Valtis Kelno katedroje, DW nuotr.

Vos įžengus į įstabaus grožio Kelno katedrą akį traukia neįprastas Dievo namuose vaizdas – didžiulė medinė valtis su besikeičiančiomis nuotraukomis fone.

Aušra LĖKA Specialiai „Veidui“ iš Kelno (Vokietija)

Užrašas skelbia, kad ši žvejybos valtis kontrabandininkų buvo naudojama Viduržemio jūra plukdant pabėgėlius iš Libijos į Italiją. Valtis 7 m ilgio, o joje būdavo sutalpinama iki šimto žmonių. Jiems neleisdavo pasiimti nieko, net vandens ir maisto, čia nebuvo jokios priedangos nuo saulės ar lietaus. Valtis būdavo perpildyta tiek, kad kai kurie žmonės joje tiesiog buvo suspausti ir užduso.

Valties fone keičiasi pabėgėlių, išgyvenusių šioje ar panašiose valtyse, nuotraukos. Pavargę moterų veidai. Apsiašaroję vaikai. Vyrai, ką tik peržengę ribą ne tik tarp jūros ir sausumos, bet ir tarp mirties ir gyvenimo. Pabėgėlių vyrų, prievartavusių vokietes prie Kelno katedros šių Naujųjų naktį, nuotraukų nėra.

Kelnas vadinamas šalies kosmopolitiškumo sala, čia istoriškai visais laikais buvusi skirtingų tautų kryžkelė. Tačiau naujametę naktį toje kryžkelėje linksmybėms nusiteikę vokiečiai patyrė savo priglobtų atvykėlių smurtą, patyčias, vagystes, o moterys – net lytinius išpuolius.

Kiek buvo tokių užpuolikų, skelbta skirtingai, bet minėta net apie daugiau nei tūkstantį, anot liudininkų, šiaurės afrikietiškos ir arabų kilmės vyrų. Policija gavo apie 200 skundų, daugiausia moterų, teigiančių, kad jos tapo lytinio priekabiavimo aukomis.

Ne mažesnis smūgis vokiečiams buvo tai, kad nusikaltimus bandyta nuslėpti: Kelno policijos departamentas sausio 1-ąją išplatino pranešimą, kad „naujametė naktis iš esmės buvo rami“, o visuomeninis transliuotojas ZDF netgi neužsiminė apie išpuolius ir apie juos prabilo tik kilus dideliam visuomenės pasipiktinimui.

Vokiečiai taip bijo pasirodyti politiškai nekorektiški, kad peržengė visas ribas. Bet ne tik jie. Prieš kelerius metus Briuselio mero administracija nutarė per Kalėdas nepuošti tradicinės eglutės, mat taip gali įžeisti kitatikius. Prieinama net iki visiško absurdo: šiemet Italijoje viešint Irano prezidentui Hassanui Rouhani, Romos Kapitolijaus muziejuje buvo uždengtos „nuogos“ skulptūros.

Ne išimtis ir Lietuva: kaip praėjusią savaitę pranešė TV3, pabėgėlių atrankos tvarka tokia skylėta, kad į mūsų šalį atvežtas ir narkomanas, ir septyni asmenys, kuriuos netrukus teks deportuoti. O informacija apie nevykusią atranką slėpta, esą nenorint sudirginti ir taip skeptiškai pabėgėlių atžvilgiu nusiteikusios visuomenės.

Bet stebina kraštutinumai ir iš kitos pusės: vasarą pasaulį apskriejo nuotraukos, kaip Nicos paplūdimyje ginkluoti policininkai privertė moterį nusirengti arabių moterų dėvimą maudymosi aprangą.

Iš vienos pusės – absurdiškais skirtingų tradicijų draudimais, iš kitos – keistos atmainos savicenzūra slepiant tiesą neišugdysi tolerancijos ir taikaus visuomenės sugyvenimo. Nusikaltėlių ar bandančiųjų apeiti nustatytą tvarką yra ir tarp migrantų, ir tarp vietos gyventojų. Tikroji takoskyra – tarp dorų ir nedorų žmonių, o ne tarp vietinių ir atvykėlių.

Turbūt tai ir simbolizuoja valtis Kelno katedroje, kviečianti padėti doriems žmonėms, kuriuos iš gimtųjų namų išvijo karas. Kelno arkivyskupas kardinolas Raineris Maria Woelki 2014-ųjų lapkritį pradėjo akciją „Naujieji kaimynai“, kurios tikslas – skatinti „sveiki atvykę“ kultūrą ir pabėgėlių integraciją Kelno arkivyskupijoje. Žmonės prisideda kuo gali: kas padovanoja pabėgėliams mokyklinę vaikų kuprinę, kas dviratį, kas pasiūlo ir būstą, rengiamos parodos, susitikimai, katalikų švietimo įstaigos siūlo savo pagalbą.

Projektų ir iniciatyvų padėti pabėgėliams Vokietijoje daug. O portaluose su nuolatine tapusia rubrika „Nuo politinio prieglobsčio iki įžymybės. Jie buvo pabėgėliai“ publikuojamos kuo įvairiausių asmenybių nuotraukos: nuo Tibeto budizmo dvasinio vadovo Dalai Lamos, pirmosios moters, tapusios JAV valstybės sek-retore, Madeleine Albright, gimusios Prahoje, Nobelio premijos laureatės rašytojos Hertos Müller, iš Rumunijos pabėgusios į Vokietiją, Ukrainoje gimusios vokiečių politikės Marinos Weisband iki popžvaigždžių Freddy Mercury iš Zanzibaro, Mikos iš Libano, Ritos Ora iš buvusios Jugoslavijos ar Dortmundo „Borusijos“ žvaigždės Neveno Subotičiaus iš Serbijos.

Mes galėtume šią plejadą papildyti mūsų Prezidentu Valdu Adamkumi, kuriam taip pat teko patirti pabėgėlio dalią.

Su šiais žmonėmis mes –  vienoje valtyje.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Dr. E.Barcevičius

Tokia politika turėtų būti skirta ne migracijai apskritai, o galvojant apie skirtingas migrantų grupes. Pačia bendriausia prasme turime dvi grupes: pirma – tai išvykstantieji dėl skurdo, nepakankamų pajamų Lietuvoje; antra – tai migrantai, ieškantys naujų galimybių ir siekiantys geriau save realizuoti.

Dr. Egidijus BARCEVIČIUS, VU TSPMI dėstytojas

Pirmoji grupė yra didesnė. Šios grupės migrantai išvyko dėl sunkumų susirandant darbą ar nepakankamo valstybės (šeimos, bendruomenės) palaikymo susidūrus su ekonominėmis problemomis. Daugelis išvažiuojančiųjų taip pat atkreipia dėmesį tiek į valstybės valdymo problemas, tiek ir į psichologinę atmosferą – darbdavių požiūrį į darbuotojus, žmonių tarpusavio santykius. Todėl nepakanka siaurų priemonių, kurios įprastai priskiriamos „migracijos“ politikai, – nori nenori reikia spręsti esmines ekonomines, socialines ir valstybės valdymo problemas.

Taip mąstant – paradoksas, bet valstybės politikoje gali nelikti žodžio „migracija“. Tačiau išvykusiųjų skaičius pernelyg didelis, kad galėtume konstatuoti, jog reikia spręsti ekonominius klausimus, ir jeigu pasiseks – migracijos klausimas savaime susitvarkys.

Išvykusiųjų skaičius pernelyg didelis, kad galėtume konstatuoti, jog reikia spręsti ekonominius klausimus, ir jeigu pasiseks – migracijos klausimas savaime susitvarkys.

Migracijos srityje labai svarbūs ir simboliniai veiksmai. Aukščiausi valstybės atstovai, politikai turi išsakyti aiškų požiūrį, nes iki šiol išvykusiesiems buvo siunčiami labai skirtingi signalai, nuo „išvykusieji – tai praradimas“ iki „išvykusieji – tai Lietuvos dalis, kad ir kur jie būtų“. Aš pats palaikau pastarąjį požiūrį.

Jei kalbame apie antrąją išvykstančiųjų grupę, tai žmonės, kurie išvyksta ieškodami naujų iššūkių, nori pamatyti pasaulį, patobulėti profesinėje srityje, įgyti išsilavinimą, naujų žinių. Valstybės politikos požiūriu, tokia migracija nėra ypatinga problema, nes išvykstantieji naudojasi teisėmis ir galimybėmis, kurias suteikia globalus pasaulis ir laisvas darbuotojų judėjimas ES. Šių žmonių negalima užmiršti ar ignoruoti, o jiems skirtos viešosios politikos priemonės turėtų apimti santykių palaikymą, bendravimą ir bendradarbiavimą, paramą diasporos veikloms, informaciją apie sugrįžimo galimybes. Svarbiausia – siekti, kad šiems žmonėms Lietuva atrodytų ir būtų galimybių vieta ir jie norėtų užsienyje įgytas žinias perkelti į mūsų šalį. Tam nereikia kokios nors kvapą gniaužiančios politikos; šie žmonės lengvai prisitaiko, nepuoselėja iliuzijų, tačiau dažnai turi sveiko idealizmo. Dažniausiai užtektų asmens ar kelių asmenų (savivaldybėje, atsakingoje institucijoje, nevyriausybinėje organizacijoje), kurie galėtų nebiurokratiškai atsakyti į rūpimus klausimus (pavyzdžiui, kaip atidaryti nedidelę kavinę ar užregistruoti vaiką į darželį), o reikalui esant padėtų susigaudyti oficialiuosiuose koridoriuose.

Daliai abiejų grupių migrantų aktualus dvigubos pilietybės klausimas. Galbūt ir netikėta mintis, bet dvigubos pilietybės galimybė ne nutolintų, o priartintų išvykusiuosius prie Lietuvos. Galimybė išlaikyti Lietuvos pilietybę būtų simbolinis veiksmas, parodantis, kad suprantame mobiliosios visuomenės dalies pasirinkimus, norime išlaikyti ryšį, suteikiame galimybę būti politinio proceso dalimi ir esame visada atviri sprendimui sugrįžti.

Ar pabėgsime nuo pabėgėlių?

Aptarėme dvi plačiausias migrantų grupes, tačiau ieškant nuoseklios valstybės politikos migracijos srityje svarbu suvokti, kad migrantai – tai neįtikėtinai marga, įvairialypė šalies gyventojų dalis, kuri sunkiai pasiduoda apibendrinimams. Išvažiuoja ir labai išsilavinę, ir nekvalifikuoti asmenys, jaunesni ir vyresni, pačių įvairiausių profesijų, šeimyninės padėties žmonės. Gera migracijos politika turėtų būti skirta konkrečioms grupėms, pavyzdžiui, spręsti dėstytojų, mokytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų problemas, tiek siekiant sumažinti išvykimą, tiek skatinant sugrįžimą. Tai nėra lengva, nes dažnai išorinė išvykimo priežastis yra nepakankamos pajamos ar karjeros galimybės, o giluminė – nebaigtos reformos, sukūrusios „žemo lygmens“ balansą, kuriame gerai jaučiasi tik dalis asmenų, kurie yra „sistemos dalis“.

Reikia galvoti sistemiškai ir apie skirtingas migrantų grupes. Dalis viešosios politikos šioje srityje turi būti skirta aukštos kvalifikacijos asmenų ir talentų – tiek užsieniečių, tiek sugrįžtančių lietuvių pritraukimui.

Kalbant apie kitus imigrantus ir ypač pabėgėlius, tenka daryti sunkius pasirinkimus. Negalime staiga imti ir tapti labai atvira valstybe – tam nesame pasiruošę nei kultūriškai, nei ekonomiškai. Tačiau tvorų statymas, agresyvi retorika, visuomenės gąsdinimas būtais ir nebūtais dalykais taip pat nėra tinkamas kelias. Aš manau, kad dabartinė situacija yra tik gerokai didesnės migracijos bangos pradžia, ir toji banga atsiris ne tik dėl karų ir konfliktų. Ekonominių migrantų ir pabėgėlių daugės ir dėl gerėjančios ekonominės situacijos bei darbo jėgos trūkumo Lietuvoje. Tolesnėje ateityje migracija intensyvės dėl klimato kaitos, demografinio spaudimo kai kuriose valstybėse ir žemynuose, demografinės duobės Lietuvoje.

Reikia ruoštis, reikia galvoti apie integraciją, mokytis integracijos, mokytis iš tokių šalių, kaip Vokietija, Prancūzija, Švedija, JAV, Jungtinė Karalystė, klaidų, patirčių ir pasiekimų. Integracijos priemonės turi apimti ne tik siauras ekonomines priemones, bet dar svarbiau – kultūrinę integraciją. Tai ilgalaikis iššūkis valstybei, o šiuo metu mes dar turime laiko bandymams, klaidoms ir sėkmės istorijoms.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

V.Skaraičio, BFL nuotr.

Pabėgėlių perkėlimo į Lietuvą programa sunkiai, bet spaudžiant iš Briuselio įsibėgėja. Per pirmąjį pusmetį pasirengimo darbus vykdžiusi ir vos keliolika žmonių priėmusi valstybė dabar pasirengusi perkelti po 50 žmonių per mėnesį. Tačiau tai vis tiek yra gerokai per mažai, norint iki 2017-ųjų pabaigos įgyvendinti 1105 pabėgėlių kvotą.

Dovaidas PABIRŽIS

Rengiant šį straipsnį į Lietuvą jau buvo perkelti 93 žmonės iš Italijos ir Graikijos pabėgėlių stovyklų. Didžioji jų dalis – 71 iki šiol gyvena Ruklos pabėgėlių priėmimo centre, kur atvykėliai paprastai praleidžia apie tris mėnesius. Čia tvarkomi visaverčiam gyvenimui reikalingi dokumentai, mokomasi lietuvių kalbos, tikrinama sveikata, susipažįstama su nauja valstybe ir jos kultūra, prasideda darbo paieškos. Vėliau jie tęsia integraciją skirtingose savivaldybėse, kur yra valstybės remiami iki 12 mėnesių.

Ruklą paliko trys šeimos

Sėkmingos integracijos pavyzdžių iki šiol nėra labai daug, nes Ruklą kol kas paliko tik trys pagal šią programą atvykusios šeimos. Angliškai kalbantys vaikinas ir mergina įsikūrė Vilniuje ir abu netrukus susirado darbo vietas. Kita penkių asmenų šeima su trimis mažamečiais vaikais įsikūrė Jonavoje. Rukloje jie praleido tris su puse mėnesio, vėliau vyras, pagal specialybę dažytojas, netoliese susirado darbą, o mama namie prižiūri vaikučius.

Garsiausiai nuskambėjo trečioji istorija – keturių asmenų šeimos iš Irako, kurie buvo pirmieji pabėgėliai, atvykę į Lietuvą pagal perkėlimo programą. Šiuo metu jie yra išvykę, kaip sako, aplankyti giminių į Švediją. Vyras Vilniuje buvo įsidarbinęs pagalbiniu darbuotoju baldus gaminančioje įmonėje, darbdaviams žadėjo sugrįžti iki liepos vidurio, tačiau to nepadarė, todėl darbą jau prarado. Jeigu vis dėlto sugrįš iš užsitęsusio giminaičių lankymo, šeima praras ir valstybės skiriamą pašalpą, nes užsienyje buvo ilgiau nei mėnesį.

Ši šeima buvo įsikūrusi europarlamentaro Petro Auštrevičiaus vasarnamyje Juodšiliuose. Pasak jo, irakiečiai paliko daug asmeninių daiktų ir žadėjo sugrįžti. Jie spėjo pagarsėti ir tuo, kad teismui apskundė sprendimą skirti jiems laikiną teisinę apsaugą Lietuvoje ir siekė pabėgėlių statuto, tačiau šią bylą pralaimėjo.

„Pagal turimą statusą – papildomą apsaugą ir leidimą gyventi Lietuvoje – jie turi teisę keliauti po Šengeno erdvę ir mes to riboti neturime nei jokios teisės, nei prievolės. Jie gali būti Švedijoje tris mė­ne­sius, toks yra leistinas terminas, bet pagal turimą sta­tusą negali ten nei įsidarbinti, nei naudotis so­cialine sistema, gauti išmokas, pašalpas ir kt. Patys irakiečiai sako, kad sugrįš į Lietuvą. So­cia­li­nės išmokos mokėjimas šiandien jiems yra sustabdytas, laukiant, kaip jie pasielgs. Siūlyčiau palaukti trijų mėnesių termino“, – „Veidui“ sakė už šią sritį atsakingas vidaus reikalų viceministras Justas Pan­kaus­kas.

Atmeta kas ketvirtą prašymą

Šiandien jau akivaizdu, kad pagal dabartinius ir planuojamus pabėgėlių priėmimo tempus Lietuvai nu­matyta kvota iki kitų metų pabaigos niekaip ne­bus įgyvendinta. Europos Komisija kritikuoja Lie­tu­vą, kaip ir kitas dvi Baltijos šalis, dėl esą nepagrįsto atsisakymo priimti pabėgėlius. Liepą išplatintame Europos Komisijos (EK) raporte teigiama, kad „kai kurios šalys narės (Estija, Latvija ir Lietuva) at­metė perkėlimo prašymus nepateikdamos pa­grįs­tų priežasčių arba pateikdamos kitokias, nei yra numačiusi EK savo sprendime dėl perkėlimo“.

J.Pankauskas pabrėžia, kad EK reguliariai leidžia panašias apžvalgas ir kol kas apie vienokias ar kitokias sankcijas tikrai nėra kalbama. „Prieš keletą mėnesių irgi buvo paleista tokia antis, kad už nepriimtą pabėgėlį esą bus skirta 250 tūkst. eurų bauda arba sankcijos. Tai vėlgi tebuvo kalbų lygis ir dokumentais to tikrai niekur nėra patvirtinta“, – sako viceministras.

Jo teigimu, visų pirma reikia pabrėžti, kad po­tencialus asmuo ar šeima, kuri galėtų būti perkelta, savo anketoje turi nurodyti Lietuvą kaip pageidaujamą kelionės šalį. Jeigu pabėgėlis tokio noro nepareiškia, jokios prievartos nėra ir bet kokios tolesnės procedūros nėra vykdomos. Be to, Lietuva yra nurodžiusi prioritetą, kad į mūsų šalį visų pirma būtų perkeliamos šeimos. Pasak J.Pankausko, tai nėra kažkoks pažeidimas, nes Pietų Europos šalių, iš kurių perkeliami pabėgėliai, sudarytose anketose tokį prioritetą įrašyti galima.

Kaip pabrėžia viceministras, pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaujamasi perkeliant pabėgėlius, yra valstybės saugumas, o jei kyla bent menkiausių įtarimų dėl vieno ar kito asmens, saugumo sumetimais priimamas neigiamas sprendimas. Lietuva yra vienintelė Bendrijos valstybė, taikanti daugiapakopį saugumo vertinimo kriterijų: ne tik vertinamos pa­žymos, gaunamos iš Turkijos, Graikijos ar Ita­lijos institucijų, bet vėliau asmenis tikrina ir nacionalinės Lietuvos saugumo institucijos – Valstybės sienos apsaugos departamentas, Migracijos departamentas, Valstybės saugumo departamentas ir policija. Tokios patikros neatlieka nei Latvija, nei Estija, nei jokios kitos valstybės – jos pasitiki vien turkų, graikų ar italų pažymomis. Dėl to vertinimo procesas Lietuvoje užsitęsia ilgiau. Šiuo metu dėl pabėgėlių perkėlimo į Lietuvą yra pradėta per 130 bylų.

Kaip „Veidą“ informavo Migracijos departamento Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja, atliekanti direktoriaus funkcijas, Evelina Gudzinskaitė, nuo metų pradžios iki šios dienos dėl saugumo priežasčių į Lietuvą iš Graikijos ir Italijos atsisakyta perkelti 29 asmenis. Perkelti atsisakoma tuo atveju, kai kyla bent menkiausių įtarimų dėl asmens patikimumo, pavyzdžiui, jeigu asmuo slepia, meluoja apie savo praeitį, ryšius su valstybe, iš kurios bėga, jeigu nustatoma įtarimų keliančių detalių iš asmens biografijos ir panašių aplinkybių.

Nesiskiria nuo kitų

„Lietuva tikrai neišsiskiria iš kitų valstybių. Visose ES šalyse narėse perkėlimo procesas vyksta gana vangiai. Sudėtinga pasakyti kodėl. Iš 160 tūkst. pabėgėlių, kuriuos numatyta perskirstyti valstybėms, šiandien yra perkelta daugiau kaip 10 tūkst., tai yra mažiau nei dešimtadalis“, – sako viceministras.

Saugumą, kaip svarbiausią šio proceso aspektą, įvardijo ir į parlamentą iškviestas vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas. Jį pasikvietė Darbo partija, prieš Seimo rinkimus aktyviausiai bandanti išnaudoti kovos su imigracija kortą. Partijos lyderis Valentinas Mazuronis teigė, kad ES nustatytos kvotos turi būti atšauktos ir į Lietuvą pabėgėliai neturi būti vežami, nors būtent šios partijos iniciatyva buvo pasirašytas valdančiųjų partijų susitarimas, be kita ko, patvirtinęs esamų įsipareigojimų vykdymą.

Ministras patvirtino, kad numatyta pabėgėlių kvota iki kitų metų pabaigos nebus įgyvendinta, tačiau dėl to jokių sankcijų nėra numatyta, nes kitos valstybės susiduria su panašiomis problemomis. Lietuva, T.Žilinsko teigimu, šiuo metu dėl riboto vietų skaičiaus Rukloje gali priimti daugiausiai 50 pabėgėlių per mėnesį.

Galėtų priimti ir daugiau

Kaip „Veidui“ sakė Ruklos pabėgėlių priėmimo centro l.e.p. direktoriaus pavaduotojas Linas Butkus, šiame centre iš viso yra apie 180 vietų – tikslus jų skaičius priklauso nuo to, ar į šalį atvyksta viengungiai, ar šeimos.

Už pabėgėlių integraciją atsakingos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėja Eglė Čaplikienė tvirtina, kad laisvų vietų iki šiol yra, o jeigu atsitiktų taip, kad vienu metu atvyktų didesnės grupės žmonių, juos būtų galima apgyvendinti ir Pabradės užsieniečių registracijos centre, ir savivaldybėse esančiuose laisvesniuose globos namuose ar kitose įstaigose.

„Vieni Rukloje gyvena ilgiau, kiti trumpiau, esame suplanavę, kad per mėnesį atvažiuotų maždaug po 50. Jeigu mūsų kvota šiek tiek ir užsitęs iki kokių 2018-ųjų vidurio, nieko tokio. Be to, yra ES lėšos, galime ir kokį bendrabutį savivaldybėse nuomoti esant reikalui – tas dalykas tikrai išsprendžiamas“, – neabejoja E.Čaplikienė.

Pagal jau šiuo metu galiojančią tvarką, prieglobstį gavęs asmuo nebūtinai turi tris mėnesius praleisti Rukloje – jeigu turi iš ko ir kur, gali gyventi pasirinktoje savivaldybėje. Speciali komisija, prieš patvirtindama prašymą, apsvarsto, ar žmogus iš tiesų turi tokių galimybių. Esant teigiamam atsakymui skiriamas specialus kuratorius, parama, visi atvykėliui priklausantys kalbos, kultūros pažinimo kursai. Tačiau iš Italijos ir Graikijos perkeliami pabėgėliai iš pradžių dar neturi gyventi Lietuvoje reikalingų dokumentų ir kurį laiką gyvena tik su paprastu registracijos pažymėjimu, neturinčiu jokios juridinės galios. O dokumentų tvarkymas Migracijos departamente kartais užtrunka ir du tris mėnesius.

Ruklos pabėgėlių priėmimo centre veikia savotiška mini darbo birža, čia kelis kartus per savaitę lankosi šios įstaigos atstovai. „Kiek girdėjome darbdavių atsiliepimų, tai tik duokite. Jie yra geri darbuotojai ir jų reikia. Jonavos darbo biržos skyriuje šiuo metu yra užsiregistravę 22 prieglobstį gavę asmenys, kurie jau norėtų įsidarbinti, bet dar tikrai ne visi gali tai daryti. Atvykę į Lietuvą žmonės dažniausiai tik perkelti suserga, įtaką daro pasikeitęs klimatas. Arba suserga jų vaikučiai, tuomet reikia juos prižiūrėti. Bet apskritai vertinant pagal ankstesnius pavyzdžius, tai kas nori, tas tikrai dirba. Net ir moterys, kurios islamo kultūroje dažniau prižiūri šeimą namie, susiranda darbo konditerijos pramonėje, grožio infrastruktūroje ar kitur“, – pasakoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėja.

Artimiausiais mėnesiais Ruklą paliks kur kas daugiau integracijos procesą čia baigusių pabėgėlių, tuomet tendencijos apie jų įsitraukimą į darbo rinką bus aiškesnės.

E.Čaplikienė pabrėžia, kad dauguma šių žmonių nori įsikurti Vilniuje, kur yra daugiausiai darbo vietų, bet didžiausios ir būsto nuomos kainos. Jei dirba vienas vyras, o žmona lieka su vaikais namie, darbo užmokesčio ir gaunamų išmokų pragyventi gali ir neužtekti. Apie tai kalbėjo ir į Švediją išvykusi irakiečių šeima. Mažesniuose miesteliuose nuomos kainos mažesnės, todėl įsikurti lengviau. Jonavoje įsikūrusi minėta šeimyna susirado būstą vos už 40 eurų per mėnesį.

Greičiau išmoksta rusiškai nei lietuviškai

Pagal dabar galiojančią tvarką pabėgėliai Rukloje per tris mėnesius turi išklausyti 96 valandų lietuvių kalbos A1 lygio kursą, o dar beveik 200 valandų lietuvių kalbos jie turi mokytis integruodamiesi savivaldybėse. Pastebima, kad minėtų 96 valandų nepakanka net ir elementarioms žinioms įgyti, todėl nuo spalio šį kursą ketinama intensyvinti, kad jau Rukloje bent kai kurie pabėgėliai pasiektų A2 lygį.

„Žmogus turėtų mokytis kone penkias valandas per dieną, jeigu norėtų pasiekti A2 lygį per tris mėnesius. Dažnai būna taip, kad jeigu atvažiuoja šeima, o pastarosios  atvykusios šeimos buvo su 3–4 mažais vaikučiais, tai tėvams tikrai neįmanoma tiek išsėdėti, nors jiems padeda ir socialiniai darbuotojai. Jeigu yra mažas kūdikis, tiek laiko mamai jo palikti tiesiog neįmanoma. Todėl bus atsižvelgiama į šeimos situaciją. Daug ką lemia ir jau turimas žmogaus išsilavinimas: jeigu jis moka anglų ar kokią kitą kalbą, mokytis lengviau. Bet yra žmonių, kurie tėra baigę dvi tris klases, jiems dar ir savo kalbos reikia mokytis, ką jau kalbėti apie kitas. Tada A1 lygis ir lieka“, – padėtį apibūdina E.Čaplikienė.

Jau ne kartą pastebėta, kad Rukloje gyvenantys pabėgėliai pirma dažniau pramoksta rusų, o ne lietuvių kalbos.

L.Butkus teigia, kad kitas kalbas, ne tik rusų, jie išmoksta priklausomai nuo to, su kuo šalia gyvena ir su kuo mieliau bendrauja. Kadangi Pabėgėlių priėmimo centro patalpose gyvenantys žmonės dar nekalba lietuviškai, tai bando susikalbėti ir kitomis kalbomis. Be to, lietuvių kalbos pamokas noriai lanko ne visi.

„Darbo dienomis jie kasdien po dvi valandas mokosi lietuvių kalbos ir pastebimai labai pavargsta, nes dauguma jų – menko išsilavinimo ir gebėjimų. O kitu laiku jie turi kitų numatytų veiklų. Tad laisvo laiko, būnant Pabėgėlių priėmimo centre, nebe daug ir belieka. Visi darbuotojai bando kalbėti su jais lietuviškai, ir tai tikrai duoda vaisių“, – pasakoja pašnekovas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendina ir kitą integracijos programą, pagal kurią lietuvių kilmės Donecko, Luhansko ir Krymo gyventojai su Lietuvos pagalba persikelia į čia ir gauna tą pačią paramą kaip ir kiti prieglobstį gavę užsieniečiai. Paprastai jie greitai susitvarko dokumentus, gauna leidimus gyventi ir išvyksta pas gimines ar draugus. Tačiau ir šiuo metu Rukloje gyvena apie 20 tokių asmenų.

Pasak E.Čaplikienės, žmonės bendrauja ir kartais pabėgėliai pirmiau prakalba rusiškai, tačiau tikrai niekas iš personalo su perkeltais iš Graikijos ir Turkijos asmenimis sąmoningai rusų kalba nesikalba.

Lietuvių kalbos mokymą Ruklos pabėgėlių priėmimo centre vykdo šį konkursą laimėjusi organizacija, turinti savo mokytojus ir konkrečias sąlygas. Tai gali daryti ir mokytojo kvalifikaciją turintys socialiniai darbuotojai, jie taip pat pagelbėja kasdienėse situacijose. Be to, beveik visi jie moka ir anglų kalbą.

Tačiau arabiškai kalbančio personalo centre nėra, o vertėjų labai trūksta – jie čia būna ne visą laiką. Dėl šios priežasties į Ruklą yra pakviesti ir arabistiką studijuojantys studentai, kurie rudenį čia atliks praktiką ir padės susikalbėti.

Stringa visoje Europoje

Pabėgėlių perkėlimo programa lėčiau, nei tikėtasi, vyksta daugelyje Bendrijos valstybių ir jau dabar beveik aišku, kad iki numatyto termino ji nebus visiškai įgyvendinta. Be to, kai kurios valstybės iki šiol priešinasi bet kokioms pabėgėlių kvotoms. Štai Vengrijoje spalį numatytas referendumas šiuo klausimu. Rinkėjams bus pateiktas klausimas „Ar sutinkate, kad Europos Sąjunga gali nurodyti privalomą ne Vengrijos piliečių perkėlimą į Vengriją be Vengrijos parlamento pritarimo?“.

Vengrijai buvo numatyta 1294 pabėgėlių kvota, tačiau kol kas ši šalis, kaip ir kai kurios kitos Centrinės Europos valstybės, šios programos nevykdo. Teisinę procedūrą prieš pabėgėlių perkėlimą taip pat yra pradėjusi Slovakija. Faktiškai šios programos nevykdo Lenkija. Tiesa, Liuk­sem­burgas, Nyderlandai ir Šveicarija, priešingai, ėmėsi priemonių perkėlimo procedūroms pagreitinti.

Minėtame EK raporte, kuris pasirodė liepos 13-ąją, nurodoma, kad iki tos dienos buvo perkelta 2,2 tūkst. pabėgėlių iš Graikijos ir vos 843 žmonės iš Italijos. Komisija nurodo, kad pastaruoju metu perkėlimas iš Graikijos vyksta kur kas sklandžiau nei iš Italijos, kur šio proceso pažanga vertinama itin neigiamai.

Šiuo metu didžiausia problema – nelydimų nepilnamečių perkėlimas. Suomija yra vienintelė ES narė, kuri kol kas priima tokius pabėgėlius, o jų nuolat daugėja. Į Italiją nuo šių metų pradžios atvyko beveik 10 tūkst. nepilnamečių, iš kurių 1,5 tūkst. – eritrėjiečiai. Graikijoje tokių nepilnamečių yra du tūkstančiai.

O kol Bendrijos narės sprendžia, kaip sparčiau vykdyti savo įsipareigojimus, į Europą vyksta nauji pabėgėliai. Per mėnesį į Graikiją atvyko 1694, į Italiją – dar beveik 25 tūkst. žmonių. Nors tai kur kas mažiau nei per pabėgėlių krizės įkarštį prieš metus, šių žmonių likimą ES taip pat kažkada turės spręsti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Pakitęs klimatas ir gyventojų perteklius privertė pirma germanų, o vėliau gotų ir hunų gentis palikti savo žemes­­. Dėl to IV–VII a. tapo žinomi kaip Didysis tautų kraustymasis, pasibaigęs laikytos nenugalima Romos imperijos žlugimu. Regis, esame dar vieno tautų kraustymosi išvakarėse.

Vien 2014 m. daugiau nei 19 mln. žmonių iš Vidaus perkėlimo stebėjimo centro tirtų 100 šalių buvo priversti palikti namus dėl stichinių nelaimių. Tai yra maždaug tiek, kiek iškrausčius visą Čekiją ir Vengriją. Beje, šio centro vertinimu, tikimybė netekti savo namų dėl stichinės nelaimės per keturiasdešimt pastarųjų metų padidėjo 60 procentų.

Klimato pabėgėlių vis daugės

Nors Vakarų pasauliui jau senokai skauda galvą dėl dabartinės Sirijos pabėgėlių (ir šia situacija pasinaudojusiųjų) krizės, tik laiko klausimas, kada ji nublanks prieš naujas pabėgėlių bangas. Šįkart juos iš gimtųjų namų išstums nepermaldaujamas priešas – pati gamta.

Ekologinės politologijos mokslininkai Raymondas L.Bryantas ir Sinéadas Bailey‘is konstatavo paprastą dalyką: bet koks aplinkos sąlygų pokytis turi paveikti politinį ir ekonominį status quo. Perfrazavus – ekologinės problemos yra ne tik gamtosaugos aktyvistų, bet ir ekonomistų bei politikų problema.

Spėjimai, kiek žmonių paliks namus iki amžiaus pabaigos, gerokai skiriasi (nuo kelių dešimčių milijonų iki net milijardo), bet sutariama, kad tai taps rimtu iššūkiu.

Specialistai beveik nesiginčija, kad klimato kaita taps vienu iš svarių migracijos katalizatorių. Ne kartą bandyta modeliuoti, kokio masto galėtų būti ši problema. Spėjimai, kiek žmonių paliks namus iki amžiaus pabaigos, gerokai skiriasi (nuo kelių dešimčių milijonų iki net milijardo), bet sutariama, kad tai taps rimtu iššūkiu. Pavyzdžiui, dar 1990 m. Jungtinės Tautos prognozavo, kad vien krantų erozija, pakrančių užtvindymas nulems dirbamos žemės sumažėjimą ir iki 2050 m. privers 200 mln. žmonių migruoti. Dalies dabar žemėlapiuose matomos sausumos tiesiog nebeliks. Kita vertus, jei temperatūros kilimo tendencijos nekis, prognozuojama, kad jau po pusės amžiaus tokiose vietose kaip Abu Dabis, Dubajus, Kataras gyvenimo sąlygos taps sunkiai pakeliamos.

Klimato kaitos pabėgėliais virstama dėl trijų pagrindinių priežasčių: a) stichinių nelaimių, b) pasunkėjusių išgyvenimo sąlygų, didėjančio skurdo ir c) šių faktorių sukeltų ginkluotų konfliktų, skurdžiuose regionuose konkuruojant dėl reikalingų išteklių.

Pasaulio banko vertinimu, iki 2030 m. klimato kaita mažiausiai 100 mln. žmonių (daugiausia Afrikos šalyse) grąžins į skurdą. Tai bus stiprus smūgis ir taip nedėkingai humanitarinei veiklai.

Yra nemažai ženklų, rodančių, kad migracija Užsachario Afrikoje glaudžiai susijusi su pasikeitusiais orais. Tarkime, Etiopijoje sumažėjus lietaus ir nuskurdus dirvožemiui daug vietinių ūkininkų nebemato prasmės toliau ūkininkauti ir didelė tikimybė, kad pasielgs taip kaip įprasti karinių konfliktų pabėgėliai – t.y. keliaus į Europą.

Žinoma, žemės ūkyje netrūksta inovacijų, jis tampa vis intensyvesnis ir ūkininkai gali džiaugtis didesniais derliais. Deja, pažanga neretai trenkia kitu lazdos galu, jeigu neatsižvelgiama į tvarumą (o tai yra dažna yda). Žemdirbystė pasitelkiant daugiau trąšų ar kenkėjų naikinimo priemonių užteršia dirvožemį ir vis didesne brangenybe tampantį vandenį.

Pakelti ginklą dėl vandens

Lengvai suvokiame, kad karai kyla dėl ambicijų išplėsti teritoriją, įgyti deimantų kasyklų, naftos telkinių ar paprasčiausiai didesnės įtakos regione. Vis dėlto mums dar sunku suprasti, kad pasaulyje daug smulkesnio masto ginkluotų konfliktų įžiebia vandens trūkumas. Ateityje situacija dar aštrės, tiesa, ne tik dėl įnoringesnio klimato, bet ir dėl nenumaldomai didėjančios žmonijos populiacijos. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimais, iki 2050 m. vandens poreikis pasaulyje išaugs 55 procentais. Kitaip tariant, gėlo vandens reikės gerokai daugiau, o galimybių jo gauti mažės.

Kada šalis laikoma susidurianti su vandens trūkumu? Tada, kai jos metinės atsinaujinančios vidaus vandens atsargos nukrenta žemiau nei 1 tūkst. kubinių metrų gyventojui.

Jei kontroliuoji svarbius vandens telkinius, gali paveikti ne tik vietinių gyventojų elgesį, bet ir teritorijų ar net suverenių valstybių santykius.

Konfliktai dėl vandens išsibarstę po visą Afriką. Tarkime, žiaurios sausros sukėlė konfliktą dėl būtinų resursų tarp įsikūrusių aplink Etiopijos Turkanos ežerą bendruomenių. Jungtinių Tautų duomenimis, apie 90 proc. Etiopijos gyventojų dirba žemės ūkyje, o visos Afrikos – per 60 proc., taigi vandens sumažėjimas čia itin skausmingai juntamas. Pietų Afrikos Respublikoje, vienoje stipriausių žemyno valstybių, pernai kilusi sausra buvo žalingiausia per 30 pastarųjų metų ir daug ūkininkų, ypač smulkesnių, paprasčiausiai sužlugdė. Maisto kainos šoko į viršų, įtampa ir nepasitenkinimas visuomenėje sustiprėjo. Tokių pavyzdžių daugybė. Blogiausia, kad gėlo vandens prieinamumas žemyne kasmet vis menksta.

Vanduo taip pat tampa vis reikšmingesniu diplomatiniu svertu. Jei kontroliuoji svarbius vandens telkinius, gali paveikti ne tik vietinių gyventojų elgesį, bet ir teritorijų ar net suverenių valstybių santykius.

Kaip taikliai pažymi britų leidinys „The Guardian“, apie 50 proc. viso pasiekiamo pasaulio vandens plyti TARP valstybių. Tai – upės, ežerai, požeminiai vandenys ir pan. Didėjant vandens poreikiui, natūralu, daugės ir nesutarimų. Kodėl? Tarkime, viena šalis nori statyti užtvanką ar net kelias, o tai sumažins kitai valstybei tenkantį vandens kiekį. Iliustratyvus šios problemos pavyzdys – diskusijos dėl Nilo Afrikoje. Etiopija įgyvendina didžiausią hidroelektrinės statybos projektą Afrikoje – Didžiąją Etiopijos Renesanso hidroelektrinę – ir jau kitąmet ruošiasi ją užbaigti. Rezervuarui Etiopija užtvenkė Mėlynąjį Nilą. Tai nepatiko Egiptui ir tuometinis Egipto prezidentas Mohamedas Morsis su savo patikėtiniais rimtai svarstė, ar dėl to vertėtų Etiopijai skelbti karą, ar užtektų tik sunaikinti statomą užtvanką. Taigi, vanduo turi galią sukelti ne tik atskirtų bendruomenių nesutarimus, bet ir geopolitinius pokyčius.

Apie panašias įtampas tikriausiai išgirsime dažniau: dėl 2/3 valstybių sienomis tekančių upių naudojimosi sąlygų jas „besidalijančios“ šalys nėra susitarusios.

Grėsmė ne tik besivystančioms šalims

Neseniai laikraščiai mirgėjo pavojingai patvinusios Senos krantų vaizdais: ši upė grasino užlieti Prancūzijos sostinės Paryžiaus ir kitų greta jos nusidriekusių miestų gatves (net imta evakuoti garsiojo Luvro rūsiuose saugomus meno kūrinius).

Australijoje audra, vadinta baisiausia per tris pastaruosius dešimtmečius žemyno rytuose, pasiglemžė apie 50 metrų paplūdimio ir nusinešė trijų žmonių gyvybę.

Karštėjant vasaroms ir sausėjant miškams daugėja miškų gaisrų, su jais gaisrininkams vis sudėtingiau dorotis. Gaisrų sezonas ilgėja. Pavyzdžiui, neseniai stiprūs gaisrai nuniokojo nemažus miško plotus JAV Aidaho valstijoje.

Balandį stiprus potvynis rytų Rumunijoje privertė evakuoti apie 200 gyventojų.

Hamburgo apylinkėse, Vokietijoje, viesulas su stipriomis audromis vertė didžiulius medžius. Tada prireikė pustrečio šimto gelbėjimo operacijų.

Taip pat nepamirškime, kad šiltesnės žiemos reiškia, kad pietums būdingi parazitai, nebūdingos ligos kopia „viršun“ ir netrukus savuose kraštuose susidursime su tuo, ką laikėme egzotiškų šalių problemomis.

Tai – tik keletas iš pastarųjų mėnesių su klimato kaita susijusių pavyzdžių, jų sąrašą būtų galima gerokai pratęsti. Vadinasi, klimato kaitos sukeliami pokyčiai tampa vis didesne ne tik „trečiojo“, bet ir „pirmojo“ pasaulio ekonomine bei socialine problema.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. rugpjūčio 8 d.

"Scanpix" nuotr.

Monika MIDVERYTĖ, specialiai „Veidui“ iš Libano

Ko arabai pabėgėliai veržiasi į Europą, užuot ieškoję prieglobsčio sau kultūriškai artimesnėse šalyse? Ar praktikuojantys musulmonai gali sėkmingai integruotis į pasaulietinę Europos visuomenę, nemėgindami jos pakeisti ir neprarasdami savo tapatybės?

Tai aštrūs klausimai, sulaukiantys įvairiausių atsakymų. Su kolega Kostu Kajėnu nu­vykę į Libaną, mažytę valstybėlę Vi­dur­žemio jūros pakrantėje ir Sirijos pasienyje, kurioje glaudžiasi net apie 1,7 mln. pabėgėlių, ne tik lankėme pabėgėlių stovyklas, bet ir susitikome su skirtingų religinių bendruomenių atstovais, kad išgirstume, kaip pabėgėlių krizė ir musulmonų integracija į Europą atrodo jų pačių akimis. Libanas šiuo požiūriu yra ideali vieta kalbėti apie tarpreliginį dialogą. Ten gyvena ir ortodoksai, ir katalikai, ir maronitai (Rytų apeigų katalikai), ir musulmonai sunitai, šiitai, druzai. Negana to, prieš tris dešimtmečius šalis išgyveno pilietinį karą, kuriam dalis žmonių lipdo religinę etiketę.

Europa traukia, nes čia gerbiamos žmogaus teisės

„Arabų šalyse nėra įgyvendinamos žmogaus teisės, – atsakydamas į klausimą, ko pabėgėliai veržiasi į Europą, sakė Tripolyje gyvenantis ir Taikos vardu pavadintai mečetei vadovaujantis šeichas Bilalas al-Baroudy. – Noriu pasakyti dar šį tą svarbesnio. Kai tik atsirado islamas, kai patys arabai vargindavo kitus arabus musulmonus, kai kurie musulmonai pasirinko prisiglausti ne pas kitus musulmonus, o pas krikščionį Etiopijos karalių, kurio šalyje vyravo teisingumas. Pats mūsų pranašas Mohametas savo žmonėms pasakė: važiuokite pas Etio­pi­jos karalių, kuris yra krikščionis, bet teisingas žmogus ir neskriaus jūsų. Žmonės vyksta į Eu­ropą todėl, kad čia gerbiamos žmogaus teisės, o arabų kraštuose niekas nekreipia dėmesio į žmogų ir teisingumą.“

Man nereikia religijos, man pirmiausia reikia teisės būti žmogumi

Būtent žmogiškumą akcentavo ir tame pačiame Tripolyje gyvenantis Katalikų bažnyčios kunigas karmelitas Raymondas Abdo. „Pa­vyzdžiui, palestiniečių krikščionių pabėgėlių stovykloje daugybė žmonių serga vėžiu. Nei Libano valdžia, nei piliečiai šiems žmonėms ne­padeda. Šie žmonės kenčia, neturėdami galimybės gydytis ligoninėje. O atvykęs į Europą sirgdamas pirmiausia būčiau nugabentas į ligoninę. Net jeigu būčiau nelegalus atvykėlis, patekčiau į ligoninę ir gaučiau visą reikiamą pagalbą. Tai reiškia, kad su manimi būtų elgiamasi žmogiškai. Man nereikia religijos, man pirmiausia reikia teisės būti žmogumi. Visi žmonės pirmiausia trokšta žmogiškumo ir būti pripažinti kaip žmonės. Tačiau nemanau, kad žmonės vyksta į Europą ieškodami prabangos. Ne, ne“, – įsitikinęs vienuolis karmelitas.

Arabų šalys įsileisti nenori

Centrinio Libano pabėgėlių stovyklose sa­va­noriaujanti nevyriausybinės organizacijos „Libano motinos“ vadovė Kholoud Kassem sa­kė, kad kitos Arabų pusiasalio šalys nenori įsileisti pabėgėlių. „Žinome, kad daugelis arabų šalių dabar kenčia nuo karų. Kam jiems bėgti nuo karo į kitą karą, pavyzdžiui, į Libiją, Iraką, Jemeną. Tame pačiame Libane neaišku, kuo pasibaigs susiklosčiusi situacija. Jei kalbame apie šalis, kuriose nėra karo, pavyzdžiui, Jung­ti­nius Arabų Emyratus, tai jos neleidžia sirams į jas atvykti. Jos tik skiria šiek tiek paramos pabėgėlių stovykloms kitose šalyse. Daugelis šalių neįsileidžia pabėgėlių, – aiškino libanietė K.Kassem. – Tie, kurie bėga iš Sirijos, Irako ar bet kurios kitos šalies, siekia prieglobsčio Europoje, nes tiki, kad ten kreipiamas dėmesys į žmogaus teises. Net jeigu žmogus yra svetimšalis ir pabėgėlis, bus gerbiama jo egzistencija. Čia, mūsų šalyse, nors kai kurios šalys ir dedasi esančios demokratiškos, žodžio laisvė, deja, neskatina jokių teigiamų pokyčių.“

Pats islamas yra teisingumas ir jeigu šalys jo nevykdo, vadinasi, jos tik va­dinasi islamiškomis valstybėmis

Paklausiau sunitų šeicho B.al-Baroudy, kodėl tokiose religingose valstybėse, kaip Sau­do Arabija, negerbiamos žmogaus teisės. „Mes neturime nė vienos valstybės, kuri būtų pritaikiu­si islamo nuostatus. Yra tokių, kurios tik dek­­laruoja islamiškumą, – sakė Taikos mečetės Tripolyje vadovas. – Pats islamas yra teisingumas ir jeigu šalys jo nevykdo, vadinasi, jos tik va­dinasi islamiškomis valstybėmis, tačiau nekreipia dėmesio į jo nuostatus. Tai tik deklaracijos. Svarbiausias dalykas islame yra teisingumas.“

Tikri musulmonai gerbia valstybės įstatymus

Šiitas šeichas Yassaras Farhatas patikino, kad musulmonai gerbia valstybės, kurioje gyvena, įstatymus: „Mūsų religija gerbia kiekvieną šio pasaulio įstatymą. Kai buvau jaunas ir vykau studijuoti į Londoną, kalbėjausi su savo tėvu, kuris taip pat buvo šiitų dvasininkas. Paklausiau, kaip man gyventi, jeigu jų įstatymai būtų priešingi musulmoniškai tvarkai. Puikiai prisimenu, kaip jis atsakė: „Kad ir kur keliautum, tos valstybės įstatymas yra ir tavo įstatymas.“ Taigi, kad ir kur keliautum, turi gerbti įstatymus. Klausiau jo: ar tai yra islamo mokymas? Jis atsakė, kad taip, nes islamas skirtas asmeniškai žmogui. Jis apibrėžia maitinimąsi, švarą, pamaldumą, santykius su kitais žmonėmis. O visuomeniniai įstatymai yra tai, dėl ko susitaria dauguma piliečių. Tuo metu gerai to nesupratau, nes buvau tik aštuoniolikos. Dabar suprantu, kad įstatymas yra tai, dėl ko konkreti visuomenė susitaria. Jeigu visuomenė, kurioje gyvenu, sudaryta iš milijonų žmonių, susitaria dėl įstatymo, aš, kaip atskiras individas, turiu paklausti daugumai. Žmonės tiesiog nori gyventi, ir jeigu jūs užtikrinsite jiems gerą gyvenimą, manau, jie nekels jokių problemų, gerbs jūsų valstybę ir jos įstatymus.“

Baltijos šalys pabėgėliams nėra Europa

Paklausiau, ką šeichas turi omenyje kalbėdamas apie gerą gyvenimą. Daugelis imigrantų atvykę į Europos valstybes nusivilia, nes turi nepagrįstų lūkesčių, kad šalys suteiks jiems gerus namus ir nerūpestingą gyvenimą. „Man geras gyvenimas reiškia turėti saviraiškos laisvę, galimybę laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Ma­nau, kad savo namuose turiu teisę daryti vis­ką, ką noriu, – sakė Y.Farhatas. – Kal­bė­da­mas apie sirus nesiūlau suteikti jiems prabangos. Manau, kad jie pasitenkintų tokiomis sąlygomis, kokias turi mažiausiai Europoje uždirbančios šeimos. Jie nėra godūs.“

„Tai lemia istorinės priežastys. Rytų Europos valstybės ilgą laiką buvo okupuotos Sovietų Są­jungos”

Paklaustas, kodėl tada dauguma pabėgėlių nenori persikelti į Baltijos šalis, siekdami žūtbūt patekti į Vokietiją arba Švediją, jis atsakė: „Tai lemia istorinės priežastys. Rytų Europos valstybės ilgą laiką buvo okupuotos Sovietų Są­jungos. Vakarai mums yra tik tokios šalys, kaip Vakarų Vokietija, Prancūzija ar Švedija. Štai kas mums yra Vakarai. Jūs esate nauji Europos ekonominėje bendrijoje. Taigi, pagal čia gyvenančių žmonių mentalitetą, Vakarai yra Europos senbuvės, o jūs esate panašūs į mus.“

„Libano motinų“ lyderė K.Kasem tvirtino, kad į Europą vykstantys pabėgėliai nori ir gali dirbti. „Tie, kurie bėga į Europą, yra daugiausia iš Sirijos kaimo vietovių aplink Damaską arba iš nuniokoto Alepo. Jiems tikrai nerūpi, į kurią pateks. Ir jie pasiryžę dirbti. Žmonės iš šio regiono yra darbštūs. Daugelis Sirijos žmonių yra pramonės darbuotojai. Alepas – didelis miestas, pagal gyventojų skaičių gal tris kartus didesnis už Libaną, o jo gyventojai dirba skirtingose pramonės šakose. Dabar miestas visiškai suniokotas, o visi iš ten pabėgę žmonės nori dirbti“, – tikino moteris.

Prašymas nesuteikti pabėgėliams ilgalaikio statuso

Musulmonų druzų (Libane esanti savita musulmonų grupė, sudaranti apie 8 proc. šalies gyventojų) šeichas Kamalas al-Arydy davė patarimą Europos Sąjungos valstybėms ir Lietuvai: „Norėtume padėkoti Lietuvai už tai, kad priima pabėgėlius, ir prašome nesuteikti jiems ilgalaikio statuso, kad grįžtų į savo šalį. Daugelis jų ir patys to nori.“

Jis taip pat išsakė keletą minčių apie musulmonų integraciją Europoje. „Norime paprašyti į Vakarų pasaulį vykstančių musulmonų padėkoti už svetingumą ir gyventi pagal tos šalies teisę. Jeigu jie nori atlikti savo religinius ritualus, tegul tai daro taip, kad nekeltų provokacijų, – sakė K.al-Arydy. – Kai pabėgėliai važiuoja į Europos šalis, gali pasistatyti mečetę be minareto, kad netrikdytų kaimynų ir prie to nepratusių gyventojų. Kiekvienas musulmonas gali melstis ir be didelių mečečių, be kvietimo į maldą. Savo šalyse mes džiaugiamės girdėdami muedzino kvietimą į maldą, bet kitose šalyse to nėra.“ O štai sunitų šeichas iš Tripolio mano, kad Europa turėtų aiškiai pasakyti, jeigu apsigalvojo ir nebenori vadovautis savo deklaruojamais žmogaus teisių principais. „Europos šalys visada deklaruodavo, kad gina žmogaus teises, bet nežinau, ar šiuo metu jos nepakeitė savo nuomonės. Jeigu pakeitė ir taip jau nebedaro, te­gul aiškiai šitai pasako, tada žmonės ten ne­be­važiuotų“, – sakė sunitų dvasininkas B.al-Ba­rou­dy.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos

Praėjusiais metais dauguma pabėgėlių, plūstelėjusių į Europą per Graikiją, buvo vyrai, paskui juos netrukus patraukė ir jų žmonos su vaikais, seserys. Dalis jų nespėjo: sienos užsidarė ir moterys įstrigo Graikijoje – toli nuo namų, toli ir nuo savo vyrų.

Šiek tiek po vidurdienio Theopoula pasiima mane nuo viešbučio. Linksma graikė trykšte trykšta energija – jaučiu, jai sunku su manimi: šiaurietis, o dar kalbos barjeras. Klausia: „Sprechen sie deutsch?“ Atsakau: „Nein“. Tai beveik viskas, ką moku vokiškai, na, dar kelios frazės iš sovietinių filmų: „Hitler kaput“, „Hände hoch“, tačiau tai ne tie žodžiai, kuriais kalbamės.

Bendraujame gestais, tarptautinių žodžių nuot­rupomis ir jau beveik susikalbame. Ji, pasirodo, gyvenusi Vokietijoje, o mūsų kelionės tikslas – butas, kurį pabėgėliams išnuomojo graikai savanoriai, nes pabėgėlių stovykloje gyventi tikrai nelengva.

Vyrai – jau Vokietijoje

Dešimt, gal šiek tiek daugiau minučių kelio automobiliu nuo Kavalos centro, ir mes jau vietoje. Pro langą moja viena iš moterų, matyti mažų vaikučių. Buto duris atidaro ir mus pasitinka Nour. Jai – šiek tiek per dvidešimt. Ji kalba angliškai, bet kuklinasi, nes nelabai pasitiki savo anglų kalbos žiniomis. Nour į Graikiją atvyko su jaunesniąja seserimi. Ši dar paauglė. Jų mama ir brolis – jau Vokietijoje. Jie pasiekė šią pabėgėlių svajonių šalį per pačią pabėgėlių bangą maždaug prieš pusmetį.

Sirin su tėvu Ahmedu/ E.Labanausko nuotr.

Be Nour ir jos sesers, bute gyvena Noamea – hidžabą dėvinti ir fotoaparato objektyvo bandanti išvengti mažylių dvynukių Retajos ir Remsos mama. Jos vyras – Vokietijoje, irgi sugebėjo pasiekti šią šalį per pačią bangą.

Kita buto gyventoja Maha taip pat dėvi hidžabą ir kuklinasi fotografuotis, užtat jos mažylis berniukas drąsus ir ypač mėgsta šokti pagal iš telefono sklindančią muziką, nors dar sunkiai vaikšto. Mahos vyras – irgi Vo­kie­ti­joje.

Netrukus pasirodo ir Sirin su tėvu Ahmedu. Sirin – 24-eri, ji buvo matematikos mokytoja. Nour – ikimokyklinukų mokytoja. Vėliau paklausiau, kodėl jos abi nedėvi hidžabo, o kitos – dėvi. „Tai kiekvienos moters asmeninis pasirinkimas. Aš irgi anksčiau dėvėjau hidžabą, bet dabar – ne. Aš neprivalau demonstruoti, kad tikiu Dievą. Dievas yra mano širdyje“, – draugiškai šypsodamasi paaiškino kerinčių tamsių akių Sirin.

Graikės sirų vaikams – tarsi močiutės

Visi šio buto gyventojai – iš Sirijos. Vieni iš Da­masko, kiti iš kitų miestų. Visi jie vyko į Vo­kie­tiją, bet nespėjo – sienos užsivėrė ir jie liko Grai­kijoje.

Butas trijų miegamųjų, kiek iš viso gyventojų – skaičiuokite patys. Bet kokiu atveju jie sutartinai tvirtina, kad tai geriau, nei gyventi pabėgėlių stovykloje.

„Atsikeliame, tvarkome namus, darome valgyti, susitinkame su draugais, kurie netoli gyvena. Dabar noriu susirasti darbą“, – pasakojo savo dienotvarkę Nour, neslėpdama, kad laukimas vargina.

Butą išnuomojo graikai. Viena jų – Theo­pou­la ir netrukus atvykusi Chryssanthi. Sa­va­noriai taip pat tiekia maistą, drabužius ir visaip kitaip padeda – pabėgėliams, palikusiems stovyklas, Graikijos vyriausybė nieko neduoda.

Theopoula ir Chryssanthi – tarsi mamos šioms jaunoms sirėms, o jų atžaloms – močiutės. Jos tuoj puola žaisti su mažyliais, ima juos ant rankų, myluoja.

Ir šį kartą moterys pabėgėlius aplankė ne tuš­čiomis – atvežė duonos, vaisių ir kitokio mais­to. Theopoula ir Chryssanthi – tarsi mamos šioms jaunoms sirėms, o jų atžaloms – močiutės. Jos tuoj puola žaisti su mažyliais, ima juos ant rankų, myluoja. Tokios užplūdusios energijos viena iš dvynių net išsigąsta – pradeda raudoti. Tačiau mažajam Mohmedui patinka, kai suaugusieji su juo šoka. Namuose daug linksmo triukšmo.

Gyvenimas – beveik nuostabus, nors šio bu­to gyventojai nežino, ar išsipildys jų svajonė pasiekti Vokietiją. Dokumentai dėl perkėlimo į kitą šalį (Vokietija – pirmasis jų pasirinkimas) užpildyti jau daugiau nei prieš tris savaites, bet kol kas jokių naujienų.

Bėgo ne dėl pašalpų

Sarin su tėvu išsiskiria iš kitų šio buto pabėgė­lių tuo, kad nusprendė likti Graikijoje. Ar liks Kavaloje – kol kas nežino. Žino, kad čia įtem­pta ekonominė situacija ir darbą rasti ne taip lengva. Kol kas tvarkosi dokumentus, mok­osi graikų kalbos.

„Mes pabėgome iš tėvynės ne dėl pašalpų. Mes norime dirbti ir gyventi, susikurti naujus namus“, – tikino Sarin, kuri gerai kalba angliškai, taip pat moka prancūzų, žinoma, arabų ir dar vieną dvi kalbas. Ji jau gali šiek tiek vertėjauti ir iš graikų į arabų ar į anglų.

Kampanijos pabėgėliams padėti plakatas / E.Labanausko nuotr.

Sirijos sostinėje Damaske liko kita dalis Sirin ir Ahmedo šeimos – Sirin mama, dvi seserys ir šešiametis broliukas. Ji, būdama vyriausia, išvyko kartu su tėvu.

„Būtų sunku keliauti su visa didele šeima ir reikėjo daug drąsos tam apsispręsti. Buvo labai sunku. Bet mūsų namas buvo sunaikintas, persikėlėme į kitą vietą (dabar ten glaudžiasi likusi dalis šeimos), – pasakojo Sirin. – Damaske – gan ramu, bet aplink jį liepsnoja karas, ir net ten niekas nežino, kada į namus pataikys bomba. Nėra saugios vietos Sirijoje, tad su tėvu nusprendėme keliauti.“

„Tai buvo taip baisu“

Iš Sirijos lėktuvu pasiekė Libaną, tada vėl lėktuvu – į Turkiją, o iš ten valtimi – į Graikijos Lesbo salą ir į Kavalą.

„Iš pradžių galvojome keliauti į Vokietiją, kurią prieš aštuonis mėnesius pasiekė giminaitis. Kai sužinojome, kad sienos uždarytos, tapo dar sunkiau – visos viltys žlugo. O dabar mes čia jau keturi mėnesiai. Tai ilgas laiko tarpas, todėl nusprendėme išmokti kalbą. Man nereikia, kad kas duotų pinigų. Mes galime dirbti, galime užsidirbti, mes turime kovoti“, – ryžto pradėti naują gyvenimą Graikijoje neslėpė sirė.

Jeigu laiką būtų galima atsukti atgal, ar elgtųsi taip pat? Ar ryžtųsi pakartoti kelionę į Europą?

Visi pradėjo panikuoti, rėkti. Kon­tra­bandininkai liepė visiems likti valtyje, išsitraukė ginklus. „Turit dabar keliauti!“ – šaukė jie.

„Ne, nes mūsų kelionė buvo labai sunki… Skrendant iš Libano dingo mūsų lagaminai su visu turtu. Tada likome apie mėnesį Turkijoje, bet lagaminų taip ir nesuradome, – pasakojo Sirin. – Galiausiai nusprendėme judėti toliau ir atvykome į Izmirą. Susidūrėme su žmonių kon­trabandininkais, kurie perkelia pabėgėlius iš Turkijos į Graikijos salas. Viena vertus, labai sunku apsispręsti, su kuo keliauti, kita vertus – labai lengva. Jų pilna, bet kuo pasitikėti? Mes ilgai ieškojome. Galų gale apsisprendėme keliauti. Kainavo tūkstantį dolerių vienam asmeniui. Valtis buvo maždaug aštuonių metrų ilgio, joje susigrūdo apie 70 žmonių… Taip, 70 žmonių. Nusprendėme nekeliauti, nes žmonių buvo labai daug. Visi pradėjo panikuoti, rėkti. Kon­tra­bandininkai liepė visiems likti valtyje, išsitraukė ginklus. „Turit dabar keliauti!“ – šaukė jie. Kontrabandininkai privertė mus likti valtyje. Dalis žmonių iššoko iš valties ir parplaukė atgal į krantą. Liko maždaug 60 žmonių. Tai buvo taip baisu. Trečia valanda nakties, šalta, tamsu ir ši maža valtis – aš labai bijojau. Tai sunkiausios akimirkos mano gyvenime“, – vasario mėnesio kelionę į Graikijos salas prisiminė sirė.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

E. Labanausko nuotr.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos

Pabėgėlių stovykla yra apie penkis kilometrus nuo Kavalos. Autobuso vairuotojo angliškai prašau, kad sustotų prie pabėgėlių stovyklos. Iš pradžių nesupranta, tada sakau: „Siria.“ Viskas aišku.

Po 15–20 min. kelionės autobusas sustoja. Greit­­kelio dešinėje – cemento, skaldos ar dar kažkokios panašios produkcijos ga­myk­­­­la, kairėje, perlipus per greitkelio juostų ri­bo­­jimo tvorelę, – pabėgėlių stovykla. Vietiniai sa­­­ko, kad anksčiau čia buvo regioninis šiukšlynas, į kurį suveždavo šiukšles iš Kavalos ir aplinki­nių miestų. Kad tai pramoninis rajonas – nekyla abejonių, matyti ne tik „cemento“ gamykla, bet ir kitų fabrikų kaminai, karjerai, sandėliai. Tie­sa, matyti ir jūra.

Planas prasmukti nepavyko

Pabėgėlių stovyklos teritorija aptverta tvora: už­kardas, šalia apsaugos būdelė, toliau – kelios pa­lapinės ir viena didelė atvira brezentinė pavėsinė. Vėliau, kai ten sugužėjo minia žmonių, su­pra­tau, kad tai valgykla. Šiek tiek kairiau – Rau­donojo Kryžiaus konteineris. Dar šiek tiek į kalniu­­ką – palapinių eilės, dalis jų su papildomu me­­džiaginiu stogu, kad būtų šioks toks šešėlis. Ki­tą šešėlį sunku surasti.

Dieną temperatūra pasiekia beveik 30 laipsnių karščio – visi turistautojai žino, kad tiesioginiai saulės spinduliai ir aukšta oro temperatūra pa­lapinę paverčia karščio kamera. Kas bus, kai įsibėgės kaitri graikiška vasara?

Apsaugos būdelėje – kariškis. Per nešiojamąjį kom­piuterį klausosi graikų vyrų choro religinių gies­­mių. „Ne, patekti į stovyklą negalite“, – sako jis.

Beje, planas patekti į pabėgėlių stovyklą – at­ski­ra istorija. Lietuvos ambasada Graikijoje dar prieš kelionę mane įspėjo, kad į stovyklas prašalaičiai neįleidžiami, ypač tokie kaip aš – žurnalistai. Apie tai vėliau kalbėjo ir vietos savanoriai, pa­dedantys pabėgėliams. Vis dėlto nieko nėra ne­įmanomo, bent taip man teigė vietiniai. Buvo su­galvotas planas, kad aš prasmuksiu kartu su vie­tinių delegacija, kuri turėjo apsilankyti stovyklo­je. Žmonės planuoja, Dzeusas juokiasi.

Tik atvykęs aš buvau per daug aktyvus ir sugebė­­jau „apsišviesti“, o ir į graiką nesu labai panašus.

Prie stovyklos: gyvatės / E.Labanausko nuotr.

Be to, plykstelėjo vietinis skandalėlis: vietos pabėgėlių rėmėjai pradėjo spausti valdžią, kad pa­bėgėlių stovykla būtų perkelta į kitą, labiau gy­venti tinkamą vietą. Tuo pat metu pabėgėliai, ne­apsikentę gyvačių, skorpionų ir kitų juos gąsdinančių vietos gyvių, nusprendė nušienauti ap­link stovyklą esančią augaliją. Kadangi įrankių ne­­turėjo, nutarė pasinaudoti degtukais. Dūmus pa­mačiusi apsauga vos nesprogo iš pykčio: vasaros meto gaisrai Graikijoje ypač pavojingi – ne kar­tą nuniokojo milžiniškus plotus.

Jie sako, kad mes, kurdai, esame „kafirai“, nes kurdai nenori islamo valstybės ar kažko panašaus.

O skandalo esmė ta, kad pabėgėliams priešiškas vietos televizijos kanalas padarė „logišką iš­va­dą“, esą pabėgėlių rėmėjai, ką tik pareikalavę perkelti stovyklą kitur, įkalbėjo pačius pabėgėlius padegti dabartinę stovyklą ir galiausiai neva taip pasiekti savo tikslą. Tad susiklosčius tokiai jau­triai politinei padėčiai net nebandžiau apsimes­ti tuo, kuo nesu, ir taip galbūt sukompromituo­ti pabėgėliams padedančius graikus. Tuo la­biau kad pabėgėliai, nepažeisdami jokių taisyklių, stovyklą gali palikti kada nori ir bendrauti už jos ribų su kuo nori.

Niekas nenori palikti namų…

Vienas jų – Halidas. Paskambinu jam būdamas prie apsaugos namelio, prisistatau. Jis sako tuoj ateisiąs. Laukiu ir kartu su kariškiu klausausi giesmių – gražu. Paklausiu, ar galiu fotografuo­ti. Atsako, kad tik būdamas anapus tvoros. Dar klausiu, ar gerai pabėgėliai elgiasi. Atsako: „Taip, viskas gerai – čia geri žmonės.“

Stovykloje žaidžia vaikai, zuja moterys, išdidžiai vaikšto vyrai. Vienas jų neskubėdamas, pa­kė­­lęs galvą praeina pro mus, pasisveikina su ka­riš­kiu ir toliau lėtai žingsniuoja palei tvorą.

Netrukus nešinas puodeliu kavos ir rūkstančia cigarete ateina Halidas. Išeiname už užkardo, prisėdame ant greitkelio borto ir pradedame kalbėtis. Už nugaros lekia automobiliai, prariaumoja sunkvežimiai.

„Esu iš Šiaurės Sirijos, kur gyvena daugiausia kur­dai. Bėgdamas gelbėjau savo gyvybę. „Al Qae­da“ ir jiems prijaučiantys kelia grėsmę kurdams. Jie sako, kad mes, kurdai, esame „kafirai“ (netikėliai – E.L.), nes kurdai nenori islamo valstybės ar kažko panašaus. Todėl mes ir bėgame į kitas šalis“, – gera anglų kalba ramiai pradėjo pa­sakojimą Halidas.

Halidas, kurdas iš Sirijos / E.Labanausko nuotr.

Jam 35-eri. Su žmona ir dvejų metukų dukra Džuana jis prieš keturis mėnesius pabėgo iš ne­di­delio Afrino miesto. Afriną kontroliuoja kur­­dai, tačiau aplink jį – islamistinių grupuočių teritorijos ir islamistai stiprina miesto blokadą.

„Kartą man teko vykti net į Turkiją, kad parvežčiau pieno savo mergaitei. Įsivaizduojat, reikė­­jo pereiti sieną vien dėl pieno. Niekas nenori pa­­likti savo gimtųjų vietų, bet dabar nesaugu ir ­bū­­­­tent todėl žmonės iš ten bėga, – pasakojo Ha­li­­das. – Dabar tai tapo labai pavojinga, nes Tur­ki­ja visiškai uždarė sieną ir šaudo į bandančius ją per­eiti.“

Pavojinga kelionė valtimi

Ne ką lengvesnė buvo jo šeimos kelionė iš Tur­­kijos Izmiro į Graikijos salas.

„Tik atvykę į Izmirą tuoj pat rasite žmonių, ku­rie užsiima pabėgėlių perkėlimu, t.y. žmonių kon­trabandininkų. Einant gatve prie jūsų prieis ne­pažįstamasis ir paklaus, ar nenorėtumėte persi­kelti į Graikiją. Platus pasirinkimas – pigiai, bran­­­giai ar už vidutinę kainą: 600, 1500, 3000 do­lerių. Rinkitės, – pasakojo Sirijos kurdas. – Mes pasirinkome pigiausią variantą, nes neturėjome pinigų. Iš Izmiro išvykome naktį apie 23 val. Įsėdo­­me į guminę valtį. Kontrabandininkai teigė, kad tai neva rusiška valtis, todėl labai patikima. Į ją telpa tik 45 žmones, bet atvykus paaiškėjo, kad žmo­nių yra daugiau – 50–60. Visi labai bijojo. Plauk­­­dami į kažką atsitrenkėme, vaikai ir moterys pradėjo šaukti, puolė į paniką. Bet mums pa­si­sekė, ta esą rusiška valtis nesuskilo. Tiesa, va­rik­­­lis sustojo. Valtį vairavo vienas iš pabėgėlių. Jis net nežinojo, kaip elgtis, bet vis dėlto bendromis pastangomis mums pavyko variklį užvesti. Tada pasiekėme krantą, tiksliau, uolas, dalis vyrų iššoko į vandenį ir nuplukdė valtį prie pat kranto. Buvo vasario mėnuo. Buvo labai šalta.“

Tai, kas vyks­ta Sirijoje, atsispindi ir čia, pabėgėlių stovykloje. Tai tarsi sumažintas veidrodis.

Iš pradžių Halido šeima pasiekė Samo salą, ta­da keltu – į didesnę Chijo salą, o tada – į Ka­va­lą. Tačiau atvykus tapo aišku, kad sienos uždarytos, ir jie atsidūrė pabėgėlių stovykloje. „Mes gy­vename palapinėse. Nesitikėjome, kad viskas taip nutiks“, – nuoskaudos neslėpė vyras.

Jis taip pat pripažino, kad vidiniai konfliktai pa­bėgėlių stovykloje – ne retenybė. „Tai, kas vyks­ta Sirijoje, atsispindi ir čia, pabėgėlių stovykloje. Tai tarsi sumažintas veidrodis. Su JAV pa­gal­ba kurdai dabar pradėjo „Daesh“ ir kitų islamistų teritorijų Šiaurės Sirijoje puolimą. Todėl dalis žmonių čia sako: „Žiūrėk, ką taviškiai daro. Kodėl atakuojat? – aistras pabėgėlių stovykloje atpasakojo Halidas. – Bet galiausiai visi supranta, susitaiko.“

Baugina Lietuvos orai

Pirminis Halido kelionės tikslas buvo Vo­kie­ti­ja, kurią prieš 5–6 mėnesius tuo pačiu maršrutu pa­siekė jo brolis. Prieš kelias savaites Halidas už­pildė dokumentus dėl perkėlimo į kitas šalis (pa­geidavime galima nurodyti 8 valstybes).

„Tai Airija, Belgija, Olandija, Suomija ir dar ki­tos šalys. Vis dėlto gal mane nusiųs į Lietuvą, – spė­liojo jis. – Žinau, kad Lietuva yra šiaurėje ir oras ten atitinkamas, o žmonėms iš Artimųjų Ry­tų nėra lengva prisitaikyti prie šaltų orų. Visi pa­bė­gėliai nori vykti į Vakarų Europą – Vokietiją, Aus­­triją, Daniją ir pan. Tačiau dabar sudarytas su­­sitarimas ir mes turime gerbti šį susitarimą bei iš jo išplaukiančias taisykles. Aš nežinau, kur ma­ne nusiųs, nes tai, ką mes pasirinkome, visiškai nie­­ko nereiškia. Tad galime atsidurti ir Lie­tu­vo­je.“

Halido dukra Džuana / E.Labanausko nuotr.

Iki pilietinio karo Sirijoje Halidas dirbo Si­ri­jos sostinėje Damaske turizmo sektoriuje. Gy­ve­ni­mas nebuvo blogas.

„Kurdai Sirijoje visais laikais buvo apolitiški, ne­paisant diktatūros, kuri net draudė mūsų kal­bą. Prasidėjus Arabų pavasariui sulaukiau grasinimų. Vieną dieną atėjus į darbą žmonės, kurie palaikė Basharą al Assadą (Sirijos diktatorių – E.L.), pareikalavo, kad aš prisidėčiau prie jų naikinant opoziciją. Pasakiau, kad tai ne mano reikalas. Mano vadovas, kuris palaikė opoziciją, din­­go po trijų dienų“, – prisiminė vyras.

Tuomet jis pasitraukė iš Damasko, gavo dar­bą Irako Kurdistane, bet pasibaigus darbo sutarčiai teko grįžti atgal į liepsnojančią Siriją.

Karas – ne išeitis, reikia žvelgti į ateitį. Mums rei­­kia kažko kito, mums reikia išsimokslinusių žmo­­­nių, kurie kažką kurtų. Karas – ne atsakymas.

Kodėl neprisidėjo prie kurdų kovotojų ar opozicijos B.al Assado režimui? „Mes kovojame už savo šalį. Kiekvieno šeimoje yra tokių, kurie ka­riauja su ginklu rankose. Mano pusbroliai ir pus­seserės kariauja. Bet aš asmeniškai manau, kad karas – ne išeitis, reikia žvelgti į ateitį. Mums rei­­kia kažko kito, mums reikia išsimokslinusių žmo­­­nių, kurie kažką kurtų. Karas – ne atsakymas, – aiškino Halidas. – Aš pats nenoriu nieko žu­­­dyti ir nenoriu, kad mane kažkas nužudytų.“

Kad baigtųsi nežinia ir gyvenimas palapinėje

Pabėgėlių stovykla prie Kavalos / E.Labanausko nuotr.

Namuose liko jo tėvas, sesuo ir dar vienas bro­lis.

„Visi mąsto apie išvykimą, bet kai kurie tikisi, kad karas kažkada baigsis. Kai kurie, kaip mano 75-erių tėvas, sako, kad nori mirti ten, kur gimė. Mano dar vienas brolis ir sesuo teigia: „Jei aš mirsiu, vadinasi, toks likimas.“ O aš esu per jaunas mirti dabar, – kalbėjo Halidas, pridurdamas, jog netiki, kad greitai Sirijoje įsiviešpataus taika. – Visada atsiras naujų priešų, nes mes turime naftos ir dujų.“

„Apie ką svajojate? Kokią ateitį norėtumėte ma­tyti?“ – paklausiau Halido.

„Visų pirma apie saugumą ir namus – ne pa­la­pinę. Kad mano dukra pradėtų lankyti mo­kyk­lą. Mes su žmona susirastume darbus, išmoktu­me kalbą, kad ir lietuvių. Mes norime tapti ge­rais tos šalies piliečiais. Svarbiausia, kad baigtųsi ši nežinia, gyvenimas palapinėje“, – atsakė jis.

Pribėgo dar du pypliai ir rodydami į žolę ėmė kažką išraiškingai pasakoti. Halidas pa­aiškino, kad jie sako: „Gyvatės, gyvatės…“ Jų čia tikrai daug.

Mums baigiant kalbėtis priėjo jo Džuana, gražuolė dukrelė. Tėvo paraginta ji nedrąsiai per tvo­rą paėmė saldumyną. Vėliau išdrąsėjo ir Ha­li­dui teko ją šiek tiek sudrausminti, kad neišbėgtų į greitkelį. Pribėgo dar du pypliai ir rodydami į žolę ėmė kažką išraiškingai pasakoti. Halidas pa­aiškino, kad jie sako: „Gyvatės, gyvatės…“ Jų čia tikrai daug.

Netrukus jie jau kišo savo rankutes per tvoros tinklą pasisveikinti su manimi. Dar akimirka, ir jie jau kitoje tvoros pusėje. Mes žaidžiame katučių. Prieina dar vienas mažylis – jis irgi nori susidaužti su manimi delnais. „Tuoj visos stovyklos vaikai pas tave atbėgs“, – pajuokauja Ha­lidas. Tarp 250 pabėgėlių šioje stovykloje – 110 vaikų.

Tačiau mano mažuosius draugus pakviečia mama. Jie visi nubėga palapinių link. At­si­svei­kinu su Halidu, palinkiu, kad jo svajonės išsipildy­tų, ir pasuku greitkeliu atgal į Kavalą. At­si­su­kęs pamatau, kaip Halidas ant pečių užsisodina dukrelę ir jie eina atgal į savo palapinę.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

E. Labanausko nuotr.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos

20 minučių autobusu nuo Kavalos – mažas miestelis, jo pakraštyje esantis jaukus kempingas, restoranas – visai ant jūros kranto su vaizdu į iš vandens iškilusią Taso salą, horizonte dreifuojančius laivus. Beveik rojus žemėje, bet ne visiems.

„Visko čia pakanka – ir maisto, ir kit­ko, o kaip čia gražu. Bet mūsų protas niekada neatsipalaiduoja, ne­si­il­­si. Mes pavargome. Norime pagaliau rasti nuo­­­­latinius namus, planuoti ateitį. Savo vaikų atei­tį“, – vėliau kalbėjo Maha, viena iš 24 pabėgėlių, gyvenančių šiame kempinge.

„Neturime pinigų, bet turime didelę širdį“

Kempingo savininkė – tamsiaplaukė graikė vardu Maria. Iš pirmo žvilgsnio šis kempingas niekuo neišsiskiria iš kitų kempingų: nedideli poilsio nameliai, keli nameliai ant ratų, vaikų bei sporto aikštelės ir vietos palapinėms. Vė­liau pastebi, kad viename kampe esančios pa­la­pinės vienodos. jos visai nepanašios į turistines, nes didelės ir atrodo sunkios. Priėjęs ar­čiau pro pravirą įėjimą pamatai dvi lovas, o gal greičiau gultus. Palapinės „prieškambaryje“ – šventojo paveikslas, aplink – mažesnės šventųjų nuotraukos, žvakės.

Mes neturime pinigų, bet turime didelę šir­dį.

„Jie visi krikščionys iš Šiaurės Irako. Čia gy­vena jau tris mėnesius“, – pasakoja Maria. Ji viena iš graikų, sutikusių priglausti pabėgėlius. Jos kempinge jau tris mėnesius gyvena 24 pabėgėliai, aštuoni iš jų – vaikai, o vienas kū­dikis gimė čia. Taigi dabar jo gimtinė – Grai­­kija.

Užduodu tradicinį klausimą: kodėl? Maria šypsosi: „Mes esame skurdi šalis, turime labai labai daug problemų, bet Graikijoje jūs rasite… kaip tas žodis angliškai“, – nubėga į restorano virtuvę paklausti kitų, bet suprantu, kad tas žodis – „svetingumas“.

„Mes neturime pinigų, bet turime didelę šir­dį“, – plačiu rankų mostu parodo ji.

„Bet juk jau prasideda turistų sezonas. Ką da­rysite?“ – bandau kvailai provokuoti aš.

„Nieko. Kempingas veikia, vietos visiems už­­­teks. Pas mus atvyksta svečių iš visos Eu­ro­pos“, – vėlgi šypsodamasi atsako Maria.

„Valstybė ar kažkas kitas jums moka?“ – klausinėju toliau.

„Ne, niekas nemoka, – sako Maria. – Atveža tik maisto iš šalia esančios „valstybinės“ stovyk­los.“

Vėliau pabėgėliai pasakojo, kad atvežamas mais­tas – tai makaronai, kitą dieną būna ryžiai, tre­­čią – vėl makaronai, ketvirtą – vėl ryžiai, ir taip diena po dienos, savaitė po savaitės… Jei ne vietiniai graikai, kurie atveža vaisių, daržovių ir kitų produktų, būtų labai nekas.

Irako krikščionys / E.Labanausko nuotr.

Randas visam gyvenimui primins ISIS

Pajudu į vienodų palapinių „sektorių“. Vaik­š­­­­­­tinėjantys vyrai, moterys, žaidžiantys vaikai nekreipia didelio dėmesio. Prieinu, pasisvei­kinu ir prisistatau. Čia pat sėdintys ir tarpu­savyje besikalbantys vyrai sujunda – pasiūlo pri­sėsti šešėlyje. Tuomet pastebiu, kad, priešingai nei kiti pabėgėliai, jie visi – net maži vaikai – ant kaklo nešioja kryželius.

Vyras vardu Remunas parodo čiur­­ną – ten randas. „Kalašnikov“… ISIS“, – sa­ko jis.

Vyrai šypsosi, bet nelabai supranta angliškai. Pa­siunčia jaunesnį paieškoti, kas iš jų grupės ge­riau kalba. Kol ateina „vertėja“, kalbamės ges­tais. Jie žino ir kelis žodžius angliškai. Iš­si­­aiškiname, kad jie iš Mosulo. 2014 m. birželį šį Ira­ko miestą užėmė „Islamo valstybė“ (ISIS, ar­ba „Daesh“). Naujausios žinios iš Mo­sulo: „Daesh“ sudegino gyvas 19 moterų, ku­rios atsisa­kė užsiimti seksu su islamistų kovotojais.

Apie tai perskaitau jau grįžęs iš Graikijos. Ten, kempinge, vyras vardu Remunas parodo čiur­­ną – ten randas. „Kalašnikov“… ISIS“, – sa­ko jis.

Pabėgėlių stovyklose irgi nėra vietos

Ateina Remuno žmona Maha, daug geriau kal­banti angliškai. Pasak jos, visi čia esantys – ne tik krikščionys, kilę iš Mosulo, dabartinės ISIS sostinės Irake, bet ir giminaičiai. Į Graikiją ke­liavo dviem grupėmis: vieni iš Turkijos Chijo sa­lą pasiekė vasario 25 d., kiti – vasario 29 d. Ta­da – į žemyninę Graikiją ir norėjo traukti šiau­rėn, bet nespėjo – sienos jau buvo uždarytos.

„Atvykome čia tikėdamiesi, kad sienos bus vis dar atviros ir mes galėsime vykti per Ma­ke­do­niją ir Serbiją į Vokietiją, – pasakojo Maha. – Vie­ni įs­­trigo Atėnuose, kita grupė – aš, mano vyras, jo broliai su žmonomis ir mama – Ka­va­lo­je. Policija mus pervežė į vietos pabėgėlių stovyklą.“

Mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjo­me perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikš­­čioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti.

Tuomet atsidūrė pabėgėlių stovyklose, bet ten ramybės nerado. „Ten susidūrėme su proble­momis. Musulmonai klausė, kodėl mes ne­tam­pame musulmonais, reikalavo pakeisti religi­ją. Bet mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjo­me perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikš­­čioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti. Jie skriaudė mūsų vaikus, atiminėjo kryželius. Tai buvo labai didelė problema. Mes apie tai pra­nešėme policijai ir jie atvežė mus pas Ma­rią“, – ant kelių supdama sūnelį pasakojo Ma­ha.

Aplink sustoję vyrai įdėmiai klausėsi, taip pat bandydami patys kažką pasakyti, kad moteris išverstų.

Vėliau jiems pavyko susisiekti su kita grupe giminaičių ir šie taip pat buvo atvežti į kempingą.

„Dabar mes paprašėme prieglobsčio. Taip pat jau buvome pokalbyje ir laukiame šalių at­sa­kymo. Pirmuoju variantu pasirinkome Vo­kie­­tiją, Olandiją ir Prancūziją, nes ten turime gi­­minaičių. Jau pusantro mėnesio laukiame at­sa­­kymo, kol kokia nors šalis patvirtins, kad mus pri­­ima“, – pasakojo Maha.

Beje, man prisistačius ir paminėjus Lietuvos var­dą, iš veido išraiškos ir kilusios diskusijos su­pratau, kad ši šalis nelabai jiems žinoma.

Pasak Mahos, Mosule krikščionių neliko, o ir pačiame Irake nedaug jų likę. Tiesa, jos uošvis į Europą nevyko – nuo „Daesh“ pasislėpė kur­dų kontroliuojamoje teritorijoje.

Gatvėse krikš­čionims buvo labai pavojinga. „Daesh“ per­­­šovė mano vyrą.

„ISIS žudo krikščionis. Prieš metus krikščionims buvo išduoti atskiri pasai, dauguma jų bu­vo priversti nutraukti mokslus. Aš pati labai sun­­kiai baigiau mokslus – slapstydamasi ateida­­vau į universitetą ir greitai pasiėmusi mokymo­si medžiagą bėgdavau atgal namo. Gatvėse krikš­čionims buvo labai pavojinga. „Daesh“ per­­­šovė mano vyrą“, – apie gyvenimą Irake pa­sakojo Maha.

Mosulo krikščionys išsibarstė po aplinkines vals­tybes. Jie glaudžiasi Jordanijoje, Libane, Tur­kijoje. Kai kurie pasiekė Europą. Dalis prie­globsčio prašosi Australijoje, Kanadoje ir lau­kia.

„Labai sunku galvoti apie savo namus. Gali būti, kad jų jau nebėra – jie sunaikinti, – kalbėjo Maha. – „Daesh“ mūsų bažnyčias pavertė mečetėmis.“

Vis dėlto ir Graikijoje nėra lengva. Maha ke­­lis kartus pakartojo, kad nežinia, baimė dėl ateities neduoda niekam nei ramiai gyventi, nei ra­miai miegoti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

E. Labanausko nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Specialiai „Veidui“ iš Kavalos, Graikija

Taksi pakylame į kalną, nuo kurio atsiveria vaizdas į saulės užlietą įlanką ir pačią Kavalą. Prie vartų pasitinka šeimininkė. „Tai Rula, – sako Evgenia, vietinių iniciatyvos padėti pabėgėliams narė. – Ją pabėgėliai vadina mama Rula.“

Besišypsanti energinga moteris atveria mums vartelius. Mažą kiemelį nuo kaitrios Graikijos saulės saugo virš galvos išsiraitęs vynmedis, o visur aplink žydi gėlės – net paprasti baldai išmarginti įvairiaspalviais gėlių raštais.

Kiemelyje – trys vyrai ir keli bėgiojantys vaikai. Vyresnysis iš vyrų – Rulos sutuoktinis – rim­­­tas, ramus ir susimąstęs graikas. Du kiti – gerokai jaunesni. Tai Huseinas ir Muhamedas. Kaip vėliau išsiaiškinsime, vienas iš Irako, kitas – iš Sirijos. Abu besišypsantys, paslaugūs ir drau­giški.

Rula / E.Labanausko nuotr.

Lakstantys tamsiaplaukiai vaikučiai – irgi pa­bė­gėliai. Jiems nuo dvejų iki penkerių metų. Vie­nas jų dar net nėra matęs savo tėvo. Vėliau sužinau, kad šiandien šiuose namuose – šventė. Dve­jų metų berniukas, kurį vietiniai praminė Ta­li­ba­nu, nes vaikiškai neduoda niekam ramybės, šiandien pasimatys su tėvu. Jo mama, kitos pabėgėlės moterys namo viduje ruošia šventinę vakarienę.

Šios šeimos istorija – išskirtinė man, bet, galima sakyti, tradicinė pabėgėliams. Iš pradžių Siriją paliko vyras, ieškodamas saugesnio ir geresnio užutėkio savo šeimai. Jis pasiekė Vokietiją. Tik tuomet į kelionę leidosi ir kiti šeimos nariai, bet Balkanų koridorius užsivėrė ir šeima įstrigo Graikijoje. Vis dėlto pagaliau šiandien šeima susijungs.

Rula su pabėgėlėmis / E.Labanausko nuotr.

Netrukus esu pakviečiamas į Rulos namų vidų. Tai išskirtinai šilti (ne dėl to, kad lauke + 28 laipsniai) ir jaukūs namai. Iš viso čia prieglobstį rado 16 pabėgėlių. Tiesa, prieš tai čia jų buvo gerokai per 20, o netrukus turėjo dar padaugėti. Kaip vėliau ne kartą kartojo šeimininkė: „Mano namai atviri visiems.“

Pati Rula nelabai kalba angliškai. Sunkiai šia bendra kalba bendrauja ir dauguma pabėgėlių. Jie taip pat nemoka graikiškai, o Rula – arabiškai. Bet ar tai būtina? „Žmogiškumui nereikia suprasti kalbos“, – vėliau pasakė Fotis, Rulos sūnėnas, kuris vertėjavo ir vienintelis iš esančiųjų kalbėjo ir angliškai, ir graikiškai.

Rula su jos namuose gimusiais pabėgėliais / E.Labanausko nuotr.

Jis pats su pabėgėliais dirba nuo praėjusių metų, kai iki tol nematyta banga prieglobsčio ieškančių žmonių užplūdo Graikijos salas, po to keltais atvyko į žemyninėje dalyje esančią Kavalą. Jis, jo teta ir kiti bendraminčiai tiekė maistą pabėgėliams, padėdavo susiorientuoti ar nulydėdavo iki vietos, kur teikiama medicininė pagalba.

„Įsitraukiau praėjusių metų rugsėjo pabaigoje. Tuomet į mūsų namus pabėgėliai atvykdavo tik šiek tiek pailsėti, nusiprausti, užkąsti karšto maisto. Vieną dvi dienas pabūdavo ir keliaudavo toliau. Dauguma – į Vokietiją. Taip viskas klostėsi, iki kol šių metų pavasarį nebuvo uždarytos sienos“, – savo istoriją pasakoja Rula.

Muhamedas (kairėje), Huseinas (dešinėje) / E.Labanausko nuotr.

Beje, frazė „dirbti su pabėgėliais“ – nelabai tikusi. Bent jau taip man teigė Maria, kita graikė, kuri yra viena iš savanorių, padedančių pabėgėliams. Kai paklausiau, nuo kada ji ir Evgenia dirba su pabėgėliais, ji iš pradžių nelabai suprato klausimo, o po to atsakė: „Mes ne dirbame, mes padedame.“

Neatrodo, kad ir Rula bei jos šeima „dirbtų su pabėgėliais“. Jie padeda, o greičiau priima juos į savo šeimą.

„Truputį sunkoka, kai du kūdikiai, – neslėpdama savo šiltos šypsenos prasitaria Rula.

Tai vienintelis „nusiskundimas“, bet moteris tuoj pat nuskuba į kambarį, ir abiejose jos rankose – du mažyliai. Jie abu – pabėgėliai, bet gimė čia, Graikijoje, galima sakyti, Rulos namuose. „Mano šeima – labai labai didelė“, – sako ji.

E.Labanausko nuotr.

Rulos svetingumo nepamiršo ir anksčiau jos na­muose trumpą atokvėpį radę pabėgėliai. „Iki šiol bendraujame, vieni kitiems siunčiame nuotraukas, pasakojame, kaip sekasi ir t.t. Su visais, ne­svarbu iš kur jie kilę – iš Sirijos, Afganistano, Ira­ko ar Palestinos, palaikome ryšį“, – pasakoja Rula.

Dabar jų namuose žmonės apsistoja ilgiau. Laukia, kol pagaliau gaus „nukreipimą“, tiksliau – dokumentus, kurie nurodo, kad juos sutiko priimti viena ar kita Europos Sąjungos šalis.

Vienas tokių laukiančiųjų – jau minėtas 20-metis Huseinas iš Šiaurės Irako, kur dabar karaliauja „Islamo valstybė“ (ISIS, arba „Daesh“). Jis vienas prieš pusantrų metų paliko Iraką. Apie metus išbuvo Turkijoje: dirbo, taupė pinigus ir net bandė mokytis, bet nepavyko.

E.Labanausko nuotr.

„Turkai išnaudoja pabėgėlius. Jie moka dvigubai mažiau nei turkams vien dėl to, kad esi irakietis ar siras. Mano darbas Turkijoje – šešios dienos per savaitę, 12 darbo valandų, dar kelionė iki darbo ir atgal. Nebuvo laiko kada mokytis, teko atsisakyti šios minties“, – pasakoja Huseinas, beje, puikiai kalbantis angliškai ir vertėjaujantis pabėgėliams stovyklose.

Jis jau kelios savaitės gyvena pas Rulą. Prieš tai glaudėsi prie Kavalos esančioje pabėgėlių stovykloje po atviru dangumi. Graikijoje – jau trys mėnesiai, tiek laiko nebuvo susisiekęs ir su artimaisiais, likusiais Irake.

Huseinas (dešinėje) ir Muhamedas / E.Labanausko nuotr.

Kaip ir dauguma pabėgėlių, Huseinas iš Turkijos Izmiro pasiekė Lesbo salą. Tada keltu – Kavalą, bet ES ir Turkijai sutarus bei užvėrus sienas įstrigo čia. Svajojo patekti į Vokietiją. Dabar užpildė dokumentus dėl persikėlimo į Prancūziją ar Belgiją.

„Vilties neprarandu. Nesijaučiu kaip spąstuose. Manau, kad mes, pabėgėliai, atsidūrėme kažkokiame žaidime. Turkai naudojasi mumis, kad gautų pinigų iš ES“, – nervingai sukdamas cigarečių pakelį rankose sako jis.

Šalia Huseino sėdi Muhamedas. Jis irgi maždaug 20 metų amžiaus. Graikiją Mu­hamedas su sesers šeima pasiekė prieš tris mėnesius. Kelionė iš Pietų Sirijos, kur gyveno, truko pusę metų. Kai prasidėjo karas, teko mesti mokyklą ir pradėjo dirbti parduotuvėje, kad padėtų šeimai išgyventi. Dalis jo šeimos laikiną prieglobstį rado Libane.

E.Labanausko nuotr.

Kur pats norėtų persikelti gyventi? „Į bet kurią šalį, kurioje iki gyvenimo pabaigos galėčiau gyventi saugiai“, – per vertėjaujantį Huseiną atsako Muhamedas.

Kodėl nepasitraukė į Libaną? Nepaklausiau. Neuždaviau ir kitų klausimų: kodėl negynei savo tėvynės? Ar pats nesi iš ISIS?.. Neuždaviau tokių klausimų, kuriuos per tūkstančius kilometrų prie televizorių ekranų ar interneto komentaruose mėgsta uždavinėti „gudruoliai“. Nėra tai paprasta, kai sėdi priešais ir žvelgi į akis žmonėms, kuriems nepasisekė gimti Lietuvoje, kur nevyksta karas, kurie rizikuodami gyvybe keliavo į nežinomą svajonių kraštą, o galiausiai sužinojo, kad niekas jų ten nelaukia. Žmonėms, kurie atsidūrė nežinomybėje ir vienintelis jų užsiėmimas – laukti.

Uždaviau klausimą Rulai: kodėl ji tai daro? Kodėl padeda pabėgėliams?

„Noriu padėti žmonėms, nebūtinai pabėgėliams. Tai gali būti ir siras, ir graikas. Kai padedi kitiems, padarai kažką gero – tai duoda jėgų. Aš iš to pasisemiu energijos“, – šypsodamasi atsakė mama Rula.

E.Labanausko nuotr.

Arnoldas Pranckevičius / BFL/Š.Mažeikos nuotr.

Dabar egzistuoja labai aiški sistema, kaip turėtų vykti apsikeitimas „pabėgėliais“ į tikruosius pabėgėlius. Per porą mėnesių  pabėgėlių srautas iš Turkijos į Graikiją sumažėjo beveik 80 proc., tad susitarimas veikia. Bet išlieka klausimas: ar šis susitarimas veiks laikinai, ar tai bus sisteminis pokytis?

Arnoldas Pranckevičius, Europos Parlamento pirmininko patarėjas

Niekas dabar nėra pasirengęs derėtis dėl naujų pabėgėlių skaičių ar naujų finansinės pagalbos skaičių, nes susitarimas labai neseniai buvo pasiektas ir yra labai aiškus. Ir taip, jis labai ambicingas. ES prisiėmė daug įsipareigojimų, bet daug jų prisiėmė ir Turkija. Dėl to Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pyktis dėl mūsų nepritarimo vizų liberalizavimo sutarčiai yra sunkiai paaiškinamas, nes Turkija pritardama tam paketui įsipareigojo įgyvendinti ir visas nuostatas dėl vizų liberalizavimo sutarties.

Kaip galima įtikinti Europos Parlamentą ir valstybes ES nares pritarti vizų liberalizavimui, kai Turkija net nėra įgyvendinusi minėtų reikalavimų ir imasi tokio šantažo.

Kol kas Turkija nėra iki galo įgyvendinusi visų reikalavimų, kurie yra visiškai aiškūs ir vieši. Vienas svarbiausių reikalavimų – antiteroristinio įstatymo pakeitimas, kuris, mūsų požiūriu, yra esminis, nes šiuo įstatymu prezidentas R.T.Erdoganas naudojasi kovodamas prieš opoziciją ir laisvą žiniasklaidą Turkijoje. Tai tiesiogiai susiję su demokratija ir teisės viršenybe, bendrai – Turkijos patikimumu.

Bet prezidentas sako, kad nekeis šio įstatymo, ir reikalauja vizų režimo liberalizavimo be šio pakeitimo. Taip negali būti. Arba viskas įgyvendinama, arba nieko. Kaip galima įtikinti Europos Parlamentą ir valstybes ES nares pritarti vizų liberalizavimui, kai Turkija net nėra įgyvendinusi minėtų reikalavimų ir imasi tokio šantažo: „Jeigu jūs nepriimsite, mes atversime vėl pabėgėlių srautą į Europą.“

Briuselyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nuoširdžiai tikėtų, jog iki birželio mėnesio pabaigos pavyks įgyvendinti visus įsipareigojimus, kad turkai gautų bevizį režimą.

Tai labai pavojinga situacija, bet kol kas tiek Europos Komisijos vadovo Jeano Claudo Junckerio, tiek Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo pozicija yra tokia: mes laikomės savo principų ir savo standartų. Turkijos byla Europos Parlamente yra įšaldyta ir liks tokios būsenos, kol Turkija neįgyvendins savo įsipareigojimų. Žodžiu, vyksta žaidimas „kas pirmas mirktelės“.

Tad birželio mėnesį sutarta vizų su Turkija liberalizavimo data yra nelabai reali. Turbūt ir Turkijos vadovybė tai supranta. Greičiausiai bus susitarta tą terminą pratęsti. Briuselyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nuoširdžiai tikėtų, jog iki birželio mėnesio pabaigos pavyks įgyvendinti visus įsipareigojimus, kad turkai gautų bevizį režimą. Kiti susitarimai vykdomi: finansinė parama kaupiama ir skiriama Turkijai, prasidėjo derybos dėl narystės ir kai kurie narystės derybų punktai jau yra atšaldyti. Taigi susitarimų paketas vykdomas, bet nevisiškai.

Kita vertus, tai, ką Turkija padarė migracijos kontekste, yra labai daug. Tai visi įvertina. Pakanka fakto, kad ji sugebėjo priimti ir įkurdinti stovyklose 2,5 mln. pabėgėlių. Sąlygos šiose stovyklose – labai padorios. Žmonės gali ne tik gyventi, bet ir visavertiškai jaustis, tarkim, net mokytis.

Valentinas Mazuronis/ BFL nuotr.

Šiandien Lietuvoje nėra pabėgėlių – tad pats laikas ir daryti, kad jų nebūtų. Kai jų atsiras, jų bus toks kiekis, kritinė masė, kaip šiandien yra Belgijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje. Tada reikės rengti referendumus, ar mes pasiliekam ES. Didžioji Britanija tai daro būtent dėl pabėgėlių.

Valentinas Mazuronis, Pabėgėlių atvykimą į Lietuvą stabdyti susiruošusios Darbo partijos lyderis

Kitas dalykas, mūsų nuomone, – tokių kvotų skirstymu pabėgėlių problemos neišsprendžiamos. Leidome, kad jų ateitų milijonai (2015–2016 m. į Europą  atvyko apie 1,2 mln., o ne milijonai pabėgėlių – red. past.), o kelis šimtus tūkstančių per prievartą paskirstome. Taip mes neišsprendžiame problemos. Tiesa, dabartiniu metu einama teisinga linkme – uždaromos sienos. 5–10 tūkst. į Lietuvą atsiųstų pabėgėlių (Lietuva sutiko per dvejus metus priglausti 1105 pabėgėlius – red. past.) neišspręs pabėgėlių klausimo, jeigu mes neuždarysime sienų, nepadarysime laikinos apsaugos zonų, kur jie gyventų (žinoma, visiems solidariai finansuojant, telkiant žmogiškuosius resursus), o pasikeitus geopolitinei situacijai dalis jų grįžtų.

Galbūt likusiems mes turime sudaryti legalaus imigravimo taisykles, tarkim, mėlynosios kortos loteriją. Atsiųs mums tuos 5 tūkst. pabėgėlių (Lietuva, kaip minėta, sutiko per dvejus metus priglausti 1105 pabėgėlius – red. past.), tai, patikėkite manimi, sukels problemų, labai daug problemų. Mano nuomone, visos integracijos programos Vakarų valstybėse nepasiteisino ir žlugo. Jie nesiintegruoja į visuomenę ir atvažiuoja ne tam, kad integruotųsi, – jie atvažiuoja ieškodami geros struktūros.

Žmogiškai jų noras atvažiuoti ir gerai gyventi, sudaryti savo vienokio ar kitokio lygio diasparas ar panašiai yra labai suprantamas. Aš manau, kad mums, Lietuvai, tai pavojinga. Gali būti vienas, du, na, dešimt sėkmingų pavyzdžių, bet mes kalbame apie sistemą.

E. Labanausko nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Specialiai „Veidui“ iš Graikijos

„Gėda šveicarams, kurie sutiko sumokėti baudą, užuot priėmę žmones. Jiems tikrai turėtų būti gėda“, – emocingai kalbėjo Fotis, graikas, padedantis pabėgėliams. Tokios nuotaikos dėl pabėgėlių vyrauja Graikijoje, kurioje šiuo metu yra įstrigę apie 44 tūkst. pabėgėlių.

Kavala – nedidelis miestas Šiaurės rytų Grai­­kijoje, Egėjo jūros pakrantėje. Į miestą nuo kalno žiūri senosios pilies sienos, aplink – baltų namų su raudonais stogais skruzdėlynas. Dar viena miesto įžymybė – akvedukas, kurio pamatus, tikėtina, mūrijo romėnai.

Graikai patys ne kartą yra buvę pabėgėliais ir žino, kaip tai būna sunku.

Pagal gyventojų skaičių Kavala prilygsta mū­­­siškiam Alytui, o ir susiduria su panašiomis problemomis – nelengva ekonominė situacija, gy­ventojų mažėja. Vietiniai skundžiasi, kad vi­są turistų grietinėlę nugriebia pietinė Graikija ir salos. Alytiškiai tikriausiai irgi pavydi Pa­lan­gai ar Druskininkams. Taigi Kavala – niekuo per daug neišsiskiriantis gražus Graikijos miestas.

Vis dėlto išskirtinis jis tapo praėjusiais me­tais.

Atsidūrė pabėgėlių maršruto centre

„Pirmoji pabėgėlių banga iki Kavalos atsirito praėjusią vasarą, – pasakojo vietos žurnalistas Anastasios Markoulidis. – Pagrindinis jų maršrutas buvo Izmiras (Turkija)–Graikijos salos–Pirėjo arba Kavalos uostai. Tuomet autobusais į Idomenio, pasienyje su FYROM (Ma­kedonijos Respublika – E.L.), apylinkes.“

Netrukus vietos gyventojai ėmėsi organizuoti pagalbą pabėgėliams: siūlė atsigerti, už-kąs­ti, dalijo drabužius, teikė medicininę pa­galbą.

„Mes pradėjome veikti praėjusių metų rugpjūtį, kai pirmieji pabėgėliai pradėjo atvykti į Ka­valą ir iš čia traukdavo į Skopję (Ma­ke­do­nijos Respublika). Iš pradžių siūlėme pačių bū­tiniausių dalykų – vandens, sulčių, duonos, su­muš­tinių, – prisimena Efi Loiza, viena iš Ka­va­los savanorių, iki šiol aktyviai padedančių pa­bė­gėliams. – Jiems einant ir einant suvokėme, kad šiems žmonėms reikia daugiau pagalbos – drabužių, kojinių ir t.t. Mes suradome vietą ir pradėjome rinkti iš Kavalos gyventojų viską, ką jie galėjo paaukoti. Žmonės labai siūlėsi padėti.“

Efi Loiza, viena iš Ka­va­los savanorių / E.Labanausko nuotr.

Skirstyti pabėgėlių į „tikruosius“ ir „netikruosius“ niekas nebandė, nors, kaip pabrėžia A.Mar­­koulidis, sirai sudarė daugių daugiausia 40 proc. atvykėlių srauto. Kiti buvo iš Af­ga­nis­tano, Pa­kis­tano, Bangladešo ar net Vakarų Sa­cha­ros.

O nepasitaikė vietinių pasipriešinimo, iš­puo­lių prieš pabėgėlius? „Pati situacija – tiek po­litinė, tiek ekonominė – Graikijoje tuomet bu­vo sudėtinga. Todėl dalis graikų baiminosi, kad užplūdę musulmonai sunaikins graikišką gyvenimo būdą. Jie manė, kad pabėgėliai – tai tar­si musulmonų, norinčių paversti Graikiją is­lamo valstybe, Trojos arklys“, – pasakojo žurna­listas.

Pabėgėlių stovykla prie Kavalos / Savanorių nuotr.

Graikai tai patyrė

Vis dėlto tokių nebuvo dauguma. Didžioji dalis graikų padėjo ir tebepadeda pabėgėliams. Daugelis vėliau sutiktų pabėgėlių irgi negailėjo gerų žodžių graikams.

„Graikai patys ne kartą yra buvę pabėgėliais ir žino, kaip tai būna sunku. Paskutinė graikų pabėgėlių banga – 1922 m., po karo su Turkija. Tuo­met 1,3 mln. graikų buvo išvaryta iš Tur­kijos į Graikiją. Kavalos regione – labai daug to meto pabėgėlių palikuonių. Ir nors gyvi tik keli tų įvykių liudininkai, tačiau ta istorinė atmintis gyva“, – paaiškino A.Markoulidis.

Iki šiol žmonės aukoja ir padeda viskuo, kuo gali. Tai labai didelė parama.

Apie pusšimtį kilometrų nuo Kavalos esančiame Ksantės mieste net stovi paminklas pa­bė­gė­liams, primenantis apie tuometį pabėgėlių kelią.

Pagalbos pabėgėliams nuotaikos gajos ir kituose regionuose.

„Esu labai sujaudinta dėl to, kaip graikai puo­lė padėti pabėgėliams. Įvyko didžiulė mo­bilizacija. Mes turime du sandėlius Sa­lo­ni­kuo­se, jie pilni žmonių paaukotų daiktų – drabužių, maisto, žaislų ir t.t. Iki šiol žmonės aukoja ir padeda viskuo, kuo gali. Tai labai didelė parama“, – pasakojo Valbona Hystuna, pagalbos nepilnamečiams pabėgėliams organizacijos ARSIS atstovė.

Valbona Hystuna, iš pagalbos nepilnamečiams pabėgėliams organizacijos ARSIS / E.Labanausko nuotr.

Salonikai – antras pagal dydį Graikijos miestas. Salonikų apylinkėse – viena didžiausių pabėgėlių stovyklų koncentracijų, nes žmonės buvo pervežti nuo Makedonijos sienos, kai gegužės pabaigoje ten buvo panaikintos savarankiškai įsteigtos pabėgėlių stovyklos.

„Žinoma, buvo ir kitokių reakcijų, kurias stebėjome per televizorių, socialiniuose tinkluose, – pridūrė moteris, jau daugiau nei de­šimt­metį dirbanti su nepilnamečiais pabėgėliais, kuri pati į Graikiją prieš 21 metus atvyko kaip pabėgėlė iš Albanijos. – Bet dauguma graikų priėmė pabėgėlius. Manau, tam pasitarnavo ir tai, kad dabar Graikijos valdžioje yra kairiosios jėgos.“

Šiuo metu Graikijos valdžioje – eurobiurokratų nelabai mėgstama kairioji „Syriza“, kurios mažoji partnerė – konservatyvi dešinioji partija „Nepriklausomi graikai“. Pasak žurnalisto ir žmogaus teisių aktyvisto iš Ksantės Yiannio Sidiropoulo, būtent „Syrizos“ dominavimas ir leidžia išvengti priešiškų nuotaikų ar net riaušių pabėgėlių atžvilgiu. „Ši vyriausybė sugebėjo pačioje pradžioje kažkaip sukelti graikų atjautą pabėgėliams, mobilizuoti pagalbą jiems“, – teigia Y.Sidiropoulos.

44 tūkst. žmonių

Vis dėlto sakyti, kad Graikijoje nėra sunkumų dėl pabėgėlių arba šie čia jaučiasi puikiai, būtų per drąsu. Makedonijai sausio pabaigoje uždarius sieną, ES ir Turkijai pasiekus susitarimą dėl nereguliuojamos migracijos sustabdymo, dešimtys tūkstančių žmonių įstrigo Graikijoje. Didelė jų dalis – moterys ir vaikai.

„Graikijos vyriausybę ši įstrigusių pabėgėlių problema užklupo netikėtai, nors kad taip įvyks, kalbėjo dalis ekspertų ir žurnalistų, tarp jų ir aš. Mes sakėme, kad vieną dieną sienos užsivers, taigi ar turime planą tokiam atvejui? Kur mes priglausime pabėgėlius? Bet niekas neturėjo jokio plano“, – kritikavo A.Mar­koulidis.

Paminklas pabėgėgliams Ksantės mieste / E.Labanausko nuotr.

Dar vasaros pabaigoje daugelis įžvalgių apžvalgininkų stebėjosi, kad daugumą migrantų tuomet sudarė jauni vyrai. Kaip paaiškėjo vėliau bendraujant su pabėgėliais, didelė dalis dabar įstrigusiųjų Graikijoje sekė paskui savo vyrus, brolius, kurie prieš pusmetį sėkmingai pasiekė Vokietiją. Kai kurios moterys patraukė būdamos paskutinius mėnesius nėščios ir pagimdė jau Graikijoje. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) birželio pradžios duomenimis, šiuo metu Graikijoje stovyklose yra apie 44 tūkst. žmonių.

Vargina ir įtampa, ir gyvatės

„Daugumoje pabėgėlių stovyklų sąlygos yra baisios, labai baisios. Žinoma, kai kuriose stovyklose padėtis šiek tiek geresnė. Bet daugumoje – sąlygos išties labai blogos. Ypač naujose stovyklose, kurios atsirado panaikinus stovyk­las Idomenyje. Jos buvo pastatytos per 24–48 valandas. Ten nėra tinkamų higienos, sanitarijos sąlygų – keli tualetai, dušai, kuriais naudojasi labai daug žmonių. Palapinės – vidury laukų, jokio šešėlio. Maistas – irgi ne per geriausias. Stovyklomis rūpinasi armija. Ka­riškiai daro viską, ką gali, bet labai daug ko trūksta“, – pasakojo V.Hystuna, kuri, kaip ir jos kolegos, kiekvieną dieną lankosi pabėgėlių stovyklose Salonikų apylinkėse ir kitur.

Pabėgėlių stovykla prie Kavalos / E.Labanausko nuotr.

5 km nuo Kavalos esanti pabėgėlių stovykla – vienas tokių pavyzdžių. Iš pradžių pabėgėliai buvo perkelti į vietos ekspozicijų centrą. Dabar jie tai atsimena kaip rojų. Svarbiausia – tuomet buvo stogas virš galvos.

„Užsivėrus sienoms dauguma dabar Ka­va­loje esančių pabėgėlių sugrįžo iš Idomenį, kur pabėgėlių stovyklose buvo gerokai blogesnė padėtis. Kavala tapo labai populiaria vieta, kol jie galėjo glaustis parodų centre“, – pasakojo žurnalistas A.Markoulidis.

Stovykloje taip pat yra du ar trys vaikai be tėvų, vienišų moterų su mažais vaikais.

Tačiau netrukus pabėgėliai buvo perkelti į ki­tą vietą – pramoniniame rajone esančioje ply­­­nėje, kurioje anksčiau buvo regiono šiukšlynas, kariškiai įkūrė pabėgėlių palapinių miestelį. Da­bar ten maždaug 250 žmonių, 110 iš jų – vaikai.

„Žmonėms neleidžiama ten patekti – stovyklą kontroliuoja policija ir kariškiai. Pa­bė­gėliai skundžiasi, kad tenka valgyti vieną ir tą patį. Daug pabėgėlių turi sveikatos problemų. Stovykloje taip pat yra du ar trys vaikai be tėvų, vienišų moterų su mažais vaikais“, – teigė teisininkė iš Kavalos Evgenia Panasta­siou, irgi ak­tyviai padedanti pabėgėliams.

Kavalos savanoriai, padedantys pabėgėliams (iš dešinės į kairę): Evgenia, Chryssanthi, Nikolos / E.Labanausko nuotr.

Ali, pabėgėlis iš Sirijos Alepo miesto, pasakojo, kad didžiausias jų galvos skausmas – gausybė gyvačių ir kitų parazitų (apsilankęs stovykloje pats asmeniškai susidūriau su keliomis gyvatėmis – bėgau, kiek kojos neša). Ali taip pat skundėsi policininkų elgesiu, esą jie šiurkštūs ir agresyvūs.

Pareigūnai atkerta, kad pabėgėliai – irgi ne angelai.

Teko apsilankyti pabėgėlių teisme: įvyko muštynės tarp kelių irakiečių ir sirų, policija įsikišo ir net panaudojo ginklą – iššovė į orą, kad apramintų aistras. Kodėl kilo konfliktas – sunku pasakyti, bet dabar abi pusės jau susitaikė. Vis dėlto teismo procedūra įsisuko, ir tai nieko gero nežada jo dalyviams.

Pasak vienos pareigūnės, pabėgėliai atsineša su savimi religinius ir nacionalinius konfliktus iš tėvynės: sirai prieš irakiečius, šiitai prieš sunitus ir atvirkščiai, o dar tarp pabėgėlių – kurdai, krikščionys. Pastarieji, padedami savanorių, sugebėjo palikti Kavalos stovyklą ir dabar gyvena atskirai.

Per artėjančius graikiškos vasaros karščius palapinėse gyventi bus ypač sunku.

Kitas dalykas – dažnai pabėgėliai labai įtariai žiūri į valdžios pareigūnus. Agresiją, konfliktus skatina ir didelė įtampa, kurią išgyvena visi pabėgėliai, laukiantys sprendimo dėl ateities, ir gyvenimas mažoje erdvėję su nepažįstamais žmonėmis.

„Ten gyvenant neįmanoma išvengti konfliktų“, – pasakojo Sirin, atvykusi iš Sirijos. Mer­ginai pasisekė – ji kartu su tėvu persikėlė gy­venti į pabėgėlių rėmėjų išnuomotą butą pačioje Kavaloje.

Nenuostabu, kad esant tokioms sąlygoms savanoriai ne tik tiekia papildomo maisto, drabužių ir kitų būtinų daiktų pabėgėliams, bet ir siekia, kad šie būtų perkelti į geresnę vietą. Kad bent jau būtų stogas virš galvos. Per artėjančius graikiškos vasaros karščius palapinėse gyventi bus ypač sunku. Kavalos savanoriai oficialiai kreipėsi į vietos valdžią šiuo klausimu ir jau ieš­ko nenaudojamo visuomeninio pastato, kurį būtų galima pritaikyti pabėgėliams apgyvendinti.

Vaikai nori mokytis

Improvizuota mokykla pabėgėlių stovykloje/ V.Hystunos nuotr.

Kita didelė problema pabėgėlių stovyklose – nepilnamečiai. „Dauguma jų pasimetė ar neteko tėvų keliaudami į Europą. Kiti keliavo su kaimynais, šeimos draugais, su kuriais dabar nenori likti. Didelė dalis, kuriems yra nuo 14 iki 19 metų, patys vieni keliavo į Europą. Tarp jų – sirai, irakiečiai, aganistaniečiai, marokiečiai, egiptiečiai, taip pat kilę iš Bangladešo, Etio­pijos ar Somalio“, – teigė V.Hystuna iš ARSIS.

Su pieštuku ir užrašų knygute rankose jie kiekvieną rytą laukia šių pamokų, užuot žaidę, tarkim, futbolą.

ARSIS visoje Graikijoje turi šešias prieglaudas: trys iš jų – be suaugusiųjų priežiūros esantiems nepilnamečiams; viena – nepilnamečiams, kurie tapo žmonų kontrabandos ir iš­nau­dojimo aukomis; dvi prieglaudos – šeimoms. Kiekvienoje prieglaudoje – nuo 20 iki 30 vietų. Kai kuriose stovyklose ARSIS taip pat įkūrė vadinamąsias saugias zonas vaikams. Taip pat organizuojamos neformalios mokyklos – vaikai mokomi vokiečių, graikų kalbos. Į šią veiklą įtraukiami ir kiti pabėgėliai, kurie tėvynėje buvo mokytojai.

„Bandome organizuoti tokias klases, kad tik palaikytume vaikų norą mokytis, lankyti mo­kyk­lą, – pasakojo V.Hystuna. – Ir mes esa­me net nustebę, kad vaikai taip veržiasi į tokias mo­kyklas. Su pieštuku ir užrašų knygute rankose jie kiekvieną rytą laukia šių pamokų, užuot žaidę, tarkim, futbolą.“

Laikinas atoslūgis?

Ar ES ir Turkijos susitarimas sustabdė pa­bė­gėlių krizę? Laikinai – galbūt, toks buvo dau­gelio kalbintų žmonių atsakymas.

„Neabejotina, kad pabėgėlių sumažėjo. Tu­riu kolegų salose, kurie sako, kad nebėra reikalo ten būti, nes žmonių nebeatvyksta. Tačiau dabar per televiziją matau, kaip žmonės bando pasiekti, pavyzdžiui, Italiją. Dabar pabėgėliams beveik neįmanoma keliauti ankstesniu maršrutu per Graikiją. Bet tai nesustabdys migracijos, nes ji vyksta dėl labai rimtų priežasčių ir žmonės nuolat bandys, ieškodami naujų būdų pa­da­ryti savo gyvenimą saugesnį“, – neabejoja V.Hystuna.

Pabėgėliai / E.Labanausko nuotr.

Paskutinis pabėgėlių keltas iš salų į Kavalą atvyko balandį, bet garantuoti, kad netrukus pabėgėlių jūra vėl nesubanguos, niekas negali.

„Pabėgėlių krizė tikrai nesibaigė – dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Visų pirma, kol vyks karas, tol bus pabėgėlių. Kitas dalykas – Tur­ki­joje yra trys milijonai pabėgėlių, kurie tikriausiai nori vykti į Europą. Ir Turkija naudojasi tais žmonėmis, kad išsiderėtų bevizį režimą su ES bei kitų nuolaidų“, – argumentavo savanorė iš Kavalos E.Panastasiou.

Laukite tęsinio.

Jeigu norite padėti savanoriams, kurie siekia perkelti prie Kavalos esančią pabėgėlių stovyklą į gyvenimui tinkamesnę vietą, galite palaikyti jų prašymą ČIA