K. Leontjevos nuotr.

Neperšviečiamus akinius nuo salės dėvintis buvęs seržantas užkalbino mus pats. „Patekau čia prieš tris dienas. Afganistane dirbau Gynybos ministerijoje. Kadangi dirbau su JAV kariuomene, šiek tiek kalbu angliškai. Problemų kildavo ir anksčiau, tačiau šįkart Talibanas atvirai pagrasino, kad mane nužudys. Nutariau to nelaukti. Per pažįstamus radau žmogų, sutikusį savo furgone mane išgabenti iš šalies. Išlipau prieš tris dienas ir klausiu – kur aš? Man atsakė, kad Prancūzijoje.“

Kaetana LEONTJEVA

Specialiai „Veidui“ iš Kalė (Prancūzija)

Kalbamės šiaurės Prancūzijos Kalė uosto prieigose esančioje nelegalioje pabėgėlių stovykloje, pramintoje džiunglėmis, kur palapinėse gyvena apie 4 tūkst. žmonių iš Sudano, Eritrėjos, Etiopijos, Sirijos, Afganistano, Kuveito, Palestinos. Daugumos jų tikslas – patekti į Angliją, iki kurios Lamanšo sąsiauriu plaukti vos 33 km.

Pabėgėlių stovykla šalia chemijos gamyklos

Nuo 1990-ųjų Kalė apylinkėse yra išdygusios ne vienos nelegalios džiunglės, jose paprastai gyvendavo keli šimtai žmonių, kol jų neiškraustydavo jėga, o valdžios siųsti buldozeriai nesulygindavo jų būsto su žeme. Kadangi pastaruoju metu atvykėlių vis daugiau, atsirado ir „naujosios džiunglės“. Jos išdygo prie uoste esančios cheminių medžiagų gamyklos, iš kurios rūkstantys dūmai dvokia labiau nei pabėgėlių stovykloje įrengti biotualetai ar viena kita deginama padanga.

Šalia gamyklos ir tęsiame pokalbį su afganu, kuris įsidrąsinęs nusiima akinius nuo saulės. „Noriu vykti į Angliją, prancūziškai juk visai nekalbu. Buvau nuėjęs sužinoti, ką man daryti, – atsakė, kad metus pagyvenčiau čia, džiunglėse, o tuomet gal ir gausiu oficialų pabėgėlio statusą. Įsivaizduojate, ką reiškia metus gyventi tokiomis sąlygomis?“

Jungtinės Karalystės valdžia, panašiai kaip ir Lietuvos, netrykšta noru priimti pabėgėlių. Rugsėjo pradžioje parlamente sakytoje kalboje premjeras Davidas Cameronas nurodė, kad per artimiausius 5 metus Jungtinė Karalystė priims apie 20 tūkst. pabėgėlių.

Tai tik nedidelė į Europą patekusių pabėgėlių dalis. Vien šių metų sausio–liepos mėnesiais, kaip skelbia Eurostatas, pabėgėlių statuso ES paprašė apie 514 tūkst. žmonių. Apie 4,5 mln. gyventojų turinčiame Libane apsistojo 1,1 mln. pabėgėlių iš Sirijos, Turkijoje – 1,9 mln., Jordanijoje – 630 tūkst. Bent jau taip skelbia Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros duomenys. Daugelis pabėgėlių neturi teisės dirbti, todėl nebegalėdami išgyventi skurde plūsta į Europą.

Dienos be darbo ir vilties

Bet ir Europoje jiems neleidžiama dirbti. Afganas, su kuriuo kalbamės, jaučiasi ką tik ištrūkęs į laisvę, jo akyse – užsidegimas kurti naują gyvenimą. Tačiau, užuot leidus jam dirbti, kurti, prasigyventi, jis čia paverčiamas išlaikytiniu. Iš jo kalbėjimo manieros ir veido išraiškos matyti, kad jis dar nesusitaikė su tuo, jog be darbo laukti oficialių įvažiavimo dokumentų gali tekti taip ilgai.

Atvykėlis palapinės dar neturi ir glaudžiasi pas naujus pažįstamus. Dauguma palapinių atrodo netvarios, ant žemės nepatiesta nieko – lyg būtų pastatytos tik porai naktų. Taip yra ne tik dėl medžiagų trūkumo arba todėl, kad jų gyventojai nežino, ar valdžia neiškraustys ir iš šios nelegalios stovyklos. Palapinės taip pastatytos dar ir todėl, kad nė vienas iš palapinę stačiusių pabėgėlių nemanė, jog gyventi stovykloje teks mėnesius ar net metus. Palapines jie statė manydami, kad tai – tik trumpalaikis būstas, ir jau greit jie atsidurs kitoje sąsiaurio pusėje.

Jei Kalė džiunglių gyventojų paklaustume, kur jie norėtų gyventi, turbūt 99 proc. atsakytų – Jungtinėje Karalystėje. JK gyventojų nuomonė jiems nėra tokia pat palanki. Rugsėjo pradžioje bendrovės „YouGov“ surengtos apklausos duomenimis, 60 proc. apklaustųjų nepritaria, kad JK priimtų daugiau pabėgėlių. Todėl vargu ar verta tikėtis, kad artimiausiu metu JK vadovų pozicija dėl pabėgėlių pasikeis.

Vis dėlto Didžiojoje Britanijoje netrūksta draugiškai pabėgėliams nusiteikusių žmonių, kurie pastarosiomis savaitėmis vis daugiau labdaros skyrė Kalė džiunglių gyventojams.

Žmonės noriai aukoja pabėgėliams

Kalė „Caritas“ skyriuje pasiteiravus apie labdaros teikimo galimybes buvo atsakyta, kad paramos jis jau nebegali priimti, nes nebėra kur jos laikyti. Paramą džiunglėse dalija kelios organizacijos, ir net savanorių rankų joms nelabai trūksta – vietiniai gyventojai aktyviai įsitraukia į paramos dalijimą. Tad valdžiai atsitraukus žmonėms lieka erdvės savarankiškai ir solidariai ištiesti pagalbos ranką pabėgėliams.

Mūsų naujasis pažįstamas afganas atsisveikindamas nusišypso, palinki sėkmės ir lengvu žingsniu išeina pasiimti labdaros. Eilę atstovėjęs pabėgėlis gauna pusmetrį batono, kelias bandeles, į maišelį supakuotus konservus ir porą bananų. Tvarkingai surikiuotoje eilėje stovi keturi penki šimtai pabėgėlių, jie elgiasi kultūringai, ir nors kone kasdien tenka stovėti po kelias valandas, dėl to nepyksta.

Jei ir rastume dėl eilių pykstančių žmonių, tai būtų ne laukiantieji maisto, o dėl labdaros klientų netekę kioskų savininkai. Džiunglėse esančiuose kioskuose, kuriuose prekiauja patys pabėgėliai, galima įsigyti gaiviųjų gėrimų, saldainių, sausainių, šokolado ir telefono kortelių.

Prie vieno kiosko dūzgia generatorius, prie jo prijungti keli skirstytuvai, prismaigstyti mobiliųjų telefonų įkroviklių. Generatorių apsėdę ir apstoję pabėgėliai iš rankų nepaleidžia kraunamų telefonų. Jiems rūpi giminių likimas, feisbuko grupėse į Angliją patekusių kolegų patarimai, turbūt ir kontaktai su nelegaliai per sąsiaurį gabenančiais asmenimis.

Klaidžiodami po pabėgėlių stovyklą sutinkame nemažai čia besilankančių padėti norinčių europiečių. Vėlgi, valdžiai atsitraukus, erdvės atsiranda savanoriškai žmonių pagalbai. Grupelė iš Londono organizacijos „Secret Cinema“ kviečia į vakare džiunglėse vyksiantį kino seansą. Išgirdę, kad bus rodomi prancūziškas ir indiškas filmai, pabėgėliai net susiraukia: „Neee, mes norim filmų anglų kalba!“

Dirbti jau atprato?

Noro dirbti ir gerinti savo gyvenimą, be abejo, turi ne visi. Vienas sutiktas sudanietis į klausimą, ar norėtų dirbti, atsako vangiai – dirbti jis atprato, nes ir savo gimtajame Darfūre daug metų praleido tokioje pat stovykloje. Jis mieliau filosofuoja: „O koks gali būti Europos sprendimas esant šiai situacijai? Juk mūsų yra tiek daug. Ar įmanoma rasti išeitį?“

Ir čia pat atsiskleidžia, kad be galimybės dirbti daug metų laikytas žmogus ilgainiui praranda įgimtą polinkį dirbti – jis tampa sistemos įkaitu.

Žinoma, yra rizika, kad dalis pabėgėlių į Vakarų Europą veržiasi ir dėl socialinių išmokų. Bet tai turėtų tik paskatinti politikus mažinti socialinę paramą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Keliems jauniems afganistaniečiams Vilnius dabar – namai. Tačiau kalbėti, kaip jiems, pabėgėliams, čia pavyko įsikurti, pradėti verslą, jie nesutinka. Kodėl? Mat kai jie save identifikuoja kaip užsieniečius Lietuvoje, priimami su pagarba – kad pasirinko Lietuvą, čia investavo. Bet vos prisipažįsta, kad yra pabėgėliai, požiūris iškart pasikeičia, net sulaukia klausimų, ko jiems čia reikia.

Aušra LĖKA

Stereotipai gajūs. Žodis „pabėgėlis“ Lietuvoje asocijuojasi ne su taikiais, darbščiais žmonėmis, kuriuos iš namų išvijo karas, o su per televizorių matytais kalnais šiukšlių pasienio su Europos Sąjunga geležinkelio stotyse, miniomis agresyviai atrodančių tamsesnio nei mes gymio žmonėmis ar vėl suliepsnojančiais automobiliais Paryžiaus priemiesčiuose. Gajus mitas, kad atvykėliai amžiais sėdės ant mūsų sprando, o jei jie – musulmonai, tai kai kam atrodo jau savaime ir teroristai.

Pabėgėliai nemažai daliai mūsų visuomenės jau dabar skatina priešiškumą, nors lig šiol prieglobsčio prašytojų į mūsų šalį per metus atvykdavo vos keliasdešimt. O kas bus, kai po Naujųjų metų iki Lietuvos atsiris dalelė didžiausios po Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių į Europą bangos? 2016–2017 m. į Lietuvą pagal Europos Komisijos (EK) siūlomą planą turėtų būti perkelti 1105 pabėgėliai, ir dar iš visiško chaoso, Europai nesugebant suvaldyti ją užplūdusių minių.

Ar esame pasirengę juos priimti taip, kad ir jie Lietuvoje nepasijustų patekę vos ne į getą, ir vietos gyventojams jie nesukeltų įtampos?

Patys iš tėvynės bėga, bet kitų pabėgėlių kratosi

Reikia pripažinti: Europa susimovė. Sirijoje, Eritrėjoje ar Irake pastaraisiais mėnesiais, kai iš šių šalių į Europą plūstelėjo nebesuvaldomas pabėgėlių srautas, situacija bloga, bet kažkaip dramatiškai staiga ji nepablogėjo. Tačiau pernelyg liberali ES politika pabėgėlių (ar tiesiog pigios darbo jėgos?) atžvilgiu, o dar ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pažadas – atvažiuokite, esate laukiami – sukėlė nepagrįstų lūkesčių šimtams tūkstančių ne tik karo pabėgėlių, bet ir ekonominių migrantų.

Suklestėjo nelegalaus žmonių gabenimo ir dokumentų klastojimo (juk „laimingas bilietas“ – Sirijos pasas) verslai. O Europa pasirodė nesugebanti galiojančiais teisės aktais ir tarptautiniais susitarimais apsaugoti savo valstybių sienų, nebent tik, kaip Vengrija, pastatydama keturių metrų aukščio spygliuotą tvorą.

Ar dabar tarp minių jau pavargusių, alkanų, piktų, žeminamų, įskaudintų, artimuosius jūros dugne palikusių žmonių pavyks atskirti, kurie yra tikrieji karo pabėgėliai, o kurie – ekonominiai migrantai ar dar blogiau – galbūt pavojingi europiečių saugumui asmenys? Lakmuso popierėlis galėtų būti paprastas: žmogus, kuris bėga nuo karo, turėtų ieškoti saugios šalies, bet nebūtinai turtingos Vokietijos ar Švedijos. Priešingu atveju jie – ekonominiai migrantai ir turi būti grąžinti ten, iš kur atvyko. Šengeno erdvės principas turėtų galioti tik sutartį pasirašiusių šalių gyventojams.

Tačiau, nors tai nepadoru, nori rinktis pabėgėliai, o mes – pabėgėlius. „Lietuvoje nuskambėję vieši pareiškimai, neva pasirinksime pabėgėlius, kad būtų į mus panašesni oda ar religija, skamba ksenofobiškai ir kelia nerimą, jog daug valstybės pareigūnų nesupranta, kad kiekvienas bėgantis iš karo zonos turi teisę prašytis prieglobsčio ir privalome jį suteikti, jei asmuo atitinka reikalavimus“, – pabrėžia Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė Jūratė Guzevičiūtė.

Trumpiau tariant, nei mes norime bet kokių pabėgėlių, nei mūsų nori, nes tose miniose daug kas turbūt ne ką girdėję apie tokios valstybės kaip Lietuva egzistavimą. Bet į Lietuvą dalis jų vis tiek bus perkelti, nes pabėgėlių svajonių šalys nebepajėgios visų norinčiųjų priimti. Tad dabartinė situacija Lietuvai skiriasi nuo ligšiolinės ne tik nepalyginti didesniu pabėgėlių mastu, bet ir tuo, kad lig šiol į Lietuvą pabėgėliai atvykdavo patys (ir tai dažnai tik kaip į tranzito valstybę), o dabar bus perkelti iš kitų Europos šalių.

Beje, daugiausia pabėgėlių priėmimui prieštarauja ne senųjų Vakarų demokratijų, o Vidurio ir Rytų Europos šalys, kurių pačių anksčiau politiniai pabėgėliai, o dabar ekonominiai migrantai užplūdę turtingesnes Vakarų valstybes. Jei nejaučiame humaniško poreikio padėti, tai turėtume jausti bent pareigą grąžinti ir palengvinti vakariečiams naštą priimant šių dienų pabėgėlius.

Bet mes saviškių antplūdį į turtingas šalis laikome geresniu. Tik vakariečiams mes – tokie pat, gal net blogesni už musulmonus. Štai Vokietijoje Duisburgo meras prisipažino, kad mielai keistų čia privažiavusius rytų europiečius į sirus.

Dar vienas niuansas: ar pabėgėlių priešininkų Lietuvoje netrikdo, kad vakariečiai daug palankiau vertina galimybę priimti pabėgėlius nei labiau prorusiškai nusiteikusios Vidurio Europos ar posovietinio bloko valstybės, taip pat ir mes? O juk taip įsižeidžiame, kai kas pasako, kad mūsų mentalitetas skiriasi nuo vakariečių.

Iš karo zonos – prie karinio dalinio

Didesniam srautui nei lig šiol ir ne tiesiai į Lietuvą atvykusių, o čia iš kitų ES valstybių perkeltų pabėgėlių netiks ir lig šiol veikusi schema. Pirmiausia prašantieji prieglobsčio 3–6 mėnesiams patekdavo į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje (beje, priklausantį Valstybės sienos apsaugos tarnybai, nes Lietuva pabėgėlius traktavo visų pirma kaip valstybės sienos pažeidėjus). Paskui, jau gavę leidimus pasilikti Lietuvoje dar kokius aštuonis mėnesiu, būdavo perkeliami į Pabėgėlių priėmimo centrą Rukloje.

Didele atjauta nepavadinsi, kai nuo karo bėgančius žmones vežiojame po Lietuvos užkampius ir apgyvendiname šalia karinės bazės, viename pastate su psichinę negalią turinčiais asmenimis. Sunku savotiškos izoliacijos (kai kas sako dar griežčiau – vos ne geto) sąlygomis kalbėti ne tik apie integraciją ir darbo paieškas, bet ir pabėgėlių, patyrusių karo siaubą ir artimųjų netektį, psichologinių žaizdų gijimą.

„Belaukdami sprendimo dėl statuso suteikimo ir jau gavę jį pabėgėliai Pabradės ir Ruklos centruose patiria ilgą institucinį režimą, o kartu ir izoliaciją nuo visuomenės, materialinį nepriteklių, nedarbą, ekonominį nestabilumą, sumenksta jų profesiniai įgūdžiai. Taip prieglobsčio prašytojai ir prieglobstį gavę užsieniečiai Lietuvoje tampa nenaudingais ir nepageidaujamais žmonėmis“, – problemą įvardija Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Pabėgėlių programos projektų vadovė Aistė Gerikaitė-Šukienė.

Užsitęsęs nedarbingumo laikotarpis gali turėti žalingą poveikį pabėgėlių pasitikėjimui ir savigarbai, jie gali prarasti ir jau turimus įgūdžius, o visa tai tikrai neskatina integracijos, net ją stabdo.

Pabėgėlius reikėtų traktuoti jau kaip nuolatinius valstybės gyventojus. Štai Jungtinių Tautų (JT) vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovė Lietuvoje Renata Kuleš pasakoja neseniai bendravusi su viena čečėne: moteris sakė, kad norėtų grįžti į gimtinę, bet vaikai jau augo Lietuvoje, čia mokėsi ir jie nebenori grįžti.

Su pabėgėliais dirbančios nevyriausybinės institucijos daug metų ragino trumpinti buvimo šiuose centruose laiką, bet nebuvo išgirstos, kol, artėjant didžiajam pabėgėlių srautui, to nenurodė Prezidentė.

R.Kuleš žiniomis, bent jau Pabradė iš perkeliamų pabėgėlių schemos iškris, nes jų prieglobsčio prašymų svarstymo procedūra turėtų būti atlikta, iki jiems atvykstant į Lietuvą. O jei pabėgėliui bus suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje, jis iš karto galės pradėti integracijos procesus ir ieškotis darbo. Toks ir yra tikslas – kuo greičiau šiuos žmones integruoti, kad jie ne lauktų pašalpų, o galėtų dirbti.

Integracijos priemonių Lietuvoje lyg ir yra daug, tačiau, kaip paaiškėjo per JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovybės Lietuvoje 2013 m. atliktą tyrimą, jos nederinamos tarpusavyje, nėra jų sistemos, todėl ir efektyvumas nepakankamas. Tad dabar, sprendžiant didžiausią pabėgėlių krizę po Antrojo pasaulinio karo, reikėtų ir Lietuvai pasirengti, kad integracija būtų tikrai sklandi ir įgalintų žmogų tolesniam savarankiškam gyvenimui.

Kaip keisis integracijos procesas, kol kas neaišku. Premjeras šią savaitę įsteigė komisiją, koordinuosiančią dabar atskirų institucijų vykdomus veiksmus. Jos pirmininkas Vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus guodžiasi, kad pabėgėlių srautą priimti reikės dar ne ryt, o europinės institucijos dar tik priiminėja galutinius sprendimus. Bet laiko likę ne tiek daug.

Kodėl Didžiasalis netinka pabėgėlių sostinei

Viešojoje erdvėje nuomonių, kur apgyvendinti pabėgėlius, diapazonas – nuo retorinių klausimų „Ar norėtum savo namuose priimti pabėgėlių šeimą?“ iki didžiausių Lietuvos dykrų sąrašo su garsiuoju Didžiasaliu priešaky.

Taip, Suomijos premjeras Juha Sipila parodė asmeninį pavyzdį, pasiūlydamas pabėgėlius apgyvendinti ir savo namuose užmiestyje. Bet jei jau klausimą keliame taip, kodėl neklausiama, ar norime pasidalyti savo būstu su savais skurstančiaisiais, arba ar esame geri katalikai ir bent apygeriai žmonės, jei nepriglaudžiame po savo stogu apie 4 tūkst. vaikų, gyvenančių valdiškuose vaikų namuose?

Tad kažin ar tinkama tokį klausimą laikyti pritarimo pabėgėlių priėmimui testu. Ir iš tiesų nereikės pasislinkti savo namuose, kad būtų kur apnakvindinti pabėgėlius, – iš pradžių tuo pasirūpins valstybė. Dalis jų pateks į Ruklos centrą, iš kurio jau iškeliamas neįgaliųjų skyrius. Tačiau dar geriau būtų pabėgėliams padėti iš karto kurtis savivaldybėse, nes juk jie iš karto turės ir leidimą dirbti.

Tik vargu ar Didžiasalis ir panašūs miesteliai tam tinkamiausi. Jie todėl ir miršta, kad ten nėra darbo vietų. Jei jų ten neranda vietiniai, kaip ras atvykėliai? O jei jie neturės darbo, juos išlaikyti teks mums, mokesčių mokėtojams.

Beje, kaip pabrėžia „Caritas“ atstovė I.Skuodienė, ir pagalbos pabėgėliams integruoti sistema taip pat koncentruojasi dideliuose miestuose, nes poreikio ją plėsti po visą Lietuvą nebuvo reikalo, kai prieglobsčio prašytojų tebūdavo, pavyzdžiui, pernai – 22 žmonės, iš jų 15 suaugusiųjų.

R.Kuleš neabejoja: jei pabėgėliai būtų apgyvendinti, kur yra laisvo būsto, bet visai nėra darbo, tai nebūtų labai gera išeitis. Reikia įvertinti įdarbinimo galimybes, nepaisant to, kad ir būstas, ir pragyvenimas didesniuose miestuose brangesni. Svarbiausia – galimybė rasti darbą.

„Mitas, kad pabėgėliai nenori dirbti, kad atvažiuoja ir gyvena iš pašalpų. Moterims su vaikais sunkiau be jų apsieiti, bet nepažįstu nė vieno vyro, kuris norėtų sėdėti ir gauti pašalpas. Jie dirba čia arba, kaip ir lietuviai, važiuoja užsidirbti į užsienį, paskui vėl grįžta“, – pasakoja Raudonojo Kryžiaus atstovė  A.Gerikaitė-Šukienė. Bet kad gautų darbo, juos reikia apgyvendinti savivaldybėse, kuriose yra galimybė dirbti, o ne ten, kur jie tik papildytų esamų bedarbių gretas.

Pabėgėliams ir taip nelengva susirasti darbą. „Kai kurie, net turėdami profesiją, susiduria su problemomis dėl dokumentų vertimo ir įteisinimo, o kai kurie pabėgo iš karo zonos nespėję jų pasiimti. Net vairavimo egzaminą perlaikyti – problema, ir dar brangiai kainuoja“, – pasakoja A.Gerikaitė-Šukienė.

Dar vienas mitas, kad Lietuva visiems pabėgėliams – tik tranzito stotelė. Minėtas JT tyrimas atskleidė pabėgėlių nuostatas: jei jie kitose Europos šalyse turi draugų, giminių, jei ten yra didesnės tautiečių bendruomenės, jie, žinoma, stengiasi keliauti ten. Bet kiekvienas pasitraukimas į svetimą šalį sudėtingas, nes kiekvienąkart atvykus reikia pradėti nuo nulio. Tad atvykę į vieną šalį, į kitą pabėgėliai linkę kraustytis tik tuo atveju, jei negali išgyventi.

Lietuvoje nemažai pabėgėlių kuria savo gyvenimą. Štai devynerius metus čia gyvenanti etiopė Eskedar Tiluhan yra atidariusi drabužių parduotuvėlę. Siras Pierre‘as Naoumas pasirinko Lietuvą, nors nemažai jo giminaičių gyvena Vokietijoje ir Švedijoje. Nors pagal turimą aukštąjį išsilavinimą nepavyko įsidarbinti, vyras ėmėsi savo verslo – atidarė piceriją. Tiesa, jos išlaikyti nepavyko.

Kitas siras – Azizas jau 10 metų Lietuvoje, dirba, gerai kalba lietuviškai, turi planų gauti Lietuvos pilietybę, jau ir tam reikalingus egzaminus yra išlaikęs. Neseniai Katalikų bažnyčios priglaustos trys irakiečių krikščionių šeimos uoliai mokosi lietuvių kalbos ir giriasi pirmais pasiekimais – jauniausia pabėgėlė lanko mokyklą, o šeimos galva jau sugeba turguje lietuviškai pasiderėti.

„Ne uždaruose centruose, o tarp žmonių, savivaldybėse, einant į darbą, suvokiant, kad jie gali dirbti, prisidėti prie šalies, kuri juos priėmė, gerovės, kuriami žmogiškieji ryšiai ir gyvenimas naujuose namuose“, – neabejoja JT pabėgėlių komisaro atstovė Lietuvoje R.Kuleš.

Kol kas Vyriausybė savivaldybių tik teiravosi, ar jos priimtų lietuvių kilmės asmenų iš Rytų Ukrainos ir Krymo. Viena šeima jau įsikūrė Druskininkuose, vaikai pradėjo lankyti mokyklą. Kaišiadorys irgi tam rengiasi. Rajono meras Vytenis Tomkus  pasakoja, kad iš sutaupytų socialinės paramos lėšų savivaldybė planuoja pirkti vieną būstą ir jį išnuomoti atvykėliams, tiesa, nuompinigius laikinai, kelis mėnesius, kol jie susiras darbą ir įsikurs, mokės Vyriausybė. O kai jiems to buto nebereikės, savivaldybė galės jį pasiūlyti specialistams, kurių į rajoną prisivilioti nėra lengva.

Žinoma, Ukrainos lietuvių šeimai integruotis bus lengviau nei pabėgėliams iš Sirijos, nes nebus kalbos barjero. Problemų dėl darbo irgi neturėtų kilti: atvykstantis iš Ukrainos vyras yra elektrikas, o geras elektrikas – aukso kainos. Meras įžvelgia tik privalumų: rajono gyventojų, kaip ir visoje Lietuvoje, mažėja, tad bus naujų darbo rankų ir mokesčių mokėtojų.

Pabėgėliams iš Sirijos priimti Kaišiadorių meras V.Tomkus sakosi taip pat ieškotų galimybių. „Jei išmoktų lietuviškai, rastų darbą, tokie žmonės galėtų integruotis, o mūsų visuomenė taptų, kaip kad anksčiau Lietuvoje, kai buvo didelės žydų ir kitų tautų bendruomenės, labiau daugiatautė. Galų gale mišrios santuokos su įvairių tautų, rasių, tikėjimų žmonėmis, jose gimstantys vaikai ir taip yra šios dienos kasdienybė. Jei pabėgėlių masiškai atvyktų į vieną vietovę, gal būtų sunkiau integruoti, bet viena kita šeima neturėtų didelės įtakos.“

Iš tiesų, tas tūkstantis per dvejus metus į Lietuvą persikelsiančių pabėgėlių kažin ar daugiau, nei lietuvės iš anglijų parveža kitataučių ar kitarasių žentų.

Beje, minėtame JT tyrime pabėgėliai įvardijo dar vieną priežastį, kodėl norėtų kurtis didesniuose miestuose: žmonės juose tolerantiškesni, labiau supranta atvykėlius, todėl čia lengviau integruotis ir, žinoma, rasti darbo.

Kainuos. O gal duos pelno?

Belaukiant pabėgėlių bangos imtasi prognozuoti, kiek tai kainuos. Lėšų poreikio aritmetika tokia: vieno asmens apgyvendinimui ir integracijai bus skiriama apie 600 Eur per mėnesį. Numatyta, kad į Lietuvą 2016–2017 m. turi būti perkelti 1105 užsieniečiai: 1035 asmenys iš Italijos, Graikijos ir Vengrijos bei 70 asmenų iš trečiųjų šalių. 1035 asmenų perkėlimui iš Italijos, Graikijos ir Vengrijos EK planuoja skirti 6,2 mln. Eur. EK mokėjimai planuoja būti už atliktus darbus, o ne avansiniai, tad Lietuvos 2016 m. biudžete lėšų tam turi būti skirta.

Taigi virkavimai, kad atvykėliai bus išlaikomi iš mūsų kišenės, – be didelio pagrindo. Nors, teisybės dėlei, ir ES piniginė – mūsų, tad tie milijonai galėjo būti panaudoti kitoms Europos gyvenimo kokybės gerinimo sritims, bet, žinoma, klausimas, ar būtume konkrečiai Lietuvoje tai pajutę.

Be abejo, valstybės biudžetui kainuoja Ruklos ir Pabradės centrai, kitos pabėgėlių integracijos priemonės. Pabėgėliai gauna vienkartinę įsikūrimo pašalpą, apie 800 Eur, būtiniesiems daiktams – patalynei, šaldytuvui. Valstybė prieglobstį gavusiems užsieniečiams  apmoka 90 val. lietuvių kalbos mokymus, jie turi galimybę persikvalifikuoti (tiesa, tai dažniausiai apmokama iš ES fondų). Per metus pabėgėliai turi išmokti lietuvių kalbą, įsidarbinti ir gyventi be paramos, išimtis – jei šeima daugiavaikė ar kas turi sveikatos problemų.

Vis dėlto šios išlaidos turėtų atsipirkti. Pabėgėlių perkėlimo į Lietuvą poveikio vertinimą Užsienio reikalų ministerijos užsakymu atlikę Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkai padarė išvadą, kad ekonomikos augimas kompensuos nenumatytas išlaidas, o jei bent pusė perkeltų asmenų įsidarbins, dėl padidėjusio ekonominio aktyvumo jie padengs integracijai skirtas išlaidas (vienam asmeniui – apie 10,8 tūkst. Eur) per 4,6 metų.

Tačiau tai optimistinis scenarijus – pagal pesimistinį pabėgėlių priėmimas atsipirktų per 8,8 metų. Bet, kaip pabrėžia tyrėjai, nauda matuojama ne tik pinigais: Lietuva galėtų tikėtis kitų šalių solidarumo, jei pati susidurtų su pabėgėlių antplūdžiu.

„Integracija, be abejo, kainuoja. Bet visų pirma tai bus ES pinigai. O atskirų institucijų apskaičiavimai, kiek reikėtų sveikatos apsaugai ar socialinei apsaugai, kol kas labai ankstyvi. Pirmiausia reikia užtikrinti pabėgėliams būstą, padėti įsidarbinti. Orientuojamės, kad maksimaliai po kelių mėnesių pagalbos jie patys save išlaikytų“, – sako Vyriausybės komisijos pabėgėlių klausimais pirmininkas R.Vaitkus.

Vis dėlto kai kurių verslo atstovų entuziazmas, kad pabėgėliai užkaišios menkstančios lietuvių darbo jėgos spragas ir mokesčiais papildys valstybės ir savivaldybių biudžetus, pagrįstas tik iš dalies. Kaip rodo kitų šalių patirtis, atvykėliai, ypač iš musulmoniškų šalių, kartu atsiveža ir didelę šeimą ar net visą giminę, kurioje daug nedirbančių moterų ir vaikų, tad socialinei sistemai krūvis taip pat padidėja.

Antra vertus, vertėtų mokytis iš svetimų klaidų, kai atvykėliai laikomi menkesniais nei vietos gyventojai ir žmonėms, turintiems diplomą, tenka dirbti nekvalifikuotą darbą. Tai grįžta valstybei ne didesne mokesčių suma, o nepasitenkinimo kibirkštimis.

Didžiausias darbas – rengti visuomenę

Daugiau nei tūkstantis pabėgėlių per dvejus metus – tikrai nėra kažkas neįmanoma, juolab 2003 m. esame priėmę 488 žmones, o kitąmet planuojama perkelti ne ką daugiau – 505. „Bet reikia rengtis jų atvykimui, o ypač rengti visuomenę, nes ko nepažįstame, to labai bijome“, – pabrėžia A.Gerikaitė-Šukienė.

Jos įsitikinimu, svarbiausias dalykas, stabdantis pabėgėlių integraciją, yra Lietuvos visuomenėje vyraujantis neigiamas požiūris į pabėgėlius ir kitataučius, ksenofobiško ir diskriminuojamo pobūdžio pasisakymai žiniasklaidoje, politiniame gyvenime ir privačioje erdvėje.

Raudonojo Kryžiaus atstovė pasakoja, kad pabėgėliams, ypač jei jie atrodo ar kalba kitaip, nei mes įpratę, be tarpininko (dažniausiai socialinio darbuotojo) pagalbos būtų labai sunku susirasti būstą ir darbą, jie ilgiau laukia eilėje pas gydytoją, ir tokį sąrašą, deja, galima tęsti. „Norint efektyvios integracijos, šiame procese turi dalyvauti ir priimančioji visuomenė“, – pabrėžia A.Gerikaitė-Šukienė.

R.Kuleš priduria: labai svarbu, kad žmonės suvoktų, dėl kokių priežasčių pabėgėliai atvažiuoja, kad nemanytų, jog tai ekonominiai migrantai, o ne žmonės, kurie dabar negali grįžti į savo valstybę.

Taip, pabrėžia Vyriausybės komisijos pirmininkas R.Vaitkus, turime paisyti nacionalinio saugumo interesų, bet tiesiog iš tuščio pučiamas burbulas, kad atvažiuos islamistai ir pradės kariauti.

„Ksenofobija paremta baime to, ko žmonės nežino. Kuriami mitai, kad pabėgėlių reikia bijoti, nes jie musulmonai, teroristai ar bedarbiai. Bet dauguma jų dirba, kiek galėdami stengiasi integruotis. Tad reikia ne gąsdintis, o galvoti, kaip padėti jiems integruotis, rasti darbą“, – sako „Caritas“ atstovė I.Skuodienė.

Beje, apie 90 proc. pabėgėlių, kuriems padėjo katališkasis „Caritas“, buvo musulmonai – čečėnai, afganistaniečiai. Nuo 1996 m., kai Lietuva prisijungė prie pabėgėlių programos, prieglobstis ar apsaugos priemonės suteiktos vos 1007 asmenims, bet taip pat daugiausia čečėnams, vadinasi, musulmonams.

Žinoma, bendra istorinė patirtis gyvenant Sovietų Sąjungos teritorijoje, galų gale – galimybė susikalbėti rusiškai čečėnus darė „savesniais“ musulmonais nei kokius sirus. Bet būtent sirai garsėja kaip labai išsilavinę žmonės. Beje, priešingai nei kai kurios musulmoniškos tautos, jų šeimos nėra gausios, nes norima vaikus išmokslinti. Jie ir labai geri žemdirbiai, tad Lietuvoje lengvai rastų savo nišą.

Nemaža dalis mūsų visuomenės piktinasi, neva jie veržiasi į Europą, o ne gretimas musulmoniškas šalis (nors iš tikrųjų Turkijoje, Jordanijoje ir kitose – arti 4 mln. sirų pabėgėlių), nenori nei girdėti apie pabėgėlių atnešamą naudą juos priimančiai valstybei, nei mokytis iš kitų šalių klaidų juos integruojant.

Štai Švedija, plačiausiai atvėrusi duris pabėgėliams, džiaugiasi, kad jie kelia šalies gerovę. Švedijoje net nėra kokių specialių pabėgėlių integracijos institucijų, nes visų šalies gyventojų problemos sprendžiamos bendrai. O Paryžiaus priemiesčiai, kur savotiškoje komunoje gyvena pabėgėliai ir emigrantai, dažnai pajunta degėsių kvapą, nes bedarbiai ar tik nekvalifikuotam, menkai atlyginamam darbui samdomi žmonės jaučiasi diskriminuojami. Maža to, valstybė dar turi išlaidų ir jiems mokėdama socialines išmokas.

„Pabėgėlių atvykimas į Lietuvą turėtų būti mums pliusas, nes tai ir naujos patirtys, ir mūsų senstančios visuomenės su nedideliu gimstamumu papildymas. Lietuva per savo istoriją buvo svetinga kitataučiams. Štai Vilniuje buvo įvairiausių tautų tautelių ir jos puikiausiai sugyveno. Kviesčiau Lietuvos gyventojus į pabėgėlius žiūrėti kitomis akimis: juk tie žmonės bėga nuo smurto, nuo karo. Pamirštame, kaip lietuviai bėgo nuo sovietų okupacijos ir visos šalys juos priėmė. O kai kitoms šalims bėda, mums trūksta solidarumo. Ir nemanau, kad reikės steigti darželius ar mokyklas arabų kalba – vaikai pramoks lietuviškai greičiau nei jų tėvai“, – mano Vyriausybės vicekancleris R.Vaitkus, vadovaujantis Vyriausybės komisijai pabėgėlių klausimu.

Bet mes – prieš pabėgėlius. Nors Užsienio reikalų ministerijos ir Mykolo Romerio universiteto užsakymu atliekant tyrimą bendrovei RAIT net 51 proc. respondentų atsakė pritariantys, kad Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, dalyvautų pabėgėlių perkėlimo programoje, per „Veido“ užsakymu „Prime Consulting“ bendrovės atliktą apklausą šį birželį, kai pabėgėlių „norma“ tebuvo 710, tam pritarė vos 8,4 proc.

Dėl tokio požiūrio, kaip pasakoja „Caritas“ atstovė I.Skuodienė, jei Lietuvoje gyvenantys afganistaniečiai prisistato užsieniečiais verslininkais, visi jais žavisi ir dėkoja, kad išsirinko Lietuvą, o jei jie prisipažįsta esantys pabėgėliai, pajunta priešiškumą. Bet juk tai tie patys žmonės.

Scanpix

Trys irakiečių krikščionių šeimos tėvynėje patyrė persekiojimą ir nusprendė išvykti. Kurį laiką glaudėsi kaimyninėje Turkijoje, vėliau, kaip ir daugelis, nusprendė keliauti į Europą. Su Katalikų bažnyčios parapijų bendruomenių pagalba šiandien šie penkiolika irakiečių mėgina kurti naują gyvenimą Vilniuje, netrukus prie jų prisidės dar viena šeima. Kaip ir dar 15 sirų, kuriems šiuo metu Lietuvoje suteikta apsauga ir leidimas gyventi.

Dovaidas PABIRŽIS

Šios istorijos – tik menki atgarsiai to, kas šiuo metu vyksta Vakarų ir Vidurio Europoje. Žemynui išgyvenant didžiausią pabėgėlių krizę po Antrojo pasaulinio karo, popiežius Pranciškus paragino kiekvieną parapiją ir religinę bendruomenę Europoje priimti po vieną pabėgėlių šeimą.

Vokietija planuoja, kad per metus valstybės gyventojų skaičius padidės maždaug procentu – 800 tūkst. Į vos tris kartus už Lietuvą didesnę Vengriją šiemet atvyko 150 tūkst. migrantų. Ši krizė privertė dar kartą kalbėti apie Rytų ir Vakarų Europos skirtumus, net apie galimą Šengeno bevizės erdvės veikimo sustabdymą.

Migrantų ar pabėgėlių Lietuvoje neabejotinai daugės. Europos Komisija paskelbė apie naujas kvotas Europos Sąjungos šalims narėms. Liepą Lietuva buvo įsipareigojusi priimti 325 pabėgėlius – 255 iš Italijos bei Graikijos ir dar 70 – iš Turkijos, o pagal naują planą mūsų šaliai turėtų tekti …..

Su šiuo planu kategoriškai nesutinka senokai tokios vienybės nedemonstravęs Višegrado ketvertas – Lenkija, Čekija, Vengrija ir Slovakija. Jų lyderiai pabrėžė, kad pasidalijimas pabėgėliais šios problemos visiškai nesprendžia ir ES turėtų priimti ilgalaikį šios krizės sprendimo būdą. Pasak Višegrado šalių lyderių, tokia kvotų politika tik dar labiau skatins pabėgėlius ir migrantus keliauti į Europą.

Panašios pozicijos laikosi ir Baltijos valstybės. Kaip rugsėjo pradžioje sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuva solidariai prisidės sprendžiant pabėgėlių krizę, bet pasisako prieš kvotas, nes, pasak ministro, būtina užkirsti kelią reiškinio priežastims, o taip tik nelabai sėkmingai kovojama su pasekmėmis.

Abejonės dėl Šengeno erdvės ateities

Milžiniška pabėgėlių krizė Europoje ne tik sukėlė humanitarinių, politinių bei socialinių problemų, bet ir paskatino abejones dėl vieno svarbiausių Europos integracijos pasiekimų – Šengeno erdvės ateities. Į šiandieninę padėtį žvelgiant iš teisinės pusės akivaizdu, kad beprecedentis pabėgėlių ir migrantų srautas, kertantis valstybių sienas, niekaip neatitinka galiojančių Šengeno susitarimo taisyklių.

Laisvą žmonių judėjimą įgyvendinantis susitarimas buvo pasirašytas 1985 m. nedideliame Liuksemburgo kaime Šengene. Jis visiškai įsigaliojo tik po dešimtmečio, 1995-aisiais, kai tarp pirmųjų Bendrijos šalių buvo panaikinta vidinė sienų kontrolė, o užsieniečiams leista keliauti su vienos šalies viza. Šiuo metu Šengeno erdvei priklauso 26 valstybės su maždaug 400 mln. gyventojų, ji užima daugiau nei 4,3 mln. kvadratinių kilometrų teritoriją.

„Jei mums nepavyks teisingai pasiskirstyti pabėgėlių, tuomet Šengeno klausimas vėl gali sugrįžti į darbotvarkę“, – rugsėjo pradžioje Berlyne vykusioje konferencijoje sakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Nors daugelis analitikų šį pareiškimą aiškino visų pirma kaip būdą paspausti Rytų Europos valstybių politikus, o ne realią grėsmę Šengeno principams, apie galimą jų keitimą užsiminė ir daugiau aukščiausių politikų. Slovakijos užsienio reikalų ministras Miroslavas Laičakas rugsėjo pradžioje tvirtino, kad laisvo judėjimo Šengeno zona jau subyrėjo dėl pabėgėlių ir migrantų krizės: „Normaliomis sąlygomis gauti Šengeno vizą yra sunku, o dabar dešimtys tūkstančių žmonių vaikštinėja čia visiškai netikrinami.“

Didžiausi Šengeno kritikai – Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos populistinės partijos – nuolat reikalauja sugriežtinti sienų kontrolę.

Šengeno krizė lemia tai, kad atskirų šalių narių vidaus reikalų sistemos iš esmės nebendradarbiauja sprendžiant bendras saugumo problemas, o jų prieglobsčio suteikimo politika ir teisinės sistemos itin skiriasi. Vienos šalys tai daro lengva ranka, kitos kaip įmanydamos riboja bet kokias tokio pobūdžio galimybes.

Pernai Švedijoje, kuriai, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, tenka didžiausia pabėgėlių dalis Europoje, iš beveik 40 tūkst. priimtų sprendimų neigiami tebuvo vos kas ketvirtas. O Vengrija iš 5,5 tūkst. prašymų patenkino vos maždaug kas dešimtą. Taigi laisvai tarp valstybių sienų galintys judėti migrantai ir pabėgėliai turi galimybę pasirinkti jiems palankiausią šalį.

Kaip pabrėžia Europos Parlamento narys, liberalų ALDE frakcijos lyderis Guy Verhofstadtas, šios problemos iš esmės atitinka ir struktūrines finansų politikos problemas, išryškėjusias per euro zonos krizę: „Buvo finansų krizė, euro krizė, dabar yra pabėgėlių krizė, kelianti spaudimą Šengeno zonai, nes mes neturime adekvačių institucijų. Europa puikiai geba sukurti politiką, bet vėliau nesukurti taisyklių ir institucijų, būtinų šiai politikai vykdyti.“

Europos Komisijos pastangos sukurti bendrą ES prieglobsčio politiką bei nustatyti taisykles dėl pabėgėlių gyvenimo sąlygų šalyse narėse nebuvo sėkmingos. Vienintelis ryškesnis pasiekimas – sienų apsaugos agentūros „Frontex“ sustiprinimas ir veiklos išplėtimas.

Migrantų krizės įkarštyje Vengrija paprašė Vokietijos išaiškinti teisinę situaciją dėl nelegalių migrantų keliavimo per ES, nes, pagal Šengeno taisykles, migrantai gali palikti Vengriją tik su galiojančiais kelionės dokumentais ir tos valstybės viza. O Vokietija, pasak Vengrijos pareigūnų, sukėlė nepagrįstas pabėgėlių iš Sirijos viltis, todėl ir nuspręsta prašyti išaiškinimo, kaip elgtis. Kurį laiką stabdę migrantus geležinkelio stotyse ir keliuose, vėliau Vengrijos policininkai vis dėlto leido jiems palikti šalies teritoriją ir išvykti į Austriją bei Vokietiją.

Prieštaringai vertinamas ir Vengrijos sprendimas statyti 175 kilometrų ilgio spygliuotų vielų tvorą pasienyje su Serbija, kuri yra oficiali kandidatė prisijungti prie ES. Taip Viktoro Orbano vyriausybė mėgina susitvarkyti su pabėgėlių srautais iš Balkanų valstybių. Šį vengrų sprendimą ne kartą kritikavo Vakarų valstybių politikai, nors jis iš pažiūros skirtas būtent Šengeno susitarimo punktui dėl išorinių sienų apsaugos užtikrinti.

Daugelis mokslinių studijų įrodė, kad laisvoji Šengeno erdvė leido atsirasti glaudesniems verslo ryšiams, skatino importą ir eksportą, didino turistų srautus. Todėl pokyčių pasekmės būtų ir ekonominės. Be to, tai yra laikoma vienu svarbiausių Europos vienybės ir integracijos laimėjimų.

Tiesa, laikini Šengeno sistemos apribojimai nėra naujiena Europoje. Nuo 1995-ųjų dėl įvairių priežasčių – padidėjusio pavojaus, susijusio su terorizmu ar sporto renginių tai įvairiose šalyse padaryta beveik šimtą kartų.

Graikijos problema

Kartu su Šengeno susitarimu galiojantis Dublino reglamentas sako, kad pirmoji Europos valstybė, kurią pasiekia migrantas, privalo prisiimti atsakomybę už jį.

Kai buvo pasirašytas šis susitarimas, pietinės Europos valstybės pačios buvo emigrantų donorės, o ne jų svarbiausios priėmėjos, todėl tuomet sutiko pasirašyti šį iš pažiūros joms nelabai naudingą susitarimą. Situacija visiškai pasikeitė Europą užplūdus migrantams ir pabėgėliams, o pietinėms valstybėms tapus pirmąja jų kelionės stotele.

Todėl dabar ši sistema iš esmės neveikia. Atvykėliai Graikijoje nėra registruojami ir tiesiog praleidžiami per sieną toliau į Balkanų valstybes, o iš ten mėgina pasiekti Vakarų Europą. Migrantų grąžinimo į pirmą valstybę principas taip pat nėra vykdomas. Kelios ES valstybės nusprendė, jog pabėgėlių sąlygos Graikijos stovyklose yra tokios blogos, kad daugiau to negalima daryti. Be to, Graikija iš esmės atsisakė vykdyti visavertę išorinės Šengeno sienos apsaugą.

Nors pagal Dublino reglamentą šalys narės visus valstybių narių priimamus žmones turėtų vertinti vienodai, daugelis jų iki šiol išlaikė konceptualiai skirtingą suvokimą apie tai, kas yra migrantas, pabėgėlis ar prieglobsčio prašytojas.

Tai leidžia spekuliuoti, kad žmonės, tiesiog vykstantys per valstybės teritoriją ir nesiprašantys prieglobsčio, nėra pabėgėliai. Būtent taip šiuo metu dažniausiai elgiasi Graikija: jei žmogus nieko neprašo, tai ir institucijos linkusios verčiau palaukti, kol jis pats išvyks toliau. Tokia praktika, leidžiančia užsimerkti prieš migrantų srautus, Graikija užsiima kelis dešimtmečius.
Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Egdūno Račiaus teigimu, musulmonai, kurie norėtų likti gyventi Graikijoje, dažnai valstybės institucijų yra ignoruojami: „Jūsų nėra, mes apie jus nieko nežinome, mums jūs nieko ir nepasakokite. Toks keistas santykis susiformavo dėl istorinių priežasčių ir dėl labai skausmingos graikų patirties būnant Osmanų imperijos sudėtyje. Graikija nuo senų laikų turi nuostatą kaip įmanoma riboti musulmonų skaičiaus didėjimą, o jei fiziškai to neįmanoma padaryti – bent jau ignoruoti jų buvimą. Migrantų gyvenimas skurdžiuose palapinių miesteliuose Graikijos vyriausybei neatrodo aktuali problema, nors ji tęsiasi dešimtmečiais.“

Prie Šengeno zonos Graikija prisijungė 2000-aisiais. Nelegali migracija per sieną su Turkija ypač išaugo 2007–2011 m., tačiau jau kitąmet migrantų kiekį pavyko sumažinti 95 proc., kai buvo pastatyta siena pasienio dalyje, kuri nėra atskirta natūralia gamtine kliūtimi – Maricos upe. Tą patį šiemet padarė ir Bulgarija.

Šiandien iš Turkijos į Graikiją vykstantys pabėgėliai ir migrantai paprastai renkasi 6 kilometrų maršrutą į Koso, Lesbo arba Chijo salas. Palyginti su ankstesniais metais, šią vasarą migrantų srautas Graikijoje padidėjo 750 proc. Pabėgėlių stovyklos yra perpildytos, sąlygos jose – pasibaisėtinos.

Kiekvieną dieną į šias salas atvyksta po tūkstantį, dažnai ir dar daugiau žmonių. Turkijos pareigūnai leidžia žmonių kontrabandininkų laivams laisvai plaukti į Graikiją. Tai kainuoja apie 1–1,5 tūkst. JAV dolerių ir trunka 25 minutes. Laivai šiuo metu plaukioja kiekvieną naktį.

Šių metų kovą Nyderlandų premjeras Markas Rutte pareiškė, kad Graikija gali būti pašalinta iš Šengeno zonos, jei ir toliau į Europą praleis tokius didžiulius kiekius migrantų. Nyderlandų vyriausybės vadovas tokią nuomonę išdėstė po graikų grasinimų atidaryti sienas visiems pabėgėliams bei uždaryti visus savo pabėgėlių centrus, jei šaliai nebus suteikta finansinė parama.

Migracijos srautus išaugino revoliucijos

Kaip teigia E.Račius, į Europą bėgančių žmonių srautai buvo labai dideli bent jau pastaruosius du dešimtmečius, o masinę migraciją galima pradėti skaičiuoti nuo 1979-ųjų, kai iš porevoliucinio Irano pradėjo plūsti pabėgėliai, nepatenkinti naujuoju valstybės režimu. Vėliau į Europą masiškai patraukė ir afganistaniečiai, todėl manyti, kad tai tik pastarojo laikmečio problema, būtų klaidinga.

Tačiau naujas dėmuo šiame procese, pasak mokslininko, yra tai, kad Arabų pavasaris fiziškai atvėrė vartus žmonėms lengviau pasiekti Europą. O tai smarkiai padidino pabėgėlių skaičių. Geresnio ir saugesnio gyvenimo ieškančių žmonių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų neabejotinai visuomet buvo labai daug, tačiau iki tol tai buvo arba per daug brangu, arba fiziškai beveik neįmanoma padaryti.

40 metų Libiją valdęs Muammaro Gaddafi režimas itin akylai kontroliavo šalies sienas, todėl nebuvo įmanoma lengvai nei į ją patekti, nei juo labiau iš jos išvykti. Panašiai iki šiol sienas kontroliuoja ir Tunisas, Egiptas ar Alžyras. Tačiau po Arabų pavasario žlugus Libijai afrikiečiai, daugiausia iš Eritrėjos ir Etiopijos, išnaudojo atsivėrusias galimybes.

Panaši situacija buvo Sirijos ir Turkijos pasienyje. „Tie, kurie nutarė dėl vienokių ar kitokių priežasčių bėgti – ar iš tiesų gelbėdamiesi nuo karo pragaišties, ar dėl kitokių priežasčių, kai Sirija nebesugebėjo kontroliuoti savo sienų su kaimyninėmis valstybėmis, tą galėjo padaryti daug lengviau. Iki tol iš Sirijos buvo neįmanoma išvažiuoti. Man teko kelis kartus įvažiuoti ir išvažiuoti kaip turistui, labai gerai prisimenu, koks tai buvo sudėtingas procesas, kiek daug tikrinimų, dokumentų. Legaliai kirsti sieną buvo gana sudėtinga“, – pasakoja E.Račius.

Šiuo metu pasienis kontroliuojamas, bet Turkija, pasak E.Račiaus, solidarizuojasi su sirais ir įsileidžia legaliai bėgančius žmones į netoli sienos gausiai įrengtas pabėgėlių stovyklas. Turkijos vyriausybė priešiška Damasko režimui. Šiandien Turkijoje yra apie 2 mln., Libane – dar beveik 1,5 mln. sirų pabėgėlių. Jordanijoje glaudžiasi per 700 tūkst., Irake – 250 tūkst. dėl pilietinio karo į artimąjį užsienį pasitraukusių Sirijos gyventojų.

„Krūvį čia turėtume pernešti Vakarams, ne tik Europos Sąjungai, bet ir kitoms organizacijoms, kurios, nežinau, ar galima taip sakyti, užsimerkė, bent jau nejautriai reagavo ir iš esmės paliko Turkiją vieną su didžiule pabėgėlių mase. Natūralu, kad Turkija, kuri nėra labai turtinga valstybė, nesugeba užtikrinti tokių gyvenimo sąlygų, kokių jie galbūt norėtų ar kokių tikisi atrasti Europoje. Šis neveiklumas verčia pabėgėlius keliauti toliau, ir natūralu, kad Europa yra tas traukos centras“, – sako VDU profesorius.

Bėgti verčia ne tik karas

Į Europą per Balkanus šiuo metu dažniausiai atvyksta pabėgėliai ir migrantai iš Sirijos, Afganistano, Irako ir Pakistano. Per Viduržemio jūrą daugiausia plaukia pabėgėliai iš Eritrėjos, Etiopijos, Somalio.

Pasak E.Račiaus, maždaug pusėje dabartinės Sirijos teritorijos karo veiksmai nevyksta, tačiau žmonės ten gyvena labai sunkiomis ekonominės sąlygomis. Analitikas sako pažįstantis Lietuvoje gyvenančius sirus, kurie neretai nuvažiuoja į tėvynę, turi ten savo verslų ir nuosavybės, todėl žiniasklaidoje vyraujantis Sirijos įvaizdis, susijęs su žmonių žudynėmis ir sprogdinamais antikiniais paminklais, yra ne visa dabartinio šios šalies gyvenimo paveikslo dalis.

Kitose valstybėse, iš kurių į Europą dažniausiai traukia pabėgėliai per Graikiją ir Balkanus, karas atvirai nevyksta, tačiau jas, pasak E.Račiaus, galima įvardyti kaip žlugusias ar žlungančias valstybes. Irake kai kur vyksta karo veiksmai ir dažniausiai juose dalyvauja vietiniai kurdai, o arabai ir nemusulmonai dažnai ieško prieglobsčio užsienyje – į Europą vyksta pas čia esančius gimines. Afganistane, panašiai kaip Somalyje, karas nurimęs ir susiformavusi savotiška feodalizmą primenanti santvarka.

„Kovos veiksmai nėra intensyvūs, bet nėra ir valstybės. O jei nėra valstybės, tai visuomenės vystymasis ten paralyžiuotas visomis prasmėmis. Žmonės, siekdami geresnio gyvenimo sau ar bent jau savo vaikams, ryžtasi palikti gimtąją šalį“, – komentuoja E.Račius.

Daugiau nei 200 mln. gyventojų turintį Pakistaną, mokslininko vertinimu, taip pat galime priskirti prie žlungančių valstybių: valstybingumo tradicijos čia silpnos, tautos kūrimo procesas nesėkmingas, didelis pilietinis susipriešinimas, susiskaldymas ir skirtingų ideologijų kova. Šios priežastys lemia, kad atskiros visuomenės grupės yra linkusios išsižadėti šio projekto ir ieškoti gyvenimo svetur, dažniausiai Didžiojoje Britanijoje. Čia gyvena gausi pakistaniečių bendruomenė, todėl įsikūrimo ir gyvenimo galimybės šioje šalyje pakankamai geros – galima atkurti socialinius ryšius, dirbti įvairiausio pobūdžio darbus, aktyviai dalyvauti gausios bendruomenės gyvenime.

Į Vokietiją masiškai plūsta ir migrantai iš buvusių Jugoslavijos respublikų. Daugiau nei trečdalis politinio prieglobsčio prašytojų čia atvyksta iš Albanijos, Kosovo ir Serbijos. Šiemet į Vokietiją atvyko 30 tūkst. albanų (pernai – 8 tūkst.), dar tiek pat kosoviečių bei 11 tūkst. daugiausia romų iš Serbijos. Tačiau pernai tik 0,2 proc. serbų, 1,1 proc. kosoviečių ir 2,2 proc. albanų buvo suteiktas leidimas gyventi Vokietijoje.

Ramiojo vandenyno sprendimas

Sėkmingų migracijos politikos pavyzdžių pasaulyje nėra daug. Žmonių migracija ir traukimasis nuo negandų tėvynėje į saugesnius ir turtingesnius kraštus globaliame pasaulyje neišvengiamas, tačiau valstybių interesas paprastai yra atsirinkti žmones, kuriuos jos nori įsileisti, priimti ir integruoti.

Europoje dabar dažnai vyksta priešingas procesas – priimami pirmiausia tie, kuriems pavyksta įveikti rizikingą ir pavojų kupiną kelionę, kurie sugeba susirasti žmonių kontrabandininkus ir turi pinigų jiems susimokėti. Į kelionę per Viduržemio jūrą paprastai išsiruošia 18–35 metų amžiaus vyrai, tačiau nuo karo paprastai labiausiai kenčia vaikai, moterys ir vyresnio amžiaus žmonės. ES praktika rodo, kad atvykę net ir ekonominiai migrantai labai retai būna deportuojami į savo gimtąją šalį.

Vienu iš veiksmingos migracijos pavyzdžių galima laikyti Australijos nuo 2001 m. vykdomą migracijos ir prieglobsčio suteikimo politiką, vadinama Ramiojo vandenyno sprendimu. Ją įgyvendinant politinio prieglobsčio prašantys žmonės, kol svarstomas jų prašymas, įkurdinami ne Australijos teritorijoje, bet sulaikymo centruose kitose Ramiojo vandenyno valstybėse – Nauru arba Papua Naujojoje Gvinėjoje. O vien atvykimas į šalies teritoriją negarantuoja galimybės pasilikti. Taip Australija norėjo atgrasyti ir pažaboti žmonių kontrabandininkus, per vandenyną gabenusius žmones ir bet kokiomis priemonėmis mėginusius pasiekti jos krantus.

„Taip patys nuspręsime, kas atvyks į mūsų šalį ir kokiomis aplinkybėmis jie tai padarys“, – per 2001 m. rinkimų kampaniją sakė Australijos premjeras Johnas Howardas.

2001–2007 m. ši politika, nors ir kritikuojama žmogaus teisių gynėjų, leido labai sumažinti nelegalių migrantų, laiveliais bandančių pasiekti Australijos krantus, skaičių. 2001-aisiais į Australiją nelegaliai atvyko 5516 žmonių, o kitais metais – vos vienas. 2008-aisiais, pasikeitus vyriausybei, ši politika buvo sustabdyta ir žmonių kontrabandininkų laivų vėl labai padaugėjo. 2012 m. ši politika iš esmės buvo atnaujinta.

Lietuva migracijos politikos praktiškai neturi, o dabartinės Vakarų ir Vidurio Europos problemos vis dar gali atrodyti tolimos ir svetimos. 1997-aisiais Lietuva ratifikavo Ženevos konvenciją ir įsipareigojo teikti prieglobstį užsieniečiams, kurie paliko savo kilmės šalį dėl karo, persekiojimo ar šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų.

Pabėgėlio statusas per šį laikotarpį suteiktas 202, papildoma apsauga – 3,8 tūkst. žmonių. Iš viso sulaukta 7,5 tūkst. prašymų dėl prieglobsčio.

Prašymo nagrinėjimo laikotarpiu pabėgėliai gyvena Pabradės užsieniečių registracijos centre, kurį žmogaus teisių gynėjai prilygina kalėjimui. Pabėgėlių centre Rukloje įsikuria prieglobstį jau gavę arba nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai, Lietuvoje nelydimi šeimos narių.

Daugiausia prieglobsčio prašytojų į Lietuvą atvyksta iš Gruzijos (2014 m. – beveik 25 proc.). Net 12 proc. iš jų buvo čečėnai, o 8 proc. – afganistaniečiai.

BFL

Akistata. Liepos 3 dieną Vilniaus oro uoste nusileido 15 pabėgėlių krikščionių iš Irako atskraidinęs lėktuvas. Trys šeimos iš karo draskomos šalies bandys kurti savo gyvenimą Lietuvoje, o mes, juos priimantys, – susitvarkyti su savo baimėmis.

Likus dienai iki irakiečių atskraidinimo, sostinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas monsinjoras Edvardas Rydzikas dar buvo paskendęs pasiruošimo rūpesčiuose. Didžiausia problema klebonui tapo rasti arabų kalbą bent kiek mokantį savanorį. Mat iki paskutinių dienų nebuvo aišku, ar bent vienas iš atvykstančių irakiečių kalba angliškai, ar moka tik gimtąją arabų kalbą.

Monsinjoro vadovaujami tikintieji įsipareigojo pasirūpinti šešių asmenų irakiečių šeima. Dairytasi buto, kurį parapija būtų nuomojusi savo lėšomis, bet galiausiai nutarta, kad svečiams patogiausia bus šalia bažnyčios esančiame pastate. Nedideliame namelyje dar neseniai gyveno Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigai, po remonto jis stovėjo tuščias.

„Susibūrė nemažai mūsų parapijos savanorių – vieni lovas kloja, paveikslus kabina, kiti išvažiavo į turgų daržovių pirkti. Žmonės pasirengę padėti viskuo, ko tik prireiks. Bendradarbiaujame ir su Vilniaus arkikatedros bei Bernardinų parapijomis, budėsime pasikeisdami kas savaitę. Buitiniai, organizaciniai dalykai negąsdina, neramu tik dėl bendravimo. Mes akyse jų nematę, nieko apie juos nežinome, o dar tas kalbos barjeras. Kažkas pasiūlė naudotis „Google“ vertimo programa, bet tai ne išeitis: išbandėme – ji verčia labai netiksliai. Galime net nesuprasti, ko jie pageidauja, kaip jaučiasi. Katalikų parapijos dar niekada neturėjo tokio iššūkio“, – nuo „Veido“ jaudulio neslėpė E.Rydzikas.

Kunigui palengvėjo, kai paskutinėmis dienomis prieš atvykstant svečiams jis susipažino su arabiškai šiek tiek mokančiu Danijos Raudonojo Kryžiaus pabėgėlių centre savanoriavusiu lietuviu. Artimųjų Rytų ekspertas Mantas Pūslys yra keliavęs po Siriją, Libaną, kurį laiką gyvenęs Palestinos Vakarų Krante, dabar trumpam sugrįžęs į Lietuvą.

Jeigu kils reikalas, jis padės Šv. Petro ir Povilo parapijos tikintiesiems bent jau užmegzti ryšį su irakiečiais. Mantas mokosi klasikinės arabų kalbos, bet yra labai daug jos dialektų – arabiškai kalbama net 22 šalyse. Lietuvoje yra keli dėstytojai, privačiai mokantys arabų kalbos, tačiau susidomėjimas nedidelis.

„Tikiuosi, jog Lietuvoje įsikūrus vienai kitai pabėgėlių šeimai ir atsiradus galimybei realiai susidurti su tuo pasauliu pamatysime, kad jie yra tokie pat žmonės kaip mes, nori tų pačių dalykų – ramiai, saugiai gyventi ir aprūpinti savo šeimas. Gal tai padės lietuviams pakeisti ir požiūrį į žmones iš arabų pasaulio“, – svarstė M.Pūslys.

Dekanatas, kuriam priklauso Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, – vienas iš keturių, prisidedančių prie Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ iniciatyvos priimti irakiečių šeimas miesto parapijų bendruomenėse. Irakiečių šeimą su trimis mažamečiais vaikais įsipareigojo priimti Naujosios Vilnios Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės parapijos tikintieji, išnuomoję ir įrengę trijų kambarių butą. O vilniečiai iš Kalvarijos Šv. Kryžiaus atradimo parapijos irakiečius apgyvendins savo namuose. Iš Irako į Lietuvą perkeliamoms šeimoms buvo skirtos visose Vilniaus bažnyčiose keturis sekmadienius rinktos tikinčiųjų aukos.

Praėjusį penktadienį iš Stambulo į Vilnių atskrido trys šeimos – penkiolika žmonių. Mirtinų grėsmių iš savo šalies išginti irakiečiai kurį laiką glaudėsi Turkijoje. Vilniuje rengtasi priimti keturias šeimas, tačiau viena jų prieš pat kelionę pateko į avariją ir šiuo metu gydosi ligoninėje, tad prie pirmo „Caritas“ organizuoto reiso į Lietuvą prisidėti negalėjo.

Šios keturios šeimos kreipėsi į Turkijoje esantį Lietuvos konsulatą, kuris tarėsi su Lietuvos institucijomis ir Katalikų bažnyčia. Kunigai kreipėsi į visus geros valios žmones, prašydami ne tik prisidėti pinigais, bet ir susitikti su pabėgėliais, kartu praleisti laisvalaikį, pasikviesti į svečius, padėti pažinti Vilnių, taip padedant susipažinti su mūsų šalies kultūra ir tradicijomis.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas E.Rydzikas irakiečius kvies dalyvauti ir mišiose. Visi į Vilnių atvykę pabėgėliai – krikščionys, Chaldėjų rito (katalikų) bažnyčios nariai, patyrę persekiojimus ir grėsmę gyvybei dėl savo tikėjimo.

„Prisidėdami prie šios misijos pirmiausia vadovaujamės žmogiškąja pozicija ištiesti pagalbos ranką kiekvienam, kam jos reikia. Niekur Šventajame Rašte nėra pasakyta, kad turime padėti tik krikščionims“, – primena E.Rydzikas. Tai, kokį tikėjimą išpažįsta Lietuvą saugiam gyvenimui pasirinkę irakiečiai, kunigo tikinimu, neturėję jokios įtakos nei jo paties, nei parapijos tikinčiųjų apsisprendimui juos priimti.

Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas taip pat teigia, kad pabėgėlių religija nėra svarbi: „Mes buvome kalbėję ir su užsienio reikalų ministru, kad negalima atskirti krikščionių ir musulmonų. Kam reikia pagalbos, tuos reikės ir gelbėti. Šiuo konkrečiu atveju visos yra krikščionių šeimos.“

Katalikų bažnyčios iniciatyva pakviesti pabėgėlius nuolat gyventi Lietuvoje tikriausiai atskleis ir tai, kiek esame subrendę akistatai su galinga migracijos banga, užliejusia Europą.

Tiesa, irakiečiai nėra pirmieji Lietuvoje atsidūrę pabėgėliai iš Artimųjų Rytų. Pernai Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia į Lietuvą buvo pakvietusi keliasdešimt Sirijoje persekiojamų krikščionių. Tačiau Pietų Europoje kilus imigrantų krizei atsirado naujas pretekstas reikštis įvairioms nuomonėms, svarstymams, ar pabėgėlių problemos – apskritai Lietuvos reikalas.

Europos Komisijos siūlymas ES narėms solidariai pasidalyti naštą, tenkančią dėl pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos, ir Lietuvai numatyta privaloma pabėgėlių kvota sulaukė tiek politikų, tiek dalies visuomenės nepritarimo. Tik arkivyskupas G.Grušas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Gedulo ir vilties dienai skirtose šv. Mišiose ragino nepamiršti, kad pabėgėliai taip pat yra žmonės, kuriems reikia mūsų pagalbos: „Drąsiai žvelkime į tuos, kurių daugelis nenori matyti, – tarp tokių, deja, ir pabėgėliai. Kiek mūsų tautiečių praėjusiame amžiuje buvo priglausti pasaulio platybėse? Sibire su ištremtaisiais vietiniai dalijosi namų kampu, paskutiniu duonos kąsniu, bėgantiems nuo tremties ir karo baisybių pastogę suteikė pabėgėlių stovyklos Vakarų Europoje, keliaujančių priglausti tuomet nepabijojo JAV ūkininkai. Šiandienos pabėgėliai iš Sirijos, Irako, kitų šalių yra ne skaičiai, o žmonės, šeimos, kurioms reikia mūsų pagalbos, kaip kažkada jos reikėjo mūsų tėvams, seneliams ir proseneliams.“

Prieš atvykstant irakiečiams į Vilnių G.Grušas ragino rasti drąsos pasirūpinti tais, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo, kenčia karo baisumus, nes pabėgėliai nėra statistika: „Tai žmonės, kurie kasdien patiria grėsmę gyvybei.“
Jungtinių Tautų ataskaitoje apie padėtį Irake sakoma, kad Irako „Islamo valstybės“ kovotojai sistemingai ir dideliu mastu rengė tiesiogiai prieš civilius nukreiptus išpuolius, egzekucijas, žudymus, grobimus, žagino ir naudojo kitokį lytinį bei fizinį smurtą prieš moteris ir vaikus, prievarta verbavo vaikus ir juos panaudojo kaip savižudžius sprogdintojus. Nuo metų pradžios Irake žuvo arba buvo sužaloti, tarp jų nužudyti be teismo, apie 700 vaikų. Ypač didelę grėsmę išgyvena Irako krikščionys ir kitų religinių mažumų atstovai.

Kalbėdamas apie žmonių nuotaikas migrantų klausimu G.Grušas priminė, kad neretai visi migrantai yra sutapatinami su teroristais, o juk pabėgėliais tampa tūkstančiai niekuo nekaltų žmonių, bėgančių nuo mirties. Arkivyskupas pripažino, kad pavojai yra realūs, bet imamasi teisėtos savisaugos – atvykstantys žmonės VSD tikrinami, ar nėra susiję su teroristinėmis grupuotėmis.

Į Vilnių atvykusius irakiečius bus stengiamasi integruoti į visuomenę, jie bus mokomi lietuvių kalbos. Bažnyčia bendradarbiauja su Užsienio reikalų ir Vidaus reikalų ministerijomis. Tikimasi, kad pabėgėliams Lietuva taps antrąja tėvyne. Toks pat tikslas buvo formuluojamas ir priimant Lietuvoje karo pabėgėlius iš Sirijos. Tačiau iš 39 sirų krikščionių, kuriuos į Lietuvą 2014-ųjų pradžioje pakvietė ir priėmė evangelikai liuteronai, mūsų šalyje jau neliko nė vieno.

Pasisakymai prieš pabėgėlių priėmimą Lietuvoje dažnai grindžiami ir tuo, kad mūsų šalis jiems reikalinga tik kaip tarpinė stotelė į turtingąsias Europos valstybes, taip sutapatinant karo pabėgėlius su ekonominiais migrantais.

„Sirai buvo kviečiami kaip mūsų svečiai, jie turėjo svečių vizas metams. Jeigu žmogus iš savo šalies išvyksta be ketinimo dirbti, iš svečio darbuotoju jis negali pavirsti, tam būtų reikėję išankstinio darbdavio kvietimo. Ne visur Europoje taip yra, bet Lietuvoje tiems žmonėms buvo užkirsti keliai įsidarbinti, leisti vaikus į mokyklą, taigi ir kurti savo šeimų ateitį. Septyni sirai – įvairių sričių gydytojai, kirpėjai – jau pirmą atvykimo dieną sulaukė pasiūlymų dirbti, tačiau negalėjo tuo pasinaudoti. Įstatymai neleido mums padėti daugiau, tegalėjome jiems padėti apsigydyti karo žaizdas, palengvinti integraciją, bet ne susirasti darbą“, – sakė Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis. Jis išreiškė viltį, kad dabar atvykstantiems irakiečiams padėti bus paprasčiau, nes jų statusas Lietuvoje – jau ne svečių, o pabėgėlių.

Sirai buvo apgyvendinti liuteronų šeimose. Daug dėmesio buvo skiriama jų sveikatai, kai kuriems ji buvo smarkiai pašlijusi, paūmėjusios ligos. Be to, buvo organizuojami intensyvūs anglų kalbos kursai, svečiai buvo įtraukti į bendruomenės renginius, kviečiami į vasaros stovyklas. Pasak M.Sabučio, vieni ilgiau, kiti trumpiau Lietuvoje pabuvę sirai dabar gyvena kitose Europos šalyse, Kanadoje, Turkijoje. Jie pasinaudojo šeimos susijungimo programomis ir išvyko pas anksčiau ten įsitvirtinusius giminaičius.

Lietuvos liuteronai, net ir sirams išvykus, jaučia atlikę prasmingą misiją – pabėgėliai čia gavo svarų bagažą tolesniam gyvenimui vakarietiškame pasaulyje. Drauge jie paliko dovaną lietuviams – supratimą, kad žmones siejančių dalykų yra gerokai daugiau, nei juos skiriančių.

„Prieš sirams atvykstant buvo daug baimės. Atrodė, visiškai kita kultūra, svetimi žmonės, bijojome nežinodami, kaip reikės elgtis. Nežinojome ir kaip reaguos mūsų visuomenė, ar nebus kokių išpuolių. Juk priėmėme juos ne tik Vilniuje, bet ir mažuose miesteliuose, kur apskritai svetimšaliai retai teužsuka. Pasirodė, kad bijojome visiškai be reikalo. Sulaukėme labai daug geranoriškumo. Iš niekur neprašėme lėšų, tačiau visko pakako. Žmonės aukojo pinigus, savanoriškai padėjo įvairiais darbais, tarkim, medikai rūpinosi diabetu sergančia sire, išgelbėjo ją nuo kojų amputavimo. Nepažįstami ūkininkai, važiuodami pro šalį, įmesdavo per tvorą maišą bulvių ar kopūstų“, – pasakojo M.Sabutis.

Lietuvių priešiškumo nėra patyręs ir mūsų šalyje nuo 2008 m. gyvenantis siras Bahaa Alarbiedas. Na, nebent pirmaisiais metais būta nesusipratimų, kai puikų vakarietišką išsilavinimą bei kelerius metus praktikos Vokietijoje ir Šveicarijoje turintis burnos chirurgas negalėjo gauti darbo. B.Alarbiedas dėl to nepyksta: natūralu, kad kitaip atrodantis ir kalbantis užsienietis gali kelti nepasitikėjimą. Siras suprato, jog gydymo įstaigų vadovai parodydavo jam duris bijodami, kad kitokios odos spalvos gydytojas atbaidys pacientus. Gauti darbą pavyko tik po pusantrų metų ir tik padedant pažįstamiems.

Dabar 36 metų B.Alarbiedas žmonos gimtinėje jaučiasi labai gerai. Jis turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, labai gerai kalba lietuviškai, nors mokėsi jos tik „gyvai“ – lankyti kalbos kursų niekada nebuvo laiko. Po kelerių metų darbo samdomu gydytoju siras Tauragėje atidarė nuosavą odontologijos kliniką, sukūrė darbo vietas keliolikai lietuvių, pats joje užsiima burnos chirurgo praktika. Norintys patekti į B.Alarbiedo kėdę turi užsirašyti gerokai iš anksto, nors jo darbo diena trunka iki vėlaus vakaro. Paskui dar laukia beveik valandos kelionė namo – į vienkiemį Raseinių rajone pas žmoną Dianą, šešerių metų sūnų Dilaną, ketverių dukrą Dilarą ir prieš 10 mėnesių gimusią jaunėlę Diną. Kartu gyvena ir žmonos tėvai.

B.Alarbiedas su iš Kauno kilusia Diana Majevskaja susipažino 2004 m. Prancūzijoje, kur jis studijavo. Paskui abu keleriems metams įsikūrė Vokietijoje, nes gydytojo diplomą gavęs siras čia gavo paskyrimą į rezidentūrą. Kai atėjo laikas kurti šeimą ir planuoti vaikus, nutarė keltis į Lietuvą.

„Ilgai nesvarstėme, kurią šalį rinktis. Nors tuo metu Sirijoje dar buvo taika, nujaučiau, kad ji ilgai netruks. Taigi apie mano šalį net negalvojome. Norėjome, kad mūsų vaikai turėtų senelius, giminaičių, kalbėtų bent vieno iš mūsų kalba. Jei būtume likę Vokietijoje, visą gyvenimą būtume užsieniečiai tarp svetimų, o taip gyventi nesaugu. Tiesą sakant, Lietuvoje integruotis man buvo kur kas lengviau nei Prancūzijoje ar Vokietijoje. Sunku buvo tik mokytis lietuvių kalbos, bet čia iš karto pasijutau savas. Nes čia ir žmonos giminės, ir draugai. Tai labai geras jausmas“, – „Veidui“ pasakojo B.Alarbiedas.

Nerimą jam kelia tik jo giminaičių likimas Sirijoje. Šalies pietuose, maždaug už šimto kilometrų nuo sostinės Damasko, gyvena tėvai, du broliai ir dvi seserys su šeimomis. Šiame regione dar palyginti ramu, tačiau žmones užgulė ekonominiai nepritekliai. Nuo pilietinio karo pradžios kainos čia padidėjo 300–400 proc., kasdien dešimčiai valandų išjungiama elektra, nėra susisiekimo, trūksta būtiniausių maisto produktų, vaistų.

„Labai ilgiuosi savo giminaičių, šalies. Pastarąjį kartą Sirijoje buvau tik prieš dešimt metų, dabar važiuoti negaliu, nes mane iškart suimtų ir išsiųstų tarnauti į kariuomenę. Tėvus mačiau prieš dvejus metus, jie pusantro mėnesio pas mus viešėjo. Dabar išsiruošti į kelionę jiems jau būtų per sunku: nei ambasados nėra, nei skrydžių iš Damasko, dėl vizos tektų važiuoti į Libaną arba Iraną, o skristi per Stambulą. Nežinau, kada vėl juos pamatysiu. Dabar bendraujame tik internetu.

Sunku matyti, kaip mano šalyje viskas griūva, žmonės emigruoja – pirmiausia profesionalai. Liūdna, kai tokia graži, be galo turtingą istoriją turinti šalis virsta griuvėsiais. Mano didžiausia svajonė – kad žmonės Sirijoje vėl galėtų gyventi laimingai, bet kol kas neatrodo, jog ji galėtų išsipildyti“, – apgailestauja siras, ramybės uostą radęs Lietuvoje.

Savo sėkmės istoriją Lietuvoje kuria ir daugiau atvykėlių iš karo nuniokotos Sirijos. Pabėgėlis Azizas ir sostinės adresas Kalvarijų g. 66 jau kuris laikas kausto dėmesį feisbuke. Tiesa, pats Azizas vargu ar sugebėtų platinti žinią apie savo verslą naudodamasis šiuolaikinėmis technologijomis. Jis moka kepti picas, kebabus, virti gerą arbatą, bet neturi net feisbuko paskyros, tad ten už jį darbuojasi savanoriai lietuviai.

Piceriją nekokia reputacija garsėjančiame rajone prie Kalvarijų turgaus Azizas atidarė kartu su savo tautiečiu Pierre’u. Abu jie kilę iš to paties Hasako miesto, bet susitiko tik prašydami prieglobsčio Lietuvoje. Azizas, gyvenantis mūsų šalyje nuo 2005-ųjų, laisvai kalba lietuviškai. Iš Sirijos jiems teko bėgti palikus šeimas, draugus ir verslus. Lietuvoje jie tikisi pragyventi iš to, ką moka geriausiai, – siūlydami savo patiekalus. Feisbuke palaikoma žinia apie piceriją Kalvarijų g. 66 sirams pritraukia nemažai naujų klientų. O senieji grįžta patys, mat čia maistas skanus ir nebrangus, bendravimas malonus, o dar siūloma nemokamos kavos ar arbatos.

Lietuvoje penkiolikai sirų suteikta apsauga bei laikinas leidimas gyventi šalyje, dar keturi laukia Migracijos departamento sprendimo. Nuo jau penktus metus besitęsiančio Sirijos pilietinio karo pradžios iš Sirijos į užsienį pabėgo beveik keturi milijonai žmonių. Dar 12 milijonų tapo pabėgėliais savo gimtojoje šalyje. Mažiausiai pusė karo iš namų išvarytų sirų yra vaikai.

Jūratė Kiliulienė

Europos Sąjungos noras, kad Lietuva priimtų ir įkurdintų šalyje 710 pabėgėlių iš trečiųjų šalių, sutiktas vieningu „Veido“ apklausos dalyvių „ne“. Kitas klausimas, ar pusdevinto procento pritariančiųjų pabėgėlių apgyvendinimui labai norėtų tokius matyti savo kaimynystėje.

Ankstesnės „Veido“ apklausos atskleidė, kad ne baltųjų rasės atstovai ar žmonės, kurių apranga išduoda priklausymą kokiai nors nekrikščioniškai religijai, anaiptol nėra mieli kaimynėliai. Belieka pasidomėti, ar būtų palankiai žiūrima į tokius, kurie laiptinėse kildami liftais ir panašiose situacijose garsiai kalba katalikišką rožinį.

O galimybė veiksmingai išgriebti iš jūros „valčių žmones“, kaip vadinami dabar į Europą plūstantys pabėgėliai, apklaustųjų sąmonėje nėra visiškai palaidota – 29,4 proc. jų mano, kad valstybinės tarnybos dirbo puikiai ar gerai, kai Baltijos vandenyse buvo ieškoma katastrofą patyrusio lėktuvo „An-2“. Pirmas (ir, be abejo, statistiškai neteisingas) įspūdis – tikima, kad Lietuvos gelbėtojai sėkmingai ištrauks maždaug kas trečią pabėgėlį.

Ar Lietuva turėtų priimti pabėgėlius iš trečiųjų šalių?

Taip              8,4

Ne                 89,0

Neturiu nuomonės            2,6

Kaip vertinate valstybinių tarnybų darbą, ieškant dingusio lėktuvo Baltijos jūroje?

Puikiai          10,6

Gerai            18,8

Patenkinamai                    30,4

Blogai                                34,8

Neturiu nuomonės            5,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. gegužės 28-30 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Scanpix

Jungtinių Tautų duomenimis, šiemet Viduržemio jūroje nuskendo jau 1600 migrantų – beveik pusė tiek, kiek pernai per visus metus. 2014-aisiais pakeliui į Europą gyvybės neteko 3500 žmonių. Didžiausia šių metų tragedija, įvykusi prieš savaitę, pareikalavo net 800 aukų – tiek žmonių žuvo prie Libijos krantų nuskendus migrantus plukdžiusiam laivui.

Manoma, kad laivas apvirto po to, kai visi jame buvę žmonės susibūrė vienoje jo pusėje, išsigandę labai priartėjusio prekybinio laivo.

Tarp nuskendusiųjų – migrantai (taip pat ir vaikai) iš Malio, Gambijos, Senegalo, Sirijos, Somalio, Eritrėjos, Bangladešo, Tuniso.

Ir visa tai – nepaisant pernai gruodį prasidėjusios Europos Sąjungos jūrų sienos misijos „Triton“, pakeitusios iki tol Italijos vykdytą pabėgėlių paieškos ir gelbėjimo programą “Mare Nostrum”.

Ir nors ES pabėgėlių paieškos programai lėšos nuolat didinamos, šiemet į Graikiją ir Italiją iš viso atvyko beveik 32 tūkst. nelegalių migrantų, kurie į Europą vyksta daugiausia iš Sirijos ir Libijos. Europos Komisija neseniai pripažino, kad nepajėgia suvaldyti šios situacijos, ir parengė naują dešimties punktų programą, kurioje, be lėšų migrantų paieškai padidinimo, siūloma ir kai kurių naujų priemonių. Ką tik pristatytame dešimties punktų plane žadama griežtinti kontrolę, užtikrinti geresnį gelbėjimo operacijų vykdymą.

ES taip pat sieks perimti ar sunaikinti žmonių kontrabandininkų laivus ir stiprins bendradarbiavimą pasienyje. Bendrija taip pat pasiūlys „savanorišką bandomąjį perkėlimo projektą, pagal kurį asmenims, kuriems reikalinga apsauga, bus siūloma persikelti, o tam gali būti numatyta 5 tūkst. vietų.

Be to, ES „sukurs naują programą greitam nelegalių migrantų grąžinimui“.

Bendrija taip pat sieks stiprinti bendradarbiavimą su karo nuniokotos Libijos, kuri yra šios problemos židinys, kaimynėmis, rašoma Komisijos pareiškime.

pabegliaii44

Pernai prieglobsčio prašė 373 asmenys. Vienas asmuo buvo pripažintas pabėgėliu pagal 1951 metų konvenciją ir jam buvo suteikta galimybė gyventi Lietuvoje nuolat, 14-ais asmenų  buvo suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje vienerius metus, rašoma Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovo pranešime spaudai.

Sekmadienį yra minimos 60-osios Pabėgėlių konvencijos metines. Ta proga paskelbtame pareiškime Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras Antonio Guterres (Antonijus Guteresas) pažymėjo, kad net keturi penktadaliai viso pasaulio pabėgėlių glaudžiasi besivystančiose šalyse, tuo tarpu didžiausias nepasitenkinimas dėl pabėgėlių kyla išsivysčiusiose valstybėse. Iš viso pasaulyje gyvena apie 43 milijonai asmenų, kurie patiria pabėgėlių dalią.

Komisaro atstovė Lietuvoje Renata Kuleš teigia, kad neretai Lietuvoje asmenys, kuriems reikalinga apsauga kitoje šalyje dėl persekiojimo, karo ir rimtų žmogaus teisių pažeidimų, visuomenėje yra priskiriami ekonominiams migrantams. “Tačiau jie buvo priversti palikti savo šalį, nes joje buvo nesaugu, o ne dėl ekonominių priežasčių”, – teigė komisaro atstovė.

Pasaulinės pabėgėlių dienos bei Konvencijos 60 metų minėjimas Lietuvoje organizuojamas pirmadienį Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje.

Libijos saugumo pajėgos, kontroliuojančios sieną su Tunisu, greičiausiai trukdo išvykti libių pabėgėliams iš šalies, penktadienį pranešė Jungtinių Tautų (JT) pabėgėlių reikalų valdyba.

“Iki šiol kiekvieną dieną sieną kirsdavo nuo 10 iki 15 tūkst. pabėgėlių. Vakar sieną perėjo mažiau nei 2 tūkst. žmonių”, – spaudos konferencijoje sakė JT pabėgėlių reikalų valdybos atstovė spaudai Melissa Fleming.

“JT pabėgėlių reikalų valdybai kilo įtarimų, kad Libijos saugumo pajėgos neleidžia žmonėms pereiti sienos”, – pareiškė ji, paaiškinusi, kad liudininkų parodymais, “Libijos sieną saugo valdančiajam režimui ištikimos pajėgos”.

“Mus pasiekia žinios, kad kelyje visur stovi kariškiai – Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) šalininkai”, – pridūrė M.Fleming.

“Tie, kuriems pavyko pereiti sieną, pasakojo, kad iš jų buvo atimti mobilieji telefonai ir foto aparatai”, – pranešė ji.

Tunise esanti Raudonojo kryžiaus atstovybė informavo, kad nuo vasario 20 dienos Libijos sieną su Tunisu iš viso perėjo apie 100 tūkst. žmonių.