Kiek studentui užtenka mėnesiui: kelių tūkstančių, kelių šimtų ar tiek, kiek turi? Kiek kainuoja orios studijos, o kiek – studentiška dieta ir kas apmoka pasirinktą biudžetą?

Studentams gyventi vis dar sunku. „Veido“ pašnekovai tikina, kad per dešimtmetį studentiškas biudžetas nepasikeitė. Tačiau patys studentai jo eilučių skaičiuoti nelinkę, todėl dalis jų, nors ir gaudami pusės minimalaus atlyginimo vertės pajamas, mieliau gyvena pagal norus ir poreikius, bet ne pagal galimybes.

39 proc. studentų per mėnesį gauna iki 800 Lt, 40 proc. teigia patiriantys finansinių sunkumų. Didžiąją dalį pajamų jie išleidžia būtinosioms reikmėms – maistui ir būstui, o pagrindinis  pinigų šaltinis – šeima.

Šiais Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenimis galima nupiešti statistinio Lietuvos studento finansinį portretą.

Pirmas studentas: 847 Lt/mėn.

Banko „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto skaičiavimais, minimalus studento išlaidų krepšelis Vilniuje 2014 m. sudarė 245 eurų (847 Lt). Žinoma, tokio krepšelio savininkas nevairuoja automobilio, tad jo kelionėms mieste skiriama apie 6 eurus (20 Lt), arba tiek, kiek kainuoja viešojo transporto mėnesinis bilietas. Šis studentas po paskaitų grįžta į bendrabutį, todėl išlaidos būstui minimalios: 43 eurai (150 Lt) per mėnesį ir maži komunaliniai mokesčiai.

Vis dėlto „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė patikslina, kad toks scenarijus, nors ir ekonominis, nėra pats blogiausias: pragyventi būtų galima ir už maždaug 174 eurus (600 Lt). Pasak jos, problema ta, kad net ir mažas pajamas gaunantys studentai neplanuoja savo biudžeto ir nekontroliuoja išlaidų.

„Nemokome vaikų, kaip tvarkyti finansus. Kai abiturientas kasdien gauna kišenpinigių, o sulaukęs devyniolikos jau išvažiuoja į kitą miestą ir viena suma gauna visus pinigus, nesugeba jų paskirstyti, – komentuoja ekonomistė. – Kai atsiveria milžiniškos galimybės ir norai didėja labai sparčiai, koją pakiša patirties ir disciplinos stoka. Problemų kyla dėl to, kad trūksta įgūdžių ir finansinio raštingumo.“

Todėl, anot O.Bložienės, būsimieji studentai su tėvais dėl studentiško biudžeto turi susitarti dar mokykloje: pirmiausia nutarti, kas mokės už studijas, jei mokslas bus mokamas, antra, sudaryti mėnesio pragyvenimo planą kitame mieste.

„Iš atliktų tyrimų ir apklausų matyti, kad studentai, kurie per mėnesį gauna 700–800 Lt (200–230 eurų), nežino, kokios yra jų išlaidos. Dažnai nežino ir kokias pajamas gauna“, – tvirtina ji ir pateikia pavyzdį, kai studentas, esą gaunantis 620 Lt (180 eurų, nurodo, kad jo išlaidos sudaro 570 Lt (165 eurus), tačiau paklausus, kam jis išleidžia pinigus, paaiškėja, jog išlaidos siekia 1,2 tūkst. Lt (347 eurus).

O.Bložienė primena, kad gaunant ir mažas pajamas būtina nepamiršti esminių finansų valdymo principų – išlaidų kontrolės, jų planavimo bei reguliaraus taupymo ir, žinoma, įvertinti realias galimybes, kurios tolimos nuo studentų plano po keturių kursų „į rankas“ gauti 2,2 tūkst. Lt (637 eurų)

Antras studentas: beveik vidutinis atlyginimas

Beveik vidutinį atlyginimą, apie 1,7 tūkst. Lt (492 eurus), gaunantis studentas gali sau leisti daugiau ir nebadauti. Šis studentas turi pinigų savo asmenybei ugdyti ir gali daryti tai, kas patartina studijų metais: lankytis kultūriniuose renginiuose (net ir mokamuose), leisti laisvalaikį su draugais ir t.t.

Banko „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas, paprašytas sudėlioti laisvesnio studento išlaidų krepšelį, skaičiuoja, kad jis sudarytų apytikriai 1,7 tūkst. Lt. Prieš dešimtmetį pats studijuodamas Rygoje jis išleisdavo apie 300 eurų, todėl įvertinus dabartines kainas šiųmečiam studentui reikėtų 500 eurų.

Tokiame krepšelyje išlaidų maistui dalis sudarytų apie 40 proc. (apie 690 Lt). Žinoma, į šią sumą įskaičiuoti ir pietūs mieste ar aukštosios mokyklos valgykloje, gėrimai. Apie 500 Lt tektų būsto nuomai būstui, tada – laisvalaikiui, kultūrai ir kitoms reikmėms.

Ž.Mauricas patvirtina, kad išgyventi studentas gali ir su daugiau nei perpus mažiau, mėnesio būtinosioms reikmėms jam užtektų 700–800 Lt, tačiau toks gyvenimo būdas nesuteiktų nei saugumo, nei pasitenkinimo jausmo. Ekonomistas ragina įvertinti studento poreikius, kurie panašūs, o kartais ir didesni nei suaugusiojo. Pavyzdžiui, norint integruotis į akademinę bendruomenę, neatsilikti nuo studentų gyvenimo, skirti laisvalaikiui 10–20 Lt nepakaks.

„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mokytis Šveicarijoje man patiko mažiau nei Rygoje ar Lenkijoje, nes Šveicarijoje negalėjau sau tiek leisti. O Rygoje ir Lenkijoje galėjau nueiti ir į kavinę, ir į kiną, ir į restoraną. Psichologiškai tokių galimybių turėjimas arba jų ribojimas daro gana didelį poveikį“, – teigia Ž.Mauricas.

Jis tvirtina, kad nuolatinis diržų veržimasis neprideda saugumo jausmo, o ilgainiui nepriteklius gali sukurti kompleksų. Juk mokslas ir gyvenimas po paskaitų „nenutiks“ savaime taip, kaip „nutiko“ studijos, todėl studentas, būdamas suaugęs žmogus, pats gali nuspręsti, kaip gauti papildomų pinigų, kad galėtų daugiau jų skirti savo poreikiams ir būsimos karjeros modeliavimui.

„Studijuodami su bendrakursiais versdavome tekstus, prieš magistrantūros studijas dirbau Didžiojoje Britanijoje, dar anksčiau Airijoje, todėl studijuodamas galėjau jaustis laisviau. Jei nebūčiau dirbęs, nebūčiau galėjęs studijuoti magistrantūroje Šveicarijoje“, – savo studentišką patirtį prisimena „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas.

Žinoma, studentai savo gyvenimo kokybę gali pagerinti ir kitais būdais, pavyzdžiui, pasinaudoti valstybės remiamomis priemonėmis. Ko gero, svarbiausia ir vertingiausia yra sėkmė studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje, į kurią pretenduoja gabiausi abiturientai.

O geriausių studentų motyvaciją gali prabudinti skatinamoji stipendija, kurios dydis aukštosiose mokyklose gali skirtis, pavyzdžiui, 195 Lt (1,5 BSI) ir 325 Lt (2,5 BSI) (56 ir 94 eurai). Studentai, kilę iš nepasiturinčių šeimų, turintys 45 proc. ir mažesnį darbingumo lygį arba našlaičiai gali gauti socialinę stipendiją, kurios dydis yra 390 Lt (3 BSI ) (114 eurų). Taigi studentas, gaunantis stipendiją, nepasiekia nė minimalaus 800 Lt  (230 eurų) krepšelio.

Studentai kasmet gali teikti paraiškas pasinaudoti valstybės remiamomis paskolomis studijų kainai sumokėti (paskolos vertė atitinka studijų kainą), gyvenimo išlaidoms padengti (6,5 tūkst. Lt metams išmokant lygiomis dalimis kas mėnesį) iki 1900 eurų per metus ar dalinėms studijoms finansuoti iki 2280 eurų per metus (7,8 tūkst. Lt) iki. Tokiu atveju palūkanas bankui, kol studentas mokosi (paskolos gyvenimo išlaidoms palūkanas studentas pradeda mokėti iškart), sumoka valstybė, o studentas bankui jas pradeda mokėti, kai baigia studijas. Paskolą grąžinti jis gali per 15 metų nuo studijų baigimo.

Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidentas Paulius Baltokas, paklaustas apie finansinės paramos studentams įvairovę Lietuvoje, patikina, kad svarbiausia toli gražu ne jų kiekybė, o kokybė. Pasak jo, studentų rėmimo situaciją Lietuvoje pagerintų laipsniškai didėjančios stipendijos ir darnesnė už mokslą iš savo kišenės mokančių studentų integracija, kad jie aktyviau galėtų pasinaudoti paramos formomis. MOSTA duomenimis, daugiau nei pusė valstybės nefinansuojamose vietose besimokančių studentų susiduria su finansiniais sunkumais.

„Naujausia „Eurostudent IV“ apklausa parodė, kad esame priešpaskutiniai Europoje: mažesnes pajamas nei Lietuvoje gauna tik Maltos studentai. Žinoma, svarbiausia ne priemonių kokybė, bet jų kokybė. Pavyzdžiui, laipsniškas stipendijų didinimas ir valstybės nefinansuojamose vietose besimokančių studentų integravimas į bendrąjį paramos mechanizmą pagerintų paramos sistemą“, – komentuoja P.Baltokas.

Valstybinio studijų fondo (VSF) duomenimis, nuo pat 2009 m. daugiausiai jų besiskolinančių klientų prašo paskolos studijų kainai sumokėti. Pastaruosius trejus metus šių studentų daugėja, o bendra studentų su bankais 2009–2013 m. sudarytų sutarčių vertė siekia 148 mln. Lt.

„Valstybės remiamą paskolą studijų kainai sumokėti gali gauti beveik visi norintieji. Tačiau į sąrašus neįtraukiame tų, kurie anksčiau yra ėmę valstybės remiamų paskolų, bet įsipareigojimų nevykdo arba vykdo juos netinkamai: laiku nemoka palūkanų ar įmokų. Net jei nesumokėtos palūkanų vertė yra du centai, paskolos gauti studentas negali“, – patikslina Milda Papinigienė, VSF vyriausioji specialistė viešiesiems ryšiams.

2014 m. valstybės remiamų paskolų prašė 7,3 tūkst. studentų, o valstybės garantiją paskolai gavo tūkstančiu mažiau, apie 6 tūkst. studentų. M.Papinigienė prognozuoja, kad šis skaičius dar labiau sumažės po to, kai studentai nueis į bankus ir šie, peržvelgę jų kredito istoriją, paskolą daliai studentų teikti atsisakys, nors jiems ir suteikta valstybės garantija.

P.Baltokas, kalbėdamas apie valstybės remiamas paskolas, primena, kad už aktyvų studentų naudojimąsi šia paramos forma svarbiau yra jų galimybės skolą grąžinti. Pasak jo, daugėja studentų, kurie prašo „malonės“, kad valstybė padengtų jų pasiimtą paskolą. Todėl pašnekovas svarsto, kad paskolų sistemą būtų galima sutvarkyti ir geriau: nors valstybė sumoka palūkanas, paskolos mokėjimą galima atidėti, o jos mechanizmas sumodeliuotas taip, kaip ir daugelyje ES ar pasaulio šalių, kuriose studento galimybės grąžinti paskolą nėra susijusios su jo įsidarbinimo ar gaunamų pajamų rodikliu.

„Valstybės remiamos paskolos grąžinimas nėra iki galo integruotas į sistemą. Studentas verčiamas arba grąžinti paskolą gana greitai, arba prašyti valstybės malonės, kad ši atleistų jį nuo mokėjimo ir paskolą kompensuotų už jį, – komentuoja LSS prezidentas. – Gal geriau sukurti kitokį mechanizmą, kuris kad ir ne per penkiolika, o per 30–40 metų leistų studentui grąžinti paskolą savo jėgomis. Nes iš tiesų gal greitai pamatysime fizinių asmenų bankroto atvejų, kai studentai nesugebės grąžinti paskolų, paimtų sumokėti už studijas. Tai būtų didelis signalas apie tai, kaip veikia mūsų sistema.“

Pasak Ž.Maurico, valstybė, suteikdama garantiją studento paskolai, turėtų prisiimti dalį atsakomybės, nes jei aukštąjį mokslą baigę žmonės nesugeba grąžinti paskolos, kurios įmoka yra keliasdešimt litų per mėnesį, tai reiškia rimtą pranešimą apie aukštąjį mokslą ir jo poreikį.

„Pritarčiau ir stipendijų didinimo idėjai, nes dabar į studentus Lietuvoje žiūrima kaip į varganus žmones, nors jie yra ateitis. Švietimui skiriama pinigų, studento krepšelis taip pat gana didelis, bet jie gyvena po tris nerenovuoto bendrabučio kambaryje“, – stebisi ekonomistas.

MOSTA duomenimis, finansinei studentų paramai (skaičiuojant nuo lėšų, skiriamų aukštajam mokslui) Lietuva skiria ketvirtadaliu, arba 5 proc., mažiau nei vidutiniškai ES šalys. 2010 m. Lietuvoje finansinei studentų paramai skirta 13,2 proc., ES – 18,2 proc. aukštajam mokslui skirtų lėšų.

Vis dėlto, yra vilties, kad per artimiausius kelerius metus studentų finansinė situacija pasikeis. Prėjusį lapkritį premjeras Algirdas Butkevičius su LSS prezidentu pasirašė ketinimų protokolą „Dėl valstybės paramos studentams skatinti didinimo“.

Susitarime pažymima, kad, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, Vyriausybė sieks, jog iki 2018 m. studentams skatinti skiriamos valstybės lėšos, palyginti su šiuo metu vienam studentui skaičiuojama suma, palaipsniui didėtų iki 50 procentų.

Žinoma, duomenų apie paskolų, kurių labiausiai prireikė po 2009 m. aukštojo mokslo reformos, grąžinimo sėkmę teks dar gerokai palaukti, tačiau 18–24 metų amžiaus gyventojų skolų suma solidi jau šiandien. „Creditinfo“ duomenimis, šių skolininkų suma finansų įstaigoms, telekomunikacijų įmonėms ir kitoms bendrovėms rugsėjį siekė 48,7 mln. Lt.

„Swedbank“ asmeninių finansų instituto vadovė O.Bložienė teigia, kad šios amžiaus grupės gyventojai yra sparčiausiai besiskolinančiųjų dalis, tačiau menki finansinio raštingumo įgūdžiai ir disciplinos stoka lemia pradelstus mokėjimus.

„Natūralu, kai trūksta patirties, o norai yra dideli, stinga supratimo apie kredito istorijos reikšmę ilgalaikiam finansiniam gyvenimui. Pavyzdžiui, kai apklausėme studijų paskolas turinčius studentus, kodėl jie netinkamai vykdo prisiimtus įsipareigojimus, paaiškėjo, jog nemano, kad tai yra svarbu, ar pamiršta“, – komentuoja ekonomistė ir priduria, kad jaunimui koją pakiša per daug optimistiškai vertinamos galimybės ir pernelyg liberalus požiūris į įsipareigojimų vykdymą.

Paklausta apie pradelstų mokėjimų pasekmes ateityje, O.Bložienė įvardija du galimus scenarijus: brangesnė paskola arba jokios paskolos. Pavyzdžiui, delsdamas laiku atsiskaityti už ryšio paslaugas iš operatoriaus negausi naujo telefono arba banko suteikta būsto paskola gali pabrangti 50 tūkst. Lt.