Vidurinio sluoksnio gaivinimas neatsitiktinai tapo metinio JAV prezidento pranešimo Atstovų rūmuose ašimi.

Rima Janužytė

Paradoksas, bet didžioji dalis amerikiečių save iš inercijos vis dar priskiria prie vidurinės klasės, nors net JAV prezidentas Barackas Obama pripažįsta, kad šis gyventojų sluoksnis, garantuojantis kiekvienos valstybės stabilumą ir ekonomikos augimą, JAV stipriai sunyko.

„Vidurinė klasė vis dar plaukia vietoje, o tie, kurie svajoja į ją patekti, daro viską, kad tik nenuskęstų“, – dramatiškai pareiškė B.Obama, Atstovų rūmuose skaitydamas metinį pranešimą ir leisdamas suprasti, kad svarbiausia – jau nebe ekonomikos atsigavimas po krizės, o krizės nualinto vidurinio visuomenės sluoksnio gaivinimas ir pajamų nelygybės mažinimas.

Nors B.Obamos dėmesys viduriniam sluoksniui nėra naujas, anksčiau prezidentas apsiribodavo veikiau filosofiniais pasvarstymais apie tai, kad už viską, ką dabar turi amerikiečiai, pradedant 40 valandų darbo savaite, minimalia alga ar sveikatos apsauga, reikia dėkoti viduriniam sluoksniui – esą tai jo nuopelnai. Šį kartą savo kalboje prezidentas viduriniam sluoksniui, galima sakyti, patikėjo JAV ekonomikos ateitį.

B.Obama pasiūlė visą puokštę iniciatyvų vidurinio sluoksnio ekonomikai stiprinti: pakelti minimalią algą, įvesti ligos ir padidinti nedarbingumo išmokas, teikti paramą motinystės atostogų metu, užtikrinti prieinamą vaikų priežiūrą ir net iš dalies finansuoti studijas koledže.

Vis dėlto pats svarbiausias (ir daugiausiai prieštaringų vertinimų sulaukęs) jo siūlymas – vidurinį sluoksnį sustiprinti turtingųjų sąskaita. „Ar taikstysimės su ekonomika, kurioje tik keli iš mūsų gyvena fantastiškai gerai? Ar įsipareigosime ekonomikai, kuri didintų pajamas ir galimybes kiekvienam, kuris deda pastangas?“ – retoriškai klausia B.Obama, pasiryžęs nebepratęsti George’o W.Busho įvestų mokesčių lengvatų turtingiesiems, tai yra tiems amerikiečiams, kurie uždirba daugiau negu 200 tūkst. dolerių per metus, bei šeimoms, kurių bendros pajamos viršija 250 tūkst. dolerių per metus.

Pasak B.Obamos, G.W.Busho laikais sumažinti mokesčiai po Naujųjų metų turėtų likti galioti tik vidurinio sluoksnio atstovams. Jis pateikė tai pagrindžiančius ekonomistų skaičiavimus, esą toliau taikomos lengvatos daugiausiai uždirbantiems amerikiečiams per ateinančius 10 metų iš biudžeto atimtų net 700 mlrd. dolerių.

Kaip mažuma tapo dauguma

Žmonių, kuriems bus panaikintos minėtos lengvatos, JAV yra vos 3 proc. – mažesnius mokesčius Amerikoje ir toliau turėtų mokėti apie 97 proc. gyventojų. Daugumos nepalies ir kitos prieš turtinguosius nukreiptos naujovės: siūlymas tinkamai apmokestinti didelį palikimą, pakelti turtingiausiųjų kapitalo prieaugio mokestį nuo 23,8 iki 28 proc. ir nustatyti naujus mokesčius JAV finansų įmonėms, kurių turtas siekia 50 mlrd. dolerių.

Atrodytų, didžioji dalis žmonių, kurių šios permainos tiesiogiai nepalies, turėtų būti patenkinti. Tačiau reakcija yra visiškai priešinga – per Ameriką ritasi pasipiktinimo banga.

Taip yra todėl, kad dauguma dešiniųjų pažiūrų amerikiečių, nepaisant pajamų, įsitikinę, kad ekonomikos nuosmukio laikotarpiu negalima didinti mokesčių niekam – nei vargšams, nei turtuoliams. Amerikoje nuomonė, esą svarbiausia – skatinti vartojimą, taip įsigalėjusi, jog net mažiau (ar net visai mažai) uždirbantys amerikiečiai paniškai bijo, kad tik turtingieji nesugalvotų taupyti. Todėl B.Obamos žodžiai, kad ekonomikos variklis yra darbas ir pastangos, amerikiečiams pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, nes jiems į galvas įkalta, kad vidaus vartojimas – pagrindinis JAV ūkio variklis.

Kitaip sakant, amerikiečiai, kurie save laiko vidurinio sluoksnio atstovais, mąsto ne kaip vidurinis sluoksnis ar bent jau ne taip, kaip šio visuomenės sluoksnio atstovai mąsto, pavyzdžiui, Europoje. Tai rodo ir rudenį vykusių kadencijos vidurio rinkimų rezultatai – juos laimėjo už mokesčių ir reguliavimo mažinimą pasisakantys respublikonai, užsitikrinę tiek Senato, tiek Atstovų rūmų kontrolę.

„Šiandien prezidentas praleido realią galimybę imtis drąsios ekonominės vizijos, kuri atitiktų Amerikos žmonių poreikius ir kurios centre būtų darbo vietų kūrimas“, – po B.Obamos kalbos pareiškė respublikonas senatorius Orrinas Hatchas.

Tačiau tie „Amerikos žmonės“ kažkaip nepastebimai iškrinta iš vidurinio sluoksnio ir nejučia tampa darbininkija, arba vadinamuoju proletariatu.

Vidutinės šeimos pajamos iki mokesčių Amerikoje yra apie 50 tūkst. dolerių per metus. Atsižvelgiant į infliaciją tai yra mažesnės pajamos, palyginti ne tik, pavyzdžiui, su 2000-aisiais, bet ir su 1989-aisiais. O sumokėjus socialinės apsaugos, valstijos ir federalinius mokesčius vidutinei šeimai iš viso lieka apie 40 tūkst., taigi apie 3,3 tūkst. dolerių per mėnesį. Nemaža dalis negauna nė tiek.

Kaip pastebi vienas žinomiausių JAV analitikų George’as Friedmanas, tokių pajamų atitikmuo ne tik devintajame dešimtmetyje, bet net ir 1950-aisiais nebūtų leidęs pasijusti vidurinio sluoksnio atstovais. Pavyzdžiui, 1950-aisiais prie šio gyventojų sluoksnio priskiriamoje šeimoje galėjo dirbti tik vienas asmuo, paprastai vyras, o žmona – rūpintis namais. Turėdami tris vaikus, jie galėjo sau leisti įsigyti nedidelį namą, porą automobilių, iš kurių vienas – naujesnio modelio. Vidutines pajamas gaunanti šeima kartą per metus galėjo išvykti atostogų, o jei mokėjo elgtis su pinigais – dar ir susitaupyti. „Žinau tai todėl, kad mano šeima priklausė žemesniajam vidurinės klasės sluoksniui ir gyveno būtent taip. Tai nebuvo maudymasis prabangoje – daug ko negalėjome sau leisti. Bet tai nebuvo sunkus gyvenimas“, – G.Friedmanas dalijasi asmenine patirtimi, kurios galėtų pavydėti daugelis dabar save vidurinio sluoksnio atstovais laikančių amerikiečių.

G.Friedmanas skaičiuoja, kad už paskolas pirktus namą ir du automobilius norinti turėti šeima turėtų per metus uždirbti bent 70 tūkst. dolerių, priešingu atveju pinigų neliktų net Kalėdų dovanėlėms.

Taigi šeimų, gyvenančių pagal praėjusio šimtmečio vidurinio sluoksnio standartus, JAV dabar yra nepalyginti mažiau.

Žinoma, galima sakyti, kad sluoksnis išliko, smuko tik jo gyvenimo kokybė. JAV sociologiniai tyrimai šiandienos vidurinį sluoksnį leidžia apibrėžti kaip žmones, kuriems atviri keliai į geriausią išsilavinimą bei profesinį tobulėjimą ir kurių metinės pajamos siekia nuo 40 tūkst. iki 500 tūkst. dolerių.

Neatmestina tikimybė, kad žemesnioji metinių pajamų riba laikui bėgant dar labiau sumažės. Juk 2010–2012 m. sumažėjo maždaug 60 proc. vidurinio sluoksnio šeimų pajamos. Beje, šio sluoksnio atstovų pajamos smuko net smarkiau nei nepasiturinčių namų ūkių.

Žurnalas „Forbes“ atkreipia dėmesį, kad viduriniam sluoksniui – smulkiesiems verslininkams, namų priemiestyje savininkams, ūkininkams arba statybų sektoriaus darbuotojams gresia pavojus. „Kažkada tai buvo dominuojanti JAV klasė. Susižavėjimas ja išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kai vidurinės klasės pajamos JAV augo dvigubai. Dabar ši klasė akivaizdžiai smunka“, – pastebi analitikai.

Per keturis dešimtmečius 10 procentinių punktų – nuo 61 iki 51 proc. sumažėjo žmonių, kurie uždirba nuo dviejų trečdalių vidutinių nacionalinių pajamų iki dvigubo jų dydžio. Be to, 60 proc. vidurinio sluoksnio atstovų uždarbis 1970 m. sudarė 53 proc. nacionalinio pyrago, o dabar – jau tik 45 proc.

Europos vidutiniokams – dar mažesni reikalavimai

Su nedidelio ir niekaip neišaugančio vidurinio sluoksnio problema susiduria ne vien JAV, bet ir nemaža dalis Europos valstybių. Prasidėjus 2008-ųjų krizei dalis valstybių prabilo apie masinį žmonių, anksčiau priklausiusių viduriniam sluoksniui, nedarbą ir skurdo riziką. Ypač skaudžiai tai pajuto labiausiai krizės paveiktos šalys – Portugalija, Ispanija, Graikija.

Tačiau ir turtingose Europos šalyse kalbama apie būtinybę stiprinti ir auginti vidurinį visuomenės sluoksnį. Tiesa, čia, kitaip nei Amerikoje, jį apibrėžia ne įsigytas nekilnojamasis turtas ar metinės pajamos. Eu­ro­pos Są­jun­gos sta­tis­ti­kos agen­tū­ra nustatė, kad na­mų ūkis pa­ti­ria ne­pri­tek­lių, jei ne­ga­li sau leis­ti ke­tu­rių iš de­vy­nių pre­kių ir pa­slau­gų ka­te­go­ri­jų, tarp ku­rių įvar­di­ja­mos ga­li­my­bės lai­ku mo­kė­ti nuo­mą ir ko­mu­na­li­nius mo­kes­čius, pa­lai­ky­ti adek­va­čią ši­lu­mą na­muo­se, kas ant­rą die­ną val­gy­ti mė­sos ar­ba žu­vies, bent vie­ną sa­vai­tę per me­tus ato­sto­gau­ti ne na­muo­se, tu­rė­ti spal­vo­tą­jį te­le­vi­zo­rių, skal­bi­mo ma­ši­ną, au­to­mo­bi­lį ir te­le­fo­ną.

Didžiosios Britanijos darbo ir pensijų departamento tyrimas atskleidė, kad apie 6 proc. namų ūkių, priklausančių vidutinių pajamų kategorijai, neturi lėšų vaikus kartą per mėnesį leisti į baseiną, 9 proc. turi per mažai kambarių, kad vyresnius nei dešimties metų skirtingų lyčių vaikus galėtų apgyvendinti atskiruose kambariuose, o beveik ketvirtis neturi lėšų su šeima savaitei išvykti atostogauti. Profesinių sąjungų kongreso apklausos rodo, kad beveik 40 proc. žmonių iš tos pačios vidutinių pajamų kategorijos nerimauja dėl savo darbo perspektyvų – toks pat procentas kaip ir tarp gaunančiųjų pačias mažiausias pajamas.

Žinoma, kiekvienoje valstybėje egzistuoja individualus supratimas, kas yra vdurinio sluoksnio atstovai. Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fesorė dr. Dai­va Ber­žins­kie­nė Lietuvos vidurinio sluoksnio atstovais laikytų tuos, kurie per mėnesį uždirba nuo 5 tūkst. Lt (1450 Eur) neatskaičius mokesčių.

Egzistuoja netgi pasaulinio vidurinio sluoksnio apibrėžimas. Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija nurodo, kad viduriniam visuomenės sluoksniui pasauliniu mastu priklauso žmonės, per dieną išleidžiantys nuo 10 iki 100 JAV dolerių. Šiuo atveju žemutinė išlaidų riba apskaičiuota pagal skurdo ribą Portugalijoje ir Italijoje, o viršutinė riba – tai dvigubai daugiau, nei per dieną uždirba vidutines pajamas gaunantis Liuksemburgo gyventojas.

Pagal šį apibrėžimą visame pasaulyje gyvena daugiau nei 1,8 mlrd. vidurinio sluoksnio atstovų. Daugiausiai jų, 36 proc., arba 664 mln., yra europiečiai, 28 proc. gyvena Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, o Šiaurės Amerikoje tokių yra vos 18 proc.

Blogiausia tai, kad vidurinis visuomenės sluoksnis tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje ir toliau mažės, ir 2030-aisiais atitinkamai sudarys 14 ir 7 proc. O Azijoje po poros dešimtmečių vidurinis sluoksnis sudarys net 66 proc.

Svarbiausi rinkėjai

Nors visuotinai sutariama, kad būtent stiprus vidurinis sluoksnis garantuoja valstybės stabilumą ir ekonominį augimą, analitikai atkreipia dėmesį, jog politikų rūpinimasis viduriniu sluoksniu ypač sustiprėja artėjant rinkimams, nes tai bene svarbiausia rinkėjų grupė, paprastai lemianti rinkimų baigtį.

Vidurinio sluoksnio atstovai pasižymi polinkiu balsuoti tai už vienus, tai už kitus kandidatus – jie yra nepastoviausi iš visų socialinių grupių ir labiausiai linkę ieškoti sau tinkamų politikų.

Savaitraštis „The Economist“ atkreipia dėmesį, kad gali skirtis oficialus vidurinio sluoksnio apibrėžimas ir tarp rinkėjų bei politikų vyraujantis suvokimas. Mat jau minėtoje Didžiojoje Britanijoje „vidurine klase“ pastaruoju metu vis dažniau pradėta vadinti žmones, kurie gyvena gana pasiturimai – tokioje šeimoje pajamos gali siekti iki 115 tūkst., skaičiuojant eurais, per metus, nors oficialiai vidurinio sluoksnio atstovais laikomi žmonės, uždirbantys apie 25 tūkst. eurų.

Tokiu neatitikimu neretai naudojasi politikai. Tie, kurie palaiko paveldėjimo mokesčio mažinimą, teigia, kad nuo jo esą kenčia vidurinis sluoksnis. Bet jis taikomas tik 325 tūkst. svarų ir daugiau kainuojančiam paveldėtam turtui, o tai net 100 tūkst. svarų daugiau už vidutinio namo kainą. Be to, teigiama, kad 40 proc. pajamų mokesčio tarifas irgi juos veikia, nors iš tiesų šis tarifas Didžiojoje Britanijoje taikomas tik 3,8 mln. pajamų mokesčio mokėtojų iš 31,7 milijono.

Ištrauka iš B.Obamos kalbos:

„Šiuo metu, augant ekonomikai, mažėjant deficitui, atsigaunant pramonei ir didėjant energijos produkcijai, mes pakilome iš recesijos ir dabar turime galimybę pasirinkti savo ateitį laisviau nei bet kuri kita šalis Žemėje. Dabar mes spręsime, kuo norime tapti per ateinančius 15 metų ir per būsimus dešimtmečius. Ar mes tenkinsimės ekonomika, kai tik keliems iš mūsų fantastiškai sekasi? Ar mes pasirinksime ekonomiką, kuri didina pajamas ir suteikia galimybių tiems, kurie stengiasi?

Vidurinės klasės ekonomika veikia. (…) Tai idėja, kad ši šalis geriausiai laikosi tada, kai kiekvienas turi galimybių, kiekvienas atlieka savo dalį ir kiekvienas žaidžia pagal tas pačias taisykles.“