Bendruomenių šventė

Pastarosiomis savaitėmis per visą Lietuvą nuvilnijo gausybė įvairių švenčių, kurių branduolys – vietos bendruomenės. Vis dėlto ne tik ruduo, bet ir visi metai buvo derlingi įvairiuose Lietuvos kampeliuose susikūrusioms ir bendraminčius vienijančioms bendruomenėms.

Tai patvirtina jau vien tas faktas, kad šiemet pirmą kartą Lietuvoje vyko Tarptautinė vietos bendruomenių mugė. Į ją sugužėjo ne tik daugiau kaip 200 bendruomenių bei tūkstančiai žiūrovų, bet sulaukta ir aukščiausių šalies vadovų dėmesio. Ne veltui šie metai buvo paskelbti Vietos bendruomenių metais.

„Savo kasdiene veikla jūs kuriate saugesnę Lietuvą. Kiekvienas, įtrauktas ir įsitraukęs į bendruomenės veiklą, – geriausia prevencija nuo atskirties, smurto ir susvetimėjimo. Savo pavyzdžiu esate įkvėpimas daugeliui“, – kreipdamasi į vietos bendruomenių narius tuomet sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atidariusi mugę, kurios globėjas buvo premjeras Algirdas Butkevičius.

„Lankydamasi įvairiuose rajonuose, miesteliuose, seniai pastebėjau, kad ten, kur veikia stiprios bendruomenės, gyvena laimingesni žmonės. Jie padeda vieni kitiems, tausoja gamtą ir gražina aplinką, daug ką nuveikia talkomis, visi kartu – juk tai savo pačių labui, saugesniam vaikų laisvalaikiui, pilietiškumo ugdymui“, – šalies vadovams antrina ir socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.

Ten, kur veikia stiprios bendruomenės, gyvena laimingesni žmonės. Jie padeda vieni kitiems, tausoja gamtą ir gražina aplinką, daug ką nuveikia talkomis, visi kartu.

Ypač svarbu vietos bendruomenėms ne tik valstybės moralinis palaikymas, bet ir finansinis aspektas. Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM), nepaisant įvairių taupymų ir lėšų perskirstymo, pavyko apginti šią labai svarbią sritį, ir lėšos Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo programai išliko stabilios. Tai tikrai nėra mažai – jos siekia 2,6 mln. eurų.

SADM atmeta bet kokius priekaištus, kad ministerija neprisideda prie bendruomenių aktyvumo skatinimo. Tuo labiau kad šiemet pirmą kartą bendruomenės gali jau pačios, be savivaldybės spręsti, kam reikėtų teikti pirmenybę naudojant SADM lėšas.

„Tai, kad bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 m. atrankos konkurso programa labai reikalinga, rodo dalyvių skaičius. Pateiktos net 834 paraiškos iš visų savivaldybių, išskyrus Neringos. Atrinkti iš jų geriausius projektus komisijai tikrai buvo nelengva, o ir lėšų pagal visas numatytas veiklas neužtektų, tačiau vis dėlto siūloma finansuoti daugiau nei 360 projektų visoje Lietuvoje“, – argumentuoja ministrė A.Pabedinskienė.

Daugiausiai bendruomeninių organizacijų finansuota Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus miestų savivaldybėse bei Raseinių, Šiaulių, Jurbarko, Joniškio, Vilkaviškio, Biržų, Raseinių rajonų savivaldybėse.

Vis dėlto, kokie klausimai buvo svarbiausi bendruomenėms?

Pirmojo pusmečio duomenimis, bendruomenės populiarino vietos tradicijas, papročius, tarmes, tradicinius amatus, rengė sporto ir kultūrinius renginius, organizavo savipagalbos grupes turintiesiems socialinių problemų, labdaros akcijas, inicijavo forumus, kuriuose sprendė svarbius bendruomenėms klausimus. Ne paskutinę vietą užėmė veiklos, skatinančios vietos gyventojų užimtumą ir saviugdą: stovyklos, seminarai. Tos bendruomenės, kurioms kol kas aktualiau aplinkos gerinimas, tvarkė viešąsias erdves: parkus, sporto ir poilsio aikšteles, vaikų žaidimų aikšteles ir t.t. Taip pat buvo įsigyta ilgalaikio turto – kompiuterinės technikos, garso aparatūros, stebėjimo kamerų, krūmapjovių, žoliapjovių, motorinių pjūklų, sporto aikštelių įrenginių, žemės ūkio technikos ir kt.

Pirmąjį pusmetį lėšos projektinėms veikloms įgyvendinti buvo pervestos jau 284 projektų vykdytojams, kurie veiklas numatė ir jas įgyvendino minėtu laikotarpiu. Bendruomeninės organizacijos, įgyvendindamos projektus, vien pirmąjį pusmetį surengė 899 priemones, kuriose dalyvavo net 40 833 žmonės.

„Esu įsitikinusi, kad šis įdirbis – puiki investicija į ateitį, skatinanti puoselėti savo gimtąjį kraštą, stiprinti bendruomeniškumą. Nes stiprūs ryšiai tarp žmonių – vienas svarbiausių dalykų, padedančių atsispirti emigracijai, vidinei migracijai. O kad tvarkingose, sutelktose gyvenvietėse labiau norisi plėtoti verslą, kurti šeimas, yra įrodymų nereikalaujantis faktas, – sako ministrė A.Pabedinskienė. – Neabejotina, kad skirtos lėšos bendruomenėms taps didele ir prasminga paskata ir ateityje pačioms rengti bei įgyvendinti įvairius projektus, savarankiškai priimti bendruomenės nariams svarbius sprendimus.“

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Negalia yra tai, nuo ko nė vienas nesame apsaugoti, todėl visi kartu – valdžios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, savivalda ir bendruomenės – turime kurti saugią, individualia pagalba grįstą aplinką, kad negalios ištiktas žmogus neatsidurtų socialinėje atskirtyje.

Algimanta Pabedinskienė

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė

Kiekvienas iš mūsų, tiek turintis negalią, tiek jos neturintis, norime gyventi saugiai ir lygiai su visais dalyvauti visuomenės gyvenime.

Kiekvienais metais poreikis finansuoti paslaugas neįgaliesiems, neįgaliųjų organizacijas didėja. 2015-iems neįgaliųjų integracijai skyrėme 2,6 milijono litų daugiau nei 2014-aisiais. Svarbu suvokti, kad kiekvienam neįgaliam žmogui reikia tik jam skirto supratimo ir aktualios pagalbos.

Lėšas skiriame pagrindiniam tikslui – žmogaus su negalia socialinei, pilietinei integracijai, ir tikriausiai visi sutiksime, kad tam geriausiai pasitarnauja keli pasaulyje išbandyti būdai: formalusis bei neformalusis švietimas ir darbas. Nemažai valstybės biudžeto lėšų skiriama ir organizacijų kultūriniams projektams, festivaliams, daugiatūkstantinei nacionalinei neįgaliųjų mugei, kuri Vilniuje sutraukia kelis tūkstančius amatininkų, šokėjų, dalininkų su negalia iš visos Lietuvos. Jų pasirodymai, jų darbai panaikina visas atskirtinumo kliūtis. Ir mes tai tęsime, mes tai plėtosime, nes tikiu, kad per panašias veiklas artėjame vieni prie kitų.

Nemažas sumas valstybė bei savivaldybės skiria ir vietinių, regioninių organizacijų vykdomiems socialinių ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo, atkūrimo, asmeninio asistento pagalbos, užimtumo, meninių, sportinių gebėjimų lavinimo projektams (15,8 mln. Lt).

Tiesa, reikėtų paminėti, kad būtent valstybės biudžetas skiria didžiąją dalį lėšų minėtiems projektams finansuoti. Tad kviečiu savivaldybes aktyviau, socialiai atsakingiau dalyvauti kuriant bendruomenės gerovę, taip pat remiant jau įkurtus neįgaliųjų dienos centrus, finansuojant neįgaliųjų organizacijų programas, perkant iš neįgaliųjų organizacijų socialines paslaugas, didesnį dėmesį skiriant būsto pritaikymui.

Ne mažiau svarbu užtikrinti kokybiškų socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje teikimą, sudaryti sąlygas neįgaliesiems dalyvauti kultūros, sporto, laisvalaikio veiklose. Tam pagrindinį dėmesį ir skirsime, įgyvendindami Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 m. programos priemones, kurioms per 2013–2015 metus ketiname panaudoti apie 146 mln. Lt iš valstybės biudžeto bei Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų.

Neįgaliųjų socialinė integracija – yra vienas svarbiausių ministerijos veiklos prioritetų. Jis niekada nebuvo užmirštas ir jo svarba tik didėja.

Susitikimuose neįgalieji dažniausiai skundžiasi ne tuo, kad trūksta pinigų, dažniausias skundas – kad trūksta institucijų, įstaigų atidos ir, kas labiausiai stebina, vietos valdžios dėmesio. Juk savivaldybės geriausiai mato savo žmonių poreikius: ar tai būtų neįgaliajam pritaikytas įvažiavimas į pastatą, ar šaligatvių nuolydžiai, liftai, ar įtraukimas į užimtumo, laisvalaikio, kultūrines programas. Juo labiau kad neįgaliajam pritaikyta aplinka dažnai yra patogi naudotis ir visiems kitiems žmonėms.

Turi būti galvojama apie kiekvieną žmogų. Juk kas geriau, nei savos bendruomenės atstovai, žino, ko trūksta, kad jų aplinkoje gyvenantis žmogus su negalia galėtų visavertiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Tikiu, kad savivaldybės aktyviau naudos socialinių pašalpų nepaskirstytas lėšas ir į neįgaliųjų poreikius bus atsižvelgta planuojant bei naudojant šias tik socialinėms reikmėms skirtas lėšas.

Darbų ir uždavinių daug, ir be partnerių, bendradarbių ministerijai jų visų įveikti nepavyks. Todėl nuo pirmų dienų savo komandai pabrėžiau, kad turime dirbti ne tik su biudžetinėmis įstaigomis, savivaldybėmis, bet ir su nevyriausybinėmis organizacijomis. Turime įsiklausyti ir, svarbiausia, išgirsti jų pagrindinius akcentus, jų matymą ir sprendimų siūlymus. Diskutuoti su jais, eiti į kompromisus ir nuolat bendrauti, jei reikia – kasdien. Tai ir tęsim, ir dar aktyviau.

Šiandien Lietuvoje yra per 253 tūkst. žmonių su negalia. Artėjant Tarptautinei neįgaliųjų dienai, noriu pakviesti savivaldybių vadovus, bendruomenes ir visus žmones sprendžiant bendruomenei svarbius klausimus ir numatant jų sprendimus įsitikinti, kad tie sprendimai bus palankūs ir neįgaliesiems.

„Sodros“ biudžeto skola pasiekusi 9,7 mlrd. Lt, nedarbas – 12 proc. Emigracija neslūgsta. Šių opių bei visiems valstybės piliečiams aktualių problemų sprendimas – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencija.

Tačiau atsakomybė vadovauti šiai sričiai prieš du mėnesius patikėta didžiosios politikos debiutantei Algimantai Pabedinskienei, iki ministravimo – Marijampolės kolegijos lektorei ir Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Marijampolės filialo direktorei.
Ministrė į daugelį opiausių klausimų kol kas tebeatsako taip: sudaryta darbo grupė, kai ji pateiks išvadas, priimsime sprendimus. Ar ministrė turi savo viziją? A.Pabedinskienė savo nuomonę vadina tik savo nuomone. O neatsakytas klausimas apie Darbo partiją, kurios atstovė Vyriausybėje yra A.Pabedinskienė, iškalbingesnis už atsakymą.

VEIDAS: Kaip spręsite „Sodros“ biudžeto deficito problemą? Gal reiktų tiesiog sujungti „Sodros“ ir valstybės biudžetus, užuot iš valstybės vienos kišenės skolinusis kitai, ir dar su nemenkomis palūkanomis?
A.P.: Tai viena opiausių problemų, ją žinome, sudarėme darbo grupę, kuri ieško sprendimų. Tikrai gal nelabai teisinga, kai reikia iš valstybės skolintis Valstybės socialinio draudimo fondui, o palūkanų norma nėra tokia jau kukli – pastarąjį kartą skolintasi su 4,62 proc. palūkanomis.
VEIDAS: Kokių kitų instrumentų „Sodros“ biudžeto deficitui mažinti įžvelgiate?
A.P.: Galimybių yra įvairiausių, bet konkretinti nenorėčiau, nes darbo grupė analizuoja, pasiūlys konkrečius variantus, ir tada galėsime priimti sprendimus.
VEIDAS: Eksperimento tvarka pačios dalijusios socialines išmokas savivaldybės sutaupė daug lėšų. Jei eksperimentas toks sėkmingas, kodėl nuo šių metų nesiryžote tokios tvarkos taikyti visose savivaldybėse?
A.P.: Eksperimentas tikrai pasiteisino, nors jis vyko tik metus. Tose penkiose savivaldybėse, kurios pačios skirstė socialines išmokas, išmokų sumos sumažėjo per 20 proc., o kitose – maždaug 2 proc.
Tačiau norint tai įdiegti visose savivaldybėse ne eksperimento tvarka reikia parengti teisinę bazę, jos mechanizmą. Tai parengsime ir nuo 2014 m. ketiname atiduoti savivaldybėms socialinių išmokų mokėjimą kaip savarankišką funkciją. Savivaldybės žino, kad gali panaudoti sutaupytus pinigėlius, tad yra suinteresuotos nedalyti jų be reikalo. Tačiau reikėtų visos visuomenės iniciatyvos, nes vien socialinis darbuotojas negali nuspręsti, ar kuri šeima neturi kokių papildomų pajamų. Į šiuos procesus turėtų įsitraukti ir darbo inspekcijos, darbo biržos, „Sodra“, kad išmokas gaunančios šeimos būtų įvertintos kompleksiškai.
VEIDAS: Paini daugybės įvairiausių išmokų sistema sudaro galimybę nepagrįstai išlaidauti (kaip įrodė penkių savivaldybių eksperimentas), piktnaudžiauti (kaip įrodė Valstybės kontrolės auditas dėl išmokų neįgaliesiems) ar stabdyti būtinus projektus (kaip rodo kompensacijos už šildymą, neskatinančios renovuoti daugiabučių). Ar neketinate sistemą padaryti paprastesnę ir skaidresnę?
A.P.: Negali būti tiek daug rūšių išmokų. Suprantu, kad žmogui, kuris papuolė į keblią padėtį netekęs darbo ar ištiktas negalios, valstybė yra įsipareigojusi padėti, bet kai tai tampa piktnaudžiavimu, kai trunka dvylika ar net 36 mėnesius – taip neturėtų būti. Socialinių išmokų sistema artimiausiu metu bus peržiūrėta ir, manau, nuo 2014 m. bus keičiama.
VEIDAS: Ką patartumėte žmonėms – grįžti į „Sodrą“ ar likti antros pakopos pensijų draudimo fonduose? Beje, ar pati dalyvaujate antros ir trečios pakopos pensijų fonduose?
A.P.: Antros pakopos pensijų fonde dalyvauju, bet mano nuomonė neturėtų būti pavyzdys. Kiekvienas pilietis turės galimybę pasirinkti. Vasarį ministerijos interneto puslapyje paskelbsime skaičiuoklę, ir kiekvienas galės apsiskaičiuoti, kuris variantas jam naudingesnis. Bet kai kalbama apie socialines garantijas, akivaizdu, kad geriau gauti pajamų iš kelių šaltinių: jei viename kiltų rizika, kitas būtų balansas.
VEIDAS: Tai ar jau apsisprendėte, ką darysite balandį – grįšite į „Sodrą“ ar liksite antros pakopos fonde?
A.P.: Kai apsispręsiu, tada ir informuosiu.
VEIDAS: Vis dėlto ar tikite, kad „Sodra“ dabartiniams keturiasdešimtmečiams bus pajėgi mokėti pensijas, iš kurių būtų galima oriai gyventi? Ar, jūsų skaičiavimais, 2015 m.„Sodros“ biudžetas jau gali būti nedeficitinis, kaip anksčiau prognozuota?
A.P.: Be abejonės, tikiu, kad „Sodros“ deficitas bus sumažintas, o 2015 m. taps nedeficitinis. Tikiu ir tuo, kad „Sodra“ bus pajėgi mokėti pensijas, leisiančias oriai gyventi.
VEIDAS: Ar dabartinės motinystės išmokos, jūsų manymu, adekvačios valstybės finansiniam pajėgumui?
A.P.: Valstybė finansų turi tiek, kiek turi. Bet žinodami visuomenės senėjimo procesą, gimstamumo mažėjimą, bet kokiu atveju turėtume skatinti gimstamumą.
VEIDAS: Tik tapusi ministre žadėjote socialines paslaugas artinti prie žmogaus, o didžiules globos įstaigas pamažu pertvarkyti į nedideles šeimyninio tipo įstaigas, didinti socialinių paslaugų įvairovę. Ar dabar, jau pasėdėjusi ministro kėdėje, dar vis matote tam galimybių?
A.P.: Puikiai žinome, kad mūsų tauta, kaip ir visa Europa, senėja, kiekvieną dieną atsiranda vis didesnis šių paslaugų poreikis. Vienuose globos namuose vidutiniškai gyvena apie 170 žmonių, bet kai kuriuose – ir trys keturi šimtai. O juk yra ir vaikų, ir neįgaliųjų, ir psichinės negalios žmonių globos namų. Jei juose dirba 30 žmonių, ar jie gali suteikti tokią paslaugą, kurios šiems žmonėms reikia?
VEIDAS: Tačiau masto ekonomija šiek tiek sutaupo lėšų. Kur gautumėte lėšų 400 vietų senuose pastatuose įkurdintiems globos namų gyventojams perkraustyti į daug mažų jaukių namų?
A.P.: Tikiu, kad su struktūrine ES parama situaciją įmanoma keisti. Daug nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių galėtų teikti paslaugas. Džiugu, kad Lietuvoje atsiranda ir privačių iniciatyvų. Tokių instrumentų, kaip „Maisto fabrikas“, galėtų būti daugiau. Arba štai privati įmonė ketina statyti slaugos namus, skirtus Alzheimerio liga sergantiems žmonėms. Verslas tampa vis labiau socialiai atsakingas. Šioje srityje labai svarbus pačios visuomenės požiūris. Apie tai reikėtų daugiau kalbėti, šviesti žmones, būti kuo atviresniems, kuo nuoširdesniems. Ne viena Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi spręsti šias problemas.
VEIDAS: Prezidentė Dalia Grybauskaitė du jūsų pirmtakus kritikavo už kompleksinės socialinio draudimo sistemos reformos nevykdymą, už bandymą taisinėti atskirus šios srities elementus, o ne visumą. Kaip jūs suprantate, ką turėtumėte padaryti?
A.P.: Sudėtingas klausimas. Kiekviena valdžia diskutuoja, dabar ir mums svarstymo laikotarpis. Gal balandžio mėnesį galėsime pasakyti konkrečiau.
VEIDAS: O jūs pati viziją turite?
A.P.: Reikėtų pasikliauti ekspertais.
VEIDAS: Bet jūs – ministrė.
A.P.: Mano nuomonė yra mano nuomonė.
VEIDAS: Jūsų vadovaujamai ministerijai priskirti ir socialiniai, ir darbo reikalai. Ar jums atrodo logiška, kad darbas siejamas su socialiniais, o ne ekonomikos klausimais? Kitose šalyse, pavyzdžiui, Suomijoje, darbas priskirtas ekonomikos ministerijai.
A.P.: Svarstymų yra visokių. O europinė patirtis įvairi: vienur ministerijos – tik socialinių reikalų, Latvijoje – gerovės. Gal ateityje reikėtų pagalvoti apie tai, nes darbo politika – tik dalis socialinės politikos.
VEIDAS: Ar žvelgiant į „Sodros“ biudžetą ir nedarbo skaičius jau matyti minimalios algos didinimo padariniai? Ar tikrai darbdaviai, kaip gąsdinta, masiškai perveda dirbti ne visu etatu, ar smulkiosios įmonės pradėjo atleidinėti darbuotojus?
A.P.: Minimalios algos padidinimas turėjo įtakos apie 200 tūkst. darbuotojų, tarp jų 50 tūkst., dirbančių biudžetinėse įstaigose. Buvo kalbama, kad smulkusis verslas, ypač regionų dimensijoje, smarkiau nukentės, kad jis neišgalės mokėti 1 tūkst. Lt minimalios algos.
Kiek turime informacijos iš Trišalės tarybos ir bendravimo su verslo įmonėmis, ažiotažas buvo didesnis nei tie pavieniai atvejai, kai smulkesnis silpnesnis verslas, kuriame tik kelios darbo vietos ir pinigų generavimas ne toks greitas, gal susiduria su sunkumais. Minimalios algos didinimas yra Vyriausybės programoje, ir tai turi daug pliusų, pavyzdžiui, didina žmonių perkamąją galią. O balandį tai aptarsime su savo socialiniais partneriais Trišalėje taryboje.
VEIDAS: Kokiomis priemonėmis siūlysite didinti darbo santykių lankstumą? Tai, darbdavių manymu, sumažintų nedarbą.
A.P.: Manau, darbo lankstumą reikia didinti. Turime sudarę grupę Darbo kodeksui peržiūrėti. Lig šiol Darbo kodeksas buvo vis lopomas, bet nebuvo kompleksinio požiūrio. Darbo grupė pateiks išvadas, šie klausimai keliami per pokalbius su partneriais Trišalėje taryboje. Bendromis pastangomis sprendimą rasime.
VEIDAS: Ką jūs pati siūlytumėte keisti?
A.P.: Pavyzdžiui, padaryti lankstesnį darbo laiką turintiems mažų vaikučių – gal jiems patogiau vėliau į darbą ateiti ir vėliau baigti.
VEIDAS: Europiniu mastu esame tarp didžiausio jaunimo nedarbo šalių. Ko konkrečiai imsitės šiai situacijai keisti? Ką reiškia jūsų siūlymas mažinti jaunimo nedarbą, įtraukiant jį į visuomeninę veiklą?
A.P.: Iki balandžio 1 d. ministerija parengs nacionalinę užimtumo programą. Joje išskirsime jaunimą, nes ir europinėje plotmėje tai labai akcentuojama, o Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai tai bus vienas iš svarbių keliamų klausimų. Bet ir kitos socialinės grupės pateks į rengiamą strategiją – neįgalieji, pensinio, ikipensinio amžiaus žmonės.
Jaunimo užimtumo didinimo klausimais, be abejonės, kalbamės su Švietimo ir mokslo, Ūkio ministerijomis, svarstome, kaip nuo pirmųjų studijų metų integruoti jaunimą į darbinę veiklą. Čia ir verslas turi pasakyti savo žodį.
Be to, vykdysime savanorystės programą, kuriai dvejiem metams skirta 4 mln. Lt. Per savanorystę bus ugdomas pilietiškumas, darbiniai įgūdžiai, pavyzdžiui, jaunas žmogus bus siunčiamas padirbėti į ligoninę. Ši priemonė labiau skirta tam jaunimui, kuris nesiintegruoja – nei mokosi, nei dirba.
VEIDAS: Bet savanorystė nėra mokama, o jaunuoliui reikia ir pajamų gyventi.
A.P.: Bet jis ir iki savanorystės iš kažko gyvena. Programa mokys darbo įgūdžių, kad žmogus galėtų ateityje savimi pasirūpinti ir nebūtų našta valstybei ar tėvams.
VEIDAS: Kaip didinsite darbo biržų veiklos efektyvumą?
A.P.: Mūsų darbo biržų veikla visiškai nelanksti ir neorientuota į galutinį rezultatą – žmogaus nuvedimą į darbo vietą. Darbo birža neatlieka pagrindinių funkcijų. Ji – instrumentas žmonėms įdarbinti ir kiekvienas biržos darbuotojas turėtų kalbėtis su verslo įmonėmis, joms pristatyti žmogų, turintį tam tikrų kompetencijų dirbti. Kalbėjausi su Darbo biržos direktoriumi, aptarėme, kaip matome Darbo biržos veiklą. Per savaitę jis turi pateikti priemones, kaip jis mano efektyvinti darbo biržų veiklą. Jos negali vien priimti žmones, užregistruoti, išregistruoti, kontroliuoti, atvyko ar neatvyko registruotis. Ypač regioninėje dimensijoje labai svarbus bendradarbiavimas su darbdaviais, jų organizacijomis, darbo vietų analizė, bent minimalus prognozavimas, rinkos paklausa – aibė dalykų, kuriuos turėtų padaryti darbo biržos.
VEIDAS: Premjeras minėjo, kad jūsų vadovaujama ministerija atsakinga ir už emigracijos mažinimą, turi parengti tam skirtą programą. Kokiomis konkrečiomis priemonėmis to sieksite?
A.P.: Nemanau, kad tik mūsų ministerija už tai atsakinga. Be abejo, emigracija – didžiulė problema. Per užimtumo didinimo programas, darbo vietų kūrimą sieksime mažinti emigraciją, bet šį klausimą reikia spręsti kompleksiškai, vieni negalime prisiimti atsakomybės už emigracijos srautus.
VEIDAS: Ar veiksite tik prevenciškai, kad žmonės neišvyktų, ar imsitės specialių programų emigrantams susigrąžinti?
A.P.: Pirmas mano vizitas į užsienį – į Dubliną, į ES Tarybos posėdį užimtumo klausimais. Bet pats pirmas susitikimas Dubline – su Airijos lietuvių bendruomene. Jie norėtų grįžti į Lietuvą, bet teiraujasi socialinių garantijų. Išklausę jų išsakytą informaciją siūlysime, kaip jiems pagelbėti.
VEIDAS: Tik tapusi ministre žadėjote mažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio už analogišką darbą skirtumą. Kaip – juk privataus verslo negalite versti to daryti?
A.P.: Apie prievartą niekas nekalba. Dirba darbo grupės, kurios pateiks siūlymų. Žinoma, verslo negalime priversti mažinti atotrūkio tarp vyrų ir moterų analogiško darbo atlygio, bet moterys turėtų saugiai jaustis ir už savo darbą turėtų būti įvertintos.
VEIDAS: Manote, kad reikia kvotų moterims vykdomojoje valdžioje, partijų rinkimų sąrašuose, įmonių valdybose?
A.P.: Europos Komisijos direktyvos projekto pirminiame variante net buvo siūloma priverstinai taikyti 60 ir 40 proc. vyrų ir moterų proporcijas biržinių ES bendrovių valdybose. Bet EK nuostata sušvelnėjusi ir yra rekomendacinio pobūdžio. Tai svarstysime, bet nemanau, kad prievarta galima ką nors padaryti. Tai sąmoningumo reikalas.
VEIDAS: Ar kaip ministrė, atsakinga už sritį, priklausomą nuo valstybės piliečių sąžiningo mokesčių mokėjimo, nejaučiate moralinių dvejonių dėl savo narystės Darbo partijoje, kuri veikia vadovaudamasi kitokiais principais?
A.P.: Aš nesu kaltinama.
VEIDAS: Bet esate kaltinamos mokesčių slėpimu Darbo partijos narė ir jos atstovė Vyriausybėje.
A.P.: Kadangi Jos Ekscelencija prezidentė ir premjeras pasitikėjo manim, manau, kad pasitikėjimą pagrįsiu ir stengsiuosi daryti viską, kas pagal mano galias.
VEIDAS: Bet ar su Darbo partijos veiklos metodais sutinkate?
A.P.: Galėčiau į šį klausimą neatsakyti?

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė žino opiausias šios srities problemas. Bet klausimas, ar sugebės jas išspręsti, nes turi tik teorinės ir darbo lokaliuose projektuose patirties.

Sektinas pavyzdys – pirmtakė V.Blinkevičiūtė
„Anksčiau generaliniu prokuroru paskyrusi Akmenėje dirbusį Darių Valį prezidentė Dalia Grybauskaitė įrodinėja jaučianti silpnybę žmonėms iš provincijos – šįsyk pamalonino marijampolietę. Ministrė iš Patašinės kaimo. To dar nebuvo. Bet čia Lietuva“, – rašė vienas dienraštis, greičiau norėdamas krimstelėti prezidentei, nei naujajai socialinės apsaugos ir darbo ministrei 47-erių Algimantai Pabedinskienei.
Prie ministrės prikibti lyg ir nėra už ką – ji neįsipainiojusi į jokius skandalus, nuginkluojanti nuoširdumu ir paprastumu. Netgi pikčiausiems internautams teužkliuvo ministrės apkūnumas. Tartum vadovavimas vienai jautriausių ministerijų būtų konkursas „Misis Lietuva“, kuriame reikalaujama standarto 90–60–90, o ne kompetencijos. Ir pravardę prisegė „Blinkevičiūtė 2“.
Pravardė taikli, tik kitu požiūriu, mat uždavus klausimą, kuris ministras iš buvusių, nebūtinai šios srities, yra sektinas pavyzdys, A.Pabedinskienė atsakė: „Manau, buvusios socialinės apsaugos ir darbo ministrės, dabar europarlamentarės Vilijos Blinkevičiūtės šiltas bendravimas su žmonėmis ne vienam galėtų būti sektinas pavyzdys. Būti arti žmonių, mokėti įsiklausyti į įvairias nuomones – kiekvieno politiko priedermė.“
A.Pabedinskienę dar vadina paskutinės minutės ministre, mat ji paskutinę akimirką kandidatų į socialinės apsaugos ir darbo ministrus sąraše pakeitė Darbo partijos pasiūlytą ir su šios partijos skandalais skirstant ES lėšas siejamą ekonomistę Svetlaną Kauzonienę, kuri savo ruožtu buvo siūloma vietoj prezidentės filtro neperėjusios Seimo narės Loretos Graužinienės.

Gera, nuoširdi, bet ar kompetentinga
„Moka kelias užsienio kalbas, išsilavinusi, dvelkia ne pigia arogancija, o žmogiškomis vertybėmis“, „Tikrai labai darbšti, diplomatiška, iniciatyvi. Nepalaikau Darbo partijos, tačiau ši kandidatė man labai patinka. Kad A.Pabedinskienė yra viena iš tų žmonių, kuriems darbas yra pirmoje vietoje, žino visi, kas nors kiek ją pažįsta“, „A.Pabedinskienė yra suvalkietė, todėl ministerijai tikrai sugebės vadovauti taupiai ir sumaniai“, „Pažįstu šią moterį, turėjau su ja darbinių reikalų ir galiu pasakyti tikrai gerų žodžių apie ją. Visada punktuali, dalykiška, supratinga, net ir su oponentais bendrauja pagarbiai. Man tik iki šiol keista, kad ji priklauso Darbo partijai ir su šia partija ėjo į rinkimus. Pasirodo, ir “darbiečių” gretose padorių žmonių yra“, – pagal atsiliepimus įvairiose interneto svetainėse peršasi išvada, kad naujoji ministrė ne tik spėjo pelnyti žmonių simpatijas, bet ir davė nemažai dividendų Darbo partijai.
Kad tie atsiliepimai ne “darbiečių” surežisuoti, liudija ir tai, jog net oponentai arba neturėjo už ką, arba nenorėjo kepštelėti naujajai ministrei. Per šiuos Seimo rinkimus toje pačioje Suvalkijos rinkimų apygardoje kaip Tėvynės sąjungos atstovas kandidatavęs Mindaugas Kuklierius A.Pabedinskienę apibūdina kaip rūpestingą, moterišką, turinčią kompetencijos.
„Kiek teko susidurti, susidarė įspūdis, kad tai šiltas, malonus, bendraujantis žmogus. Tačiau geras žmogus – ne profesija. Viena vadovauti penkiasdešimties darbuotojų kolektyvui, kita – prisiimti atsakomybę už vieną jautriausių sričių. Ministrei reikėtų kuo skubiau suburti patikimą politinio lygmens komandą, nes intrigų daug ir norinčiųjų pakišti koją visada atsiranda. Daug sričių, darbo krūvis milžiniškas, todėl ir geriausią žmogų įmanoma sudoroti“, – įsitikinęs M.Kuklierius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.