R. Šeškaičio nuotr.

Muzika. Po penkerių metų pertraukos su trečiu studijoje įrašytu albumu ir atsinaujinusiu skambesiu grįžta dainininkė Alina Orlova.

Jau žinoma, kad naujasis dainininkės albumas vadinsis „88“. Galbūt tai tiesiog  aliuzija į jos gimimo datą – 1988-uosius. Naujausiame albume taip pat galima atrasti nemažai šio laikmečio muzikos stilistinių bruožų. 88 klavišus turi ir pianinas – instrumentas, be kurio neįsivaizduojama nei Alinos Orlovos karjera, nei jos muzika. Arba, kaip sako pati muzikantė, tai tiesiog įdomiai atrodo grafiškai.

Šiuo metu atlikėja su kolektyvu studijoje baigia paskutinius įrašymo darbus. Jų rezultatą – naujausius kūrinius pirmieji galėjo išgirsti tradicinės Talino muzikos savaitės dalyviai ir lankytojai. Lietuvoje naująjį dainininkės repertuarą balandžio 9-ąją bus galima įvertinti Vilniaus menų fabrike „Loftas“, o dar po savaitės ji svečiuosis Kaune. Pasak A.Orlovos vadybininko Lauro Lučiūno, pamažu dėliojasi ir rudenį numatytų koncertų užsienyje grafikas – ketinama aplankyti Ukrainą, Rusiją, Prancūziją ir kitas šalis.

Pastarasis studijoje įrašytas dainininkės albumas „Mutabor“ išleistas 2010-aisiais. Netrukus A.Orlova tapo aktyviausiai užsienyje koncertuojančia šalies muzikante, ypač dažnai lankėsi Prancūzijoje ir Rusijoje. 2010 m. pabaigoje rusų žurnalas „Kommersant Weekend“ išrinko Alinos dainą „Лихорадка“ įsimintiniausia metų rusiška daina, o įtakinga Prancūzijos kompanija „Fargo“ šioje šalyje perleido atlikėjos debiutinį albumą.

Penkeri metai – ilga pertrauka net ir labiausiai pripažintiems užsienio muzikantams. Tiesa, prieš keletą metų buvo išleista gyvos muzikos kompaktinė plokštelė, kurioje sutilpo per koncertą „LRT Opus“ radijuje skambėjusios dainos. A.Orlovos teigimu, dainų, įvairių jų versijų ar tiesiog motyvų per šį laikotarpį sukurta tikrai daug, tačiau norint imtis įrašinėti albumą reikia didelio susikaupimo, susitelkimo bei atokvėpio nuo dažnų koncertų ir kelionių. Todėl naujam albumui atsirasti ir prireikė šitiek laiko.

Naujausi kūriniai, kaip ir anksčiau, įrašyti dirbant su prodiuseriu, grupės „Siela“ lyderiu Aurelijumi Sirgedu. Jis prodiusavo visus kol kas išleistus A.Orlovos kompaktinius diskus, o per koncertus talkina ir kaip garso inžinierius. „Su juo dirbu jau labai seniai, susipažinome, kai man buvo gal aštuoniolika metų. Tam tikra prasme jis man kaip giminaitis, nes kartu dirbame ir studijoje, ir per koncertus, nemažai laiko praleidžiame kelionėse. Muzikiniu požiūriu jis turi tam tikrą savo braižą, kurį nusakyti sunku, bet tai man palieka labai daug erdvės, jis turi kažkokio naivumo ar žaidimo elementą. Žinau, kad jis simpatizuoja gotikai, nors dabar „Siela“ jau groja šiek tiek kitaip, bet yra ir tos tamsos. Kadangi mes viską darome kartu, tai jis yra kaip mano ranka. Pati nemoku įrašyti, sukarpyti ar sudėlioti“, – pasakoja iš Visagino kilusi dainininkė.

Šįkart skyrėsi ir pats albumo įrašinėjimo procesas. A.Orlovos žodžiais tariant, naudota daug įvairių kompiuterinių tembrų, su kuriais buvo galimybė eksperimentuoti ir žaisti, dėlioti vienas linijas ant kitos ir montuoti. Įrašų sesijos prasidėjo pernai rudenį ir iš viso truko maždaug pusę metų. Į albumą pateko dainos lietuvių, anglų ir rusų kalba, parašytos per pastarąjį laiką – metus, daugiausia dvejus.

Šių pokyčių rezultatas – pastebimai pakitęs dainininkės kūrinių skambesys. Girdėti daugiau elektroninių motyvų, turtingesnės ir įvairesnės dainų aranžuotės. Kaip jau buvo galima įsitikinti išklausius pirmą paskelbtą dainą „Sailor“, kamerinę, „vienišos merginos prie pianino“ stilistiką keičia sintezatoriai ir atmosferiška bendra nuotaika. Visa tai buvo populiaru 1988-aisiais.

O kadangi muzikinės mados kur kas dažniau kartojasi ir atgimsta, nei kuriasi naujos, nostalgija tampa bene pagrindiniu šiuolaikinės muzikos varikliu, panašiu keliu pasuko ir A.Orlovos kūryba. „Neįsivaizdavau, kaip tai turi skambėti, nes tiesiog turėjau melodijų ir įvairių motyvų su pianinu, tačiau kaip tai turi atrodyti, supratimo nebuvo. Taip nutiko, kad pasirinkome būtent tokią formą. Aš pati laikui bėgant klausausi įvairios muzikos, labiau ją pažįstu, ir tai, žinoma, veikia. Be to, kaip ir išaugi iš to kamerinio skambesio, norisi pabandyti kitaip. Nebesinori rašyti vien pianinui, nors jo, aišku, nemažai yra ir šiame albume. Skambesys keičiasi natūraliai, su laiku ir su manimi. Nuo pirmo ir netgi nuo antro albumo praėjo tikrai nemažai laiko“, – sako atlikėja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dvidešimt trejų metų Alina Orlova – daugiausiai koncertų užsienyje per šiuos metus surengusi Lietuvos populiariosios muzikos atlikėja.

„Muzikos bombos“ interneto parduotuvės albumų topuose jau senokai pirmauja pernai išleistas Alinos Orlovos „Mutabor“, lenkiantis tokių pasaulinių žvaigždžių, kaip Stingas ir Lady Gaga, albumus. Bet anksčiau „Muzikos bombai“ vadovavęs, o dabar A.Orlovos vadybininku tapęs Lauras Lučiūnas įspėja, kad spręsti apie atlikėjų populiarumą pagal parduotų albumų skaičių šiais laikais neverta, – pernelyg paplitęs internetinis įrašų piratavimas. Užsienyje surengtų koncertų skaičius bei tenykščių leidybos kompanijų išleisti atlikėjo albumai – gerokai patikimesnis rodiklis. „Mutabor“ buvo leidžiamas Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Ukrainoje.
Kiek koncertų užsienyje šįmet turėjo A.Orlova, L.Lučiūnas neskaičiavo, tačiau drąsiai tvirtina, kad kiti šalies atlikėjai jai negalėtų prilygti. „Vien lapkričio–gruodžio mėnesiais surengėme šešiolika koncertų Prancūzijoje, vienuolika – Rusijoje, du – Belgijoje, po vieną – Baltarusijoje ir Ukrainoje. Na, ir dar keturi pasirodymai Lietuvoje“, – pasakoja dainininkės atstovas.
Jo nuomone, ryškiausia šių metų A.Orlovos karjeros viršūne reikėtų laikyti būtent turą Prancūzijoje, į kurį atlikėja pirmąkart vyko su jai pritariančia trijų muzikantų grupe.

Albumas gali palaukti

Paskutinieji 2011-ųjų Alinos koncertai jau įvyko Rusijoje – Sankt Peterburge, Maskvoje ir jos priemiestyje Obninske, išgarsėjusiame pirmąja pasaulyje atomine elektrine. Nors dainininkės repertuare yra dainų rusų kalba, neretai koncertų Rusijoje ar Ukrainoje metu publika kartu su mėgstama atlikėja uždainuoja ir lietuviškai.
Koncertuodama Lietuvoje A.Orlova atliko ir keletą naujų, ankstesniuose albumuose neskambėjusių dainų. Teigiama, kad jos leidėjai Prancūzijoje (ten dainininkė bendradarbiavo su leidybos kompanija „Fargo Records“) pasiūlė joms atskirą singlą, tačiau dainininkė pirmiau panoro išgirsti gyvą publikos reakciją.
Šie kūriniai turėtų atsidurti ir naujame atlikėjos albume, kuris gali pasirodyti jau 2012-aisiais. Bet – gali ir nepasirodyti, nes Alina nelinkusi skubėti: „Dar reikia laiko, reikia negroti, nes kai visą laiką koncertuoji, sunku susikaupti kūrybai.“
Studijas mergina taip pat atideda vėlesniam laikui. Sako dar neišsirinkusi, kokios jos bus – gal dailės, o gal filosofijos. Į muzikavimą Alina nežvelgia kaip į darbą: „Kam scenoje rūpi tavo diplomai? Vokalo pamokas galima lankyti privačiai.“
Kodėl jauna atlikėja, jau turinti tai, apie ką daugybė karjeros ištroškusių mergaičių gali tik pasvajoti, neketina tvirtai įsipareigoti scenai? „Todėl, kad yra dalykų, kurie mane nervina. Pavyzdžiui, fotosesijos… Profesionalai jas priima kaip neišvengiamą darbo dalį, o aš klausiu savęs, kam to reikia. Ir nerandu atsakymo. Kai „paviršiaus“ pasidarys daugiau negu prasmės – ieškosiu savęs kitur“, – žada vengianti saviraiškos rėmų A.Orlova.

Dainos ir kokteiliai

Scenoje Alina jaučiasi laisvai: be ceremonijų pasirodo nešina plastikiniu vandens buteliuku, sėdusi prie fortepijono trumpai pristato savo atliekamas dainas. O šįmet savo koncertuose klausytojus nustebino ir pačios tampoma armonika.
Pasirodymų sėkmę, anot pačios dainininkės, labiau lemia publika, o ne salės adresas. „Užsienyje dažnai dainuoju klubuose. Tai nėra ideali vieta, nes kažkas tuo metu bendrauja tarpusavyje, kažkur burzgia kavos aparatas. Bet mano dainos tinkamesnės kamerinėms erdvėms, o ne stadionams“, – aiškina atlikėja.
Antra vertus, Sankt Peterburgo klube „Aurora“, kuriame ką tik vyko jos koncertas, telpa 1600 žiūrovų, ir jis labiau primena koncertų areną.
Scena atima daug energijos, bet daug jos ir sugrąžina. Nors po koncerto nebesinori nieko daugiau, tik į lovytę… „O žmonės tada lyg tyčia veržiasi prie tavęs bendrauti, dėsto kažkokius planus – nematydami, jog esu taip išsekusi, kad nebesugebu nieko dorai suvokti“, – neslepia mergina.
Ji sako sutrinkanti ir tuomet, kai sulaukia pernelyg pakylėto gerbėjų dėmesio: „Tuomet nebeišmanau, kaip elgtis. Norisi pasakyti: ei, juk čia viso labo aš, Alina… Apskritai žmonės man labiau patinka iš tolo. Aš jų truputį bijau ir atsargiai renkuosi, su kuo bendrauti. Todėl su manimi nėra lengva.“
Dainininkė užaugo kuklioje Visagino šeimoje. Tėtis dirba uždarinėjamoje Ignalinos atominėje elektrinėje, o mama, anot Alinos, geriausia pasaulyje namų šeimininkė. Dar vaikystėje išmokusi žaboti poreikius mergina tvirtina, kad pinigų jai nereikia daug – tik tiek, kad jaustųsi saugi. „Kartais juokauju, kad vienintelis mano priešas – bankomatas“, – prisipažįsta A.Orlova.
Baigusi vidurinę mokyklą mergina porą metų savarankiškai gyveno Vilniuje ir dirbo barmene „Paryžiaus“ kavinėje. „Bet taip tik atrodo, kad kai rankos plaka kokteilius, galva lieka laisva kūrybai. Kai grįžti vakare pilna įspūdžių, kurti jau nebesinori“, – tvirtina pašnekovė.
Likimo ironija – vėliau jai nekart teko koncertuoti tikrame Paryžiuje, kur kokteilius tuo metu plakdavo kiti. Per penkerius metus raudonplaukė mergina iš Visagino virto ryškiausia lietuviškos muzikos viltimi.