Metų žmogaus paieškose negali pro akis praleisti mokyklų. Ieškodami ne vienų metų laimėjimų, bet pedagogų, kuriuos įvertinti galima už viso darbo nuopelnus, išgirdome bent apie kelias dešimtis asmenybių. Jas kolegos vadina žvaigždėmis ir sako, kad jie, o ne tie iš geltonųjų žurnalų puslapių, yra tikrasis elitas.

Gabija Sabaliauskaitė

Gaila, kad šįkart išvardysime tik kelias pedagogų šeimas, kurių nariai nesusireikšmina ir net pyksta dėl jiems taikomų „gerų“ ar „fantastiškų“ mokytojų epitetų. Visi jie kalba apie tarnystę, mokyklą, kaip vertybę, ribotų pinigų skaičiavimą, ir nors supranta kolegų lūkesčius bei nepasitenkinimą, patys neužsimena, kad eitų streikuoti.

Trys mokytojų kartos: 16 giminės pedagogų

„Būdama lietuvių kalbos mokytoja, matysi tik sąsiuvinius, o jei taip nori mokytojauti, geriau būk technologijų mokytoja, nors nereikės sąsiuvinių taisyti“, – tokius žodžius iš savo mamos, pradinių klasių mokytojos, kažkada supratusi, jog nori studijuoti pedagogiką, išgirdo Dangira Nefienė, Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė.

Tačiau likimas vis tiek paskyrė jai sąsiuvinių taisymą visam gyvenimui. Laimė, kaip ir kitiems „Veido“ herojams mokytojams, jai patinka ir sąsiuvinius taisyti, ir dirbti nuolat besikeičiančioje mokykloje. „Mokytojas, kuris nusprendė, kad jau turi viską, turėtų išeiti iš mokyklos. Ateina vis kiti vaikai, todėl kai nebesidžiaugsime tuo, ką darome, vargiai ką galėsime duoti mokiniams“, – įsitikinusi D.Nefienė.

Neatkalbinėjo ji ir nė vieno iš vaikų, nusprendusių pasirinkti pedagogo kelią. Trys iš keturių Nefų atžalų po mokyklos įstojo į Lietuvos edukologijos universitetą (jaunėlė dukra dar abiturientė). Mokykla buvo antros kartos mokytojų – Dangiros ir doc. dr. Sauliaus Nefų šeimos gyvenimas, todėl vaikams ji neatrodė joks siaubas ir baubas. Taigi šešiolikos pedagogų giminėje mokytojai pasiekė trečią kartą, o pašnekovė juokais svarsto, kad būtų simboliška, jei anūkė, krikštyta per Mokytojo dieną, irgi pasirinktų šią profesiją.

Vis dėlto kolegos ir buvę mokiniai Nefus vertina ne tik dėl įdomaus giminės medžio ir pedagogų dinastijos tąsos. Atsidavimas pedagoginiam darbui, dėmesys ir pagalba kiekvienam žmogui, gebėjimas sudominti ir mokėjimas išmokyti – tokiomis savybėmis pasižymi ši mokytojų šeima.

„Dangira niekada neskaičiuoja pagalbos, kad ir kam ją skirtų – mokytojui, mokiniui ar mokyklos darbuotojui, nei laiko, nei pinigų požiūriu. Tokiu bruožu pasižymi visa Nefų šeima“, – pasakojimą apie mokytoją, kurią 1996 m. pasikvietė dirbti į savo mokyklą, pradeda Anykščių A.Baranausko pagrindinės mokyklos direktorė Ona Repečkienė.

„Visai neseniai D.Nefienė paprašė, kad kai bus pinigų, gal mokykla galėtų įsigyti sėdmaišių. Žinoma, man buvo įdomu, ką ji sugalvojo. Pasirodo, penktokai, įsitaisę sėdmaišiuose, geriau išmoks skaityti“, – apie šiuolaikinius netradicinius metodus, kuriuos pasitelkia lietuvių kalbos mokytoja, pasakoja direktorė.

Taigi lietuvių kalbos, kone rimčiausio dalyko, kurio privaloma išmokti, kurio egzaminą laiko visi mokiniai, šioje Anykščių mokykloje mokomasi įdomiai: nuo pamokų, kurios vyksta šalia literatūros dainių paminklų, kurių Anykščiai turtingi, iki pagalvėlių lietuvių kalbos kabinete, kad mokiniai galėtų gerinti savo skaitymo įgūdžius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

Šiuolaikiniai vaikai, ypač paaugliai dažniausiai yra gerai susipažinę su savo teisėmis, žino, kur kreiptis pagalbos, jei jo teisės yra pažeidžiamos. Tai yra šaunu ir pagirtina. Tačiau taip jau sutvarkytas gyvenimas, kad teisių be pareigų nebūna.

Nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia

Nemaža dalis keturiolikmečių, šešiolikmečių ir net aštuoniolikmečių nesusimąsto, kad už tam tikrų taisyklių nesilaikymą gali kilti atsakomybė, kartais net administracinė ar baudžiamoji. Ne tėvams, globėjams, mokytojams, o pačiam šešiolikmečiui, pavieniais atvejais net keturiolikmečiui.

Dažnas jaunuolis nežino, kada nepavyks išvengti atsakomybės ir kas laukia už teisės normų pažeidimus. Tenka išgirsti – “Aš tik mokinys, aš už nieką neatsakau, tėvai mokės baudą…” Deja, tai netiesa.

Visi vaikai nuo 16 metų gali būti traukiami administracinėn atsakomybėn, o baudžiamojon atsakomybėn už labai sunkius nusikaltimus gali būti traukiami net nuo 14 metų. Dažnas dvyliktokas ar net vienoliktokas jau yra pilnametis, todėl gali sudarinėti įvairias civilines sutartis (pvz., pirkimo ir pardavimo, dovanojimo, paskolos), todėl taip pat turėtų suvokti apie pasekmes (pvz., už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą gali būti paduodamas į teismą, jam gali būti taikomos baudos ir kt.).

Net tais atvejais, kai išties atsakomybė tenka tėvams, turi suprast kad už padarytą nusikaltimą, nusižengimą, netinkamą elgesį, nors bauda paskiriama tėvams, faktiškai tai bauda visai šeimai ir, žinoma, jam pačiam (turės atsisakyti pramogų ar pirkinių, kuriuos galėjo įsigyti, jei nereiktų mokėti baudos ar atlyginti nuostolių), todėl jis turi jausti atsakomybę už savo elgesį.

Sulaukus šešiolikos – administracinė atsakomybė

Klaidingai yra manoma, kad tik pilnametystės sulaukusiam asmeniui galima taikyti administracinę atsakomybę. Administracinė atsakomybė yra taikoma ir nepilnamečiams, t.y. asmenims nuo šešiolikos iki aštuoniolikos metų, padariusiems administracinius teisės pažeidimus, taikomos bendros administracinės atsakomybės nuostatos. Dažnai jaunimas nelabai skaito kodeksų ir kitų įstatymų, todėl gali būti, kad vien dėl šios priežasties nesupranta, už kokių taisyklių (įstatymai būtent ir sudaryti iš privalomo ar galimo elgesio taisyklių, draudimų) pažeidimus gali kilti atsakomybė. Tenka priminti, kad Konstitucija nurodo, jog įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. O pasekmės labai skaudžios! Čia pateikiami keli konkretūs pavyzdžiai, kurie padės suprasti teisinės atsakomybės už savo veiksmus prasmę.

Saulius (vardai ir situacijos šiame straipsnyje išgalvoti) vyksta namo iš draugų pobūvio ir važiuodamas viešuoju transportu visa gerkle traukė Justino Bieberio dainą “Baby”. Pačiam Sauliui (teisine prasme – pažeidėjui) jo veiksmai neatrodo keliantys pavojų, tačiau teisine prasme bus kvalifikuojami kaip viešosios rimties trikdymas. Įstatymas už tokį pažeidimą numato ganėtinai griežtą nuobaudą – jei Sauliui nuo keturiolikos iki šešiolikos metų, – tėvams arba globėjams (rūpintojams) gali būti skirtas įspėjimas arba bauda iki 300 litų. Tačiau jei Sauliui jau yra sukakę 16 metų, jis gali būti baudžiamas iki 150 litų bauda. Jeigu jis taip jau yra pasielgęs per pastaruosius metus, gresia bauda nuo 150 iki 500 litų. Bauda nuo 18 metų gali būti dvigubai didesnės.

Jeigu gatvėje užgauliojami praeiviai ar, tarkim, moksleiviai keikiasi, rodo nepadorius gestus ar įžeidinėja aplinkinius, faktiškai jie padaro administracinį teisės pažeidimą – nedidelį chuliganizmą. Jei vaikams nuo 14 iki 16 metų amžiaus, už tai baudžiami tėvai arba globėjai (rūpintojai) pinigine bauda nuo 50 iki 100 litų, o jeigu tokį pažeidimą padarytų jaunuoliai nuo 16 metų iki 18 metų – atsakytų patys ir jiems gali būti paskirta bauda iki 150 litų. Tą patį pažeidimą padariusiam aštuoniolikmečiui – jau dvigubai didesnė bauda (nuo 100 iki 300 Lt), galbūt net ir administracinis areštas.

Šešiolikmečių kompanija vaikščiojo miške. Tomas, pagriebęs nemenką pagalį, ėmė daužyti skruzdėlyną. Vaikino poelgis buvo kvalifikuotas kaip administracinės teisės pažeidimas ir skirta 40 litų bauda. Be to, kurį laiką Tomas bus laikomas baustu už administracinės teisės pažeidimą, o tokia patirtis irgi nepuošia jaunuolio biografijos.

Ieva ėmė puikuotis prieš bendraamžes savo naujaisiais drabužiais. Sptyniolikmetės Kotryna ir Paula sugalvojo pamokyti draugę. Pagriebusios Ievos šuniuką, užlipo ant namo stogo, apjuosė gyvūną diržu ir ėmė leisti nuo stogo. Šuniukas inkštė iš baimės, Ieva šaukė iš baimės ir gailesčio, tačiau draugės šuniuką atidavė tik tuomet, kai nusprendė, kad jau gana pamokė draugę. Žiaurus elgesys su gyvūnais, taip pat jų kankinimas, yra ne tik moralės normų nepaisymas, bet ir akivaizdus administarcinės teisės pažeidimas. Kotryna ir Paula nubaustos po 100 litų.

Sulaukęs šešiolikos metų kiekvienas asmuo atsako pats už padarytus pažeidimus. Sukakus 16 metų už neturėjimą asmens tapatybės kortelės arba paso traukiamas atsakomybėn už gyvenimą be asmens tapatybės dokumentų.

Baudas teks mokėti tėvams

Negalima teigti, kad nepilnamečių iki šešiolikos metų padaryti neleistini veiksmai neužtraukia jokios atsakomybės. Kaip jau minėta, už tam tikras nepilnamečių nuo keturiolikos iki šešiolikos metų padarytas veikas administracinėn atsakomybėn traukiami tėvai arba globėjai (rūpintojai).

Administracinė atsakomybė taikoma ir tuo atveju, jeigu paauglys nuo keturiolikos iki šešiolikos metų neblaivus pasirodytų viešoje vietoje.

Svarbu paminėti, kad administracinė atsakomybė tėvams ar globėjams bus taikoma ir tuo atveju, jei nepilnametis nuo 14 iki 16 metų važiuos viešuoju transportu be bilieto.

Nepilnamečių nuo keturiolikos iki šešiolikos metų padarytas nedidelis chuliganizmas arba chuliganizmas, tyčinis suaugusiųjų garbės ir orumo žeminimas taip pat užtraukia administracinę atsakomybę tėvams arba globėjams.

Už administracinį teisės pažeidimą nepilnamečiui gali būti skiriamos visos nuobaudos, išskyrus administracinį areštą. Tuo atveju, jeigu per numatytą laiką paskirtoji bauda nesumokama, bauda gali būti pakeista į nemokamus viešuosius darbus. Nors teisės aktuose nėra numatyta administracinė atsakomybė nepilnamečiams iki 14 metų, tačiau net ir vaiko iki 14 metų padarytas pažeidimas sukelia teisines pasekmes. Kadangi už nepilnamečius vaikus yra atsakingi tėvai, todėl vaikų padaryti pažeidimai sukelia jiems atsakomybę, nes tokiu atveju gali būti traktuojama, kad tėvai nepanaudojo arba netinkamai naudojo tėvų valdžią ir už tai bus traukiami administracinėn atsakomybėn.

Kai gresia nebe baudos…

Už pavojingesnes nusikalstamas veikas šešiolikmečiui, o už pačius sunkiausius ir pavojingiausius jau nuo 14 metų, kyla baudžiamoji atsakomybė.

Šešiolikmečiai Justas ir Kostas, supykę ant chemijos mokytojos už parašytus ketvertus, nusprendė nubausti mokytoją ir visą mokyklą. Jie paėmė prie mokyklos iškeltą valstybinę vėliavą, ją perplėšė ir išmetė į balą. Manydami, kad pasielgė kietai, labai klydo. Jie pažeidė moralės normas, pažemino valstybės simbolį – vėliavą. Jie bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Reiktų nepamiršti, kad viešai nuplėšęs, sudraskęs, sulaužęs, sunaikinęs, subjaurojęs ar kitaip išniekinęs  Lietuvos valstybės vėliavą ar herbą, arba viešai pasityčioję iš Lietuvos valstybės himno, asmuo gali būti baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu.

Keturiolikmečiai paaugliai, norėdami atkeršyti savo klasės draugui Tomui už tai, kad šis pasakė mokytojai sudaužiusio monitorių klasės draugo pavardę, pasekė, kai jis iš darželio vedėsi sesutę, ėmė iš jo tyčiotis, pravardžiuoti, stumdyti. Nusprendę, kad per mažai nubaudė, stipriai pastūmė sesutę į krūmus. Mergaitė krito, o šaka sužeidė akį. Jai sutrikdyta rega. Žinoma, paaugliai nesitikėjo tokių pasekmių. Vienas neapgalvotas veiksmas nulėmė daugelio ateitį, mergaitė turės regos problemų visam gyvenimui, o vaikinų laukia griežta bausmė.

Per valstybinės šventės minėjimą mokyklos direktorė sakė iškilmingą kalbą. Šešiolikmetė Simona ėmė garsiai replikuoti, o paprašyta nurimti ėmė necenzūriniais žodžiais plūsti mokyklos vadovę, užgaulioti. Teisine prasme tai kvalifikuojama kaip įžeidimas, už kurį kyla baudžiamoji atsakomybė. Įstatymas už tokį pažeidimą numato griežtą bausmę (bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba net laisvės atėmimu).

Baudžiamąjį nusižengimą padaro ir gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir tie šešioliktąjį gimtadienį atšventę paaugliai, kurie, ketindami paįvairinti savo šventę, melagingai praneš ar paskleidžia žinią apie visuomenei gresiantį pavojų arba nelaimę,ir net iškviečia specialiąsias tarnybas.

Objektyvių mokslinių tyrimų, ar iš tiesų lytinis brendimas dabar prasideda anksčiau, Lietuvoje atlikta nėra. Galime remtis tik užsienio duomenimis. Iš savo gydytojos praktikos negalėčiau tvirtinti, kad fiziologinis brendimas dabar daug ankstyvesnis. Niekas kol kas neatšaukė ribos, kad lytinį gyvenimą geriausia pradėti ne anksčiau kaip aštuoniolikos, kai veikia ne tik kūnas, bet jau ir protas.

Tik reikia suvokti, kad jūsų vaikas pradeda keistis gana anksti – mergaitėms pokyčių pradžia gali būti jau ir dešimtasis gimtadienis, likus maždaug dvejiem metams iki pirmųjų menstruacijų. Berniukams šie procesai paprastai prasideda kiek vėliau. Labai svarbu visada būti šalia savo vaiko, kalbėtis su juo apie tai, kas vyksta jo kūne, stengtis suprasti ir tai, kas dedasi jo galvoje. Nereikia tikėtis, kad šitą darbą už tėvus atliks mokykla.

Itin ankstyvus lytinius santykius aš laikau nuokrypiu nuo normos, jie ypač žalingi jaunoms mergaitėms. Per anksti panirusios į suaugusiųjų pasaulio problemas, jos tampa nevisavertės – sustoja jų siekių, interesų plėtra.

Man norisi barti tėvus, kurie suteikia visišką laisvę savo paaugliams. Ilgam palikti vieni namuose, neprižiūrimi, negaudami tėvų dėmesio, jie itin lengvai pasiduoda aplinkos įtakai. Matau, kad dažniausiai ankstyvus lytinius santykius skatina mergaičių draugystė su vyresniais vaikinais, narkomanais ir kitais asocialiais žmonėmis.

"Veido" archyvas

Lengvai prieinama informacija apie seksą, nuolatinis seksualumo demonstravimas žiniasklaidoje lemia tai, kad jaunuoliai anksčiau pradeda lytinį gyvenimą

Lietuvos paaugliai bręsta vis anksčiau ir be tėvų pagalbos jiems dabar itin lengva nuklysti alkoholio vartojimo bei ankstyvo sekso šunkeliais.

Iš vasaros stovyklos grįžusi dvylikmetė Luka mamai pasakoja ją pribloškusius atradimus: už ją vos dvejais metais vyresnių keturiolikmečių stovyklautojų kambariuose laisvai liejosi alkoholis, o paauglės, nė kiek to nesidrovėdamos, ryte garsiai aptarinėdavo savo nuotykius – esą jos buvusios tokios girtos, kad jau nė nepamena, ar šiąnakt permiegojo su vaikinu iš gretimo kambario. Ir tai – “Veidui” mergaitės mamos papasakoti įspūdžiai ne iš kokios pataisos darbų kolonijos išvykos, o iš prestižinio sostinės vienos bažnyčios choro poilsiavietės. Keliasdešimties choristų būryje nerūkančių buvo tik du vaikai.

Šokiruojančių atradimų iš vienos skautų stovyklų šią vasarą parsivežė ir dešimtmetė Elena. Tiesa, ten buvo susirinkęs šiek tiek jaunesnis kontingentas, tad alkoholio ir sekso dar nebuvo, tačiau dešimtmečiai ir vienuolikmečiai vaikai vakarais už palapinių žaisdavo “butelį” ir bučiuodavosi su jo “išsuktu” stovyklos draugu.

Abiejų mergaičių tėvai nustebę ir sutrikę: kas nutiko dabartiniams vaikams, kad alkoholis, cigarets ir lytiniai santykiai yra tapę kone įprasta kasdienybe jau keturiolikmečiams, ir ką daryti, jei nuo tokių pasirinkimų nori apsaugoti savo vaiką. Paauglių psichologų ir ginekologų patarimas vienas ir labai aiškus: jei savo vertybių vaikams neperduoda tėvai, šią spraga akimirksniu užpildo gatvės aplinka. O ją dabar labai tiesmukai formuoja populiarioji kultūra, brukanti vienareikšmius elgesio stereotipus: moteris privalo būti kuo seksualesnė, o vyras turi demonstruoti savo jėgą.

Viskas greityn

Neseniai Danijos mokslininkai paskelbė, kad dabartinės kartos mergaičių vidutinis lytinis brendimas prasideda joms nesulaukus nė 10 metų – o tai yra beveik metais anksčiau nei prieš 20 metų, kai buvo atliktas panašus danių paauglių tyrimas. Šio fenomeno priežastys kol kas neaiškios, tačiau specialistai linkę įtarti blogos mitybos įpročius ar maisto produktuose esančias tam tikras chemines medžiagas.

Lietuvoje tokių medicininių tyrimų nėra atlikta, tačiau su vaikais dirbantys medikai, psichologai pastebi akivaizdžią paauglių psichikos akceleraciją – vis labiau skubama tapti suaugusiais.

Mokykloje dirbanti psichologė Kristina Jackevičienė mano, kad paauglių nervų sistemai labai didelį poveikį daro spartėjantis gyvenimo tempas. “Didėja informacijos srautas, taigi stebimas ir psichinės raidos pagreitėjimas. Tačiau paaugliai dar labai ilgai turi vienokių ar kitokių vaikui būdingų bruožų, dažnam būdinga emocijų kaita, pasidavimas atsitiktinėms įtakoms, atsakomybės, pareigos jausmo stoka. Greičiau subręstama fiziškai, bet ne socialiai”, – daro išvadas specialistė.

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros docentė Jolanta Sondaitė atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinė kultūra, žiniasklaidos priemonės skatina jaunuolius kuo greičiau įgyti gyvenimo patirties. “Informacijos tiek daug ir ji tokia įkyri, kad jaunuoliai tiesiog patiria spaudimą viską patirti nieko nelaukiant”, – sako ji.

Kolegėms pritaria ir privačiai paauglius konsultuojanti psichologė Ina Banionienė, teigianti, kad internete, televizijoje, žurnaluose skleidžiama informacija gali formuoti iškreiptą vertybių sistemą: moteriškumas čia dažniausiai siejamas su seksualumu, o vyriškumas – su jėgos demonstravimu.

“Tačiau iš tiesų moteriškumas turėtų sietis su švelnumu, supratimu, o vyriškumas – pirmiausia su atsakomybe”, – primena pašnekovė. Ji apibendrina, kad ankstyvesnis fizinis lytinis brendimas, lengvai prieinama informacija apie seksą, nuolatinis seksualumo demonstravimas ir jo skatinimas žiniasklaidoje lemia tai, kad jaunuoliai anksčiau pradeda lytinį gyvenimą, nes impulsų kontrolė, atsakomybės jausmas dar nebūna susiformavę.

Vaistas – tėvų atvirumas

Taigi išorinės aplinkos dirginami vaikai dabar bręsta greičiau, o adekvačios informacijos apie lytinio gyvenimo, alkoholio vartojimo žalą – mažai. Mokyklose lyg ir rengiamos lytinio švietimo pamokėlės, tačiau naudos iš jų nedaug – patys pedagogai priklauso kartai, kuriai seksualumo temos buvo laikomos tabu, todėl tik retas jų sugeba pagaviai kalbėtis šiomis temomis su mokiniais.

Pavydu klausytis apie, pavyzdžiui, JAV, Didžiojoje Britanijoje vykdomas programas, kai paaugliams ne tik aiškinama lyčių tarpusavio santykių teorija: jie taip pat privalo prižiūrėti elektronines maždaug pusės metų kūdikio dydžio lėles, kurios užprogramuotos veikti lyg tikri ne itin ramūs kūdikiai – dažnai virkauja, ištisą parą reikalauja nuolatinio dėmesio. Moksleivis, kuriam mokytojas paskiria prižiūrėti šią kūdikio imitaciją, neturi jokių galimybių jos kaip nors išjungti ir taip nutildyti – privalo nešiotis ją su savimi į pamokas, pasilinksminimus ir nuolat prižiūrėti.

Šiuolaikinius paauglius gerai pažįstantys psichologai, gydytojai ginekologai ragina tėvus pažvelgti tiesai į akis ir suvokti, kad tas ankstyvą lytinį gyvenimą jau pradėjęs paauglys yra ne kažkoks statistinis vienetas ar šunkeliais einantis kaimynų vaikas. Tai laisvai gali būti ir jūsų nekalbus sūnus ar dukra, ypač jei jūs pats vengiate su jais kalbėtis apie seksą ir jo pasekmes.

“Deja, tėvai patys dažnai nedrįsta atvirai kalbėtis su vaikais seksualumo temomis. Tikriausiai tam įtakos vis dar turi ilgą laiką mūsų visuomenėje vyravę tabu seksualumo klausimais”, – svarsto I.Banionienė.

J.Sondaitė įsitikinusi, kad didžiausia atsakomybė čia tenka tėvams. “Blaiviai įvertinkime situaciją: iš visų pusių lendanti seksualumą skatinanti informacija sužadina besikeičiančią paauglio fiziologiją, o ką su tuo daryti, jam niekas dažniausiai nepasako”, – pabrėžia specialistė.

Mokyklos psichologė K.Jackevičienė pataria, jog tėvai turi padėti susigaudyti savo vaikams, kad, priešingai nei teigia žiniasklaida, didžioji normalių santykių dalis nėra susijusi su seksu, o draugystė visų pirma reiškia bendrą darbą, pokalbius, juoką, ginčus, bendrus draugus ir smagiai kartu praleistą laiką. “Tėvai turi išaiškinti ribą tarp sekso ir meilės. Tačiau neretai jie gėdijasi apie tai kalbėti. Bet tai daryti privalu, svarbu perduoti savo vaikams teisingas vertybes”, – moko ji.

Tiesa, kontaktas su paaugliu įmanomas tik tada, jei jam nėra moralizuojama. “Supraskite, kad brendimas yra tas laikas, kai viskam norisi mesti iššūkį, ginčytis ir prieštarauti. Todėl tėvams prireikia milžiniškos kantrybės”, – perspėja J.Sondaitė. Tačiau nepraradusiųjų ryšio su savo vaikais ir pačių laukia ramesnis gyvenimas – atžalos gal ir darys savo klaidas, tačiau, jausdamos tėvų palaikymą, turės motyvacijos laiku sustoti, neteisingo elgesio pasekmės bus ne tokios skaudžios.

Ką daryti tėvams, kuriuos baugina šiuolaikinius paauglius užvaldžiusi amoralumo dvasia ir jie nenori, kad į tokią panirtų ir jų pačių atžalos? Ar leisti vaikus į vasaros stovyklas, kuriose jie greičiausiai susidurs su alkoholį vartojančiais, seksualinius santykius norma laikančiais – ar bent jau tuo besigiriančiais – bendraamžiais?

“Izoliuoti vaiką taip pat blogai. Jam reikia bendraamžių aplinkos”, – įsitikinusi J.Sondaitė. Tačiau ji pataria tėvams atidžiai pasidomėti, kokia stovykloje tvarka, kokia jos suaugusių vadovų kvalifikacija, pasiklausinėti kitų tėvų ir vaikų įspūdžių. Be to, šeimoje tvirtų vertybių suvokimą gavęs vaikas daug lengviau atsispirs blogą pavyzdį rodančių bendraamžių metamiems iššūkiams.

K.Jackevičienė ragina tėvus garsiai reikšti savo susirūpinimą, nepasitenkinimą, reikalauti saugios aplinkos savo vaikams. “Jei vaikas pasakoja apie tai, ką patyrė stovykloje, svarbu jį atidžiai išklausyti, aptarti tai, ką matė, išgyveno. Ir imtis atitinkamų veiksmų: pasikalbėti su stovyklos darbuotojais, kitais tėvais, parašyti straipsnį apie stovyklos užkulisius. Viešumas gali būti didelė jėga, keičianti situaciją”, – mano psichologė.

Šneki, aiškini, o ji vis tiek kaip iš mėnulio iškritusi – atrodo, nė negirdi, kad jai kažką sakai! Tokia jau ta paauglystės simfonija – tąsanti visų nervus ir kantrybę… Bet pasilengvinti gyvenimą šiuo laikotarpiu nėra neįmanoma misija. Mama gali didelius kalnus nuversti, jei prisimins keletą iki mūsų laikų išlikusių… senų patarlių.

Pažink priešą savo

Žinoma, priešas šiuo atveju – nesusipratimai, kylantys tarp mamos ir jos paauglės dukters. Kai konfliktai tarsi kabo ore ir įsiplieskia nuo mažiausio krustelėjimo – niekam nėra malonu. Bet bepigu piktintis mamai, kuri jau seniai pamiršo, koks sunkus vis dėlto buvo tas virsmas… Juk paauglystė –  tai sudėtingas didelių pokyčių metas. Keičiasi išvaizda, mąstymas, atsiranda naujų interesų. Natūralu, kad “nauja pakuotė” paauglius glumina. Pasitaiko ir nesmagių kraštutinumų, kai mergaitės labai gėdijasi ir drabužiais ar susikūprinusia laikysena slepia kūno pokyčius. Taip nesunku prisišaukti ir bėdų dėl sveikatos.

O kur dar hormonų audros! Pati paauglė stebisi savo nuotaikų kaita: ryte atsikėlė – gyvenimas puikus, po pietų – blogiau ir būti negali. Ar dukra pati ką pakeis? Ne, ji nevaldo sudėtingų cheminių procesų, vykstančių jos organizme. Ir mama nevaldo, bet ji gali sukontroliuoti kitą svarbų išorinį veiksnį – jųdviejų bendravimą.

• Ką daryti? Nepamirškite, kad dukrai sunku ir ji toli gražu ne viską, ką daro blogai, daro tyčia. Įsivaizduokite, kad visuose jųdviejų nesutarimuose dalyvaujate trise – jūs, duktė ir dukters amžius. Aišku,  numoti ranka – “ai, kaltas amžius” – neteisinga, bet į jį atsižvelgti labai pravartu: nebe taip ima pyktis. Atsiranda supratimas, netgi užuojauta, noras padėti vaikui, o ne “atvesti į protą”.

Laimės už pinigus nenusipirksi

Pati tikriausia tiesa. Atrodo, įsigysi kokį naujausios mados klyksmą ir tapsi laimingesnė. Kurį laiką – taip, pasiteisina, bet juk laimė yra jausmas, ne daiktas. Net būdamos suaugusios ir tai suprasdamos, pasiduodam prekybininkų vilionėms. Ką jau kalbėti apie paauglę, kuri dar patiklesnė. Kaip reklamoje pasakyta – taip ir turi būti. Kokią kepurę visuomenė pasiuvo – po tokia ir lįsiu: laimingas lygu gražus, turtingas ir populiarus. Taip, pirmiausia – gražus. Dietų valgiaraščiai tampa “malda”, soliariumai – “bažnyčia”, o prekybos centras – “geriausia vieta praleisti laiką su šeima”.

Mamos, beje, mėgsta ten vestis dukras laimės nusipirkti. Aišku, paauglei pasipuošti nauja suknele – maža šventė, o mamai šventė matyti švytinčią dukrą. Bet iš esmės dėl šito niekas nepasikeičia. Juk sklaidydamos pakabas ir lakstydamos po persirengimo kabinas su glėbiais drabužių, ko gero, nuoširdžiai taip ir nepasikalbėjote… Konfliktai vėl kartosis, ir mama vėl suskels savo auksinį argumentą: “Visko pilna, visko turi! Perkam tau, ko tik užsigeidi, ir tu šitaip atsidėkoji?..”

• Ką daryti? Nemanykite, kad vaikščiojimas po parduotuves – tai puiki bendravimo alternatyva “du viename”. Užuot ėjusios plūktis į prekybos centrus, surenkite sau ramų mamos ir dukters vakarą. Idealu būtų, jei tokie vakarai taptų gražia tradicija, pavyzdžiui, kartą per savaitę. Kalbėkitės, dalykitės prisiminimais, klausykitės. Svarbiausia – jūsų ryšys, kuris amžinas, o ne laikinas ir nusidėvintis kaip blizgučiai, kurių bet kada gali nusipirkti ir išmesti, kai nusibosta.

Tyla – gera byla

Būdavo kaip skambaliukas – čirška ir čirška, net neįsiterpsi, o dabar atsitvėrė tylos siena, žodžių fontanai nebetrykšta, sumurma ką po nosim ir nueina sau. Tai bent metamorfozė! Mamos nugara  šiurpai laksto – ko dabar tas vaikas tyli?! Fantazuoti linkę tėvai gali prisigalvoti visokiausių priežasčių, kurios dažniausiai būna labai toli nuo realybės. O ji visai paprasta. Kaip augantį augalą persodinam į didesnį vazoną, taip ir augančiam vaikui reikia vis daugiau erdvės, laisvės ir privatumo. Tapo šiek tiek užsisklendusi, vadinasi, turi paslapčių ir savų reikalų, kurių su mama jau nedrįsta, o gal nenori aptarti. Ir anoks čia stebuklas! Visi suaugusieji turi paslapčių, kurių nesako niekam.

• Ką daryti? Tik nesikiškite. Kad ir kaip smalsu, kad ir kokia baisi atrodytų nežinomybė – nespeiskite dukters į kampą, šmirinėdama po jos asmeniškiausią erdvę. Bus daugiau žalos negu naudos. Na, o jei įtariate, kad duktė slepia rimtas problemas, ugdykite tarpusavio pasitikėjimą ir, patikėkite, būsite pirmas žmogus, kuriam ji atsivers.

Obelis nuo obels netoli rieda

Jei kartais kyla klausimas, na, ir iš kur ji atsirado tokia, atsakymo ieškokite… veidrodyje. Nuo pat gimimo dukrai mamos elgesys – pavyzdys, net ir tada, kai jis anaiptol nepavyzdingas. Vaikas iš tėvų išmoksta daug dalykų: kalbos, bendravimo stiliaus, vertybių. Mokosi tiesiog stebėdamas ir viską vertina kaip etaloną. Tad jei šeimoje niekas atvirai nesikalbėjo, jei buvo slepiamos problemos, jei ginčai sprendžiami riksmais – nėra ko stebėtis, kad dukrytė užaugo nenuorama aštriabriaunė slapukė. Šitas “porūšis” ypatingas tuo, kad labai sunkiai prisileidžia “svetimą”. O jei mama dar senu papratimu užrinka: “Kas tau darosi?!”, tai ir viskas – nepasakys, kas darosi, tik dar labiau užsisklęs ir pajus naują nuoskaudą.

• Ką daryti? Mama, o kaip tu pati jautiesi? Papasakokite dukrai apie savo jausmus. “Man dėl tavęs neramu ir liūdna, aš dėl tavęs bijau”, – tik keli atviri žodžiai, o efektas gali nustebinti! Kalbėti apie jausmus, ypač to niekada kaip ir nedarius, – sunku. Bet jei mama rodo pavyzdį, dukra atsivers daug lengviau.

Draudžiamas vaisius skanesnis

Demaskuoti šeimos narį tikrai ne taip smagu, kaip konkurentą ar priešą. Juk šeima – tai vieninga komanda, kurioje visi turėtų eiti petys petin… Bet neretam paaugliui ši teorija atrodo kaip siaubo fantastika! Ypač mergaitėms. Šaltesnių nervų tėtis penktadienio vakarą gali ramiai žiūrėti televizorių, kai dukters namie nėra, o mama – jokiais būdais.

Skambina, rašo žinutes, vėl skambina, vėl rašo žinutes, laukia, sulaukia, pasitinka, iškvočia, ištyrinėja, suranda įkalčių, pareiškia įtarimus ir tik tada eina miegoti. Apie jokį abipusį pasitikėjimą ir komandą čia negali būti nė kalbos! Atsiranda tik naujų draudimų aibė, dar didesnė kontrolė ir dar didesnis noras dukrai jaunatviškai priešintis ir lėkti ten, kur negalima!

Taigi labai lengva persūdyti. Kontrolė būtina, bet ji negali peržengti ribų ir bėgant laikui turi pamažu silpnėti.

• Ką daryti? Nesudarykite dukrai sąlygų meluoti ir išvedinėti savų teorijų. Labai paprasta – visada kuo daugiau žinokite: kur ji ketina eiti, ką veiks, o svarbiausia – su kuo. Pažinkite jos draugus: kokiose šeimose auga, kaip jiems sekasi mokykloje, kokius lanko būrelius, progai pasitaikius pabendraukite. Tik neskroskite jų įtariu žvilgsniu ir nepatikliais klausimais. Būkite nuoširdi ir paprastai pasiteiraukite to, kas jums atrodo svarbu. O šeimoje, kaip tikroje komandoje, nusistatykite aiškias taisykles ir atsakomybę. Valanda vėlavimo – diena be telefono, dvi valandos vėlavimo – dvi dienos be telefono ir panašiai. Svarbu, kad bausmė būtų sąžininga, o duktė suprastų, kad ji pati atsakinga už pasekmes.

Kaip pasiklosi, taip išmiegosi

Arba ką pasėjai, tą ir pjausi. O derliaus visi norim gausaus ir gero, tiesa? Užtai reikia stengtis, nes manyti, kad viskas savaime bus gerai – rizikinga. Būti mama – be abejonės, labai atsakingas darbas, juk mama dukrai yra tas žmogus, kuriam iš prigimties ji pirmiausia nori atsiverti. Ne draugei, ne svetimai psichologei, socialinei darbuotojai, o mamai.
Kaip užauginti brandžią asmenybę, kaip be baimės ją išleisti į savarankišką gyvenimą, kaip suprasti, kur dukters privatumas, o kur rimtesnės bėdos?.. Jei mamai kyla panašūs klausimai, vadinasi, jau einama teisinga linkme, toliau – viskas jos rankose. Visos krizės praeina, praeis ir paauglystė, tik svarbu skirti dukrai dėmesio, įdiegti vertybes, kitaip sakant – padėti suvokti, kur ta riba tarp gėrio ir blogio.

• Ką daryti? Nėra jokios universalios tiesos ar recepto, išskyrus vieną – meilę. Meilė šeimoje, mamos meilė dukrai, su meile dirbami darbai, realizuojamos idėjos… Augusi mylima, paauglė lengvai atras savo kelią, išsikels tikslus, o mama didžiuosis užauginusi savarankišką, pasitikinčią savimi ir žinančią, ko nori, dukrą.

Vieną dieną mūsų vaikai išauga iš vaikiškų kelnyčių ir kaip gėlės lietaus ima trokšti santykių, pagrįstų tarpusavio pasitikėjimu, pagarba ir sąlygine, bet vis didėjančia lygybe. Pasak psichologų, vaiko atsiskyrimas nuo tėvų ir negali praeiti visiškai sklandžiai. Paauglių elgesys išties primena “šokimą ant ragų”.

Atmosfera namie ima kaisti

Tuomet tėvai jaučiasi it nustumti nuo pjedestalo, tačiau nėra visiškai taip. Jie ir toliau vaikams lieka emocinės šilumos šaltiniu ir sektinu pavyzdžiu, įkūnijančiu geriausias žmogiškas savybes, taip pat valdžia bei vyresniuoju draugu, kurio galima klausti patarimo. Tik visa tai susikeičia vietomis.

Keičiant bendravimo modelį visiems tenka iš naujo gludinti kampus. Dažnai dėl kylančių sunkumų kalti patys tėvai, nes jie  nesupranta, kad su paaugusiais vaikais elgtis reikia kitaip nei su mažiukais. Ne visada jie skiria ir tai, ką reikia leisti, o ką uždrausti. Visa tai sudėjus atmosfera namie ima kaisti.

Dvi kartos

Prieštaravimai, kylantys susidūrus vaikų veržimuisi į laisvę ir tėvų norui juos nuo tos laisvės apsaugoti, – tai tik ledkalnio viršūnė. Iš tiesų paauglystės laikotarpiu tarp tėvų ir vaikų paaštrėja kartų konfliktas, susijęs su elementariu amžiaus skirtumu. Paauglius jaudinančios problemos tėvams neatrodo rimtos, nes jie jas įveikė ir jau pamiršo. O tai, kas tėvams atrodo svarbu, dėl ko jie norėtų įspėti savo atžalas, šioms nė velnio nerūpi. Tėvų atsakomybė, patirtis ir ieškojimai jiems dar toli.

Vaikus pasenęs “protėvių” požiūris irgi erzina. Taip suaugusieji tampa viso labo tik “aprūpinimo mašina” ir pavadėliu, neleidžiančiu ištrūkti į laisvę.

Sprendimas akivaizdus, tėvams tereikia atsimerkti. Vaikų pritempti prie savęs mes negalime, o nusileisti ir pažvelgti jų akimis – galime. Tereikia noro.

Jiems mūsų reikia!

Ilgiau nesusikalbant prarandamas kontaktas ir pagarba. Statomos barikados ir planuojamos revoliucijos. Kvailiausia, kad dėl to niekam gyventi netampa geriau. Kas turi žengti pirmą žingsnį į susitaikymą? Dažniausiai – mes, tėvai, protingesni ir daugiau patirties turintys žmonės. Tik svarbu suvokti, kad paaugliai trokšta mumyse matyti draugus, galinčius padėti geriau save pažinti ir apsispręsti. Patiems jiems tai padaryti dar per sunku.

Gali atrodyti priešingai, bet paaugliams lengviau savo bėdas aptarti su suaugusiaisiais nei su bendraamžiais. Tėvams paprasčiau atskleisti savo bejėgiškumą, silpnumą. Žinoma, jei šeimoje netvyro emocinė įtampa. Tad būkime kilnūs – padėkime savo vaikams rasti su mumis bendrą kalbą.

Konfliktų tipai ir jų sprendimo būdai

1. Prieštaringi jausmai. Paauglystėje išlenda daugybė trūkumų, kurie trūkumais laikomi tik suaugusiųjų – nesusikaupimas, neištvermingumas, tikslo nesiekimas, nesivaldymas ir kt. Išoriškai šios savybės akivaizdžios – vaikas išgyvena bjauriojo ančiuko fazę. Trumpiau tariant, jis tampa visais požiūriais nepatrauklus. Be viso to, kartais elgiasi kaip suaugęs, t.y. kritikuoja, reikalauja pagarbos, o kartais kaip vaikas – viską pamiršta, mėto daiktus ir pan. Galiausiai nepatraukliosios savybės nusveria gerąsias arba tėvai ima nepakankamai jas vertinti. Ypač jei šeimoje yra jaunesnis vaikas – paklusnus ir geras.

Ką daryti? Tėvams būtina suprasti savo prieštaringus jausmus ir pamėginti užgesinti savyje nepasitenkinimą bei susierzinimą. Objektyviai įvertinkite paauglio privalumus ir juos, o ne trūkumus, kelkite į pirmą vietą.

2. Tėvų diktatūra. Tai toks kontrolės būdas, kai vaikas išgyvena tiesioginę ir emocinę tėvų priespaudą. Užgniaužiamas jo savarankiškumas, savo vertės suvokimas. Be abejo, tėvai gali ir turi kelti vaikams reikalavimus, bet tai neturi būti šiurkštus spaudimas. O prievarta neišvengiamai susiduria su pasipriešinimu, kuris išreiškiamas atžagarumu, veidmainiavimu, o kartais ir atvira neapykanta. Net jei šis pasipriešinimas bus nuslopintas, pergale nė nekvepės, nes vaikas praras pasitikėjimą savimi, jausis pažemintas ir įsisąmonins viena: “Kas stipresnis, tas ir teisus”.

Ką daryti? Tegul mėto paauglys savo kambaryje džinsus kur nori. Niekada nelįskite į jo stalčius, nesiklausykite telefono pokalbių, suteikite teisę rinktis draugus, drabužius, muziką ir kt. Kiekvienas žmogus, o ypač bręstantis, turi turėti savo teritoriją, kur pašaliniams įeiti draudžiama. Jeigu suaugusieji be ceremonijų veržiasi ir į ją, ir į sielą, vaikui belieka užsidaryti savyje. Nesitikėkite vėliau lengvai ten prisibelsti! Tad mažiau reikalavimų ir daugiau kalbų – nuoširdžiai prisipažinkite, ką jaučiate suirzusi ar nusivylusi, bet niekada nepriminkite senų nuodėmių, nežeminkite.

3. Taikus sambūvis – paslėptas konfliktas. Namie karaliauja nesikišimo politika, kiekvienas gyvena savo džiaugsmais ir nesėkmėmis, niekas neperžengia nubrėžtų ribų. Tėvai didžiuojasi savimi, manydami, kad tokie santykiai ugdo savarankiškumą, laisvą požiūrį. Tik kažkodėl galiausiai šeima vaikui ima nieko nebereikšti… Kritiniais ligos ar nelaimės atvejais paramos iš jo nelaukite, nes vaiko tai kaip ir asmeniškai neliečia.

Tą patį galima pasakyti ir apie auklėjimą be draudimų. Tėvų pozicija, kad vaikui reikia suteikti begalinę laisvę, neužkrauti pareigų, pro pirštus žvelgti į elementarių visuomenės normų nepaisymą, besiformuojančiai asmenybei yra žalinga. Stabdžių neturėjimas gyvenime labai kenkia.

Ką daryti? Keiskite bendravimo taktiką. Sukurkite draudimų sistemą. Pradėkite dalyvauti paauglio gyvenime, padėkite jam įsilieti į šeimos gyvenimą. Labai naudinga įsteigti savotišką šeimos tarybą, kurią sukvietus būtų sprendžiama daugelis visos šeimos problemų.

4 Perdėta globa. Iš esmės tai lyg nekaltas noras apsaugoti nuo sunkumų. Tokiose šeimose augantys paaugliai būna neiniciatyvūs, užgniaužti. Dažnai jie nušalinami nuo su jais pačiais susijusių klausimų sprendimo. Vangus paauglio abejingumas kartais tampa savotišku diktatu – jis verčia tėvus apie jį šokinėti kaip vaikystėje. Be to, draugų nerandantys, po pirmųjų negandų parklumpantys “mamyčiukai” dėl to kaltina ne save, o tėvus – ir jie teisūs.

Kiti, anaiptol neprimenantys despotų, auga paklusnūs, nekeldami tėvams jokių rūpesčių. Tačiau sulaukę paauglystės būtent tokie vaikai nutrūksta nuo grandinės ir sukyla prieš suaugusiuosius. Protesto forma gali būti įvairiausia: nuo šalto mandagumo iki kategoriškų kraštutinumų.

Ką daryti? Patikėkite, žmogui perdėta globa kenkia labiau nei bėdos ir negandos. Ribokite globą ir laisvę, liaupses bei papeikimus – esant tokiai situacijai tai geriausias receptas.

5. Tobulybės siekimas. Šiose šeimose vaikai auklėjami nuosekliai ir labai smarkiai. Tėvai grūdina juos šaltu vandeniu, moko kalbų, muzikos. Pastebi menkiausią nesėkmę, bado ją pirštais, baudžia pašaipomis. Kalba auklėjamosiomis temomis, bet nesuteikia galimybės pareikšti savo nuomonės. Nepastebi ir negiria už laimėjimus, nuolat reikalauja iš vaiko tobulumo, dažnai pridurdami: “O va aš tavo metų…”

Tai gali baigtis dvejopai. Pirma – vaikas jaus skriaudą ir pyktį, bet suvoks savo bejėgiškumą. Gims mintys apie padėtį be išeities, gyvenimo beprasmybę… Patys suprantate, kokia pavojinga ši minčių tėkmė. Antra – kils karas. Abiejų pusių jėgos išsilygins: į šiurkštumą bus atsakoma šiurkštumu, į pasipiktinimą – pasipiktinimu.

Ką daryti? Būkite pakantesni trūkumams. Pasistenkite atgaivinti vaiko pasitikėjimą savimi. Atraskite ir skatinkite tas savybes, kurios jį labiausiai puošia. Nesivelkite į begalinius ginčus ar juolab šaltąjį karą. Ir svarbiausia – įtikinkite vaiką, kad jį mylite, didžiuojatės tuo, ko neturite jūs.