Valtis Kelno katedroje, DW nuotr.

Vos įžengus į įstabaus grožio Kelno katedrą akį traukia neįprastas Dievo namuose vaizdas – didžiulė medinė valtis su besikeičiančiomis nuotraukomis fone.

Aušra LĖKA Specialiai „Veidui“ iš Kelno (Vokietija)

Užrašas skelbia, kad ši žvejybos valtis kontrabandininkų buvo naudojama Viduržemio jūra plukdant pabėgėlius iš Libijos į Italiją. Valtis 7 m ilgio, o joje būdavo sutalpinama iki šimto žmonių. Jiems neleisdavo pasiimti nieko, net vandens ir maisto, čia nebuvo jokios priedangos nuo saulės ar lietaus. Valtis būdavo perpildyta tiek, kad kai kurie žmonės joje tiesiog buvo suspausti ir užduso.

Valties fone keičiasi pabėgėlių, išgyvenusių šioje ar panašiose valtyse, nuotraukos. Pavargę moterų veidai. Apsiašaroję vaikai. Vyrai, ką tik peržengę ribą ne tik tarp jūros ir sausumos, bet ir tarp mirties ir gyvenimo. Pabėgėlių vyrų, prievartavusių vokietes prie Kelno katedros šių Naujųjų naktį, nuotraukų nėra.

Kelnas vadinamas šalies kosmopolitiškumo sala, čia istoriškai visais laikais buvusi skirtingų tautų kryžkelė. Tačiau naujametę naktį toje kryžkelėje linksmybėms nusiteikę vokiečiai patyrė savo priglobtų atvykėlių smurtą, patyčias, vagystes, o moterys – net lytinius išpuolius.

Kiek buvo tokių užpuolikų, skelbta skirtingai, bet minėta net apie daugiau nei tūkstantį, anot liudininkų, šiaurės afrikietiškos ir arabų kilmės vyrų. Policija gavo apie 200 skundų, daugiausia moterų, teigiančių, kad jos tapo lytinio priekabiavimo aukomis.

Ne mažesnis smūgis vokiečiams buvo tai, kad nusikaltimus bandyta nuslėpti: Kelno policijos departamentas sausio 1-ąją išplatino pranešimą, kad „naujametė naktis iš esmės buvo rami“, o visuomeninis transliuotojas ZDF netgi neužsiminė apie išpuolius ir apie juos prabilo tik kilus dideliam visuomenės pasipiktinimui.

Vokiečiai taip bijo pasirodyti politiškai nekorektiški, kad peržengė visas ribas. Bet ne tik jie. Prieš kelerius metus Briuselio mero administracija nutarė per Kalėdas nepuošti tradicinės eglutės, mat taip gali įžeisti kitatikius. Prieinama net iki visiško absurdo: šiemet Italijoje viešint Irano prezidentui Hassanui Rouhani, Romos Kapitolijaus muziejuje buvo uždengtos „nuogos“ skulptūros.

Ne išimtis ir Lietuva: kaip praėjusią savaitę pranešė TV3, pabėgėlių atrankos tvarka tokia skylėta, kad į mūsų šalį atvežtas ir narkomanas, ir septyni asmenys, kuriuos netrukus teks deportuoti. O informacija apie nevykusią atranką slėpta, esą nenorint sudirginti ir taip skeptiškai pabėgėlių atžvilgiu nusiteikusios visuomenės.

Bet stebina kraštutinumai ir iš kitos pusės: vasarą pasaulį apskriejo nuotraukos, kaip Nicos paplūdimyje ginkluoti policininkai privertė moterį nusirengti arabių moterų dėvimą maudymosi aprangą.

Iš vienos pusės – absurdiškais skirtingų tradicijų draudimais, iš kitos – keistos atmainos savicenzūra slepiant tiesą neišugdysi tolerancijos ir taikaus visuomenės sugyvenimo. Nusikaltėlių ar bandančiųjų apeiti nustatytą tvarką yra ir tarp migrantų, ir tarp vietos gyventojų. Tikroji takoskyra – tarp dorų ir nedorų žmonių, o ne tarp vietinių ir atvykėlių.

Turbūt tai ir simbolizuoja valtis Kelno katedroje, kviečianti padėti doriems žmonėms, kuriuos iš gimtųjų namų išvijo karas. Kelno arkivyskupas kardinolas Raineris Maria Woelki 2014-ųjų lapkritį pradėjo akciją „Naujieji kaimynai“, kurios tikslas – skatinti „sveiki atvykę“ kultūrą ir pabėgėlių integraciją Kelno arkivyskupijoje. Žmonės prisideda kuo gali: kas padovanoja pabėgėliams mokyklinę vaikų kuprinę, kas dviratį, kas pasiūlo ir būstą, rengiamos parodos, susitikimai, katalikų švietimo įstaigos siūlo savo pagalbą.

Projektų ir iniciatyvų padėti pabėgėliams Vokietijoje daug. O portaluose su nuolatine tapusia rubrika „Nuo politinio prieglobsčio iki įžymybės. Jie buvo pabėgėliai“ publikuojamos kuo įvairiausių asmenybių nuotraukos: nuo Tibeto budizmo dvasinio vadovo Dalai Lamos, pirmosios moters, tapusios JAV valstybės sek-retore, Madeleine Albright, gimusios Prahoje, Nobelio premijos laureatės rašytojos Hertos Müller, iš Rumunijos pabėgusios į Vokietiją, Ukrainoje gimusios vokiečių politikės Marinos Weisband iki popžvaigždžių Freddy Mercury iš Zanzibaro, Mikos iš Libano, Ritos Ora iš buvusios Jugoslavijos ar Dortmundo „Borusijos“ žvaigždės Neveno Subotičiaus iš Serbijos.

Mes galėtume šią plejadą papildyti mūsų Prezidentu Valdu Adamkumi, kuriam taip pat teko patirti pabėgėlio dalią.

Su šiais žmonėmis mes –  vienoje valtyje.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Kalbėti apie Europos Sąjungos (ir plačiau – Europos) krizę yra madinga. Senąjį žemyną yra apnikusios kelios rimtos krizės, kurios gali tapti Europos saulėlydžio priežastimi.

Viktoras DENISENKO

Viena vertus, ES sunkiai sekasi spręsti pabėgėlių krizę, dėl kurios stiprėja paprastų ES gyventojų nepasitenkinimas. Kita vertus, Europa išgyvena ir geopolitinio nestabilumo laikotarpį, aštrinamą agresyvių Rusijos veiksmų prieš Ukrainą ir Maskvos polinkio į konfrontaciją su Vakarais. Svarbu ir tai, jog Europos Sąjunga dar nėra galutinai atsipeikėjusi po globalios ekonominės krizės, apnuoginusios Pietų Europos valstybių problemas. Visų minėtų procesų fone galvą kelia populistinės ir nacionalistinės jėgos, kurios tikisi anksčiau ar vėliau ateiti į valdžią. Taip pat būtina paminėti, kad, panašu, tai ne vien europinė, bet ir platesnė – globali – dabartinio politinio ciklo problema.

Bendros pasaulinės krizės atspindžiu yra prezidento rinkimai JAV. Respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas atspindi tą patį kraštutinį populizmą ir nacionalistinio užsisklendimo bei uždarumo polinkį, kuris vis labiau stiprėja ir Europoje.

Bendros pasaulinės krizės atspindžiu, pavyzdžiui, yra prezidento rinkimai JAV. Respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas (dėl kurio iškėlimo nepatenkinti ir dalis šios partijos atstovų) atspindi tą patį kraštutinį populizmą ir nacionalistinio užsisklendimo bei uždarumo – tik, suprantama, su amerikietiška specifika – polinkį, kuris vis labiau stiprėja ir Europoje. D.Trumpas formuoja savo priešrinkiminę retoriką pasitelkdamas bauginančius stereotipus, nevengdamas meluoti, kad sukurtų jam tinkamus (pavyzdžiui, galima prisiminti jo pareiškimą, kad nusikaltimų skaičius JAV nuolat didėja, nors oficialūs statistiniai duomenys liudija priešingą tendenciją.

Ir pačiose JAV, ir kitur pasaulyje tikimasi, kad per šiuos šalies prezidento rinkimus nugalės sveikas protas, t. y. kad vieta Baltuosiuose rūmuose atiteks Hillary Clinton. Būtent ji šioje rinkiminėje kampanijoje simbolizuoja tą sveiką protą. Palyginti su D.Trumpu, H.Clinton atrodo gana nuobodžiai, bet kartu tai yra sveikos, nuspėjamos, turinčios aiškius vertybinius pamatus politikos nuobodumas.

Tačiau neįmanoma numoti ranka ir pareikšti, jog D.Trumpas yra politinė anomalija. Nereikia pamiršti, kad jis laimėjo vidinius Respublikonų partijos rinkimus (primaries), kurie ir atvėrė jam kelią į rinkiminės kovos finalą. Tai rodo, jog D.Trumpo tipo politika turi nemenką palaikymą tiek Respublikonų partijoje, tiek ir JAV visuomenėje. Pažymima, kad būtų neteisinga teigti, jog D. Trumpas yra tik kvailų ar neapsišvietusių rinkėjų kandidatas, nors iš dalies tai atitinka tikrovę. Bet tam tikrą palaikymą D.Trumpas turi ir kituose socialiniuose sluoksniuose. Tenka pripažinti, kad D.Trumpo tipo politika ir retorika šiandien turi paklausą.

Su panašia situacija susiduriame ir šiapus Atlanto. D.Trumpo tipo politikų netrūksta ir Europoje. Tiesa, ilgą laiką jie buvo vadinamosios marginalios politikos atstovai, esantys tikrosios politikos pakraštyje.

D.Trumpo tipo politikų netrūksta ir Europoje. Tiesa, ilgą laiką jie buvo vadinamosios marginalios politikos atstovai, esantys tikrosios politikos pakraštyje.

Tačiau visos straipsnio pradžioje paminėtos krizės atveria jiems kelią ir suteikia vilties užimti rimtesnę vietą politiniame olimpe. Ir tikrai: apie didėjantį kraštutinių jėgų populiarumą Europos Sąjungoje kalbama ne pirmus metus.

Galima pažiūrėti į statistinius duomenis, rodančius nacionalistinių ar kitaip radikalizuotų politinių jėgų populiarėjimą Vakarų Europoje. BBC pateikiami duomenys atskleidžia, kad nacionalistinių jėgų, pasisakančių už uždarumo politiką, pozicijos stiprėja. Jos išeina iš šešėlio į pagrindinę politinę areną. Didžiausią palaikymą tokios jėgos turi Austrijoje (Laisvės partija gavo rinkimuose 35 proc. balsų), Danijoje (Danų liaudies partija gavo 21 proc. balsų), Suomijoje (partija „Suomiai“ surinko 18 proc. balsų) bei ES nepriklausančioje Šveicarijoje (Šveicarijos liaudies partijos rezultatas – 29 proc. balsų). Prancūzijoje Marinos Le Pen Nacionalinis frontas per paskutinius rinkimus surinko 14 proc. balsų.

Šis virusas veikia ne tik Vakarų Europą, bet ir rytinę Europos Sąjungos dalį. Nesutarimai tarp Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano, atstovaujančio partijai „Fidesz“, ir Briuselio eurobiurokratų nėra jokia naujiena, o nacionalistinė partija „Jobbik“ turi šioje valstybėje 21 proc. rinkėjų palaikymą. Vengrija smarkiai kritikuojama už valdžios autoritarinius polinkius, tai akivaizdžiai kertasi su pamatinėmis ES vertybėmis. Šiuo metu panašių problemų atsiranda ir Lenkijoje, kur praeitais metais valdžioje įsitvirtino partijos „Įstatymas ir teisingumas“ atstovai. Jie jau pademonstravo polinkį į stipresnę visuomenės kontrolę bei griežtesnį valdymo stilių. Naujausia Lenkijos valdančiųjų iniciatyva visiškai uždrausti šalyje abortus pašiurpino daugelį žmonių ir buvo įvertinta kaip pasikėsinimas į moters apsisprendimo laisvę.

Vis dėlto radikaliausių (ir pavojingiausių) pokyčių susivienijusios Europos politiniame horizonte gali įvykti kitąmet. 2017 metais svarbūs rinkimai laukia tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos: kitąmet vokiečiai rinks parlamentą, o prancūzai – šalies vadovą.

Vokietijoje niekas negarantuoja Angelos Merkel ir jos Krikščionių demokratų partijos pergalės. Šiandien kanclerė, be jokių abejonių, yra viena įtakingiausių politikių Europos Sąjungoje.

Vokietijoje niekas negarantuoja Angelos Merkel ir jos Krikščionių demokratų partijos pergalės. Šiandien kanclerė, be jokių abejonių, yra viena įtakingiausių politikių Europos Sąjungoje.

Būtent ji išlieka savotišku europinio solidarumo garantu, tačiau kartu daug kas Europoje ir apsidžiaugtų, jeigu A. Merkel paliktų dabartinį postą. Vokietija yra kaltinama dominavimu ES ir net savotišku diktatu. Be to, pačioje Vokietijoje pastebimas gana stiprus nepasitenkinimas „europiniu solidarumu“, pirmiausia pasireiškiančiu per tai, kad Berlynas yra gana svetingas pabėgėliams (ir aktyviai ragina kitus parodyti panašų svetingumą). A.Merkel populiarumas blėsta, pastaruoju metu pasitikėjimas ja ir jos politikos populiarumas nuolat mažėja.

Būtina paminėti, kad pabėgėlių tema apskritai suteikia daug laisvės radikaliosioms politinėms jėgoms, kurių retorika grindžiama neapykanta „kitiems“ („svetimiems“). Tos jėgos nepraleidžia progos išnaudoti pabėgėlių klausimo įelektrintą viešąją sferą.

2017 metais rinkimai laukia ir Prancūzijos: šalis rinks prezidentą. Prognozuojama, kad į šį postą gali grįžti Nicolas Sarkozy. Rugpjūčio pabaigoje jis paskelbė, jog nusprendė mesti iššūkį dabartiniam šalies vadovui François Hollande‘ui, kuris sieks būti perrinktas antrai kadencijai.

Kalbant apie N.Sarkozy, būtina prisiminti jo praeitos kadencijos žygdarbius. Tuomet, būdamas Prancūzijos prezidentu, jis prisiėmė taikdario misiją, stabdant 2008 metų rugpjūtį karinį Gruzijos ir Rusijos konfliktą Pietų Osetijos teritorijoje. Daugelis tikriausiai dar atsimena garsųjį Medvedevo–Sarkozy planą, kurio Rusija taip ir neįgyvendino ir kurį iš esmės pažeidė praėjus kelioms savaitėms po pasirašymo, kai pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Vakarų pasaulis (ir pati Prancūzija) faktiškai į tai nesureagavo, ir taip, šio straipsnio autoriaus manymu, atvėrė kelią tragiškiems 2014 metų įvykiams (Krymo užgrobimas, separatistinio konflikto Rytų Ukrainoje kurstymas). Maskvai nebuvo nubrėžta „raudonoji linija“, kurios nevalia peržengti. Didelė politinė ir asmeninė atsakomybė dėl to tenka ir N. Sarkozy.

Čia esama ir daugiau pavojų. Pavyzdžiui, N.Sarkozy neslepia tam tikrų simpatijų Vladimirui Putinui. Šių metų vasaros pradžioje jis svečiavosi Sankt Peterburge vykusiame ekonomikos forume ir susitiko su Rusijos vadovu. Savo pasisakymuoseper šį vizitą N. Sarkozy kalbėjo apie sankcijų Rusijai panaikinimą ir kritikavo JAV politiką. Jam grįžus į valdžią tai gali tapti naujos prancūziškos politinės darbotvarkės dalimi. Pirmiausia būtų siekiama grįžti prie „normalių ir konstruktyvių“ santykių su Kremliumi (tikėtina, paaukojant tam tikslui Ukrainą). Ko gero, tai taptų dar vienu skausmingu išbandymu europiniam solidarumui.

Nepamirškime ir to, jog Prancūzijoje stiprėja ir M. Le Pen partija. Ši politinė jėga yra ne tik euroskeptiška, svajojanti apie galimą „Frexitą“ (Prancūzijos pasitraukimą iš ES), bet ir simpatizuojanti dabartiniam Rusijos režimui. Verta priminti, kad ši partija buvo šelpiama Rusijos pinigais ir tikisi gauti dar daugiau tokios paramos.

Atsižvelgiant į visa tai susivienijusiai Europai gresia gana niūri ateitis. Kas belieka tokioje situacijoje?

Reikia tikėtis, jog blogiausios prognozės vis dėlto neišsipildys (ar bent dalis iš jų taip ir liks tik prognozėmis). ES yra sudėtingas organizmas, kuriame, nepaisant visų aprašytų tendencijų, vis dar dominuoja liberaliosios demokratijos vertybės. Radikaliųjų jėgų populiarumas didėja, tačiau jis dar nėra pasiekęs lemiamo taško. Žinoma, tolesnis šių jėgų populiarumas ar nepopuliarumas tiesiogiai priklausys nuo to, kaip Europos Sąjunga sugebės susitvarkyti su aktualiais iššūkiais (pirmiausia – su pabėgėlių krize).

Nemanyčiau, kad Europos Sąjunga yra lengvai paskandinamas laivas, tačiau pastarųjų metų įvykiai jį iš tikrųjų smarkiai apgadino. Sunku tiksliai pasakyti, kiek realūs yra ES šansai „paskęsti“ (t. y. subyrėti). Bet kuriuo, net ir blogiausiu, atveju šis procesas užtruks ne vienus metus. Kitaip sakant, net paties prasčiausio scenarijaus atveju Europos Sąjunga turės laiko išsigelbėti. Be to, nėra abejonių, kad susivienijusios Europos politiniame elite atsiras nemažai žmonių, kurie stengsis padėti ES ir išsaugoti šį unikalų geopolitinį projektą. Tad pesimistiniai ir optimistiniai pamąstymai šiuo atveju yra lygiaverčiai.

Pirmą kartą šis straipsnis publikuotas portale geopolitika.lt

Geopolitika.lt

E. Labanausko nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Specialiai „Veidui“ iš Kavalos, Graikija

Taksi pakylame į kalną, nuo kurio atsiveria vaizdas į saulės užlietą įlanką ir pačią Kavalą. Prie vartų pasitinka šeimininkė. „Tai Rula, – sako Evgenia, vietinių iniciatyvos padėti pabėgėliams narė. – Ją pabėgėliai vadina mama Rula.“

Besišypsanti energinga moteris atveria mums vartelius. Mažą kiemelį nuo kaitrios Graikijos saulės saugo virš galvos išsiraitęs vynmedis, o visur aplink žydi gėlės – net paprasti baldai išmarginti įvairiaspalviais gėlių raštais.

Kiemelyje – trys vyrai ir keli bėgiojantys vaikai. Vyresnysis iš vyrų – Rulos sutuoktinis – rim­­­tas, ramus ir susimąstęs graikas. Du kiti – gerokai jaunesni. Tai Huseinas ir Muhamedas. Kaip vėliau išsiaiškinsime, vienas iš Irako, kitas – iš Sirijos. Abu besišypsantys, paslaugūs ir drau­giški.

Rula / E.Labanausko nuotr.

Lakstantys tamsiaplaukiai vaikučiai – irgi pa­bė­gėliai. Jiems nuo dvejų iki penkerių metų. Vie­nas jų dar net nėra matęs savo tėvo. Vėliau sužinau, kad šiandien šiuose namuose – šventė. Dve­jų metų berniukas, kurį vietiniai praminė Ta­li­ba­nu, nes vaikiškai neduoda niekam ramybės, šiandien pasimatys su tėvu. Jo mama, kitos pabėgėlės moterys namo viduje ruošia šventinę vakarienę.

Šios šeimos istorija – išskirtinė man, bet, galima sakyti, tradicinė pabėgėliams. Iš pradžių Siriją paliko vyras, ieškodamas saugesnio ir geresnio užutėkio savo šeimai. Jis pasiekė Vokietiją. Tik tuomet į kelionę leidosi ir kiti šeimos nariai, bet Balkanų koridorius užsivėrė ir šeima įstrigo Graikijoje. Vis dėlto pagaliau šiandien šeima susijungs.

Rula su pabėgėlėmis / E.Labanausko nuotr.

Netrukus esu pakviečiamas į Rulos namų vidų. Tai išskirtinai šilti (ne dėl to, kad lauke + 28 laipsniai) ir jaukūs namai. Iš viso čia prieglobstį rado 16 pabėgėlių. Tiesa, prieš tai čia jų buvo gerokai per 20, o netrukus turėjo dar padaugėti. Kaip vėliau ne kartą kartojo šeimininkė: „Mano namai atviri visiems.“

Pati Rula nelabai kalba angliškai. Sunkiai šia bendra kalba bendrauja ir dauguma pabėgėlių. Jie taip pat nemoka graikiškai, o Rula – arabiškai. Bet ar tai būtina? „Žmogiškumui nereikia suprasti kalbos“, – vėliau pasakė Fotis, Rulos sūnėnas, kuris vertėjavo ir vienintelis iš esančiųjų kalbėjo ir angliškai, ir graikiškai.

Rula su jos namuose gimusiais pabėgėliais / E.Labanausko nuotr.

Jis pats su pabėgėliais dirba nuo praėjusių metų, kai iki tol nematyta banga prieglobsčio ieškančių žmonių užplūdo Graikijos salas, po to keltais atvyko į žemyninėje dalyje esančią Kavalą. Jis, jo teta ir kiti bendraminčiai tiekė maistą pabėgėliams, padėdavo susiorientuoti ar nulydėdavo iki vietos, kur teikiama medicininė pagalba.

„Įsitraukiau praėjusių metų rugsėjo pabaigoje. Tuomet į mūsų namus pabėgėliai atvykdavo tik šiek tiek pailsėti, nusiprausti, užkąsti karšto maisto. Vieną dvi dienas pabūdavo ir keliaudavo toliau. Dauguma – į Vokietiją. Taip viskas klostėsi, iki kol šių metų pavasarį nebuvo uždarytos sienos“, – savo istoriją pasakoja Rula.

Muhamedas (kairėje), Huseinas (dešinėje) / E.Labanausko nuotr.

Beje, frazė „dirbti su pabėgėliais“ – nelabai tikusi. Bent jau taip man teigė Maria, kita graikė, kuri yra viena iš savanorių, padedančių pabėgėliams. Kai paklausiau, nuo kada ji ir Evgenia dirba su pabėgėliais, ji iš pradžių nelabai suprato klausimo, o po to atsakė: „Mes ne dirbame, mes padedame.“

Neatrodo, kad ir Rula bei jos šeima „dirbtų su pabėgėliais“. Jie padeda, o greičiau priima juos į savo šeimą.

„Truputį sunkoka, kai du kūdikiai, – neslėpdama savo šiltos šypsenos prasitaria Rula.

Tai vienintelis „nusiskundimas“, bet moteris tuoj pat nuskuba į kambarį, ir abiejose jos rankose – du mažyliai. Jie abu – pabėgėliai, bet gimė čia, Graikijoje, galima sakyti, Rulos namuose. „Mano šeima – labai labai didelė“, – sako ji.

E.Labanausko nuotr.

Rulos svetingumo nepamiršo ir anksčiau jos na­muose trumpą atokvėpį radę pabėgėliai. „Iki šiol bendraujame, vieni kitiems siunčiame nuotraukas, pasakojame, kaip sekasi ir t.t. Su visais, ne­svarbu iš kur jie kilę – iš Sirijos, Afganistano, Ira­ko ar Palestinos, palaikome ryšį“, – pasakoja Rula.

Dabar jų namuose žmonės apsistoja ilgiau. Laukia, kol pagaliau gaus „nukreipimą“, tiksliau – dokumentus, kurie nurodo, kad juos sutiko priimti viena ar kita Europos Sąjungos šalis.

Vienas tokių laukiančiųjų – jau minėtas 20-metis Huseinas iš Šiaurės Irako, kur dabar karaliauja „Islamo valstybė“ (ISIS, arba „Daesh“). Jis vienas prieš pusantrų metų paliko Iraką. Apie metus išbuvo Turkijoje: dirbo, taupė pinigus ir net bandė mokytis, bet nepavyko.

E.Labanausko nuotr.

„Turkai išnaudoja pabėgėlius. Jie moka dvigubai mažiau nei turkams vien dėl to, kad esi irakietis ar siras. Mano darbas Turkijoje – šešios dienos per savaitę, 12 darbo valandų, dar kelionė iki darbo ir atgal. Nebuvo laiko kada mokytis, teko atsisakyti šios minties“, – pasakoja Huseinas, beje, puikiai kalbantis angliškai ir vertėjaujantis pabėgėliams stovyklose.

Jis jau kelios savaitės gyvena pas Rulą. Prieš tai glaudėsi prie Kavalos esančioje pabėgėlių stovykloje po atviru dangumi. Graikijoje – jau trys mėnesiai, tiek laiko nebuvo susisiekęs ir su artimaisiais, likusiais Irake.

Huseinas (dešinėje) ir Muhamedas / E.Labanausko nuotr.

Kaip ir dauguma pabėgėlių, Huseinas iš Turkijos Izmiro pasiekė Lesbo salą. Tada keltu – Kavalą, bet ES ir Turkijai sutarus bei užvėrus sienas įstrigo čia. Svajojo patekti į Vokietiją. Dabar užpildė dokumentus dėl persikėlimo į Prancūziją ar Belgiją.

„Vilties neprarandu. Nesijaučiu kaip spąstuose. Manau, kad mes, pabėgėliai, atsidūrėme kažkokiame žaidime. Turkai naudojasi mumis, kad gautų pinigų iš ES“, – nervingai sukdamas cigarečių pakelį rankose sako jis.

Šalia Huseino sėdi Muhamedas. Jis irgi maždaug 20 metų amžiaus. Graikiją Mu­hamedas su sesers šeima pasiekė prieš tris mėnesius. Kelionė iš Pietų Sirijos, kur gyveno, truko pusę metų. Kai prasidėjo karas, teko mesti mokyklą ir pradėjo dirbti parduotuvėje, kad padėtų šeimai išgyventi. Dalis jo šeimos laikiną prieglobstį rado Libane.

E.Labanausko nuotr.

Kur pats norėtų persikelti gyventi? „Į bet kurią šalį, kurioje iki gyvenimo pabaigos galėčiau gyventi saugiai“, – per vertėjaujantį Huseiną atsako Muhamedas.

Kodėl nepasitraukė į Libaną? Nepaklausiau. Neuždaviau ir kitų klausimų: kodėl negynei savo tėvynės? Ar pats nesi iš ISIS?.. Neuždaviau tokių klausimų, kuriuos per tūkstančius kilometrų prie televizorių ekranų ar interneto komentaruose mėgsta uždavinėti „gudruoliai“. Nėra tai paprasta, kai sėdi priešais ir žvelgi į akis žmonėms, kuriems nepasisekė gimti Lietuvoje, kur nevyksta karas, kurie rizikuodami gyvybe keliavo į nežinomą svajonių kraštą, o galiausiai sužinojo, kad niekas jų ten nelaukia. Žmonėms, kurie atsidūrė nežinomybėje ir vienintelis jų užsiėmimas – laukti.

Uždaviau klausimą Rulai: kodėl ji tai daro? Kodėl padeda pabėgėliams?

„Noriu padėti žmonėms, nebūtinai pabėgėliams. Tai gali būti ir siras, ir graikas. Kai padedi kitiems, padarai kažką gero – tai duoda jėgų. Aš iš to pasisemiu energijos“, – šypsodamasi atsakė mama Rula.

E.Labanausko nuotr.

Arnoldas Pranckevičius / BFL/Š.Mažeikos nuotr.

Dabar egzistuoja labai aiški sistema, kaip turėtų vykti apsikeitimas „pabėgėliais“ į tikruosius pabėgėlius. Per porą mėnesių  pabėgėlių srautas iš Turkijos į Graikiją sumažėjo beveik 80 proc., tad susitarimas veikia. Bet išlieka klausimas: ar šis susitarimas veiks laikinai, ar tai bus sisteminis pokytis?

Arnoldas Pranckevičius, Europos Parlamento pirmininko patarėjas

Niekas dabar nėra pasirengęs derėtis dėl naujų pabėgėlių skaičių ar naujų finansinės pagalbos skaičių, nes susitarimas labai neseniai buvo pasiektas ir yra labai aiškus. Ir taip, jis labai ambicingas. ES prisiėmė daug įsipareigojimų, bet daug jų prisiėmė ir Turkija. Dėl to Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pyktis dėl mūsų nepritarimo vizų liberalizavimo sutarčiai yra sunkiai paaiškinamas, nes Turkija pritardama tam paketui įsipareigojo įgyvendinti ir visas nuostatas dėl vizų liberalizavimo sutarties.

Kaip galima įtikinti Europos Parlamentą ir valstybes ES nares pritarti vizų liberalizavimui, kai Turkija net nėra įgyvendinusi minėtų reikalavimų ir imasi tokio šantažo.

Kol kas Turkija nėra iki galo įgyvendinusi visų reikalavimų, kurie yra visiškai aiškūs ir vieši. Vienas svarbiausių reikalavimų – antiteroristinio įstatymo pakeitimas, kuris, mūsų požiūriu, yra esminis, nes šiuo įstatymu prezidentas R.T.Erdoganas naudojasi kovodamas prieš opoziciją ir laisvą žiniasklaidą Turkijoje. Tai tiesiogiai susiję su demokratija ir teisės viršenybe, bendrai – Turkijos patikimumu.

Bet prezidentas sako, kad nekeis šio įstatymo, ir reikalauja vizų režimo liberalizavimo be šio pakeitimo. Taip negali būti. Arba viskas įgyvendinama, arba nieko. Kaip galima įtikinti Europos Parlamentą ir valstybes ES nares pritarti vizų liberalizavimui, kai Turkija net nėra įgyvendinusi minėtų reikalavimų ir imasi tokio šantažo: „Jeigu jūs nepriimsite, mes atversime vėl pabėgėlių srautą į Europą.“

Briuselyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nuoširdžiai tikėtų, jog iki birželio mėnesio pabaigos pavyks įgyvendinti visus įsipareigojimus, kad turkai gautų bevizį režimą.

Tai labai pavojinga situacija, bet kol kas tiek Europos Komisijos vadovo Jeano Claudo Junckerio, tiek Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo pozicija yra tokia: mes laikomės savo principų ir savo standartų. Turkijos byla Europos Parlamente yra įšaldyta ir liks tokios būsenos, kol Turkija neįgyvendins savo įsipareigojimų. Žodžiu, vyksta žaidimas „kas pirmas mirktelės“.

Tad birželio mėnesį sutarta vizų su Turkija liberalizavimo data yra nelabai reali. Turbūt ir Turkijos vadovybė tai supranta. Greičiausiai bus susitarta tą terminą pratęsti. Briuselyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nuoširdžiai tikėtų, jog iki birželio mėnesio pabaigos pavyks įgyvendinti visus įsipareigojimus, kad turkai gautų bevizį režimą. Kiti susitarimai vykdomi: finansinė parama kaupiama ir skiriama Turkijai, prasidėjo derybos dėl narystės ir kai kurie narystės derybų punktai jau yra atšaldyti. Taigi susitarimų paketas vykdomas, bet nevisiškai.

Kita vertus, tai, ką Turkija padarė migracijos kontekste, yra labai daug. Tai visi įvertina. Pakanka fakto, kad ji sugebėjo priimti ir įkurdinti stovyklose 2,5 mln. pabėgėlių. Sąlygos šiose stovyklose – labai padorios. Žmonės gali ne tik gyventi, bet ir visavertiškai jaustis, tarkim, net mokytis.

BFL/K.Vanago nuotr.

„Be jau perkeltų šešių asmenų, šiuo metu Lietuva yra patvirtinusi 27 asmenų perkėlimą iš Graikijos. Dėl 70 naujų kandidatų dar vyksta patikrinimai Lietuvoje“, – teigia Evelina Gudzinskaitė, Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja, atliekanti direktoriaus funkcijas.

Gabija Sabaliauskaitė

– Asmenys, atvykę ieškoti prieglobsčio į Graikiją, gali registruotis dalyvauti perkėlimo į kitas ES valstybes nares programoje. Pagal Tarybos sprendimą, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje, prieglobsčio prašytojai neturi teisės pasirinkti – už jų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės, tačiau praktikoje vis dėlto suteikiama galimybė asmenims, pildantiems perkėlimo programos dalyvių registracijos anketas, nurodyti valstybes, į kurias jie norėtų būti perkelti.

Tačiau ne visada atsižvelgiama į tai, kokias valstybes užsieniečiai nurodė kaip prioritetines, nes dažniausiai didžiausios užsieniečių bendruomenės yra keliose tose pačiose šalyse, todėl natūralu, kad nauji persikėlėliai taip pat nori vykti ten, kur jau yra artimųjų, draugų. Jei visuomet būtų griežtai paisoma užsieniečių noro patekti į kelias prioritetines valstybes, užsieniečių perkėlimo ir naštos pasidalijimo programa neturėtų prasmės.

Jeigu nenustatoma, kad konkretus užsienietis gali kelti pavojų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, priimamas sprendimas perkelti užsienietį į Lietuvą.

Graikijos prieglobsčio tarnyba atrenka kandidatus perkelti į Lietuvą ir Lietuvai  (Migracijos departamentui) atsiunčia šių užsieniečių anketas, asmens dokumentų kopijas, apklausų su Graikijos pareigūnais protokolus. Ši informacija leidžia atlikti pirminius patikrinimus Lietuvoje. Atlikus pirminius patikrinimus Lietuvoje, Migracijos departamento valstybės tarnautojai vyksta į Graikiją detaliau pasikalbėti su atrinktais perkelti užsieniečiais. Po pokalbio su kandidatais Graikijoje Migracijos departamento valstybės tarnautojai grįžta į Vilnių ir baigia kandidatų pirminio patikrinimo procedūras.

Jeigu nenustatoma, kad konkretus užsienietis gali kelti pavojų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, priimamas sprendimas perkelti užsienietį į Lietuvą. Užsieniečiai, atvykę į Lietuvą, oro uoste pateikia prieglobsčio prašymus ir yra nuvežami į Pabėgėlių priėmimo centrą Rukloje, kuriame laukia Migracijos departamento sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo ir pradeda pirmąjį integracijos Lietuvoje etapą.

Įtakos procedūros trukmei gali turėti net toks veiksnys, kaip streikai Graikijoje, kurie yra dažnas reiškinys.

Konkrečius visos procedūros terminus nurodyti sudėtinga, nes procesas priklauso nuo daugybės aplinkybių: per kiek laiko Graikijos pareigūnai surenka grupę norinčių į Lietuvą persikelti asmenų, per kiek laiko jie patikrinami Graikijoje, vėliau – Lietuvos atsakingų institucijų. Sutarus su Graikijos institucijomis dėl konkretaus asmenų skaičiaus ir atlikus pirminius patikrinimus Lietuvoje, derinamas susitikimų su tais asmenimis grafikas. Įtakos procedūros trukmei gali turėti net toks veiksnys, kaip streikai Graikijoje, kurie yra dažnas reiškinys, kartais paralyžiuojantis visą gyvenimą sostinėje.

Atsižvelgus į visas aplinkybes, procedūra nuo kandidatų anketų pateikimo Lietuvai iki pačių asmenų atvykimo trunka apie du mėnesius.

– Koks vaidmuo perkeliant pabėgėlius tenka Lietuvos ambasadai Graikijoje?

– Lietuvos ambasada Graikijoje užtikrina galimybę naudotis patalpomis susitikimams su kandidatais į perkėlimą, taip pat teikia logistinę ir kitokią paramą Lietuvos atstovams, atvykstantiems į Atėnus vykdyti perkėlimo procedūrų.

– Kiek pabėgėlių jau pateikė prašymus perkelti juos į Lietuvą?

– Be jau perkeltų šešių asmenų, šiuo metu Lietuva yra patvirtinusi 27 asmenų, kurie buvo patikrinti atsakingų Graikijos ir Lietuvos Respublikos institucijų, perkėlimą iš Graikijos. Dėl 70 naujų kandidatų šiuo metu vyksta patikrinimai Lietuvoje, vėliau su jais vyks pokalbiai Graikijoje, Lietuvos ambasadoje.

– Su kiek pabėgėlių jau kalbėtasi dėl perkėlimo į Lietuvą?

– Iš 30 kandidatų Graikijoje pokalbiai įvyko su 17 pilnamečių asmenų. Su visais pilnamečiais kandidatais vyksta susitikimai Graikijoje, Lietuvos Respublikos ambasadoje. Jei pakviestas į pokalbį asmuo neatvyksta, jis nėra perkeliamas į Lietuvą.

Timea Drinoczi

Nuo teisės mokslo inovacijų iki politinės situacijos Vengrijoje - Vengrijos Pečo universiteto Teisės fakulteto konstitucinės teisės docentės Timea Drinoczi pokalbis su Mykolo Romerio universiteto docentu Mantui Bileišiu.

- Timea, teisė Lietuvoje vis dar gana uždara sritis. Esate naujos Vakaruose sparčiai populiarėjančios teisės mokslo šakos – legisprudencijos (angl. Legisprudence) – atstovė. Šis tarpdisciplininis mokslas griauna barjerus tarp socialinių ir humanitarinių mokslų disciplinų, bet Lietuvoje apie šią inovatyvią tyrimų kryptį žinoma dar labai mažai. Kas ta legisprudencija?

- Legisprudencija tyrinėja „kas“ leidžia įstatymus, „apie ką“ tie įstatymai ir „kaip“ jie yra leidžiami. Ši tyrimų kryptis apima visą teisėkūros procesą nuo pradinių politikų idėjų, teisės aktų juodraštinių projektų iki jų įgyvendinimo ir stebėsenos. Kuriant ir įgyvendinant įstatymus didelė tikimybė padaryti klaidų, dėl kurių pirminiai abstraktūs sumanymai praktikoje neveikia arba veikia ne taip.

Vyriausybės, parlamentų organizaciniai padaliniai, pavaldžios institucijos dažnai tarpusavyje ne tik bendradarbiauja, bet ir konkuruoja rengdamos teisės aktų redakcijas, konsultuodamos visuomenę ir sprendimų priėmėjus, vertindamos galimą aktų poveikį ir prižiūrėdamos jų įgyvendinimą. Ši sistema yra sudėtinga, dažnai veikia lėtai, o teisėkūros procese atsiradusiomis nenuosekliomis nuostatomis gali pasinaudoti apsukresni visuomenės nariai.

Netinkamas reglamentavimas taip pat gali itin apsunkinti valdymą. Todėl svarbu identifikuoti visas matomas ir nematomas interesų grupes, įvertinti, kaip jų dalyvavimas padeda ar kenkia galutiniam rezultatui.

Viešojoje erdvėje Vengrijos valdžia sėkmingai įtikino piliečius, jog ši kritika nukreipta prieš visus Vengrijos žmones, o ne prieš nedemokratiškai besielgiančią valdžią.

Galiausiai mes tyrinėjame, kaip įstatymai atsiranda: ar jų rengimas ne per lėtas, ar neapkrauna teismų arba viešosios administracijos nebūtinu darbu. Legisprudencijoje laikomasi nuostatos, jog teisės aktas turi būti priimtas tik kai būtina, o įstatymo turinys turi būti kokybiškas: atitikti Konstituciją, demokratijos normas, būti racionalus, proporcingas, kad iš esmės keistų esamus nepageidaujamus socialinius santykius arba spręstų kilusias socialines problemas: būtų veiksmingas, efektyvus ir suprantamas.

- Specializuojatės Centrinės Europos teisėkūros tyrimuose. Vengrija jau dabar su kitomis V4 šalimis (Lenkija, Slovakija ir Čekijos Respublika ) yra pirmaujanti euroskeptiška jėga. Kaip vertintumėt šias tendencijas, juk būtent Europos integracija į Rytų Europos regioną buvo pagrindinis impulsas kurti ir tobulinti demokratinio valdymo bei teisėkūros procesus?

- Bijau, jog Vengrijoje šiuo metu vyksta antieuropietizacijos procesai. Deja, didžioji dalis gyventojų remia šį požiūrį, todėl ir politikai nejaučia spaudimo persvarstyti savo euroskeptiško požiūrio. Vengrijos viešosios teisės srityje jaučiama ryški teisinės valstybės dekonstravimo tendencija.

Dabar Vengrijoje veikia 2011 metais priimta Konstitucija, kuri stipriai prasilenkia su daugeliu plačiai priimtų Europos standartų. Ją kritikavo daug mūsų ES partnerių valstybių, tarptautinių nevyriausybinių organizacijų. Net Venecijos komisijos nuomonė buvo neigiama, tačiau faktinio poveikio tai neturėjo.

Viešojoje erdvėje Vengrijos valdžia sėkmingai įtikino piliečius, jog ši kritika nukreipta prieš visus Vengrijos žmones, o ne prieš nedemokratiškai besielgiančią valdžią.

Susidaro įspūdis, kad daugelio dokumentų rengėjai  yra nekvalifikuoti, arba kažką slepia.

Teisėkūros kokybės požiūriu Vengrija turi keletą labai gerų „blogųjų praktikų“ pavyzdžių: tarkim, Vengrijos parlamento statutas leidžia išvengti viešų debatų svarbiais visai visuomenei klausimais ir sukurti konsensuso iliuziją. Parlamente galima įtraukti įstatymų pataisas prieš pat komitetų posėdžius jų nariams nesuteikiant laiko įsigilinti į jas. Vengrijoje taip pat faktiškai neveikia viešosios konsultacijos, nors formaliai jos privalomos. Nėra tinkamai atliekamos teisės aktų poveikio analizės, o aiškinamieji raštai prie teisės aktų projektų rašomi taip, kad nieko nepaaiškina – kyla tik dar daugiau klausimų.

Susidaro įspūdis, kad daugelio dokumentų rengėjai  yra nekvalifikuoti, arba kažką slepia. Bet kuriuo atveju tai yra tikrai rimti mūsų valstybės valdymo trūkumai.

- Lietuvoje apie Vengriją daug kalbama pabėgėlių krizės kontekste. Savo paskaitose Mykolo Romerio universitete minėjote, kad pabėgėlių krizė leido Vengrijos valdžiai dar labiau nepaisyti teisėkūros kokybės standartų. Ką turėjote omenyje?

- Vengrijoje viešojoje erdvėje girdime, kad migrantai – yra egzistencinė grėsmė, o ES siekia, kad į kontinentą atvyktų kuo daugiau migrantų (ne pabėgėlių), kuriuos įkurdinti būtų verčiamos tokios šalys kaip Vengrija.

Pabėgėlių tema tapo nuolatinio žiniasklaidos dėmesio objektu – o kiti, ko gero, eiliniams piliečiams svarbesni klausimai lieka nepastebėti.

Šiuo metu visoje šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis dėl „masinės migracijos sukeltos krizinės situacijos“. Šio režimo taikymo teisėtumas yra labai abejotinas. Tačiau paradoksalu, kad toks sprendimas valdžiai atriša rankas naudoti daug priemonių, kurios šiaip jau nėra leistinos teisinėje valstybėje, o dažnai šios priemonės nukreiptos prieš pačius Vengrijos piliečius, o ne pabėgėlius.

Ministras Pirmininkas inicijavo referendumą dėl sprendimo dėl pabėgėlių perkėlimo į Europą. Pabėgėlių tema tapo nuolatinio žiniasklaidos dėmesio objektu – o kiti, ko gero, eiliniams piliečiams svarbesni klausimai lieka nepastebėti ir sprendimai dėl jų yra visiškai nesvarstomi. Tarkim, mūsų vidurinio lavinimo ir sveikatos apsaugos sistemos reikalauja neatidėliotinų reformų.

– Vengrijos santykiai su Rusija ir jų turinys mums kelia nerimą dėl NATO ir ES vieningumo. O kai kurie apžvalgininkai drąsiai veda paraleles tarp V.Orbano ir V.Putino valdymo stilių. Ar manote, kad tokie komentarai yra pagrįsti?

- Vengrijoje iš valdžios atstovų galima dažnai išgirsti žodžių junginį „neortodoksiška demokratija“. Tai tokia vengriška demokratijos interpretacija, kuri vis tiek turėtų būti laikoma demokratija, nes mes tiesiog esame „religingi“, todėl nesilaikome visų vakarietiškos demokratijos  postulatų arba neinterpretuojame jų „siaurai“.

Įžūlus konstitucionalizmas Vengrijoje leidžia politikams paskirti daugelį viešojo administravimo ir teismų pareigūnų.

Manau, kad kur kas taikliau Vengrijos politinę situaciją apibūdina Davido Landau „įžūlaus konstitucionalizmo“ terminas. Nors priimant konstitucinius įstatymus formaliai laikomasi teisėtų procedūrų, suardomos demokratinei santvarkai būtinos visuomenės struktūros, dėl to atveriamas kelias autoritarinio lyderio iškilimui, o jo įtakai priešintis teisinėmis priemonėmis būtų itin sunku.

Įžūlus konstitucionalizmas Vengrijoje leidžia politikams paskirti daugelį viešojo administravimo ir teismų pareigūnų, kurie kitose šalyse užimti tokias atsakingas pareigas galėtų tik dėl savo aukštų profesinių kompetencijų. Tokia politizacija dažnai pristatoma kaip platesnės demokratijos elementas, nors dėl šio sprendimo praktiškai nevyko viešos diskusijos, o apie tokią „specifinę“, tačiau beveik visuotinai priimtą temą, kaip politinio pasitikėjimo ir profesionalumo valdžioje balansą išvis nebuvo kalbama.

Ypač probleminis šiuo požiūriu yra faktas, kad du trečdalius Konstitucinio Teismo teisėjų Vengrijoje skiria parlamentas. Iki 2010 m. kiekviena parlamento frakcija, nepriklausomai nuo narių skaičiaus turėjo lygų balsą skiriant teisėjus. Tačiau dabar parlamente dominuoja viena frakcija, o ji sugebėjo skyrimą susieti su parlamentarų balsų skaičiumi. Vadinasi, Konstituciniame Teisme nuomonių pliuralizmas tampa retu reiškiniu.

Daugelis pasakytų, kad mažos ir didelės frakcijų parlamente įtaka yra skirtinga – juk tokia ir yra demokratijos esmė. Tačiau problema tame, jog nemažai opozicijos siūlytų kompromisų niekada nepasiekė jokio oficialaus svarstymo etapo. Ir tai tik vienas pavyzdys iš daugelio.

- Lietuvos gyventojų, palankiai vertinančių ES skaičius yra vienas didžiausių tarp visų narių. Vengrija, kita vertus, yra priešingoje skalės pusėje. Kokios, jūsų nuomone, yra šio skeptiškumo priežastys?

- Nesu tikra, ar Vengrijos visuomenė yra tokia jau euroskeptiška, kaip piešia kai kurių apklausų rezultatai. Daugelis analizių rodo, kad žmonės yra nusivylę, nes tikėjosi didesnių pokyčių po įstojimo į ES. Bet manau, kad pačioje Vengrijos vykstantys valdymo procesai kur kas labiau įtakoja mūsų padėtį nei ES, tačiau visuomenė to nenori matyti ir pripažinti.

Mums siūlo atpirkimo ožį – ES, ir tai mums leidžia sau tarsi paaiškinti, kodėl „gyvename blogai“.

Mes turime rimtų struktūrinių problemų švietime, ypač viduriniame. Mokytojai pradinėse ir vidurinėse mokyklose yra nepatenkinti ir nusivylę, jie neskatinami ugdyti kūrybingų ir pilietiškų asmenybių; jie tiesiog plaukia pasroviui. Vienas didžiausių mano, kaip tyrėjos iššūkių, kaip užtikrinti teisėkūros kokybę ir demokratiškumą aplinkoje, kurioje piliečiai nėra pakankamai aktyvūs gindami savo teises ar prižiūrėdami savo pačių rinktus pareigūnus.

Gyvename tarsi nerašytame valdžios ir visuomenės susitarime „gyventi blogai“. Esame nepatenkinti savo padėtimi, tačiau iš vienos pusės su valdžia tingime kovoti už geresnį gyvenimą, kita vertus, valdžia mums siūlo atpirkimo ožį – ES, ir tai mums leidžia sau tarsi paaiškinti, kodėl „gyvename blogai“.

"Scanpix" nuotr.

Austrijos prezidentu išrinktas Alexanderis Van der Bellenas (72 m.), antrajame rinkimų ture gegužės 22-ąją surinkęs 0,6 proc. balsų daugiau nei varžovas Norbertas Hoferis (45 m.).

Šie Austrijos prezidento rinkimai buvo sensacingi keliais atžvilgiais. Į antrąjį rinkimų turą išėję nepriklausomas kandidatas A.Van der Bellenas ir Laisvės partijos atstovas N.Hoferis nurungė kandidatus, kuriuos iškėlė stipriausios Austrijos politinės jėgos – Socialdemokratų ir Liaudies partijos.

Išrinktasis A.Van der Bellenas viešai vadina save pabėgėlio sūnumi ir turi tam pagrindo.

Pirmajame ture daugiausiai balsų surinko N.Hoferis (35,1 proc.). Apie 12 procentinių punktų nuo jo atsilikusio A.Van der Belleno pergalė antrajame ture tapo įmanoma tik todėl, kad dauguma pralaimėjusių kandidatų šalininkų susivienijo prieš N.Hoferį.

Išrinktasis A.Van der Bellenas viešai vadina save pabėgėlio sūnumi ir turi tam pagrindo. Jo tėvas kilęs iš Rusijos bajorų, o šie savo ruožtu – XVIII a. į Rusiją atsikėlusio olando palikuoniai. Išrinktojo prezidento seneliai 1919 m. iš Pskovo gubernijos persikėlė į Estiją, kur jiems teko pakeisti vieną pavardės raidę. Kadangi vokiškas priešdėlis von, nurodantis aristokratišką kilmę, Estijoje buvo įstatymu uždraustas, von der Bellenai prisiminė savo olandišką kilmę ir tapo Van der Bellenais.

Išrinktojo prezidento tėvas 1934 m. įgijo Estijos pilietybę, vedė estę Almą Siebold. 1940 m. jiems teko bėgti nuo sovietinių okupantų. A.Van der Be­llenas gimė Vienoje 1944 m. Šeima netrukus vėl pasitraukė nuo sovietų kariuomenės į Tirolį.

A.Van der Bellenas yra ekonomistas, Insbruko universiteto profesorius emeritas. Jis ilgai priklausė Austrijos socialdemokratų partijai, paskui prisidėjo prie Žaliosios alternatyvos partijos. A.Van der Bellenas buvo renkamas į parlamentą, Vienos miesto tarybą. Jis pasisako už vieningą Europą, yra federacijos šalininkas.

Jo pralaimėjęs konkurentas N.Hoferis atstovavo Laisvės partijai žemesniuosiuose parlamento rūmuose ir buvo jų pirmininkas. Laisvės partija Austrijoje yra trečia pagal svarbą ir įtaką. 2013 m. parlamento rinkimuose ši partija gavo 20,5 proc. balsų (Vienoje – 30 proc.). Partija gina liberalaus kapitalizmo principus: pasisako už mažus mokesčius, minimalų valstybės kišimąsi į ekonomiką ir derina tokias pozicijas su austriškos tapatybės bei individo laisvės puoselėjimu.

N.Hoferio rinkimų kampanijos akcentas buvo imigracijos problemos. A.Van der Belleno – atvira, imigrantams draugiška Europa.

1999 m. Laisvės partija pasie­kė palaikymo aukštumas (26,9 proc. rinkėjų balsų). Rinkimuose aplenkta Liaudies partija pakvietė į koaliciją Laisvės partiją, kurios vadovui Joergui Haideriui tada švietėsi kanclerio (premjero) postas. Tačiau J.Haideris jau buvo skandalingai pagarsėjęs dėl savo palankių atsiliepimų apie Hitlerį (abu J.Haiderio tėvai prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausė Austrijos nacistų partijai). Kitos Europos Sąjungos narės pagrasino diplomatiniu boikotu.

Nors J.Haideris atsistatydino iš partijos pirmininko pareigų ir netapo ministru, vyriausybėje buvo du Laisvės partijos atstovai. 2000 m. vasarį ES įvedė Austrijai sankcijas – nutraukė visus valstybinius kontaktus, išskyrus tuos, kurie būtini ES funkcionavimui. JAV atšaukė savo ambasadorių. 2000 m. rudenį tarptautinei komisijai konstatavus, kad Austrijoje paisoma pamatinių žmogaus teisių, šalis normalizavo santykius tiek su ES, tiek su JAV. 2008 m. J.Haideris žuvo per automobilių avariją.

N.Hoferio rinkimų kampanijos akcentas buvo imigracijos problemos. A.Van der Bellenas, ginantis atviros, imigrantams draugiškos Europos idėjas, sulaukė panašiai galvojančių austrų palaikymo. Balsuota ne tiek už A.Van der Belleną, kiek prieš Liaudies partiją, kurią remia mažiau išsilavinę, labiau įgąsdinti rinkėjai.

N.Hoferio pralaimėjimas nepradžiugins Prancūzijos nacionalinio fronto ir jo lyderės Marine Le Pen, kuri sveikino N.Hoferį su pergale pirmajame ture. Europos Parlamente Nacionaliniam frontui ir Laisvės partijai atstovaujantys prancūzų ir austrų deputatai pasisako prieš sankcijas Rusijai.

Laisvės partija Krymą pripažįsta Rusijai ir netgi pritartų Bosnijos-Hercegovinos išardymui – Serbų Respublikos (Republika Srpska) išstojimui iš to darinio.

A.Van der Belleno išrinkimas maža persvara rodo, kad Austrija maždaug perpus pasidalijusi į dabartinės ES šalininkus ir tuos, kurie reikalauja esminių permainų, ypač migracijos politikos srityje.

Rima JANUŽYTĖ

Europa rado laikiną išeitį: apsitverti storomis sienomis, per kurias negirdėti, kas vyksta išorėje, ir apsimesti, kad taip išsprendė imigrantų krizę. Europa su pabėgėlių miniomis susiduria toli gražu ne pirmą kartą, greičiausiai – ir ne paskutinį. Tačiau šį sykį labiau nei bet kada išryškėjo Europos nesugebėjimas susitelkti, o susipriešinimas ir ksenofobija iš pašnekesių gatvėje persikėlė į didžiosios politikos lygmenį.

Ar tokia Europa išgyvens, o jei taip – ar išsaugos savo vertybių stuburą, „Veidui“ prognozuoja migracijos ekspertas, Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas.

– Europai migrantai nėra naujas reiškinys – pabėgėlių antplūdžio būta po Balkanų konflikto, kai keli šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Balkanų atvyko į Šiaurės šalis. Po Antrojo pasaulinio karo Europai reikėjo rasti būdą išspręsti vadinamųjų dipukų problemą, kai 7–8 mln. emigrantų Vokietijos pabėgėlių stovyklose laukė, kada pasaulio šalys taps solidarios ir juos paskirstys. Dabar lygiai taip pat sirų pabėgėliai gyvena Graikijos stovyklose.

– Visa tai nėra nauja. Panaši ir migrantų logistika, emigracijos industrija. Skirtumas tas, kad dabar labai didelis politinis susiskaldymas. Ir jis ryškėja ne tik nacionaliniu, bet, deja, ir europiniu lygmeniu tarp skirtingų regionų ir skirtingų šalių narių. Taigi turime vadinamąjį dvigubą susiskaldymą, kuriam esant ne tik daugėja ksenofobijos, bet ir matomas radikaliųjų dešiniųjų partijų pakilimas.

Per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių.

Tai parodė pastarieji rinkimai Austrijoje, prieš keletą metų – rinkimai Švedijoje. Net tradiciškai socialdemokratinėse šalyse, kairiųjų vertybių valstybėse populiarėja radikalių, ekstremalių antiimigracinių partijų politinė darbotvarkė. Tai vienas skiriamųjų dabartinės migracijos bruožų.

– Vengiate žodžio „krizė“. Ar problemą įžvelgiate tik dėl Europos solidarumo, ar vis dėlto krizinis yra ir migracijos mastas?

– Žodžius „migracijos krizė“ arba „pabėgėlių krizė“ mums reikėtų vartoti atsargiau. Turime savęs paklausti, ar tai, kas vyksta šiuo metu, apskritai yra migracijos krizė. Per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių. Taigi, kaip matome, pastaraisiais metais ES priėmė milijonus migrantų ir jokios bėdos dėl to nematė, bet staiga ES iškilo problema dėl kelių šimtų tūkstančių migrantų pasidalijimo.

Lietuva nėra išskirtinė – visame Rytų Europos regione vyksta tam tikros lenktynės, kas sukurs nepalankesnę erdvę pabėgėliams.

Matyt, todėl reikėtų sakyti, kad tai ne migracijos, o politinė krizė arba tam tikra vertybinė krizė, rodanti, jog ES, kaip politinis darinys, bendros nuomonės neturėjo ir, ko gero, artimiausiu metu neturės. Ypač atsižvelgiant į tai, kokį solidarumą, o tiksliau – selektyvų solidarumą stengiasi parodyti Rytų ir Vidurio Europos valstybės narės, pradedant Vengrija, baigiant Lenkija ir Slovakija, kurios teigia, kad priims tik krikščionis pabėgėlius, tačiau nepriims pabėgėlių musulmonų.

Tai tik vienas pavyzdys, o tokių dešiniosios migracijos politikos pavyzdžių yra labai daug.

– Kaip solidarumo kontekste įvertintumėte Lietuvą?

– Lietuva – irgi dešiniosios migracijos politikos pavyzdys. Juk per pusę sumažindama išmokas ji sukuria visiškai nepalankią aplinką pabėgėliams ir padaro Lietuvą jiems nepatrauklią. Bet Lietuva nėra išskirtinė – visame Rytų Europos regione vyksta tam tikros lenktynės, kas sukurs nepalankesnę erdvę pabėgėliams.

Kai taip atsitinka, sunku tikėtis, kad pabėgėlių programa, arba pabėgėlių relokacijos programa, gali veikti. Trumpalaikėje perspektyvoje problemą galbūt išspręsime, tačiau galiausiai pabėgėliai atsidurs tose šalyse, kuriose jie nori atsidurti šiandien, – Vokietijoje, Šiaurės šalyse.

– Ar būtent dėl šių nuogąstavimų minėtose šalyse stiprėja dešiniosios partijos?

– Radikalūs dešinieji Europos šalyse iškyla todėl, kad visuomenės pritarimas migracijos politikai ir priešiškumas prieglobsčio klausimams didėja. Lietuvos visuomenė lygiai taip pat kuo toliau, tuo mažiau linkusi pritarti šiems procesams.

Vakarų Europoje, Skandinavijoje žmonės reaguoja į imigraciją, o mūsų regione – į stereotipus.

Tačiau yra dar vienas labai svarbus dalykas. Vakarų Europos ir Šiaurės Europos šalyse visuomenės nuostatos, politinis diskursas, viešasis diskursas labiau formuojasi dėl tiesioginės patirties, o Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje – dėl viešajame diskurse vyraujančių stereotipų. Kitaip sakant, galima teigti, kad Vakarų Europoje, Skandinavijoje žmonės reaguoja į imigraciją, o mūsų regione – į stereotipus. Išankstines nuostatas dar labiau stiprina tokie įvykiai kaip „Charlie Hebdo“ ar Briuselio atakos.

Mūsų tyrimai taip pat rodo, kad šie įvykiai jau padarė didžiulę neigiamą įtaką visuomenės nuostatoms.

– Vis dėlto problemą kažkaip reikia spręsti. Tai ką Europai arba atskiroms šalims daryti?

– Tokios šalys kaip Vokietija, Norvegija, Belgija, Olandija ar ta pati Švedija negali vienos prisiimti visos atsakomybės dėl per ketvirtį amžiaus vykstančių krizių. Jei grįšime į istoriją ir pasižiūrėsime, kas išsprendė po Balkanų konflikto prasidėjusią imigracijos krizę, pamatysime, kad tai buvo Šiaurės šalys. Taigi tam tikros šalys individualiai sprendė europinę problemą. Tikėtis, kad tos pačios šalys vėl bus tokios guminės ar sugebės ilgalaikėje perspektyvoje vienos tai sutvarkyti – neįmanoma.

Jei visos šalys iš tikrųjų būtų solidarios – tokios solidarios, kokia buvo Švedija Balkanų krizės laikotarpiu, manyčiau, kad apie dabartinę imigracijos krizę nekalbėtume.

Dabartinė švedų ar vokiečių, norvegų, danų reakcija yra savalaikė ir natūrali, ypač matant, kad kai kurios kitos šalys, tarp jų ir Lietuva, problemų iš viso nenori spręsti. Juk kai problemą sprendžia tik kelios šalys, socialinė sistema fiziškai negali pakelti tokių iššūkių, o ir investicijos būna daug didesnės.

Kitaip tariant, jei visos šalys iš tikrųjų būtų solidarios – tokios solidarios, kokia buvo Švedija Balkanų krizės laikotarpiu, manyčiau, kad apie dabartinę imigracijos krizę nekalbėtume. Deja, tokių šalių kaip Švedija jau nebeliko.

– Kai kurios apskritai nori pasitraukti „iš žaidimo“. Bet juk dėl to kalti ne vien pabėgėliai?

– Tos nuostatos, kurios dabar kyla Šiaurės šalyse, nėra susijusios vien su pabėgėliais. Mes turime suvokti, kad Europa tapo labai intensyviai migruojančiu žemynu. Kartu su pabėgėliais ir darbo migrantais iš trečiųjų šalių Didžioji Britanija, Švedija, Norvegija susiduria ir su masiniu ES piliečių mobilumu: iš rytinės dalies į vakarinę ar šiaurinę dalį. Dėl to tose šalyse mes matome kompleksinę migracijos struktūrą, priešingai negu Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, kur susikuriame migracijos krizę be migrantų ir pabėgėlių krizę be pabėgėlių.

Kitose šalyse tai yra reakcija ne tik į prieglobsčio politiką, bet ir apskritai į Europos Sąjungos mobilumą.

Šiame kontekste iškyla ir vadinamojo „Brexit“ klausimas, kuris susijęs ne tik su pabėgėliais, bet ir su rytų europiečių migracija į Didžiąją Britaniją. Nes kai kurios ES šalys, ne tik Lietuva, bet ir Lenkija, Bulgarija, Rumunija ir kitos, yra labai mobilios. Tad perkelti visą svorį tik ant pabėgėlių būtų neteisinga.

– Kaip manote, ar nepradės keistis dabar Europoje vyraujančios vertybės, tokios kaip mobilumas, darbo jėgos judėjimas? Gal po dešimties ar penkiolikos metų požiūris, kad europiečiai turėtų laisvai judėti, bus nepopuliarus, vyraus konservatyvus, uždaras gyvenimo būdas?

– Manyčiau, to įvykti neturėtų vien dėl to, kad Europa mato, kokios naudos davė sienų nebuvimas, laisvas prekių ir asmenų judėjimas, galimybė keliauti. Tačiau nerimą kelia tai, kad po truputį vėl statomos sienos. Matome, kaip kyla Europos Sąjungos išorės sienos, bet kartu atsiranda pasų kontrolė tarp tokių šalių, kaip Danija ir Švedija.

Europos sienų saugumo stiprinimas ir nusigręžimas nuo žmogaus teisių kažkada gali atsisukti prieš pačią Europą.

Tik laikas parodys, ar tokia pasų kontrolė tarp Europos šalių bus institucionalizuota, ar tai bus tik trumpalaikis politinis sprendimas. Manyčiau, kad Šengenas turėtų išlikti stiprėjančių ES išorės sienų sąskaita. Kitaip sakant, visiškai „išskliaudžiamas“ žmogaus teisių klausimas, bet taip bandoma išsaugoti Šengeno erdvę ir laisvą judėjimą ES viduje.

Vadinamoji migracijos krizė atsirado ne Europoje, o Europos sienų saugumo stiprinimas ir nusigręžimas nuo žmogaus teisių kažkada gali atsisukti prieš pačią Europą. Į saugumo klausimą reikia kreipti labai didelį dėmesį, tačiau reikia nepamiršti, kokiu būdu krizės buvo suvaldytos. O suvaldytos jos buvo dėl solidarumo ir dėl to, kad žmogaus teisės nedingo iš politinės darbotvarkės.

Atrodo, kad dabar žmogaus teisės iš politinės darbotvarkės dingsta ir atsiranda seniai mūsų suprastas procesas, kuris vadinasi migracijos proceso ir migracijos politikos „saugumizavimas“.

Žinoma, negalime tikėtis, kad Europoje įvyks tas pats, kas Amerikoje, nes ES vis dėlto sudaro 28 šalys su skirtinga kultūra ir net skirtingu požiūriu į tos kultūros išlaikymą, tačiau stiprėjanti ES išorės sienų kontrolė ir užsimerkimas prieš baisius nusikaltimus „anapus tvoros“ rodo, kad Europoje nėra solidarumo.

– Solidarumo artimiausiu metu kažin ar bus daugiau. Ar tai reiškia, kad sienos ir toliau storės?

– Atrodo, kad taip. Beje, sienų storis susijęs ne tik su politine migracijos darbotvarke, bet ir su skandalinga, bent jau žiūrint iš žmogaus teisių perspektyvos, pastarųjų mėnesių ES sutartimi su Turkija. Nelegalūs migrantai grąžinami legalių migrantų sąskaita arba už jų grąžinimą turkai gauna pinigų, už kuriuos stato sieną tarp Turkijos ir Sirijos.

Žinoma, sienų storėjimą matome ne tik Turkijoje, bet ir visoje rytinėje Europos pusėje – Rumunijoje, Bulgarijoje, Serbijoje. Svarbiausias klausimas – kieno sąskaita Europos Sąjunga užsibarikaduoja.

– Taigi – kieno?

– Daugelis migracijos ekspertų vartoja sąvoką „Fortess of Europe“ (Europos tvirtovė). Atrodo, kad ta Europos tvirtovė pastaruoju metu labai sutvirtėjo. Bet Europos tvirtovė reiškia tai, kad imigracija iš trečiųjų šalių įgauna visiškai kitą politinį diskursą.

Europos demografijos problemą sprendžia būtent migracija, ir mes to nebeišvengsime, norime to ar ne.

Kita vertus, jei pažvelgsime į artimiausius Europos Komisijos darbotvarkės klausimus, pamatysime, kad ten minimas bevizis režimas su Turkija ir Ukraina. Tai kitas paradoksas: uždarome sienas pabėgėliams, tačiau lygia greta liberalizuojame vizų režimą Ukrainai ir galbūt Turkijai.

Taigi Europos Sąjunga nebėra vien tik ekonominis darinys – tai ir migracijos projektas. Visus procesus, kurie vyko ES – tiek Šengeno erdvė, tiek Berlyno sienos griūtis – lydėjo migracija. Taigi ES tampa migracijos projektu.

Europos politikai suvokia, kad Europos demografijos problemą sprendžia būtent migracija, ir mes to nebeišvengsime, norime to ar ne. Tik klausimas, kaip ES „pasukinėja“ savo migracijos politiką, vienus kanalus pridarydama, kitus – atidarydama. Visa tai susiję su ES demografiniu nuosmukiu.

– Imigrantų antplūdis išsprendžia vienas problemas, sukurdamas kitų. Pavyzdžiui, į Europą atvykstančiose musulmonų šeimose moterys paprastai nedirba, vaikų turi daug. Jiems reikalingas gydymas, darželiai, mokyklos – tai didelė našta pabėgėlius priimančioms valstybėms. Bent tokia nuomonė vyrauja viešojoje erdvėje.

– Demografų tyrimai rodo kitokį vaizdą. Jungtinės Tautos teigia, kad atvykusioje musulmonų šeimoje gimstamumas dažniausiai būna didesnis nei priimančioje šalyje. Tačiau su trečia ketvirta karta, didėjant švietimui, perimant priimančios visuomenės kultūrines nuostatas, musulmonų gimstamumas sumažėja ir beveik susilygina su europiniais vidurkiais.

Nuo pradinių klasių turi būti akcentuojama, kad migracija nėra kažkoks fenomenas, tai tiesiog modernios visuomenės nuolatinė būklė.

Lygiai taip pat galima paneigti ir kitus stereotipus. Jeigu Europa priimtų visus keturis milijonus pabėgėlių ir jeigu visi tie keturi milijonai būtų musulmonai, tai musulmonų populiacija Europoje padidėtų nuo 5 iki 5,7 proc.

Lygiai tas pats – ir dėl moterų darbo arba nedarbo. Natūralu, kad kultūra skiriasi, tačiau kartu su socialine integracija keičiasi ir kultūrinės nuostatos.

– Taigi kalbate apie migracijos krizę be migrantų, kurios esmė – išankstinis nusistatymas. Ar Lietuvoje tai „pagydoma“?

– Mums pirmiausia reikia išspręsti migrantų krizę, atsiradusią visuomenės pasąmonėje. Tikros migrantų krizės Lietuvoje nebuvo, nėra ir, reikia manyti, nebus. Svarbiausia – švietimas. Reikia mokyti švietimo sistemos darbuotojus, politikus, taip pat – plačiąją visuomenę. Darželiuose, mokyklose turi būti skiepijamas įvairovės supratimas. Nuo pradinių klasių turi būti akcentuojama, kad migracija nėra kažkoks fenomenas, tai tiesiog modernios visuomenės nuolatinė būklė.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Galime nusiraminti: jei pabėgėlis spruks iš Lietuvos, EK numatytos baudos už pabėgėlio nepriėmimą negausime. Bet gal be reikalo.

„Dabartinė imigracijos politika pateikia mums 2016 m. tris alternatyvas – paklusimas, repatriacija arba pilietinis karas. Jeigu Europa nepradės vykdyti atsakingos politikos šeimos, imigracijos ir integracijos srityse, manau, kad netrukus kils pilietinis karas“, – rašo danų profesorius Helmuthas Nyborgas.

Etniniai europiečiai taps mažuma savo šalyse jau 2050 m.

Jis – tikras gąsdintojas, bet danams labai patinka, nes dabar vyraujančiame migracijos chaose žmonėms norisi kažkokių konkrečių išvadų, nesvarbu, ar jos teisingos, ar klaidingos. Profesorius įspėja, kad „dešinysis ekstremizmas“ neišspręs chroniškų problemų, kurias kelia gyventojų perteklius ir žlugusi multikultūralizmo politika. Ir prideda dar skambesnę frazę: „Etniniai europiečiai taps mažuma savo šalyse jau 2050 m.“

Profesorius siūlo ir kelias išeitis, kurios veikiausiai yra tarsi medus ultradešiniesiems veikėjams: migrantų repatriacija, uždarytos sienos, net piliečių ginklavimasis.

Tai tipiškas dešiniojo radikalo pasvarstymas, kuris socialiniuose tinkluose surenka tūkstančiais daugiau „patinka“ nei pasisakymas kokio nors „Human Rights Watch“ eksperto, visa gerkle rėkiančio, kad Europa sužvėrėjo ir prarado bet kokį krikščionišką gailestingumą.

Kas nutiko Europai?

H.Nyborgas gąsdina, kad kvaili pabėgėliai (jų intelektą jis kažkaip sugeba įvertinti pats) sužlugdys Europos gyventojų intelekto koeficientą (IQ). „Vidutinis IQ Europoje kris iki tokio lygio, kad jau galima kalbėti apie grėsmę klestėjimui, demokratijai ir civilizacijai“, – rašo profesorius.

Tačiau kas paneigtų, kad jau dabar Europa yra išsikrausčiusi iš proto? Tik ne dėl pabėgėlių intelekto lygio, o dėl savo pačios blaškymosi ir aplink tvyrančio chaoso, prie kurio ji pati labai prisideda.

Vidutinis IQ Europoje kris iki tokio lygio, kad jau galima kalbėti apie grėsmę klestėjimui, demokratijai ir civilizacijai.

ES moka pinigus Turkijai, kuri jau priglaudė tiek pabėgėlių iš Sirijos, kiek gyventojų yra Lietuvoje, bet tuo pačiu metu jau pagarsėjo tuo, kad tiesiog šaudo per Sirijos ir Turkijos sieną mėginančius bėgti žmones – vyrus, moteris ir net mažamečius vaikus. Šaudo – paleidžia tikras kulkas tikriems žmonėms į galvas. Kiek pabėgėlių jau nužudyta per visą laiką, informacijos rasti nepavyko. Skelbiama tik tai, kad Turkijos sienos apsaugos pareigūnams kovo ir balandžio mėnesiais prieš Sirijos pabėgėlius panaudojus jėgą žuvo penki žmonės, tarp jų vaikas, o dar 14 buvo sužeisti.

ES tokiam reikalų tvarkymui tyliai pritaria. Ir apsisukusi skiria papildomų pinigų pabėgėliams, plaukiantiems į Europą laivais, gelbėti, o ES žiniasklaida pergalingai skaičiuoja, kiek nelaimėlių šiandien pavyko išgelbėti nuo mirties jūroje.

Kažkoks disonansas, tiesa?

Tų nesusipratimų vis daugėja, chaosas gilėja, politikai, kas kaip išmano, kraustosi iš galvos. Paneigti, kad Europą ištiko krizė, nebeišeina. Tik klausimas, ar toji krizė – migrantų, ar ES solidarumo, ar gerai slepiama finansų. O gal ir visos trys.

Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, pernai į Europą atvyko daugiau kaip milijonas migrantų, daugiausia iš Sirijos, Irako, Libijos, Afganistano. JT duomenimis, 2016 m. migracijos banga gali padvigubėti, o ES duomenimis – patrigubėti.

Kaip su tuo tvarkytis, kokiomis vertybėmis vadovautis – žmogiškumo, pagalbos kitam, savisaugos ar naudos ir išlaidų, Europa dar neapsisprendė. Ir griebiasi pačių keisčiausių, drastiškiausių, galima sakyti, desperatiškų priemonių.

Baudos – kaip bizūnas

Nors deklaruojame, jog priimsime mums numatytus 1105 pabėgėlius, mūsų šalis daro viską, kad pabėgėliai čia patys nenorėtų, o kažkaip netyčia užklydę veržtųsi į svajonių šalis.

Pinigų Turkijos šelpimui, pakrančių apsaugai, pabėgėlių politikos komunikacijai Eu­ropos Sąjunga galbūt susirinks iš šalių nenaudėlių, kurios kategoriškai atsisako priimti joms pagal numatytas kvotas skirtą skaičių pabėgėlių. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau pernai sakė, kad pabėgėlių priėmimas turėtų būti savanoriškas, o ne privalomas, juo labiau daugelis Lietuvos, taip pat ir kitų ES šalių politikų kritikuoja sumanymą skirti baudas. Išties, baudos – kraštutinė priemonė, kažkuo primenanti vaiko lupimą diržu. Norvegijoje už tai vaiką atimtų. Bet ES toliau įtempusi pavadžius laiko į visas puses išsilakstyti pradedančias savo nares.

Baudos už neklusnumą gresia Lenkijai, Čekijai, Slovakijai, Vengrijai. Žodis „užteks“, kalbant apie pabėgėlius, vis dažniau skamba ir Švedijos, Vokietijos, Nyderlandų, Norvegijos politikų lūpose.

Pasigirdus kalboms apie milijonines baudas, Lietuvoje irgi kilo šioks toks nerimas: nors deklaruojame, jog priimsime mums numatytus 1105 pabėgėlius, mūsų šalis daro viską, kad pabėgėliai čia patys nenorėtų, o kažkaip netyčia užklydę veržtųsi į svajonių šalis – Vokietiją, Švediją, Daniją, Norvegiją.

Beje, Norvegija, nebūdama ES narė, kvotomis sau galvos nekvaršina, priešingai – papirkinėja pabėgėlius, kad tik šie važiuotų laimės ieškoti kitur. O jei ne – per daug nesiskaito su jų teisėmis. Antai sausio pabaigoje Norvegijoje buvo pasiūlyta paimti iš prieglobsčio prašytojų vertingus daiktus, kad būtų galima padengti jų buvimo pabėgėlių centruose išlaidas. O tiems atvykėliams, kurie nuspręstų grįžti į tėvynę, Norvegijos valdžia moka po 20 tūkst. kronų (apie 2,2 tūkst. eurų). Tad šeimos, turinčios du vaikus, pagal dvi programas iškart gali gauti po 80 tūkst. kronų (8,8 tūkst. eurų).

Be to, balandį Norvegijos valdžia pasiūlė netgi akciją – papildomai sumokėti po 10 tūkst. kronų (apie 1,1 tūkst. eurų) pirmiesiems 500 migrantų, kurie savo noru išvyks iš šalies.

Na, o jei taip elgtųsi ES šalys? Pinigų už išvykimą kol kas niekas tiesiogiai nedalija, bet pastangų atgrasyti pabėgėlius galima matyti daug kur, įskaitant Lietuvą. Na, o ar už pastangas atgrasyti pabėgėlius irgi gresia baudos? Ekspertai ramina, kad ne. Svarbu, kad „kvotinis“ pabėgėlis įkėlė koją į jam skirtą šalį, o jeigu ten reikalai nesusiklostė, tai jau niekieno reikalas.

Turbūt – ačiū Dievui, nes priešingu atveju būtume baudžiami už tai, kad esame neturtingi, nepatrauklūs, nesvetingi. Kita vertus, visais laikais galiojo taisyklė „kvailį ir bažnyčioj muša“.

Užtat jau atsirado skaičiuojančiųjų, kiek kainuotų išsipirkti nuo pabėgėlių. Galima drąsiai teigti, kad tai būtų į balą išmesti pinigai, nes susimokėti už tuos, kurie čia vis tiek nepasilieka, – tikras absurdas. Na, bet įdomumo dėlei paskaičiuoti galima. Už 1105 pabėgėlį Lietuvai tektų sumokėti apie 275 mln. eurų. Lenkijai – 4,5 karto daugiau, mat jai nustatyta kvota – 4,5 tūkst. nelegalų, atvykusių į Italiją ir Graikiją.

Tokie skaičiavimai, žinoma, tuščias reikalas, mat Lietuva jai nustatytą kvotą pasiryžusi įgyvendinti. Ir galima galvą guldyti, kad nuo to niekas, visiškai niekas mūsų šalyje nepasikeis. Nors gyventojų nuomonės tyrimai (žr. lenteles) atskleidžia, kad dauguma lietuvių įsivaizduoja, jog pabėgėliai sugriaus mūsų šalį iš pamatų, taiklesnis yra palyginimas, kad 1105 žmonės – tai tiek, kiek gyvena Jiezne. Toks pat taiklus ir klausimas, ar dažnai sutinkame Jiezno gyventoją. O jei dar turėsime omenyje, kad pabėgėliai Lietuvoje neužtrunka ir keliauja toliau, galėsime visiškai nesijaudinti dėl stereotipų, grėsmių, baimių ir išsigalvojimų.

Be to, nereikia pamiršti, kad kasmet Lietuvoje prieglobsčio ir iki šiol prašydavo 300–400 žmonių.

Skirtumas tas, kad dabar Lietuva įsitraukė į visuotinį Europos draskymosi dėl pabėgėlių (tiksliau, jų nebuvimo) žaidimą, kuriame laimi tas, kuriam tenka mažiausiai pabėgėlių. Ir bent kartą Lietuva yra tarp lyderių. Tiksliau, pirma nuo galo pabėgėlių svajonių šalių sąrašuose.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

1997-aisiais Lietuvoje sukūrus prieglobsčio teikimo sistemą, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ jau po kelerių metų pradėjo vykdyti integracijos programą. Jai vadovaujanti pedagogė 34-erių Ilma Skuodienė daugiau kaip 13 metų dirba su prieglobsčio prašančiais užsieniečiais. „Veidas“ kalbasi su ja apie šio darbo iššūkius, kasdienes problemas, visuomenės požiūrį ir Lietuvos migracijos politiką.

– Didelis ažiotažas dėl 1105 pabėgėlių, kuriuos Lietuva Europos Sąjungai įsipareigojo priimti per dvejus metus, kilo pernai rugsėjį, tačiau iki šiol galime kalbėti vos apie dvi į Lietuvą atvykusias šeimas. Kodėl šis procesas vyksta taip lėtai?

– Nuo 1997 m. Lietuvoje papildoma apsauga suteikta 3856 žmonėms, pabėgėlio statusas – dar 217 žmonių. Taigi kalbame apie kur kas didesnį žmonių skaičių. O ES perkėlimo programos kontekste 1105 tikrai mums yra iššūkis, nes iki tol integracijos programose daugiausia dalyvavo žmonės iš Čečėnijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos. Tai rusakalbės valstybės. Nenorėčiau sakyti, kad jos kultūriškai artimesnės, bet mes geriau pažįstame vieni kitus ir galime geriau suprasti netgi klimatą ar švietimo sistemą. Yra tam tikrų bendrų dalykų. O Artimieji Rytai mums yra iššūkis.

– Vis dėlto ES perkėlimo programa numatyta dvejiem metams. Jei ji ir toliau vyks tokiais tempais, akivaizdu, kad numatytas žmonių skaičius nebus pasiektas.

Kalbant bendrai – tiesiog nėra žmonių, kurie būtų pasirengę atvykti gyventi į Lietuvą. Nėra norinčiųjų pabėgėlių stovyklose.

– Šis klausimas turėtų būti adresuotas tiesiogiai Vidaus reikalų ministerijai, kuri įgyvendina šią programą. Bet kalbant bendrai – tiesiog nėra žmonių, kurie būtų pasirengę atvykti gyventi į Lietuvą. Nėra norinčiųjų pabėgėlių stovyklose. Tačiau šio skaičiaus nereikia sureikšminti, nes per tą laikotarpį iš Graikijos ir Italijos į kitas ES šalis perkelta tik apie 400 žmonių. Lietuva su šešiais perkeltais asmenimis atrodo santykinai neblogai.

Skaičiai yra minimalūs – kitos ES šalys dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali arba nenori įgyvendinti šios programos.

– Ar matote perspektyvą, kad artimiausiu metu galėtų įvykti proveržis?

– Balandžio 4 d. įsigalioja susitarimai tarp ES ir Turkijos. Žmonės, kurie atvyks į ES, bus perkelti atgal į Turkiją, o iš Turkijos stovyklų – į Europą. Sunku prognozuoti, bet uždarant vienas duris atsidaro kitos, todėl jaustis labai drąsiai dėl sumažėjusių srautų Lietuvai nereikėtų, nes tos durys gali atsiverti mums dar nepalankesne kryptimi.

Nereikėtų kalbėti vien apie skaičius, nes tai yra gyvi žmonės – vaikai, ketverius metus praleidę pabėgėlių stovyklose, nedalyvavę švietimo sistemoje, suaugusieji be darbo. Žmonės, priversti ieškoti gyvenimo, o ne egzistavimo. Ir tie procesai ES vyksta jau ne vienus metus. Tik tiek, kad 2015 m. pradėta aiškiau ir rišliau kalbėti šia tema ir ieškoti kažkokių sprendimų.

– Krizinėmis situacijomis, o tokiomis galėtume vadinti armėnų, čečėnų, afganistaniečių pabėgėlius Lietuvoje, mūsų šalis susitvarkydavo gana neblogai ir šios bangos nepaliko gilesnių įspaudų lietuvių sąmonėje. Kodėl tuomet Lietuvoje kilo tokia nepasitenkinimo ir priešiškumo banga dėl šios pabėgėlių krizės, apimančios visą Europą?

– Esama keleto veiksnių. Svarbiausia yra informacijos stoka – žmonės tiesiog nežino, kad Lietuva turi tam tikros patirties, susijusios su pabėgėliais. Nepakankamai žinome, kad ir lietuviai buvo pabėgėliai per du pasaulinius karus.

Svarbus ir pats informacijos pateikimas: ar rodai atvejus, ar analizuoji situacijas, ar aptari individualią šeimą.

Labai svarbus ir žiniasklaidos vaidmuo – kai kurie kreipiasi ir sako: aš jau daugiau nei metus per televiziją žiūriu, kaip tie žmonės eina. Dabar jau pradėjo dažniau rodyti laivus, bet vienu metu buvo rodoma tik tai. Taip kitiems susidaro įspūdis, kad jie jau tuoj pradės eiti į mano namus ir pasibels į duris. Dėl to svarbus ir pats informacijos pateikimas: ar rodai atvejus, ar analizuoji situacijas, ar aptari individualią šeimą. O gali rodyti tik einančius žmones ir paliktas šiukšles.

Trečia, yra ir nuomonės formavimas – kaip politikai pateikia šią problemą, kurią pusę jie palaiko. Ar ugdomąją – kad turime atsiverti, nes niekada nežinai, kaip bus Lietuvoje, ar visai priešingą. 26-eri nepriklausomybės metai yra trumpas laiko tarpas, mes vis dar nepratę dalytis su kitais ir su baime saugome savo identitetą.

– Grįžkime prie 1105 žmonių, kuriuos Lietuva turėtų priimti. Jų perkėlimas bus finansuojamas iš Europos pabėgėlių fondo. Kaip konkrečiai veikia ši schema?

– ES už kiekvieną perkeltą žmogų iš savo biudžeto skiria 6 tūkst. eurų. Tie 6 tūkstančiai apima viską: žmogus yra Graikijos pabėgėlių stovykloje, Lietuva siunčia savo Migracijos departamento atstovą imti interviu ir ieškoti, kas norėtų ir galėtų važiuoti. Vyksta pasirengimas, samdomas vertėjas, perkami bilietai, skiriami dienpinigiai – viskas įeina į šiuos 6 tūkstančius. Taip vyksta nuolatinis paieškų procesas. Būdavo, kad atsirasdavo šeimų, bet jau vykstant galutiniams procesams jos dingdavo stovykloje ar išeidavo. Taip šios išlaidos dar padidėja.

Nuo pernai lapkričio patvirtinta tvarka, kad žmogus pusę metų kas mėnesį gauna 204, kitą pusę metų – 102 eurus.

Jei randa žmogų, vyksta dokumentų tvarkymas, dar bent du vizitai, kol galutinai susiderinama, tada perkamas bilietas žmogui bei pareigūnams ir skrendama į Lietuvą. Atvykėlis 3–4 mėnesiams apgyvendinamas Rukloje, Pabėgėlių priėmimo centre, kur yra vanduo, elektra – tai irgi patenka į šią sumą. Po to iš tų pačių pinigų jis gyvena pagal prieglobstį gavusių užsieniečių integracijos programą.

Nuo pernai lapkričio patvirtinta tvarka, kad žmogus pusę metų kas mėnesį gauna 204, kitą pusę metų – 102 eurus. Taip pat įsikūrimo pašalpą, kuri yra 204 eurai. Visa tai telpa į tuos 6 tūkst. eurų. Tiesiogiai finansiškai žmogui tenka mažiau nei trečdalis šios sumos.

Jei kalbama apie šeimas, ne iš to krepšelio yra tik vaikų sveikatos draudimas ir vaikų švietimas. Tai finansuojama iš Lietuvos biudžeto.

– Prieglobsčio prašantys žmonės iš pradžių atsiduria Pabradėje, vėliau paprastai Rukloje. Kaip vertinate faktą, kad užsieniečiai visų pirma pamato Pabradės ir Ruklos Lietuvą? O juk yra ir Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos Lietuva, kur jie paprastai kuria gyvenimą vėliau. Kokie būna šių žmonių įspūdžiai?

– Prieglobsčio žmogus gali pasiprašyti oro uoste, pasienio punkte, Užsieniečių registracijos centre. Tada Migracijos departamentas per 48 val. išnagrinėja pirminį prašymą ir nusprendžia, ar jis yra pagrįstas ir galima pradėti prieglobsčio procedūrą. Jei nepagrįstas – prašo palikti Lietuvos teritoriją, jei pagrįstas – galima gyventi Užsieniečių registracijos centre Pabradėje arba savo lėšomis pasirinktoje gyvenamojoje vietoje su Migracijos departamento leidimu. Jau pakeliui yra įstatymas dėl alternatyvaus apgyvendinimo, kurį finansuos valstybė.

Šiandien Pabradėje gauti vietą ikimokyklinio švietimo įstaigoje prieglobsčio prašytojo vaikui praktiškai neįmanoma.

Pagal įstatymą prieglobsčio suteikimo procesas trunka 3–6 mėnesius, bet dažniausiai užsitęsia 12 mėnesių, o gali ir ilgiau. Todėl žmogui įsipareigoti išlaikyti save ir savo vaikus tiek laiko praktiškai neįmanoma, ir didžioji dalis vis tiek renkasi gyventi Pabradėje.

Pabradė yra puikus miestelis, gyventojų jame daugėja. Šiandien čia gauti vietą ikimokyklinio švietimo įstaigoje prieglobsčio prašytojo vaikui praktiškai neįmanoma. Neseniai gavome raštą, kad vaikų darželyje tiesiog nėra laisvų vietų. Įsivaizduokite, koks jis populiarus.

Bet jei žiūrėsime į šiuos miestelius per pabėgėlių integracijos prizmę ir jų galimybes, jie nėra visiškai tinkami. Pabradė, prieglobsčio prašytojui negalint dirbti, ryšiams su bendruomene, užimtumui ir kalbos mokymui yra pakankama vieta. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad Užsieniečių registracijos centras nėra socialinė įstaiga. O Rukla, kur žmonės jau gali įsitraukti į darbo rinką, veikti aktyviau ir integraliau, žinoma, nėra ta vieta, kur turėtum tokių galimybių. Todėl ir pateikėme siūlymą dėl galimybės turėti alternatyvų apgyvendinimą.

Nuo 2015 m. tvarka šiek tiek keitėsi, ir tie žmonės, kurie yra pasirengę integruotis miestuose, turi darbo vietą, būstą, jų vaikai pasiruošę įsitraukti į švietimo sistemą, gali teikti paraišką komisijai ir aplenkti Pabėgėlių integracijos centrą, iš Pabradės važiuoti tiesiai į Vilnių ar kitą miestą.

– Kokia integracija iš tiesų galima Rukloje, kur būtent ir veikia tam sukurta įstaiga?

– Nuo pernai lapkričio integracijos terminas sutrumpėjo nuo 8–12 iki 3–4 mėnesių. Iš patirties pastebėjome, kad minimali tarpinė stotelė vis dėlto turi būti. Pavyzdžiui, atvyksta šeima su trimis nepilnamečiais vaikais. Šeima trejus metus gyveno Libano pabėgėlių stovyklose, kur tiesiog egzistavo. Tuomet nusprendė keliauti – kelyje praleido 7–8 mėnesius. Nežinome nei psichologinės, nei emocinės, nei galų gale medicininės jų būklės. Dėmesys jai turi būti ypatingas. Iš pat pradžių manėme, kad paėmus juos iš lėktuvo jau galima vežti tiesiai į būstą. Bet juk beveik nieko apie juos nežinome.

Labai gaila, bet vienas žmogus iš mūsų perkeltų trijų šeimų praėjusią vasarą mirė nuo širdies smūgio. Negalima sakyti, kad nesureagavome, bet tai privertė permąstyti: o kas būtų, jei taip nutiktų vaikui? Todėl tarpinė stotelė reikalinga. Sistema yra lanksti, niekas netrukdo pasirengusiam žmogui išvykti iš Ruklos nors ir po savaitės.

Juk žinome, kad siuntimus sunku gauti ir lietuviams, o užsienietį tiesiog gali lengviau apeiti arba ignoruoti.

Rukloje patenkinami pirmieji žmonių poreikiai, tuomet tikrinama sveikata, supažindinama su prieglobsčio sistema Lietuvoje, intensyviai mokoma kalbos. O tada jau prasideda individualus vertinimas: jei tu esi IT specialistas ar daktaras, tai gal „Caritas“ ar kita organizacija priims tave ir po savaitės.

– Tyrimai rodo, kad pabėgėliams Lietuvoje sveikatos paslaugos prieinamos sunkiau – jie vidutiniškai ilgiau laukia eilėse. Kaip jūs įvertintumėte tokių paslaugų prieinamumą šiems žmonėms?

– Sveikatos sistemos paslaugos yra vienodai teikiamos visiems Lietuvos gyventojams. Jei susikalbi rusiškai, didelių iššūkių kaip ir nėra. Bet jei kalbiniai gebėjimai minimalūs, nueiti į registratūrą ar užsiregistruoti telefonu būna sudėtinga. Juk žinome, kad siuntimus sunku gauti ir lietuviams, o užsienietį tiesiog gali lengviau apeiti arba ignoruoti.

Be socialinių darbuotojų ir be palydos vizitai būtų labai sudėtingi. Ne tik dėl kalbos, bet ir dėl sistemos nežinojimo. Neužtenka pragyventi tris mėnesius, kad žinotum, kaip veikia švietimo ar sveikatos sistema Lietuvoje. Sąžiningai visiems laukiant eilėse jos yra vienodos. Bet ir pačiai yra tekę išgirsti terminą, po kurio paklausiau: o ar yra mokama paslauga? Laikotarpis tada labai sutrumpėja. Bet ar tai buvo pasiūlyta užsieniečiui, ar jis turi galimybę susimokėti, klausimas vėlgi atviras. Kai čia gyveni, visada lengviau apeiti sistemą ir ieškoti kitų kelių.

– Kita labai opi problema yra būsto nuoma. Tarkime, jeigu aš esu pabėgėlis iš musulmoniškos valstybės ir ieškau buto išsinuomoti, ko galiu tikėtis ir kaip tai yra sprendžiama?

– Šis klausimas labai opus didžiuosiuose miestuose. Jei ieško baltarusiai, rusai ar ukrainiečiai, didelių problemų nekyla, tuomet tiesiog reikia rasti būstą už priimtiną kainą. Viskas gerai, kol žmogus neidentifikuoja savęs kaip pabėgėlio. Šio žodžio pavartojimas iš karto viską keičia. O jei tai žmonės iš Afganistano ar Irako, tai situacijų yra buvę įvairių: nuo to, kad dinkite nuo durų, nes iškviesiu policiją, iki elementarių atsisakymų. Nors Vilniuje praktiškai visi būstai nuomojami per agentūras, ir ten atsakymas paprastai būna „niekuo negalime padėti“.

Kai kurie žmonės nori atvažiuoti į Vilnių, darbas kaip ir yra, bet pagal esamas pajamas su didele šeima negali sumokėti nuomos.

Vienas iš sprendimų galėtų būti valstybės suteikiamas laikinas ar komunalinis būstas. Ne socialinis, nes tai visais laikais buvo skaudus klausimas, labai aštrinantis situaciją. Vienaip ar kitaip apgyvendinimo klausimą reikės spręsti, nes kol kas iš išmokų būsto neįmanoma rasti. Kai kurie žmonės nori atvažiuoti į Vilnių, darbas kaip ir yra, bet pagal esamas pajamas su didele šeima negali sumokėti nuomos.

Vakarų Europos pavyzdžiai skiriant ištisus kvartalus ir rajonus parodė, kad tai nėra gerai ir jais tikrai nereikia sekti. Čia būtų ne integracija, o atskyrimas. Tokių klaidų nereikėtų kartoti. Bet žiūrėdama į dabartinius skaičius neįsivaizduoju, koks turėtų būti scenarijus, kad Lietuvoje galėtų taip atsitikti.

– „Caritas“ yra katalikiška organizacija. Lietuviai, bent jau pagal apklausas ar eiles prie bažnyčių Velykų rytą, yra katalikų tauta. Kaip katalikiškos vertybės atsispindi visuomenės reakcijoje į pabėgėlius?

– Kyla klausimas, ar esame praktikuojantys katalikai, ar tai tėra toks savęs identifikavimas. Yra vertybinis pagrindas – kiek aš turiu padėti savo artimui, o artimas juk nėra tik kraujo ryšys. Čia ir išsiskiria mūsų suvokimas. Jei esi katalikas, tu tikrai girdi popiežiaus Pranciškaus kvietimą, kad kiekviena ES parapija turi priimti po vieną pabėgėlių šeimą. Tai pagrindinė žinia mums. Arba tai, kad popiežius balandžio 27 d. pakvietė visose Europos parapijose rinkti aukas Ukrainai ir jos žmonėms paremti. Ar kiekvienas Lietuvos katalikas tai girdi?

– Žvelgiant į Lietuvos prieglobsčio suteikimo politiką, į akis krinta labai didelė dalis žmonių, kurie gauna papildomą apsaugą, ir tik retas kuris tampa pabėgėliu. Kokie yra pagrindiniai skirtumai?

– Galima sakyti, kad Lietuvoje pabėgėlio statusas suteikiamas išimtiniais atvejais. Papildoma apsauga reiškia, kad tavo gyvenimas Lietuvoje trunka dvejus metus, artėjant termino pabaigai gali kreiptis ir dar kartą paaiškinti situaciją, kad grįžti į kilmės valstybę tau nesaugu.

Jei esi katalikas, tu tikrai girdi popiežiaus Pranciškaus kvietimą, kad kiekviena ES parapija turi priimti po vieną pabėgėlių šeimą. Tai pagrindinė žinia mums.

Pabėgėlio statusas reiškia, kad gauni leidimą visam gyvenimui, patenki į kitą socialinę sistemą, pavyzdžiui, gali kreiptis dėl socialinio būsto, išmokų vaikams, neįgalumo. Tad skirtumas yra didelis. Šis statusas suteikiamas, jei esi tiesiogiai nukentėjęs: kankintas, persekiotas, tavo valstybėje nebuvo užtikrintos teisės į gynybą. O papildoma apsauga – jei Donecko srityje vyksta karas, dabar ten nesaugu, bet situacija gali ilgainiui keistis. Jungtinės Tautos teikia rekomendacijas, ar valstybė yra saugi, bet kiekvienas atvejis nagrinėjamas individualiai.

Tarp žmonių, kurie gavo pabėgėlio statusą, daugiausia yra Rusijos, Baltarusijos opozicijos veikėjai, visuomenininkai, žurnalistai.

– Lenkija skelbia, kad priėmė daugiau nei pusę milijono ukrainiečių pabėgėlių. Galbūt taip vertėtų elgtis ir Lietuvai?

– Kiekviena ES valstybė sprendžia savaip. Ukrainiečių vykimas į Lenkiją dirbti yra senas procesas. Reikėtų atskirti, kiek žmonių Lenkija priėmė dirbti ir kiek jų suteikė pabėgėlio statusą, – tai skirtingi dalykai. Lenkai tiesiog priėmė, o kokiu pagrindu tai padarė – ar sudarė sąlygas gyventi šeimos nariams, mokytis, suteikė sveikatos draudimą, moko kalbos ir kultūros, nori integruoti bei palikti su nuolatiniu leidimu – nėra aišku. Žmonių jie daug priimdavo ir anksčiau, ypač sezoniniams žemės ūkio darbams.

– Kiek iš daugiau nei 4 tūkst. žmonių, priimtų nuo 1997-ųjų, Lietuvoje gyvena ir šiandien?

– Šiandien Lietuvoje gyvena tarp trijų ir keturių šimtų. Žmonės nebūtinai grįžta į gimtinę, dažnai keliauja toliau. Čečėnų, afganistaniečių šeimos yra didelės. Jų santykiai labai glaudūs, todėl noras susijungti su šeima yra didelis. Dažnai praleidę Lietuvoje kelerius metus ateina atsisveikinti. Sako – viskas gerai, mums patinka, tačiau norim gyventi su broliu ar mama Austrijoje ar Belgijoje. Didesnė dalis žmonių, gavusių pabėgėlio statusą, lieka gyventi Lietuvoje, jaučiasi čia saugiau ir stabiliau.

Sako – viskas gerai, mums patinka, tačiau norim gyventi su broliu ar mama Austrijoje ar Belgijoje.

„Caritas“ Vilniuje palaiko ryšį su maždaug puse – dviem šimtais žmonių. Dažniausiai jie kreipiasi, kai reikia keisti leidimus ir dėl darbo paieškų. Kai kurie žmonės, baigę integracijos programas, nenori, kad identifikuotume juos kaip pabėgėlius, užsieniečius ar net draugus. Nes visuomenės nuomonė apie užsieniečius, kuriančius verslą ar dirbančius, yra pagarbi, bet jeigu tik pasigirsta žodis „pabėgėlis“ – ji iš karto keičiasi.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Europai nesėkmingai tvarkantis su pabėgėlių krize, susirūpinta ne tik išorinių, bet ir vidinių Bendrijos sienų apsauga. Atskiros šalys narės atsitveria savo teritoriją, mėgindamos išvengti ne tik migrantų ir pabėgėlių srautų, bet ir galimos terorizmo grėsmės. Tokia padėtis kelia pagrįstų abejonių dėl Šengeno erdvės ateities.

Lietuva šiuo metu saugo apie 10 proc. išorinės Europos Sąjungos sausumos sienos. „Šie 1070 kilometrų yra nuolatinis mūsų galvos skausmas. Suprantame, kad čia prasideda ir baigiasi ES. Mus, kaip nedidelę valstybę, kurios daugiau nei pusė sienų yra išorės, tai tikrai užgrūdina“, – sako Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas gen. Renatas Požėla (42 m.).

Apie šių dienų Lietuvos ir ES sienų apsaugos iššūkius – „Veido“ pokalbis su juo.

– Europą sukrėtė dar vienas baisus teroro išpuolis – sprogdinimai Briuselio oro uoste ir metro stotyje. Iki šiol nesėkmingai bandoma tvarkytis su pabėgėlių ir migrantų krize. Kaip vertinate bendrą ES ir Lietuvos saugumo lygį šiandien?

– Vienas iš valstybingumo požymių yra labai griežtai apibrėžta valstybės teritorija ir sienos, kurias valstybė turi saugoti. Tai labai svarbu. Idealu, kai ši valstybės siena yra saugoma iš dviejų pusių: kaimynas saugo ir save, ir tave, ir tu saugai taip pat. Europoje tokia situacija susidarė todėl, kad šis principas iš esmės yra pažeistas. Žvelgiant į Graikiją ir Turkiją atrodo, kad nei turkai saugo sieną, nei graikai tai daro. Net ir iš vienos pusės siena nelabai saugoma. Bent jau taip buvo. Gerai, kad politikai jau sutarė ir gimsta realūs sprendimai, kaip turi būti pradėta saugoti išorinė mūsų didžiosios Bendrijos siena.

Lietuvoje tokių problemų neturime. Yra ryžto, noro, galų gale ir teisės aktai mus įpareigoja sienas saugoti. Reikia pasidžiaugti, kad, tarkime, siena su Baltarusija saugoma iš dviejų pusių. Tai rodo ir nelegaliai bandančių patekti asmenų, ir kontrabandinių cigarečių sulaikymo skaičiai abiejose pusėse.

Jei kalbame apie sieną su Baltarusija, ten, kur įdiegėme išmaniąsias sistemas, grėsmių sumažėja iki minimumo.

Tačiau, be abejo, gyvename globaliame pasaulyje ir jokiu būdu nesame garantuoti, kad būsime apsaugoti nuo procesų, vykstančių aplink. Pavyzdžiui, mes labai gerai saugome savo sieną su Baltarusija, bet jei mūsų artimiausi kaimynai to nedaro, per jų blogai saugomas sienas pas mus gali ateiti įvairių grėsmių.

Sprendimas būtų, jei sienas gerai saugome mes, tą patį daro Latvija, Estija ir Lenkija. Turėtume ne tik iš savo varpinės vertinti situaciją ir tik savo planus kurti, bet žiūrėti platesniu regioniniu mastu. Jei kalbame apie sieną su Baltarusija, ten, kur įdiegėme išmaniąsias sistemas, grėsmių sumažėja iki minimumo. Tačiau jų padaugėja ten, kur siena saugoma blogiau. Pačios problemos neišsprendžiame, tik ji pas mus ateina per kitur. Todėl svarbu bendros kompleksinės regioninės priemonės.

Jei kiltų ekstremali situacija, sakykime, prie išorinės mūsų sienos susikauptų didelė masė pabėgėlių, norinčių pereiti pas mus, natūralu, kad patys tokios problemos jau neišspręstume.

Taip pat ir Pietuose: jei tik Turkija ir Graikija susitvarko, kas gali paneigti, kad atsiras kitų koridorių per mažiau saugomas sienas – Italiją, Bulgariją ar kitur. Anoje barikadų pusėje veikia didžiuliai pinigai, todėl svarbi bendra sistema. Apie tai kalbame mes, kalba ir Briuselis: išmaniosios sistemos turi veikti ne kažkokiomis atkarpomis, bet iš esmės visoje išorinėje ES sienoje. Šiandien to nėra.

Dėl to kyla migracijos grėsmės, nuo jų nesame atitolę ir mes, nes atsiranda kitų kelių, privalome nuolat keistis informacija, ją vertinti. Lietuvoje valstybės institucijos veikia, VSAT įprastomis sąlygomis yra pajėgi vykdyti savo funkcijas, bet jei kiltų ekstremali situacija, sakykime, prie išorinės mūsų sienos susikauptų didelė masė pabėgėlių, norinčių pereiti pas mus, natūralu, kad patys tokios problemos jau neišspręstume.

– Galime įsivaizduoti tokią situaciją: ekonominė padėtis Rusijoje bloga ir ten šiuo metu gyvenantys piliečiai iš buvusių SSRS respublikų Vidurinėje Azijoje galėtų būti sukurstyti ar patys sumanytų patraukti į Baltijos šalis. Arba užsidarius Turkijos sienai pabėgėliai iš Sirijos per Rusiją mėgintų patekti į Lietuvą. Ar tokiems galimiems scenarijams ruošiamasi?

– Iš Rusijos galimos kai kurios grėsmės, su kuriomis susiduriama jau šiandien. Visų pirma tai nelegali vietnamiečių migracija. Yra kelios šio proceso priežastys: Vietnamo ekonominė padėtis labai bloga, 40 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, todėl jie natūraliai ieško įvairių sprendimų. Su Rusija istoriškai tai artimos šalys, todėl daug vietnamiečių šiandien gyvena ir dirba ten. Pačioje Rusijoje situacija dabar irgi pasikeitusi: migracijos politika sugriežtinta, ekonominė padėtis suprastėjo, taip pat ir kiti dalykai, kurių taip aiškiai nežinome. Tai verčia Vietnamo piliečius migruoti per mūsų regioną į Vakarus.

Turime informacijos, kad šiandien didžiuosiuose Rusijos miestuose yra susidariusi tam tikra masė tadžikų, uzbekų, kurie neturi darbo. Jų pajudėjimas – neatmestinas.

Kita galima grėsmė susijusi su buvusiomis SSRS respublikomis. Vėlgi tie patys dalykai – rublio nuvertėjimas, silpna ekonomika, sugriežtėjusi migracijos politika. Kur tiems žmonėms dingti? Ne iš gero gyvenimo jie išvažiavo, todėl abejotina, ar grįš savo kilmės šalis. Ar kieno nors paskatinti, ar patys atradę koridorius, jie gali pajudėti į Vakarus. Turime informacijos, kad šiandien didžiuosiuose Rusijos miestuose yra susidariusi tam tikra masė tadžikų, uzbekų, kurie neturi darbo. Jų pajudėjimas – neatmestinas. Jiems esame pirmieji Vakaruose, taigi natūralu, kad mūsų valstybė šiems žmonėms gali tapti ir tikslo šalimi. 50 metų gyvenimo bendroje valstybėje mūsų regioną jiems darytų tarsi patrauklų tiek kultūriškai, tiek kalbiškai.

Trečia grėsmė – žmonės, kurie eina per Rusiją ar ten jau kurį laiką yra. Būtent Pietų valstybių pabėgėliai ar emigrantai. Kaip žinome, Rusijoje yra didelė sirų grupė – tos šalys buvo ir yra artimos, šiandien matome tam tikrus procesus. Tos pačios priežastys gali paskatinti šiuos žmonės ieškoti naujo lango į Vakarus.

– Jau kuris laikas kalbama apie Šengeno zonos griūties pavojų. Europoje iškilo sienos, kurių jau senokai nebuvo. Jūsų manymu, ar toks scenarijus yra galimas ir kokios būtų jo pasekmės Lietuvai?

– Jei nebus vykdomi sprendimai dėl išorės sienos apsaugos, nebus nuspręsta, kaip tai efektyvinti, vienareikšmiškai kyla reali grėsmė Šengeno erdvei. Jau šiandien matome, kad Europos viduryje atsiranda sienos: ir fizinės, ir psichologinės. Tačiau manau, kad dar yra tas laikas, kai nuo švaraus popieriaus lapo galime apsibrėžti – privalome daryti tai, kas privaloma. Dar yra tas laikas, kai galime išvengti tokio likimo ES viduje. Šengeno zonos griūtis pirmiausia jaukia pačios ES egzistencijos esmę ir filosofiją – laisvas asmenų ir prekių judėjimas daro mus stiprius ir unikalius visame pasaulyje. Dėl to visi laimime – tai patogumas, žmogaus teisės, ekonominiai aspektai. Turime daryti viską, kad to išvengtume.

– Iš esmės klausimas yra apie Graikiją, kuriai priklauso tūkstančiai salų. Ar jūs tikite, kad fiziškai jas įmanoma apsaugoti? Ar tai kada nors buvo iki galo įgyvendinta?

– Mūsų didelę sąjungą sudaro daug skirtingų valstybių su skirtingu žmonių mentalitetu, tam tikrais matymais, santykiais su artimiausiais kaimynais. Žinome, kad istoriškai Graikijos ir Turkijos nesutarimai yra labai gilūs, tarp jų vyko kariniai konfliktai. Būdamas Lesbo saloje ir kalbėdamasis su graikais klausiau: ar jūs nors aiškiai žinote, kur Egėjo jūroje yra siena? Iš esmės teisiškai siena iki galo nėra sutvarkyta, nors tai dvi NATO šalys narės. Yra ir skirtingo gyventojų mentaliteto problema. Juk Graikija – didelis ES galvos skausmas ir dėl kitų dalykų.

Šengeno zonos griūtis pirmiausia jaukia pačios ES egzistencijos esmę ir filosofiją – laisvas asmenų ir prekių judėjimas daro mus stiprius ir unikalius visame pasaulyje.

Tačiau dabar tikrai negalime Graikijos kalti prie kryžiaus, esą dėl visko kalta ji. Tokią situaciją lemia ypatinga geografinė padėtis, nesutvarkyti istoriniai aspektai, salos salelės, kurias visas fiziškai sunku sukontroliuoti. Todėl čia turėtų įsijungti visos ES pagalbos mechanizmas. Tai tik pradedama daryti. Mano nuomone, tai turėjo vykti gerokai anksčiau.

Gerai, kad šiandien esame susitvarkę savo sienas. Tačiau kas būtų, jeigu šalia mūsų vieną dieną atsirastų ta pati Sirija ir kiltų tokių pat problemų kaip dabar Graikijoje? Ar Lietuva pati su savo pajėgumais galėtų atsilaikyti ir apsaugoti visą ES? Tikriausiai ne. Prašytume pagalbos, papildomų pajėgumų. Lygiai taip pat ir ten. Atmetant tam tikrus pietietiškus dalykus, ES privalo padėti šiai valstybei, nes toks yra ES interesas. Ir tikrai nereikia ieškoti kaltų, nes mes patys laiku nesugebėjome priimti reikalingų sprendimų, o jei ir priėmėme, nesugebėjome jų vykdyti.

– Kaip praktiškai Lietuva gali prie to prisidėti?

– Siunčiame pagalbą, reaguojame į „Frontex“ prašymus. Nors VSAT kiekvienas žmogus labai svarbus, suprantame, kad Lietuvos interesai šiuo metu ginami ten, galbūt net dar labiau nei čia. Kaip mūsų kariai Afganistane kariavo, nors kai kas irgi sakė, kad turime tik savo teritoriją ginti. Visi supranta, kad šalį galima ginti ir kariaujant kitur. Taip ir dabar suprantame, kad Lietuvos interesai efektyviau ginami būtent šiame regione. Identifikuojame geriausius savo pareigūnus ir techniką, tą patį sraigtasparnį siunčiame, kad pagelbėtume kolegoms.

– Vidaus reikalų sistemos ES, palyginti su ekonominėmis sritimis, iki šiol integravosi lėtokai. Dėl kokių priežasčių?

– Galbūt dėl to, kad įpratome prie nerūpestingo, gero gyvenimo, kuriame nėra grėsmių. Integracija labiau buvo paremta ekonominiu vystymusi ar žiūrėjimo pro žmogaus teisių ir laisvių prizmę. Be abejo, tas irgi turi būti, tai yra mūsų didžiosios bendruomenės filosofinis pagrindas ir priežastis, kodėl esame tokie, – įsitikinimas, kad privalome užtikrinti žmogaus teises bei laisves ir pagelbėti toms šalims, kurios to neturi. Bet tuo pat metu pramiegojome tam tikras grėsmes, kurias stebime šiandien.

– Kas šiandien sudaro nelegalių migrantų srautą į Lietuvą?

– Visų pirma vietnamiečiai, atvykstantys per Rusiją, o pas mus patenkantys per Latviją arba Baltarusiją. Ši tendencija stebima ne pirmus metus, o maždaug nuo 2014-ųjų vidurio ji paaštrėjo – tikriausiai sutapo su vidiniais procesais Rusijoje. Antra problema, nors ir mažėjanti, yra Gruzijos piliečiai. Tikrai lauktume sprendimo dėl Gruzijos piliečių bevizio vykimo į ES, tuomet tas klausimas kaip ir atkristų.

Kai Graikijoje pristačiau mūsų dabartinę situaciją, kolegos graikai tik draugiškai nusišypsojo ir pasakė: gal jau ir nebepasakokite daugiau savų problemų.

Taip pat ir pačios Rusijos piliečiai, paprastai iš Pietų ar Kaukazo regionų. Dar šiek tiek turime afganistaniečių. Tai keturios pagrindinės grupės, šiandien keliančios didesnį galvos skausmą. Bet, žinoma, to nesulyginsi su tuo, kas vyksta Pietuose. Kai Graikijoje pristačiau mūsų dabartinę situaciją, kolegos graikai tik draugiškai nusišypsojo ir pasakė: gal jau ir nebepasakokite daugiau savų problemų.

– Jei kalbėtume apie bendrą Lietuvos sienos apsaugą, kur šiandien matote labiausiai pažeidžiamų vietų?

– Be abejo, oro erdvėje esame gana pažeidžiami, taip pat galimos bepiločių lėktuvų intervencijos ir stebėjimas. Jaučiame, kad problema yra ir tie valstybės sienos ruožai, kurie nėra uždengti išmaniosiomis sistemomis, kur yra tik daviklių sistema. Davikliai, kaip žinote, reaguoja ir į laukinius žvėris.

Žinoma, tai ir situacija, susijusi su vidinėmis sienomis. Įstojus į Šengeno erdvę buvo priimti sprendimai atsitraukti nuo vidaus sienų, ir šiandien, pasiruošę namų darbus, pasirengę tikslines priemones, čia vykdome tik operacinius veiksmus. Tam tikri neigiami procesai čia vyksta: rytų–vakarų kryptimi – vogtų transporto priemonių tranzitas, per Lietuvos ir Latvijos sieną – nelegali migracija ir cigarečių kontrabanda. Tokius dalykus stebime.

O ir jau įdiegtos sistemos yra kaip gyvas organizmas, nuolat reikalaujantis modernizavimo, investicijų. Kažkur pražiūrėjus kita barikadų pusė iš karto pajunta, kad sistemos šimtu procentų neatlieka savo misijos, ir prasideda negatyvūs procesai.

– Viešojoje erdvėje nemažai kalbėta apie sugedusius VSAT sraigtasparnius. Kokia padėtis šiandien, ar pavyko problemas išspręsti?

– Žinoma, sraigtasparnių paskirtis yra skristi, tačiau keletui savaičių susidarė tokia situacija. Tai labai specifinė technika, įranga ir reikalavimai jai. Technika turi besąlygiškai atitikti gamintojo nustatytas sąlygas ir dėl to yra daromas profilaktinis techninis patikrinimas. Kartais išlenda kokių nors gedimų, dėl kurių negalime sraigtasparnių eksploatuoti. Šiuo laikotarpiu planavome jų techninį aptarnavimą, dar išlindo tam tikrų gedimų. Taip išėjo, kad vienu metu kelioms savaitėms visai sustojome. Tačiau tas sustojimas nėra absoliutus: jei atsirastų didelė būtinybė mums ar mūsų artimiausiems socialiniams partneriams, tą funkciją iš esmės galėtume vykdyti.

– Šios problemos susijusios ir su vidaus reikalų sistemos personalo reforma?

– Su personalu labiau susijusios vidinės problemos. Kai kurie žmonės, dirbę aptarnavimo srityje, nuo sausio 1 d. dėl reformos, išstatutinimo proceso, priėmė sprendimą pasitraukti kitur. Tačiau jei tie žmonės ir būtų likę, tokioje situacijoje būtume patekę į tą pačią kelių savaičių aklavietę. Bendradarbiaujame su kariškiais, ne kartą esame vieni kitus „uždengę“, taigi iš esmės aviacinė funkcija nenukenčia.

– Kaip vertinate bendrų pasieniečių budėjimų su šauliais rezultatus ir efektyvumą?

– Abiem pusėms ši patirtis vienareikšmiškai puiki. Jie (nors nereikėtų sakyti „jie“, nes ir pats esu šaulys) atranda gerą nišą pasitarnauti valstybei ir jos žmonės, įgyja tam tikros patirties. Mes gauname efektyvų pastiprinimą, fiziškai pajėgių žmonių. Ne paslaptis, kad neturime tiek žmonių, kiek norėtume turėti, ir jų pagalbą tikrai labai vertiname. Tai motyvuoti žmonės, jie ne varu varomi, o daro tai savanoriškai, taigi tikrai tuo didžiuojamės ir skatiname kuo daugiau šaulių prisidėti prie valstybės sienos apsaugos funkcijų vykdymo.

Ne paslaptis, kad kartais turime tam tikrą korupcinį elementą, o kai į sargybą stoja visai kitas žmogus iš išorės, tai jei mūsų žmogus turi tam tikrų korupcinių intencijų, jam tai yra papildomos kliūtys.

Jei kalbame apie efektyvumą, skaičių nepasakysiu, bet ne paslaptis, kad kartais turime tam tikrą korupcinį elementą, o kai į sargybą stoja visai kitas žmogus iš išorės, tai jei mūsų žmogus turi tam tikrų korupcinių intencijų, jam tai yra papildomos kliūtys.

– Ar sėkmingai vyksta vadovaujančių pareigūnų rotacija tarp skirtingų VSAT rinktinių?

– Įsigaliojus naujam statutui teisiškai tai yra numatyta ir prasidės tik dabar. Kaip tarnybos vadovybė, matome, kad jau dabar yra kitų įstatymų straipsnių, leidžiančių siūlyti, keisti darbuotojo darbo vietą, tad tikrai nelauksime viso 5 metų laikotarpio, kad būtų galima žmones rotuoti. Bet vyksta ir reforma, atsiranda galimybė vadovus paskirti kitur. Pavyzdžiui, dabar naikinama Lazdijų rinktinė, ir numatyta vadovaujantiems pareigūnams siūlyti kitas pozicijas ir kitus regionus. Negaliu sakyti, kad tai visiškai nevyksta, bet su įstatymu procesas paspartės, ir tai yra vienareikšmiškai teigiamas reiškinys. Šiandien turime vienetinių atvejų, kai pareigūnai, eidami tas pačias pareigas, vadovauja ir daugiau nei 10 metų, bet rinktinėse vidurkis – apie 4–5 metus.

– Iki šiol nelabai aiškus Migracijos departamento likimas. Kaip manote, koks būtų tinkamiausias sprendimas – nauja įstaiga ar reforma?

– Tai politinis sprendimas ir jį rengia Vidaus reikalų ministerija. Jei šis sprendimas būtų įgyvendintas, tai dabartinio Migracijos departamento funkcijas pasidalytų trys institucijos. VSAT liktų prieglobsčio suteikimo klausimai ir vienas esamas šiais klausimais užsiimantis Migracijos departamento skyrius tiesiogiai pereitų į VSAT dispoziciją. VRM yra įvertinusi esamą situaciją ir siūlo tokius sprendimus. Turime ir savo patirties dirbdami su Migracijos departamentu, todėl manome, kad šie sprendimai būtų pakankamai logiški, įgalintų dirbti greičiau ir tos funkcijos labai aiškiai pasidalytų.

– Kaip vertinate siūlymus Lietuvoje kurti brangiai mokančių rezidentų sistemą? Pavyzdžiui, Latvijoje užtekdavo nusipirkti nekilnojamojo turto už tam tikrą sumą ir už tai būdavo suteikiamas leidimas gyventi visoje ES. Taip elgiasi ir iš to uždirba kai kurios kitos ES narės.

– Pirmiausia tai reikėtų pasverti per nacionalinio saugumo prizmę – kad tokiu būdu į mūsų šalį neatvyktų nepageidautinų asmenų, kurie galbūt keltų grėsmę nacionaliniam saugumui. Reikėtų kompleksiškai tai svarstyti. Iš esmės būti atvirai valstybei su lanksčia sistema būtų gražu, bet yra ir kita medalio pusė – užtikrinti, kad neatvyktų asmenų, kurie, švelniai tariant, geriau čia nereziduotų, neinvestuotų, galbūt net bandydami plauti pinigus. Grėsmių tikrai esama, todėl vienareikšmiškai atsakyti sunku – yra ir savų pliusų, ir minusų.

–  Latvija ir Baltarusija turi veikiančią sutartį dėl supaprastinto sienos kirtimo 50 kilometrų nuo sienos spinduliu gyvenantiems žmonėms, lygiai taip pat ir Lenkija su Kaliningrado sritimi. Lietuvoje tai nepradėjo veikti. Ar Lietuvai būtų naudingas toks susitarimas ir ar pavyktų išvengti galimų grėsmių, kai į šią pasienio teritoriją patenka ir Vilnius?

– Dar dirbant policijoje, kai buvau atsakingas už policijos migracijos funkciją, teko dirbti kartu su baltarusiais dėl šio projekto plėtros. Mano įsitikinimu, esame kaimyninės šalys, ir tikrai atsirastų galimybių mūsų žmonėms paprasčiau atvykti, lankyti vieniems kitus. Žinoma, visų pirma būtų ir ekonominės naudos. Vėlgi, sudėliojant tam tikrus saugiklius dėl nacionalinio saugumo, ta idėja iš esmės yra patraukli, gera ir ją neabejotinai reikia plėtoti. Šiandien tai, regis, įstrigę parlamentų lygiu, kiek žinau, kamuolys yra Baltarusijos pusėje. Ekspertai savo darbą yra padarę, dabar reikalingi tik politiniai susitarimai.

– Lietuva turi įvairių susitarimų su Rusija dėl tranzito geležinkeliu per jos teritoriją – tai ir supaprastinto tranzito sistema, ir karinis tranzitas. Kaip manote, ar pasikeitus geopolitinei situacijai, Rusijai vykdant agresiją Ukrainoje, šie susitarimai tebėra efektyvūs ir nekelia grėsmės Lietuvai?

– Bet kokiu atveju tai galiojantys susitarimai, kuriuos privalu vykdyti. Jei kalbėsime apie tai, kaip tą susitarimą efektyviau vykdyti ir minimalizuoti tam tikras menamas grėsmes, be abejo, tai yra tam tikras institucijų galvos skausmas. Kaip padaryti, kad šis procesas vyktų kaip vykęs, bet iš esmės nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui? Jei mes kalbame apie vadinamąjį Kaliningrado tranzitinį traukinį, tai institucijos turi tam tikrus planus, kas būtų, jei kažkas nutiktų. Kalbu apie stebėjimą, kontrolės sistemą. Todėl čia kažkokių didelių grėsmių šiandien neįžvelgiame.

Žinoma, situacija keistųsi, jei atsirastų bendras klausimas dėl Šengeno erdvės. Jei tarp ES narių atsirastų tikros sienos, iš esmės pasikeistų geopolitinė situacija, tuomet kiltų klausimų, kaip šis susitarimas turi būti vykdomas. Tačiau šiandien susitarimas galioja, o institucijų galvos skausmas – kaip padaryti, kad tai veiktų efektyviai ir nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui.

– O jei kalbėtume apie kontrabandą į Lietuvą, stipriai nuvertėjus Rusijos rubliui, galbūt jos keliai pastebimai keičiasi?

– Pernai prognozavome, kad dėl įvairių, pirmiausia ekonominių veiksnių vėl atsidarys kontrabandos keliai iš Kaliningrado srities. Tačiau šiandien cigarečių kontrabanda iš ten sudaro tik apie 4 proc., taigi mūsų prognozės nepasitvirtino. Savo darbą gerai padaro išmaniosios sistemos. Kažkada buvo priimti ryžtingi sprendimai ir dėl grupuočių, jos buvo išskaidytos, kai kurie asmenys „persikvalifikavo“. Žinoma, yra ir tokių, kurie iš Pagėgių pervažiavo prie Baltarusijos sienos ir užsiima tuo pačiu „verslu“. Bet iš esmės įdirbis yra, reikia tik to nepaleisti. Todėl labai svarbu palaikyti įdiegtas sistemas, nemažinti pajėgumų.

Svarbu, kad siena būtų saugoma iš abiejų pusių: baltarusiai pernai savo pusėje sulaikė dar daugiau cigarečių nei lietuviai.

Stebime kitus procesus, pavyzdžiui, gintaro kontrabandą. Pernai fiksavome ne vieną tokį atvejį. Taigi bandoma kažkas naujo. Tačiau šiandien mūsų didžiausias galvos skausmas yra kontrabandinės cigaretės, atkeliavusios per Baltarusiją arba Latviją.

Bendras įvykių skaičius yra sumažėjęs, bet konfiskuotų cigarečių skaičius pernai išaugo 15 proc. Kaip sakiau, svarbu, kad siena būtų saugoma iš abiejų pusių: baltarusiai pernai savo pusėje sulaikė dar daugiau cigarečių nei lietuviai. Tai rodo, kad šis „verslas“ niekur nesitraukia, jis duoda didžiulį pelną. Aišku, gaila, kad į tą veiklą įtraukiami ir žmonės, kaip atsimename, atsitinka ir tragiškų įvykių.

– Žinoma atvejų, kai kaimyninių šalių tarnybos bando verbuoti Lietuvos pasieniečius, važiuojančius įsipilti pigesnių degalų ar kitais reikalais, į savo pusę. Kaip su tuo kovojama?

– Grėsmių mūsų žmonėms, važiuojantiems į trečiąsias šalis, kyla. Esame sudėję tam tikrų saugiklių žinybiniais teisės aktais ir per tarnybinius mokymus. Aiškiname, kaip pareigūnai turėtų elgtis, patekę į tokias situacijas. Dar geresnis siūlymas yra pareigūnams vykti į šias šalis tik esant tarnybiniam būtinumui, kai tikrai reikia važiuoti. Dabar didžiausių problemų kyla dėl „verslo“ kelionių, kai važiuojama pigesnių degalų, cigarečių ir tada atsiranda papildomų grėsmių mūsų kolegoms. Pirmiausia dirbame, kad tokių kelionių išvengtume.

"Scanpix" nuotr.

Pabėgėliai šiuo metu – Europos Sąjungos problema Nr. 1. Nuo to laiko, kai prieš penkerius metus Sirijoje kilo pilietinis karas, apie pusę šios šalies populiacijos paliko gimtuosius namus. Apie penkis milijonus gyventojų siekia prieglobsčio kitose šalyse, bet dar daug jų, ieškodami saugesnių vietovių, pasklido šalies viduje.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Nors šiuose įvykiuose JAV yra svarbi veikėja, pabėgėliai iš Sirijos (ir gera proga pasinaudoję ekonominiai migrantai iš kitų arabiškų kraštų) plūsta į Europos šalis. Suprantama, į JAV pripučiama valtele nenuplauksi, bet vis dėlto ar amerikiečiai nusiplauna rankas ir Europą palieka kapstytis vieną?

ES šalys turi pasidalinti 160 tūkst. pabėgėlių. Kad dėl šios problemos būtų rimčiau tariamasi su JAV, negirdėti. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry yra pareiškęs, kad masinis pabėgėlių ir kitų migrantų plūdimas į Europą reiškia „beveik egzistencinę grėsmę“: „Mes nesakome – „tai jūsų problema, o ne mūsų“, – pridūrė jis. – Štai kodėl mes dabar įsitraukiame ir vykdome NATO misiją, kad uždarytume pagrindinį jų kelionių maršrutą.“

Didelės dalies europiečių akimis, JAV yra viena didžiausių dabartinės krizės priežasčių.

Tada J.Kerry turėjo omenyje karinio jūrų laivyno atliekamą priežiūros misiją jūroje prie Turkijos ir Graikijos. Vienas aukščiausių JAV diplomatų Davoso susitikime taip pat yra kalbėjęs apie būtinybę 30 proc. padidinti Jungtinių Tautų (JT) finansinę paramą šiai humanitarinei krizei spręsti. Jis patvirtino JAV įsipareigojimą šiam tikslui, tačiau tradiciškai vengė konkrečiau pasisakyti apie JAV poziciją dėl prieglobsčio suteikimo pabėgėliams.

JAV visuomenė kratosi sirų

Didelės dalies europiečių akimis, JAV yra viena didžiausių dabartinės krizės priežasčių. Tai esąs tiesioginis nepavykusios Vakarų politikos Afganistane, Irake, Sirijoje ir kitose regiono šalyse rezultatas.

Patys turėdami tautą traumavusios patirties dėl teroristinių išpuolių, amerikiečiai nėra pasiruošę svetimšalių priimti išskėstomis rankomis.

JAV prezidento Baracko Obamos pozicija dėl pabėgėlių, paliekančių pilietinio karo draskomą Siriją, aiški. Jis ne kartą parodė pritariąs dalies jų apgyvendinimui JAV. Vis dėlto ir taip prastokus reikalus apsunkino tai, kad po žiaurių Paryžiaus teroristinių išpuolių pernai lapkritį, kai žuvo apie 130 žmonių, įtari amerikiečių pozicija dėl pabėgėlių iš arabų pasaulio tapo dar atsargesnė (vienas iš teroristų apsimetė pabėgėliu iš Sirijos). Maždaug prieš savaitę islamo džihadistų įvykdyti išpuoliai Belgijos sostinėje Briuselyje, kur nuaidėjo daugiau apie 30 gyvybių nusinešę ir beveik 300 žmonių sužeidę sprogimai Zaventemo oro uoste bei Malbeko metro stotyje, ir Lahorės parke Pakistane, kur žuvo apie 70 ir buvo sužeista 200 žmonių, dar labiau įaudrino emocijas ir padidino nesaugumo jausmą. (Beje, po išpuolių Briuselyje net kaimyninės Lenkijos premjerė Beata Szydlo pareiškė, kad po tokių įvykių „neįmanoma“ priimti pabėgėlių.)

Patys turėdami tautą traumavusios patirties dėl teroristinių išpuolių, amerikiečiai nėra pasiruošę svetimšalių priimti išskėstomis rankomis. Teisybės dėlei, JAV ir be sirų turi bėdų su atvykėliais: nelegali ispanakalbių imigracija iš Meksikos – amžina problema, su kuria niekaip nepavyksta susitvarkyti. Reikia paminėti, kad JAV yra didžiausia prieglobsčio prašytojų priėmėja pasaulyje. Vien pernai joje registruota per 120 tūkst. prieglobsčio suteikimo prašymų.

Demokratų partija nori, kad pasaulis tikėtų, jog respublikonai yra pikti ir nusiteikę prieš imigrantus, o respublikonai – kad demokratai yra per „minkšti“.

Dėl pabėgėlių nėra vieningos pozicijos tarp JAV politikų; nepadeda ir tai, kad amerikiečiai gyvena rinkimų nuotaikomis. Nemažai emocijų kelianti priešprieša – puiki tema, padedanti susirinkti daugiau populiarumo taškų. Ne tiek svarbūs tampa tikri ar tariami pabėgėliai, kiek rūpinamasi reitingais ir galimybėmis įkąsti politiniams oponentams. Tai taikliai savo laidoje („Fox News Channel“) apibendrina politikos komentatorius Billas O’Reilly: „Demokratų partija nori, kad pasaulis tikėtų, jog respublikonai yra pikti ir nusiteikę prieš imigrantus, o Respublikonų partija nori, kad pasaulis manytų, jog demokratai yra per „minkšti“ dėl terorizmo ir simpatizuoja musulmonams.“

B.O’Reilly saliamoniškai apibendrina šią problemą taip: neverta kelti tokio triukšmo, rūpinantis dėl galimo pabėgėlių iš arabiškų kraštų pavojaus, JAV jau dabar nesaugios: „Jie nepadarys JAV nesaugesnių, nei jos yra – blogi vaikinai jau čia.“

Iš tiesų, apklausos rodo, kad dauguma amerikiečių nemano, kad B.Obamos administracija šiuo klausimu yra pajėgi pasirūpinti jų saugumu.

Nuo pabėgėlio perkėlimo į JAV pradžios iki jo atvykimo į Ameriką praeina net 18–24 mėnesiai, o pagal naujai priimtas taisykles tai turėtų trukti dar ilgiau.

B.Obamos administracija pernai rudenį žadėjo, kad per 2016 m. JAV papildomai priglaus 10 tūkst. sirų, o per maždaug dvejus metus – iš viso apie 180 tūkstančių (ne tik iš Sirijos). Vis dėlto JAV Atstovų Rūmai pernai rugsėjį nubalsavo stabdyti programą, pagal kurią pabėgėliams iš Sirijos buvo suteikiama galimybė gauti saugų prieglobstį JAV.

Beje, skaičiuojama, kad nuo pabėgėlio perkėlimo į JAV pradžios iki jo atvykimo į Ameriką praeina net 18–24 mėnesiai, o pagal naujai priimtas taisykles tai turėtų trukti dar ilgiau. Tikimasi, kad potencialiems teroristams apsimesti pabėgėliais pasirodys neefektyvi taktika. B.Obama tam nepritaria, bet, rodos, jis kovoja su vėjo malūnais.

Demokratų kandidatė aiškina, kad kova su „Islamo valstybe“ ir pabėgėlių iš Sirijos priėmimas – visiškai skirtingi dalykai.

Už sirų priėmimą į JAV pasisako ir Demokratų partijos kandidatė į prezidentus Hillary Clinton, pabrėždama, kad uždarius duris visiems pabėgėliams iš arabų pasaulio būtų pasiųstas labai prastas signalas visiems musulmonams. Ji kvietė skirti teroristus ir paprastus musulmonus, gyvenančius JAV, ir pasisakė už tai, kad JAV „padėdama įveikti šią humanitarinę krizę darytų daugiau, o ne mažiau“. Demokratų kandidatė aiškina, kad kova su „Islamo valstybe“ ir pabėgėlių iš Sirijos priėmimas – visiškai skirtingi dalykai.

Kitas demokratų kandidatas Bernie Sandersas taip pat pasisako, kad pabėgėliai turėtų būti įsileisti į JAV, ir pritaria B.Obamos siūlytiems 10 tūkst. per 2016 metus.

Skandalingasis Respublikonų partijos kandidatas Donaldas Trumpas irgi ne kartą karštai pasisakė dėl pabėgėlių priėmimo. Jis yra siūlęs stebėti mečetes, sukurti visų Amerikoje gyvenančių musulmonų duomenų bazę, o galiausiai – į JAV teritoriją neįleisti jokių musulmonų (nesvarbu, ar norinčių apsigyventi, ar tiesiog keliauti; jau gyvenantiems JAV tai negaliotų): „Mes negalime jiems leisti atvykti į šią šalį. Taškas. Negalime sau leisti turėti dar vienos problemos, o tai gali būti vienas svarių Trojos arklių.“

Tarp D.Trumpo pasisakymų buvo ir tokių, kur jis sirus paprasčiausiai išvadino prievartautojais ir teroristais. Tiesa, radikalumu pasižymi ne tik respublikonai. Tarp demokratų taip pat nėra vieningo sutarimo. Pavyzdžiui, daugiau nei pusė abiejų stovyklų gubernatorių (visgi respublikonų kur kas daugiau) perėmė reikalus į savo rankas ir pabėgėliams uždarė savo atstovaujamų valstijų sienas (nors tai ir peržengia jų jurisdikciją).

Teksaso valstijos gubernatorius Greggas Abbotas grasino paduoti į teismą tas grupes, kurios nepaisydamos draudimo padės pabėgėliams iš Sirijos. Vis dėlto šie randa kaip įsikurti nesvetingose JAV valstijose nepaisydami prieš nosį užtrenktų durų. Negalima paneigti, kad tai atspindi amerikiečių nuotaikas – prieš pabėgėlius pasisakančių politikų reitingai šokteli aukštyn.

Musulmonai, bėgantys iš konfliktinių zonų, turėtų apsistoti Artimųjų Rytų šalyse, kur gyventojų daugumą sudaro musulmonai, o krikščionims galėtų būti suteiktas saugus prieglobstis JAV.

D. Trumpo varžovas Respublikonų partijos gretose Tedas Cruzas taip pat vartoja prieš atvykėlius iš arabų pasaulio nukreiptą retoriką ir, regis, bando įveikti D.Trumpą (ir perimti dalį jo potencialių rinkėjų) jo paties žaidime. Metų pradžioje, po to, kai Kalifornijos ir Teksaso valstijose buvo suimti du sirai, įtariami susiję su „Islamo valstybe“, T.Cruzas paskelbė, kad reikėtų sustabdyti ir peržiūrėti visų iš Sirijos ir kitų „didelės rizikos“ šalių atvykusių pabėgėlių situaciją. Tiesa, krikščionims jis kur kas palankesnis. Esą musulmonai, bėgantys nuo grėsmės gyvybei iš konfliktinių zonų, turėtų apsistoti Artimųjų Rytų šalyse, kur gyventojų daugumą sudaro musulmonai, o krikščionims galėtų būti suteiktas saugus prieglobstis JAV.

Kitas Respublikonų partijos kandidatas, Ohajo gubernatorius Johnas Kasichas taip pat laikosi kietos respublikonų politinės linijos ir bent jau savo valstijoje jokių pabėgėlių griežtai nepageidauja. Žinoma, demokratų stovykla smerkia respublikonų radikalumą. Esą tai ne tik pažeidžia pamatines Amerikos vertybes, bet ir apsunkina kovą su islamistinėmis teroristinėmis organizacijomis. Juk su radikalų grupelėmis kovoti paprasčiau nei su visa religija ir neverta visų musulmonų versti priešais. Kad terorizmas nėra tapatus islamui, yra nuolat kartojama demokratų politikų.

Be vilties; be darbo; be išsilavinimo; vargšai. Visa tai daro verbavimą lengvą.

Nors dėl pabėgėlių klausimo prieinama iki visokių kuriozų, negalima sakyti, kad eskaluojamos baimės neturi pagrindo. Naivu manyti, kad „Islamo valstybė“ nebando taip į Vakarus nusiųsti savo džihadistų. Dar prieš pusmetį ji gyrėsi, kad su imigrantų srautais į Europą pateko bent 4 tūkst. jų karių, ir jau pasakota apie planus išplėsti islamišką kalifatą ne tik į Europą, bet ir į JAV.

Žinoma, „Islamo valstybė“ dažnai pasitelkia propagandą, bandydama sukelti sąmyšį, didinti įtampą, tačiau abejotina, kad būtų nepasinaudojusi tokia patogia galimybe. Apie tai užsimena ir šalių, kuriose įrengtos pabėgėlių stovyklos, politikai. Pavyzdžiui, Libano švietimo ministras Elias Bou Saabas tvirtino, kad vien čia pabėgėlių stovyklose gali būti apie 20 tūkst. radikalų. „Be vilties; be darbo; be išsilavinimo; vargšai. Visa tai daro verbavimą lengvą“, – vaikų švietimu pabėgėlių stovyklose besirūpinantį ministrą cituoja britų leidinys „Mirror“.

Įdomumo šiai istorijai suteikė ir nelauktas Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimas apie ruošimąsi laipsniškai atitraukti Rusijos pajėgas iš Sirijos (tiesa, kaip praneša Rusijos naujienų agentūra TASS, čia turėtų ir toliau veikti Rusijos oro bazė Latakijos provincijoje ir laivyno bazė Tartuso mieste). Ar tai padėtų apmaldyti šią krizę ir atnešti į regioną išsiilgto stabilumo? Galbūt, bet ne iš karto. Racionaliai mąstanti pasaulio dalis yra pratusi per daug rimtai nežiūrėti net į aukščiausių Rusijos politikų pareiškimus, be to, net esant galimybei grįžti namo, daug pabėgėlių mieliau rinktųsi kur kas saugesnę Europą. Antra vertus, negalima pamiršti, kad didelė dalis „pabėgėlių iš Sirijos“ yra ekonominiai migrantai iš kitų valstybių, nusitaikę į sotesnį gyvenimą ES, ir stabili Sirija jiems ne per labiausiai rūpi.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 30 d.