalykai būtų netoleruojami.

Norint pakeisti tą visą praktiką, kad būtų aišku, jog situacija keičiasi, tai geriau, kad žmogus, kuris dirbo prie to kontrakto, nedirbtų. Bet jam asmeniškai aš neturiu jokių priekaištų.

BNS: Ar yra potencialių kitų vakuuminio gazolio tiekėjų – ar bus konkurencija?

R.Masiulis: Aš tikiu, kad konkurencija susidarys. Nors dirbu trumpai, ir kokį mėnesį iš viso niekas su manimi nebendravo, tik vieną mėnesį turėjau, jau prašymų krauti vakuuminį gazolį sulaukėme daug. Tai tarptautinės bendrovės. Neatsiminsiu visų, bet pasiūlymų tikrai buvo nemažai.

BNS: Ar ta sutartis – vienintelė “votis”, kurą radote įmonėje?

R.Masiulis: Kol kas – taip. Sunku pasakyti – tik pradedu dirbti. “Naftos grupė” patys yra tarpininkai, jie veža ne savo produktus, o kitų produktus. Norėčiau pasakyti, kad mes tikrai nesiruošiame daryti kažkokių drastiškų žingsnių, kad užkirstume specifinių produktų tekėjimą per mūsų terminalą – mes atvirti ir skaidrūs ir tikrai skatiname per mūsų terminalą krauti, tik norime, kad sąlygos būtų skaidrios ir aiškios. Mes nenorime išgąsdinti rusų tiekėjų, kad mes, lietuviai, elgiamės chaotiškai. Tai rimtos kompanijos ir jų negalima stumdyti – jos irgi turėtų suprasti, kad prieš tam tikrus tiekėjus nėra jokio nusistatymo.

BNS: Jūs užsiminėte derybas su “Orlen Lietuva”. Vienas jūsų uždavinių ir buvo keisti sutartį su naftos koncernu. Papasakokite, kokia tų derybų eiga ir tikslas – dar nuo “Williams” laikų galiojanti sutartis numato išskirtines sąlygas “Orlen Lietuvai”, kuri yra didžiausias jūsų klientas?

R.Masiulis: Iš esmės mes norėtume, kad ta sutartis būtų vienoda abiem pusėms, kad ji nebūtų diskriminuojanti vienos pusės, kaip yra dabar – ji mus diskriminuoja. Mūsų toks interesas – kad sąlygos būtų veidrodinės – kokias teises turime mes, tokias ir “Orlen”. Aišku, pagrindinis ir esminis dalykas yra kaina. Žinome, kad “Orlen” yra sunkioje būklėje, bet mes irgi derybose turime tvirtų pozicijų, nes mūsų tarifai kitiems klientams yra didesni nei “Orlen’ui”. O kaip derybos pasibaigs, sunku pasakyti, nes “Orlen” mums irgi yra svarbus klientas – jie daugiau nei pusę terminalo užkrauna savo produkcija. Geras, patikimas klientas.

BNS: Derybos jau prasidėjo?

R.Masiulis: Jos jau prasidėjo – pirmos derybos buvo praėjusią savaitę, jie buvo pas mus atvažiavę, ir sutarėm pastoviai susitikinėti. Tikimės baigti iki lapkričio 1 dienos. Derybos dabar vyksta dėl tarifų už šiuos metus, bet galima derėtis ir į priekį – procedūra paprasta, kiekvienais metais persideramas tarifas.

BNS: Iki kurių metų ši sutartis galioja?

R.Masiulis: Manau, kad iki 2025. Aš nesu tikras, kiek atsimenu, taip.

BNS: Kaip “Orlen Lietuva” nusiteikusi šiuo atžvilgiu?

R.Masiulis: Karingai (juokiasi).

BNS: Jūs galvojate, kad derybos bus sunkios?

R.Masiulis: Aišku, sunkios, manau, kad sunkios.

BNS: Ar jums reikės pasitelkti rimtos pagalbos toms deryboms – teisininkų, finansininkų?

R.Masiulis: Mes esame pasitelkę – advokatų kontorą “Varul Vilgerts Smaliukas” – būtent šitoms deryboms, mes juos pasisamdėme, jie mums atstovauja. Labai tikiuosi ir norėčiau, kad jos būtų abiem šalims priimtinos, labai tikimės, kad jos vyks ekonominiai pagrindais. Mes norėtume atvirai derėtis, atvirai dėti ant stalo realius kaštus ir realias sąnaudas ir jeigu tikrai tie pasiūlymai Mažeikių yra žymiai geresni iš kitur, tai tada pamatę objektyvius faktus, mes koreguotume savo pasiūlymą.

Mūsu netenkina sąlygos, kaina – kitas klausimas, ją reikia pamatyti, kai visus argumentus sudėsime ant stalo, tada matysime, ar ji tinkama, ar ne.

BNS: Tai kokios tos sąlygos?

R.Masiulis: Mes norėtume pamatyti konkurencinius kitų uostų pranašumus ir tada matytume, ar mes tikrai esame “Orlen’ui” patrauklūs, ar ne. Mūsų manymu, mes esame patrauklūs ir mūsų pasiūlymas bet kokiu atveju ekonomiškai geresnis už bet kokį kitą galimą pasiūlymą. Kalbame apie realius transportavimo, terminalo perkrovimo kaštus.

BNS: Išvardijote du didelius klientus, kuriuos pradėjote judinti, gal ką nors dar išjudinote?

R..Masiulis: Dalykas, kuris mus išjudins, yra suskystintų gamtinių dujų terminalas.

BNS: Ar galite papasakoti, ką dabar veikiate šioje srityje. Jus paskyrus vadovauti įmonei, energetikos ministras Arvydas Sekmokas pirmiausia pasakė, kad pagrindinis jūsų uždavinys – pastatyti šį terminalą. Ką jau nuveikėte ir kokia kryptimi einate?

R.Masiulis: Žinojome, kad mums reikia ruoštis šiam projektui, jau pradėjote tam tikrus paruošiamuosius darbus – nagrinėjome įvairias studijas, važiavome į konferencijas, susipažinome su įvairiomis technologijoms, atlikome pradinį analitinį darbą. Kai įvyks akcininkų susirinkimas, regis, rugpjūčio pabaigoje, jau būsime įgalioti vystyti projektą akcininko ir negaišime laiko – iš ministerijos (Energetikos – BNS) perimsime studijas, atrinksime tinkamą informaciją, pagal kurią galima apsispręsti, koks tas terminalas bus, kur jis bus, kiek “Klaipėdos nafta” dalyvaus, nes šiandien visi variantai yra galimi.

BNS: Iš informacijos, kuri jau paskleista viešai iš premjero Andriaus Kubiliaus, viceministro Romo Švedo lūpų, galima būtų dėlioti šiokią tokią mozaiką – tikriausiai terminalas nebus statomas “Klaipėdos naftos” teritorijoje, tai tikriausiai galėtų būti tanklaivių technologija, ne krante, galbūt jūroje. Nežinau, kiek jums leista sukonkretinti, bet pasakykite, kaip Jūs įsivaizduojate – kaip tas modelis galėtų klostytis. logiškai, efektyviai mąstant, žinant Klaipėdos uosto pozicijas ir galimybes?

R.Masiulis: Šiandien neįmanoma dar pasakyti, nes nepakankamai dar atlikta darbo, net ir dėl to, ar “Klaipėdos naftos” teritorijoje, ar ne, dar neatsakyta. Reikia atlikti daugiau tyrimų ir tik tada bus galima kažką pasakyti, dabar dar anksti.

BNS: Į kurią vietą į Klaipėdoje ateina magistralinis dujotiekis. ar jis priartėja prie “Klaipėdos naftos”?

R.Masiulis: Ne, jis prieina už miesto, Kiškėnuose – tai rytinė dalis, už miesto, kažkur per vidurį. “Klaipėdos nafta” yra šiaurinėje dalyje.

BNS: Tai dujotiekis vienodu atstumu galėtų eiti tiek į pietinę, ir į šiaurinę uosto pusę?

R.Masiulis: Taip, tik skirtumas, kad pietinė dalis yra negyvenama, o šiaurinė – gyvenama?

BNS: Tai pietinėje dalyje, logiškai mąstant, būtų paprasčiau nutiesti dujotiekį?

R.Masiulis: Manau, per anksti taip sakyti, paviršutiniška gal, bet reikia labai gerai išnagrinėti, aš bijočiau ką nors komentuoti.

BNS: Kokios galimybės čia kooperuotis su baltarusiais?

R.Masiulis: Per anksti kalbėti, manau, iš esmės – yra galimybės, bet kaip, nežinau.

BNS: Ministras Sekmokas sako, kad 2012 ar 2013 metais tas terminalas turėtų būti pastatytas? Ar tai įmanoma?

R.Masiulis: Nežinau, nes neaišku, kokiu keliu eisime ir koks kelias yra įmanomas. Tie terminalai, kuriuos apžiūrėjau, labai skirtingi. Kai kuriuos būtų įmanoma įgyvendinti – statybos laikas gali svyruoti nuo 2-3 iki 5-7 metų, o technologijos ant vandens greičiau vystomos, ant kranto – lėčiau, bet tos technologijos taip greitai kinta. Vieni atvykę konsultantai sako, kad ant kranto jau stato tokiu pat greičiu kaip jūroje.

BNS: Kiek kainuotų toks terminalas? Koks pigiausias ir brangiausias variantas?

R.Masiulis: Nepasakysiu – ėjo kalbos apie 1-2-3 mlrd. litų – tai dažnos kalbos, bet nesiimčiau atsakyti, kokios ribos galėtų būti.

BNS: Kas galėtų būti terminalo projekto partneriai? Gal galėtumėte paspėlioti, juk pas jus ateina potencialūs investuotojai, technologijų kūrėjai.

R.Masiulis: Manau, kad ateis, dar pas mus neateina. Mes kol kas jaučiame didelį dėmesį konsultantų, kurie galėtų mums padėti mums tą terminalą statyti. Anksti sakyti, ar bus skelbiamas konsultantų konkursas, tikėtina, kad taip. Reikia susėsti ir sudaryti planą logišką ir tada pagal jį eiti – ar samdysime konsultantą, ar savo įmonėje sudarysime profesionalų komandą, nežinau, dar anksti pasakyti.

BNS: Ar tikite, kad tas projektas bus įgyvendintas?

R.Masiulis: Tikiu. Viską padarysiu, kad jis būtų.

BNS: Pakalbėkime apie įmonės finansinę padėtį. Tai viena iš nedaugelio valstybės valdomų įmonių, kuri daug metų generuoja realų pelną, neturi paskolų. Bet gal matote resursų, kur galima sumažinti kaštus, padidinti jos pelningumą ir efektyvumą ir dar pagerinti finansinę padėtį?

R.Masiulis: Kiekvienas vadovas turi matyti – tikiuosi, kad kuo veikla bus skaidresnė ir aiškesnės bus taisyklės visai rinkai, ten yra tam tikras potencialas ir norėčiau pabandyti jį išnaudoti. Komercinėje srityje norėčiau paieškoti didesnių rezervų, kad įmonė valstybei atneštų dar didesnę naudą – nuoširdžiai noriu, kad valstybė galiausiai atgautų, kas jai priklauso ir išpeštų maksimalią naudą.

BNS: Daug investuota pastaraisias metais į “Klaipėdos naftą”, ar dar reikėtų investicijų papildomai artimiausiais metais?

R.Masiulis: Taip, investicijų iš pirmo žvilgsnio, atrodo, reikėtų, kad plėstume veiklą. Mes matome tam tikrus resursus – pasistatyti dar vieną estakadą, kad galėtume žiemos metu daugiau krauti tamsių naftos produktų, taip pat galėtume daugiau talpų pastatyti, tada įgautume daugiau lankstumo įvarius produktus priimti, kaupti didesnes partijas, didesni tanklaiviai galėtų atplaukti. Tokiu būdu mes sutaupytume ir išvengtume grūsties prie savo krantinių. Vietos yra, taip pat turime rezervuotos valstybinės žemės.

BNS: Įmonė neturi jokių skolų ir bankų paskolų, turi nemažai laisvų lėšų. Kaip tvarkomi jos pačios finansai?

R.Masiulis: Kaip tik su finansininku dirbame ir galvojame pasisamdyti profesionalų konsultantą, kuris patartų, kaip tas laisvas lėšas valdyti, kad mums nuimtų galvos skausmą ir kad tie pinigai mus uždirbtų kuo daugiau. Iki šiol pinigai buvo laikomi tik kaip indėliai, nebuvo investicijų politikos. Šiandien (praėjusį penktadienį – BNS) valdyba kaip tik patvirtino investicijų politiką, kad jos turi būtų saugios, atitikti tam tikrus reitingų reikalavimus, kad būtų bent jau pagal “Fitch” A reitingas.

BNS: Ačiū už pokalbį.

Susisiekimo viceministras Arūnas Štaras teigia įžvelgiantis vis daugiau ženklų, kad Mažeikių gamyklai “Orlen Lietuva” ieškoma pirkėjų, nors Lenkijos politikai ir įmonę valdantis koncernas “PKN Orlen” atkakliai tai neigia.

“Faktiškai tai galima suprasti kaip tam tikrą spaudimo priemonę: jeigu jūs mums neduodate to, ko norime, parduosime įmonę “Rosneft” ar dar kam nors. Nors, kai paklausi tiesiai, jie sako, kad su niekuo nesidera. Per daug tų ženklų, kad kai kurios Rusijos įmonės yra tikrai suinteresuotos įsigyti jei ne visą įmonę, tai bent ateiti į jos valdymą ir daryti gana ryškią įtaką”, – viceministrą penktadienį cituoja “Kauno diena”.

Dienraštis rašo, kad Lenkijos vyriausybė nutarė, kad jeigu Mažeikių gamykla iki rugsėjo nepagerins savo veiklos rezultatų, gali būti svarstoma galimybė parduoti jos akcijas.

Vienas svarbiausių klausimų yra geležinkelio atšaka į Latviją, kurią 2008-aisiais išmontavo “Lietuvos geležinkeliai”. Taip nedviprasmiškai užsiminta, kad ši atšaka iki vasaros pabaigos turi būti atstatyta ir funkcionali. Lietuvos Vyriausybė pažadėjo šią atšaką atstatyti per 36 mėnesius, tačiau lenkams trejų metų terminas nepriimtinas.

Pasak Lenkijos Iždo ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotojo Mikolajaus Budzanowskio, įmonės rentabilumas priklausys ir nuo Lietuvos sprendimų, susijusių su bendrovės “Klaipėdos nafta” valdymu. Jis teigė nesuprantantis argumentų, kuriais remdamasi Lietuvos Vyriausybė atsisako lenkams parduoti dalį šios įmonės akcijų.

A.Štaras dienraščiui teigė, esą lenkų keliami terminai yra neįmanomi. Geležinkelio atšaką tarp Mažeikių ir Latvijos neva galima sutvarkyti greičiau nei per trejus metus, tačiau tikrai ne per keletą mėnesių. A.Štaras lenkų reikalavimus atvirai pavadino ultimatumu. Anot viceministro, Susisiekimo ministerijos atstovai neseniai buvo susitikę su Mažeikių įmonės vadovybe, esą lenkams paaiškinta, kad iki rugsėjo geležinkelio atšakos į Latviją sutvarkyti neįmanoma.

Pasak dienraščio, neabejojama, kad Rusijos bendrovės yra pagrindinės kandidatės tapti Mažeikių įmonės akcininkėmis. “Rosneft” tikina tokių derybų nevykdanti, tačiau esą stebi viską, kas gali atsirasti rinkoje. “Lukoil” tikino nesidominti Lietuvos įmone.