Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Galime nusiraminti: jei pabėgėlis spruks iš Lietuvos, EK numatytos baudos už pabėgėlio nepriėmimą negausime. Bet gal be reikalo.

„Dabartinė imigracijos politika pateikia mums 2016 m. tris alternatyvas – paklusimas, repatriacija arba pilietinis karas. Jeigu Europa nepradės vykdyti atsakingos politikos šeimos, imigracijos ir integracijos srityse, manau, kad netrukus kils pilietinis karas“, – rašo danų profesorius Helmuthas Nyborgas.

Etniniai europiečiai taps mažuma savo šalyse jau 2050 m.

Jis – tikras gąsdintojas, bet danams labai patinka, nes dabar vyraujančiame migracijos chaose žmonėms norisi kažkokių konkrečių išvadų, nesvarbu, ar jos teisingos, ar klaidingos. Profesorius įspėja, kad „dešinysis ekstremizmas“ neišspręs chroniškų problemų, kurias kelia gyventojų perteklius ir žlugusi multikultūralizmo politika. Ir prideda dar skambesnę frazę: „Etniniai europiečiai taps mažuma savo šalyse jau 2050 m.“

Profesorius siūlo ir kelias išeitis, kurios veikiausiai yra tarsi medus ultradešiniesiems veikėjams: migrantų repatriacija, uždarytos sienos, net piliečių ginklavimasis.

Tai tipiškas dešiniojo radikalo pasvarstymas, kuris socialiniuose tinkluose surenka tūkstančiais daugiau „patinka“ nei pasisakymas kokio nors „Human Rights Watch“ eksperto, visa gerkle rėkiančio, kad Europa sužvėrėjo ir prarado bet kokį krikščionišką gailestingumą.

Kas nutiko Europai?

H.Nyborgas gąsdina, kad kvaili pabėgėliai (jų intelektą jis kažkaip sugeba įvertinti pats) sužlugdys Europos gyventojų intelekto koeficientą (IQ). „Vidutinis IQ Europoje kris iki tokio lygio, kad jau galima kalbėti apie grėsmę klestėjimui, demokratijai ir civilizacijai“, – rašo profesorius.

Tačiau kas paneigtų, kad jau dabar Europa yra išsikrausčiusi iš proto? Tik ne dėl pabėgėlių intelekto lygio, o dėl savo pačios blaškymosi ir aplink tvyrančio chaoso, prie kurio ji pati labai prisideda.

Vidutinis IQ Europoje kris iki tokio lygio, kad jau galima kalbėti apie grėsmę klestėjimui, demokratijai ir civilizacijai.

ES moka pinigus Turkijai, kuri jau priglaudė tiek pabėgėlių iš Sirijos, kiek gyventojų yra Lietuvoje, bet tuo pačiu metu jau pagarsėjo tuo, kad tiesiog šaudo per Sirijos ir Turkijos sieną mėginančius bėgti žmones – vyrus, moteris ir net mažamečius vaikus. Šaudo – paleidžia tikras kulkas tikriems žmonėms į galvas. Kiek pabėgėlių jau nužudyta per visą laiką, informacijos rasti nepavyko. Skelbiama tik tai, kad Turkijos sienos apsaugos pareigūnams kovo ir balandžio mėnesiais prieš Sirijos pabėgėlius panaudojus jėgą žuvo penki žmonės, tarp jų vaikas, o dar 14 buvo sužeisti.

ES tokiam reikalų tvarkymui tyliai pritaria. Ir apsisukusi skiria papildomų pinigų pabėgėliams, plaukiantiems į Europą laivais, gelbėti, o ES žiniasklaida pergalingai skaičiuoja, kiek nelaimėlių šiandien pavyko išgelbėti nuo mirties jūroje.

Kažkoks disonansas, tiesa?

Tų nesusipratimų vis daugėja, chaosas gilėja, politikai, kas kaip išmano, kraustosi iš galvos. Paneigti, kad Europą ištiko krizė, nebeišeina. Tik klausimas, ar toji krizė – migrantų, ar ES solidarumo, ar gerai slepiama finansų. O gal ir visos trys.

Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, pernai į Europą atvyko daugiau kaip milijonas migrantų, daugiausia iš Sirijos, Irako, Libijos, Afganistano. JT duomenimis, 2016 m. migracijos banga gali padvigubėti, o ES duomenimis – patrigubėti.

Kaip su tuo tvarkytis, kokiomis vertybėmis vadovautis – žmogiškumo, pagalbos kitam, savisaugos ar naudos ir išlaidų, Europa dar neapsisprendė. Ir griebiasi pačių keisčiausių, drastiškiausių, galima sakyti, desperatiškų priemonių.

Baudos – kaip bizūnas

Nors deklaruojame, jog priimsime mums numatytus 1105 pabėgėlius, mūsų šalis daro viską, kad pabėgėliai čia patys nenorėtų, o kažkaip netyčia užklydę veržtųsi į svajonių šalis.

Pinigų Turkijos šelpimui, pakrančių apsaugai, pabėgėlių politikos komunikacijai Eu­ropos Sąjunga galbūt susirinks iš šalių nenaudėlių, kurios kategoriškai atsisako priimti joms pagal numatytas kvotas skirtą skaičių pabėgėlių. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau pernai sakė, kad pabėgėlių priėmimas turėtų būti savanoriškas, o ne privalomas, juo labiau daugelis Lietuvos, taip pat ir kitų ES šalių politikų kritikuoja sumanymą skirti baudas. Išties, baudos – kraštutinė priemonė, kažkuo primenanti vaiko lupimą diržu. Norvegijoje už tai vaiką atimtų. Bet ES toliau įtempusi pavadžius laiko į visas puses išsilakstyti pradedančias savo nares.

Baudos už neklusnumą gresia Lenkijai, Čekijai, Slovakijai, Vengrijai. Žodis „užteks“, kalbant apie pabėgėlius, vis dažniau skamba ir Švedijos, Vokietijos, Nyderlandų, Norvegijos politikų lūpose.

Pasigirdus kalboms apie milijonines baudas, Lietuvoje irgi kilo šioks toks nerimas: nors deklaruojame, jog priimsime mums numatytus 1105 pabėgėlius, mūsų šalis daro viską, kad pabėgėliai čia patys nenorėtų, o kažkaip netyčia užklydę veržtųsi į svajonių šalis – Vokietiją, Švediją, Daniją, Norvegiją.

Beje, Norvegija, nebūdama ES narė, kvotomis sau galvos nekvaršina, priešingai – papirkinėja pabėgėlius, kad tik šie važiuotų laimės ieškoti kitur. O jei ne – per daug nesiskaito su jų teisėmis. Antai sausio pabaigoje Norvegijoje buvo pasiūlyta paimti iš prieglobsčio prašytojų vertingus daiktus, kad būtų galima padengti jų buvimo pabėgėlių centruose išlaidas. O tiems atvykėliams, kurie nuspręstų grįžti į tėvynę, Norvegijos valdžia moka po 20 tūkst. kronų (apie 2,2 tūkst. eurų). Tad šeimos, turinčios du vaikus, pagal dvi programas iškart gali gauti po 80 tūkst. kronų (8,8 tūkst. eurų).

Be to, balandį Norvegijos valdžia pasiūlė netgi akciją – papildomai sumokėti po 10 tūkst. kronų (apie 1,1 tūkst. eurų) pirmiesiems 500 migrantų, kurie savo noru išvyks iš šalies.

Na, o jei taip elgtųsi ES šalys? Pinigų už išvykimą kol kas niekas tiesiogiai nedalija, bet pastangų atgrasyti pabėgėlius galima matyti daug kur, įskaitant Lietuvą. Na, o ar už pastangas atgrasyti pabėgėlius irgi gresia baudos? Ekspertai ramina, kad ne. Svarbu, kad „kvotinis“ pabėgėlis įkėlė koją į jam skirtą šalį, o jeigu ten reikalai nesusiklostė, tai jau niekieno reikalas.

Turbūt – ačiū Dievui, nes priešingu atveju būtume baudžiami už tai, kad esame neturtingi, nepatrauklūs, nesvetingi. Kita vertus, visais laikais galiojo taisyklė „kvailį ir bažnyčioj muša“.

Užtat jau atsirado skaičiuojančiųjų, kiek kainuotų išsipirkti nuo pabėgėlių. Galima drąsiai teigti, kad tai būtų į balą išmesti pinigai, nes susimokėti už tuos, kurie čia vis tiek nepasilieka, – tikras absurdas. Na, bet įdomumo dėlei paskaičiuoti galima. Už 1105 pabėgėlį Lietuvai tektų sumokėti apie 275 mln. eurų. Lenkijai – 4,5 karto daugiau, mat jai nustatyta kvota – 4,5 tūkst. nelegalų, atvykusių į Italiją ir Graikiją.

Tokie skaičiavimai, žinoma, tuščias reikalas, mat Lietuva jai nustatytą kvotą pasiryžusi įgyvendinti. Ir galima galvą guldyti, kad nuo to niekas, visiškai niekas mūsų šalyje nepasikeis. Nors gyventojų nuomonės tyrimai (žr. lenteles) atskleidžia, kad dauguma lietuvių įsivaizduoja, jog pabėgėliai sugriaus mūsų šalį iš pamatų, taiklesnis yra palyginimas, kad 1105 žmonės – tai tiek, kiek gyvena Jiezne. Toks pat taiklus ir klausimas, ar dažnai sutinkame Jiezno gyventoją. O jei dar turėsime omenyje, kad pabėgėliai Lietuvoje neužtrunka ir keliauja toliau, galėsime visiškai nesijaudinti dėl stereotipų, grėsmių, baimių ir išsigalvojimų.

Be to, nereikia pamiršti, kad kasmet Lietuvoje prieglobsčio ir iki šiol prašydavo 300–400 žmonių.

Skirtumas tas, kad dabar Lietuva įsitraukė į visuotinį Europos draskymosi dėl pabėgėlių (tiksliau, jų nebuvimo) žaidimą, kuriame laimi tas, kuriam tenka mažiausiai pabėgėlių. Ir bent kartą Lietuva yra tarp lyderių. Tiksliau, pirma nuo galo pabėgėlių svajonių šalių sąrašuose.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Stabdysime pabėgėlių antplūdį“ – plakatai su terminatoriais iš Darbo partijos atkreipė piliečių ir ne vieno apžvalgininko dėmesį. Kur, kada ir kokiomis priemonėmis stabdys – ne tiek Darbo partijos, kiek žiūrovų fantazijos reikalas.

Viena vertus, ramiau, kad šventą atėjūnų stabdymo misiją perėmė rimti dėdės ir tetos. Nes atrodė, kad iš viso pasaulio į Lietuvą nusitaikę pabėgėliai kol kas rūpi vien paauglių ir pensininkų laisvalaikio organizatoriams iš asociacijos „Nacionalinis interesas“. Ši savo pridėtinę politinę vertę kuria rinkdama parašus. Bet jais politikos nepakeisi – ypač kada tautiečiai vangiai pasirašinėja.

Darbo partijos labui reikia pasakyti, kad jų terminatoriai ne vakar atsirado. Prieš du mėnesius būta pareiškimo, kad partija rengia politinį susitarimą dėl migracijos. Susitarimas išreikštų nepritarimą dabar vykdomai migracijos politikai bei „Europos Komisijos įgyvendinamai priverstinei pabėgėlių kvotų sistemai“.

Aišku tik viena, kad ir prieš rinkimus, ir po to kiekviena didesnė į Lietuvą atvykusių pabėgėlių grupė bus triukšmingai sutinkama.

Retorika panaši į Kovo 11-osios akto signatarų Rolando Paulausko ir Zigmo Vaišvilos šnekas. Tai, kad juodu, „Nacionalinis interesas“ ir Darbo partija nori apginti Lietuvą nuo pabėgėlių, nereiškia, jog visi išsiteks viename rinkimų sąraše. Atrodo, kad  paauglių ir pensininkų draugai liks su savo sąrašėliais, o Darbo partijos sąrašas vilios kaip filmo „Žvaigždžių karai“ plakatas.

Terminatorių šūkio narstymas (de­konst­ruk­­cija, kaip mėgsta sakyti literatūros kritikai) pra­sideda nuo elementaraus klausimo: ką tu stabdysi, jeigu čia niekas neplūsta?

Stabdyti reikia Turkiją, iš kurios plaukia pabėgėliai. ES tai ir bando daryti: sukirto su Turkija rankomis dėl to, kad jūrų maršrutai nebūtų vienpusiai. Dabar pabėgėliai plauks atgal, užtat lygiai tiek, kiek parplukdyta į Turkiją, bus įsileidžiama į ES prieš tai juos filtravus. Skaičius tas pats, bet asmenys nebūtinai tie patys. Turkija panaikino vizas ES piliečiams, ES panaikins vizas turkams. O dar kai kas priešinasi Turkijos narystei ES. Ji jau Europoje. Deal, kaip sako anglosaksai.

Kvotų priverstinumo klausimas itin delikatus. Pavyzdžiui, ES priverstinai dalija paramą – kiek „priklauso“, tiek ir duoda. Tačiau niekas neginčija paties dalybų principo, tiktai dažnai skundžiasi, kad per mažai.

Kvotomis kol kas daugiausia popieriuje pernai spalį paskirstyta 120 tūkst. pabėgėlių. Dėl to sutarė ES vidaus reikalų ministrai. Čekija, Slovakija ir Vengrija balsavo prieš. Pernai gruodį Slovakija ir Vengrija pateikė Europos teisingumo teismui ieškinius prieš ES. Jos nesutinka su priimtu paskirstymu kvotomis. Prancūzija pareiškė, kad dabartinėms kvotoms pritaria, tačiau priešinsis naujoms. Latvijos valdančioji koalicija sutarė nepritarti naujoms kvotoms.

Ką tu stabdysi, jeigu čia niekas neplūsta?

Kadangi iš tų 120 tūkst. pabėgėlių po ES šalis paskirstyta tik apie 1 tūkst. žmonių, Europos komisija (EK) rezga planus skirti baudas – po 250 tūkst. eurų už kiekvieną nepriimtą pabėgėlį. Jeigu Lietuva, kuri įsipareigojo priimti 1105 žmones, norėtų atsipirkti ir nieko neįsileisti, tai kainuotų 276,25 mln. eurų (keli žmonės jau priimti). Techniškai tai būtų nurėžta nuo ES pagalbos Lietuvai. Irgi deal.

Šitie EK kėslai gali kažkiek pagadinti rinkimų planus Darbo partijos terminatoriams, nes jie turės aiškiai atsakyti, ką darys: ar sieks, kad Lietuva kreiptųsi dėl kvotų į teismą kaip Vengrija ir Slovakija, ar reikalaus, kad šalis mokėtų baudas?

Aišku tik viena, kad ir prieš rinkimus, ir po to kiekviena didesnė į Lietuvą atvykusių pabėgėlių grupė bus triukšmingai sutinkama. Organizuojant renginius tada galės pasireikšti paauglių bei pensininkų globėjai iš „Na­cio­na­li­nio intereso“ – sakytume, tikri socialiniai dar­buotojai.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Europai nesėkmingai tvarkantis su pabėgėlių krize, susirūpinta ne tik išorinių, bet ir vidinių Bendrijos sienų apsauga. Atskiros šalys narės atsitveria savo teritoriją, mėgindamos išvengti ne tik migrantų ir pabėgėlių srautų, bet ir galimos terorizmo grėsmės. Tokia padėtis kelia pagrįstų abejonių dėl Šengeno erdvės ateities.

Lietuva šiuo metu saugo apie 10 proc. išorinės Europos Sąjungos sausumos sienos. „Šie 1070 kilometrų yra nuolatinis mūsų galvos skausmas. Suprantame, kad čia prasideda ir baigiasi ES. Mus, kaip nedidelę valstybę, kurios daugiau nei pusė sienų yra išorės, tai tikrai užgrūdina“, – sako Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas gen. Renatas Požėla (42 m.).

Apie šių dienų Lietuvos ir ES sienų apsaugos iššūkius – „Veido“ pokalbis su juo.

– Europą sukrėtė dar vienas baisus teroro išpuolis – sprogdinimai Briuselio oro uoste ir metro stotyje. Iki šiol nesėkmingai bandoma tvarkytis su pabėgėlių ir migrantų krize. Kaip vertinate bendrą ES ir Lietuvos saugumo lygį šiandien?

– Vienas iš valstybingumo požymių yra labai griežtai apibrėžta valstybės teritorija ir sienos, kurias valstybė turi saugoti. Tai labai svarbu. Idealu, kai ši valstybės siena yra saugoma iš dviejų pusių: kaimynas saugo ir save, ir tave, ir tu saugai taip pat. Europoje tokia situacija susidarė todėl, kad šis principas iš esmės yra pažeistas. Žvelgiant į Graikiją ir Turkiją atrodo, kad nei turkai saugo sieną, nei graikai tai daro. Net ir iš vienos pusės siena nelabai saugoma. Bent jau taip buvo. Gerai, kad politikai jau sutarė ir gimsta realūs sprendimai, kaip turi būti pradėta saugoti išorinė mūsų didžiosios Bendrijos siena.

Lietuvoje tokių problemų neturime. Yra ryžto, noro, galų gale ir teisės aktai mus įpareigoja sienas saugoti. Reikia pasidžiaugti, kad, tarkime, siena su Baltarusija saugoma iš dviejų pusių. Tai rodo ir nelegaliai bandančių patekti asmenų, ir kontrabandinių cigarečių sulaikymo skaičiai abiejose pusėse.

Jei kalbame apie sieną su Baltarusija, ten, kur įdiegėme išmaniąsias sistemas, grėsmių sumažėja iki minimumo.

Tačiau, be abejo, gyvename globaliame pasaulyje ir jokiu būdu nesame garantuoti, kad būsime apsaugoti nuo procesų, vykstančių aplink. Pavyzdžiui, mes labai gerai saugome savo sieną su Baltarusija, bet jei mūsų artimiausi kaimynai to nedaro, per jų blogai saugomas sienas pas mus gali ateiti įvairių grėsmių.

Sprendimas būtų, jei sienas gerai saugome mes, tą patį daro Latvija, Estija ir Lenkija. Turėtume ne tik iš savo varpinės vertinti situaciją ir tik savo planus kurti, bet žiūrėti platesniu regioniniu mastu. Jei kalbame apie sieną su Baltarusija, ten, kur įdiegėme išmaniąsias sistemas, grėsmių sumažėja iki minimumo. Tačiau jų padaugėja ten, kur siena saugoma blogiau. Pačios problemos neišsprendžiame, tik ji pas mus ateina per kitur. Todėl svarbu bendros kompleksinės regioninės priemonės.

Jei kiltų ekstremali situacija, sakykime, prie išorinės mūsų sienos susikauptų didelė masė pabėgėlių, norinčių pereiti pas mus, natūralu, kad patys tokios problemos jau neišspręstume.

Taip pat ir Pietuose: jei tik Turkija ir Graikija susitvarko, kas gali paneigti, kad atsiras kitų koridorių per mažiau saugomas sienas – Italiją, Bulgariją ar kitur. Anoje barikadų pusėje veikia didžiuliai pinigai, todėl svarbi bendra sistema. Apie tai kalbame mes, kalba ir Briuselis: išmaniosios sistemos turi veikti ne kažkokiomis atkarpomis, bet iš esmės visoje išorinėje ES sienoje. Šiandien to nėra.

Dėl to kyla migracijos grėsmės, nuo jų nesame atitolę ir mes, nes atsiranda kitų kelių, privalome nuolat keistis informacija, ją vertinti. Lietuvoje valstybės institucijos veikia, VSAT įprastomis sąlygomis yra pajėgi vykdyti savo funkcijas, bet jei kiltų ekstremali situacija, sakykime, prie išorinės mūsų sienos susikauptų didelė masė pabėgėlių, norinčių pereiti pas mus, natūralu, kad patys tokios problemos jau neišspręstume.

– Galime įsivaizduoti tokią situaciją: ekonominė padėtis Rusijoje bloga ir ten šiuo metu gyvenantys piliečiai iš buvusių SSRS respublikų Vidurinėje Azijoje galėtų būti sukurstyti ar patys sumanytų patraukti į Baltijos šalis. Arba užsidarius Turkijos sienai pabėgėliai iš Sirijos per Rusiją mėgintų patekti į Lietuvą. Ar tokiems galimiems scenarijams ruošiamasi?

– Iš Rusijos galimos kai kurios grėsmės, su kuriomis susiduriama jau šiandien. Visų pirma tai nelegali vietnamiečių migracija. Yra kelios šio proceso priežastys: Vietnamo ekonominė padėtis labai bloga, 40 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, todėl jie natūraliai ieško įvairių sprendimų. Su Rusija istoriškai tai artimos šalys, todėl daug vietnamiečių šiandien gyvena ir dirba ten. Pačioje Rusijoje situacija dabar irgi pasikeitusi: migracijos politika sugriežtinta, ekonominė padėtis suprastėjo, taip pat ir kiti dalykai, kurių taip aiškiai nežinome. Tai verčia Vietnamo piliečius migruoti per mūsų regioną į Vakarus.

Turime informacijos, kad šiandien didžiuosiuose Rusijos miestuose yra susidariusi tam tikra masė tadžikų, uzbekų, kurie neturi darbo. Jų pajudėjimas – neatmestinas.

Kita galima grėsmė susijusi su buvusiomis SSRS respublikomis. Vėlgi tie patys dalykai – rublio nuvertėjimas, silpna ekonomika, sugriežtėjusi migracijos politika. Kur tiems žmonėms dingti? Ne iš gero gyvenimo jie išvažiavo, todėl abejotina, ar grįš savo kilmės šalis. Ar kieno nors paskatinti, ar patys atradę koridorius, jie gali pajudėti į Vakarus. Turime informacijos, kad šiandien didžiuosiuose Rusijos miestuose yra susidariusi tam tikra masė tadžikų, uzbekų, kurie neturi darbo. Jų pajudėjimas – neatmestinas. Jiems esame pirmieji Vakaruose, taigi natūralu, kad mūsų valstybė šiems žmonėms gali tapti ir tikslo šalimi. 50 metų gyvenimo bendroje valstybėje mūsų regioną jiems darytų tarsi patrauklų tiek kultūriškai, tiek kalbiškai.

Trečia grėsmė – žmonės, kurie eina per Rusiją ar ten jau kurį laiką yra. Būtent Pietų valstybių pabėgėliai ar emigrantai. Kaip žinome, Rusijoje yra didelė sirų grupė – tos šalys buvo ir yra artimos, šiandien matome tam tikrus procesus. Tos pačios priežastys gali paskatinti šiuos žmonės ieškoti naujo lango į Vakarus.

– Jau kuris laikas kalbama apie Šengeno zonos griūties pavojų. Europoje iškilo sienos, kurių jau senokai nebuvo. Jūsų manymu, ar toks scenarijus yra galimas ir kokios būtų jo pasekmės Lietuvai?

– Jei nebus vykdomi sprendimai dėl išorės sienos apsaugos, nebus nuspręsta, kaip tai efektyvinti, vienareikšmiškai kyla reali grėsmė Šengeno erdvei. Jau šiandien matome, kad Europos viduryje atsiranda sienos: ir fizinės, ir psichologinės. Tačiau manau, kad dar yra tas laikas, kai nuo švaraus popieriaus lapo galime apsibrėžti – privalome daryti tai, kas privaloma. Dar yra tas laikas, kai galime išvengti tokio likimo ES viduje. Šengeno zonos griūtis pirmiausia jaukia pačios ES egzistencijos esmę ir filosofiją – laisvas asmenų ir prekių judėjimas daro mus stiprius ir unikalius visame pasaulyje. Dėl to visi laimime – tai patogumas, žmogaus teisės, ekonominiai aspektai. Turime daryti viską, kad to išvengtume.

– Iš esmės klausimas yra apie Graikiją, kuriai priklauso tūkstančiai salų. Ar jūs tikite, kad fiziškai jas įmanoma apsaugoti? Ar tai kada nors buvo iki galo įgyvendinta?

– Mūsų didelę sąjungą sudaro daug skirtingų valstybių su skirtingu žmonių mentalitetu, tam tikrais matymais, santykiais su artimiausiais kaimynais. Žinome, kad istoriškai Graikijos ir Turkijos nesutarimai yra labai gilūs, tarp jų vyko kariniai konfliktai. Būdamas Lesbo saloje ir kalbėdamasis su graikais klausiau: ar jūs nors aiškiai žinote, kur Egėjo jūroje yra siena? Iš esmės teisiškai siena iki galo nėra sutvarkyta, nors tai dvi NATO šalys narės. Yra ir skirtingo gyventojų mentaliteto problema. Juk Graikija – didelis ES galvos skausmas ir dėl kitų dalykų.

Šengeno zonos griūtis pirmiausia jaukia pačios ES egzistencijos esmę ir filosofiją – laisvas asmenų ir prekių judėjimas daro mus stiprius ir unikalius visame pasaulyje.

Tačiau dabar tikrai negalime Graikijos kalti prie kryžiaus, esą dėl visko kalta ji. Tokią situaciją lemia ypatinga geografinė padėtis, nesutvarkyti istoriniai aspektai, salos salelės, kurias visas fiziškai sunku sukontroliuoti. Todėl čia turėtų įsijungti visos ES pagalbos mechanizmas. Tai tik pradedama daryti. Mano nuomone, tai turėjo vykti gerokai anksčiau.

Gerai, kad šiandien esame susitvarkę savo sienas. Tačiau kas būtų, jeigu šalia mūsų vieną dieną atsirastų ta pati Sirija ir kiltų tokių pat problemų kaip dabar Graikijoje? Ar Lietuva pati su savo pajėgumais galėtų atsilaikyti ir apsaugoti visą ES? Tikriausiai ne. Prašytume pagalbos, papildomų pajėgumų. Lygiai taip pat ir ten. Atmetant tam tikrus pietietiškus dalykus, ES privalo padėti šiai valstybei, nes toks yra ES interesas. Ir tikrai nereikia ieškoti kaltų, nes mes patys laiku nesugebėjome priimti reikalingų sprendimų, o jei ir priėmėme, nesugebėjome jų vykdyti.

– Kaip praktiškai Lietuva gali prie to prisidėti?

– Siunčiame pagalbą, reaguojame į „Frontex“ prašymus. Nors VSAT kiekvienas žmogus labai svarbus, suprantame, kad Lietuvos interesai šiuo metu ginami ten, galbūt net dar labiau nei čia. Kaip mūsų kariai Afganistane kariavo, nors kai kas irgi sakė, kad turime tik savo teritoriją ginti. Visi supranta, kad šalį galima ginti ir kariaujant kitur. Taip ir dabar suprantame, kad Lietuvos interesai efektyviau ginami būtent šiame regione. Identifikuojame geriausius savo pareigūnus ir techniką, tą patį sraigtasparnį siunčiame, kad pagelbėtume kolegoms.

– Vidaus reikalų sistemos ES, palyginti su ekonominėmis sritimis, iki šiol integravosi lėtokai. Dėl kokių priežasčių?

– Galbūt dėl to, kad įpratome prie nerūpestingo, gero gyvenimo, kuriame nėra grėsmių. Integracija labiau buvo paremta ekonominiu vystymusi ar žiūrėjimo pro žmogaus teisių ir laisvių prizmę. Be abejo, tas irgi turi būti, tai yra mūsų didžiosios bendruomenės filosofinis pagrindas ir priežastis, kodėl esame tokie, – įsitikinimas, kad privalome užtikrinti žmogaus teises bei laisves ir pagelbėti toms šalims, kurios to neturi. Bet tuo pat metu pramiegojome tam tikras grėsmes, kurias stebime šiandien.

– Kas šiandien sudaro nelegalių migrantų srautą į Lietuvą?

– Visų pirma vietnamiečiai, atvykstantys per Rusiją, o pas mus patenkantys per Latviją arba Baltarusiją. Ši tendencija stebima ne pirmus metus, o maždaug nuo 2014-ųjų vidurio ji paaštrėjo – tikriausiai sutapo su vidiniais procesais Rusijoje. Antra problema, nors ir mažėjanti, yra Gruzijos piliečiai. Tikrai lauktume sprendimo dėl Gruzijos piliečių bevizio vykimo į ES, tuomet tas klausimas kaip ir atkristų.

Kai Graikijoje pristačiau mūsų dabartinę situaciją, kolegos graikai tik draugiškai nusišypsojo ir pasakė: gal jau ir nebepasakokite daugiau savų problemų.

Taip pat ir pačios Rusijos piliečiai, paprastai iš Pietų ar Kaukazo regionų. Dar šiek tiek turime afganistaniečių. Tai keturios pagrindinės grupės, šiandien keliančios didesnį galvos skausmą. Bet, žinoma, to nesulyginsi su tuo, kas vyksta Pietuose. Kai Graikijoje pristačiau mūsų dabartinę situaciją, kolegos graikai tik draugiškai nusišypsojo ir pasakė: gal jau ir nebepasakokite daugiau savų problemų.

– Jei kalbėtume apie bendrą Lietuvos sienos apsaugą, kur šiandien matote labiausiai pažeidžiamų vietų?

– Be abejo, oro erdvėje esame gana pažeidžiami, taip pat galimos bepiločių lėktuvų intervencijos ir stebėjimas. Jaučiame, kad problema yra ir tie valstybės sienos ruožai, kurie nėra uždengti išmaniosiomis sistemomis, kur yra tik daviklių sistema. Davikliai, kaip žinote, reaguoja ir į laukinius žvėris.

Žinoma, tai ir situacija, susijusi su vidinėmis sienomis. Įstojus į Šengeno erdvę buvo priimti sprendimai atsitraukti nuo vidaus sienų, ir šiandien, pasiruošę namų darbus, pasirengę tikslines priemones, čia vykdome tik operacinius veiksmus. Tam tikri neigiami procesai čia vyksta: rytų–vakarų kryptimi – vogtų transporto priemonių tranzitas, per Lietuvos ir Latvijos sieną – nelegali migracija ir cigarečių kontrabanda. Tokius dalykus stebime.

O ir jau įdiegtos sistemos yra kaip gyvas organizmas, nuolat reikalaujantis modernizavimo, investicijų. Kažkur pražiūrėjus kita barikadų pusė iš karto pajunta, kad sistemos šimtu procentų neatlieka savo misijos, ir prasideda negatyvūs procesai.

– Viešojoje erdvėje nemažai kalbėta apie sugedusius VSAT sraigtasparnius. Kokia padėtis šiandien, ar pavyko problemas išspręsti?

– Žinoma, sraigtasparnių paskirtis yra skristi, tačiau keletui savaičių susidarė tokia situacija. Tai labai specifinė technika, įranga ir reikalavimai jai. Technika turi besąlygiškai atitikti gamintojo nustatytas sąlygas ir dėl to yra daromas profilaktinis techninis patikrinimas. Kartais išlenda kokių nors gedimų, dėl kurių negalime sraigtasparnių eksploatuoti. Šiuo laikotarpiu planavome jų techninį aptarnavimą, dar išlindo tam tikrų gedimų. Taip išėjo, kad vienu metu kelioms savaitėms visai sustojome. Tačiau tas sustojimas nėra absoliutus: jei atsirastų didelė būtinybė mums ar mūsų artimiausiems socialiniams partneriams, tą funkciją iš esmės galėtume vykdyti.

– Šios problemos susijusios ir su vidaus reikalų sistemos personalo reforma?

– Su personalu labiau susijusios vidinės problemos. Kai kurie žmonės, dirbę aptarnavimo srityje, nuo sausio 1 d. dėl reformos, išstatutinimo proceso, priėmė sprendimą pasitraukti kitur. Tačiau jei tie žmonės ir būtų likę, tokioje situacijoje būtume patekę į tą pačią kelių savaičių aklavietę. Bendradarbiaujame su kariškiais, ne kartą esame vieni kitus „uždengę“, taigi iš esmės aviacinė funkcija nenukenčia.

– Kaip vertinate bendrų pasieniečių budėjimų su šauliais rezultatus ir efektyvumą?

– Abiem pusėms ši patirtis vienareikšmiškai puiki. Jie (nors nereikėtų sakyti „jie“, nes ir pats esu šaulys) atranda gerą nišą pasitarnauti valstybei ir jos žmonės, įgyja tam tikros patirties. Mes gauname efektyvų pastiprinimą, fiziškai pajėgių žmonių. Ne paslaptis, kad neturime tiek žmonių, kiek norėtume turėti, ir jų pagalbą tikrai labai vertiname. Tai motyvuoti žmonės, jie ne varu varomi, o daro tai savanoriškai, taigi tikrai tuo didžiuojamės ir skatiname kuo daugiau šaulių prisidėti prie valstybės sienos apsaugos funkcijų vykdymo.

Ne paslaptis, kad kartais turime tam tikrą korupcinį elementą, o kai į sargybą stoja visai kitas žmogus iš išorės, tai jei mūsų žmogus turi tam tikrų korupcinių intencijų, jam tai yra papildomos kliūtys.

Jei kalbame apie efektyvumą, skaičių nepasakysiu, bet ne paslaptis, kad kartais turime tam tikrą korupcinį elementą, o kai į sargybą stoja visai kitas žmogus iš išorės, tai jei mūsų žmogus turi tam tikrų korupcinių intencijų, jam tai yra papildomos kliūtys.

– Ar sėkmingai vyksta vadovaujančių pareigūnų rotacija tarp skirtingų VSAT rinktinių?

– Įsigaliojus naujam statutui teisiškai tai yra numatyta ir prasidės tik dabar. Kaip tarnybos vadovybė, matome, kad jau dabar yra kitų įstatymų straipsnių, leidžiančių siūlyti, keisti darbuotojo darbo vietą, tad tikrai nelauksime viso 5 metų laikotarpio, kad būtų galima žmones rotuoti. Bet vyksta ir reforma, atsiranda galimybė vadovus paskirti kitur. Pavyzdžiui, dabar naikinama Lazdijų rinktinė, ir numatyta vadovaujantiems pareigūnams siūlyti kitas pozicijas ir kitus regionus. Negaliu sakyti, kad tai visiškai nevyksta, bet su įstatymu procesas paspartės, ir tai yra vienareikšmiškai teigiamas reiškinys. Šiandien turime vienetinių atvejų, kai pareigūnai, eidami tas pačias pareigas, vadovauja ir daugiau nei 10 metų, bet rinktinėse vidurkis – apie 4–5 metus.

– Iki šiol nelabai aiškus Migracijos departamento likimas. Kaip manote, koks būtų tinkamiausias sprendimas – nauja įstaiga ar reforma?

– Tai politinis sprendimas ir jį rengia Vidaus reikalų ministerija. Jei šis sprendimas būtų įgyvendintas, tai dabartinio Migracijos departamento funkcijas pasidalytų trys institucijos. VSAT liktų prieglobsčio suteikimo klausimai ir vienas esamas šiais klausimais užsiimantis Migracijos departamento skyrius tiesiogiai pereitų į VSAT dispoziciją. VRM yra įvertinusi esamą situaciją ir siūlo tokius sprendimus. Turime ir savo patirties dirbdami su Migracijos departamentu, todėl manome, kad šie sprendimai būtų pakankamai logiški, įgalintų dirbti greičiau ir tos funkcijos labai aiškiai pasidalytų.

– Kaip vertinate siūlymus Lietuvoje kurti brangiai mokančių rezidentų sistemą? Pavyzdžiui, Latvijoje užtekdavo nusipirkti nekilnojamojo turto už tam tikrą sumą ir už tai būdavo suteikiamas leidimas gyventi visoje ES. Taip elgiasi ir iš to uždirba kai kurios kitos ES narės.

– Pirmiausia tai reikėtų pasverti per nacionalinio saugumo prizmę – kad tokiu būdu į mūsų šalį neatvyktų nepageidautinų asmenų, kurie galbūt keltų grėsmę nacionaliniam saugumui. Reikėtų kompleksiškai tai svarstyti. Iš esmės būti atvirai valstybei su lanksčia sistema būtų gražu, bet yra ir kita medalio pusė – užtikrinti, kad neatvyktų asmenų, kurie, švelniai tariant, geriau čia nereziduotų, neinvestuotų, galbūt net bandydami plauti pinigus. Grėsmių tikrai esama, todėl vienareikšmiškai atsakyti sunku – yra ir savų pliusų, ir minusų.

–  Latvija ir Baltarusija turi veikiančią sutartį dėl supaprastinto sienos kirtimo 50 kilometrų nuo sienos spinduliu gyvenantiems žmonėms, lygiai taip pat ir Lenkija su Kaliningrado sritimi. Lietuvoje tai nepradėjo veikti. Ar Lietuvai būtų naudingas toks susitarimas ir ar pavyktų išvengti galimų grėsmių, kai į šią pasienio teritoriją patenka ir Vilnius?

– Dar dirbant policijoje, kai buvau atsakingas už policijos migracijos funkciją, teko dirbti kartu su baltarusiais dėl šio projekto plėtros. Mano įsitikinimu, esame kaimyninės šalys, ir tikrai atsirastų galimybių mūsų žmonėms paprasčiau atvykti, lankyti vieniems kitus. Žinoma, visų pirma būtų ir ekonominės naudos. Vėlgi, sudėliojant tam tikrus saugiklius dėl nacionalinio saugumo, ta idėja iš esmės yra patraukli, gera ir ją neabejotinai reikia plėtoti. Šiandien tai, regis, įstrigę parlamentų lygiu, kiek žinau, kamuolys yra Baltarusijos pusėje. Ekspertai savo darbą yra padarę, dabar reikalingi tik politiniai susitarimai.

– Lietuva turi įvairių susitarimų su Rusija dėl tranzito geležinkeliu per jos teritoriją – tai ir supaprastinto tranzito sistema, ir karinis tranzitas. Kaip manote, ar pasikeitus geopolitinei situacijai, Rusijai vykdant agresiją Ukrainoje, šie susitarimai tebėra efektyvūs ir nekelia grėsmės Lietuvai?

– Bet kokiu atveju tai galiojantys susitarimai, kuriuos privalu vykdyti. Jei kalbėsime apie tai, kaip tą susitarimą efektyviau vykdyti ir minimalizuoti tam tikras menamas grėsmes, be abejo, tai yra tam tikras institucijų galvos skausmas. Kaip padaryti, kad šis procesas vyktų kaip vykęs, bet iš esmės nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui? Jei mes kalbame apie vadinamąjį Kaliningrado tranzitinį traukinį, tai institucijos turi tam tikrus planus, kas būtų, jei kažkas nutiktų. Kalbu apie stebėjimą, kontrolės sistemą. Todėl čia kažkokių didelių grėsmių šiandien neįžvelgiame.

Žinoma, situacija keistųsi, jei atsirastų bendras klausimas dėl Šengeno erdvės. Jei tarp ES narių atsirastų tikros sienos, iš esmės pasikeistų geopolitinė situacija, tuomet kiltų klausimų, kaip šis susitarimas turi būti vykdomas. Tačiau šiandien susitarimas galioja, o institucijų galvos skausmas – kaip padaryti, kad tai veiktų efektyviai ir nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui.

– O jei kalbėtume apie kontrabandą į Lietuvą, stipriai nuvertėjus Rusijos rubliui, galbūt jos keliai pastebimai keičiasi?

– Pernai prognozavome, kad dėl įvairių, pirmiausia ekonominių veiksnių vėl atsidarys kontrabandos keliai iš Kaliningrado srities. Tačiau šiandien cigarečių kontrabanda iš ten sudaro tik apie 4 proc., taigi mūsų prognozės nepasitvirtino. Savo darbą gerai padaro išmaniosios sistemos. Kažkada buvo priimti ryžtingi sprendimai ir dėl grupuočių, jos buvo išskaidytos, kai kurie asmenys „persikvalifikavo“. Žinoma, yra ir tokių, kurie iš Pagėgių pervažiavo prie Baltarusijos sienos ir užsiima tuo pačiu „verslu“. Bet iš esmės įdirbis yra, reikia tik to nepaleisti. Todėl labai svarbu palaikyti įdiegtas sistemas, nemažinti pajėgumų.

Svarbu, kad siena būtų saugoma iš abiejų pusių: baltarusiai pernai savo pusėje sulaikė dar daugiau cigarečių nei lietuviai.

Stebime kitus procesus, pavyzdžiui, gintaro kontrabandą. Pernai fiksavome ne vieną tokį atvejį. Taigi bandoma kažkas naujo. Tačiau šiandien mūsų didžiausias galvos skausmas yra kontrabandinės cigaretės, atkeliavusios per Baltarusiją arba Latviją.

Bendras įvykių skaičius yra sumažėjęs, bet konfiskuotų cigarečių skaičius pernai išaugo 15 proc. Kaip sakiau, svarbu, kad siena būtų saugoma iš abiejų pusių: baltarusiai pernai savo pusėje sulaikė dar daugiau cigarečių nei lietuviai. Tai rodo, kad šis „verslas“ niekur nesitraukia, jis duoda didžiulį pelną. Aišku, gaila, kad į tą veiklą įtraukiami ir žmonės, kaip atsimename, atsitinka ir tragiškų įvykių.

– Žinoma atvejų, kai kaimyninių šalių tarnybos bando verbuoti Lietuvos pasieniečius, važiuojančius įsipilti pigesnių degalų ar kitais reikalais, į savo pusę. Kaip su tuo kovojama?

– Grėsmių mūsų žmonėms, važiuojantiems į trečiąsias šalis, kyla. Esame sudėję tam tikrų saugiklių žinybiniais teisės aktais ir per tarnybinius mokymus. Aiškiname, kaip pareigūnai turėtų elgtis, patekę į tokias situacijas. Dar geresnis siūlymas yra pareigūnams vykti į šias šalis tik esant tarnybiniam būtinumui, kai tikrai reikia važiuoti. Dabar didžiausių problemų kyla dėl „verslo“ kelionių, kai važiuojama pigesnių degalų, cigarečių ir tada atsiranda papildomų grėsmių mūsų kolegoms. Pirmiausia dirbame, kad tokių kelionių išvengtume.

"Scanpix" nuotr.

Pabėgėliai šiuo metu – Europos Sąjungos problema Nr. 1. Nuo to laiko, kai prieš penkerius metus Sirijoje kilo pilietinis karas, apie pusę šios šalies populiacijos paliko gimtuosius namus. Apie penkis milijonus gyventojų siekia prieglobsčio kitose šalyse, bet dar daug jų, ieškodami saugesnių vietovių, pasklido šalies viduje.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Nors šiuose įvykiuose JAV yra svarbi veikėja, pabėgėliai iš Sirijos (ir gera proga pasinaudoję ekonominiai migrantai iš kitų arabiškų kraštų) plūsta į Europos šalis. Suprantama, į JAV pripučiama valtele nenuplauksi, bet vis dėlto ar amerikiečiai nusiplauna rankas ir Europą palieka kapstytis vieną?

ES šalys turi pasidalinti 160 tūkst. pabėgėlių. Kad dėl šios problemos būtų rimčiau tariamasi su JAV, negirdėti. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry yra pareiškęs, kad masinis pabėgėlių ir kitų migrantų plūdimas į Europą reiškia „beveik egzistencinę grėsmę“: „Mes nesakome – „tai jūsų problema, o ne mūsų“, – pridūrė jis. – Štai kodėl mes dabar įsitraukiame ir vykdome NATO misiją, kad uždarytume pagrindinį jų kelionių maršrutą.“

Didelės dalies europiečių akimis, JAV yra viena didžiausių dabartinės krizės priežasčių.

Tada J.Kerry turėjo omenyje karinio jūrų laivyno atliekamą priežiūros misiją jūroje prie Turkijos ir Graikijos. Vienas aukščiausių JAV diplomatų Davoso susitikime taip pat yra kalbėjęs apie būtinybę 30 proc. padidinti Jungtinių Tautų (JT) finansinę paramą šiai humanitarinei krizei spręsti. Jis patvirtino JAV įsipareigojimą šiam tikslui, tačiau tradiciškai vengė konkrečiau pasisakyti apie JAV poziciją dėl prieglobsčio suteikimo pabėgėliams.

JAV visuomenė kratosi sirų

Didelės dalies europiečių akimis, JAV yra viena didžiausių dabartinės krizės priežasčių. Tai esąs tiesioginis nepavykusios Vakarų politikos Afganistane, Irake, Sirijoje ir kitose regiono šalyse rezultatas.

Patys turėdami tautą traumavusios patirties dėl teroristinių išpuolių, amerikiečiai nėra pasiruošę svetimšalių priimti išskėstomis rankomis.

JAV prezidento Baracko Obamos pozicija dėl pabėgėlių, paliekančių pilietinio karo draskomą Siriją, aiški. Jis ne kartą parodė pritariąs dalies jų apgyvendinimui JAV. Vis dėlto ir taip prastokus reikalus apsunkino tai, kad po žiaurių Paryžiaus teroristinių išpuolių pernai lapkritį, kai žuvo apie 130 žmonių, įtari amerikiečių pozicija dėl pabėgėlių iš arabų pasaulio tapo dar atsargesnė (vienas iš teroristų apsimetė pabėgėliu iš Sirijos). Maždaug prieš savaitę islamo džihadistų įvykdyti išpuoliai Belgijos sostinėje Briuselyje, kur nuaidėjo daugiau apie 30 gyvybių nusinešę ir beveik 300 žmonių sužeidę sprogimai Zaventemo oro uoste bei Malbeko metro stotyje, ir Lahorės parke Pakistane, kur žuvo apie 70 ir buvo sužeista 200 žmonių, dar labiau įaudrino emocijas ir padidino nesaugumo jausmą. (Beje, po išpuolių Briuselyje net kaimyninės Lenkijos premjerė Beata Szydlo pareiškė, kad po tokių įvykių „neįmanoma“ priimti pabėgėlių.)

Patys turėdami tautą traumavusios patirties dėl teroristinių išpuolių, amerikiečiai nėra pasiruošę svetimšalių priimti išskėstomis rankomis. Teisybės dėlei, JAV ir be sirų turi bėdų su atvykėliais: nelegali ispanakalbių imigracija iš Meksikos – amžina problema, su kuria niekaip nepavyksta susitvarkyti. Reikia paminėti, kad JAV yra didžiausia prieglobsčio prašytojų priėmėja pasaulyje. Vien pernai joje registruota per 120 tūkst. prieglobsčio suteikimo prašymų.

Demokratų partija nori, kad pasaulis tikėtų, jog respublikonai yra pikti ir nusiteikę prieš imigrantus, o respublikonai – kad demokratai yra per „minkšti“.

Dėl pabėgėlių nėra vieningos pozicijos tarp JAV politikų; nepadeda ir tai, kad amerikiečiai gyvena rinkimų nuotaikomis. Nemažai emocijų kelianti priešprieša – puiki tema, padedanti susirinkti daugiau populiarumo taškų. Ne tiek svarbūs tampa tikri ar tariami pabėgėliai, kiek rūpinamasi reitingais ir galimybėmis įkąsti politiniams oponentams. Tai taikliai savo laidoje („Fox News Channel“) apibendrina politikos komentatorius Billas O’Reilly: „Demokratų partija nori, kad pasaulis tikėtų, jog respublikonai yra pikti ir nusiteikę prieš imigrantus, o Respublikonų partija nori, kad pasaulis manytų, jog demokratai yra per „minkšti“ dėl terorizmo ir simpatizuoja musulmonams.“

B.O’Reilly saliamoniškai apibendrina šią problemą taip: neverta kelti tokio triukšmo, rūpinantis dėl galimo pabėgėlių iš arabiškų kraštų pavojaus, JAV jau dabar nesaugios: „Jie nepadarys JAV nesaugesnių, nei jos yra – blogi vaikinai jau čia.“

Iš tiesų, apklausos rodo, kad dauguma amerikiečių nemano, kad B.Obamos administracija šiuo klausimu yra pajėgi pasirūpinti jų saugumu.

Nuo pabėgėlio perkėlimo į JAV pradžios iki jo atvykimo į Ameriką praeina net 18–24 mėnesiai, o pagal naujai priimtas taisykles tai turėtų trukti dar ilgiau.

B.Obamos administracija pernai rudenį žadėjo, kad per 2016 m. JAV papildomai priglaus 10 tūkst. sirų, o per maždaug dvejus metus – iš viso apie 180 tūkstančių (ne tik iš Sirijos). Vis dėlto JAV Atstovų Rūmai pernai rugsėjį nubalsavo stabdyti programą, pagal kurią pabėgėliams iš Sirijos buvo suteikiama galimybė gauti saugų prieglobstį JAV.

Beje, skaičiuojama, kad nuo pabėgėlio perkėlimo į JAV pradžios iki jo atvykimo į Ameriką praeina net 18–24 mėnesiai, o pagal naujai priimtas taisykles tai turėtų trukti dar ilgiau. Tikimasi, kad potencialiems teroristams apsimesti pabėgėliais pasirodys neefektyvi taktika. B.Obama tam nepritaria, bet, rodos, jis kovoja su vėjo malūnais.

Demokratų kandidatė aiškina, kad kova su „Islamo valstybe“ ir pabėgėlių iš Sirijos priėmimas – visiškai skirtingi dalykai.

Už sirų priėmimą į JAV pasisako ir Demokratų partijos kandidatė į prezidentus Hillary Clinton, pabrėždama, kad uždarius duris visiems pabėgėliams iš arabų pasaulio būtų pasiųstas labai prastas signalas visiems musulmonams. Ji kvietė skirti teroristus ir paprastus musulmonus, gyvenančius JAV, ir pasisakė už tai, kad JAV „padėdama įveikti šią humanitarinę krizę darytų daugiau, o ne mažiau“. Demokratų kandidatė aiškina, kad kova su „Islamo valstybe“ ir pabėgėlių iš Sirijos priėmimas – visiškai skirtingi dalykai.

Kitas demokratų kandidatas Bernie Sandersas taip pat pasisako, kad pabėgėliai turėtų būti įsileisti į JAV, ir pritaria B.Obamos siūlytiems 10 tūkst. per 2016 metus.

Skandalingasis Respublikonų partijos kandidatas Donaldas Trumpas irgi ne kartą karštai pasisakė dėl pabėgėlių priėmimo. Jis yra siūlęs stebėti mečetes, sukurti visų Amerikoje gyvenančių musulmonų duomenų bazę, o galiausiai – į JAV teritoriją neįleisti jokių musulmonų (nesvarbu, ar norinčių apsigyventi, ar tiesiog keliauti; jau gyvenantiems JAV tai negaliotų): „Mes negalime jiems leisti atvykti į šią šalį. Taškas. Negalime sau leisti turėti dar vienos problemos, o tai gali būti vienas svarių Trojos arklių.“

Tarp D.Trumpo pasisakymų buvo ir tokių, kur jis sirus paprasčiausiai išvadino prievartautojais ir teroristais. Tiesa, radikalumu pasižymi ne tik respublikonai. Tarp demokratų taip pat nėra vieningo sutarimo. Pavyzdžiui, daugiau nei pusė abiejų stovyklų gubernatorių (visgi respublikonų kur kas daugiau) perėmė reikalus į savo rankas ir pabėgėliams uždarė savo atstovaujamų valstijų sienas (nors tai ir peržengia jų jurisdikciją).

Teksaso valstijos gubernatorius Greggas Abbotas grasino paduoti į teismą tas grupes, kurios nepaisydamos draudimo padės pabėgėliams iš Sirijos. Vis dėlto šie randa kaip įsikurti nesvetingose JAV valstijose nepaisydami prieš nosį užtrenktų durų. Negalima paneigti, kad tai atspindi amerikiečių nuotaikas – prieš pabėgėlius pasisakančių politikų reitingai šokteli aukštyn.

Musulmonai, bėgantys iš konfliktinių zonų, turėtų apsistoti Artimųjų Rytų šalyse, kur gyventojų daugumą sudaro musulmonai, o krikščionims galėtų būti suteiktas saugus prieglobstis JAV.

D. Trumpo varžovas Respublikonų partijos gretose Tedas Cruzas taip pat vartoja prieš atvykėlius iš arabų pasaulio nukreiptą retoriką ir, regis, bando įveikti D.Trumpą (ir perimti dalį jo potencialių rinkėjų) jo paties žaidime. Metų pradžioje, po to, kai Kalifornijos ir Teksaso valstijose buvo suimti du sirai, įtariami susiję su „Islamo valstybe“, T.Cruzas paskelbė, kad reikėtų sustabdyti ir peržiūrėti visų iš Sirijos ir kitų „didelės rizikos“ šalių atvykusių pabėgėlių situaciją. Tiesa, krikščionims jis kur kas palankesnis. Esą musulmonai, bėgantys nuo grėsmės gyvybei iš konfliktinių zonų, turėtų apsistoti Artimųjų Rytų šalyse, kur gyventojų daugumą sudaro musulmonai, o krikščionims galėtų būti suteiktas saugus prieglobstis JAV.

Kitas Respublikonų partijos kandidatas, Ohajo gubernatorius Johnas Kasichas taip pat laikosi kietos respublikonų politinės linijos ir bent jau savo valstijoje jokių pabėgėlių griežtai nepageidauja. Žinoma, demokratų stovykla smerkia respublikonų radikalumą. Esą tai ne tik pažeidžia pamatines Amerikos vertybes, bet ir apsunkina kovą su islamistinėmis teroristinėmis organizacijomis. Juk su radikalų grupelėmis kovoti paprasčiau nei su visa religija ir neverta visų musulmonų versti priešais. Kad terorizmas nėra tapatus islamui, yra nuolat kartojama demokratų politikų.

Be vilties; be darbo; be išsilavinimo; vargšai. Visa tai daro verbavimą lengvą.

Nors dėl pabėgėlių klausimo prieinama iki visokių kuriozų, negalima sakyti, kad eskaluojamos baimės neturi pagrindo. Naivu manyti, kad „Islamo valstybė“ nebando taip į Vakarus nusiųsti savo džihadistų. Dar prieš pusmetį ji gyrėsi, kad su imigrantų srautais į Europą pateko bent 4 tūkst. jų karių, ir jau pasakota apie planus išplėsti islamišką kalifatą ne tik į Europą, bet ir į JAV.

Žinoma, „Islamo valstybė“ dažnai pasitelkia propagandą, bandydama sukelti sąmyšį, didinti įtampą, tačiau abejotina, kad būtų nepasinaudojusi tokia patogia galimybe. Apie tai užsimena ir šalių, kuriose įrengtos pabėgėlių stovyklos, politikai. Pavyzdžiui, Libano švietimo ministras Elias Bou Saabas tvirtino, kad vien čia pabėgėlių stovyklose gali būti apie 20 tūkst. radikalų. „Be vilties; be darbo; be išsilavinimo; vargšai. Visa tai daro verbavimą lengvą“, – vaikų švietimu pabėgėlių stovyklose besirūpinantį ministrą cituoja britų leidinys „Mirror“.

Įdomumo šiai istorijai suteikė ir nelauktas Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimas apie ruošimąsi laipsniškai atitraukti Rusijos pajėgas iš Sirijos (tiesa, kaip praneša Rusijos naujienų agentūra TASS, čia turėtų ir toliau veikti Rusijos oro bazė Latakijos provincijoje ir laivyno bazė Tartuso mieste). Ar tai padėtų apmaldyti šią krizę ir atnešti į regioną išsiilgto stabilumo? Galbūt, bet ne iš karto. Racionaliai mąstanti pasaulio dalis yra pratusi per daug rimtai nežiūrėti net į aukščiausių Rusijos politikų pareiškimus, be to, net esant galimybei grįžti namo, daug pabėgėlių mieliau rinktųsi kur kas saugesnę Europą. Antra vertus, negalima pamiršti, kad didelė dalis „pabėgėlių iš Sirijos“ yra ekonominiai migrantai iš kitų valstybių, nusitaikę į sotesnį gyvenimą ES, ir stabili Sirija jiems ne per labiausiai rūpi.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 30 d.

BFL

Arūnas BRAZAUSKAS

Migrantų minios plūsta per kažkurios Europos valstybės sieną. Paskui ekrane pasirodo Kovo 11-osios akto signataras Egidijus Klumbys. „Kad to nebūtų, kas dabar dedasi Vakarų Europoje, kad pabėgėliai – tie, kuriuos mes priimsime, žinotų savo vietą“, – sako signataras ir pasirašo lape. Ir kas galėtų paneigti, kad jis teisus?

E.Klumbys pasirašė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) išduotą pirmąjį la­pą – taip pradėti rinkti 50 tūkst. parašų, siekiant pasinaudoti piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teise. Ketinama įpareigoti Seimą, kad šis svarstytų įstatymą, kuriuo panaikinamas 2015-11-26 pagal projektą Nr. XIIIP-391(2) priimtas įstatymas, keičiantis įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206“ (pataisos įsigaliojo 2015 m. gruodžio 1-ąją).

E.Klumbys rodo žiūrovams savo parašo da­tą – vasario 22-oji. VRK šią piliečių iniciatyvą įregistravo vasario 4-ąją. Daugiau nei po dviejų savaičių suraičius (bent jau prieš kamerą) pirmąjį sąrašą, iki balandžio 9-osios 17 val. reikia surinkti kitus 49 999 parašus ir įteikti VRK.

Jei ši suskaičiuos 50 tūkst. tinkamų autografų, Seimas anksčiau ar vėliau privalės svarstyti piliečių teikiamą įstatymą. Per kelias minutes pirmajame lape pasirašo dar trys Kovo 11-osios akto signatarai: Aloyzas Sakalas, Rolan­das Paulauskas ir Bronislovas Genzelis (vaizdo medžiaga tinklalapyje sarmatas.lt).

Gerai organizuotas rūpestis

Parašų rinkimo startas – ne vienintelė akcija, kurios vaizdai platinami internete. Vasario 6 d. Vilniuje priešais Europos Komisijos biurą su­rengta akcija „30 metrų parašų prieš priverstinę imigraciją“.

Jos metu pristatyta, kaip teigia organizatoriai, ilgiausia vientisa Lietuvos istorijoje peticija su daugiau nei 24 tūkst. parašų. Taip piliečiai reikalavo sustabdyti numatomą migrantų perkėlimą į Lietuvą. Tuo pat metu panašios akcijos vyko dar keliolikoje ES valstybių.

Piliečių susirūpinimą dėl migrantų palaiko ir nušviečia tinklalapių spiečius – tarp jų Lietuvos liaudies partijos (liaudiespartija.lt), asociacijos „Nacionalinis interesas“ (interesas.lt), tinklalapiai „Alkas“ (alkas.lt), „Šauksmas“ (sauksmas.lt), „Sarmatai“ (sarmatas.lt), „Kūl­grinda“ (kulgrinda.lt).

Internetinėje erdvėje platinamas nuo gruodžio 1-osios galiojančių pataisų išaiškinimas, piešiantis baisoką padėtį, į kurią valstybę neva įstūmė žiopli ir neatsakingi Seimo nariai. Interpretacijos skamba kaip gydytojų konsiliumo mirtina diagnozė Seimo nuginkluotai valstybei.

Priekaištų pakeistam įstatymui santrauka (praleistas nereikšmingas detales galima susirasti minėtuose tinklalapiuose). Lapkričio 26 d. LR Seimas skubotai priėmė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas. Per 2015 me­tus į Europos Sąjungos valstybes pateko daugiau kaip milijonas migrantų. 2016 m. sausį – daugiau nei 50 tūkst. Lietuvai Briuselis pa­siūlė migrantų kvotą – 1105 žmones.

Tačiau pagal didėjantį migrantų skaičių galime tikėtis, kad „pasiūla“ Lietuvai didės. Pagal skubos tvarka atnaujintą įstatymą Nr. IX-2206 tarsi nebeliko migrantų atsakomybės už nelegalų valstybinės sienos pažeidimą. Beveik ne­belieka jokių priežasčių nelegalaus migranto ne­įsileisti į šalį, net jei jis neteisėtai atvyksta ir išvyksta iš Lietuvos. Lietuva praranda savo sie­nų kontrolę, šalis yra ruošiama imigrantų perkėlimui. Įstatymas naudingas tik tiems, kurie planuoja daryti verslą iš nelegalių imigrantų bei įvairiomis formomis įsisavinti pinigus dėl jų integracijos Lietuvoje.

Iš kryptingai veikiančių tinklalapių paimta vertinimų mišrainė neįgauna daugiau prasmės, kai kalbiesi su parašų rinkimo aktyvistais. Ra­šyklę maigantis pilietis apliejamas „teisybe“: ne­va pataisos priimtos slapta, ir nežinia, kas jas pateikė. Atrodo, kad akcijos pėstininkais pasirenkami aistringi ir energingi piliečiai, turintys labai menką supratimą apie tai, kaip veikia ši valstybė. ES sąranga ir teisė jų galvose apgaubta dar didesne migla.

O ir internete sklandančių aiškinimų autoriai nevengia manipuliacijų. „Skubotai“ priimtas įstatymas virsta „priimtu skubos tvarka“. Teiginys „tarsi nebeliko migrantų atsakomybės už nelegalų valstybinės sienos pažeidimą“ turėtų kelti įtarimą dėl dalelytės „tarsi“, nes teisėje jokių „tarsi“ būti negali.

Įstatymai nėra paslaptis

Visi migrantų padėtį reguliuojantys teisės aktai skelbiami Migracijos departamento svetainėje migracija.lt. Atsakomybę už Lietuvos sienos pažeidimą numato Baudžiamasis ko­deksas, kurio atitinkamų straipsnių niekas ne­keitė. Galiojanti įstatymo Nr. IX-2206 redakcija, dėl kurios laužomos ietys, šiuo atveju „ne prie ko“.

Pasirašyti dėl šios redakcijos pakeitimo agituojamiems piliečiams gali kilti klaidingas įspūdis, kad jie pasisako prieš 1105 pabėgėlių perkėlimą į Lietuvą. Tačiau ir vėl įstatymas Nr. IX-2206 „ne prie ko“, nes kvota nustatyta Vy­riausybės 2015 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 628.

Pataisų priėmimo istorija rodo, kad teiginiai apie skubotumą ir „skubos tvarką“ laužti iš piršto. Pataisas pateikė Vidaus reikalų ministerija (VRM) 2015 m. birželio 12 d., Seimas jas priėmė po gerų penkių mėnesių lapkričio 26 d. Už šį įstatymą balsavo 66 iš 96 posėdyje dalyvavusių Seimo narių, 8 balsavo prieš ir 22 susilaikė. Kitą dieną įstatymą pasirašė Prezidentė.

Per penkis mėnesius pataisos buvo svarstomos keliuose Seimo komitetuose, tarp jų – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei Užsienio reikalų komitete.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsie­nie­čių registracijos centro viršininkas Remi­gi­jus Volikas „Veidui“ sakė, kad svarstymo metu jo ži­nyba ne kartą teikė medžiagą Seimui.

Per svarstymus buvo galima sukelti nemenką triukšmą viešojoje erdvėje, tačiau pastebimas triukšmelis kilo po gruodžio 1-osios, kai įstatymas įsigaliojo. Gelbėti valstybę nuo tokio „siaubingo“ įstatymo ėmėsi Seimo nariai Au­drius Na­kas ir Valerijus Simulikas (abu priklau­so Miš­riai Seimo narių grupei). Pernai gruo­­džio 16 d. jie įregistravo įstatymo projektą Nr. XIIP-3915, kuriuo naikinamos „pražūtingos“  pataisos.

Užsienio reikalų komiteto narys V.Simuli­kas galėjo nelaukti pusės metų, kad praneštų vi­­suomenei apie tai, jog šis teisės aktas yra tarsi sprogmuo, padėtas prie valstybės pamatų. Gal maždaug 60 tūkst. spaudos ženklų įstatymo skai­­tymas ir analizė užima daug laiko? Argi rei­­­­kia pusės metų išvadai, kuri šviečia pranešime „Apie Seimo priimtą galimų teroristų globos įstatymą“?

Tai pernai gruodžio 1-ąją Seime vykusios spau­dos konferencijos tema: tada Kovo 11-osios akto signataras Zigmas Vaišvila ir Sei­mo narys A.Nakas pristatė vadinamosios Bir­že­lio 3-osios grupės pareiškimą.

Į įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisas dabar paleistos dvi torpedos:

1) dviejų Seimo narių projektas, kuris, tikėtina, gali būti svarstomas Seimo pavasario sesijoje; 2) besitęsianti piliečių įstatymų leidybos iniciaty­va, kuriai pavykus įstatymo Nr. IX-2206 pa­taisos vėl bus svarstomas Seime.

Ką nutyli pataisų oponentai?

Įstatymo oponentai kažkodėl visiškai nutyli, kad VRM pateiktu įstatymu į Lietuvos teisę ru­tiniškai perkeliamos ES teisės normos, kurias Lietuva vėlavo įteisinti, nors yra įsipareigojusi. Dėl vėlavimo būtent šiuo klausimu Lietuva bu­vo perspėta, jai grėsė ES sankcijos.

VRM aiškinamajame rašte, kuris pridėtas prie pernai birželį Seimui pateiktų įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisų, be viso kito, teigiama, kad atitinkamų ES direktyvų nuostatos į nacionalinę teisę galutinai turėjo būti perkeltos iki 2015 m. liepos 21 d. Ten pat rašoma, kad Lietuvos specialiųjų tyrimų tar­nyba dar 2014 m. lapkritį pateikė išvadą, ku­rioje atkreipiamas dėmesys į galimą korupcijos riziką ir siūloma keisti įstatymo formuluotes, nustatančias sprendimo neleisti užsieniečiui iš­vykti iš Lietuvos Respublikos formą, turinį, pri­ėmimo tvarką, asmens supažindinimo su šiuo sprendimu ir apskundimo tvarką (kitaip ta­riant, įstatymas turi būti toks, kad užsienietis negalėtų išvykti iš Lietuvos už kyšį).

Išties įstatymą buvo galima svarstyti skubos tvarka, kad būtų spėta priimti arba atmesti iki liepos 21-osios, tačiau Seimas užbaigė darbą tik lapkričio pabaigoje.

Galima nuspėti, kuo pasibaigs abu bandymai „paskandinti“ įstatymo Nr. IX-2206  pataisas. Kadangi Lietuvai grėsė nemalonumai už vilkinimą prisiderinti prie ES direktyvų, viso tų normų paketo panaikinimas reikš, kad Lietuva atsisako ženklaus ES teisės gabalo. Galutinės pasekmės – sankcijos.

Kitaip tariant, iniciatyvinė grupė stumia šalį į esminį konfliktą su ES. Prognozė aiški: kad ir kokia valdžia būtų po Seimo rinkimų, ji veikiau­­siai palaidos tiek A.Nako ir V.Simuliko projektą, tiek piliečių iniciatyvą.

Abi šios pastangos iš esmės siekia, kad Sei­mas, jo komitetai, informacijos ir analizės pa­da­liniai pakartotų kelią, nueitą nuo 2015 m. bir­želio vidurio iki tų metų lapkričio pabaigos. Kadangi užsieniečių teisinę padėtį ir migraciją Lietuvoje reguliuojantys įstatymai sudaro sistemą, ar nebūtų racionaliau, užuot visas pataisas išmetus į šiukšlių dėžę, siūlyti naujas pataisas, kurios taiso „vis dar pasitaikančius trūkumus“?

R.Volikas „Veidui“ sakė, kad nuo 2016-ųjų gruo­džio 1-osios įsigaliojusi tvarka užkerta kelią užsieniečiui begalę kartų iš eilės teikti vis tą patį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Anksčiau asmuo, kurio prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas ir atmestas, turėjo teisę vėl teikti visiškai tą patį prašymą nauja data, ir Migracijos departamentas tai nagrinėdavo iš naujo.

„Žmonės nori, kad Seimo nariai svarstytų ir grąžintų bent jau seną redakciją“, – sako R.Pau­­­­­lauskas vaizdo medžiagoje, nuo kurios aprašymo pradėtas šis tekstas. Žmonių vardu jis kviečia grąžinti tvarką su visomis jos detalėmis – įskaitant ir aprašytą legalų popieriaus ir Lietuvos pareigūnų laiko eikvojimą.

Niekų tauzijimas

Juristai, valstybės pareigūnai, „Veido“ pa­pra­šyti pakomentuoti įstatymo Nr. IX-2206  pa­taisų interpretacijas, kuriomis gąsdinami pi­liečiai, gūžčiojo pečiais. „Visa tai blėniai“, – pa­sakė vienas iš pašnekovų, pavartodamas retesnį lietuvišką žodį niekams apibūdinti.

Užsieniečius, kuriuos Lietuva įsipareigojo priimti – suteikti papildomą apsaugą dvejiem me­­tams (tokį laiką jie turės leidimą gyventi Lie­­tuvoje), Migracijos departamento pareigūnai atrenka pabėgėlių telkimo vietose Italijoje ir Graikijoje.

Kai jie atvyksta į Lietuvą, jų prašymai su­teikti prieglobstį nagrinėjami per 24 val. Žmogaus, kuris pasiprašė prieglobsčio, neperėjęs Mig­­racijos departamento filtrų (pavyzdžiui, at­skrido lėktuvu ir nėra Lietuvos valdžiai „pažįstamas“), popieriai tvarkomi įprasta tvarka. Vi­sais atvejais prašymai gali būti atmesti – prieglobstis nesuteiktas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sausio pa­bai­goje per LRT radiją aiškino: „Apie nelegalią migraciją net nėra ko kalbėti. Nėra dokumentų – nėra prieglobsčio, nėra registracijos ar­ba jai priešinamasi – nėra jokių teisių ir ga­rantijų.“

Viešojoje erdvėje linksniuojamas skaičius – 1105. Tiek žmonių Lietuva įsipareigojo priimti per dvejus metus. Tačiau vienintelis oficialus dokumentas, kuriame nurodytas skaičius, yra Vyriausybės nutarimas (jį galima rasti ir Mig­ra­cijos departamento svetainėje). Tenai parašyta: „Pritarti iki 250 užsieniečių, kuriems reikia tarp­tautinės apsaugos, perkėlimui į Lietuvos teritoriją iš Europos Sąjungos valstybių narių arba trečiųjų šalių iki 2018 m. birželio 30 dienos.“ Skaičius 1105 kol kas nefigūruoja oficialiuose dokumentuose valstybine kalba, nors šis įsipareigojimas protokoliškai fiksuotas ES dokumentuose. Kol kas į Lietuvą perkelta tik viena irakiečių šeima.

Produktai „artimajam užsieniui“

Piliečių iniciatyvos organizatoriai gyvena kaž­­kokioje gretutinėje tikrovėje – taip gali at­ro­dyti žinantiems realią tvarką, pagal kurią pa­bė­gėliai patenka į Lietuvą.

Šiek tiek stebina minėto tinklalapių spiečiaus, kuris dūzgia dėl migrantams neva atvertų Lie­tuvos durų, turinys ir dizainas. Kovo pradžioje kul­grinda.lt pagrindiniame puslapyje bu­vo galima atpažinti vieno iš piliečių iniciatyvos pa­rašų rinkimo organizatorių Mariaus Jo­nai­čio fo­to­grafiją. O patriotinių nuorodų pluoš­te („1941 m. birželio sukilimas Lietu­vo­je“, „Lietuva trinama uoliau nei sovietmečiu“, „Iš Lietuvos istorijos dokumentų“) styrojo nuo­roda į Kremliaus in­te­lek­tinės propagandos žy­mūno – istoriko An­dre­jaus Fursovo tekstą „Glo­balinė krizė“.

Tinklalapyje sauksmas.lt apskritai gausu me­džiagų rusų kalba. Tačiau įdomesnės lietuviškos. Pavyzdžiui, antraštė „ES per afrikietiškus šokius pratina lietuvaites prie negrų“ arba vasario 24 d. įkelto filmuko „Baltosios rasės ge­no­cidas“ aprašas: „Filme koncentruotai at­skleis­tas Europos užtvindymo „pabėgėliais“ tiks­las: sionistų vykdomas baltosios rasės genoci­das. Filmo gale pagyvenusi žydė atvirai aiškina, koks mums, Europos tautoms, yra jų skirtas likimas – išnykti.“

2016-ųjų Seimo rinkimams besirengiantys po­­litikai surado energijos bangą, ant kurios ti­ki­si patekti į parlamentą, – migrantų baimę. Pa­sitelkę naudingus idiotus, jie rengia be­prasmiškas akcijas, galinčias pelnyti taškų ir balsų.

Yra ir kitų jėgų. Pasak „Deutsche Welle“, di­­džiausi Kremliaus viešųjų ryšių biudžetai skirti Vokietijai. Prieš emigrantus nukreiptas vo­­kiečių sąjūdis PEGIDA yra ir prorusiškas. Lie­­tuvos viešosios erdvės stebėjimas verčia ma­ny­ti, kad iš tų propagandos biudžetų kai kas nu­byra ir „artimajam užsieniui“, kaip jo sienas braižo Rusijos valdžia.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisų teikimo Seimui motyvai

2015-06-12 VRM aiškinamajame rašte nurodyta, kad pataisomis siekiama:

– perkelti ir suderinti Įstatymo nuostatas su 2013 m. birželį užbaigtos Bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) naujais teisės aktais: Priėmimo sąlygų direktyva; Procedūrų direktyva; Dublino reglamentu; Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo (PMIF) reglamentu;

– panaikinti Įstatyme atsikartojančias reglamentų nuostatas, patikslinti apibrėžimus atsižvelgiant į reglamentų taikymo sritį;

– atsižvelgus į ES Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktus ES teisės aktų nuostatų išaiškinimus, pataisyti Įstatymo nuostatas;

– patobulinti prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo mechanizmą, nustatyti griežtesnių priemonių taikymą piktnaudžiavimo prieglobsčio procedūra atvejais;

– praplėsti Įstatymo nuostatų, susijusių su užsieniečiais, kurie negali išvykti dėl humanitarinių priežasčių, reglamentavimą, suteikti prieigą prie darbo rinkos asmenims, kurie gavo leidimą laikinai gyventi;

– pakeisti ir aiškiau reglamentuoti nuostatas dėl nelydimų nepilnamečių ne prieglobsčio prašytojų teisinės padėties nustatymo, kurios yra susijusios su prieglobsčio sistemos pakeitimais;

– reglamentuoti užsieniečių perkėlimo mechanizmą iš kitų ES valstybių narių ar trečiųjų šalių teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją;

– patikslinti kai kurias galiojančias Europos Sąjungos teisę įgyvendinančias Įstatymo nuostatas;

– patikslinti Įstatymo nuostatą, atsižvelgiant į Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktas pastabas;

– reglamentuoti užsieniečiams, gavusiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teikiamos paramos integracijai dydžius ir konkrečius atvejus (rūšis).

Šaltinis: http://www3.lrs.lt

Prieš užplūstant „lūšnynų barbarams“

Tai kas gi atsitiks? Vakarų finansinė aristokratija tapo panaši į tarybinę partinę nomenklatūrą? Toji juk irgi ketino imtis vadovauti permainoms, kad išsaugotų valdžią bei privilegijas, pradėjo pertvarką ir prarado nekontroliuojamai išsiplėtusios krizės valdymą. Tikra socialinė Černobylio versija. Vakarų finansinis elitas irgi užkūrė nebekontroliuojamą istorijos reaktorių. Jau buvusio „auksinio milijardo“ šalys skyla iš vidaus, vyksta vidurinės klasės nuskurdimas, įsiplieskia socialiniai konfliktai – ir čia pat ant viso to užgriūva neobarbarų demografinis krūvis, keliantis grėsmę Vakarų egzistavimui.

Išlošę dabar ir artimiausioje ateityje iš vidurinės klasės susilpnėjimo ir panaikinimo, finansiniai oligarchai ilgalaikėje perspektyvoje pakišo dinamitą patys po savimi. Beje, panaši situacija klostosi Rusijoje, kur migracijos skatinimas objektyviai apsunkina gyvenimą vidurinei klasei ir padeda po visuomene socialinę bombą. Už viską reikia mokėti.

(…)

Išprovokavusi krizę, finansinė valdančioji grupė tartum atvėrė pragaro vartus, išorėn plūstelėjo patys įvairiausi demonai. Tarkime, senojo industrinio vystymosi modelio krizė. Pasaulis atsidūrė ant skausmingo perėjimo prie sekančios epochos technologijų slenksčio ir tos technologijos veda į ištisų dabartinės pramonės šakų uždarymą dėl jų nereikalingumo, o tai reiškia, kad praras darbą ir pastogę milijonai išsivysčiusių šalių gyventojų. Daugybė mąstytojų kalba apie pavojingą „technologinio singuliariškumo“ tašką, paminėdami nanotechnologijų, biotechnologijų, genų inžinerijos vystymą. Šiandien JAV ir Europoje nebereikalingais tapo ne tik darbininkai, bet klerkai – vidurinės grandies vadybininkai, eiliniai finansininkai. Globalizacija, be to, skaldo turtingas šalis į savotišką mozaiką: jose dabar esama salų, kuriose įsikūrė klestintys „globalistai“, salų, kuriose miršta industrializmo likučiai ir zonų, pasižyminčių klaikiu skurdu – savotiškas trečiasis pasaulis pirmojo pasaulio vidury.

(…)

Taip, kvailiais paverstus gyventojus lengviau valdyti, tačiau pagal atgalinio ryšio dėsnį viskas bumerangu grįžta ir pačiam elitui bei jo vaikams. Pasižiūrėkite į daugumą šiuolaikinių politinių lyderių pasaulyje ir palyginkite juos netgi ne su XX amžiaus pradžia bet bent jau su viduriu. Šiuolaikiniai „vadai“ – tai tik kažkokie pilki pigmėjai… Acefalai – „begalviai“ – su krize nesusidoros.

Rusiškas pasaulinės sumaišties scenarijus

(…)

Žinau ir dar vieną grupę, tiktai ne socialinę, bet etninę, kuri yra idealiai prisitaikiusi išgyventi žiaurios krizės sąlygomis. Tai mes – rusai. Nors, bijau, per antrą XX amžiaus pusę dauguma šitą savo savybę prarado.

A.Fursovas „Globalinė krizė“ (3)

Šaltinis: kulgrinda.lt

BFL / K.Vanago nuotr.

Ar įsivaizduojate, kaip išgyventi už 230 eurų per mėnesį turint tris mažus vaikus? Nemokant kalbos, neturint galimybių įsidarbinti, neturint giminių, draugų ir nuosavo stogo virš galvos? Lietuvos Raudonasis Kryžius, dirbdamas su 350 pabėgėlių, šias sudėtingas situacijas padeda įveikti kasdien. Tačiau šiandien 50 šeimų susiduria su neįveikiamais sunkumais, todėl Lietuvos Raudonasis Kryžius skelbia lėšų rinkimo kampaniją ties skurdo riba balansuojantiems pabėgėliams.

Šią Lietuvos Raudonojo Kryžiaus iniciatyvą palaiko kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, asmeniškai išgyvenęs tą jausmą, kaip sunku palikti tėvynę. „Turbūt tik patyręs pabėgėlio dalią gali suprasti, kaip sunku palikti savus namus ir artimuosius. Kada esi alkanas, neturi pastogės, ieškai gero žodžio ir taip trokšti, kad kažkas suteiktų viltį iškęsti sunkumus ir eiti į priekį“, – savo kelią prisimena Prezidentas.

Pabėgėlių situacija Lietuvoje

Masuda, vis dar neatsigavusi nuo to, ką teko patirti karo nusiaubtame Afganistane ir siaubingoje kelionėje iki Europos, negali dirbti, nes neturi kam palikti savo trijų mažamečių vaikų.

Lietuvos Raudonasis Kryžius, teikdamas įvairiapusę pagalbą pabėgėliams, kritines pabėgėlių situacijas mato kasdien. Pavyzdžiui, pabėgėlė Masuda, vis dar neatsigavusi nuo to, ką teko patirti karo nusiaubtame Afganistane ir siaubingoje kelionėje iki Europos, negali dirbti, nes neturi kam palikti savo trijų mažamečių vaikų. Neseniai ji sužinojo, kad pakeitus pabėgėlių integracijos tvarką, po kelių mėnesių jos pašalpa bus sumažinta beveik dvigubai – iki 230 eurų šeimai mėnesiui. Tai yra dvigubai mažiau negu skurdo rizikos riba Lietuvoje. Iš šios sumos ji turės sumokėti už būstą, komunalines paslaugas ir išmaitinti keturių asmenų šeimą.

Tai tik viena istorija iš daugelio. Nauja integracijos tvarka, pagal kurią pabėgėliai gauna dvigubai mažesnes išmokas, palietė daug šeimų. Radę saugumą Lietuvoje, karo ir politiniai pabėgėliai iš Ukrainos, Afganistano, Sirijos, Rusijos ar Baltarusijos jaučiasi dėkingi už suteiktą antrą progą kurti gyvenimus iš naujo, tačiau šiems žmonėms labai reikalinga mūsų pagalba.

Suprasdamas vargą ir sunkumus tų, kuriems labiausiai reikalinga pagalba, prašau visų žmonių prisidėti padedant įveikti sunkumus.

„Suprasdamas vargą ir sunkumus tų, kuriems labiausiai reikalinga pagalba, prašau visų žmonių prisidėti padedant įveikti sunkumus. Be mūsų paramos ir atvertos širdies pabėgėliams bus dar sunkiau įsitvirtinti“, – kalbėjo Prezidentas V.Adamkus, pabrėždamas žmogiškumo jausmą.

Neįveikiami iššūkiai

Tam, kad Masuda ir kiti pabėgėliai netaptų našta visuomenei, jiems reikia išmokti kalbą, rasti darbą ir būstą, išleisti vaikus į mokyklą. Išėjus iš Ruklos pabėgėlių priėmimo centro, dažna šeima patenka į uždarą ratą – per keletą mėnesių išmokti lietuvių kalbą neįmanoma, o be kalbos sunku rasti bet kokį darbą. Be to, mažame miestelyje darbo pasiūla menka, o išgyventi didesniame mieste tampa iššūkiu dėl didelių būsto nuomos kainų.

„Tyrimai rodo, kad skirtingai nuo migrantų, kurie atvyksta į naują šalį dėl darbo ar šeimos, dauguma pabėgėlių vidutiniškai tik po 5-6 metų gali pilnai integruotis į darbo rinką. Tą sąlygoja ir psichologinės traumos, atsiradusios dėl to, kad žmonės buvo priversti palikti savo namus, ir tai, kad pabėgėlių kvalifikacijos ir darbo patirtys būna įgytos visiškai skirtingomis darbo rinkos sąlygomis. Tikslinė, koordinuota integracijos politika padeda įveikti šiuos sunkumus ir įgalina pabėgėlius įsilieti į darbo rinką“, – pasakoja Lietuvos Raudonojo Kryžiaus l.e.p. generalinė sekretorė Gintarė Guzevičiūtė.

Skirtingai nuo migrantų, kurie atvyksta į naują šalį dėl darbo ar šeimos, dauguma pabėgėlių vidutiniškai tik po 5-6 metų gali pilnai integruotis į darbo rinką.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus praktinė darbo patirtis atskleidžia, jog pabėgėliams yra didžiulis iššūkis įsidarbinti, išmokti kalbą ar susirasti draugų. Tikslinė pagalba yra būtina siekiant, kad šie žmonės taptų savarankiškais visuomenės nariais.

„Vienas iš integracijos tikslų – užtikrinti, kad pabėgėliai taptų aktyvūs, save ir savo šeimas išlaikantys bendruomenės nariai. Mes turėtume padėti jiems tai pasiekti. Mūsų parama ir pagalba pabėgėliams turėtų būti vertinama kaip investicija į žmogiškąjį kapitalą, leisianti ilgalaikėje perspektyvoje šiems žmonėms savarankiškai rūpintis savimi ir savo vaikais.” –  teigia G.Guzevičiūtė.

Kam reikalinga Jūsų parama

Kaip už keliolika eurų per mėnesį išmaitinti šeimą, kur ieškoti būsto, kaip savo vaikui rasti darželį, ir kur kreiptis susirgus – tai problemos, su kuriomis visi esame susidūrę. Tačiau pabėgėliams jos kartais tampa neįveikiamos, tiek dėl naujos kultūros, svetimos aplinkos, tiek dėl kalbos barjero.

Padėkime jau priimtoms pabėgėlių šeimoms kabintis į gyvenimą. Kampanijos metu siekiama surinkti 15 000 eurų, kurie bus skirti pabėgėlių būtiniausioms reikmėms: maistui, vaistams, kūdikių higienos priemonėms ir vaikų mokyklinėms prekėms.

Paaukoti galite čia

"Scanpix" nuotr.

Po Naujųjų metų nakties Kelne ir kituose Vokietijos miestuose bei Austrijoje ir Suomijoje, kai neeropietiškos išvaizdos vyrai seksualiai priekabiavo ir apiplėšinėjo moteris, keičiasi požiūris į pabėgėlius visoje Europoje, rašo “The News York Times”.

Sukarintos suomių grupės patruliuoja ir esą saugo moteris mažuosiuose miestuose, kuriuose įsikūrė pabėgėliai. Vokietijoje nerimsta kraštutinių dešiniųjų protestai. Italijos regionuose priimami įstatymai, užkertantys kelią naujų mečečių statybai pabėgėlių gyvenamose vietovėse. Danija ruošiasi konfiskuoti iš pabėgėlių vertingą turtą, kad bent iš dalies kompensuotų išlaidas jų išlaikymui.

Tai dramblys kambaryje – niekas nėra pasiruošęs pripažinti, kad didžioji baimė yra islamo baimė.

Nors tiksliai pasakyti, kas ir kaip vyko Kelne, dar anksti, tačiau pranešimai apie moterų užpuolimus palietė ypač jautrų nervą. Tad Europai tampa dar sunkiau susidoroti su pabėgėlių, kurių dauguma yra musulmonai ir jauni nevedę vyrai, integracijos iššūkiu.

Kraštutiniai dešinieji, kurie jau seniai skleidžia stereotipus, kad tamsesnio gymio užsieniečiai yra grėsmė Europos saugumui ir identitetui, “pagavo bangą” su pranešimais apie Naujųjų metų įvykius. Jie jau iki šiol kaupė šalininkus dėl ES nesugebėjimo užtikrinti vidinių sienų saugumo ir suvaldyti migrantų judėjimo bloko viduje.

“Tai dramblys kambaryje – niekas nėra pasiruošęs pripažinti, kad didžioji baimė yra islamo baimė”, – teigia Oksfordo Pabėgėlių studijų centro vadovas Alexanderas Bettsas ir priduria, kad dauguma politikų nesugebėjo nuraminti arba bent jau išaiškinti suprantamai žmonėms, todėl atsirado vakuumas, kurį suskubo užpildyti prieš migraciją nusiteikę marginalai.

Atrodo, kad atėjo laikas platesniems debatams apie Vokietijos ateitį ir Angelos Merkel mantros “Mes galima tai padaryti” nebeužtenka.

A.Bettsas įspėja, kad jei politikai nesugebės greitai išaiškinti ginčo dėl migrantų niuansų, ypač kalbant apie terorizmo ir religinių skirtumų baimes, tuomet neteks visuomenės palaikymo.

Per pirmąsias šių metų dienas visuomenės nuotaikos jau ženkliai pakito. Antradienį Vokietija sugriežtino migrantų, atvykstančių iš Austrijos, kontrolę. Daug Europos šalių pastatė tvoras ir patikros postus pasienyje – tai grasina sunaikinti Europos be sienų idėją.

“Atrodo, kad atėjo laikas platesniems debatams apie Vokietijos ateitį ir Angelos Merkel mantros “Mes galima tai padaryti” nebeužtenka”. – rašė “Der Spiegel”, kuris policijos nesugebėjimą užkirsti kelią išpuoliams Kelne pavadino “simboliniu valstybės bejėgiškumu prieš chaosą ir nusikalstamumą.”

Visuomenė susiskaldžiusi – mūsų redakcijoje, prie pietų stalo, draugų rateliuose.

Apklausos rodo, kad kraštutinių dešiniųjų partijos susilaukia visa daugiau palaikymo Prancūzijoje ir Vokietijoje. Austrijos radikalas Herbertas Kicklas paragino sustabdyti naujų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, kiti jo Laisvės partijos nariai ragina uždaryti Austrijos sienas.

“Visuomenė susiskaldžiusi – mūsų redakcijoje, prie pietų stalo, draugų rateliuose, – tvirtina kairiosios pakraipos Vienos savaitraščio “Falter” vadovas Florianas Klenkas. – Tai poliarizacija, bet beveik be smurto.”

Daugelis ekspertų mano, kad išpuoliai Kelne – ypač žalingi, nes imigracijos priešininkai ir dešinieji ekstremistai juos naudoja, kad parodytų neva visi migrantai yra nusikaltėliai ir chuliganai, nors dauguma pabėgėlių tiesiog bėga nuo karo Sirijoje ir yra taikūs bei įstatymų besilaikantys žmonės.

“Vienintelis kelias išspręsti šią problemą eina per Europos Sąjungą, – mano mano ekspertas Sergio Fabbrini iš Romos Luisso Guido Carli universiteto. – Bet taip pat aišku, kad Europos Sąjunga neturi nei institucinių priemonių, nei politinio noro tai daryti.”

Vis tekstą skaitykite čia

Scanpix

Trečiasis makabriškas nuotykių filmas apie mirtinus žaidimus vardan išlikimo žaidžiančius vaikus prasideda 12-osios apygardos sunaikinimu, o pagrindinė filmo herojė Ketnė Everdin netenka savo namų ir prieglobstį randa karingai nusiteikusioje 13-ojoje apygardoje. 2015-ųjų gruodžio 16-osios rytą Skonės provincijoje Švedijos pietuose padegama dar viena prieglauda, kurioje turėjo įsikurti pabėgėliai.

Rima JANUŽYTĖ

Pernai išpuolių prieš Švedijoje įsikūrusias ar dar tik kuriamas migrantų prieglaudas buvo 52, o nuo 2011 m. – 97.

Bado žaidynes kaip pramogą susigalvoję ir žemiausio luomo vaikus juose svetimomis rankomis žudantys turčiai iš šiurpaus fantastinio pasaulio, kurį režisuoja austras Francis Lawrence’as, padegėjams skanduoja „šimtas“.

Švedijos žiniasklaida su siaubu narsto gruodį Jungtinių Tautų paskelbtas prognozes, kad 2030-aisiais Švedija bus tapusi trečiojo pasaulio šalimi: pagal JT gerovės indeksą (angl. Human De­velopement Index, HDI) Švedija iš 15-tos nukrisianti į 45 vietą pasaulyje, o pagal gyvenimo lygį ją lenks net Libija. JT neaiškina, kodėl.

Švedai neabejoja, kad taip nutiks dėl atvirų durų politikos, kai per mėnesį Švediją pasiekia vidutiniškai po 9 tūkst. pabėgėlių. Šioje šalyje didesnio visuomenės susidomėjimo, panašaus į Lietuvoje kilusį dėl pirmosios irakiečių šeimos, sulaukia tik laimingasis, tapęs 50-tūkstantuoju, 100-tūkstantuoju, dabar jau ir 200-tūkstantuoju, o kitais metais, prognozuojama, 360-tūkstantuoju.

Štai taip, balansuodami ties nerealumo riba, prasideda 2016-ieji. Darosi keblu susigaudyti, kur baigiasi pramanai, o kur prasideda tikrovė. „Google“ pasiteiravus, kas pasaulio laukia 2016-aisiais, pirmiausia siūloma pasiskaityti Vangos pranašystes. Jei neįtikina jos perspėjimas, kad 2016-aisiais Europoje neliks nė gyvos dvasios, „YouTube“ galima pasižiūrėti, ką Europai yra numatę DAESH kovotojai. Jei kūnu dar ir dabar nebėgioja skruzdėlytės – sveikiname, jūs patekote į kitą žaidimo lygį ir galite ramiai laukti 2017-ųjų.

Sveiko proto, ramybės ir analitinio mąstymo 2016-aisiais prireiks labiausiai, nes pasaulis primins japonų rašytojo Haruki Murakami 1Q84-uosius, kuriuos jis vadina „pačia suvokimo šiaure, nes dar šiauriau tėra tik visiškas chaosas“.

Europa aižėja

Europoje chaoso bus daug, pradedant ore tvyrančia naujų teroristinių atakų baime ir šimtais tūkstančių naujakurių, neišvengiamai sujauksiančių senstelėjusios Europos gyvenimo ritmą, baigiant jos pačios aižėjimu ir trupėjimu.

„Europa niekada nebebus vieninga. Ir jei apskritai išgyvens, ji bus visiškai kitokia. Centrine ašimi taps nacionalinės vyriausybės, o laisvoji prekybos zona neišvengs augančio protekcionizmo“, – artimiausią dešimtmetį prognozuoja „Stratfor“ analitikai, o šių permainų pradžią stebėsime jau 2016-aisiais.

Laisvosios prekybos zona šiemet nepaprastai išsiplečia: prie jos nuo sausio prisijungia Ukraina. Tačiau analitikai perspėja, kad tai pakeis pačią laisvosios prekybos zonos esmę, nes čia, kaip ir kitose srityse, gali atsirasti keli greičiai. Vakarų Europos šalyse jau dabar svarstoma, kaip jų ekonomiką gali paveikti pigios ukrainietiškos prekės. Ir žada jų visaip privengti.

Drauge tikimasi, kad Ukrainoje ims kurtis paslaugų centrai – tokie kaip mūsų „Barclays“ technologijų centras ar daugybė kitų Vilniuje veikiančių skambučių centrų, kuriuose dirbantys lietuviai operatoriai aptarnauja klientus iš kitų ES šalių. Gali būti, kad Lietuva šioje srityje pralaimės Ukrainai: ten yra daug puikių, užsienio kalbas mokančių specialistų, galinčių dirbti už dar mažesnę algą, nei jų kolegoms mokamos Lietuvoje.

Ukrainoje į Europą žvelgiama su didele viltimi, nes nuo sausio jai užsiveria plačioji Rusijos rinka, o premjeras Arsenijus Jaceniukas skaičiuoja, kad tai Ukrainai per metus pridarys maždaug 600 mln. JAV dolerių nuostolių. Jis tikisi, kad atsigriebti padės Europa, nors nujaučia, kad po šios rinkos platybes važinėsis siauruku, o ne greituoju traukiniu.

Ukraina Europos trūkinėjimui per siūles bus svarbi ir dėl ES valstybių tarpusavio nesutarimo, kaip toliau elgtis su Rusija. Nors ką tik sutarta pratęsti sankcijas, į jų taikymą kai kurios šalys ir toliau žvelgs lanksčiai.

Nesant bendro sutarimo šiuo ir daugeliu kitų klausimų, atsiras bent keturios Europos: Rytų, Vakarų, Skandinavijos ir Didžiosios Britanijos.

Visas šias Europas pagal naują kurpalių dar bandys persiūti ir lyg ant mielių augantys nacionalistų judėjimai. Prie jų dera priskirti ne tik aiškiai save kaip nacionalistus apibrėžiantį Prancūzijos nacionalinį frontą su Marine le Pen, save jau matančia prezidente, bet ir Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono idėjas dėl pasitraukimo iš ES.

Sumaištį ir susipriešinimą jos kelia ne tik ES, bet ir pačioje Didžiojoje Britanijoje. Šiuo klausimu toriai ginčijasi su leiboristais, džentelmenai iš Sičio – su priemiesčių gyventojais, Lordų rūmai – su Bendruomenių rūmais.

Parlamente mėginamos net įvairios gudrybės. Antai Lordų rūmai siekia, kad garsiajame referendume galėtų balsuoti ir 16-mečiai bei 17-mečiai, nes šie yra labiau proeuropietiški ir aktyviai palaiko pasilikimą. Tokiam sumanymui iš paskutiniųjų priešinasi toriai ir jų dominuojami Bendruomenių rūmai, palaikantys euroskeptikų stovyklą.

Paradoksas, bet jie palaikė Škotijos sumanymą jos pačios referendume leisti balsuoti jaunuoliams, nes šie pasisakė už likimą Jungtinės Karalystės sudėtyje. O dabar jie labai pyksta, jei Didžiosios Britanijos noras atsiskirti nuo ES lyginamas su škotų noru trauktis iš Karalystės.

Jiems neatrodo, kad tai panašu į baskų ar katalonų svajonę pasitraukti iš Ispanijos sudėties, nes tai – „visai kas kita“. Esą Didžioji Britanija ir šiaip nėra grynakraujė europietė, juolab kad tik kas šeštas britas save laiko Europos piliečiu. O štai baskai, katalonai, škotai – jau kita padermė, jie yra savo valstybių kūno dalis.

Vis dėlto galima neabejoti, kad jeigu Didžioji Britanija referendume balsuotų už pasitraukimą iš ES, žemyne prasidėtų griūtis. O jeigu balsuotų už pasilikimą, laimėtų tą patį, ką po referendumo laimėjo škotai, – dar daugiau autonomijos ir pinigų.

Nauja „omnibuso“ kryptis

Neramumai Artimuosiuose Rytuose koreguoja ir JAV politiką. Ir ne tik užsienio, bet ir vidaus. Viena vertus, DAESH, pabėgėliai, karinių veiksmų planas yra svarbiausios artėjančių rinkimų temos, o tai, kaip jos gvildenamos skirtingų kandidatų, lems jų sėkmę arba nesėkmę prezidento rinkimuose. Analitikai, priklausomai nuo pažiūrų, pergalę prognozuoja vis kitam veikėjui, tačiau patikėti, kad Baltiesiems rūmams vadovaus žodyno subtilumu nepasižymintis respublikonas Donaldas Trumpas, būtų labai sunku.

Greičiausiai JAV turės naują prezidentą demokratą, tad Baracko Obamos įdirbis formuojant tai, ką kritikai vadina autsaiderės žaidimu, o šalininkai – racionalia politika, nenueis veltui.

Tiesa, artėjant rinkimams šiek tiek surespublikonėjo net ir B.Obama. Tai matyti iš naujojo gruodžio 18 d. priimto 2016 m. biudžeto išlaidų paketo, dar vadinamo „omnibusu“. Šiuo kompromisiniu 1,1 trln. dolerių paketu dėl federalinės vyriausybės finansavimo iki rugsėjo labiau nei paprastai atsižvelgiama į respublikonų prioritetus: griežtinami reikalavimai Amerikos vizų išdavimui, taip pat intensyvinamos kai kurios Amerikos kibernetinio saugumo pastangos.

Šis paketas didina ir gynybos išlaidas, nes tai, pasak respublikonų, yra kritiškai svarbu padidėjus neramumams Arti­muosiuose Rytuose ir terorizmo grėsmei.

Žinoma, demokratų ranka čia irgi stipriai juntama. Naujas teisės aktų paketas numato mokesčių lengvatas ir kreditus verslui bei milijonams amerikiečių, o šio projekto vertė – daugiau negu 620 mlrd. dolerių, tad jis, kaip perspėja kritikai, gerokai padidins šalies įsiskolinimą.

Kinija ir Post-Kinija

Na, o kol JAV skola didėja, Kinija skaičiuoja pelną. O prie to nemažai prisidės ir naujasis JAV „omnibusas“. Ir štai kodėl. Visų pirma nuo 2016 m. JAV panaikinamas ilgai galiojęs draudimas eksportuoti naftą. Pasaulio mastu tai reiškia, kad naftos kainos toliau kris, nes atsiras didesnė naftos pasiūla. O Kinija skuba tai išnaudoti ir jau derasi dėl naftos pirkimo sąlygų (neseniai prabilta ir apie dujų pirkimo sutartis). Tai reiškia, kad Rusija bus priversta mažinti bent jau Kinijai parduodamų energijos išteklių kainą, o Kinijai tai reiškia papildomus sutaupytus milijardus.

Bet tai dar ne viskas. JAV įstatymų leidėjai pritarė kai kurioms seniai strigusioms Tarptautinio valiutos fondo (TVF) reformoms, nuo 2016 m. suteiksiančioms didesnę įtaką kylančioms rinkos galiūnėms – tarp jų pirmiausia Kinijai.

Kinijos sėkmės istorija TVF prasidėjo dar anksčiau: TVF nuo spalio oficialiai leido Kinijos juaniui įstoti į svarbiausių pasaulio valiutų klubą – juanis papildė TVF specialių skolinimosi teisių krepšelį (angl. Special drawing right, SDR), kuriame yra JAV doleris, euras, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų ir Japonijos jena. Ir ne šiaip papildė krepšelį, o tapo trečia svarbiausia krepšelio dalimi, šiek tiek sumažindamas jame JAV dolerio ir gerokai – euro dalį.

Juanis dabar sudarys 10,92 proc. krepšelio dalies, 41,73 proc. liks JAV doleriui (buvo 41,9 proc.), 30,93 proc. – eurui (buvo 37,4 proc.), 8,33 proc. – Japonijos jenai (buvo 9,4 proc.), o 8,09 proc. – svarui (buvo 11,3 proc.). Kinijai tai ne tik garbės ir pripažinimo reikalas, bet ir atrištos rankos dirbtinai nebereguliuoti savo valiutos kurso.

„Kinija užbaigė vieną ciklą ir pradeda kitą. Ji nebebus sparčiai auganti mažų atlyginimų valstybė. Jos laukia gerokai lėtesnis, tačiau kokybiškesnis augimas“, – žada ekonomistai. Ir priduria, kad tokiais naujais varikliukais jau 2016 m. gali tapti visas būrys ekonomikų, apie kurias net nesame daug girdėję. Tokias valstybes analitikai vadina „Post-Kinija 16“. Dauguma jų yra Pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje, kai kurios – Afrikoje.

Visų kartu jų gyventojų skaičius siekia 1,15 mlrd., ir prognozuojama, kad ilgainiui jos taps svarbiausiomis tekstilės, avalynės, mobiliųjų telefonų gamintojomis pasaulyje, visiems laikams išstumdamos iš šių pozicijų Kiniją ir nustumdamos ją į didesnės pridėtinės vertės produkcijos lygmenį.

Kitaip sakant, 2016-aisiais Kinija taps gimnaziste, o pradinukų mokyklos dailės ir darbelių pamokoje išvysime bent 16 naujų mokinukių. Šios globalios rinkos naujokės nepasižymi nei stabilia politine sistema, nei aukštu pragyvenimo lygiu, tačiau analitikai joms žada šviesią ateitį, kuri prasideda būtent dabar.

Subtili kova su DAESH

Na, o kol vienuose pasaulio regionuose sužimba naujos žvaigždelės, kituose bejėgiškai kapojamos galvos devyngalviams.

Sirijoje, Irake, dabar ir Libijoje įsigalinti „Islamo valstybė“, arba ISIS, arba DAESH, 2016-aisiais bus bene didžiausias iššūkis visai mūsų planetai. Tačiau kovos su radikaliais islamistais scenarijuje 2016-ieji ypatingų naujovių nežada žvelgiant nei iš Europos, nei iš JAV perspektyvų. Gal išskyrus vieną – minkštąją priemonę, kurią galima pavadinti pastangomis nukenksminti teroristus finansiškai.

Gruodžio pabaigoje tam skirtas ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susitikimas, kuriame aiškintasi, ką gali ir ko negali Vakarai. Akivaizdu, kad užsukti pinigų čiaupą nebus paprasta, nes ISIS, priešingai nei „Al Qaeda“, veikia tik Sirijoje ir Irake, tad pinigai nemigruoja, nekerta kitų valstybių sienų ir gaunami iš vietoje esančių išteklių, daugiausia naftos.

Tiesa, galima pasistengti, kad tos naftos niekas nepirktų, tačiau tam reikėtų, jog prisipažintų pirkėjai. O šie mušasi į krūtinę ir reikalauja įrodymų. Tų įrodymų, kaip pati aiškina, turi Rusija, bet savo kortų ji neskuba atskleisti, juolab kad galutinai sužlugdytų ir taip labai įtemptus santykius su kai kuriomis Artimųjų Rytų valstybėmis, balansuojančius ties konflikto ir bendradarbiavimo riba.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius teigia, kad kai kuriais atvejais tų santykių eigą lemia net ne Rusija, o kita pusė. Pavyzdžiui, Turkija renkasi, ar konkuruoti su Rusija, ar bendradarbiauti.

2016 m. ji išlaikys pusiausvyrą ir išsaugos pakenčiamus santykius tiek su Rusija, tiek su NATO. Juolab kad Turkijos ryšys su NATO nėra taip lengvai sutraukomas, mat Ankara nepaprastai jautri nestabilumui Artimuosiuose Rytuose. „Turint tokius kaimynus kaip Sirija, kurioje siaučia pilietinis karas ir įsitvirtina „Islamo valstybė“, Turkijai patogiau priklausyti NATO, nei nepriklausyti“, – teigia E.Račius.

Na, o stabilumo Artimuosiuose Rytuose bent jau šiemet neturėtų atsirasti gerokai daugiau. Tiesa, sausį prasideda derybos tarp Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado vyriausybės ir opozicijos, be to, pirmą kartą JT Saugumo Taryboje sutarta dėl taikos plano. Pagal jį 2016 m. greičiausiai bus sudaryta pereinamoji vyriausybė, o iki 2017 m. vidurio įvyks rinkimai, kuriuose, visai tikėtina, bus leista dalyvauti ir B.al Assadui.

Kitaip sakant, 2016-ieji bus skirti mums iš atminties ištrinti, dėl ko prasidėjo Sirijos karas, ką siekė nuversti JAV ir jų sąjungininkės, o ką palaikė ir rėmė finansiškai, nors dabar vadina ginkluota radikalia opozicija.

Tačiau užsimiršimas ir mažesnės blogybės pasirinkimas anaiptol nereiškia, kad Sirijoje 2016 m. baigsis kruvinas konfliktas, iki šiol jau nusinešęs 250 tūkst. gyvybių, o daugiau nei 4 mln. žmonių pavertęs benamiais. „Niekas nesako, kad laukia tiesus ir lengvas kelias. Kelias sudėtingas. Jis ir toliau toks bus“, – nieko stulbinamai gero nežada JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry.

Pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir toliau plūs į Europą, kurį laiką ir į JAV – kol nebus priimtas dabar svarstomas moratoriumas dėl Sirijos pabėgėlių priėmimo. Europoje nuo jų bus tveriamasi tvoromis, barikadomis, jie patys bus persekiojami, jų prieglaudos – deginamos. Pabėgėlių, besigelbėjančių nuo karo ir teroristų skerdynių, vaikai bus vadinami sunkia ir vis sunkėjančia finansine našta, tuštinančia ES valstybių biudžetus ir gadinančia paskutines nervines ląsteles nacionalistams.

2016-aisiais girdėsime pažadų į Europą visai nebeįsileisti kitataučių, į pageidaujamus ir nepageidaujamus skirstomų ne pagal jiems gresiantį pavojų, o pagal religiją, išsilavinimą, o gal net intelekto koeficientą ar fizinę jėgą. Galbūt atsiras naujos pagal „Bado žaidynių“ scenarijų steigiamos apygardos, kuriose gyvens visuomenės atstumtieji. Nors visi kalbės, kaip svarbu juos integruoti, jiems bus duodama ne meškerių, o tik žuvų nuo kitų stalo.

2016-ieji bado žaidynių metai daug kam nebus nei geri, nei ramūs, nei sotūs, nors filmuose viskas visada baigiasi gerai.

"Scanpix" nuotr.

Vokietijoje toliau liepsnoja Naujųjų metų naktį Kelne įsižiebęs skandalas. Po užpuolimų Kelne kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad turėtų būti deportuojami asmenys, nuteisti už kriminalinius nusikaltimus.

Daugiau nei 100 moterų pranešė, kad Naujųjų metų naktį Kelno traukinių stotyje jos buvo užpultos gaujos ne europietiškos išvaizdos vyrų, apvogtos ar patyrė seksualinę prievartą. BBC pateikia informaciją, kas yra žinoma apie tai:

Kelno centras – pavojingas rajonas

Pasak vietinių, Kelno katedros rajonas garsėja apiplėšimais ir kišenvagiais. Miesto centre esanti vieta pritraukia tūkstančius žmonių per Naujųjų metų sutikimą: minios žmonių, alkoholis ir fejerverkai kiekvienais metais sukelia daug problemų policijai.

Maždaug 1000 jaunų vyrų – dauguma Šiaurės Afrikos ir arabų kilmės atvyko į Kelno centrą didelėmis grupėmis.

Pranešama, kad daug užpuolikų pasinaudojo gerai žinoma taktika: pradėdavo šokti su aukomis, kad atitrauktų jų dėmesį ir sumažintų jų budrumą.

Pareigūnai praneša, kad šių metų išpuolių skaičius yra iki šiol nematytas. Maždaug 1000 jaunų vyrų – dauguma Šiaurės Afrikos ir arabų kilmės atvyko į Kelno centrą didelėmis grupėmis, kaip spėjama, su tikslu užpuldinėti moteris.

Tačiau pareigūnai ragina nesusieti to su pabėgėlių banga Vokietijoje.

Policija nesugebėjo užkirsti tam kelio

Net praėjus savaitei neatlikti areštai, nors teigiama, kad šimtai vyrų dalyvavo užpuolimuose.

Liudininkai teigia, kad policija buvo nepasiruošusi tokiai užpuolimų bangai. Vokietijos policijos profsąjungos vadovas Raineris Wendtas teigia, kad paprasčiausia buvo per mažai pareigūnų. Tačiau Kelno policijos vadas Wolfgangas Albersas tikina, kad tuo metu Kelno stotyje buvo apie 70 ir Katedros rajone 140 pareigūnų.

Vokietijos vidaus reikalų ministras Thomasas de Maiziere apkaltino pareigūnus, kad jie laukė skundų ir nebandė imtis prevencinių veiksmų.

Net praėjus savaitei neatlikti areštai, nors teigiama, kad šimtai vyrų dalyvavo užpuolimuose.

Kas užpuolikai – tai tabu?

Pasirodžius pranešimams, kad užpuolikai buvo arabų ar Šiaurės Afrikos kilmės, imigracijos priešininkai suskubo šaukti, kad Vokietijos prieglobsčio politika žlugo. Teigiama, kad Vokietijos žiniasklaida neskubėjo pranešti apie užpuolimus, nes baiminosi suteikti palaikymą kraštutiniams dešiniesiems.

Kelno merė Henriette Reker pareiškė, kad kitų kultūrų žmonėms reikėtų geriau išaiškinti, kaip elgtis linksmybių mieste metu.

Ne moterims, o užpuolikams tenka visa atsakomybė.

Ekspertai teigia, kad seksualinė prievarta nesusijusi su tautybe. Statistika rodo, kad Vokietijoje daugumą seksualinių išpuolių surengia ne imigrantų kilmės asmenys.

Reikia keisti požiūrį?

Po Kelno užpuolimų sulaukė kritikos mere H.Reker už žodžius, kad  jaunos moterys ir merginos turėtų per atstumą laikytis nuo nepažįstamųjų.

“Ne moterims, o užpuolikams tenka visa atsakomybė”, – atsakė teisingumo ministras Heiko Maasas.

Kaip ir Kelne, moterų užpuolimai Naujųjų metų naktį užfiksuoti Hamburge ir Štutgarte.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Alano (Aylano) Kurdi kūnelis buvo išmestas į Turkijos paplūdimį ir sukrėtė pasaulį bei pagaliau atkreipė Vakarų dėmesį į pabėgėlių iš Sirijos krizę. 2-ejų metukų mažylis buvo tik vienas iš daugelio Kurdi šeimos narių, bėgančių nuo karo, o šios šeimos istorija – atspindys visų sirų tragedijos, rašo “The New York Times”.

20 interviu

Kai turkų pareigūnas kėlė į Turkijos paplūdimį išmestą Alano kūnelį, jo paauglys pusbrolis buvo vienas autobuse, važiuojančiame per Vengriją. Jo teta Stambule prižiūrėjo kūdikį, o šios sūnus ir dukra dirbo 18 valandų per dieną, kad šeima turėtų už ką nusipirkti maisto. Dešimtys kitų giminaičių – tetų, dėdžių ir pusbrolių taip pat paliko Siriją arba kūrė planus, kaip tai padaryti.

Prasidėjus karui politiniai ryšiai, tautybė ir religija tapo gyvybės ar mirties klausimu.

Alanas, kurio mama ir brolis nuskendo kartu su juo, priklausė išsibarsčiusiam po visą Siriją kurdų mažumos, kurią nuo seno persekiojo režimas, klanui. Jo artimiausi giminaičiai gyveno Sirijos sostinėje Damaske, sunkiai kalbėjo kurdiškai, save vadino sirais ir nesikišo į politiką. Prasidėjus karui politiniai ryšiai, tautybė ir religija tapo gyvybės ar mirties klausimu. “The New York Times” padarė interviu su 20 Alano giminaičių Irako Kurdistane, Stambule, Vokietijoje, Sirijoje.

Alano senelis gimė Kobanėje – kurdų enklave, esančiame Sirijos šiaurėje, netoli sienos su Turkija. Po tarnybos armijoje jis persikraustė į Damaską, apsigyveno skurdžiame Rukineddine rajone, atidarė kirpyklą ir susituokė su iš Damasko kilusia kurde. Rukineddine greitai augo, dygo vis nauji savarankiškai statomi pastatai, kuriuose apsigyvendavo neturtingi pabėgėliai iš kaimo. Vėliau rajonas tapo revoliucijos prieš Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą židiniu.

Alano seneliai susilaukė šešių vaikų. Jie gyveno paprastą gyvenimą ir vengė kištis į kurdų ir vyriausybės konfliktą. Vaikai vasaras leisdavo rinkdami alyvuogių derlių Kobanėje, bet visada save laikė miestiečiais. Dauguma vaikų metė mokyklą po devynių klasių ir perėmė tėvo profesiją.

Broliai Alanas ir Ghalibas / "Scanpix" nuotr.

Fatima – vyriausioji dukra pirma emigravo. 1992 m. ji persikėlė į Kanadą, kur susituokė su Irako kurdu. Netrukus jie išsiskyrė ir ji liko viena su sūnumi. Ji atkreipė spaustuvės, kurioje dirbo naktimis, viršininkės dėmesį.

“Ji pasakė: “Kiekvieną naktį aš tave išmokysiu 10 angliškų žodžių, – pasakojo Fatima. – Visą kitą aš išmokau žiūrėdama animacinius filmukus su sūnumi.”

Anglų kalba padėjo jai gauti kirpėjos licenciją, kitą darbą ir pilietybę – tai kas įgalino kitų šeimos narių keliones.

Fatima tapo patarimų, informacijos ir pinigų šaltinis Sirijoje likusiai šeimai. Kai prasidėjo karas, ji kūrė planus ir siuntė pinigus, kad šeima galėtų gauti prieglobstį Vakaruose.

Niekur nesiruošė bėgti

Vis dėlto prieš karą Kurdi šeima neplanavo palikti Sirijos. Jie įleidinėjo šaknis, taupė, įsigijo nuosavybės Sirijoje. Konfliktas Damaske įsižiebė 2011 m. pavasrį, kai Alano tėvas Abdullah Kurdi pradėjo šeimyninį gyvenimą su Rihanna iš Kobanės. Protestams išplitus, Rihanna grįžo į Kobanę gimdyti Ghalibo – Alano vyresniojo brolio. Abdullah važinėjo tarp Kobanio ir Damasko, kur dirbo šeimos kirpykloje.

Jei kas parašytų melagingą skundą prieš mane kad šis kurdas padarė taip ar kitaip, aš niekada negrįsčiau namo.

Kai kurie šeimos nariai simpatizavo taikioms “Arabų pavasario” demonstracijoms, bet dauguma vengė į jas įsitraukti. Netrukus sekė režimo reakcija – žmonės buvo suiminėjami, o kurdai ar neturintys politinių ryšių buvo paskelbti atpirkimo ožiais.

“Prasidėjus revoliucijai aš pastebėjau skirtumus tarp manęs ir kitų, rasizmą, – teigė Abdullah. – Kiekvienas policininkas galėjo tave apkaltinti. Jei kas parašytų melagingą skundą prieš mane kad šis kurdas padarė taip ar kitaip, aš niekada negrįsčiau namo.”

Viena kartą pareigūnai įsiveržė į Kurdi giminaičių namus ir išsivedė du brolius, kurie nedalyvavo jokioje politinėje veikloje. Nuo tada apie juos niekas nieko negirdėjo.

13-metis Alano pusbrolis Shergo matė, kaip žuvo jo draugas. Jam į kaklą pataikė policininko paleista kulka, kai jis protestavo prie mokyklos. Vyriausybės artilerija pradėjo apšaudyti Damasko priemiesčius, kliuvo ir Kurdi šeimos nariams.

Kobanėje – taip pat nebuvo saugu. Iš pradžių užklupo ekonominės bėdos – nebuvo darbo. Abdullah išvyko į Stambulą uždarbiauti. Kobanėje liko jo žmona, kuri augino Ghalibą ir pagimdė Alaną.

Jie mušė jį ir mušė su ginklu. Tada jie įdavė 15-mečiui sūnui ginklą ir liepė nušauti tėvą.

Tuomet atslinko naujas pavojus – Islamo valstybė (ISIS arba “Daesh”), kuri persekiojo kurdus ir kitas mažumas. 2014 m. rugsėjį ISIS apšaudė Kobanę. Pasklido gandai, kad islamistai puls miestą. Alano giminaičiai suskubo pabėgti į Turkijos pasienį. Ten islamistams į rankas pakliuvo Alano tėvo brolis Mohammadas.

“Jie mušė jį ir mušė su ginklu, – verkdama pasakojo jo žmona Ghousoun. – Mano akyse.” Tada jie įdavė 15-mečiui sūnui ginklą ir liepė nušauti tėvą.

“Jie kartojo, kad mes esame netikėliai, bet mes ne tokie”, – prisimė Ghousoun, kuri tuomet parkrito ant žemės ir meldė pasigailėti. Islamistai pasigailėjo.

Niekur nelaukiami

Tuomet jų šeima perėjo Turkijos sieną. Nors turkų policija daugumą pabėgėlių grąžino atgal Ghousoun šeimą išgelbėjo Turkijos kurdė, kuri suteikė jiems prieglobstį tvarte.

Kobanėje šeimos alyvuogės buvo sudegintos, namai sunaikinti ir 18 giminaičių nužudyti.

Kanada reikalavo įrodymų, kad jie pabėgėliai, o Turkija sirams suteikė svečių statusą, kurio Kanada nepripažino.

Alano tėvas dirbo ir gyveno vienoje Stambulo siuvyklų, o uždirbtus pinigus siuntė šeimai. Kai šeima atvyko pas jį, vyras visiškai puolė į neviltį, nes negalėjo jų išlaikyti. Vienintelis būstas, kurį jie galėjo išsinuomoti, buvo toli nuo jo darbo ir jis turėjo pakeisti darbą į menkiau apmokamą ir sunkesnį – už 12 valandų darbo dieną nešiojant cemento maišus jis gaudavo tik 9 dolerius.

Kitiems šeimos nariams Turkijoje sekėsi ne ką geriau. Net vaikai buvo priversti dirbti. O vis daugėjant pabėgėlių, kurie sutikdavo dirbti už mažesnę algą, daugelis neteko darbo. Abdullah sesuo Hivrun tvarkė viešbučio kambarius, brolio žmona Ghousoun plovė indus restorane, jos sūnus dirbo parduotuvėje.

Planai pasiekti Vakarus atrodė nerealūs. Kanadoje gyvenanti sesuo Fatima surinko 20 tūkst. dolerių Mohammadui ir jo žmonai Ghousoun bei 5 vaikaims prieglobsčiui gauti. Tačiau Kanada reikalavo įrodymų, kad jie pabėgėliai, o Turkija sirams suteikė svečių statusą, kurio Kanada nepripažino.

Hivrun pateikė prašymą gauti prieglobstį Vokietijoje. Praėjusią vasarą ji gavo žinią, kad jai pokalbis paskirtas tik 2016 m. rugsėjo 27 d.

Mirtina kelionė

Abdullah, Mohammadas ir Shergo bandė kirsti upę ir patekti į Graikiją. Policija juos pagavo, sumušė ir išvarė atgal.

Birželį Mohammadas nusipirko bilietą žmonių kontrabandininkų valtyje ir per Graikiją pasiekė Vokietiją.

Alano 16-metis pusbrolis Yasseras, norėdamas išvengti šaukimo į kariuomenę, taip pat pabėgo iš Damasko  ir su žmonių kontrabandininkais perplaukė Viduržemio jūrą.

Įsitempęs, nepatyrusiai laviruodamas tarp bangų jis aiškino vaikams: “Aš su jumis, nesijaudinkite.” Netrukus valtis apvirto.

Hivrun ir jos vyras buvo pirmieji, kurie su vaikais bandė pasiekti Graikiją jūra. Su keturiais vaikais ir suaugusiu sūnėnu kontrabandininkai juos susodino į guminę valtį, bet jos variklis neveikė ir tik Hivrun “pakėlus vėją” kelionė buvo atšaukta. Per kitą bandymą jie jau buvo jūroje, kai prakiuro valtis. Po šio bandymo Hivrun pasiėmė vaikus ir grįžo į Stambulą bei pasižadėjo sau niekada nekelti kojos į valtį. Jos vyras ir sūnėnas vis dėlto pasiekė Graikiją.

Netrukus ir Abdullah nusprendė su šeima kirsti Viduržemio jūrą. “Mes nusprendėm vykti į rojų”, – paaiškino jis.

Po kelių minučių jūroje maža valtis pasivertė ir nuskendo. Abdullah tuoj po to pasakojo, kad bandė laikyti Ghalibą ir Alaną, o žmonai šaukė: “Tik laikyk galvą aukščiau vandens!”. Tačiau visi trys vienas po kito nuskendo.

Kiti tragiškos kelionės dalyviai liudijo, kad Abdullah perėmė vairalazdę, kai kontrabandininkas paliko valtį. Įsitempęs, nepatyrusiai laviruodamas tarp bangų jis aiškino vaikams: “Aš su jumis, nesijaudinkite.” Netrukus valtis apvirto.

Kai kurios žiniasklaidos priemonės pranešė, kad irakiečių pora, kuri tos kelionės metu neteko dviejų vaikų, teigė, kad Abdullah pats buvo kontrabandininkas. Tačiau tradiciškai kontrabandininkai palieka prie vairalazdės pabėgėlį mainais į nuolaidą už kelionę, o vėliau ir patys irakiečiai tą patį patvirtino.

Pats Abdullah tikina, kad negavo jokios nuolaidos, o perėmė vairalazdę, nes kažkas turėjo vairuoti valtį.

Alano nuotrauka pažadino Vakarų pasaulį, bent jau trumpam. Tačiau tai neišsprendė nei pabėgėlių krizės, nei Kurdi šeimos bėdų.

Abdullah brolis Mohammadas, esantis Vokietijoje, nerimauja, kad prireiks metų, kol legaliai pavyks parsivežti žmoną iš Stambulo ir neatmeta galimybės, kad ši su vaikais bandys nelegaliai pasiekti Vakarų Europą.

Dėl tos pačios priežasties Hivrun sulaužė sau duotą pažadą ir su vaikais kirto Viduržemio jūrą bei pasiekė Vokietiją.

Tiesa, Alano pusbrolis Yasseras optimistiškas dėl Vokietijos, kurią jis pasiekė. Virš jo lovos kabo Vokietijos vėliava. Jis pasiilgo mamos, bet jau šiek tiek kalba vokiškai ir net turi vokietę draugę. Jis planuoja atidaryti kirpyklą.

“Nenoriu meluoti ir sakyti, kad esu nelaimingas. Aš laimingas!” – sakė jis.

Visą originalų straipsnį rasite čia

BFL

Šią savaitę į Lietuvą atvyko pirmoji pabėgėlių šeima iš Irako. Lietuva iš viso yra įsipareigojusi priimti 1105 karo pabėgėlius iš Sirijos, Irako, Eritrėjos ir kitų šalių. Šie skaičiai, kaip ir pats pabėgėlių atvykimo faktas, išmokų dydžiai, apgyvendinimo vieta, integracijos ir kitos galimos problemos, dirbtinai kausto lietuvių dėmesį jau kone metus. Tačiau nuo karų ar nelaimių į mūsų šalį atklystantys užsieniečiai, kaip ir šiuolaikinius pabėgėlius primenantys istorijos negandų ir vėtrų blaškyti tautiečiai, nėra jokia naujiena mūsų istorijoje.

Dovaidas PABIRŽIS

Uzbekistano sostinę Taškentą 1966-ųjų ba­lan­džio 26-ąją supurtė siaubingas že­mės drebėjimas, kurio epicentre, 3–8 kilometrų gylyje po žeme, seisminiai smūgiai siekė 7,5 balo pagal Richterio skalę. Didžiulė dalis miesto, ypač senesnė, buvo visiškai su­griauta, be pastogės liko 300 tūkst. žmonių.

Taškentas Šiauliuose

Šiauliuose gyvenančiam 51-ų Jevgenijui tuo metu buvo pusantrų metukų. Jo šeima iš Taškento patraukė į Šiaulius ir apsigyveno tuometėje Pirmūnų (šiandien – Rasos) gatvėje. Į du čia naujai pastatytus namus tuomet atvyko ne viena pabėgėlių iš Uzbekistano šeima. Tiks­lų skaičių dabar nustatyti jau sudėtinga, bet netrukus ir visas Šiaulių rajonas buvo pramintas Taškentu.

„Kai mes atvažiavome iš Taškento, čia viskas buvo labai puiku. Kiek atsimenu, žmonės buvo linksmi, draugiški, prie mūsų namo stovi darželis, jį lankiau. Taškente gyveno ne tik uzbekai, bet ir ukrainiečių, rusų. Kai daugelio jų namai sugriuvo, žmonėms stengėsi padėti Ukraina, Lietuva, kitos Baltijos šalys“, – pasakoja Jevgenijus.

Pasak jo, praėjus kuriam laikui, kai Taš­ken­to atstatymas įsibėgėjo, daugelis pamažu grįžo na­mo ar išsikraustė kitur. Tačiau jo šeima nu­spren­dė pasilikti Lietuvoje, nes čia gyveno ir gi­minės iš tėvo pusės

„Esu dėkingas Lietuvai, kad gyvenu čia, – sako Jevgenijus. – Kai atvažiavau, dar buvo laikas, kai žmoniškai nė vienos kalbos nemokėjau, paskui ėjau į lietuvišką lopšelį, į rusų mokyklą. Anais laikais visi vieni kitus pažinojome: kažkas pykstasi, kažkas džiaugiasi, bet ne­bu­vo jokių pykčių. Šventės, vestuvės, Nau­jie­ji metai – visas kiemas kartu švęsdavo. Šiandien aplinkybės šiek tiek pasikeitė, žmonės truputį rimtesni.“

Lietuvos uzbekų bendrijos „Pachtakor“ pirmininkė Kuisin-oi Zujienė pasakoja, kad uzbekai yra sėsli tauta ir po žemės drebėjimo į kitas šalis vyko negausiai, o ir tie, kurie pasitraukė, vos atstačius sostinę netrukus sugrįžo namo. Tačiau masiškai persikraustė rusų kariškiai ir kitų tautybių žmonės.

Šiauliuose pabėgėlių iš Uzbekistano jiems skir­tuose namuose Rasos gatvėje beveik neliko. 20 numeriu pažymėtame name iki šiol gy­ve­na tik dvi iš Taškento atvykusios šeimos, o 22-ajame tokių žmonių nebeliko nė vieno. Ta­čiau, kaip pasakojo 20-ojo namo pirmininkė Ri­manta Juškienė, jai neseniai teko dalyvauti vie­no kaimyno laidotuvėse, į kurias susirinko ne­mažai iš Uzbekistano atvykusių ir Šiauliuose iki šiol gy­ve­nančių žmonių, – ši bendruomenė iki šiol yra labai vieninga ir gerai pažįsta vieni kitus.

Emocijų nesukėlė

Šiaulių miesto garbės pilietis, tuomet Me­cha­nizacijos valdyboje dirbęs Zenonas Eimutis Sabalys prisimena, kad jokių ypatingų emocijų atvykėliai iš Uzbekijos tuomet nesukėlė. Ne­pa­sitenkinimas kilo tik dėl to, kad butų tuo metu laukę šiauliečiai turėjo laukti dar ilgiau, tačiau kultūrinių ar socialinių problemų nekilo.

„Ir jie rusiškai kalbėjo, ir mes mokėjome, tad susišnekėdavome, kažkokių ypatingų istorijų negirdėjau. Tačiau jie ilgai ten ir negyveno, po metų ar dvejų pradėjo grįžti, kai Taškentą atstatė, dalyvavo ten ir Lietuvos statybininkai. Po kelerių metų galbūt vienas kitas ir liko, bet tikrai nedaug“, – sako inžinierius.

Kaimynystėje gyvenantis šiaulietis Algirdas Juozapas Račys taip pat jokių problemų, susijusių su atvykėliais iš Uzbekistano, neprisimena. Pasak jo, pabėgėliams atsikrausčius šie du na­mai dar nebuvo galutinai įrengti, trūko ka­na­lizacijos ir vandens. Tačiau atvykėliai vis tiek buvo patenkinti. „Nei mes su jais susidraugavom, nei jie kam nors ką blogo darė. Žmonės nebuvo skandalingi ar triukšmingi, tikrai nieko ypatingo nebuvo“, – prisimena pašnekovas.

Šiaulių kraštotyrininkas, architektas Vilius Puronas prideda, kad dauguma iš Taškento atvykusių gyventojų vis dėlto niekaip į miesto gyvenimą neįsitraukė ir integracija nevyko – savo gimtinei sentimentų turintys uzbekai netrukus sugrįžo į tėvynę, o pasiliko tik atvykėliai rusai. Pasak jo, tam tikro buitinio erzelio būta, lietuviai kalbėjo, esą mažai dar rusų buvo, tai naujų privežė.

Vis dėlto tam tikrą pėdsaką šiauliečių sąmonėje šis procesas tikriausiai turėjo palikti, nes ir šiandien pasiteiravus, kur galima atrasti Taš­ken­tą, daugelis šiauliečių atsakytų: „Prie „Mildos“. Taip vadinosi čia netoliese veikęs res­toranas.

Z.E.Sabalys paaiškina, kad šiauliečiai mėgo rajonus vadinti tolimų ir egzotiškų kraštų pavadinimais. Priešais Taškentą buvo Besarabija, nors ten tikrai nebuvo žmonių iš Moldovos, o pats tolimiausias taškas nuo centro, sekant SSRS žemėlapio logika, buvo pramintas Sa­cha­linu. Iki šiol Šiauliuose nuskamba ir Kau­ka­zo rajono pavadinimas.

Kaip „Veidui“ yra sakęs istorikas Alvydas Nikžentaitis, per Antrąjį pasaulinį karą Šiauliai buvo sugriauti bene labiausiai iš visų Lietuvos miestų, jie kūrėsi iš naujo, o kai viskas atkuriama, dėl gatvėvardžių ar pavadinimų daug lengviau nesilaikyti tam tikrų tradicijų ir kanonų.

Spitako tragedijos atgarsiai Lietuvoje

1988-ųjų gruodį kitas siaubingas žemės drebėjimas sukrėtė Armėniją. Katastofos epicentre, Spitako mieste, seisminiai smūgiai siekė 7,2 balo pagal Richterio skalę. Žuvo 25 tūkst. žmonių, daugiau nei pusė milijono neteko pastogės. Ir šiandien Spitako kapinės atrodo didesnės nei pats miestas, o ant daugelio antkapių pavaizduotas laikrodis, rodantis 11 val. 41 min.

Kaip pasakoja buvęs Lietuvos armėnų bendrijos pirmininkas Ruslanas Arutiunianas, kvotų priimti pabėgėlius sovietinėms respublikoms tuomet numatyta nebuvo, nes Maskvos valdžia ne itin troško, kad Baltijos valstybės užsikrėstų „armėnišku ekstremizmu“. Likus ke­lioms savaitėms iki žemės drebėjimo Ar­mė­nijos Aukščiausioji Taryba paskelbė armėnų genocido pripažinimą, svarstė daugelį tuo metu nediskutuotinų klausimų, kilo pirmosios kibirkštys santykiuose su Azerbaidžanu. Je­re­vane jau buvo tikimasi atsakomojo politinio smū­gio iš Maskvos, kai šalį sukrėtė žemės drebėjimas.

„Niekas niekada nesurado fakto, jog būtų oficialiai skelbta, kad mes sutinkame priimti konkretų skaičių žmonių, nebuvo nieko aiškiai užfiksuota, kad kažkas yra atsakingas už konkretaus plano vykdymą“, – pasakoja R.Aru­tiunianas.

Pagalbą pabėgėliams ėmėsi organizuoti pro­fsąjungos. Nuspręsta, kad Lietuvoje bus priglausta apie 1,2 tūkst. armėnų. Iš pradžių pagelbėjo didžiosios gamyklos – armėnai buvo įdarbinti „Elfos“, Kuro aparatūros ir kituose fabrikuose.

„Mūsų komercijos direktorius buvo armėnas, dalis atvykėlių čia dirbo. Tuo metu buvo darbo jėgos stygius, cechuose daug laisvų vietų, įmonėje iš viso dirbo 5,5 tūkst. žmonių, iš kurių apie šimtą armėnų dirbo nuolat. Šiandien sprendžiame problemą, kur tūkstantį pabėgėlių įtalpinti, bet tuo metu „Elfoje“ mes iš Baltarusijos po 800 žmonių kiekvieną dieną veždavomės į darbą. Armėnai – draugiška tauta, apsistodavo šeimose, įsidarbinti sunkumų nebuvo“, – sako 1977–1992 m. „Elfos“ planavimo-ekonomikos skyriaus viršininko pareigas ėjęs Valentinas Stadalnykas.

R.Arutiunianas prisimena, kad po mėnesio armėnai buvo apgyvendinti Palangos „Ne­rin­gos“ ir „Gintaro“ poilsio namuose. Tuo metu ke­lialapiai į šiuos namus buvo skirstomi per profsąjungas, o žiemą jie būdavo apytuščiai, todėl ir nuspręsta pabėgėlius laikinai apgyventi čia. Palangoje buvo įkurta ir armėniška mokykla, kurioje daugelis mokinių išbuvo iki pavasario ir pabaigė mokslo metus.

Tuometis Palangos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, specialios apgyvendinimo komisijos vadovas Feliksas Užpelkis sako, kad tuo metu žmonės armėnų atžvilgiu buvo nusiteikę palankiai, dauguma pabėgėlius priėmė su užuojauta, stengėsi pagelbėti. Pa­šne­ko­vas neprisimena nė vieno teisminio ginčo ar konflikto, kilusio tarp vietinių ir atvykėlių.

„Galbūt pasitaikydavo, kad vaikai apsižodžiuodavo ar pasakydavo ką nors negražaus, bet labai jau menki tie dalykėliai buvo. Visur pabėgėliai buvo priimti draugiškai, o ir patys elgėsi draugiškai. Galbūt todėl, kad jie buvo apgyvendinti ne pas žmones, o valstybiniuose namuose, o žmonės tikėjosi, kad jie grįš į tėvynę“, – svarsto F.Užpelkis.

Tokį įspūdį susidarė ir buvęs Palangos vykdo­mojo komiteto pirmininkas Danius Puo­džius, prisimenantis tik oficialią sutikimo ceremoniją ir atvykusių žmonių pasveikinimą. Prieštaravimų iš palangiškių pusės D.Puodžius taip pat negirdėjo, jų problemos neužkrovė ir ant miesto, nes visas aprūpinimas buvo tiekiamas per poilsio namus.

Kiti „Veido“ kalbinti vyresnės kartos palangiškiai prisiminė tik vieną epizodą, kai policija tyrė mįslingą armėnės merginos kūdikio gimimo istoriją.

Liko trys armėnų šeimos

R.Arutiuniano teigimu, tam tikro palangiškių neigiamo nusistatymo pasitaikydavo: valdžios pa­rei­gūnai reikšdavo nepasitenkinimą dėl užimtų poil­sio namų ir mokyklos patalpų, armėnai su­lauk­davo finansinės paramos iš Sąjūdžio, o žmo­nės matydavo juos prekiaujant turguje ir tuo pik­tinosi. Buvo baiminamasi, kad aukštame „Ne­­rin­gos“ pastate gali kilti gaisras, kad armėnai už­ims poilsio namų vietas ir bus prastesnis vasaros se­zonas.

Tačiau bendras visuomenės dėmesio ir ažiotažo lygis tuo metu, palyginti su šiomis dienomis, buvo daug mažesnis. „Tada vyko daug įdomių dalykų, visuomenė buvo daug aktyvesnė, visapusiškesnė – juk buvo Sąjūdžio pradžia. Palangoje buvo platinami gandai, kad armėnai gaus čia butus ar ką kita, bet visa tai liko aplink Palangą. Armėnų bendrija labai dažnai čia važiavo, stengėsi pagelbėti, mes daug žinojome ir išgyvenome, bet iki Kauno ar Vilniaus tai nenukeliavo ir čia žmonės beveik nieko negirdėjo ir nežinojo“, – aiškina S.Arutiunianas.

Palanga tuo metu net neturėjo savo laikraščio, todėl armėnų pabėgėlių istorijos negalėjo sulaukti ir didelio žiniasklaidos dėmesio.

Dauguma armėnų Palangą paliko jau 1989-ųjų pavasarį, praleidę čia mažiau nei pusę metų. Ypač greitai išvyko pabėgėliai iš kaimų, nes jiems reikėjo pradėti pavasario darbus. Kiti į gimtinę sugrįžo kiek vėliau, laikinai Palangoje išsinuomojo būstą, įsidarbino. Pasak F.Už­pel­kio, nedarbo problemos tuo metu tikrai nebuvo, priešingai – darbo jėgos tuomet trūko. To­dėl rūpinamasi buvo tik besimokančiais vaikais bei daugiausia namie pasilikdavusiomis moterimis, o vyrai įsidarbino komunaliniame ūkyje, statybos treste, kai kurie jų dirbti kasdien vykdavo į Klaipėdą.

Maždaug per dvejus metus visi armėnai sugrįžo į tėvynę. R.Arutiuniano duomenimis, iš viso Palangoje ar kitur pasiliko daugiausia trys armėnų šeimos. Šiandien Lietuvos armėnų bendruomenę – apie 1,5 tūkst. žmonių – sudaro armėnai, į mūsų šalį atvykę kitu metu.

Armėnai yra ir dabartinės Europą krečiančios pabėgėlių krizės dalis. Apie 15 tūkst. Sirijos armėnų pabėgo į Armėniją. Kaip sako R.Arutiunianas, jei į Lietuvą atvyks Sirijos armėnų pabėgėlių šeimos, bendruomenė yra pasiryžusi prisidėti ir dalyvauti jų integracijos procese Lietuvoje.

Į Lietuvą traukė čečėnai

Jau atkūrus nepriklausomybę Lietuva susidūrė su nedidele karo pabėgėlių iš Čečėnijos banga. Savotiška politine tremtine galima pavadinti Baltijos čečėnų bendrijos vadovę Eminat Saijevą, kuri Džocharo Dudajevo vyriausybėje buvo užsienio reikalų viceministrė. 1994-aisiais atvykusi į Lietuvą atidaryti informacinio centro, ji sužinojo, kad tėvynėje prasidėjo karas – puolimą pradėjo Rusijos armija. Ministras jai pavedė likti Lietuvoje ir perduoti informaciją apie karą, vėliau ji buvo paskirta ir Čečėnijos atstove Lietuvoje. Iki šiol buvusi viceministrė gyvena Lietuvoje ir dalyvauja Čečėnijos egzilio vyriausybės, kuri susirenka 2–3 kartus per metus, veikloje.

Pirmojo Čečėnijos karo metu 1994–1996 m. į Lietuvą atvyko vos keletas karo pabėgėlių. Kur kas didesnė banga užplūdo 1999-aisiais ir vėliau, vykstant Antrajam Čečėnijos karui.

Per kelerius metus iki Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžios į Lietuvą atvykdavo bent po kelis šimtus čečėnų. Pabėgėliai pa­prastai pereidavo sieną su Baltarusija arba iš­lipdavo Vilniuje iš tranzitinių traukinių į Kaliningradą. Pasak E.Saijevos, būtent dėl šios galimybės čečėnai pasirinkdavo Lietuvos kryptį, nors pabėgėliai iš kaimų apie mūsų šalį dažnai net nebūdavo girdėję. Latvijoje ir Estijoje pabėgėlių iš Čečėnijos nebuvo.

Kaip sako Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, Čečėnijos ir Ičkerijos informacinės ir kultūrinės atstovybės vadovas Algirdas Endriukaitis, po Pirmojo Čečėnijos karo į Lietuvą atvykdavo politikų, ministrų, jie iš Lietuvos sulaukdavo bent simbolinės pagalbos. Be to, ir antrasis Čečėnijos prezidentas Aslanas Mas­cha­do­vas buvo tarnavęs Lie­tu­vo­je, todėl čečėnai nuomonę apie mūsų šalį turėjo. Tai galėjo būti viena priežasčių, kodėl jie rin­kosi Lietuvą.

Dažniausiai pabėgėliai iš Čečėnijos apsistodavo Kaune ir Jonavoje. E.Saijevos teigimu, pastarasis miestas buvo populiarus, nes yra netoli Rukl­os, be to, čia mažos nekilnojamojo turto kainos.

Po Pirmojo Čečėnijos karo Lietuva priėmė 25 čečėnų studentus, kurie Vilniaus universitete mokėsi medicinos ir teisės. Pasak A.Endriukaičio, kai kurie iš jų studijų nebaigė, tačiau ypatingų nusiskundimų iš universiteto nesulaukta. Šiandien Lietuvoje gyvena ir dirba du iš šių studentų.

Pabėgėlių iš Čečėnijos srautas yra visiškai nuslūgęs, o iš viso mūsų šalyje gyvena apie 60 čečėnų. Lietuvos prieglobsčio suteikimo politika jų atžvilgiu pasikeitė maždaug 2008-aisiais. Nuo tada Čečėnija traktuojama kaip saugi valstybė, kur karas nevyksta. Didžioji dalis čečėnų pabėgėlių, kurie nebuvo išsiųsti atgal į tėvynę, išvyko į Vakarų Europą – Prancūziją, Skandinavijos valstybes, Austriją.

Tačiau ši, nors iš pažiūros ir nedidelė karo pabėgėlių banga paliko šiokį tokį pėdsaką lietuvių sąmonėje. Per reguliariai atliekamas so­cio­logines apklausas, kai klausiama, kokių žmo­nių nenorėtumėte savo kaimynystėje, če­čė­nai visuomet yra tarp labiausiai nepageidaujamų.

„Manau, kad tai dėl Rusijos propagandos, ir Lietuvoje kai kurie laikraščiai nelabai gerai rašo arba perrašo iš Rusijos spaudos, kad čečėnai yra teroristai. Propaganda yra svarbus dalykas, ir čečėnams sunku gyventi su tokiomis etiketėmis, – aiškina E.Saijeva. – Daug konfliktų tarp rusų ir čečėnų kildavo Rukloje, galima sakyti, kovos iš Rusijos persimetė ir čia.“

XX amžiaus humanitarinės krizės

Šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje galima rasti ne vienos pabėgėlių krizės, kurių epicentre buvo ir patys lietuviai, pėdsakų.

Kaip „Veidui“ aiškino Stanfordo universiteto istorikas, pastaruosius dvejus metus tarptautiniam tyrimų projektui „Priverstiniai gyventojų iškeldinimai XX amžiaus Lietuvoje“ vadovavęs dr. Tomas Balkelis, Lietuva išgyveno dvi dideles humanitarines krizes, kurias sukėlė pasauliniai karai.

Bet pagrindinis jų bruožas buvo ne žmonių antplūdis, o masinės priverstinės gyventojų migracijos arba perkėlimai. Per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos gubernijų pasitraukė ir buvo išvaryti maždaug pusė milijono gyventojų. Gyvendami tremtyje jie daug iškentėjo, o po karo tik apie du trečdalius grįžo į nuniokotą kraštą. Ši humanitarinė krizė palietė ne vien Lietuvą, bet ir visą buvusios Rusijos imperijos paribį – iš viso apie 5 mln. įvairių tautų pabėgėlių.

Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusios Lietuvos valstybės valdžia iš pradžių skatino masinį pabėgėlių grįžimą iš Rusijos, o ypač buvo kviečiami išsilavinę žmonės, kurių trūko kuriant valstybę.

„Bet vėliau tie, kurie buvo laikomi bolševikų simpatikais, buvo siunčiami atgal. O dideliam skaičiui Lietuvos žydų tiesiog nebuvo leista grįžti į savo gimtus namus Lietuvoje. Dešinioji spauda visuomenę gąsdino pabėgėlių atnešamomis užkrečiamomis ligomis. Panašus medicininis diskursas girdimas ir šiandien. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pabėgėliai buvo integruoti ir smarkiai prisidėjo prie valstybės kūrimo“, – sako istorikas.

Kita didelio masto pabėgėlių krizė kilo Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai į Lietuvą atvyko apie 30 tūkst. nuo karo bėgančių Lenkijos piliečių, kuriems buvo teikiama valstybės ir tarptautinių pabėgėlių agentūrų pagalba. Tačiau, pasak T.Balkelio, pasinaudodama pabėgėlių krize, bandydama sulietuvinti 1939 m. rudenį atgautą Vilnių Lietuva nusprendė nesuteikti pilietybės daugiau nei 100 tūkst. Vilniaus krašto gyventojų lenkų, todėl jie praktiškai buvo paversti pabėgėliais, nors oficialiai ir vadinti „ateiviais“.

Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje sukėlė dar skaudesnę humanitarinę krizę. T.Balkelio duomenimis, sovietų valdžia 1941–1958 m. priverstinai iškeldino apie 445 tūkst. Lietuvos gyventojų – lietuvių, vokiečių, lenkų. Dar apie 220 tūkst. buvo deportuoti arba įkalinti, tarp jų – apie 130 tūkst. tremtinių. Naciai iš Lietuvos darbams išvežė ir įkalino apie 100 tūkst. žmonių ir nužudė apie 200 tūkst. žydų. O ištuštėjus kraštui, trūkstant darbo jėgos, po karo į Lietuvą buvo perkelta nemažai rusų.

„Pasaulinių karų sukeltos krizės, kaip ir dabartinė, buvo tarptautinės, o jas, kaip ir dabartinę, sukėlė agresyvi valstybių politika. Žvelgiant vien į statistiką, dabartinė krizė yra kur kas mažesnė negu abi pokarinės, tačiau ji išgyvenama po ilgo taikos ir ramybės laikotarpio Europoje, todėl jos pasekmės europiečiams atrodo šokiruojančios ir netikėtos. Bet nepamirškime, kad ir pokariu į Europą nuolat atvykdavo pabėgėlių bangos: iš Vengrijos 1956-aisiais, vėliau iš Vietnamo ir Balkanų“,  – aiškina istorikas.

Pasak jo, tokio elemento, kaip „atvykėlio priglaudimas“, mūsų tautinėje tapatybėje apskritai beveik nėra. O tai savotiškas paradoksas, turint galvoje, kad lietuviai – viena labiausiai migruojančių Europos tautų.

T.Balkelis primena, kad lietuviai buvo aktyvūs ekonominiai migrantai iš carinių Lietuvos gubernijų, ką jau kalbėti apie Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius.

„Galbūt tai susiję su mūsų ilgalaike istorija, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tikras įvairių tautybių ir religijų žmonių katilas. Tautinė valstybė atsirado vėlai ir labai sunkiai bei skausmingai dorojosi su šiuo daugiasluoksniu palikimu. Neturime pamiršti, kad dabartinis demografinis Lietuvos visuomenės veidas buvo suformuotas per ir po Antrojo pasaulinio karo, po Holokausto ir masinio lenkų iškeldinimo. Nedėkinga Lietuvos geopolitinė padėtis, nedraugiški kaimynai formavo mūsų mentalinį uždarumą visiems atvykėliams. Tačiau nereikėtų įsivaizduoti, kad vien istorija lemia dabartinę visuomenės elgseną. Lietuva nėra nesikeičiantis monolitas ir jos ateities veidą lems ne vien išorės jėgos, bet ir politikų bei pačios visuomenės pasirinkimai“, – įsitikinęs istorikas.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

LRT radijui Prezidentė Dalia Grybauskaitė paaiškino, kodėl pabėgėliams nereikėtų didinti išmokų. Pasak šalies vadovės, tam yra 3 pagrindinės priežastys:

1. Pabėgėliai turi dirbti, o ne gyventi iš pašalpų.

“Mūsų tikslas – iš karto integruoti tuos žmones į Lietuvą, jos gyvenimą, darbo rinką. Matome labai tiesioginį ryšį tarp to, kaip vyko integracija tiek Prancūzijoje, tiek Belgijoje. Žmonės gyveno getuose, buvo mokamos didžiulės pašalpos, jie neįsijungė į darbo rinką ir gyveno tik iš pašalpų. Kyla rizika, kad getuose šie žmonės taps radikalūs ir dėl to gali būti nesaugi mūsų visuomenė”, – teigė Prezidentė.

2. Išmokos pabėgėliams negali viršyti pensijų.

Tendencija – galvoti apie pinigus ir uždarbį, o ne apie tai, kaip padėti žmonėms.

“Negalime pabėgėliams mokėti daugiau nei Lietuvos žmonėms, tiems, kurie dirbo 30–40 metų ir užsidirbo savo pensiją. Deja, vidutinė mūsų pensija kol kas maža – 247 eurai. Negalime mokėti 300, 400 ar dar daugiau eurų pabėgėliams, kai mūsų pensininkai gyvena daug sudėtingiau”, – paaiškino D.Grybauskaitė.

3. Negalima leisti pasipelnyti iš pabėgėlių.

“Matome atskirų interesantų tiek savivaldybėse, tiek kitur norą užsidirbti iš pabėgėlių pašalpų – įtikinti, kad pašalpos turi būti didesnės, tada už tuos pinigus pabėgėliai brangiau mokėtų už būstą, daugiau lėšų būtų galima iš jų „išspausti“ atgal. Daugiau užsidirbtų savivalda ir kiti. [...] Tendencija – galvoti apie pinigus ir uždarbį, o ne apie tai, kaip padėti žmonėms – tikrai labai nemaloni, todėl dabar svarbiausia, kad vyriausybė koordinuotų atsakingą integracinį procesą, dirbtų su savivalda, visuomeninėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir „nedarytų verslo“ iš pabėgėlių”, – sakė LRT radijui šalies vadovė.

Visą originalų tekstą skaitykite čia.