"Scanpix" nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Viktorinų kūrėjai daug metų sėkmingai klupdydavo jų dalyvius klausimu, ar aktorius Leonardo DiCaprio turi „Oskarą“. Vėliau eruditai tiesiog įsiminė tai kaip kino pasaulio paradoksą: ne, daugybėje žymių filmų pagrindinius vaidmenis sukūręs aktorius tokios statulėlės savo kolekcijoje iki šiol neturėjo.

Neturėjo iki šios savaitės pradžios, kai už prieš porą šimtmečių realiai gy­ve­nusio amerikiečių medžiotojo Hju Gla­so vaidmenį filme „Hju Glaso legenda“ gar­­­bin­goji statulėlė aktoriui pagaliau buvo įteik­­ta. Tai buvo iš viso šeštoji 41 metų L.Di­Cap­­r­io nomina­­cija­ šiam apdovanojimui (iš jų pen­kios – už vai­­dybą). Aktorius savo kantrybę kas­­metėse JAV kino meno ir mokslo akademijos rengiamo­se ceremonijose gludino net 22-ejus metus – tiek laiko buvo prabėgę nuo pirmo­sios jo „Os­ka­ro“ nominacijos.

Pagaliau sulaukęs šlovingosios akimirkos, dėl kurios šįmet abejojančių nebuvo labai daug, L.DiCaprio dėkojo būriui žmonių, padėjusių jo karjerai. Daugiausia dėmesio šįkart nu­sipelnė ne didvyriškoji aktoriaus mama, o du jo pastarųjų metų kino aikštelės bendražygiai – re­žisierius Alejandro Gonzalezas Inarritu ir ope­ratorius Emmanuelis Lubezki.

„Šie du kūrėjai iš Meksikos tvirtai tikėjo sa­vo sėkme, ir štai – vienas apdovanotas dviem, ki­­tas – trimis „Oskarais“. Labai džiaugiuosi, kad teko garbė su jais dirbti, jie įkūnija tai, kas yra kinas ir kas jis turėtų būti“, – negailėjo kom­plimentų filmo „Hju Glaso legenda“ kūrėjams kino žvaigždė.

Vėliau L.DiCaprio atkreipė auditorijos dė­me­sį ir į ekologijos temą, kuriai pastaraisiais me­­tais skyrė daug laiko ir asmeninių lėšų. „Ne­lai­­kykime šios planetos kaip savaime suprantamos – aš nelaikau šio vakaro kaip savaime su­pran­tamo. Turime remti lyderius, kurie palaiko ne didžiuosius teršėjus, didžiąsias korporacijas, o rūpinasi žmonija ir vietiniais žmonėmis“, – agi­tavo tikro gamtos vaiko personažą sukūręs ak­torius.

„Hju Glaso legendos“ režisieriui A.G.Ina­rri­­tu tai buvo antras iš eilės „Oskaras“ už ge­riausią režisūrą. Praėjusiais metais analogišką ap­dovanojimą jis pelnė už savo filmą „Žmogus-paukštis“. Pasak meksikiečio, jo naujausias „Oskaras“ išreiškia pagarbą rasinei įvairovei, ta­pusiai itin opia tema prieš šių metų Kino me­no ir mokslo akademijos ceremoniją, nes iš ap­dovanojimams nominuotų aktorių visi buvo baltaodžiai.

„Filme skamba frazė: „Jie nesiklauso tavęs, kai pamato tavo odos spalvą, – priminė A.G.Inar­­ritu. – Taigi, kokia didžiulė galimybė atsivėrė mūsų kartai išsivaduoti nuo visų prietarų, tokios mąstysenos ir visiems laikams pasirūpinti, kad odos spalva taptų tokia pat nesvarbi kaip mūsų plaukų ilgis.“

Vis dėlto geriausiu šių metų filmu pripažinta „Sensacija“, kuriai atiteko ir apdovanojimas už geriausią scenarijų. „Filmas suteikė balsą nu­ken­tėjusiems, o „Oskaras“ sustiprina šį bal­są, ku­ris, tikimės, taps choru, nuaidėsiančiu iki pat Va­tikano. Popiežiau Pranciškau, metas apginti vai­kus ir atkurti tikėjimą“, – atsiimdamas „Os­karą“ į Romos Katalikų Bažnyčios vadovą kreipėsi prodiuseris Michaelas Sugaras.

„Šiandien nebūtume čia, jeigu ne mūsų re­por­terių didvyriškos pastangos. Jie ne vien le­mia pasaulinius pokyčius, bet ir neabejotinai ro­do tiriamosios žurnalistikos būtinumą“, – tei­gė ceremonijos scenoje kita šio filmo kūrėja Blye Pagon Faust.

Filme „Sensacija“ pasakojama tikra istorija, kaip žurnalistinių tyrimų komanda iš dienraščio „Boston Globe“ atskleidė dešimtmečiais ne tik Bažnyčios, bet ir teisininkų bei politikų slėp­­tą nusikaltimą – kunigų pedofilijos skandalą. Pagrindine „Hju Glaso legendos“ konkuren­te šių metų ceremonijoje laikyta režisieriaus Tomo McCarthy juosta buvo pelniusi net šešias „Oskaro“ nominacijas.

Šiais metais geriausios pagrindinės aktorės sta­tulėlė atiteko Brie Larson – ji „Oskarą“ ga­vo už vaidmenį šiurpioje pagrobimo dramoje „Kam­barys“. Geriausia antraplane aktore pa­skelbta švedė Alicia Vikander, suvaidinusi fil­me „Danų mergina“. Geriausiu antraplaniu ak­toriumi išrinktas „Šnipų tilto“ aktorius Mar­kas Rylance’as, suvaidinęs sovietų šnipą.

„Oskarą“ už geriausią adaptuotą scenarijų pelnė filmas „Didžioji skola“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Michaelo Lewiso knygą, pa­sakojančią apie 2007–2010 m. pasaulinę fi­nan­sų krizę. O geriausio filmo užsienio kalba ka­tegorijoje triumfavo Holokausto siaubą vaiz­duojanti drama „Saulo sūnus“, sukurta pra­dedančio vengrų režsieriaus Laszlo Ne­meso.

"Scanpix" nuotr.

“Oskarų” ceremonija – tikriausia svarbiausias įvykis kino pasaulyje. Jei neturėjote galimybės stebėti jų ceremonijos, “Buzzfeed” pateikia įdomiausius 9 šio renginio momentus:

1. Reginio vedėjas Chris Rock neleido nuobodžiauti: kalbėjo apie judėjimą “Juodųjų gyvenimai svarbūs”, apie lyčių lygybę ir nuolat užsimindavo apie tai, kad “Oskarai” – baltaodžių renginys.

ABC / mtv.tumblr.com

2. Skautės mergaitės pardavinėjo savo sausainius ceremonijos svečiams.

ABC / yahooentertainment.tumblr.com

3. Aktorius ir “Oskarą” gavusio filmo “Sensacija” žvaigždė Markas Ruffalo mirktelėjo.

 

ABC

5. Aktorė Alicia Vikander pasirodė su suknele, kuri labai panaši į animacinio filmuko “Gražuolė ir pabaisa” herojės apdarus.

 

Disney / E! / yahooentertainment.tumblr.com

6. JAV viceprezidentas Joe Bidenas pristatė Lady Gaga pasirodymą.

 

ABC / chatnoirs-baton.tumblr.com

ABC

ABC / chatnoirs-baton.tumblr.com

9. Aktorė Kate Winslet, kuri su L.DiCaprio suvaidino “Titanike”, stebėjo visą tai su ašaromis akyse – tarsi tikra mama.

 

ABC / chatnoirs-baton.tumblr.com

Tarp pretendentų į „Oskaro“ statulėlę geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje šiemet pateko kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Estijos kūrėjų darbai. Nominacijos sulaukė bendra Estijos ir Gruzijos juosta „Mandarinai“, pasakojanti apie estų kaimą Abchazijoje 1992 m. konflikto metu, bei lenkų režisieriaus Pawelo Pawlikowskio filmas „Ida“, analizuojantis šeimos, religijos ir identiteto temas socialistinės pokario Lenkijos realybėje.

„Mandarinai“ tapo vienu sėkmingiausių filmų Estijos kino istorijoje ir pirmuoju iš Baltijos šalių patekusiu į galutinį geriausio filmo užsienio kalba kandidatų penketuką. Filmo kūrėjų manymu, galimybės laimėti „Oskarą“ yra nedidelės, tačiau vien pati nominacija yra didžiulis estų kino laimėjimas.

Be „Mandarinų“ ir „Idos“, šiemet pretendentų penketuke taip pat minima ruso Andrejaus Zviagincevo juosta „Leviatanas“, argentiniečio Damiano Szifrono „Pašėlusios istorijos“ bei Abderrahmane’o Sissako iš Mauritanijos filmas „Tombuktu“.

2014-aisiais filmų paraiškas „Oskarui“ už geriausią filmą užsienio kalba pateikė 83 valstybės. Lietuvos kandidatu siekti šio kino pasaulyje svarbaus apdovanojimo buvo pasirinktas režisieriaus Igno Jonyno filmas „Lošėjas“. Nuo 2006-ųjų savo filmus Lietuva iš viso pateikė septynis kartus, Estija nepriklausomybės laikotarpiu juos siūlė dvylika kartų, Latvija – šešis sykius.

Lenkija savo režisierių filmus „Oskarui“ teikia nuo 1963 m. Į galutinį pretendentų penketuką lenkiškos juostos iš viso pateko dešimtį kartų (iš kurių režisieriaus Andrzejaus Wajdos – keturis), tačiau šio prestižinio kino apdovanojimo lenkams taip pat dar nėra pavykę laimėti.

87-ųjų JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų ceremonija Holivude vyks vasario 22-ąją.

Naktį iš vasario 26 d. į vasario 27 d. Lietuvos laiku amerikiečių komikas Billas Crystalas kvies Holivudo įžymybes skelbti Amerikos kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimo nusipelniusių kūrėjų bei atlikėjų.

Kas laimės geidžiamiausią “Oskarą”? Kaip filmų likimą paveikia jų premjeras priimantys tarptautiniai kino festivaliai ir kas laukia naujausių laureatų po triumfo nakties?

Auksinis “Oskaras” dažnai turi magišką reklamos galią, nes apdovanotą filmą trokšta pamatyti daugybė žmonių. “Oskaras” tarsi garantuoja, kad žinia apie laiminguosius bus dažniau perskaityta ir plačiau išgirsta. “Oskaras” aktoriui reiškia ne tik padėką bei pripažinimą už jau atliktą darbą, bet ir daug didesnius atlyginimus ir gausesnius pasiūlymus ateityje. “Oskaras” režisieriui atveria galimybes pačiam rinktis tolesnį karjeros maršrutą ir reikalauti kūrybinės laisvės. “Oskaras” kitiems kūrybinės grupės nariams leidžia artimiau pažinti už kadro plušančius ir nematomus žmones.
Dažnai mėgstama teigti, kad “Oskaras” simbolizuoja komerciją. Autorinius filmus aukštinantys ir naujų vėjų ieškantys tarptautiniai kino festivaliai tarsi turėtų žengti visai kitais keliais, bet dažniausiai ši teorija nepasiteisina. Net pats prestižiškiausias festivalis mėgsta priminti ir nepamiršta pasididžiuoti, kiek “Oskaro” nominacijomis pagerbtų filmų rodė.
Tačiau parduoti bilietai ir rekordiškai užpildomos salės dar nereiškia, kad filmas būtinai gaus nominacijų. Labiau lemia tai, kokie nuomonių vėjai pučia akademijoje ir kaip suveikia konkrečius filmus palaikantis lobizmas.
Nuotykių fantazijos “Haris Poteris ir mirties relikvijos. 2 dalis” komanda labai norėjo atsisveikinimą pažymėti “Oskaro” nominacija už geriausią filmą, tačiau nesulaukė statistinės daugumos palaikymo ir užsitikrino tik tris mažiau reikšmingas technines nominacijas. Danielis Radcliffe’as, neslėpdamas nusivylimo, pažėrė karčios kritikos balsuotojams, kad jie prioritetą skyrė geram draugui Martinui Scorsese’i, kuriam negalėjo pasakyti “ne”, ir pamiršo atkreipti dėmesį į 381 mln. dolerių pajamas vien JAV kino teatruose (pagal bendrus rezultatus filmas tapo dešimtuoju milijardieriumi ir įsitvirtino trečioje visų laikų topo vietoje po “Įsikūnijimo” ir “Titaniko”).

Berlynas mėgsta “Oskarus”
Šiomis dienomis vykstantis Berlyno kino festivalis niekuomet neatsisako galimybės į nekonkursinę programą pasikviesti ką tik nominuotų filmų atstovų, pareklamuoti jų vardų ir kartu prisidėti dividendų sau. “Auksinis lokys” už gyvenimo ir karjeros laimėjimus legendinei Meryl Streep neblizgės ypatingu originalumu, nes aktorė jau yra gavusi panašių įvertinimų (2008 m. rugsėjį M.Streep gyvenimo ir karjeros pergales šventė San Sebastiane). Tačiau šiandien netgi labiausiai tituluotai laureatei gyvybiškai reikia asmeninių premijų, kurių paskelbimas gali pakeisti dar neapsisprendusių akademijos narių balsus.
Nominacijos “Oskarui” iš šalies atrodo gražiai, bet finaliniuose penketukuose paminėtiems kino žmonėms mėnuo nuo paskelbimo iki apdovanojimų ceremonijos prilygsta košmarui ir alinančiam darbui, kai nebelieka laiko filmuoti ar vaidinti, o reikia užsidirbti “Oskarą” ir įrodyti savo pranašumą prieš įvertintus kolegas. Šiemet Berlyne kartu su pseudobiografine drama “Geležinė ledi” dalyvauja britų režisieriaus Stepheno Daldry drama “Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti” (premjera Lietuvoje turėtų įvykti balandžio mėn.), kuri per stebuklą užėmė paskutinę vietą tarp “Oskaro” nominacijų už geriausią filmą, o legendinis švedų kilmės veteranas Maxas von Sydow gavo seniai užtarnautą nominaciją už geriausią antraplanį vaidmenį. Tačiau jie neturi realių šansų laimėti.

Nauja taisyklė – naujos balsavimo mados
Akademija įvedė naują balsavimo taisyklę ir sudėtingesnį aritmetinio skaičiavo algoritmą, kad išlaikytų didesnę intrigą ir suteiktų stebuklingą šansą prieštaringai vertinamiems kūriniams. Kaip ir ankstesniais metais, į geriausio filmo nominaciją galėjo pretenduoti visi filmai, sulaukę bent 5 proc. akademijos narių palaikymo. Tačiau šiemet akademija leido balsuotojams pasirinkti tik penkis filmus ir nustatė limitą, kad nominantas gautų privalomai reikalaujamą pirmų vietų kiekį. Tik retais atvejais savo anketas atsiunčia visi 5783 registruoti ir teisę balsuoti turintys nariai. Apytikriais skaičiavimais, geriausio filmo titulo pageidavusiems siekti kūriniams šiemet reikėjo užsitikrinti mažiausiai 455 pirmumo balsus, o pernai užteko gauti bent 250 balsų.
Niekas nepaneigs, jog šiame balsavime dėl nominacijų labiausiai vyrauja favoritizmas ir draugiški ryšiai, kai balso teisę turintis narys aukštesnę vietą užrašo savo bičiuliui vien todėl, kad suteiktų reikalingą pagalbą. Neprognozuotos nominacijų staigmenos aiškiai įrodo, kad naujas taisykles gerai išstudijavę akademijos nariai šiemet balsavo nebūtinai už patį geriausią filmą, bet rinkosi strateginę taktiką. Tiksliau sakant, skirtingas nuomones gvildenančios grupės susivienijo ir balsavo taip, kaip reikia, kad būtų pasiektas trokštamas rezultatas.
Akademijos vadovai privalėjo suprasti, kad paskubomis įvesta naujovė galbūt garantavo žiupsnelį intrigos (niekas nežinojo, kiek konkrečiai filmų pateks į nominaciją), bet nepasiteisino ir atvėrė duris kūrybiškam sukčiavimui bei lojalumo išbandymui. Maestro Terrence’o Malicko “Gyvenimo medis” sulaukė įvairiausių nuomonių ir atsiliepimų, palaikymo ir kritikos, bet pasipriešino neigiamoms prognozėms, įsiveržė į “Oskaro” nominaciją ir sėkmingai išlaikė lojalumo egzaminą, nes kažkam to labai norėjosi. O štai virtuozišku vaidmeniu nominacijos nusipelnęs veteranas Albertas Brooksas (“Važiuok”) tikriausiai neturėjo reikiamo būrio draugų ir pralaimėjimu buvo nubaustas už nepatogias atviras kalbas.

Aktorių karjeros kryžkelė
17 nominacijų per savo karjerą pelniusi M.Streep pagaliau turėtų nugalėti po 29 metų pertraukos, susilyginti su Ingrid Bergman ir per vieną “Oskarą” priartėti prie rekordininkės Katherine Hepburn. “Geležinė ledi” nepavyko taip gerai, kaip buvo galima tikėtis, nes režisierė leido sau perrašyti istorinius faktus, prisigalvoti daug nebūtų dalykų ir paaukoti tikroviškumą, o viską pateisino siužetiniu įrankiu, kad Margaret Thatcher serga ir klaidingai prisimena savo praeitį. Tačiau M.Streep vaidina fenomenaliai ir traukia žiūrovus žavėtis neeiline aktorine meistryste. Vis dėlto filmo klaidos ir silpnybės apsunkina asmeninę aktorės trikovę su Michelle Williams (“7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe”) ir Viola Davis (“Tarnaitė”), kuri reitinguose įvardijama pagrindine favorite. Lietuvoje menkai žiūrėtas ir elitinių festivalių praleistas filmas gavo puikius kritikų pažymius ir, svarbiausia, surinko daugiausiai pajamų iš visų nominantų (165 mln. dolerių).
Vyriškoje aktorių nominacijoje jaučiama dar nuožmesnė intriga ir čia nežinomybė išliks iki paskutinės minutės. Dauguma ženklų rodo, kad laimėti turėtų prancūzų legionierius Jeanas Dujardinas už fantastišką pasirodymą nebyliajame ir nespalvotame “Artiste”. Už ryškiausią karjeros vaidmenį jis susirinko Kanų festivalio ir JAV aktorių gildijos apdovanojimus, “Auksinį gaublį” ir dar saują kitų premijų. Jis laimi beveik visur, bet viešumo strategiją planuojantys broliai Weinsteinai žino, kad kiekvieną pergalę lėmė nedidelė balsų persvara, o galingi konkurentai Bradas Pittas (“Pinigų kamuolys”) ir George’as Clooney (lietuviškos premjeros laukiantys “Paveldėtojai”) pavojingai lipa ant kulnų.
Kai kurie ekspertai jau mato aiškią tikimybę, kad lemtingame finaliniame etape “Artisto” prancūzą aplenks įtakingasis ir amerikiečių kritikų liaupsinamas B.Pittas. Savo ruožtu J.Dujardinas net nelaimėjęs susikrovė bagažą ateičiai ir pasirašė kontraktą su stipriausių aktorių agentūra Holivude, nors pats dar neapsisprendė, kaip toliau išnaudoti “Oskarų” šlovę.

Nebylaus žvaigždūno triumfas žavi ne visus
“Artisto” šlovė įsižiebė Kanų festivalyje, kurio programos vadovas Thierry Fremaux ilgai svarstė ir nežinojo, ką daryti su intriguojančiu Michelio Hazanavichiaus filmu. Iš pradžių jis buvo įtrauktas į nekonkursinę programą, bet paskutinę minutę vis dėlto prasimušė iki “Auksinės palmės šakelės” kandidatų rinktinės. Šiandien Kanai gali džiaugtis ir didžiuotis, kad atrado “Artistą” ir suteikė trampliną efektyviam debiutui. Per premjerą gegužės mėnesį nebylioji komedija užbūrė daugelį festivalio svečių, tačiau beveik niekas tuomet net nesusimąstė, kad ką tik pamatė filmą, kuris po devynių mėnesių mėgausis dešimčia “Oskaro” nominacijų.
Šiandien “Artistas” atrodo gerokai pervertintas apdovanojimais ir nenutylančios pagyros iškelia pernelyg aukštą vilčių kartelę. Bet šis filmas nesugeba pateisinti didelių lūkesčių ir nesulaukia reikalingo žiūrovų palaikymo, kad ilgiau išsilaikytų komerciniuose repertuaruose. Nei Prancūzijoje, nei JAV (20 mln. dolerių pajamos) “Artistas” nepasiekė įspūdingų finansinių rezultatų.
Svarbiausioje nominacijoje jau seniai neliko net minimalios intrigos. Prodiuserių, režisierių ir aktorių gildijos jau paskelbė savo simpatijas “Artistui”, o būtent šie kino žmonės turi didžiausią įtaką akademijos balsavimo rezultatams. Jeigu jie staiga nepakeis savo nuomonės (būtų labai keista, jei taip nutiktų), tai “Artistas” turėtų lengvai laimėti ir susikrauti gan solidžią balsų persvarą. Įtakingiausią nuomonę skleidžiantys patyrę amerikiečių ekspertai (jie dažnai vadinami “oskarologais”) neturi net menkiausių abejonių dėl nugalėtojo. Rankas jau nuleido netgi didžiausi “Artisto” šlovės teršėjai ir dabar 28 iš 29 žinovų pirmą vietą atiduoda M.Hazanavichiaus filmui.

2011 m. Europos kino apdovanojimų verdiktus stipriausiai lėmė nuspėjamas ir populistinis balsavimas, o Akademijos narių dauguma neatsispyrė norui pagerbti garsesnius autoritetus.

Po ketverius metus trukusių gastrolių per kitus miestus Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija sugrįžo namo į Berlyną. Į 24-ą kartą vykstančią europietiško kino šventę įdomaus architektūrinio dizaino koncertų salėje „Tempodrom“ susirinko Europos kino elitas, kurį papildė įtakingi Vokietijos politikai, Europos Parlamento nariai ir aistrigiausiai kiną mėgstantys kultūros ministrai iš Austrijos, Estijos, Gruzijos bei Kosovo.
Ceremonijoje draugiškai triumfavo Danijos ir Didžiosios Britanijos kūrėjai. Renginio vedėja Anke Engelke pastebėjo, kad Kopenhagoje tą vakarą ištuštėjo gatvės, nes dauguma Danijos kino pramonės atstovų atvyko į Berlyną. Apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus atsiėmęs anglų režisierius Stephenas Frearsas sėkmingai pasirodžiusius kolegas šmaikščiai apšaukė „prakeiktais danais“ ir stebėjosi, kaip tokia maža šalis sugeba išleisti tiek daug vertingų filmų ir gauna gamybai pakankamai pinigų.
Po Akademijos narių balsavimo Danijai ir Didžiajai Britanijai atiteko po lygiai statulėlių (po penkias), bet galutinę britų pergalę lėmė kino teatruose geriausią europietišką filmą nepriklausomai išrinkę ir „Karaliaus kalbai“ atsidėkoję žiūrovai.

Visi ruošėsi pasaulio pabaigai

Niekas nenustebo, kai pagrindinis apdovanojimas už geriausią 2011 m. Europos filmą atiteko psichologinei apokaliptinei dramai „Melancholija“, kuri turėjo daugiausiai nominacijų (net aštuonias) ir nusipelnė dar dviejų statulėlių už geriausią operatoriaus darbą (Manuelis Alberto Claro) bei meninį apipavidalinimą (dizainerė Jette Lehmann). Ceremonijos organizatoriai ir Akademijos vadovai viešai tikino, kad galutinių rezultatų nežino net prezidentas Wimas Wendersas, bet kažkodėl „Melancholijos“ temos labiausiai vyravo spalvingame šou, kurį A.Engelke pradėjo pasipuošusi nuotakos suknele, imituodama sulėtintą vaikščiojimą (kaip filmo prologe) ir stebėdama svečius per išlankstytą metalinę Europos apdovanojimo figūrą.
Kai šeši vokiečių aktoriai finale išėjo į sceną atplėšti vokų, tai beveik visi nujautė, kas taps laimingiausiu nugalėtoju. „Melancholijos“ laimėjimas turėjo stipriai nudžiuginti Lietuvos platintojus, nes Larso von Triero filmas tą patį savaitgalį debiutavo Lietuvos kino teatruose, o pirmų dienų startas nebuvo sėkmingas. Vos 25 tūkst. Lt pajamos, įskaitant Europos šalių kino forumo „Scanorama“ parduotus bilietus, yra pernelyg kuklus rezultatas. Reikia tikėtis, kad geriausio Europos filmo titulas paskatins mūsų žiūrovus neignoruoti vertingo, gražaus ir prasmingo kūrinio apie neišvengiamą pasaulio pabaigą.
Pats L.von Trieras liko namie, patingėdamas atvažiuoti į Berlyną, bet atsiuntė savo žmoną Bente Froge, kuri pirmą kartą atsidūrė dėmesio centre ir atrodė tuo itin patenkinta. „Jis liko namie prižiūrėti vaikų ir gaminti maisto. Dabar atėjo mano laikas pasirodyti viešumoje. Būti Larso žmona nuostabu, nes jis yra absoliučiai kitoks žmogus, negu bandoma vaizduoti spaudoje. Jis turi keistų asmeninių charakterio savybių ir patiria nuotaikos svyravimų, bet mes nugyvenome kartu beveik 20 metų be jokių barnių. Norėčiau pasinaudoti proga ir paneigti prirašytas nesąmones, kad Larsas mėgsta kankinti moteris. Jis yra mylintis, nuoširdus ir mielas vyras. Visus savo filmus pirmiausia jis patikrino ir išbandė, rodydamas man. Aš esu didžiausia jo kritikė“, – pasakojo B.Froge.

Kiek europiečių balsavimą lemia „Oskarai“
Gruodžio 3 d. apdovanotų kino kūrėjų sąrašas skatina daryti išvadą, kad Europos kino akademijoje surinkto 2500 narių būrio dauguma balsavo pernelyg populistiškai ir vengė labiau intriguojančių ar europietiškam kinui naudingesnių sprendimų. Svarbiausia, jog paskelbtame verdikte beveik nematyti bendros strategijos, o susidaro įspūdis, kad ir čia balsuojama euroviziniu bandos principu už savus arba kaimynus. Akivaizdu, kad šiemet susivienijusios Skandinavijos šalys neleido nugalėti objektyviai geresniems ir pasirūpino, jog ryškiai sužibėtų Danija. Bet esant tokiai situacijai vis tiek darosi liūdna ir nesuvokiama, kodėl liko nepastebėtas ir nieko nelaimėjo Aki Kaurismaki mažas šedevras „Havras“, kuriam bet koks prizas pagelbėtų konkuruoti užsienio šalių repertuaruose.
Mažų mažiausiai keista šių metų nominacijose matyti biografinę istorinę dramą „Karaliaus kalba“, juk Tomo Hooperio filmas triumfo kelią pradėjo dar 2010 m. Susanne Bier režisuota drama „Geresniame gyvenime“ tarptautiniuose festivaliuose aktyviausiai reiškėsi irgi 2010 m. Abu šie filmai gavo „Oskaro“ premijas būtent už 2010 metus, o pernelyg ilgai užsimiegojusi Europa juos kažkodėl pastebėjo gerokai vėliau.
Taip išryškėja paradoksas: jeigu jau amerikiečiai nepagailėjo „Oskarų“, tai ir mes turime grąžinti skolas. Tokie sutapimai skatina manyti, kad kandidatų sąrašą nominacijoms atrenkantys Europos kino akademijos ekspertai laiku nepamato visų vertingiausių filmų arba nesugeba deramai įvertinti jų kokybės, kol pirštu nepabaksnoja auksiniai „Oskarai“.
Dar keisčiau ir netikėčiau geriausio debiuto titulas atiteko belgiškai dramai „Deguonis“, kuri ramiai keliavo per tarptautinius kino festivalius nuo 2010 m. rudens ir ilgokai nepadarė įspūdžio Akademijos skautams. Dabar Berlyne „Karaliaus kalba“, „Geresniame gyvenime“ ir „Deguonis“ susirinko savotiškas ir bereikšmes skolos premijas, nes šie filmai jau seniai niekur neberodomi.
Panašiai galima komentuoti ir geriausių aktorių nominacijas. Tarkime, šiemet Venecijoje kritikus ir žiūrovus užbūręs anglas Gary Oldmanas tikrai tiesiog privalėjo būti nominuotas Europos kino apdovanojimui už neprilygstamai galingą vaidmenį trileryje „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“, bet tikriausiai susigrąžins skolą tik po metų, kai švedo Thomo Alfredsono filmas jau bus seniai baigęs žygį per kino teatrus.
Tiesa, Akademija strategiškai teisingai ir išmintingai apdovanojo Tildą Swinton už virtuozišką pasirodymą dramoje „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ . Žinoma, būtų daug įdomiau, jeigu Berlyne būtų laimėjusi rusų aktorė Nadežda Markina, fenomenaliai valdanti režisieriaus Andrejaus Zviagincevo dramoje „Jelena“. Bet anglų aktorei Europos kino karalienės titulas šiandien reikalingesnis, nes T.Swinton nuožmiai kovoja dėl vietos „Oskaro“ nominacijos penketuke su Meryl Streep, Michelle Williams, Glenn Close, Charlize Theron ir Viola Davis.

Autoritetai laimi lengviau

Sakykite, ką norite, bet maestro Terry Gilliamo nominavimas geriausio trumpametražio filmo kategorijoje kartu su diplominius darbus pristačiusiais studentais, festivaliuose pasižymėjusiais jaunais debiutantais ir mažiau populiariais režisieriais yra nesąžiningas. Juolab T.Gilliamas nėra tikras europietis, o juo tapo tik neseniai atsisakęs JAV pilietybės. Nereikėjo būti dideliam ekspertui, kad nuspėtum išradingojo trumpuko „Pilnavertė šeimyna“ galutinę pergalę, nes daugumą akademikų masino galimybė pagerbti eksperimentuoti nevengiantį garsųjį režisierių.
Šis filmas jau atrinktas ir pakviestas į „Kino pavasarį“, tad Lietuvos žiūrovai turės gerą progą įvertinti naują T.Gilliamo žaidimą. „Dabar sakau, kad iki šiol kūriau didelius ir aukštus filmus, bet dirbti su mažais filmais taip pat smagu. Iš manęs buvo reikalaujama būtinai filmuoti Neapolyje ir nieko nenužudyti finale, o toliau turėjau absoliučią laisvę ir galėjau realizuoti beprotiškiausias savo idėjas, tad pasijutau lyg „Monti Paitono“ laikais“, – džiaugiasi T.Gilliamas.
Europos kino akademijos prezidento W.Wenderso laimėjimas geriausio dokumentinio filmo nominacijoje buvo dar lengviau nuspėjamas. Iš tiesų „Pina 3D“ yra neeilinis ir puikus filmas, bet rusų režisieriaus Viktoro Kosakovskio 10 metų brandintas, fantastišku grožiu stebinantis, sudėtingumu užburiantis, amžinai aktualus epas „Tegyvuoja antipodai!“ atrodė objektyviai stipresnis ir geresnis. Bet kam užtektų drąsos pasakyti „ne“ savo charizmatiškajam ir autoritetingam vadovui, nors visur ir teigiama, kad balsuojama slaptai?

Kitąmet – į Maltą

Jubiliejinė 25-oji Europos kino apdovanojimų ceremonija vyks saulėtoje Maltoje. Teisę organizuoti prestižinį renginį išsikovojęs Maltos kino biuras sąmojingai pasižadėjo, kad visus svečius gruodžio pradžioje nudžiugins 25 laipsnių šiluma.

Edvinas Pukšta
Išdalyti 2011 metų Europos kino apdovanojimai

Geriausias filmas, geriausias operatoriaus darbas, geriausias dizainas
Larso von Triero drama „Melancholija“
Geriausias aktorius
Colinas Firthas už vaidmenį filme „Karaliaus kalba“
Geriausia aktorė
Tilda Swinton už vaidmenį filme „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“
Geriausia režisūra
Susanne Bier ir jos filmas „Geresniame pasaulyje“
Geriausia dokumentika
Wimas Wendersas ir jo filmas „Pina 3D“
Geriausi scenaristai
Broliai iš Belgijos Jeanas Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai už filmą „Berniukas su dviračiu“

"Veido" archyvas

“Karaliaus kalba”

Amerikos kino meno ir mokslo akademijos paskelbtos “Oskarų” nominacijos nuvylė amerikiečių kritikus, bet maloniai nustebino kolegas iš Europos.

Britų režisieriaus Tomo Hooperio istorinė drama “Karaliaus kalba” gavo net 12 “Oskarų” nominacijų ir svariai aplenkė pagrindinį konkurentą “Socialinį tinklalapį” (8 nominacijos). Didžiausią staigmeną pabalnojo brolių Joelio ir Ethano Coenų vesternas “Tikras išbandymas” (10 nominacijų). Absoliučiai netikėtai išsisprendė geriausio aktoriaus, geriausio antrojo plano aktoriaus ir geriausio užsienio šalies filmo nominacijų rebusai. Akademijos balsuotojai priėmė daug ekspertų prognozėse nenumatytų teisingų sprendimų. Vasario 27 d. naktis su “Oskarais” ir jaunų vedėjų pora Anne Hathaway bei Jamesu Franco žada daug įdomių intrigų.

Britai daro geriau

Šiuo metu Vilniaus ir Kauno kino teatruose sėkmingai rodomai “Karaliaus kalbai” suteikusi užtikrinto lyderio statusą, Akademija neoficialiai suformulavo žinutę amerikiečių režisieriams – britai geresni už jus!

Visi tikėjosi, kad “Karaliaus kalba” bus įvertinta, bet niekas nelaukė, kad susirinks tiek daug auksinių simpatijų. Apdovanojimų istorijos metraščiai atskleidžia iškalbingą statistiką, kad daugiausiai nominacijų iškovojęs kūrinys turi maždaug 75 proc. tikimybę laimėti pagrindinį ir geidžiamiausią “Oskarą” už geriausią filmą. Daugiau nominacijų už “Karaliaus kalbą” praeityje yra užsitikrinę tik 11 filmų: “Viskas apie Ievą” (1950 m.) ir “Titanikas” (1997 m.) – po 14; “Vėjo nublokšti” (1939 m.), “Nuo čia iki amžinybės” (1953 m.), “Merė Popins” (1964 m.), “Kas bijo Virdžinijos Vulf” (1966 m.), “Forestas Gampas” (1994 m.), “Įsimylėjęs Šekspyras” (1998 m.), “Žiedų valdovas” (2001 m.), “Čikaga” (2002 m.) ir “Keista Bendžamino Batono istorija” (2008 m.) – po 13.

Įdomu prisiminti dar vieną faktą, kad po 12 nominacijų per 83-ejus “Oskarų” metus turėjo 13 filmų ir aštuoniems iš jų pasisekė švęsti galutinę pergalę.

Viskas paaiškės anksčiau

Sustabarėjusius žmonių bendravimo ypatumus moderniame pasaulyje analizuojantį ir “Facebook” įtaką mūsų kasdienybei apnuoginantį “Socialinį tinklalapį” principingai palaikantys amerikiečiai su viltimi laukė itin svarbių JAV režisierių gildijos ir JAV scenaristų gildijos verdiktų. Jeigu šiuos prizus būtų susirinkę režisierius Davidas Fincheris ir scenaristas Aaronas Sorkinas, tai per “Auksinius gaublius” pirmavęs “Socialinis tinklalapis” vėl būtų susigrąžinęs esminius kozirius banguotoje ir neįtikėtinai lygioje dvikovoje.

Gildijose balsuojantys režisieriai ir scenaristai yra Akademijos nariai. Mažai tikėtina, kad, vieną kartą pateikę nuomonę dėl savo favoritų, jie priimtų kardinaliai kitokius sprendimus per “Oskarų” dalybas. Apdovanojimų statistika sufleruoja, kad nuo 1989 m. visi be išimties filmai nugalėtojai pelnydavo bent jau nominaciją už geriausią režisūrą. Taigi šiemet taip pat išlieka milžiniška tikimybė išvysti pergalę filmo, kurį pasirinks kolegos režisieriai. Spėliojant pagal tokią taktiką iš dešimties nominuotųjų liktų tik penki realiausi kandidatai – “Karaliaus kalba”, “Socialinis tinklalapis”, “Juodoji gulbė”, “Kovotojas” ir “Tikras išbandymas”.

Gaila, kad iš pretendetų penketuko turime išbraukti vieną originaliausių 2010 m. filmų “Pradžia”, nes sapnų trileriui dirigavęs Christopheris Nolanas seansacingai negavo nominacijos už geriausią režisūrą. Tai didžiausias “Oskarų” netikėtumas, nuvylęs studijos “Warner Bros.” strategus ir stebėtinai puikius finansinius rezultatus pasiekusio filmo gerbėjus. “Pradžiai” Akademija tėkštelėjo dar vieną akibrokštą, kažkodėl pamiršdama nominuoti už nepriekaištingą montažą.

“Facebook” prieš karalių

Psichologinio baleto trilerio “Juodoji gulbė” komandą nuliūdino iki prognozuotos nominacijos už geriausią antrojo plano vaidmenį neištempusi ukrainietė Mila Kunis. Dešimt metų filmo idėją nešiojęs Darrenas Aronofsky gavo prakaitu užtarnautą nominaciją už geriausią režisūrą (tai pirmasis ryškus įvertinimas jo karjeroje), tačiau “Juodoji gulbė” pralaimėjo kituose ne mažiau svarbiuose etapuose. Jei atverstume apdovanojimų metraščius iki 1997 m., tai pamatytume, kad nuo “Titaniko” triumfo iki dabartinių dienų neatsirado nė vieno kūrinio, kuris nusipelnytų “Oskaro” už geriausią filmą neturėdamas nominacijos už originalų arba adaptuotą scenarijų.

Šie sutapimai reiškia, kad paties geriausiojo jau turime ieškoti tarp keturių kandidatų. Silpniausiai tarp jų neabejotinai laikosi bokso drama “Kovotojas”, kuriai tris iš septynių nominacijų sukrovė antrojo plano aktoriai Christianas Bale’as, Melissa Leo ir Amy Adams.

Puikios recenzijos ir fenomenalūs finansiniai rodikliai Akademijosnarius prijaukino prie vesterno “Tikras išbandymas”. Geriausio režisieriaus nominaciją gavo netgi broliai Coenai, kuriems ekspertai nežadėjo tokio lobio. Būtent broliai atėmė Ch.Nolanui beveik garantuotą vietą. Pagrindinį vaidmenį “Tikrame išbandyme” užsitaisęs Jeffas Bridgesas gavo jau šeštą nominaciją karjeroje ir atsidūrė per žingsnį nuo labiausiai tituluotų kolegų aktorių dešimtuko. Jeigu J.Bridgesui per stebuklą pavyktų negvelbti “Oskarą”, tai jis taptų pirmuoju laureatu, kuriam sėkmė šypsojosi dvejus metus iš eilės. 10 nominacijų “Tikram išbandymui” skamba tobulai ir turėtų papildomai paskatinti Lietuvos žiūrovus nusipirkti bilietą į nepalankaus mūsų įpročiams žanro filmą.

Būtų smagu, jei brolių Coenų karieta atvežtų daugiau intrigos, nes kol kas “Oskaruose” viską dalytis ketina tik dviese – “Karaliaus kalba” ir “Socialinis tinklalapis”.

Beje, sausio 30 d. JAV režisierių gildija kozirinį apdovanojimą vis dėlto atidavė charizmatiškajam britui T.Hooperiui, ir statistiškai tai turėtų reikšti beveik garantuotą “Karaliaus kalbos” pergalę “Oskaro” nominacijoje už geriausią filmą.

Didžiausi netikėtumai

Nagrinėjant “Oskarų” nominacijas, keistokai atrodo geriausių vizualiųjų efektų nominacija, kurioje Akademija nerado vietos efektingiausiam metų filmui “Tronas: palikimas”, bet netikėtai išaukštino daug pigiau kainavusios Clinto Eastwoodo mistinės dramos “Anapus mirties” vizualinį įvaizdį.

Iš tiesų šiemet buvo juntama Akademijos tendencija teikti pirmenybę be Holivudo studijų investicijų sukurtiems europietiškiems filmams ir kilstelėti nepriklausomo kino akcijas. Tarkime, Lietuvoje jau rodytas ir labai jau nedaug žiūrovų pritraukęs prancūzų režisieriaus Sylvaino Chomet animacinis šedevriukas “Iliuzionistas” įsigudrino prasmukti į geriausio animacinio filmo nominaciją ir išstumti galingus holivudinius konkurentus “Ilgo plauko istorija” ar “Bjaurusis aš”.

Užsienietiškos intrigos

Barselonoje nufilmuota liūdna drama “Biutiful” gavo ne tik prognozuotą nominaciją už geriausią užsienio šalies filmą, bet ir netikėtą nominaciją geriausiam aktoriui Javierui Bardemui, kuriam reklamuotis ypač padėjo įtakingoji Julia Roberts. O Lietuvos žiūrovai kaip tik netrukus turės progą pasižavėti fantastiška J.Bardemo vaidyba, nes filmas “Biutiful” Lietuvos kino teatruose bus rodomas vasarį.

Europos šalių kino forumo “Scanorama” Lietuvos repertuarui įsigytas šedevras “Geresniame gyvenime” po pergalės per “Auksinius gaublius” prasibrovė į geriausio užsienio šalies filmo nominaciją. Susanne Bier dramos stipriausias varžovas yra Alejandro Gonzalezo Inarritu “Biutiful”, nes meksikiečių režisierius jaučia galingą tarp Akademijos narių esančių draugų palaikymą. Pernai “Kino pavasaryje” Lietuvos žiūrovus šiurpinęs graikiškas “Iltinis dantis” sensacingai įtikino vyresnio amžiaus balsuotojus, kurie anksčiau masiškai ignoruodavo smurtinius filmus.

Nuo Sandanso iki “Kino pavasario”

63-iųjų “Oskarų” nominacijos dar sykį patvirtino Sandanso nepriklausomo kino festivalio svarbą. 2010 m. sausį Park Sityje nugalėjusi drama “Vinterio kaulai” nugvelbė dvi netikėčiausias nominacijas už geriausią filmą ir antrojo plano aktoriaus Davido Hawkinso vaidybą. Komiška drama “Vaikams viskas gerai”, santykių griūties drama “Liūdnoji meilė”, kriminalinė drama “Žvėrių karalystė”, dokumentinis trileris “Restrepo”, dokumentinė provokocija “Išėjimas per suvenyrų krautuvę”, dokumentiniai filmai “Sąvartynas ir “Dujų žemė” pirmąjį krikštą gavo kaip tik Sandanse.

Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” savo programoje pristatys penkis “Oskaro” nominacijomis išgražintus filmus: Danny Boyle’o išgyvenimo dramą “127 valandos” (6 nominacijos), australišką kriminalinę dramą “Žvėrių karalystė” (aktorė Jacki Weaver nominuota už geriausią antrojo plano vaidmenį), kanadietišką dramą “Moteris, kuri dainuoja” (nominacija už geriausią užsienio šalies filmą), dokumentinius filmus “Savų darbas” apie finansų krizės šaknis Volstrite ir “Restrepo” apie amerikiečių kareivių pavojingą kasdienybę Afganistane.

Šios savaitės pabaigą vainikuos ištaiginga Holivudo puota, kai prabangiai pasipuošę populiarūs kino industrijos atstovai gurkšnos šampaną ir dalysis “Auksinius gaublius”, o prie televizorių ir interneto prilipusi visuomenė spėlios metų rebusą, kas iš laureatų turės progą antrą kartą švęsti su “Oskaru”.

Jau įpratome, kad sausį ir vasarį įvairios organizacijos pompastiškai įteikia prestižinius ir mažiau svarbius apdovanojimus praėjusių metų geriausiusių filmų autoriams. Sausio 16 d. saulėtame Los Andžele vyks mūsų krašte ypač išreklamuota “Auksinių gaublių” ceremonija. Visos Lietuvos naujienų agentūros vėl trimituos daug kartų girdėtą maldelę, neva “Auksiniai gaubliai” yra “Oskarų” pranašai. Bet tai prasilenkia su tiesa ir tikrais faktais.

Įdomiausia, jog panašias nesąmones kuriantieji nesidomi, kad “Auksiniai gaubliai” ir “Oskarai” neturi absoliučiai nieko bendro. Dėl šių apdovanojimų balsuoja visai kiti žmonės, vertinantys pamatytus filmus pagal skirtingą taktiką.

Holivudo užsienio spaudos asociacijos narių nuomonės geriausiu atveju gali tik pasufleruoti Amerikos kino meno ir mokslo akademijos nariams galbūt dar nepamatytą vertingesnį filmą. Per pastaruosius septynerius metus tik “Lūšnynų milijonieriui” (2008 m.) ir “Žiedų valdovui. Karaliaus sugrįžimui” (2004 m.) pavyko laimėti “Auksinį gaublį” ir “Oskarą” už geriausią filmą.

Šiandieniniais moderniais laikais balsavimo taktiką diktuoja “Auksinių gaublių” ceremoniją tiesiogiai transliuojanti televizija NBC, kurios pagrindinis tikslas yra žiūrimumo reitingai. Juos įmanoma pakelti tik prisiviliojus į renginį populiariausių ir žinomiausių kino veidų.

Komerciniai akibrokštai

Tikriausiai tik ateivis iš mėnulio galėtų pripažinti, kad skystą detektyvinę intrigą Venecijos kanaluose plukdantis trileris “Turistas” yra komedija, o joje milžiniškus honorarus apgailėtinai atidirbę elitiniai aktoriai nusipelno nominacijų už geriausią vaidybą. Sveikai mąstančiam žmogui turėtų būti aišku, kad Holivudo užsienio spaudos asociacija pageidauja matyti ceremonijoje reitingų kalvius Johnny Deppą, Angeliną Jolie ir galbūt Bradą Pittą.

Dėl tų pačių priežasčių geriausiu filmu komedijos kategorijoje pretenduoja tapti komiksinis veiksmo trileris “Rizikinga erzinti senukus”, kuriam neabejotinai atstovaus Bruce’as Willisas, Johnas Malkovichius ir Helen Mirren. Neskoningas muzikinių klipų kratinys “Burleska” bent jau atitinka teorinę miuziklo sampratą, bet ir ši nominacija slepia kvietimus į šou dainininkėms Cher ir Christinai Aguillerai.

Jeigu Holivudo užsienio spaudos asociacijos balsuotojai iš tikrųjų norėtų padaryti reikšmingesnę įtaką akademijos narių verdiktams, tai jie draugiškiau palaikytų britų režisieriaus Mike’o Leigh komišką dramą “Dar vieneri metai”. Nė vienos “Auksinio gaublio” nominacijos skandalingai negavęs Kanų festivalio favoritas neturi tiek daug lėšų, kad galėtų reklamuotis tuo pačiu lygiu, kaip Holivudo studijų pinigais stumiami kūriniai.

Nepamirškime ir dar vieno Holivudo užsienio spaudos asociacijos sunkiai paaiškinamo akibrokšto, kad nė vienos “Auksinio gaublio” nominacijos negavo amerikiečių kritikų už autentiškumą giriamas brolių Coenų vesternas “Tikras išbandymas”, kuris turėtų lengvai pabalnoti bent keturias penkias “Oskarų” nominacijas.

Didžiųjų studijų įkaitai

Šis liūdnas atvejis, kai neva prestižiniam apdovanojimui nominuojami akivaizdžiai komerciniai niekaliukai, o nedovanotinai pamirštami išliekamąją vertę turintys kūriniai, dar sykį priverčia prisiminti jau kelerius metus sklandančią sąmokslo teoriją – “Auksinius gaublius” valdo didžiosios Holivudo studijos, kurioms atstovaujantys filmai okupuoja daugumą nominacijų.

Akivaizdu, kad visame pasaulyje matoma ceremonija labai naudinga rinkodaros tikslams, bilietų pardavimo skatinimui, DVD prekybos pagyvinimui, žiūrovų sudominimui. Lietuvos platintojai taip pat viltingai laukia, kuriam filmui bus maloninga “Auksinių gaublių” naktis, nes nugalėtojas bus anonsuojamas nemokamai per televizijų žinias ir plačiau aprašomas visuose laikraščiuose bei interneto portaluose.

Filmo žinomumas išsiskleidžia į bilietų pardavimą, nes žiūrovai pageidauja pamatyti apdovanojimais pagerbtus kūrinius. Jiems mažiausiai rūpi, kad nominacijos dažniausiai yra perkamos užkulisiuose, nes 93 balsuotojų daugumą lengva kontroliuoti gundančiais kvietimais.

Teisingiausias verdiktas

Nepaisant visų įtarimų ir keistų sprendimų, Holivudo užsienio spaudos asociacija nusipelno pagyrimo už prancūzų režisieriaus Olivier Assayaso kriminalinio trilerio “Karlosas Šakalas” išaukštinimą. Vilniaus tarptautiniam kino festivaliui “Kino pavasaris” atrinktas 5 val. 30 min. trukmės gangsterinis epas apie Venesueloje gimusio ir Europą šantažavusio revoliucionieriaus Ilicho Ramirezo Sanchezo teroristinius nusikaltimus gavo dvi ypač reikšmingas “Auksinio gaublio” nominacijas už geriausią TV mini serialą ir geriausią aktoriaus Edgaro Ramirezo vaidmenį televizijos filme. Jeigu įsimintiniausiam 2010 m. filmui pavyktų nominacijas paversti statulėlėmis, tai reikšmingi prizai paskatintų dar daugiau žmonių praleisti beveik ketvirtadalį paros kino salėje ir nebijoti tokios drakoniškos trukmės.

Dramos kategorijoje “Auksiniam gaubliui” nominuoti penki filmai tiksliai atspindi bendras metų tendencijas.

Psichologinis siaubo trileris baleto teatre “Juodoji gulbė”, tikrais faktais smūgiuojanti drama bokso ringe “Kovotojas”, užnarpliotas fantastinis veiksmo trileris sapnuose “Pradžia”, aktorių benefisais pagardinta istorinė drama “Karaliaus kalba” ir favoritu stumiama “Facebook” atsiradimo drama “Socialinis tinklalapis” – tikrai iškirtiniai kūriniai.

Amerikiečiai labiausiai svajoja, kad “Auksinis gaublys” suspindėtų Davido Fincherio režisuotame “Socialiniame tinklalapyje”, ir studijos “Sony” pasamdyti lobistai stengiasi pasiekti reikalingą rezultatą. Jie įkalbėjo “Facebook” sumanytoją milijardierių Marką Zuckerbergą susilaikyti nuo kritinių komentarų apie neteisingą faktų interpretavimą.

Tačiau apdovanojimų likimą nulems vien tik užsienio leidiniams rašantys žurnalistai, o jie tikriausiai draugiškiau palaikys Europai ir Didžiajai Britanijai atstovaujančią “Karaliaus kalbą”, kurios režisierius Tomas Hooperis 2005 m. atsiėmė “Auksinį gaublį” už Lietuvoje filmuotą istorinę TV dramą “Elžbieta”.

Kad ir kaip baigtųsi dviejų ryškiausių lyderių dvikova sausio 16-osios vakarą, būtų neteisinga tvirtinti, kad tas pats nugalėtojas triumfuos vasario 27 d. “Oskarų” ceremonijoje. Šiemet vykstant balsavimui dėl svarbiausių apdovanojimų jaučiama ypač nenuspėjama intriga, kai į “Socialinio tinklalapio” ir “Karaliaus kalbos” lenktynes įsiterpia “Kovotojas” ir kiti filmai.

Vertingi aktorių balsai

“Auksiniai gaubliai” naudingesni Holivudo studijoms dar ir todėl, kad šios pasitikrintų, kaip veikia filmų reklamos mechanizmai, ar teisingai suprantama skambiais teiginiais formuluojama žinia. Visi industrijos žaidėjai supranta paprastą esminę taisyklę, kad norint užsitarnauti “Oskarą” būtinai reikia pelnyti skirtingų akademijos skyrių palaikymą.

Jeigu režisieriai ir scenaristai neslepia simpatijų unikalias vizijas realizuojančiam Christopheriui Nolanui, tai jų protegavimo tikrai nepakaks, jeigu “Pradžios” veidai Leonardo DiCaprio, Tomas Hardy ir Marion Cotillard negaus balsų iš aktorių departamento. Savo ruožtu per daug anksti nurašytą Davido O.Russello sportinę dramą “Kovotojas” į pergalingą ritmą sugrąžino būtent JAV aktorių gildija, pašlovinusi nominacijomis Marką Wahlbergą, Christianą Bale’ą, Melissą Leo ir Amy Adams. Bent trys iš jų aktyviai varžysis dėl “Oskaro” ir stiprins filmo akcijas.

Visiškai kitoje pusėje atsidūrė Danny Boyle’o naujasis šedevras “127 valandos”, kurį stipriausiai palaiko fenomenaliu ir drąsiu Jameso Franco solo pasirodymu susižavėję kolegos aktoriai, bet kitų kūrėjų simpatijos smarkiai blėsta.

Holivudo užsienio spaudos asociacijos nominacijos už geriausią aktoriaus vaidybą, scenarijų ir muziką apnuogino studijos “Fox Searchlight” rinkodaros spragas, kai nesugebėta sustabdyti bauginančių atsiliepimų apie reikšmingiausią filmo momentą.

Iš daugiau vyresnio amžiaus balsuotojų skaičiuojančios akademijos užkulisių sklinda nepalanki žinia, kad “127 valandoms” liko tik minimalūs šansai prasibrauti į geriausių filmų dešimtuką. Priežastis kuriozinė – akademijos nariai kategoriškai atsisako žiūrėti D.Boyle’o išgyvenimo dramą dėl tos vienintelės šiurpą keliančios scenos, kai alpinistas Aronas Ralstonas sąmoningai nusipjauna masyvios nuolaužos prispaustą ranką, prieš tai sulaužydamas kaulus (jeigu jis nepasiryžtų šiam neišvengiamam poelgiui, tai mirtų įstrigęs kanjone nuo bado, troškulio ir šalčio).

Dėl tos pačios priežasties “127 valandos” buvo eliminuotos iš Lietuvos kino teatrų komercinio repertuaro, nes amžiaus cenzą nustatanti komisija rekomendavo leisti žiūrėti filmą tik suaugusiems.

Dėl pergalės – asmeninės paslaptys

“Auksiniai gaubliai” tikrai neatsakys, dėl kurio aktoriaus pergalės “Oskaruose” labiausiai apsimoka lažintis. Apie kokius pranašų aitvarus galima svaičioti, jei prizus laimės abi favoritės Natalie Portman (“Juodoji gulbė”) ir Annette Bening (“Vaikams viskas gerai”)? Juk “Oskaras” geriausiu atveju atiteks tik vienai iš jų. Sausio 16 diena, priešingai, gali užkurti dar didesnę intrigą ir taip nenuspėjamai dėliojamo pokerio finiše, jeigu “Auksinis gaublys” netyčia suspindėtų charizmatiškosios Anne Hathaway (“Meilė ir kiti narkotikai”) rankose.

Holivudo prodiuseriai ir scenarijų autoriai padidino įtampą lenktynėse dėl “Oskarų”, įvardiję savo pasirinktus geriausius pernai išleistus filmus, tokius kaip “Socialinis tinklas” (The Social Network), “Kovotojas” (The Fighter) ir “Juodoji gulbė” (Black Swan).

Amerikos prodiuserių gildija (PGA) ir Amerikos scenaristų gildija (WGA) kasmet skelbia geriausių filmų sąrašus, o į jų nuomonę paprastai atsižvelgiama prognozuojant, kuriems filmams gali atitekti “Oskarai”.

Be minėtų trijų filmų, PGA tarp geriausių įvardijo septynias kitas juostas, jau pelniusias kritikų ir kino industrijos organizacijų teigiamų įvertinimų, – tai “Karaliaus kalba” (The King’s Speech), “127 valandos” (127 Hours), “Pradžia” (Inception), “Vaikams viskas gerai” (The Kids Are All Right), “Miestas” (The Town), “Žaislų istorija 3″ (Toy Story 3) ir “Tikras išbandymas” (True Grit).

Tuo tarpu WGA savo pasirinktus dešimt filmų suskirstė į dvi grupes – galinčius pretenduoti į apdovanojimą už geriausiai originalų arba adaptuotą scenarijų.

Tarp pretendentų į WGA apdovanojimą už geriausią originalų scenarijų pateko filmas apie boksą “Kovotojas”, baleto šokėjų pasaulį vaizduojanti “Juodoji gulbė”, taip pat komedija šeimai “Vaikams viskas gerai” ir dramos “Pradžia” bei “Prašau, duok” (Please Give).

Dėl geriausio adaptuoto scenarijaus titulo varžosi filmas “Socialinis tinklas”, pasakojantis apie socialinį tinklą “Facebook”, taip pat nuotykių filmas “127 valandos”, detektyvinė drama “Miestas”, vesternas “Tikras išbandymas” ir nepriklausomas filmas “Myliu tave, Filipai Morisai!” (I Love You Phillip Morris).

Į WGA favoritų sąrašą nepateko drama “Karaliaus kalba”, pasakojanti apie kalbos defektą turėjusį Didžiosios Britanijos karalių Jurgį VI, nors šį filmą tarp geriausiųjų įvardijo kai kurie kiti kritikai.

Holivudas skaičiuoja dienas iki vasario 27 dienos, kai per Los Andžele vyksiančią ceremoniją bus išdalyti “Oskarai” – didžiausią prestižą kino pramonėje JAV Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimai.

PGA ir WGA nominacijos padeda prognozuoti, kurie filmai gali tikėtis “Oskarų”, nes daugelis šių gildijų narių taip pat priklauso Kino akademijai ir turi balso teisę. Be to, kino pramonės organizacijų ir kritikų skelbiami geriausių filmų sąrašai taip pat padidina jų bilietų pardavimus.