2011-aisiais knyga “Pabaigos jausmas” išrinkta geriausiu metų romanu anglų kalba, ir tuo beveik viskas pasakyta. “Veidas” siūlo šio netrukus lietuvių kalba pasirodysiančio kūrinio ištrauką, kuri padės apsispręsti, ar tai jūsų knyga.

Vieną savaitgalį per atostogas buvau pakviestas susitikti su jos tėvais. Jie gyveno Kente, prie Orpingtono linijos, viename iš priemiesčių, kurie pačią paskutinę minutę liovėsi lieję ant žolės betoną ir nuo tos akimirkos išdidžiai savinosi kaimo vietovės statusą. Važiuodamas traukiniu iš Čaringo Kryžkelės geležinkelio stoties, nerimavau, kad mano lagaminas – vienintelis, kokį turėjau – toks milžiniškas, jog aš su juo atrodau kaip koks įsilaužėlis. Kai stotyje Veronika supažindino mane su tėvu, jis atidarė bagažinę, paėmė iš manęs lagaminą ir nusijuokė.
– Ar tik neketinate persikraustyti, jaunuoli?
Jis buvo stambus, įmitęs ir raudono veido. Jo storžieviškumas mane pritrenkė. Ar tik ne alaus kvapas nuo jo sklinda? Vidury baltos dienos? Kaip toks žmogus galėjo užauginti tokią elfų padermės dukrą?
Savo „Humber Super Snipe“ jis vairavo priekaištingai dūsaudamas dėl kitų vairuotojų daromų klaidų. Aš sėdėjau galinėje sėdynėje, vienas. Kartais jis kažką rodydavo, greičiausiai man, nors buvo neaišku, ar aš turiu į tai ką nors atsakyti. „Šv. Mykolo bažnyčia, Viktorijos akmuo ir plytos, labai padėjo restauracija.“ „O čia mūsiškis „Café Royal“ – voila!“ „Dešinėje – garsioji vyninė, ano meto fachverkas.“ Žvilgtelėjau į Veronikos profilį, tuščiai tikėdamasis pagalbos. Jie gyveno atskirame raudonų plytų čerpėmis dengtame name, į kurį vedė žvyro takelis. Ponas Fordas atidarė priekines duris ir nežinia į ką kreipdamasis sušuko:
– Vaikinas atvyko mėnesiui!
Į akį krito blausus tamsių baldų ir kažkokio egzotiško kambarinio augalo lapų blizgesys. Veronikos tėvas, tarsi paklusdamas kažkokiems pasenusiems svetingumo dėsniams, čiupo mano lagaminą, vaidindamas, kad jis labai daug sveria, užvilko į kambarėlį palėpėje ir metė ant lovos. Paskui mostelėjo ranka į nedidelę įmontuotą praustuvę.
– Naktį, jeigu reikės, siusiok čia.
Aš linktelėjau. Nesupratau, ar jis draugiškas vyras, ar laiko mane žemesnės klasės šunsnukiu.

Veronikos brolį Džeką perkandau lengviau: vienas iš tų sveikų, sportuojančių jaunuolių, beveik iš visko besišaipantis ir erzinantis jaunesnę seserį. Su manimi jis elgėsi taip, lyg būčiau dėmesio nevertas objektas ir tikrai ne pirmasis, išstatytas jo apžiūrai. Veronikos motina, nekreipdama dėmesio į visus tuos aplinkui vykstančius žaidimėlius, pasiteiravo manęs apie mokslus ir ilgam dingo virtuvėje. Turbūt ji buvo keturiasdešimties su trupučiu, nors tada man atrodė jau nugyvenusi pusę amžiaus, kaip ir jos vyras. Ji buvo ne tokia kaip Veronika: veidas platesnis, plaukai surišti kaspinu virš aukštos kaktos, kiek didesnė nei vidutinio ūgio. Kažkuo panaši į menininkę, tačiau kuo tai reiškėsi – spalvingais šalikais, blaškumu, niūniuojamomis operų arijomis ar visais trimis dalykais – dabar po tiek laiko negaliu pasakyti.
Iš pradžių jaučiausi taip nejaukiai, kad visą savaitgalį mane kankino vidurių užkietėjimas: tą dalyką iš tiesų prisimenu geriausiai. Visa kita susideda iš įspūdžių ir neryškių prisiminimų, kuriuos tad galiu būti pakreipęs savo naudai. Pavyzdžiui, Veronika, pasikvietusi mane į svečius, iš pradžių tarsi nusišalino ir prisidėjo prie mane tyrinėjančios savo šeimos – nors iš dabarties taško negaliu pasakyti, ar taip buvo dėl to, kad nepasitikėjau savimi, ar kaip tik dėl to pradėjau nepasitikėti. Tą penktadienį vakarieniaujant buvo tikrinami mano visuomeniniai ir intelektiniai pasiekimai. Pasijutau tarytum stovėčiau per apklausą teisme. Paskui per televizorių žiūrėjome žinias ir padrikai aptarinėjome naujienas, kol atėjo laikas miegoti. Jeigu tai būtų vykę romane, šeimos galvai užsidarius miegamajame, jaunuoliai būtų susitikę kur nors ant laiptų ir karštai apsikabinę, bet mes to nepadarėme. Veronika net nepabučiavo manęs linkėdama labos nakties, neatsiprašinėjo dėl rankšluosčių, nesiteiravo, ar man ko netrūksta. Gal bijojo brolio pašaipų. Taigi aš nusirengiau, nusiprausiau, iš piktumo nusišlapinau į praustuvę, apsivilkau pižamą ir ilgai gulėjau nesumerkdamas akių.
Rytą nulipęs žemyn pusryčių, radau tik ponią Ford. Visi kiti buvo išėję pasivaikščioti, mat Veronika buvo visus įtikinusi, kad aš norėsiąs gerai išsimiegoti. Matyt, nesugebėjau gerai nuslėpti savo jausmų, nes jaučiau, kaip ponia Ford, kepdama kiaušinienę su kumpiu – ji tai darė nerūpestingai ir vieną trynį paleido, – stebi mane. Neturėjau patirties, kaip kalbėtis su merginų motinomis.
– Ar seniai čia gyvenate? – galų gale paklausiau, nors atsakymą ir taip žinojau.
Ji stabtelėjo, įsipylė sau į puodelį arbatos, įmušė keptuvėn dar vieną kiaušinį ir, atsirėmusi į lėkščių prikrautą bufetą, pasakė:
– Neleiskite Veronikai eiti per toli.
Nežinojau, ką atsakyti. Ar man dabar įsižeisti dėl tokio kišimosi į mūsų santykius, ar leistis į išpažintį ir „aptarinėti“ Veroniką? Todėl santūriai perklausiau:
– Ką jūs turite galvoje, ponia Ford?
Ji pasižiūrėjo į mane, nė kiek ne globėjiškai nusišypsojo ir tarė:
– Mes čia gyvename dešimt metų.
Taigi baigėsi tuo, kad su ja jaučiausi beveik taip pat nesmagiai kaip su kitais, nors aš jai tarsi ir patikau. Ji įdėjo man į lėkštę dar vieną kiaušinį, kurio aš neprašiau ir nenorėjau. Kiaušinio paleistu tryniu likučiai tebebuvo keptuvėje. Ji atsainiai suvertė juos į šiukšlių dėžę judamu dangčiu ir kone meste įmetė įkaitusią keptuvę į šlapią kriauklę. Vanduo nuo karščio sušnypštė, pakilo garai ir ji nusijuokė, tarsi džiaugdamasi sukėlusi šią nedidelę sumaištį.
Kai Veronika su vyrija grįžo, laukiau, kad mane egzaminuos toliau, gal net sugalvos kokius spąstus ar žaidimą. Tačiau jie tik mandagiai teiravosi, kaip išsimiegojau ir ar man buvo patogu. Turėjau pasijusti jų priimtas, tačiau man pasirodė, kad jie tiesiog pavargo nuo manęs ir kad likusį savaitgalį teks kaip nors iškentėti. Gal tai buvo paprasčiausia paranoja. Vis dėlto atsirado ir poslinkių į gera – Veronika tapo atvirai meilesnė. Kai gėrėme arbatą, ji laiminga uždėjo savo ranką ant manosios ir pakedeno man plaukus. Vieną akimirką ji pasisuko į brolį ir paklausė:
– Jis visai tiktų, ar ne?
Džekas mirktelėjo man. Aš jam nemirktelėjau. Jaučiausi taip, lyg būčiau pavogęs rankšluosčius ar purvinais batais užlipęs ant kilimo.

Sakote, kad žmogus – mąstanti būtybė? Tai kodėl tas mąstymas dingsta, kai susiduriame su jausminiais dalykais? Pasaulio pabaiga yra kaip tik vienas iš jų.

Na, štai ir sulaukėm… Ne, ne Kalėdų, bet pasaulio pabaigos. Kažin kelintos jau? Pasaulis baigėsi 2000-aisiais, kai organizuotai „užlūžo“ visi kompiuteriai, dingo elektra, vanduo, sutriko lėktuvų skrydžiai, sprogo atominės jėgainės… Pamenat? Aš irgi ne. Tada 2006-aisiais sprogo Saulė, mat kažin koks olandų mokslininkas pareiškė, kad jos aktyvumas yra neprognozuojamai didelis, be to, išsiderino įprastas Saulės ramybės ir aktyvumo ciklas, o tai reiškia, kad sprogimas neišvengiamas. Kažkaip tas sprogimas užsitęsė. Prieš keletą metų pasaulis baiginėjosi vėl, nes mokslininkai sugalvojo paleisti garsųjį hadronų greitintuvą, o tai, pasak „apokalipsės specialistų“, turėjo baigtis juodųjų skylių susidarymu ir eiline pasaulio pabaiga.
Geriausiai tai pasaulio pabaigai apibūdinti tinka žodis „eilinė“, mat tų pabaigų eilė nė kiek nesumažėjo, nes kokie nors pranašai Amerikoje vis skelbė pasaulio pabaigas vieną po kitos tai antradienį, tai penktadienį, tai vėl per kokią nors savo gimimo dieną.
Bet šįkart, kaip sako žinantieji, nes jie labai stebi televizijos laidas ir skaito laikraščius, pasaulio pabaiga tikrai atėjo. Mat televizija ir laikraščiai yra be galo rimtas apokalipsės pranašas, be to, dar teisingas. Ir koks skirtumas, kad kuris nors šaltinis vis turi atsiprašinėti už melagingas informacijas ar net uždaryti savo laidas. Mes tikim televizoriumi net ir tada, kai du konkuruojantys kanalai skelbia kokią nors visai priešingą informaciją. Juk žmogus – talentinga ir mąstanti būtybė: mes pasirenkam tai, kas mums labiausiai tinka ar patinka. Kažkam, atrodo, labai patinka naikinti mūsų pasaulį. Tegul kol kas fantazijose, bet vis tiek smagu – kiek baimės kitiems galima įvaryti!
Sakote, kad žmogus – mąstanti būtybė? Tai kodėl tas mąstymas dingsta, kai susiduriame su jausminiais dalykais? Pasaulio pabaiga yra kaip tik vienas iš jų. Niekas nenori mirti, o juolab nustatytą dieną, tai ir imame baimingai įsitraukti į baimės platinimą. Psichoanalizėje mes turime terminą „projekcija“. Tai tam tikras savigynos mechanizmas, kai sau nemalonius jausmus ar išgyvenimus žmogus perleidžia kitiems. Skamba magiškai, bet ar nesame susidūrę su situacijomis, kai, užuot pripažinę savo susierzinimą, klausiame kito: „Kodėl pyksti?“ Lygiai taip pat nustūmę į šalį protą imame apdovanoti pasaulio pabaigos baime aplinkinius – kuo daugiau baimės kitiems, tuo man mažiau lieka. Magiška, bet veiksminga…
Maža to, artėjanti pabaiga ar mirtis visuomet skatina ir bejėgiškumo jausmą. O šis niekuomet nesukelia žavesio ir pasitenkinimo. Tai platindami bejėgystę pradedame jaustis gerokai stipresni: pagąsdinęs kitą ir sukėlęs šiam baimę ar bejėgiškumą tampu vos ne visagalis – juk imu valdyti kito žmogaus jausmus!
Žodžiu, noras paskleisti baimę kitiems terodo mūsų pačių baimę ir bejėgiškumą. Bet kur dingsta mūsų protas? Kodėl bijome kažko ir nekreipiame dėmesio į racionalius argumentus? Kad ir tokius, jog gruodžio 21 d. pasaulio pabaigą išpranašavo ne kas kitas, bet pirmykštėje gentinėje bendruomenėje gyvenanti indėnų tautelė, o XXI a. mokslo laimėjimai nebereiškia nieko. Pirmykščiai, net ir savitą kultūrą sukūrę žmonės kažkodėl mums tampa visažiniai, nors kažin ar kas nors tiksliai galėtų pasakyti, ką vis dėlto jie tuose savo jau ne pirmą kartą pasibaigiančiuose kalendoriuose surašė, o visas šiuolaikinis mokslas atrodo niekam vertas. Taip ir norisi paklausti: žmonės, ar jūs suvokiate, ką darote?
Matyt, ne veltui šiuolaikinė psichoanalizė pripažįsta jausmų pirmenybę prieš protą. Žinoma, kad jausminė mūsų patirtis niekuomet neišnyksta, o loginė, intelektinė, deja, linkusi išsitrinti. O kairysis smegenų pusrutulis, už pastarąją veiklą atsakantis, pasirodo, labiau linkęs prasmės, bet ne teisybės ieškoti. Tai ir susirandame pačių absurdiškiausių argumentų savo baimei ir bejėgiškumui pagrįsti. Gal geriau jaustis bejėgiam transcendentinėje realybėje kartu su visais (o tai ir jėgos prideda – mūsų juk daug), negu gyventi pasidavus pasyviam bejėgiškumui savo buityje ir kasdienybėje?
Taip nutinka, kad žmogus jaučiasi vienišas begalybėje ir netikėtai įsisąmonina savo baigtinumą. Paprastai tokios liūdesio kupinos mintys užplūsta mus metų pabaigoje, per gimtadienį, nes tai yra ir dar vieno gyvenimo knygos lapo užvertimas. Katalikiška tradicija apskritai metų pabaigai suteikia daugiau liūdesio nei džiaugsmo – juk adventas skirtas rimčiai ir susikaupimui… Nors esu katalikas, niekuomet nesuprasiu, kodėl Kristaus gimimas būtinai turi būti paženklintas niūriomis spalvomis, o ne visuotiniu džiaugsmu. Tai ir liūdime ties metų pabaiga, ir niūrių minčių apie pasaulio pabaigą susikuriame.
O savų pasaulio pabaigų mes ir taip turime. Mano kolegė vaikų psichiatrė papasakojo apie mergaitę, kurią jai teko gydyti. Žiauri istorija: patėvis ją nuolat prievartavo ir mušė, o motina teturėjo vienintelį tikslą – bet kokiom priemonėm taip sunkiai susirastą vyrą išlaikyti. Tai ir matė ne vaiko kančią, bet degradavusį gyvulį… Tačiau baisiausia nutiko teisme, kai jis vis dėlto ten atsidūrė. Mat papasakojo, kaip myli vaikus bei savo moterį ir kaip džiaugiasi, kad Dievas jam tokią dovaną davė: juk turi šeimą su mylimais vaikais! Tai ir bandė teisėjai su advokatais mergaitei ligą, o ne kančią atrasti. Pasaulio pabaiga šiam vaikui tebesitęsia…
Norite dar? Prašom: mano pacientė gyvena keistą gyvenimą, nes nesuvokia nei savo ribų, nei pažįsta gyvenimą. Mat jos tėvai vaikystėje mušdami ir visokiais būdais ribodami nuolat kartojo, kad tai jos labui. Tai ir pasiklydo vargšė moteris – kenčia patyčias, nesėkmes ir skriaudas, bet mano, kad tai jos labui… Ilgai pasaulio pabaiga užsitęsė.
O kita pacientė vaikystėje taip buvo mušama, kad atėjusi į fizinio lavinimo pamokas bijodavo nusirengti, nes kas nors galėjo pamatyti jos mėlynėmis nusėtą kūną ir… ką nors bloga pagalvoti apie jos mamą! Po šitos istorijos Jono Biliūno Brisius, kuris prieš mirtį šeimininkui tenorėjo kojas palaižyti, dar tėra menkas kankinys.
Daug galėčiau panašių istorijų papasakoti, nes kasdien kitų žmonių skausmu gyvenu… Ir vis galvoju: ar ne pernelyg mes suprimityviname savo būtį, jei atsiduodame pirmykščių žmonių, visokio plauko burtininkų, stebukladarių bei pranašų išvedžiojimams ir nepajėgiame pamatyti tų, kuriems pasaulio pabaiga prasideda sulig kiekvienu rytu ir vargu ar baigiasi sulig vakaru. Ir jei pavyktų sustabdyti bent vieno žmogaus pasaulio pabaigą, gal tuomet galėtume nelaukti apokalipsės, bet iš tikrųjų džiugiai pasakyti: linksmų jums Kalėdų!

Jei pavyktų sustabdyti bent vieno žmogaus pasaulio pabaigą, gal tuomet galėtume nelaukti apokalipsės, bet iš tikrųjų džiugiai pasakyti: linksmų jums Kalėdų!

Šių metų gruodžio mėnesį, įvairių šarlatanų prognozėmis, žmoniją ir planetą turėtų ištikti pasaulio pabaiga. Pažvelkime, kokia apokalipsė mūsų laukia šį kartą.

Šie metai išskirtiniai tuo, kad gruodžio 21 dieną turėtų įvykti pasaulio pabaiga. Šį kartą pasaulio pabaigos šaukliai „užsikabino“ už majų kalendoriaus, kuris neva baigiasi šią dieną. Ir štai jau geri penkeri metai, kai skaičius 2012 eina koja kojon su įvairiomis katastrofinėmis prognozėmis: kad Žemė susidurs su kita paslaptinga planeta, kad Saulės audros išdegins visą gyvybę nuo planetos paviršiaus, kad Žemės magnetiniai poliai apsikeis vietomis ir planeta pradės suktis į kitą pusę, bei daugybė kitų pabaigos scenarijų.
Pasaulio pabaigos pranašysčių per visą žmonijos istoriją galima suskaičiuoti dešimtimis, jei ne šimtais. Turbūt daugelis atsimena masinę psichozę, artinantis 2000-iesiems. Tuo metu apokaliptinės vizijos įsiveržė net ir į IT sritį, kai buvo pranašaujama, kad prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui nustos veikti visi pasaulio kompiuteriai, todėl grius visa Vakarų visuomenė. Tačiau vienintele pabaiga tais metais tapo „dot-com“ burbulo sprogimas ir daugelio interneto bendrovių bankrotai.
Kiekvienos naujos apokalipsės pranašai ir jų sekėjai visada šaukia, kad šį kartą tai jau tikrai viskas bus sunaikinta. Laimei, visus praėjusius kartus daugumai šauklių teko stipriai nusivilti – Žemė iki šiol sukasi. Tikėkimės, kad ir šiais metais jai nieko baisaus nenutiks. Vis dėlto įdomu pažvelgti į pseudomoksliniais argumentais paremtas pranašystes bei sužinoti, kodėl jos negali išsipildyti ir kam tokios pasaulio pabaigos yra reikalingos.

Majų kalendorius nesibaigia

Pirmiausia svarbu suprasti, kad majų kalendorius nesibaigia šių metų gruodžio mėnesį. Majai laiką skaičiavo ciklais – vis ilgėjančiais laikotarpiais: k’in (1 diena), winal (20 dienų), tun (360 dienų), k’atun (7200 dienų) ir bak’tun (144 tūkst. dienų). Šią sistemą 1897 m. iššifravo amerikiečių žurnalistas Josephas T.Goodmanas, kuris iškėlė hipotezę, kad egzistuoja dar Didysis ciklas, kurį sudaro 13 bak’tunų (1,872 mln. dienų), ir jis baigiasi 2012 m. gruodžio pabaigoje. Tačiau J.T.Goodmanas spėjo, kad šis Didysis ciklas buvo tik 54 Didžiojoje eroje, kurią sudaro 73 tokie ciklai, – tai reiškia, kad majų kalendorius ne baigiasi, o tiesiog yra perverčiamas vienas iš jo lapų.
Be to, majai prognozavo daugybę svarbių ateities datų. „Kai kurios svarbios majų datos išlikusiuose įrašuose nurodo į datas, esančias daugiau nei po 14 mlrd. metų ateityje“, – tvirtina profesorius Davidas Stuartas, Mezoamerikos tautų rašto ir meno tyrinėtojas iš Teksaso universiteto.
XX amžiaus pradžioje majų tyrinėtojas Ernstas Foerstemannas iššifravo majų knygą, vadinamą Dresdeno kodeksu. Pasak jo, ten kalbama apie galimą pasaulio pabaigą dėl didžiulio potvynio. Tačiau dalis majų tyrinėtojų teigia, kad knygos piešiniuose gali būti vaizduojama ne pasaulio pabaiga, o kasmetinio lietingojo sezono pradžia.
Iki pat aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ši tema domino tik mokslininkus, tyrinėjančius Pietų Amerikos civilizacijas, o tada ją pasigriebė hipių subkultūros mąstytojai Terence’as McKenna bei Jose Arguellesas, kurie rašė knygas, skaitė paskaitas, rengė mokymus apie 2012-aisiais žmoniją ištiksiantį apsivalymą. Taip ši data pateko į šiuolaikinės populiariosios kultūros akiratį ir tapo patrauklia įvairių knygų, TV laidų bei filmų tema.

Populiariausios apokalipsės vizijos

Gyvename mokslo amžiuje, todėl ir pasaulio pabaiga negali būti senamadiškas potvynis ar nežinia iš kur pasipilantis ugnies lietus. Šiandienos pasaulinio sunaikinimo pranašai pasitelkia daug gudresnes teorijas, kurios turi bent nedidelę sąsają su mokslo teorijomis.
Bene daugiausiai diskutuojama, bet kartu ir kvailiausiai skambanti pasaulio pabaigos versija – kad mūsų planeta susidurs su iš kosmoso gelmių atskrendančia planeta X, dar vadinama Nibiru. Šią idėją pradėjo skleisti ekstrasensė Nancy Lieder, kaip manoma, remdamasi fantastikos romanu, kurį 1976 m. parašė Zecharia Sitchinas. Katastrofa buvo numatyta 2003-iųjų gegužę, tačiau nieko neįvykus buvo perkelta į 2012-uosius.
Iš tiesų tokia planeta neegzistuoja, antraip ją jau prieš kelerius metus būtų pastebėję astronomai, o šiandien ją danguje matytume plika akimi. Be to, praskrisdama ši planeta iškreiptų kitų Saulės sistemoje esančių dangaus kūnų orbitas, bet tokių faktų nepastebima.
Dažnai metamas argumentas, jog pasaulio valstybių vadovai slepia tiesą nuo žmonių, kad nekiltų panikos, tačiau galime jaustis ramesni žinodami, kad nakties dangų teleskopais stebi apie 100 tūkst. mėgėjų, kurie tikrai praneštų apie bet kokią anomaliją.
Žinoma, visada išlieka grėsmė, kad Žemė gali patekti į praskrendančio asteroido trajektoriją ir susidurti su juo. Tai atsitiko, kaip manoma, prieš 65 mln. metų ir tapo dinozaurų išnykimo priežastimi. „Laimei, tokių asteroidų nėra pastebėta, tad galima sakyti, jog esame apsidraudę keliems milijonams metų į priekį“, – tvirtina astronomas Jay Meloshas iš Purdue universiteto.
Vis dėlto tikrą riziką kelia kometos, kurios atskrenda iš gilesnio kosmoso ir didesniais greičiais, be to, jas sunku pastebėti, kol pakankamai nepriartėja prie Saulės ir nepradeda tirpti, suformuodamos uodegą. Tačiau šiandienos astronomų įranga leidžia pastebėti kometas likus dešimčiai metų iki priartėjimo prie Žemės – tad laiko pasirengti turėtume pakankamai. „Tokiu atveju nelieka daugiau išeičių, kaip tik padaryti tai, ką kino filme atliko Bruce’o Williso personažas“, – juokauja Kalifornijos universiteto profesorius Erikas Asphaugas.
Kitas dažnas gąsdinimas – kad mūsų planetos magnetinio lauko poliai pasislinks ar net apsikeis vietomis. Ir kartu daroma prielaida, kad dėl šios priežasties Žemė pradės suktis į kitą pusę. Tačiau šie du įvykiai niekaip nesusiję, o pastarasis scenarijus tiesiog neįmanomas.
Magnetinių Žemės polių poslinkis įvyksta apytiksliai kas 400 tūkst. metų, tačiau niekaip nepaveikia gyvybės Žemėje. Mokslininkai, tyrinėdami vandenyno dugne sustingusią lavą, mato požymių, kad daugiau nei prieš 700 tūkst. metų magnetiniai poliai apsikeitė vietomis. Bet randamos gyvūnų fosilijos nerodo jokių ryškesnių pokyčių, įvykusių tuo metu planetoje egzistavusių augalų ar gyvūnų gyvenime, o iš vandenyno dugno paimti grunto mėginiai patvirtina, kad neįvyko ir jokių klimato permainų.
Dar vienas pabaigos variantas – Saulės aktyvumo pliūpsnis, kuris esą išnaikins visą gyvybę Žemėje. Saulės aktyvumo padidėjimas – įprastas procesas, vykstantis kas vienuolika metų, tiesa, artimiausias turėtų įvykti 2013 m. pabaigoje ar 2014 m. pradžioje, tad šių metų gruodis atkrinta. Kad ir kaip liūdėtų apokalipsės pranašai, jis negali sunaikinti Žemės, tačiau gali apgadinti GPS navigacijos sistemos palydovus ar net išjungti kai kurias elektros tinklų pastotes. Žinoma, toks pliūpsnis padarytų ypač daug žalos elektroniniais prietaisais aptekusioms Vakarų valstybėms. Pastebėjus jį, dalelių srautas Žemę pasiektų tik po 18 valandų, tad turėtume laiko šiek tiek jam pasirengti, pavyzdžiui, trumpam išjungti palydovus, neleisti kilti lėktuvams ar apsaugoti elektros pastotes.
Pasaulio pabaigos pranašai bando ir kitus scenarijus. Tarkim, gąsdinama, kad sprogs supernova ir iš jos sklindantys ypač stiprūs rentgeno bei gama spinduliai išnaikins gyvybę. Deja, astronomai turi nuvilti: „netoliese“, tai yra mažiau nei 50 šviesmečių atstumu, nėra tokios žvaigždės, kurios sprogimas bent kiek paveiktų Žemę.
Taip pat dažnai galima išgirsti svaičiojimų, kad Žemė, Saulė ir Paukščių Tako galaktikos centras išsirikiuos į vieną eilę ir tai lems katastrofą. Tai absurdiškas teiginys, nes tik Žemėje esantis stebėtojas gali matyti tokią liniją – mūsų galaktikoje esame tik nedidelis taškelis, beje, gana toli nuo centro.

Kam naudingos pasaulio pabaigos

Baimė parduoda efektyviau nei seksas: fenomeną, kai baimė siejama su padidėjusiu vartojimu, šiandien tyrinėja ir sėkmingai išnaudoja atskira rinkodaros sritis – neuromarketingas. Mat žmogaus smegenys evoliucijos eigoje išvystė ypatingą jautrumą bet kokiam pavojaus signalui. Žmonės visada stipriai reaguoja į neįprastus ar grėsmingus dalykus – taip veikia savisaugos instinktai, leidę žmonijai išgyventi.
Pasaulio pabaigos pranašystės – ypač pelningas verslas, leidžiantis uždirbti jei ne pinigų, tai bent populiarumo. Ne veltui beveik kiekviena religinė sekta turi savo pasaulio pabaigos variantą. Šiandienos interneto amžiuje daugybė apokalipsės pranašų „žvejoja“ patiklius naršytojus, kurie ne tik padidina svetainių lankomumo statistiką, bet ir aukoja lėšų „perspėjimui“ skleisti.
Ne ypač daug entuziazmo malšinant 2012-ųjų gruodžio laukimo nerimą rodo ir knygų, kino bei muzikos pramonė – pasaulio pabaigos scenarijai labai greitai tampa bestseleriais, filmų scenarijais ar dainų tekstais. „Šiandien knygynuose ir bibliotekose galime rasti apie 1500 knygų, skirtų 2012-ųjų fenomenui. Tačiau tik keliolikoje pateikiama mokslininkų nuomonė – visose kitose rasime sensacingas spekuliacijas ir fantazijas“, – tvirtina Kanzaso universiteto antropologijos profesorius Johnas H.Hoopesas.
Labiausiai iš šios apokalipsės turėtų pasipelnyti Lotynų Amerikos šalys, kurių teritorijoje plytėjo majų imperija. Štai Meksikos turizmo departamentas šiais metais gavo papildomą 8 mlrd. dolerių finansavimą turizmui į išlikusius majų imperijos objektus skatinti, todėl iš turizmo valstybė planuoja gauti apie 15 mlrd. dolerių daugiau pajamų.
Pasaulio pabaigos turizmas vyksta ne tik Pietų Amerikoje – štai vienas Bosnijos verslininkas ir archeologas mėgėjas Semiras Osmanagicas teigia atradęs didžiausias pasaulyje piramides, esančias prie Visoko miestelio Bosnijoje ir Hercegovinoje. Nors mokslininkai geologai tvirtina, kad tai natūraliai susiformavę kalnai, S.Osmanagicas pastaruoju metu neatlyžta ir neseniai net paskelbė straipsnį, kuriame bando įrodyti ryšį tarp majų civilizacijos, 2012-ųjų pasaulio pabaigos ir Bosnijos kalvų.
JAV šiandien ypač paklausūs bunkeriai, karinės slėptuvės, raketinės bazės bei kiti tvirti ir prieglobstį nuo pasaulio pabaigos scenarijų žadantys statiniai. „Šaltojo karo laikų bunkeriai, slėptuvės ir raketinės bazės – tai puiki prekybos nekilnojamuoju turtu verslo niša“, – džiaugiasi Sietle ir San Diege dirbantis nekilnojamojo turto agentas Danas Hotesas.

“Veidas”: Netrukus prasidės paskutiniai šios kadencijos Seimo politiniai metai. Ką per juos gali nuveikti valdantieji, kad ir po rinkimų konservatoriai būtų pastebimi Seime?
T.J.: Valdančioji partija visados turi svertų, kuriais gali pasinaudoti siekdama pagerinti savo priešrinkimines pozicijas. Pirmiausia – tai pensijų didinimas, grąžinant jas į 2009-ųjų lygį. Premjeras Andrius Kubilius jau pažadėjo, kad tai turėtų būti padaryta nuo 2012 metų pradžios.
Antra – gali būti priimtas sprendimas kitais metais pakelti ir minimalų darbo užmokestį.
Trečia – šildymo kainos. Žinoma, jų dydis mažau priklauso nuo centrinės valdžios, daugiau nuo konkrečių savivaldybių. Tad dar didelis klausimas, ar konservatoriai, po šių savivaldybių tarybų rinkimų praradę didžiųjų miestų, pirmiausia Vilniaus ir Kauno, kontrolę, galės turėti didesnės įtakos šildymo kainoms. O įtaka mažųjų miestų savivaldybėse didelio poveikio Seimo rinkimų rezultatams nepadarys. Kita vertus, šildymo kainų klausimas toks aktualus, kad, manau, visos partijos sieks spausti šilumos tiekėjus.
Ketvirta – bandymas pasiekti susitarimą dėl Visagino atominės elektrinės statybos ir paskui bandymas panaudoti šį susitarimą Vyriausybės viešiesiems ryšiams, įtikinėjant rinkėjus, kad ilgainiui tai duos daug naudos Lietuvai. Tik abejoju, ar didelė visuomenės dalis yra linkusi mąstyti ilgalaikėmis kategorijomis. Prieš rinkimus labiau norima gauti greitai apčiuopiamų dalykų.
“Veidas”: Bet pastarųjų savivaldybių tarybų ir Seimo nario Klaipėdoje rinkimų rezultatai rodo, kad konservatoriai laikosi palyginti neblogai.
T.J.: Akivaizdu, jog opozicija per praėjusius trejus metus nesukūrė nieko, kad nutiestų jai kelią į pergalę. Ir labai abejoju, kad, trejus metus trypčioję vietoje, socialdemokratai, Darbo bei “Tvarkos ir teisingumo” partijos per likusius metus kažką tokio nuveiktų. Veikiausiai ir toliau trypčios, gal turės procentu ar dviem geresnį reitingą nei valdantieji.
Žinoma, ir konservatoriai negali tikėtis tokio gero Seimo rinkimų rezultato kaip 2008-aisiais. Bet daug kas priklausys nuo to, ar jie apsispręs po 2012-ųjų rinkimų tapti solidžia opozicija, ar eis “va bank”, siekdami pergalės. Labiausiai jiems kiša koją liberalai, nes kol abi šios partijos nesusijungusios, jos abi teberizikuoja likti už Seimo borto. Jeigu taip atsitiktų, konservatoriams nebeliktų partnerio, su kuriuo iš karto būtų galima tartis dėl koalicijos sudarymo.
“Veidas”: Sklando gandų apie įvairius užkulisinius konservatorių pokalbius su Viktoru Uspaskichu.
T.J.: Aš irgi girdėjau įvairių gandų, ypač po pastarųjų mėnesių įvykių Vilniaus taryboje. Vis dėlto kol kas man nekyla noro patikėti, kad TS-LKD galėtų pasirinkti V.Uspaskichą politiniu partneriu nacionaliniu mastu. Gandai apie galimą V.Uspaskichui iškeltos bylos nutraukimą irgi skamba neįtikinamai. Veikiau patikėčiau, kad, nutęsdami V.Uspaskicho teismo procesą į kitų metų vasarą, valdantieji tokiu būdu prieš pačius rinkimus primintų rinkėjams, kokiais finansiniais nusikaltimais šis kaltinamas, kaip bėgo slėptis į Maskvą. Tai būtų veiksmingas ėjimas.

“Operacijų centras, šiuo atveju Sveikatos apsaugos ministerija, po ilgų diskusijų su Aplinkos apsaugos ministerijos pavaldžiomis institucijomis, pasiūlė nebekaupti atliekų UAB “Senovė” teritorijoje Vilniuje, o vežti medicinines atliekas utilizavimui į Latviją. Iki šiol susikaupusios bendrovės “Senovė” teritorijoje atliekos per savaitę bus sudegintos, todėl pagrindo ekstremaliai situacijai nebebus”, – sako Ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas, vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis.

Kartu su Ekstremalių situacijų komisijos nariais ekstremalios situacijos dėl medicinos atliekų atšaukimo klausimą sprendė ir Sveikatos apsaugos, Ūkio bei Aplinkos ministerijų atstovai. Išanalizavusi esamą situaciją ir galimybes, komisija suformulavo siūlymą Vyriausybei dėl ekstremalios situacijos atšaukimo ir teiks jį artimiausiame Vyriausybės posėdyje, kuris turėtų įvykti rugpjūčio 17 d. Atitinkami sprendimai priimti dėl UAB “Senovė”: bendrovė bus įpareigota nuo rugpjūčio 10 d. nebekaupti medicinos atliekų savo teritorijoje, o iki rugpjūčio 19 d. – sunaikinti esamas sukauptas medicinos atliekas, kurių šiuo metu yra apie 37 tonas.

Ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas, vidaus reikalų ministras R. Palaitis išreiškė viltį, jog klausimas dėl ekstremalios situacijos atšaukimo bus išspręstas dar iki Lietuvoje vyksiančio Europos vyrų krepšinio čempionato. “Kitu atveju, kils daug klausimų, kaip valstybėje, kurioje paskelbta ekstremali situacija, gali vykti tokio masto renginys”, – teigia jis.

Medicinos atliekos šalyje pradėjo kauptis sustabdžius jų naikinimą statomoje gamykloje Šiauliuose – dėl šios priežasties birželio pradžioje šalyje paskelbta ekstremali situacija ir leista atliekas naikinti bendrovėje “Senovė”, nors ši neturi leidimo tokiai veiklai.

BFL

Savivaldybėje nebuvo nė vieno “Žalgirio” arenos statybą prižiūrėjusio žmogaus, po savivaldybės ir areną statančios bendrovės “Vėtrūna” vadovų pasitarimo pareiškė Kauno meras Kęstutis Mikėnas.

“Aiškėja, kad savivaldybėje nebuvo nė vieno rimtai projektą prižiūrėjusio žmogaus”, – konstatavo Kęstutis Mikėnas, penktadienį rašo “Kauno diena”.

Pasitarime dėl tikslios statybos darbų pabaigos datos nenuspręsta. Buvo išsakytas tik siekis statybą baigti kuo greičiau. Paskutinis galimas terminas – iki liepos

“Jeigu taip nuspręsta, taip ir bus”, – tvirtino bendrovės “Vėtrūna” savininkas Vytautas Banys.

Savivaldybės administracijos vadovai dėl arenos susirinkimus ketina rengti kone kasdien.

Arenos atidarymas planuojamas liepos 6- ąją, tačiau areną valdysiančio operatoriaus atstovė, “Ūkio banko investicinės grupės” valdybos pirmininkė Angelė Dementavičiūtė šią savaitę užsiminė, kad svarstoma atidarymą atidėti, nes dėl vėluojančios statybos jam neįmanoma pasiruošti. Tačiau operatorius nusprendė patikėti savivaldybės ir “Vėtrūnos” gerais ketinimais.

“Neįsivaizduoju, kas būtų, jei jie mus pavestų. Tačiau mes turime atidarymą surengti liepos 6-ąją – tai yra kritinis taškas”, – sakė A.Dementavičiūtė.

“Vėtrūna” pripažįsta, kad šiuo metu “Žalgirio” arenoje ji dirba tik 60 proc. pajėgumu, o bendrovės darbininkai po 17 val. jau traukia ilsėtis.

V.Banys teigė, kad darbai net trimis pamainomis gali pradėti vykti kone nuo šiandienos – svarbiausia, kad savivaldybė patvirtintų darbus ir jų sąmatas parašais.

Kalbama, kad arena “Vėtrūnai” yra nuostolingas objektas. Todėl bendrovė bando taupyti kone kiekviename žingsnyje, o labai greitai artėjantis Europos vyrų krepšinio čempionatas “Vėtrūnai” atveria šantažo galimybes.

Likusiame statybos etape sąmata dar išaugs. “Yra kai kurių darbų, kuriuos reikia atlikti papildomai, o už papildomus darbus reikia atsiskaityti”, – šypsojosi V.Banys.

Būtinų papildomų darbų sąrašas turėtų būti patvirtintas artimiausiu metu.

kauno-arena199

Kauno “Žalgirio” arenos statybos darbų pabaiga vėl atidedama, šįsyk iki paskutinio įmanomo termino – liepos 1 dienos.

“Verslo žinios” rašo, kad vėluojančius darbus užfiksuos antstolis, o jiems paspartinti reikia greitesnių ne tik statybininkų, bet ir miesto valdžios apsisukimų.

Kaip garantą, kad iki šios datos arenoje statybininkai jau bus baigę darbus, “Vėtrūna” į banko sąskaitą pervedė 8,5 mln. litų. Balandžio 30 dieną arenoje laukiama antstolio, kuris aprašys konkrečiai atliktus darbus, kad teisinių ginčų atveju būtų įvardyta konkreti padėtis. Šį pavedimą antstoliui davė Kauno miesto savivaldybė, kuri yra arenos statybos užsakovė.

Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėjas Vigimantas Abramavičius sakė, kad šiuo metu daugiausia arenoje neatlikta inžinerinių darbų.

“Kad suspėtų iki liepos, statybininkai joje turėtų dirbti trimis pamainomis, tačiau to nėra. Todėl artimiausiu metu bus apsispręsta, ar paimti tą garantą, ar vėl geranoriškai tartis, kad darbai vyktų sparčiai. Mes sėdim vienoj valtyje su “Vėtrūna”, todėl esame suinteresuoti, kad arena iki liepos būtų pastatyta”, – patvirtino jis.

Kauno areną statančios bendrovės “Vėtrūna” atstovai patikino, kad darbai bus tęsiami ir iki liepos pradžios objektas bus baigtas. Tačiau, anot statybininkų, yra atlikta nemažai projekto pakeitimų, kurių derinimas miesto savivaldybėje užima laiko, todėl jei nebus šių dokumentų derinimui skirtas ypatingas dėmesys, arenos statybos darbų pabaiga gali pakibti ant plauko.

Kauno areną 25 metus koncesijos pagrindu valdys Ūkio banko investicinė grupė. Koncesininkas į šį projektą turės investuoti iki 32 mln. litų ir kasmet surengti iki 70 renginių. Kauno arenoje tilps apie 15 tūkst. žiūrovų.

Ekonominės krizės duobė jau už mūsų, tačiau reikia laiko, kad gerėjančią padėtį pajustų visi Lietuvos žmonės, šeštadienį per Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavimą Vilniuje sakė partijos lyderis premjeras Andrius Kubilius.

“Šiandien ekonomika jau atsigauna (…) Akivaizdu, jog dar reikia laiko, kad ekonomikos atsigavimas ir tai, kad krizės duobė jau tikrai yra už mūsų, pajustų sudėtingą laikmetį išgyvenantys Lietuvos žmonės”, – teigė A.Kubilius.

Jo duomenimis, ekonomikoje ne tik deficito reikalai gerėja, eksportas jau šiais metais viršys 2008 metų piką.

“Per krizę padėta daugiau nei 11 tūkst. įmonių, vis daugiau pasaulinio garso kompanijų kuriasi Lietuvoje”, – vardijo A.Kubilius.

Pasak jo, 2008 metų pabaigoje laimėję Seimo rinkimus konservatoriai paveldėjo “pasaulinės krizės ir ankstesnės valdžios aplaidumo ir neveiklumo skaudžiai paliestą Lietuvą”.

“Tokios padėties mes nepabūgome, ėmėmės atsakomybės. Įrodėme, kad mokame ir galime suvaldyti krizę. Praėjusiais metais mus daug kas kritikavo, šiemet daug kas kopijuoja”, – sakė Vyriausybės vadovas.

Anot jo, skausmingi sprendimai stabilizavo finansų sistemą, išsaugojo stabilų litą, sumažino deficitą.

“Šiandien skirtingai nei kurios Europos Sąjungos šalys, mes jau galime optimistiškai žiūrėti į savo šalies ilgalaikę ekonominę ateitį”, – tikino A.Kubilius.

Į savo klausimą, ar per dvejus metus priimti sprendimai buvo teisingi, premjeras atsakė: “Iš esmės – taip”.

Jo teigimu, nors sprendimai buvo skausmingi, juos stengtasi įgyvendinti laikantis esminių solidarumo, proporcingumo ir sutarimo principų.

Kita vertus, A.Kubilius pripažino, kad nepopuliarūs sprendimai skaudžiai “kirto” TS-LKD reitingams.

“Politinio populiarumo išsaugojimas nebuvo mūsų prioritetas, atsakomybė buvo prioritetas. Deficito mažėjimas ir reitingų mažėja yra tarpusavyje susiję dydžiai”, – kalbėjo konservatorių lyderis ir ragino nebijoti rinkėjų vertinimo.

“Tikiu, kad politikų atsakomybė, o ne reitingai, iškovoti šokių aikštelėse, ateityje lems rinkėjų simpatijas”, – sakė jis.

A.Kubiliaus teigimu, jų partijai būnant valdžioje šalyje atsiranda vis daugiau tvarkos ir padorumo. Viešieji pirkimai esą tapo viešesni ir skaidresni, išardytas “Leo LT” gigantas, energetikai nebevaldo valstybės ir pan. Anot jo, net smulkmenos pasikeitė, tai yra parlamentarai priversti atsiskaityti už parlamentinei veiklas skirtas lėšas.

“Seimo narys turi raudonuoti ir aiškintis, jeigu keliasdešimt litų išleido servizui”, – priminė A.Kubilius.

Pasak jo, ypač didelės permainos vyksta energetikoje.

“Per kelerius metus padaryta tiek, kiek nebuvo padaryta per visus 20 metų”, – pabrėžė TS-LKD pirmininkas. Tuos procesus jis sulygino su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje ir NATO.

Į Kongresų rūmuose Vilniuje vykstantį TS-LKD suvažiavimą šeštadienį susirinko 640 delegatų.

Pagrindinis suvažiavimui pateiktas dokumentas pavadintas “TS-LKD veikla: iššūkiai, problemos ir perspektyvos”, jame analizuojamas pastarųjų dvejų metų partijos nueitas kelias vertybiniu požiūriu, nagrinėjamos padarytos klaidos, atsikertama į viešoje erdvėje reiškiamus priekaištus ir kalbama apie būsimus iššūkius.

TS-LKD yra viena didžiausių šalies partijų. Nuo 2008 metų pabaigos ji su Liberalų sąjūdžių, Liberalų ir centro sąjunga ir Tautos prisikėlimo partija priklauso valdančiajai koalicijai.