Šią gegužę Lietuvoje viešėjo ir paskaitų ciklą “Semiotika ir psichoanalizė” Vilniaus universitete skaitė Limožo, Puatjė universitetų ir Paryžiaus aukštųjų visuomenės mokslų studijų mokyklų semiotikos profesorius, tarptautinės paauglystės kolegijos narys Ivanas Darrault-Harris. Keliose paskaitose jis bandė paaiškinti suaugusiųjų ir paauglių nesusikalbėjimo priežastis ir kitokius socialinio bendravimo trikdžius. Tai sudomino nemažai žmonių, todėl “Veidas” nusprendė pakalbinti šį psichosemiotiką ir su jo įžvalgomis supažindinti platesnę visuomenės dalį.
Taigi pokalbis su profesoriumi I.Darrault-Harris (beje, įdomu, kad jis buvo iškilaus lietuvio, vieno žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų A.J.Greimo mokinys, sekėjas, o vėliau partneris).

VEIDAS: Kaip psichosemiotikas, esate daug dirbęs su vaikais. Kuo šie pacientai ypatingi, kuo savitos jų problemos?
I.D.-H.: Kokius dešimt metų dirbau psichoterapeutu psichosemiotiku Blua bendrosios ligoninės vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje.
Pirmas svarbus aspektas, kad dėl konsultacijų paprastai kreipiasi ir terapinės pagalbos vaikams bei paaugliams prašo jų tėvai arba globėjai. Todėl būtina siekti, kad vaikai (ir ypač paaugliai) pripažintų tokios pagalbos reikalingumą ir patys įsitrauktų į procesą. O tėvams reikia pasiūlyti reguliarias konsultacijas, per kurias jie būtų informuojami apie vaiko terapijos procesą, nes terapijos sukelti pokyčiai pakeičia visos šeimos dinamiką ir gali sukelti jai grėsmę (neretai pasitaiko, kad pasveikus vaikui tėvai išsiskiria).
Antra, vaikui arba paaugliui, priešingai nei suaugusiam žmogui, būdingas greitas tapsmas, netgi smarkus keitimasis. Ir terapijos sukeltos permainos turi tam tikra prasme darniai sugyventi su gamtos, augimo sąlygojamais pokyčiais.
Trečia, susitikimas su vaiku ar paaugliu sukelia specifinę reakciją, kurią psichoanalitikai vadina kontrperkėlimu: sunkumų patiriantis, kenčiantis vaikas mumyse pažadina vaiką, kokiu galbūt buvome ir kurio baiminamės, ir tas jausmas susitikimą gali smarkiai komplikuoti.
Pagaliau, kaip žinome, pediatrijos skyriuose gydomi vaikai nuo dvejų iki… 16 metų. Tad nesunku įsivaizduoti, kokie įvairūs visi tie skirtingo amžiaus pacientai ir jų virsmai, poreikiai bei sunkumai. Štai dėl ko sakoma, kad psichoterapeutui su vaiku dirbti kur kas sunkiau nei su suaugusiuoju.
VEIDAS: Per paskaitas Vilniuje pasakojote apie jūsų su kolegomis atliktus paauglių tyrimus. Taigi kas iš tų tyrimų paaiškėjo?
I.D.-H.: Išsamus atsakymas į šį klausimą užimtų daug puslapių, nes problematika išties sudėtinga. Todėl paminėsiu tik keletą dalykų.
Būti paaugliu šiandien mūsų vakarietiškose postindustrinėse visuomenėse nepaprastai sunku. Taip yra dėl kelių priežasčių.
- Pirmiausia paauglystės laikotarpis smarkiai pailgėjo (maždaug dešimčia metų, palyginti su 1945 m. gimusia karta): dabar suaugusiuoju tampama sulaukus 25–26 metų! Šitam lytinį brendimą peržengiančiam pailgėjimui apibūdinti buvo sukurtas naujadaras “postpaauglystė”. Taigi paauglystės pabaigą plačiąja prasme ženklina nebe fiziologiniai, o sociologiniai kriterijai: finansinė nepriklausomybė, išsikraustymas iš tėvų namų, stabilių meilės santykių sūkurimas ir pan.
- Be to, paauglystės laikotarpis paankstėjo, sutrumpindamas vaikystę.
- Suaugusieji reikalauja, kad paaugliai kuo anksčiau pradėtų elgtis atsakingai, tarsi jau būtų suaugę, bet patys jaučia nostalgiją savo paauglystės metams ir propaguoja nuo suaugėliškumo atgrasantį jaunystės kultą: apranga, muzika, kurios klausosi, elgesiu jie dažnai pamėgdžioja paauglius. Dėl to ribos tarp kartų tampa nebeaiškios.
- Deja, mūsų visuomenės dekonstravo kone visus anksčiau egzistavusius inicijavimo ir perėjimo į suaugusiojo gyvenimą ritualus, kurie buvo naudingi orientyrai: iškilmingą Pirmąją komuniją, karinę tarnybą ir pan. Išliko tik vairavimo teisių gavimas, prieinamas abiem lytims.
O kalbant apie rizikingą elgesį, kuris, deja, būdingas šiai amžiaus grupei, reikia paminėti:
- kartais gana spontaniškai kuriamus inicijavimo ritualus, kuriais siekiama kompensuoti ritualų trūkumą. Nesenas pavyzdys: grupė paauglių nusprendė, kad norint būti priimtam į grupę reikia naktį peršliaužti greitkelį. Žuvo vienas paauglys;
- labiau individualias rizikingas praktikas, kurių metu kyla grėsmė sveikatai ir net gyvybei: greitą stiprių alkoholinių gėrimų vartojimą, narkotikų vartojimą, pavojingą vairavimą, bandymus nusižudyti ir kt.
Pirmas pavyzdys gali būti analizuojamas keliais lygmenimis:
- kaip įstatymų pažeidimas: pėstiesiems draudžiama vaikščioti greitkeliais;
- kaip inicijavimo, priėmimo į grupę ritualas;
- taip pat kaip fantazijos, kurią pavadinau „savęs pagimdymu”, inscenizavimas, įgyvendinimas.
Kaip tik šis inscenizavimas paaiškina individualų rizikingą elgesį – toks elgesys dažniausiai ir būna pats pavojingiausias. Paimkime įprastą pavyzdį: be šalmo mopedą vairuojantis paauglys naktį, neįjungęs žibintų, kerta sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Jis daugiau ar mažiau sąmoningai rizikuoja gyvybe. Kai, laimė, jam pavyksta nenukentėjus pervažiuoti sankryžą, jį užplūsta džiugesys.
Mano požiūriu, šis aktas – tai savo paties gyvenimo pradėjimas iš naujo, savęs pagimdymo aktas: rizikingas poelgis sukėlė grėsmę gyvybei, bet, laimė, gyvenimas prasidėjo iš naujo – naujas gyvenimas, pradėtas SAVO paties iniciatyva.
Tokio pat pobūdžio aktą atlieka ir heroiną vartojantys paaugliai, žaisdami tokį žaidimą: jie tyčia susišvirkščia pernelyg didelę dozę ir tučtuojau atgal į švirkštą sutraukia kraują. Nusižudau ir vėl atgyju! Nereikia nė sakyti, koks pavojingas toks žaidimas.
Taigi norint suvokti giluminę rizikingo paauglių elgesio prasmę, jo analizę bei interpretavimą būtina papildyti psichosemiotiniu ir etosemiotiniu metodais. Tokio elgesio raktas glūdi tarp semiotikos ir psichoanalizės, nes apskritai rizikingas paauglių elgesys yra pamatinės fantazijos – savęs pagimdymo – inscenizavimas: paauglys stengiasi tapti savo egzistencijos šaltiniu. Savaime suprantama, toks siekis pasmerktas nesėkmei ir nuolatiniams bandymams jį įgyvendinti.
VEIDAS: Ar jums tenka dalyvauti kuriant prevencijos programas, skirtas paauglių rizikai valdyti?
I.D.-H.: Daugelį metų bendradarbiauju su mokytojais, vaikų psichiatrais, psichologais, epidemiologais, kurie dirba rizikingo elgesio prevencijos srityje. Gydymas post factum yra brangus ir sunkus, o kartais net neturi prasmės, pavyzdžiui, savižudybės atveju.
Man teko dalyvauti kuriant prevencijos programas. Psichosemiotiniu ir etosemiotiniu metodais analizavome naujausius rizikingo paauglių elgesio pavyzdžius, išryškindami jo prasmės generavimo lygmenis (nereikia pamiršti ir malonumo, džiaugsmo, patiriamo inscenizuojant rizikingą aktą), ir teikėme pasiūlymus dėl galimų prevencinių veiksmų.
Siūlėme prevencines situacijas, kurios leistų paaugliams savęs pagimdymo fantaziją realizuoti simboliškai. Antai nepaprastai veiksminga situacija yra rašymas, ypač autobiografinis (atrodo, paauglystėje jis tampa gyvybiškai svarbiu poreikiu), kai paauglys pagimdo pats save pasitelkdamas „aš”, kuris yra ir atskiras nuo jo, ir sykiu su juo susijęs. Esama ir kitokių veiksmingų simbolinių savęs pagimdymo situacijų: sceninė vaidyba, kompiuteriniai žaidimai (jei žaidžiama saikingai).
Kompiuterinius žaidimus suaugusieji dažnai vertina neigiamai, ir visai be reikalo, nes tokie žaidimai atitinka visus mūsų keliamus reikalavimus: paauglys sukuria personažą, savo avatarą, jam priskiria tam tikras kompetencijas ir pamažu, lygmuo po lygmens, veda jį į pripažintos didvyrio tapatybės realizavimą. Tai įstabi simbolinė savo paties gyvenimo kelio projekcija!
Dar viena svarbi patirtis – Prancūzijos fondo prašymu semiotiškai analizavome paauglių bendravimą jiems skirtoje interneto svetainėje www.filsantejeunes.com. Čia paaugliai atviruose forumuose gali diskutuoti jiems rūpimomis temomis, tokiomis kaip lytinė branda arba seksualumas. Be to, jie gali anonimiškai el. paštu nusiųsti labai asmeninio pobūdžio klausimus, į kuriuos atsakoma per tris dienas. Kartu su lingvistų-informatikų komanda išanalizavome 40 tūkst. pasisakymų forumuose ir 6 tūkst. el. laiškų.
Nustatėme, kad pagrindinis paauglių, ypač merginų, išraiškos subjektas susijęs su kūnu ir kad esama trijų atskirų kūnų: besikeičiantis kūnas, veikiamas lytinio brendimo; lytinis kūnas, įgalinantis susitikimą su meilės santykių partneriu; kentėjimo kūnas, prislėgtos būsenos buveinė.
Analizuojant kentėjimo kūną paaiškėjo, kad nusižudyti bandantys paaugliai trokšta ne mirti, o sunaikinti nekenčiamą, priešu laikomą kūną. Mums pavyko nustatyti konkrečias kalbines formuluotes, liudijančias apie atsiribojimą nuo svetimu tapusio kūno ir įspėjančias, kad su vienu ar kitu paaugliu reikia skubiai susisiekti (toje interneto svetainėje įmanoma tai padaryti) ir pasiūlyti jam pagalbą. Kadangi pasisakymų forumuose labai daug, būtų galima galvoti apie automatinę jų analizę ir pavojaus signalo aktyvavimą, aptikus nerimą keliančių formuluočių. Atlikus tokių pranešimų atranką, būtų galima atidžiai juos išanalizuoti ir nedelsiant susisiekti su jų autoriais.
Paauglių bendravimas internete smarkiai išaugo. Manome, kad būtent dėl to sumažėjo Prancūzijos paauglių savižudybių (nuo 1000 iki maždaug 700): išanalizavus spontaniškus paauglių pokalbius paaiškėjo, kad jie turi veiksmingą terapinį poveikį, juolab kad žodinis paauglių bendravimas labai originalus, visiškai kitoks, nei suaugusiųjų naudojami būdai.
Taigi internetas tapo privilegijuota ir nepamainoma paauglių bei jiems kylančių sunkumų analizės vieta.
VEIDAS: Lietuvoje ypač aktuali paauglių savižudybių problema. Kaip siūlytumėte mums apie ją galvoti žvelgiant iš Prancūzijos bei kitų šalių perspektyvos?
I.D.-H.: Ši problema ne mažiau aktuali ir Prancūzijoje. Statistikos duomenimis, per metus 15–25 metų amžiaus grupėje suskaičiuojama 50 tūkst. bandymų nusižudyti (be abejo, tikrasis skaičius dar didesnis). Per metus nusižudo 700 paauglių: šioje amžiaus grupėje tai antrą vietą užimanti mirtingumo priežastis (pirmoje vietoje – eismo nelaimės).
Atsakydamas į jūsų klausimą remsiuosi savo patirtimi, nes kaip psichoterapeutas ne kartą kalbėjausi su nusižudyti bandžiusiomis paauglėmis (pagal įstatymus po bandymo nusižudyti būtinas tyrimas ir pokalbis).
Iškart kyla klausimas, kokia šio akto prasmė, tačiau tuoj po jo paaugliui nepaprastai sunku apie tai kalbėti.
Mano pagrindinė semiotinė prielaida – paaugliai, priešingai nei suaugusieji ar pagyvenę žmonės (pastarųjų irgi nusižudo daug, bet jų savižudybėms neskiriama tiek dėmesio), tikrai netrokšta mirti, nutraukti savo gyvenimo.
Atsakydamas į ankstesnį klausimą minėjau troškimą panaikinti kūną. Tačiau nužudant kūną nužudomas ir visas žmogus. Darbas su nervine anoreksija sergančiomis paauglėmis atskleidė, kad jos „beprotiškai” geidžia įsigyti naują kūną, tam tikra prasme pagimdyti pačios save ir gauti „perregimą”, idealų, besvorį kūną.
Per pokalbius su tokiomis paauglėmis išryškėjo, kad į bandymą nusižudyti pastūmėja savęs pagimdymo fantazija. Akivaizdu, kad rizikingas elgesys – ne kas kita, kaip pastangos pačiam tapti savo egzistencijos šaltiniu, iš šios pozicijos išstumiant tėvus. Tačiau šie bandymai bevaisiai, jie neturi ilgalaikio poveikio.
Beviltiškai trokšdamas įgyvendinti savęs pagimdymo fantaziją, paauglys siekia jaustis pats valdąs savo egzistenciją ir gali atlikti, deja, nesunkiai įvykdomą aktą – tą egzistenciją nutraukti. Tai tik dar kartą parodo, kad tai neturi nieko bendra su troškimu mirti, išnykti.
Todėl kalbant apie savižudybių prevenciją būtina:
- atminti, kad esama ženklų, įspėjančių apie savižudybės riziką. Jie gerai žinomi ir gali būti nesunkiai pastebėti aplinkinių;
- atminti, kad esama veiksnių, didinančių savižudybės riziką. Juos lengviau pastebi specialistai;
- paaugliui pasiūlyti erdvių, kuriose jis galėtų simboliškai išreikšti jam kylančius sunkumus (rašymas, teatras ir kt.), skatinti jį bendrauti skaitmeniniu būdu (trumposios žinutės, internetas, grupiniai kompiuteriniai žaidimai ir kt.);
- skatinti tarpusavyje bendrauti šeimos narius, nevengiant sunkių klausimų. Reikia paaugliui paaiškinti, kaip nelengva suderinti teisėtą paauglio laisvės troškimą ir rūpesčius, kurių jis kelia suaugusiesiems.

Šiuolaikiniams vaikams ir paaugliams rašytojo pavardė nieko nebesako. Jie, priešingai nei jų tėvai, nebeturi savų herojų.

“Šiuolaikiniai vaikai kūrinio neidentifikuoja su autoriumi, tai yra jei tobulas kūrinys, tai genialus ir jo autorius. Dabar vaikai ir paaugliai rišasi prie pačios knygos ir dažnai net nežino, kas jos autorius, o ir juo nesidomi”, – pastebi leidyklos “Nieko rimto”, leidžiančios vaikų ir paauglių literatūrą, vadovas Arvydas Vereckis. Taigi šiandieninius vaikus ir paauglius formuoja madingi paskiri kūriniai, o ne konkretūs rašytojai ir jų knygos.
Be to, pasak leidyklos “Nieko rimto” vadovo, vakar buvęs populiarus kūrinys nebūtinai toks liks ir po pusės metų. “Šiandieninė literatūra sensta taip pat sparčiai kaip ir naujosios technologijos: prieš pusmetį įsigytas kompiuteris buvo pats pažangiausias, o šiandien – jau visiška atgyvena. Taip ir knygos: į užmarštį visiškai nuėjo talentinga rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Vis mažiau skaitomas ir jau pradedamas užmiršti Vytautas V.Landsbergis, o ir keletą metų populiariausiųjų sąrašuose buvęs talentingas rašytojas Gendrutis Morkūnas, nors dar ir tebėra populiarus, po mirties vis mažiau perkamas ir skaitomas”, – apgailestauja A.Vereckis.
Dar blogesni klasikos reikalai. Ją, pasak “Nieko rimto” vadovo, vaikai ir paaugliai skaito tik spaudžiami mokytojų bei tėvų. “Jei šalia gulės Anderseno premijos laureato knyga ir topuose karaliaujančių serijų “Prietrankos dienoraštis” ar “Nevykėlio dienoraštis” kuri nors knygų, tai nė vienas vaikas, neraginamas suaugusiųjų, nesirinks klasikos kūrinio, o ir jei priversi skaityti Vytautą Račicką, vaikas skaitys, bet tikrai nebus labai laimingas”, – tvirtina A.Vereckis.
Leidyklos “Alma littera” direktorė Danguolė Viliūnienė sako, kad neetiška lyginti klasikos ir šiuolaikinių autorių knygų pardavimą, tačiau per metus parduotų šiuolaikinių vaikų ir paauglių rašytojų knygų skaičius – klasikos knygų autorių nenaudai. “Klasika tebėra skaitoma, bet topuose dominuoja madingi šiuolaikiniai autoriai, rašantys paprastus, nesudėtingus tekstus”, – pastebi D.Viliūnienė.
“Deja, tarp madingų šiuolaikinių rašytojų knygų lietuvių autorių mažai. Dominuoja verstinė literatūra, – teigia A.Vereckis. – Vis dėlto mes neturime tiek talentingų rašytojų, mūsų autorių knygos labai specifinės: liūdnos, sunkios, mes negebame padaryti tokio įspūdžio šiuolaikiniams vaikams. Užsienio autoriai geriau perpranta jų filosofiją, ypač jei pagal kūrinį sukuriamas meninis filmas.”
Tiesa, patys leidėjai prisipažįsta, kad dėl to, ką skaito šiuolaikiniai vaikai, jiems ne visada smagu, bet tokia rinka. “Kartais pažvelgęs į savo šeštaklasės dukters mokytojos rekomenduojamų vaikams skaityti knygų sąrašą nerandu žodžių, bet man būtų neetiška plačiau šito komentuoti”, – atsidūsta leidyklos “Baltos lankos” vadovas Saulius Žukas.
Kita vertus, A.Vereckis, D.Viliūnienė ir S.Žukas sutaria, kad nors “Hario Poterio” ar “Žiedų valdovo” serijos knygos neturi didelės meninės vertės, bet jos vertingos tuo, kad neskaitančius vaikus išmokė skaityti ir atvedė į knygų pasaulį.
Tiesa, šiandien šios knygos irgi jau benueinančios į užmarštį.

Knygos, darančios didžiausią įtaką šiuolaikiniams vaikams ir paaugliams
R.Scottono serija “Katinėlis juodis”
Z.Milerio serija “Kurmis”
S.Nordqvisto serija “Petsonas”
D.Knister serija “Ragana Lilė”
P.van Loono serija “Siaubų autobusas”
R.R.Russell serija “Prietrankos dienoraštis”
J.Kinney serija “Nevykėlio dienoraštis”
L.J.Smith serija “Vampyro dienoraštis”
S.Meyer serija “Saulėlydis”
Ch.Paolini serija “Eragonas”

Šiuo metu prekybos centruose, kosmetikos, buities reikmenų parduotuvėse ir net knygynuose galima įsigyti gatavų, nebrangių, bet garsių gamintojų vardus imituojančių akinių rėmelių su regėjimui koreguoti skirtais stiklais. Tačiau juos labiausiai pamėgo ne regėjimo sutrikimų turintys žmonės, o paaugliai, kurie perka tokius akinius tik norėdami būti madingi.
Specialistų teigimu, pirkti tokius akinius be recepto – labai rizikinga, nes tai gali rimtai pakenkti akims, net jei stiklai tik šiek tiek koreguoja matymą. “Net jei atsitiktų taip, kad dioptrijos atitiktų perkančiojo regėjimą, didžiausia rizika yra neindividualiai parinktas stiklų centrų aukštis. Jis toks pat svarbus kaip ir atstumas tarp vyzdžių. Jei šie rodikliai neatitinka, akys labai varginamos, o regėjimas silpsta”, – aiškina optikos salonų “Fielmann” klientų aptarnavimo vadovė Rasa Zinkevičienė.
Ji pati savo atžalai jokiu būdu neleistų nešioti tokių regėjimą gadinančių akinių ir neabejoja, kad atsakomybę už paauglių regėjimą šiuo atveju turi prisiimti ne vien akinių pardavėjai, bet ir jų tėvai.
Vis dėlto paisyti tėvų nuomonės nereikalauja jokie reglamentai, net jei kalbama ne tik apie akinius ar kitus aksesuarus, bet ir apie auskarų vėrimą ar net tatuiruotes.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai aiškina, kad jokiuose teisės aktuose nėra numatyta, kad auskarus ne tik į ausis, bet ir į antakius, nosį ar bambą veriantiems kosmetologams reikalingas to pageidaujančių nepilnamečių tėvų sutikimas. Taigi Lietuvoje vis daugėja atvejų, kai impulso pagautas paauglys įsiveria auskarus ar pasidaro tatuiruotę, o tėvai teturi vienintelę galimybę – vien tik papriekaištauti tatuiruočių darytojams ar auskarų vėrėjams dėl jų atsakomybės.

Didžiulio tėvų susidomėjimo sulaukęs Šeimų universitetas trečiąjį sezoną pradeda džiugiomis naujienomis. Pristatoma taip ilgai laukta nauja programa tėvams, turintiems vyresnius vaikus. Šeimos, auginančios 10 – 13 metų vaikus, kviečiamos į mokymus „Ankstyvoji paauglystė“. Mokymai „Paauglystė“ skirti 13 – 16 metų vaikus turintiems tėvams.
Paauglystė – sudėtingas etapas tiek vaikui, tiek jo tėvams. Šeimos ne visada žino, kaip susitvarkyti su besikeičiančiu vaiko charakteriu. Ankstyvosios paauglystės laikotarpiu ypatingai svarbus yra tėvo vaidmuo. Šiame vaiko raidos etape būtina švelniai skiepyti vaikams taisykles ir reikalauti laikytis elgesio normų. Paaugliui labai svarbu dalyvauti namų ruošoje: taip ugdomas atvirumas kitiems, jautrumas šeimos narių poreikiams.
„Ankstyvoji paauglystė“ ir “Paauglystė” mokymuose nagrinėjamos temos apie paauglystės krizes ir iššūkius, asmenybės formavimąsi ir savivertę, seksualinį identitetą, laisvalaikio praleidimą, autoritetą šeimoje bei kita. Kadangi mokymų tikslas yra tobulinti ne tik vaikų ugdymą, bet ir poros tarpusavio santykius, taip pat aptariamos santuokinio gyvenimo temos.
„Natūralu, kad šeimos susiduria su sunkumais: konfliktai poroje, nesutarimai dėl vaikų auklėjimo, pokyčiai vaiko elgesyje ir taip toliau. Konkretaus atsakymo, kaip susitarti su paaugliu vadovėliuose nerasime. Būti gerais tėvais reikia mokytis – tai nenutrūkstamas procesas“, – sakė Šeimų universiteto atstovas P. Gebrauskas.
Šeimų universiteto organizuojami mokymai – galimybė tėvams įgyti naujų žinių ir įgūdžių,  kurie suteiktų pasitikėjimo sprendžiant kasdienes šeimos problemas, stiprinant tarpusavio santykius. Lietuvoje mokymus jau lankė 1400 tėvų.
„Niekas mūsų nemokė, kaip būti gerais tėvais, kaip teisingai auginti vaikus, spręsti kasdienius konfliktus šeimoje. Tėvų pavyzdys ne visuomet padeda, šiais laikas vaikai kitokie, todėl ir auklėti juos reikia kitaip. Šeimų universitete supratome – gerais tėvais ne gimstama, o tampama“, – pasakojo Jurgita ir Ramūnas Gaukštai, pernai baigę Šeimų universiteto programą „Pirmosios raidės“.
Atsižvelgdami į kiekvienos šeimos unikalumą, Šeimų universiteto moderatoriai mokymuose naudoja atvejo analizės metodą.  Diskutuodamos tarpusavyje ir su Šeimų universiteto moderatoriais šeimos lavina problemų suvokimo įgūdžius, pačios ieško sprendimo būdų. Toks suaugusiųjų mokymosi būdas pripažintas vienu efektyviausių visame pasaulyje, jis taikomas Harvardo universitete bei kitose aukščiausio lygio verslo mokyklose.
Šeimų universiteto   tikslas -  padėti Lietuvos šeimoms kurti atsakingą vaikų ugdymo kultūrą, skatinti moralios, išprususios, kūrybiškos kartos formavimąsi. Šeimų universiteto komanda remiasi Tarptautinės šeimų vystymosi federacijos (IFFD) – Jungtinių Tautų konsultantės šeimos politikos klausimais – patirtimi.
Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, organizuojami didelio pasisekimo sulaukę mokymai tėvams, auginantiems įvairaus amžiaus vaikus: „Pirmieji žingsniai“, „Pirmosios raidės“ bei „Pirmieji sprendimai“.
Mokymai tėvams nieko nekainuoja.
Šeimų universitetas kviečia tėvus registruotis į saviugdos užsiėmimus:
Interneto svetainėje www.seimu.lt arba el. paštu: registracija@seimu.lt

Lietuvoje mergaitės savo malonumui skaito kur kas dažniau negu berniukai. Rusėjį paskelbtos tarptautinio studentų gebėjimų tyrimo PISA apklausos duomenimis, Lietuvoje kasdien savo malonumui skaito apie 71 proc. penkiolikmečių moksleivių. Tarp jų – net 90 proc. mergaičių ir tik apie 54 proc. berniukų. Pagal mokinių, skaitančių savo malonumui, skaičių Lietuva atsiduria 28 vietoje iš 65 tyrime dalyvavusių šalių. Tyrimo duomenimis, vidutiniškai apie du trečdalius visų apklaustų mokinių teigia kasdien skaitantys savo malonumui, o 37 proc. nurodo, kad neskaito.
Atotrūkis tarp kasdien savo malonumui skaitančių mergaičių ir berniukų didelis visose šalyse. 2000 m. apklausoje dalyvavusiose šalyse savo malonumui skaitė vidutiniškai 60 proc. berniukų ir 77 proc. mergaičių, o 2009-aisiais – atitinkamai 54 ir 74 proc.
Mokslininkų nuomone, kasdienis skaitymas siejamas su geresniais mokymosi rezultatais ir geresniais suaugusiųjų skaitymo įgūdžiais, tad tėvams ir mokytojams reikėtų ugdyti skaitymo malonumą, aprūpinant vaikus įdomia literatūra.
Tyrimas parodė, kad daugiausiai mokinių savo malonumui skaito tokiose šalyse, kaip Kazachstanas (92,8 proc.), Albanija (92 proc.), Tailandas (90,8 proc.). O paskutinėse vietose – Lichtenšteinas (apie 49 proc.), Austrija (51 proc.), Olandija (51,5 proc.). Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų biuro vedėjo pavaduotoja Rita Dukynaitė mano, jog daugiau mokinių laisvalaikiu skaito neturtingose šalyse todėl, kad jaunimas ten turi mažiau pramogų.

Psichologinę pagalbą teikiančiai “Jaunimo linijai” nuo liepos 1 d. pradėjus dirbti visą parą, smarkiai padaugėjo pagalbos besikreipiančiųjų skambučių. Šių metų birželį į “Jaunimo liniją” skambino 91 jaunuolis, o liepos mėnesį, pradėjus dirbti visą parą, skambučių skaičius pasiekė jau 157.

“Atsižvelgdami į tai, kad daugiausiai savižudybių įvyksta tamsiuoju paros metu – naktį arba paryčiui, nusprendėme pradėti teikti pagalbą ne tik dieną, bet naktį”, – sakė koordinacinės “Jaunimo linijos” tarybos pirmininkas Paulius Skruibis. Jau liepos mėnesį sulauka 37 naktinių skambučių.

P.Skruibio teigimu, paprastai nebūna vienos priežasties, skatinančios nusižudyti, dažniausiai tokias mintis lemia patiriamas stiprus psichologinis skausmas, kuris kalbantis mažėja. Būtent to ir siekia psichologinės pagalbos linijos – likviduoti ar bent sumažinti jaunuolio patiriamą skausmą.

Vaikų ir jaunimo psichiatras Linas Slušnys vis dėlto bando įvardyti kelias pagrindines priežastis, lemiančias, kad jaunuoliai ima mąstyti apie savižudybę. Pasak psichiatro, visų pirma tai lemia patiriamas bet kokio pobūdžio smurtas – fizinis, moralinis, psichologinis. Kita svarbi priežastis gali būti patirta seksualinė prievarta. Negatyvias mintis gali skatinti ir išgyventos skyrybos, netektys, konfliktiški santykiai šeimoje ar su draugais.

“Apibendrinant galima teigti, kad dažniausiai apie mirtį jaunuolis pradeda mąstyti tuomet, kai nusivilia suaugusiųjų pasauliu ir jais nebepasitiki, – sakė L.Slušnys. – Faktą, kad daugiausia žudomasi naktį, galima būtų paaiškinti tuo metu padidėjusiu žmogaus jautrumu. Naktį ir ryte žmogus jaučiasi vienišiausias. Neturint su kuo pasikalbėti apninka juodžiausios mintys, kurios ir gali skatinti pasitraukti iš gyvenimo”.

O savižudybių statistika kasmet vis labiau gąsdina. Lietuva visoje Europoje išsiskiria bene didžiausiu savižudžių skaičiumi įvairiose amžiaus grupėse. Gąsdinanti ir pasaulinė statistika, kuri rodo, kad dažniausiai nusižudo 5–14 metų vaikai. Pasirodo, vaikai iki 12 metų nesuvokia mirties, kaip negrįžtamo proceso, o dažniausiai žiūri į ją kaip gąsdinimo priemonę.

Pasaulinėse psichologinės pagalbos linijose dirba įvairaus amžiaus žmonės – nuo studentų iki senjorų. Lietuvoje savižudybių prevencijos srityje kol kas daugiausia dirba jaunimas.