D.Šlekys
3 klausimai apie oro gynybą Deividui Šlekiui, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojui
Arūnas BRAZAUSKAS
– Lietuva pirmoji iš Baltijos valstybių pasirengusi išleisti 100 mln. dolerių vidutinio nuotolio oro gynybos sistemai – norvegiškiems NASAMS raketų kompleksams. Kokia šio pirkinio būtinybė?
– Būtinybė nekelia abejonių. Kariniu ir politiniu atžvilgiu tai vienareikšmiškai labai svarbus dalykas. Oro kontrolė – pirminis dalykas, kuris turi būti efektyvus, jeigu šalis patirtų agresiją. Lietuvoje NATO sąjungininkai vykdo oro policijos misiją, o ką mes galime padaryti iš savo kišenės? Mes turime mažo atstumo oro gynybą – tokių ginklų kaip „Stinger“, kitokių sistemų. Dabar būtina stiprinti ir plėsti vidutinio nuotolio gynybą. Mes turime radarų, turime tam tikrų sąjungininkų įsipareigojimų dėl gynybos, turime bazinio lygmens ginkluotės, todėl reikia žengti žingsnį plečiant vidutinio nuotolio pajėgumus. Taigi klausimas ne dėl to, ar reikia. Klausimas, kokią ginkluotę pirkti – tai kainos ir sistemos klausimas.
– Kokia NASAMS reputacija?
– Tai patikima, gerai išbandyta sistema – vienas patikimiausių šios srities produktų. Yra konkuruojančių gaminių, tačiau NASAMS nėra kas nors negirdėta. Ginklų rinkoje NASAMS reiškia kokybės ženklą. Amerikiečiai ją pastatė saugoti JAV Kongreso rūmų – Kapitolijaus oro erdvės. Nekyla abejonių dėl to, kad technika pasirinkta teisingai. Kitas klausimas – kiekis, kaina, techniniai parametrai. Tai derybų reikalas, ir nespecialistai tų dalykų nelabai išmano. Techninį užsakymą pateikia kariškiai – kiek ir kokių ginklų reikia. Reikia turėti omeny – kiek išgalime, tiek perkame. Dabar deramasi dėl dviejų kompleksų. Kitas klausimas – ką ginsime. Jei viena baterija dislokuojama, pavyzdžiui, Zokniuose, o kita pietinėje Lietuvoje, tarkime, prie Alytaus, tada gynybos zona padengia nemažą Lietuvos teritoriją dalį. Kadangi baterijos mobilios, jos gali būti labai efektyvios.
– Nors buvo kalbama apie bendrus Baltijos šalių veiksmus plėtojant vidutinio nuotolio oro gynybą, kol kas Lietuva veikia viena. Dar anksčiau būta kalbų dėl bendrų oro pajėgų. Vis dėlto kokios bendrų veiksmų perspektyvos?
– Jeigu Baltijos šalims pavyktų kartu organizuoti ginklų pirkimą, tai būtų puiku. Valstybėms susitarti perkant ginkluotę – sudėtingas dalykas. Kartais lemia pinigai, kartais asmenybės, kurios derasi. Netgi bijodamos Rusijos, trys Baltijos šalys skirtingai dėlioja savo gynybos prioritetus. Pavyzdžiui, mes grįžome prie šauktinių kariuomenės, latviai ne. Jeigu esant tokiai darbotvarkių įvairovei pavyksta susitarti dėl kokio nors konkretaus įsigijimo, kuris susijęs su išlaidų pasidalijimu, planų koregavimu, kariuomenių veiklos vienodinimu, – tai fantastika. Tuo galima tiktai džiaugtis. Nors dabar oro gynybos ginklų Lietuva įsigyja savarankiškai, tačiau sistema bus plėtojama, todėl yra erdvės bendriems Baltijos šalių pirkimams.
O bendrų oro pajėgų galimybę vertinu skeptiškai. Oro pajėgos – labai brangus dalykas. Reikia įsigyti nemažai lėktuvų, kad tos pajėgos būtų funkcionalios. Ne toks variantas, kad du lėktuvai skraido, o kiti du remontuojami. Oro pajėgos veikia tada, kai yra lėktuvų masė.
Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA