"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Pabėgėlių srautas į Makedoniją suvaldytas: ši šalis nusitiesė dvigubą spygliuotos vielos tvorą palei sieną su Graikija ir dabar per kontrolės punktą įsileidžia iki šimto Sirijos ir Irako pabėgėlių per dieną.

Dėl to labiausiai džiūgauja Serbija: pabėgėlių, anksčiau plūdusių iš Ma­ke­do­ni­jos, srautas į jos teritoriją sumažėjo de­šimtimis kartų.

Situaciją šiuo požiūriu kontroliuoja ir Aus­trija: šalis įvedė pabėgėlių priėmimo limitą ir dienai (80), ir metams (37 500). Tvarką su­griežtino ir Slovėnija bei Kroatija: jos į savo „aptvarus“ kasdien įsileidžia ne daugiau kaip po 580 pabėgėlių.

Net per vietos rinkimus pamokyta Vokie­ti­jos kanclerė Angela Merkel pritarė, kad toks individualistinis valstybių požiūris, nors ir laikinas, kol kas pasiteisina. Ir pagyrė Balkanų valstybių sprendimą uždaryti savo sienas, taip sustabdant į šiaurę keliaujančių migrantų srautą.

„Po manęs nors ir tvanas“

Graikijoje vaizdas kur kas liūdnesnis. Pa­bė­gėliai plūsta į Graikiją, nes Makedonija atsitvėrė siena nuo Graikijos, o Graikija nuo Turkijos – ne (jau vien todėl, kad jūrinę sieną įrengti kur kas kebliau negu „paprastą“ žemyninę), ir įs­trin­ga Graikijoje. Vien šį vasarį į Graikijos sa­las per Egėjo jūrą iš Turkijos at­plau­kė 56 335 žmonės. Iš įvairių Graikijos salų jie keltais ga­be­nami į Pirėjo uostą, o čia tiesiog paliekami. Tad pabėgėliai kuriasi tiesiog atvirame ore, pa­lei patvorius. Jie ir jų mažamečiai vaikai, ku­rie dabar sudaro apie 40 proc. viso pabėgėlių srauto, gyvena antisanitarinėmis są­lygomis, jiems reikia vandens, maisto ir šiltų drabužių.

ES duomenimis, Pirėjo uoste dabar glaudžia­si apie 12 tūkst. pabėgėlių, taigi Graikija ta­­po „butelio kakleliu“. O jeigu Atėnai iki kovo vi­durio nesugebėsią suvaldyti iš Turkijos at­vyks­tančių migrantų antplūdžio, į pagalbą Ma­kedonijai, taip pat Bulgarijai, saugantis bėgančiųjų iš Graikijos, žada stoti Vengrija, Lenkija, Slovakija ir Čekija.

Nors Vokietija tokius veiksmus vis dar kritikuoja (tiesa, po vietos rinkimų – kur kas tyliau), Austrija savojo kurso laikosi kietai, į kritiką at­sakydama kritika. Antai Austrijos federalinis kancleris socialdemokratas Werneris Fayma­nnas kritikams primena, kad Austrija praėjusiais metais priėmė 90 tūkst. politinio prieglobs­čio ieškotojų, taigi, skaičiuojant vienam šalies gyventojui, – daugiau nei Vokietija. Jei tokios pačios proporcijos būtų išlaikytos visoje Eu­ro­poje, prieglobstis per metus būtų suteiktas dviem milijonams pabėgėlių.

„Kita problema – kad Graikija veikė tarsi kelionių biuras: iki šiol ji nei rimčiau stengėsi apsaugoti savo sienas, nei rūpinosi dorai regis­truoti migrantus“, – Graikiją kaltina Austrijos kancleris.

Iš tiesų atrodo, jog apie tai, kas vyksta Grai­kijoje, visi viską žino: stebėtojams akivaizdu, kad Graikijoje veikia korupciniai, nusikalstami ryšiai. Bet niekam, net ES pasienio apsaugos organizacijai „Frontex“, nekyla minčių, kaip tuos ryšius nutraukti, nors šios organizacijos atstovai tvirtina savo akimis matę, kaip žmonės atvirai, su vietos valdžios palaiminimu, sodinami į laivus ir siunčiami tolyn.

Savo ruožtu Graikija dėl visų bėdų kaltina Europą. Esą dar praėjusių metų balandį Graikijoje buvo nutarta steigti pabėgėlių registracijos centrus, tačiau reikalas tik dabar pradeda judėti. O dėl kelionių biuro paslaugų Graikija kaltina Turkiją – esą būtent ji ne tik nestabdo pa­­­­bėgėlių srauto, bet dar ir jį skatina. Tur­­­kai atšauna, kad jiems niekas nemoka už pabėgėlių stovyklų išlaikymą, ir rei­kalauja iš Europos pinigų.

A.Merkel pasiduoda – sutinka, kad šiuo atveju galima pabūti „turgaus bo­ba“ ir pasiderėti su Turkija bei Graikija, jeigu tai padės rasti ilgalaikį sprendimo būdą. Tokios derybos naudingos visiems.

Rugsėjo mėnesį Graikijoje būdavo regis­truojama tik 5 proc., dabar – apie 70 proc. migrantų.

Vokietijai reikia, kad Graikija efektyviau vykdytų užduotį nustatyti, kurie prieglobsčio prašytojai turi teisę atvykti į Eu­ropos Sąjungą, o kurie turi būti deportuoti. Grai­kijai reikia Vokietijos palaikymo, kad iš atstumtosios galėtų vėl tapti finansiškai veiksnia ir ES fondais naudotis galinčia valstybe. Ži­noma, kas galėtų paneigti, kad Graikija sutirština spalvas siekdama gauti daugiau ES lėšų, negu jai reikia, – tokių istorijų yra buvusi ne viena. Tačiau Vo­kie­tija šiuo atveju atspalvius skiria labai prastai ir į bendradarbiavimą su Graikija, taip pat ir Tur­kija, žvelgia pro rožinius akinius.

„Rugsėjo mėnesį Graikijoje būdavo regis­truojama tik 5 proc., dabar – apie 70 proc. migrantų. Į Graikiją nugabenta technika, reikalinga greitam ir užtikrintam pabėgėlių registravimui. Susitarta, kad sieną tarp Turkijos ir Grai­kijos saugos NATO kariniai laivai“, – pažanga žavisi ES Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Elmaras Brokas.

Kita vertus, net išsprendus Graikijos ir Tur­kijos problemą pabėgėliai vis tiek niekur nedingsta. Aliarmo mygtuką spaudžia Italija, į kurią, rinkdamiesi ilgesnį, pavojingesnį ir brangesnį kelią per Albaniją, plūsta vis daugiau pa­bėgėlių, ypač iš „nepageidaujamų“ šalių – Af­ganistano, Šiaurės Afrikos ir kitų.

Eurobiurokratai rėkia, kad vieną butelio kak­­liuką bemat pakeistų kitas. Uždarius kelius Pietuose, atsiveria nauji takeliai Šiaurėje.

„Vienašališki sprendimai be išankstinio koordinavimo, kad ir kokie suprantami būtų nacionaliniame kontekste, iš tikrųjų daro žalą Europos solidarumo dvasiai“, – pabrėžia Eu­ropos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Do­naldas Tuskas.

Taigi ką daryti? Siūlymų Europoje skamba visokiausių, nuo utopinių iki ultraradikalių.

Pabėgėlių krizės akivaizdoje Europai skylant į vienašališkų ir bendrų europinių sprendimų palaikymo stovyklas, vienoje pusėje rikiuojasi tokie kaip Austrijos kancleris W.Fay­ma­nnas su visais Balkanais užnugaryje, kitoje – „tuskistai“ ir „merkelistai“.

Pavyzdžiui, W.Faymannas nepatenkintiems vokiečiams siūlo elgtis taip pat – irgi nusistatyti dienos kvotas, o pabėgėlius pasiimti ne iš „tran­zitinių“ šalių, bet tiesiai iš Graikijos, Tur­kijos ar Jordanijos. „Arba galima pabėgėliams iš­duoti tranzito sartifikatus, tuomet Austrija jiems leis kirsti savo šalies teritoriją“, – aiškina W.Faymannas.

Pasiūlymų yra ir įdomesnių. Kiti Europos po­­litikai siūlo dar pigesnę išeitį – ne paramą pabėgėliams svetur, o paprasčiausią atgrasymo kam­paniją: ragina mėginti atbaidyti bent jau eko­nominius migrantus, gąsdinant juos Eu­ro­poje laukiančiais sunkumais.

„Noriu kreiptis į visus neteisėtus ekonominius migrantus, kad ir iš kur būtumėte: nevykite į Europą. Netikėkite žmonių kontrabandininkais. Nerizikuokite savo gyvybe ir savo pinigais. Visa tai bergždžia“, – neseniai pareiškė EVT pirmininkas D.Tuskas, kuriam, kaip ir daugeliui kitų, skaičiai kelia šiurpą: į Bendriją per praėjusius metus atvyko 1,2 mln. prieglobsčio ieškotojų, bėgančių ne tik nuo karo Sirijoje, bet ir nuo neramumų bei ekonominių sunkumų Artimuosiuose Rytuose, Azijoje, Afrikoje.

Kuris sprendimas geriausias?

Briuselio siūlymas – Europos Sąjungai centralizuoti prieglobsčio suteikimo prašymų nagrinėjimą. Europos Komisija šį siūlymą pateiks kaip dalį radikalaus pabėgėlių politikos pertvarkymo plano, kuris buvo paskelbtas per ES viršūnių susitikimą kovo 17 dieną.

Reformų juodraštis liudija, kad at­sakomybė už visus prašymus suteikti prieglobstį gali būti perkelta Eu­ropos prieglobsčio paramos biurui, nes pagal šiuo metu galiojančias taisykles prieglobsčio ieškotojai privalo pateikti prašymus pirmoje ES valstybėje, į kurią atvyksta. Žinoma, kitas klausimas, kad atvykėliai net ir šios taisyklės praktiškai nesilaiko, juo la­biau kad praėjusiais me­tais Vokietijos kanclerė A.Merkel nu­sprendė, esą ši taisyklė gali turėti įvai­r­ių išimčių, sudarydama prielaidas atsirasti naujajai pabėgėlių kvotų sistemai. Bet ir ši dorai neveikia: nors kai kurios valstybės pabėgėlius pagal sąrašus priima labai uoliai, kitos tokios prie­volės purtosi ar net rengia šiuo klausimu re­ferendumus, pavyzdžiui, Vengrija.

Kaip užtikrinti, kad pradėtų veikti naujoji tvarka, pagal kurią pabėgėlius į vieną ar kitą Europos valstybę nukreiptų ar atgal išsiųstų Europos prieglobsčio paramos biuras, Europos lyderiai turės gerai pasukti galvą. Viena aišku: europiečių užuojauta pabėgėliams atvirkščiai proporcinga tų pabėgėlių kiekiui.

Austrijos užsienio reikalų ministras Se­bas­tia­nas Kurzas didelės užuojautos pabėgėliams prisipažįsta irgi nebejaučiantis. Interviu dienraščiui „Süddeutsche Zeitung“ apie pabėgėlius jis pareiškė, kad kuo greičiau jie bus sustabdyti Graikijoje, tuo greičiau bus nutrauktas nesiliaujantis srautas. Nes juk pabėgėliai leidžiasi į kelią ne tam, kad gyventų Lesbo pabėgėlių stovykloje, o tikėdamiesi įsikraustyti į butą Ber­lyne. Šis kelias jiems privalo būti užkirstas – nie­kas neturi teisės pasirinkti, kurioje Ben­dri­jos šalyje ieškos politinio prieglobsčio.

"Scanpix" nuotr.

Aušra LĖKA

„Veidui“ iš Strasbūro

„Lufthansos“ autobusas Vokietijos ir Prancūzijos sieną pervažiuoja neprižadindamas snaudžiančių ankstyvo reiso keleivių, nors pagal Europos Vadovų Tarybos vadovo Donaldo Tusko pranašystę jau turėjo kapsėti paskutinės Šengeno zonos egzistavimo valandos.

Daug keleivių autobuse Frankfurto oro uostas–Strasbūras, kaip ir apskritai žmonių Strasbūro gatvėse, kavinukėse ar tramvajuje – eurobiurokratai, politikai, žurnalistai, vertėjai. Kartą per mėnesį keturias dienas, kai čia į Europos Parlamento (EP) sesiją persikrausto keli tūkstančiai Briuselio politikų ir eurobiurokratų, vos apie 276 tūkst. gyventojų Strasbūras pateisina Europos sostinės titulą.

Tiesa, ne vieną dešimtmetį tęsiasi diskusijos, kad taip švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai ir teršiama gamta. 2007 m. atliekant tyrimą suskaičiuota, kad per metus EP „keliaujantis karavanas“ išmeta apie 20 tūkst. tonų CO2, tai prilygsta 13 tūkst. skrydžių iš Niujorko į Londoną ir atgal. O 48 darbo dienos Strasbūre, tyrimo duomenimis, atsieidavo apie 200 mln. eurų, bet dabar prie to dar reikia pripliusuoti trijų naujų ES narių Bulgarijos, Rumunijos bei Kroatijos išlaidas ir nuo to laiko išaugusias kainas.

Bet Strasbūras EP sesijomis tik džiaugiasi: viešbučių kainos pakyla iki kosminių aukštumų, brangius restoranus užplūsta ne už asmeninius pinigus besivaišinantys svečiai. Atvykėlių srautai, jei jie prognozuojami ir mokūs, – didelė paspirtis miestui.

Tačiau šįsyk į jame vykusią EP sesiją rinktasi kalbėti apie kitokius – nei prognozuojamo kiekio, nei mokius atvykėlius. Europa niekaip nesugeba pabėgti nuo vis aštrėjančios pabėgėlių krizės.

Desperacija be rezultato

„Tarp sausio 20-osios, kai D.Tuskas pareiškė, kad ES turi ne daugiau nei du mėnesius sutarti, kaip spręsti pabėgėlių problemą, ir kovo 7-osios, kai įvyko taip lauktas ES ir Turkijos susitikimas, nenutiko nieko daugiau už susitarimo projekto pateikimą. Tačiau dėl nieko nėra galutinai sutarta. Diskusijos buvo labai nelengvos, ir nepasakyčiau, kad projektas idealus“, – Europos Par­la­mento Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius nė iš tolo netrykšta optimizmu.

ES Tarybai pirmininkaujančių Nyderlandų gynybos ministrei Jeanine Hennis-Plasschaert pristačius europarlamentarams ES ir Turkijos susitikimo diskusijas (būtų dar ankstyva sakyti – rezultatus), klausimų kol kas daugiau nei atsakymų.

P.Auštrevičiaus nuomone, sudėtingiausia projekto dalis – jo įgyvendinimas, ir ne vien iš finansinės, bet ir politinės pusės. Net žinant, kad Vokietija, tiksliau, jos kanclerė Angela Merkel, kartu su ES Tarybai pirmininkaujančiais Nyder­landais yra šio projekto autoriai, sunku įsivaizduoti, kad A.Merkel Krikščionių demokratų sąjunga pritartų Turkijos beviziam režimui jau iki šio birželio pabaigos ir derybų dėl narystės ES paspartinimui. Juolab po nesėkme A.Merkel par­tijai pasibaigusių sekmadienį vykusių regioninių rinkimų trijose Vokietijos žemėse.

Taigi ES ir Turkijos susitarimo projektas sunkiai įgyvendinamas, nors būtent Vokietija yra viena desperatiškiausiai išeities iš pabėgėlių krizės ieškančių valstybių, nes čia jų nusėda arti 90 proc. ir šalis nebemato galimybės, kad taip gali tęstis. A.Merkel, anksčiau jau padariusi klaidą pakviesdama pabėgėlius ir nepasakydama jiems jokių sąlygų, dabar, pasak P.Auštrevičiaus, gali padaryti dar vieną, kuri gali jai kainuoti politinę karjerą Vokietijoje, jei tokie susitarimai būtų įgyvendinti.

Turkijai bevizis režimas visų pirma reikalingas tam, kad R.T.Erdoganas galėtų pademonstruoti, jog yra įtakingas politikas, galintis priversti ES nusileisti.

„Turkija – labai svarbi partnerė, bet su ja reikia partneriauti prisilaikant aiškesnių sąlygų. Ji turi atsižvelgti, kad ES laikosi aiškių demokratijos ir politikos kriterijų ir jų nemažins. O tai, kad Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdo­ganas susitikimo su ES išvakarėse uždarė pagrindinį opozicijos laikraštį, – atviras akibrokštas ES. Tačiau apie tai informacijoje apie ES ir Turkijos susitikimą paminėta vienu punktu – kad apsikeista nuomonėmis apie laisvo žodžio ir saviraiškos laisvę Turkijoje. Tikiuosi, kad iki kovo 17–18 d. Europos Vadovų Tarybos pirminės susitarimo sąlygos bus patikslintos, aiškiai pasakant, ką reikia padaryti pačiai Turkijai. Reikia su ja bendradarbiauti sprendžiant pabėgėlių problemą, bet ES vartų raktas turi likti ES rankose“, – pabrėžia P.Auštrevičius.

Jo manymu, Turkijai bevizis režimas visų pirma reikalingas tam, kad R.T.Erdoganas galėtų pademonstruoti, jog yra įtakingas politikas, galintis priversti ES nusileisti. Tačiau europarlamentarai nepritaria turkų geidžiamam politiniam turgui: pabėgėlių klausimo sprendimas – mainais į paspartintas derybas dėl Turkijos narystės ES ir vizų panaikinimas iki šio birželio pabaigos.

Bet dalis europarlamentarų, atrodo, nepritaria viskam, įskaitant ir ES egzistavimą. „Svarstydamas pabėgėlių klausimus EP pasirodė toks, koks yra. Koks ketvirtadalis EP – aiškiai radikalizuotos grupės, pasirengusios išardyti ES, ir jų pasisakymai atspindi tas pozicijas. Jie išgyvena pakilimą – bet kokia krizė jiems yra kalbėjimo platforma. Politinio chuliganizmo apraiškos EP pastovios ir dažniausiai – iš tos pačios grupės asmenų. Jų žodynas gerokai aštresnis nei panašių Lietuvos veikėjų – nesiskaitoma su žodžiais, atvirai įžeidinėjamos ir niekinamos kitos valstybės“, – konstatuoja P.Auštrevičius.

Iki kumščių neprieita, bet graikas europarlamentaras už komentarus apie kaimynus turkus net išprašytas iš EP posėdžių salės. O iš vakaro kiek rafinuotesnio, bet irgi karšto dušo iš grupės europarlamentarų sulaukė Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi. Klausimas, o kiekgi kainuoja jo ir jo aparato išlaikymas, ir gal tai atsakymas, kur gauti lėšų pabėgėlių problemai spręsti, sulaukė audringų plojimų.

Su kovo 8-ąja, pabėgėlės

Vis dėlto tikrai suglumino, kad JT pabėgėlių reikalų komisaras EP sakė proginę kalbą… kovo 8-osios proga. EP laukė Tarptautinės moters dienos (kad ir kaip vertintume jos esmę), kad su­rengtų moterų pabėgėlių situacijos svarstymą.

F.Grandi pasakojo konkrečias istorijas, kaip moterys, net mergaitės verčiamos kūnu mokėti už kelionę į Europą. Anksčiau vos ne trys ketvirtadaliai pabėgėlių buvo vyrai ir tik vienas iš dešimties neturėjo aštuoniolikos, o dabar apie 55–60 proc. pabėgėlių srauto sudaro moterys ir vaikai. Gali būti, kad vyrai atvyko pirmi, o paskui juos dabar jau vyksta moterys ir vaikai.

Svarstydamas pabėgėlių klausimus EP pasirodė toks, koks yra. Koks ketvirtadalis EP – aiškiai radikalizuotos grupės, pasirengusios išardyti ES.

EP pranešėja šiuo klausimu Jungtinės Ka­ra­lystės europarlamentarė Mary Honeyball iš So­cialistų ir demokratų frakcijos apgailestavo, kad moterys bėga nuo karo ir prievartos savo gimtinėje, bet kelionėje susiduria su kontrabandininkų, prekeivių žmonėmis, net kitų pabėgėlių smurtavimu. Moterys iš baimės patirti seksualinį išnaudojimą ištisas naktis nesudeda bluosto, nes pabėgėlių priėmimo vietose joms nėra nei atskirų patalpų miegoti ar nusiprausti, nei atskirų tualetų.

Atsiranda ir nauja pabėgėlių kategorija – vaikai, gimę kelyje. O per tūkstantį vaikų, atvykusių į Europą, kažkur išnyko. Nusikaltėliai veikia, kaip ir veikė, tik narkotikų ir ginklų kontrabandos trasoje per Vakarų Balkanus vienas prekes pakeitė kitomis – žmonėmis.

Ar EP priimta rezoliucija bent kiek paskatins pagerinti moterų pabėgėlių situaciją? Norėtųsi tikėtis, kad prie šio klausimo bus grįžta anksčiau nei kitą kovo 8-ąją.

Beje, Tarptautinės moters dienos proga EP daug kalbėta ne tik apie moterų pabėgėlių, bet ir apie visų moterų nelygiavertę padėtį praktiškai visose srityse, išskyrus tą vienintelę, į kurią vyrai pretenduoti negali. Gerai, kad besiskundžiant viso pasaulio neteisybėmis moterų atžvilgiu apsidairyta ir aplink: EP per visą istoriją nuo pat 1958 m. vadovavo vos dvi moterys.

Vis dėlto nuskambėjęs retorinis klausimas, kodėl net pačios moterys, taip pat ir europarlamentarės, nebalsuoja už kitas moteris, buvo labai vietoje. Tikra lyderystė, nepaisant lyties, svarbiau, nei būtų kokios kvotos, o juo labiau tuštokos kalbos kartą per metus, kovo 8-ąją.

Ir mums reikia rengtis valandai X

Po keturių dienų diskusijų europarlamentarai klestelėjo į verslo klasės krėslus lėktuvuose, nuo automobilių užsikišo išvažiavimai iš Strasbūro. Šiandien narplioti pabėgėlių rebuso jau susirinko Europos Vadovų Taryba. Kovo pabaigoje tą patį darys Jungtinių Tautų organizuojama konferencija Ženevoje ir t.t., ir pan. Kol ieškoma išeities iš didžiausio po Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių ir migrantų antplūdžio, JT Vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro duomenimis, šiemet iki kovo pradžios per Viduržemio jūrą Europą pasiekė apie 132 tūkst. migrantų, daugiau nei 400 žuvo bandydami perplaukti jūrą.

„ES bet kurioje srityje nuolat susiduria su nebaigtos integracijos rezultatais: ekonominės krizės metais – dėl nebaigtos euro zonos integracijos, dabar, esant pabėgėlių krizei, – dėl to, kad neturime bendrų priemonių Šengeno zonai apginti, bendrų struktūrų, galinčių saugoti ES išorinę sieną. Nacionalinių valstybių Europos Sąjungos laikai baigėsi. Jei norime, kad mums, kaip ES, atstovautų viena ar kelios valstybės, galime tai tęsti, bet tai visai neperspektyvu. Net pačios didžiausios ES valstybės tos naštos pavieniui nepakelia. Kelias į geriau veikiančią ES – per gilesnę integraciją“, – išeities raktą siūlo eu­roparlamentaras P.Auštrevičius.

Žinoma, reikia siekti, kad pabėgėliai liktų Tur­­kijoje, Jordanijoje, Libane, Egipte, Libijoje: ten kurti saugias zonas, mokėti jiems didesnes išmokas, kad jie ten galėtų išgyventi, kol jų tėvynėje baigsis karas, ir desperatiškai nesiveržtų į Eu­ropą. O kartu reikia spręsti karinio konflikto Sirijoje problemą, juolab kad jis gali persimesti ir į kaimynines valstybes.

Bet net jei į regioną grįš taika, ar daug šansų, kad šešiaženkliai būriai pabėgėlių, pasiekusių Europą per kelerius karo Sirijoje metus, norės grįžti į tėvynę?

„Pabėgėlio statusas ES turi būti su atitinkamomis išlygomis: priimame laikinai, o nuolat – tik tuos asmenis, kurie dėl tam tikrų aplinkybių savo šalyje gali būti persekiojami. Europa sukasi nuo pabėgėlių: vis labiau griežtėja socialinės pa­ramos jiems sąlygos, naujai atvykusiems įsitvirtinti Europoje tampa vis sunkiau tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai. Auga radikalios partijos, ku­rių šūkis – išmesti visus, kurie nėra gimę toje vals­tybėje. Visa tai gali veikti ketinančiųjų bėgti į Eu­ropą psichologinį nusiteikimą“, – vardija P.Auštrevičius.

O Lietuvai, europarlamentaro įsitikinimu, reikia būti ES branduolyje, kelti iniciatyvas, atsakingai kalbėti, rengtis pasidalyti tam tikrais resursais ir tikėtis sulaukti daugiau solidarumo, kai mums to reikės. „Niekada nežinome, kada mums gali to prireikti. Juk yra ir tokia galimybė: bendradarbiaudami su turkais uždarome Tur­kijos ir Grai­kijos sieną, ir per kur tada veršis katilo, pilno potencialių migrantų, garas? Pirmas va­riantas – per Pietus. Bet kitas variantas – per Šiaurę ir Ry­tus. Ir kur mes, Lietuva, čia atsirandame? Dau­gelis valstybių net negalvoja, kad jas kirs migrantų srautai. Kad tai visai negresia mums, aš nepasakyčiau. Rusijos karinis dalyvavimas veiksmuose Sirijoje daugeliu atvejų nulemtas ir noro daryti įtaką tiems srautams“, – sako P.Auš­tre­vičius.

Tad jis ragina Lietuvą visų pirma demons­truoti pakankamą pasirengimą priimti sprendimus ir kantriai tai daryti. Antra, būti solidaresnę padedant pasieniečiais tuose rajonuose, kur jų labai reikia. Trečia, turime įgyvendinti savo pa­bėgėlių priėmimo kvotą. Ir ketvirta, turime gerai pagalvoti apie savo rytinę sieną, jos patikimumą ir mūsų pačių pasirengimą valandai X, jei kiltų toks iššūkis.

Lyra Jakulevičienė

Kovo 17-18 d. Europos viršūnių susitikimas, kuriame tikimasi esminio susitarimo dėl pabėgėlių ir migrantų padėties Europoje, iškelia daugybę klausimų: pasitikėjimo Turkija, naujo požiūrio į prieglobsčio teisę, ir galbūt net grįžimo į 2015 m. pradžios situaciją.

Lyra Jakulevičienė, Mykolo Romerio universiteto profesorė

Viršūnių susitikime – detalės, kurios gali būti esminės

Pirmiausia susitikime planuojama aptarti, kaip bus įgyvendinamas susitarimas tarp ES valstybių ir Turkijos, pasiektas kovo pradžioje. Vienas iš esminių šio susitarimo punktų – migrantų gražinimas iš Graikijos į Turkiją. Nors susitarimas dėl neteisėtai į Europą patekusių migrantų grąžinimo tarp Turkijos ir ES veikia nuo 2014 metų, kol kas jis taikomas tik Turkijos piliečių grąžinimui. Trečiųjų šalių piliečių (sirų, irakiečių ir kitų, kas aktualu ES šalims) grąžinimas galėtų vykti tik nuo 2017 m. spalio. Todėl esminė užduotis – susitarti dėl trečiųjų šalių piliečių, patekusių iš Turkijos į Europą neteisėtai, grąžinimo paankstinimo, t.y. nuo 2016 m. birželio mėnesio.

Tad jau kovo pradžios susitikimo užkulisiuose kalbėta, jog „gerai būtų išsiųsti“ ne tik migrantus, bet ir tuos, kurie prašosi prieglobsčio Europoje.

Bet netgi dėl to sutarus jau šiemet vargu ar migrantų srautas iš Turkijos atslūgtų. Priežastis paprasta – migrantų tarp tokių yra mažuma (Frontex duomenimis, 90 proc. atvykusių į Graikiją praėjusių metų gruodį buvo iš Sirijos, Irako ir Afganistano, – šalių, kurių piliečiams dažniausiai suteikiamas prieglobstis), todėl tai nieko iš esmės nepakeis. Tad jau kovo pradžios susitikimo užkulisiuose kalbėta, jog „gerai būtų išsiųsti“ ne tik migrantus, bet ir tuos, kurie prašosi prieglobsčio Europoje ir kurių yra didžioji dauguma.

Vakar nutekintame būsimo viršūnių susitikimo susitarimo projekte jau konkrečiai minimi ir prieglobsčio prašytojai. Tačiau tą didžiąją daugumą tarp taip vadinamųjų migrantų išsiųsti į tokias valstybes, kaip Turkija ir panašias draudžia tarptautinė ir Europos Sąjungos teisė. Šiuo atveju galimi keli scenarijai.

Kertinis klausimas – kaip išsiųsti prieglobsčio prašytojus į Turkiją nepažeidžiant įsipareigojimų, kuriuos sukūrė ne kas kitas, o pačios valstybės?

Vienas jų – masiškai išsiųsti visus, patekusios iš Turkijos į Graikiją tik kirtusius sieną. Bet taip būtų grubiai pažeista tarptautinė ir ES teisė, kuri numato, jog prieglobsčio prašytojai negali būti išsiųsti ten, kur jiems gresia pavojus ir kur jie negali būti apsaugoti. Be to, tokią „atstūmimo nuo sienų” politiką artimiausiu metu tektų peržiūrėti, jei Europos žmogaus teisių teismas priims Ispanijai nepalankų sprendimą dėl jos veiksmų Ceuta ir Melilla enklavuose (šiuo metu sprendimo laukia dvi bylos). Todėl, vargu, ar valstybės eis šiuo keliu, kuris jau buvo išbandytas ir nepasiteisino (pvz., Europos žmogaus teisių sprendimas prieš Italiją Hirsi Jamaa byloje 2012 metais). Tą patvirtina ir vakar dienos Europos komisijos komunikatas -  išsiuntimas turi neprieštarauti ES ir tarptautinei teisei.

Taigi kertinis klausimas – kaip išsiųsti prieglobsčio prašytojus į Turkiją nepažeidžiant įsipareigojimų, kuriuos sukūrė ne kas kitas, o pačios valstybės? Labiau tikėtina, kad bus bandoma „užglaistyti” neteisėtą išsiuntimą pritaikius tam tikrus teisinius saugiklius ir taip sumažinus pažeidimų riziką. Kokie jie?

Grąžinti prieglobsčio prašytojus į Turkiją bus galima tik apskritai pripažinus Turkiją saugia valstybe.

ES teisė ir Europos žmogaus teisių konvencija reikalauja priimti sprendimą individualiai, išnagrinėjus asmens prašymą, suteikus galimybę apskųsti priimtą sprendimą ir sulaukus teismo sprendimo dėl tokio skundo. Paprastai tai reiškia, kad jei toks išsiuntimas bus vykdomas iš Graikijos, tai pastarosios institucijos turės dirbti daug veiksmingiau ir didesniu apkrovimu nei dabar. Šiuo metu Graikija kartu su Europos organizacijomis yra atsakinga už migrantų registravimą taip vadinamuose „karštuose taškuose“, iš kurių Europos komisijos duomenimis pilnai veikia vos trys (iš planuotų 11-6 Italijoje ir 5 Graikijoje).

Jau dabar skaičiuojama, kad tokios sistemos veikimas kainuotų apie 20 mln. eurų per mėnesį. Taigi tikimybė, kad toks individualus vertinimas prieš išsiuntimą į Turkiją įvyks, mažai tikėtinas dėl grynai praktinių priežasčių. Tačiau net jei Graikijoje būtų iš esmės sustiprinti pajėgumai, prieglobsčio prašymus kaip nepriimtinus galima bus atmesti tik nustačius, kad asmenys atvyko iš vadinamosios „saugios trečiosios valstybės”. Taigi esminis klausimas –  ar Turkija yra tokia?

Graikijai – Turkija saugi, o kitoms narėms – ne?

Grąžinti prieglobsčio prašytojus į Turkiją bus galima tik apskritai pripažinus Turkiją saugia valstybe. Bet valstybių norai čia mažai ką reiškia – reikalavimus „saugioms valstybėms” nurodo ES teisė. Pakeisti šias nuostatas gali būti ne tik politinės valios, bet ir laiko klausimas.

Išvengti ES teisės bus bandoma pakeičiant Graikijos įstatymus, taigi jei pažeidimai įvyks – atsakys Graikija, o ne ES.

Pagrindinė kliūtis, trukdanti pripažinti Turkiją vadinamąja saugia trečiąja valstybe – ši valstybė netaiko tarptautinės teisės (1951 m. konvencijos dėl pabėgėlių statuso) pabėgėliams iš kitų nei Europa regionų. Todėl sirai, irakiečiai ir afganai – didžioji Europos migracijos srauto dalis – negali gauti pabėgėlio statuso Turkijoje. Nebent Turkija būtų pripažinta pirma prieglobsčio valstybe nusprendus, kad šiuo metu sirams ir kitiems neeuropietiškiems pabėgėliams teikiama apsauga yra pakankama. Bet tam ES teisės aktai reikalauja nustatyti, kad nepažeidžiamas asmens negrąžinimo principas ir būtų galimybė pasinaudoti prieglobsčio procedūra, tačiau panašu, jog Turkija nesiruošia keisti savo pozicijos ir teisinės situacijos dėl geografinių apribojimų.

Turkijoje sirams nuo 2014 m. suteikiama laikina apsauga, o nuo šių metų sausio atvertos galimybės patekti į darbo rinką, tačiau jie negali pasinaudoti prieglobsčio procedūra ir apsauga pagal tarptautinę teisę. Turkija vis dar yra baudžiama Strasbūro teismo už elgesį su prieglobsčio prašytojais (paskutinis Turkijai nepalankus SA sprendimas buvo priimtas vos 2015 m. gruodį). Išvengti ES teisės bus bandoma pakeičiant Graikijos įstatymus, taigi jei pažeidimai įvyks – atsakys Graikija, o ne ES.

„Galva už galvą” schemos pagrindas – viltys be realių įsipareigojimų?

Kovo pradžios susitarime nuskambėjo tarsi viešųjų ryšių agentūros suformuluotas šūkis „Už kiekvieną į Turkiją grąžintą sirą, vienas siras bus perkeltas į ES (1:1)“. Skamba tikrai gražiai, bet ar tam yra realus pagrindas?

Pirmiausia – praktiniai sumetimai. Perkėlimo procedūrą Turkijoje daugelį metų vykdo Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras. Įtemptomis sąlygomis, bendradarbiaujant su geranoriškomis valstybėmis, per metus perkeliami vos keli tūkstančiai asmenų (apie 9 tūkst. asmenų 2014 m.). Kaip šias galimybes padidinti 10 ir daugiau kartų?

Naujoji schema kol kas remiasi tik Komisijos viltimi, kad sumažėjus srautui iš Turkijos į ES, daugelis ES šalių sutiks dalyvauti tokioje savanoriškoje akcijoje.

Turbūt realiau tikėtis, kad didžioji dalis visgi liks Turkijoje, bet tuomet ir grąžinamų skaičiai bus mažesni nei mes įsivaizduojame. Antra vertus – šiuo metu nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti, kad ES šalys tokį perkėlimą iš Turkijos vykdytų. Pabėgėlių kvotų sistema galioja tik perkėlimams ES viduje. O naujoji schema kol kas remiasi tik Komisijos viltimi, kad sumažėjus srautui iš Turkijos į ES, daugelis ES šalių sutiks dalyvauti tokioje savanoriškoje akcijoje. Kiek naivu – gal priešingai – ES valstybės tiesiog pasijus nusimetusios naštą ir noras įsipareigoti išvis neatsiras?

Kvotų sistemos ateitis: gal Atėnai mus išgelbės?

Visgi Turkija kol kas pristatoma tik kaip laikinas sprendimas. Susijęs klausimas – 2015 m. rugsėjį įvesta precedento neturinti prieglobsčio prašytojų perkėlimo kvotų sistema. Ji nukrypsta nuo galiojančio Dublino reglamento, kuris skirtas paskirstyti atsakomybę tarp valstybių narių už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą. Dublino sistema nebeveikė, nes visa atsakomybė teko Graikijai ir Italijai – šalims, kurios nepajėgios priimti didelių srautų.

Kvotos, įvestos kaip laikina nepaprastosios padėties priemonė, panašu, Europos Komisijos dėka gali tapti nuolatinėmis.

Kvotos įvestos kaip laikina priemonė, kokia jų ateitis? Jau šiuo metu akivaizdu, jog kvotų schema stringa. Pilnu pajėgumu neveikia centrai Graikijoje ir Italijoje, turintys suregistruoti visus perkeliamus asmenis, o valstybės skiria nepakankamai vietų perkėlimui. Be to, dvi bylos, kurias pateikė ES Teisingumo teismui Vengrija ir Slovakija dėl pabėgėlių kvotų (beje, sėkmė joms nėra prognozuojama) gali dar labiau suskaldyti valstybes, nes, tikėtina, įteisins priimtus ES sprendimus.

Tačiau kvotos, įvestos kaip laikina nepaprastosios padėties priemonė, panašu, Europos Komisijos dėka gali tapti nuolatinėmis. Ji siūlo keisti šiuo metu galiojančias taisykles ir nustatyti principą „atsakinga ta valstybė, su kuria prieglobsčio prašytoją sieja glaudžiausias ryšys“, o tie, kurie „ryšių ES neturi“, paskirstomi pagal kvotų sistemą. Kiek realu kvotoms tapti nuolatinėmis?

Šiuo metu akivaizdu, kad grįžti prie ankstesnės Dublino sistemos (kai atsakingomis už didžiąją dalį prašymų yra geografiškai nepalankioje vietoje esančios valstybės) nebepavyks, nes tai reikštų grįžimą į 2015 metų pradžią, kai Europoje susidarė nepaprastoji padėtis. Be to, šios sistemos efektyvumas buvo abejotinas ir dėl to, kad atsakomybės „stumdymas“ galėdavo užtrukti iki 11 mėnesių ir ilgiau, o tik po to sprendžiama, ar tokiam asmeniui reikia suteikti prieglobstį.

Todėl šiuo metu Europos Komisija siūlo esminius sistemos pakeitimus. Simboliška, bet keičiamas Dublino reglamentas turbūt įgaus Atėnų reglamento pavadinimą, tarsi sprendimas glūdėtų ten, kur viskas ir prasidėjo (Vokietijos kanclerę kaltinantys europiečiai jau pamiršo, kad prieš kurį laiką būtent Graikija ir Italija tapo migrantų rėčiu).

Ar siūlomi pokyčiai turi šansą pajudinti problemos sprendimą iš esmės? Jei tikėti, kad sistema šiuo metu neveikia, nes ji grindžiama prievarta ir neatsižvelgia nei į objektyvią valstybių situaciją, nė į prieglobsčio prašytojų pageidavimą, naujoji sistema turės perspektyvų.

Iš esmės ji grindžiama dviem kertiniais poliais: pirma, prieglobsčio prašytojai paskirstomi pagal objektyvius kriterijus, kitaip tariant žiūrima, su kuria valstybe šis asmuo labiausiai susijęs (turi šeimą, darbo pasiūlymą, moka kalbą, ir pan.). Tokiu atveju prieglobsčio prašytojas turėtų būti pats suinteresuotas kreiptis kuo greičiau dėl prieglobsčio, deklaruoti savo  „ryšius“ su konkrečia valstybe, kad atsakinga būtų pasirinkta toji, su kuria šis asmuo labiausiai susijęs.

Integracine prasme siūloma sistema Lietuvai gali būti naudinga, nes iš kitų šalių pas mus atvyktų tik tie, kurie turi giminystės ar kitų ryšių Lietuvoje.

Antra vertus, įvedus nuolatinę kvotų sistemą tos valstybės, kurios gaus mažiausiai tokių asmenų pagal objektyvius kriterijus, bus priverstos proporcingai išsidalinti likusiuosius. Numatyti ir saugikliai – jei viena valstybė suteiks prieglobstį, bet asmuo gaus realų darbo pasiūlymą kitoje, jis galės išvykti ir taip užsitikrinti pragyvenimą, o ne gyventi iš integracinės paramos. Skatinant ekonominį aktyvumą siekiama išvengti integracijos problemų valstybėse, nes neintegruotas asmuo tampa problema ne tik konkrečiai valstybei, bet ir visai ES. Taip pat jau dabar keliamas klausimas aukščiausiu ES lygiu, kam švaistyti ES paramą integracijai šalyse, kuriose integracija be ryšių su valstybe, socialinio tinklo yra komplikuota.

Ką tai duos Lietuvai? Integracine prasme siūloma sistema Lietuvai gali būti naudinga, nes iš kitų šalių pas mus atvyktų tik tie, kurie turi giminystės ar kitų ryšių Lietuvoje. Tokiems asmenims neabejotinai bus lengviau integruotis. Kita vertus – kaip ir kitoms ES šalims šis principas įteisins nuolatinę kvotų sistemą, todėl jei pas mus bus mažai tokių, kurie turi vienokių ar kitokių ryšių su Lietuva, gausime visus, kurie neturi ryšio su jokia ES valstybe. O jų integracijos procesas gali būti sudėtingesnis.

Gal realesnis solidarumas būtų finansinio mokesčio įvedimas, kurį į ES biudžetą susimokėtų šalys, neturinčios integracijos perspektyvų pabėgėliams?

Ar nauja sistema bus priimta? Nuomonių bus įvairių. Nereikėtų pamiršti ir senos geros taisyklės, kad „judinti pinigus yra paprasčiau nei judinti žmones“. Dabartinė sistema priverstinai „judina“ vos 8 tūkst. tokių asmenų per metus ir jie neturi teisės rinktis, todėl dažnai neužsibūna ten, kur objektyviai integracija menkai tikėtina. Kvotų sistema yra priverstinė ir šalims, ir prieglobsčio prašytojams (jie nenori vykti į Lietuvą). Kaip priverstinai perkelti ne 16 tūkst., bet 160 tūkst. asmenų per dvejus metus, išliks didžiuliu iššūkiu visai Europai ir šia prasme, relokacija neturi ateities. Gal realesnis solidarumas būtų finansinio mokesčio įvedimas, kurį į ES biudžetą susimokėtų šalys, neturinčios integracijos perspektyvų pabėgėliams?

Kokios kitos grėsmės ir išeitys? Kovo 7 d. susitarimuose su Turkija užsiminta ir apie padėties gerinimą Sirijos kaimyninėse valstybėse. Ši užuomina džiugina, bet tai dar tik užuomazgos valstybių dialoguose. Šių metų sausį Turkijos įvestos vizos Sirijos piliečiams, atvykstantiems oro bei jūros transportu, bei kiti įvažiavimo į Turkiją apribojimai neabejotinai sukels „įstrigusių“ žmonių įtampą regione. Jei destabilizacija regione didėtų, panašu, tai galėtų sukelti didesnį pavojų nei visų Sirijos pabėgėlių atvykimas į Europos Sąjungą. Užtenka pažiūrėti , kas vyksta Libijoje, Irake ar panašiose „žlugusiose valstybėse”. Kone 50 procentų Europos Sąjungos sienų ribojasi su valstybėmis, kuriose vyksta konfliktai ar kiti neramumai. Gal verta pradėti ieškoti realių sprendimų ten?

BFL

Arūnas BRAZAUSKAS

Migrantų minios plūsta per kažkurios Europos valstybės sieną. Paskui ekrane pasirodo Kovo 11-osios akto signataras Egidijus Klumbys. „Kad to nebūtų, kas dabar dedasi Vakarų Europoje, kad pabėgėliai – tie, kuriuos mes priimsime, žinotų savo vietą“, – sako signataras ir pasirašo lape. Ir kas galėtų paneigti, kad jis teisus?

E.Klumbys pasirašė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) išduotą pirmąjį la­pą – taip pradėti rinkti 50 tūkst. parašų, siekiant pasinaudoti piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teise. Ketinama įpareigoti Seimą, kad šis svarstytų įstatymą, kuriuo panaikinamas 2015-11-26 pagal projektą Nr. XIIIP-391(2) priimtas įstatymas, keičiantis įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206“ (pataisos įsigaliojo 2015 m. gruodžio 1-ąją).

E.Klumbys rodo žiūrovams savo parašo da­tą – vasario 22-oji. VRK šią piliečių iniciatyvą įregistravo vasario 4-ąją. Daugiau nei po dviejų savaičių suraičius (bent jau prieš kamerą) pirmąjį sąrašą, iki balandžio 9-osios 17 val. reikia surinkti kitus 49 999 parašus ir įteikti VRK.

Jei ši suskaičiuos 50 tūkst. tinkamų autografų, Seimas anksčiau ar vėliau privalės svarstyti piliečių teikiamą įstatymą. Per kelias minutes pirmajame lape pasirašo dar trys Kovo 11-osios akto signatarai: Aloyzas Sakalas, Rolan­das Paulauskas ir Bronislovas Genzelis (vaizdo medžiaga tinklalapyje sarmatas.lt).

Gerai organizuotas rūpestis

Parašų rinkimo startas – ne vienintelė akcija, kurios vaizdai platinami internete. Vasario 6 d. Vilniuje priešais Europos Komisijos biurą su­rengta akcija „30 metrų parašų prieš priverstinę imigraciją“.

Jos metu pristatyta, kaip teigia organizatoriai, ilgiausia vientisa Lietuvos istorijoje peticija su daugiau nei 24 tūkst. parašų. Taip piliečiai reikalavo sustabdyti numatomą migrantų perkėlimą į Lietuvą. Tuo pat metu panašios akcijos vyko dar keliolikoje ES valstybių.

Piliečių susirūpinimą dėl migrantų palaiko ir nušviečia tinklalapių spiečius – tarp jų Lietuvos liaudies partijos (liaudiespartija.lt), asociacijos „Nacionalinis interesas“ (interesas.lt), tinklalapiai „Alkas“ (alkas.lt), „Šauksmas“ (sauksmas.lt), „Sarmatai“ (sarmatas.lt), „Kūl­grinda“ (kulgrinda.lt).

Internetinėje erdvėje platinamas nuo gruodžio 1-osios galiojančių pataisų išaiškinimas, piešiantis baisoką padėtį, į kurią valstybę neva įstūmė žiopli ir neatsakingi Seimo nariai. Interpretacijos skamba kaip gydytojų konsiliumo mirtina diagnozė Seimo nuginkluotai valstybei.

Priekaištų pakeistam įstatymui santrauka (praleistas nereikšmingas detales galima susirasti minėtuose tinklalapiuose). Lapkričio 26 d. LR Seimas skubotai priėmė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas. Per 2015 me­tus į Europos Sąjungos valstybes pateko daugiau kaip milijonas migrantų. 2016 m. sausį – daugiau nei 50 tūkst. Lietuvai Briuselis pa­siūlė migrantų kvotą – 1105 žmones.

Tačiau pagal didėjantį migrantų skaičių galime tikėtis, kad „pasiūla“ Lietuvai didės. Pagal skubos tvarka atnaujintą įstatymą Nr. IX-2206 tarsi nebeliko migrantų atsakomybės už nelegalų valstybinės sienos pažeidimą. Beveik ne­belieka jokių priežasčių nelegalaus migranto ne­įsileisti į šalį, net jei jis neteisėtai atvyksta ir išvyksta iš Lietuvos. Lietuva praranda savo sie­nų kontrolę, šalis yra ruošiama imigrantų perkėlimui. Įstatymas naudingas tik tiems, kurie planuoja daryti verslą iš nelegalių imigrantų bei įvairiomis formomis įsisavinti pinigus dėl jų integracijos Lietuvoje.

Iš kryptingai veikiančių tinklalapių paimta vertinimų mišrainė neįgauna daugiau prasmės, kai kalbiesi su parašų rinkimo aktyvistais. Ra­šyklę maigantis pilietis apliejamas „teisybe“: ne­va pataisos priimtos slapta, ir nežinia, kas jas pateikė. Atrodo, kad akcijos pėstininkais pasirenkami aistringi ir energingi piliečiai, turintys labai menką supratimą apie tai, kaip veikia ši valstybė. ES sąranga ir teisė jų galvose apgaubta dar didesne migla.

O ir internete sklandančių aiškinimų autoriai nevengia manipuliacijų. „Skubotai“ priimtas įstatymas virsta „priimtu skubos tvarka“. Teiginys „tarsi nebeliko migrantų atsakomybės už nelegalų valstybinės sienos pažeidimą“ turėtų kelti įtarimą dėl dalelytės „tarsi“, nes teisėje jokių „tarsi“ būti negali.

Įstatymai nėra paslaptis

Visi migrantų padėtį reguliuojantys teisės aktai skelbiami Migracijos departamento svetainėje migracija.lt. Atsakomybę už Lietuvos sienos pažeidimą numato Baudžiamasis ko­deksas, kurio atitinkamų straipsnių niekas ne­keitė. Galiojanti įstatymo Nr. IX-2206 redakcija, dėl kurios laužomos ietys, šiuo atveju „ne prie ko“.

Pasirašyti dėl šios redakcijos pakeitimo agituojamiems piliečiams gali kilti klaidingas įspūdis, kad jie pasisako prieš 1105 pabėgėlių perkėlimą į Lietuvą. Tačiau ir vėl įstatymas Nr. IX-2206 „ne prie ko“, nes kvota nustatyta Vy­riausybės 2015 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 628.

Pataisų priėmimo istorija rodo, kad teiginiai apie skubotumą ir „skubos tvarką“ laužti iš piršto. Pataisas pateikė Vidaus reikalų ministerija (VRM) 2015 m. birželio 12 d., Seimas jas priėmė po gerų penkių mėnesių lapkričio 26 d. Už šį įstatymą balsavo 66 iš 96 posėdyje dalyvavusių Seimo narių, 8 balsavo prieš ir 22 susilaikė. Kitą dieną įstatymą pasirašė Prezidentė.

Per penkis mėnesius pataisos buvo svarstomos keliuose Seimo komitetuose, tarp jų – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei Užsienio reikalų komitete.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsie­nie­čių registracijos centro viršininkas Remi­gi­jus Volikas „Veidui“ sakė, kad svarstymo metu jo ži­nyba ne kartą teikė medžiagą Seimui.

Per svarstymus buvo galima sukelti nemenką triukšmą viešojoje erdvėje, tačiau pastebimas triukšmelis kilo po gruodžio 1-osios, kai įstatymas įsigaliojo. Gelbėti valstybę nuo tokio „siaubingo“ įstatymo ėmėsi Seimo nariai Au­drius Na­kas ir Valerijus Simulikas (abu priklau­so Miš­riai Seimo narių grupei). Pernai gruo­­džio 16 d. jie įregistravo įstatymo projektą Nr. XIIP-3915, kuriuo naikinamos „pražūtingos“  pataisos.

Užsienio reikalų komiteto narys V.Simuli­kas galėjo nelaukti pusės metų, kad praneštų vi­­suomenei apie tai, jog šis teisės aktas yra tarsi sprogmuo, padėtas prie valstybės pamatų. Gal maždaug 60 tūkst. spaudos ženklų įstatymo skai­­tymas ir analizė užima daug laiko? Argi rei­­­­kia pusės metų išvadai, kuri šviečia pranešime „Apie Seimo priimtą galimų teroristų globos įstatymą“?

Tai pernai gruodžio 1-ąją Seime vykusios spau­dos konferencijos tema: tada Kovo 11-osios akto signataras Zigmas Vaišvila ir Sei­mo narys A.Nakas pristatė vadinamosios Bir­že­lio 3-osios grupės pareiškimą.

Į įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisas dabar paleistos dvi torpedos:

1) dviejų Seimo narių projektas, kuris, tikėtina, gali būti svarstomas Seimo pavasario sesijoje; 2) besitęsianti piliečių įstatymų leidybos iniciaty­va, kuriai pavykus įstatymo Nr. IX-2206 pa­taisos vėl bus svarstomas Seime.

Ką nutyli pataisų oponentai?

Įstatymo oponentai kažkodėl visiškai nutyli, kad VRM pateiktu įstatymu į Lietuvos teisę ru­tiniškai perkeliamos ES teisės normos, kurias Lietuva vėlavo įteisinti, nors yra įsipareigojusi. Dėl vėlavimo būtent šiuo klausimu Lietuva bu­vo perspėta, jai grėsė ES sankcijos.

VRM aiškinamajame rašte, kuris pridėtas prie pernai birželį Seimui pateiktų įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisų, be viso kito, teigiama, kad atitinkamų ES direktyvų nuostatos į nacionalinę teisę galutinai turėjo būti perkeltos iki 2015 m. liepos 21 d. Ten pat rašoma, kad Lietuvos specialiųjų tyrimų tar­nyba dar 2014 m. lapkritį pateikė išvadą, ku­rioje atkreipiamas dėmesys į galimą korupcijos riziką ir siūloma keisti įstatymo formuluotes, nustatančias sprendimo neleisti užsieniečiui iš­vykti iš Lietuvos Respublikos formą, turinį, pri­ėmimo tvarką, asmens supažindinimo su šiuo sprendimu ir apskundimo tvarką (kitaip ta­riant, įstatymas turi būti toks, kad užsienietis negalėtų išvykti iš Lietuvos už kyšį).

Išties įstatymą buvo galima svarstyti skubos tvarka, kad būtų spėta priimti arba atmesti iki liepos 21-osios, tačiau Seimas užbaigė darbą tik lapkričio pabaigoje.

Galima nuspėti, kuo pasibaigs abu bandymai „paskandinti“ įstatymo Nr. IX-2206  pataisas. Kadangi Lietuvai grėsė nemalonumai už vilkinimą prisiderinti prie ES direktyvų, viso tų normų paketo panaikinimas reikš, kad Lietuva atsisako ženklaus ES teisės gabalo. Galutinės pasekmės – sankcijos.

Kitaip tariant, iniciatyvinė grupė stumia šalį į esminį konfliktą su ES. Prognozė aiški: kad ir kokia valdžia būtų po Seimo rinkimų, ji veikiau­­siai palaidos tiek A.Nako ir V.Simuliko projektą, tiek piliečių iniciatyvą.

Abi šios pastangos iš esmės siekia, kad Sei­mas, jo komitetai, informacijos ir analizės pa­da­liniai pakartotų kelią, nueitą nuo 2015 m. bir­želio vidurio iki tų metų lapkričio pabaigos. Kadangi užsieniečių teisinę padėtį ir migraciją Lietuvoje reguliuojantys įstatymai sudaro sistemą, ar nebūtų racionaliau, užuot visas pataisas išmetus į šiukšlių dėžę, siūlyti naujas pataisas, kurios taiso „vis dar pasitaikančius trūkumus“?

R.Volikas „Veidui“ sakė, kad nuo 2016-ųjų gruo­džio 1-osios įsigaliojusi tvarka užkerta kelią užsieniečiui begalę kartų iš eilės teikti vis tą patį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Anksčiau asmuo, kurio prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas ir atmestas, turėjo teisę vėl teikti visiškai tą patį prašymą nauja data, ir Migracijos departamentas tai nagrinėdavo iš naujo.

„Žmonės nori, kad Seimo nariai svarstytų ir grąžintų bent jau seną redakciją“, – sako R.Pau­­­­­lauskas vaizdo medžiagoje, nuo kurios aprašymo pradėtas šis tekstas. Žmonių vardu jis kviečia grąžinti tvarką su visomis jos detalėmis – įskaitant ir aprašytą legalų popieriaus ir Lietuvos pareigūnų laiko eikvojimą.

Niekų tauzijimas

Juristai, valstybės pareigūnai, „Veido“ pa­pra­šyti pakomentuoti įstatymo Nr. IX-2206  pa­taisų interpretacijas, kuriomis gąsdinami pi­liečiai, gūžčiojo pečiais. „Visa tai blėniai“, – pa­sakė vienas iš pašnekovų, pavartodamas retesnį lietuvišką žodį niekams apibūdinti.

Užsieniečius, kuriuos Lietuva įsipareigojo priimti – suteikti papildomą apsaugą dvejiem me­­tams (tokį laiką jie turės leidimą gyventi Lie­­tuvoje), Migracijos departamento pareigūnai atrenka pabėgėlių telkimo vietose Italijoje ir Graikijoje.

Kai jie atvyksta į Lietuvą, jų prašymai su­teikti prieglobstį nagrinėjami per 24 val. Žmogaus, kuris pasiprašė prieglobsčio, neperėjęs Mig­­racijos departamento filtrų (pavyzdžiui, at­skrido lėktuvu ir nėra Lietuvos valdžiai „pažįstamas“), popieriai tvarkomi įprasta tvarka. Vi­sais atvejais prašymai gali būti atmesti – prieglobstis nesuteiktas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sausio pa­bai­goje per LRT radiją aiškino: „Apie nelegalią migraciją net nėra ko kalbėti. Nėra dokumentų – nėra prieglobsčio, nėra registracijos ar­ba jai priešinamasi – nėra jokių teisių ir ga­rantijų.“

Viešojoje erdvėje linksniuojamas skaičius – 1105. Tiek žmonių Lietuva įsipareigojo priimti per dvejus metus. Tačiau vienintelis oficialus dokumentas, kuriame nurodytas skaičius, yra Vyriausybės nutarimas (jį galima rasti ir Mig­ra­cijos departamento svetainėje). Tenai parašyta: „Pritarti iki 250 užsieniečių, kuriems reikia tarp­tautinės apsaugos, perkėlimui į Lietuvos teritoriją iš Europos Sąjungos valstybių narių arba trečiųjų šalių iki 2018 m. birželio 30 dienos.“ Skaičius 1105 kol kas nefigūruoja oficialiuose dokumentuose valstybine kalba, nors šis įsipareigojimas protokoliškai fiksuotas ES dokumentuose. Kol kas į Lietuvą perkelta tik viena irakiečių šeima.

Produktai „artimajam užsieniui“

Piliečių iniciatyvos organizatoriai gyvena kaž­­kokioje gretutinėje tikrovėje – taip gali at­ro­dyti žinantiems realią tvarką, pagal kurią pa­bė­gėliai patenka į Lietuvą.

Šiek tiek stebina minėto tinklalapių spiečiaus, kuris dūzgia dėl migrantams neva atvertų Lie­tuvos durų, turinys ir dizainas. Kovo pradžioje kul­grinda.lt pagrindiniame puslapyje bu­vo galima atpažinti vieno iš piliečių iniciatyvos pa­rašų rinkimo organizatorių Mariaus Jo­nai­čio fo­to­grafiją. O patriotinių nuorodų pluoš­te („1941 m. birželio sukilimas Lietu­vo­je“, „Lietuva trinama uoliau nei sovietmečiu“, „Iš Lietuvos istorijos dokumentų“) styrojo nuo­roda į Kremliaus in­te­lek­tinės propagandos žy­mūno – istoriko An­dre­jaus Fursovo tekstą „Glo­balinė krizė“.

Tinklalapyje sauksmas.lt apskritai gausu me­džiagų rusų kalba. Tačiau įdomesnės lietuviškos. Pavyzdžiui, antraštė „ES per afrikietiškus šokius pratina lietuvaites prie negrų“ arba vasario 24 d. įkelto filmuko „Baltosios rasės ge­no­cidas“ aprašas: „Filme koncentruotai at­skleis­tas Europos užtvindymo „pabėgėliais“ tiks­las: sionistų vykdomas baltosios rasės genoci­das. Filmo gale pagyvenusi žydė atvirai aiškina, koks mums, Europos tautoms, yra jų skirtas likimas – išnykti.“

2016-ųjų Seimo rinkimams besirengiantys po­­litikai surado energijos bangą, ant kurios ti­ki­si patekti į parlamentą, – migrantų baimę. Pa­sitelkę naudingus idiotus, jie rengia be­prasmiškas akcijas, galinčias pelnyti taškų ir balsų.

Yra ir kitų jėgų. Pasak „Deutsche Welle“, di­­džiausi Kremliaus viešųjų ryšių biudžetai skirti Vokietijai. Prieš emigrantus nukreiptas vo­­kiečių sąjūdis PEGIDA yra ir prorusiškas. Lie­­tuvos viešosios erdvės stebėjimas verčia ma­ny­ti, kad iš tų propagandos biudžetų kai kas nu­byra ir „artimajam užsieniui“, kaip jo sienas braižo Rusijos valdžia.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisų teikimo Seimui motyvai

2015-06-12 VRM aiškinamajame rašte nurodyta, kad pataisomis siekiama:

– perkelti ir suderinti Įstatymo nuostatas su 2013 m. birželį užbaigtos Bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) naujais teisės aktais: Priėmimo sąlygų direktyva; Procedūrų direktyva; Dublino reglamentu; Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo (PMIF) reglamentu;

– panaikinti Įstatyme atsikartojančias reglamentų nuostatas, patikslinti apibrėžimus atsižvelgiant į reglamentų taikymo sritį;

– atsižvelgus į ES Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktus ES teisės aktų nuostatų išaiškinimus, pataisyti Įstatymo nuostatas;

– patobulinti prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo mechanizmą, nustatyti griežtesnių priemonių taikymą piktnaudžiavimo prieglobsčio procedūra atvejais;

– praplėsti Įstatymo nuostatų, susijusių su užsieniečiais, kurie negali išvykti dėl humanitarinių priežasčių, reglamentavimą, suteikti prieigą prie darbo rinkos asmenims, kurie gavo leidimą laikinai gyventi;

– pakeisti ir aiškiau reglamentuoti nuostatas dėl nelydimų nepilnamečių ne prieglobsčio prašytojų teisinės padėties nustatymo, kurios yra susijusios su prieglobsčio sistemos pakeitimais;

– reglamentuoti užsieniečių perkėlimo mechanizmą iš kitų ES valstybių narių ar trečiųjų šalių teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją;

– patikslinti kai kurias galiojančias Europos Sąjungos teisę įgyvendinančias Įstatymo nuostatas;

– patikslinti Įstatymo nuostatą, atsižvelgiant į Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktas pastabas;

– reglamentuoti užsieniečiams, gavusiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teikiamos paramos integracijai dydžius ir konkrečius atvejus (rūšis).

Šaltinis: http://www3.lrs.lt

Prieš užplūstant „lūšnynų barbarams“

Tai kas gi atsitiks? Vakarų finansinė aristokratija tapo panaši į tarybinę partinę nomenklatūrą? Toji juk irgi ketino imtis vadovauti permainoms, kad išsaugotų valdžią bei privilegijas, pradėjo pertvarką ir prarado nekontroliuojamai išsiplėtusios krizės valdymą. Tikra socialinė Černobylio versija. Vakarų finansinis elitas irgi užkūrė nebekontroliuojamą istorijos reaktorių. Jau buvusio „auksinio milijardo“ šalys skyla iš vidaus, vyksta vidurinės klasės nuskurdimas, įsiplieskia socialiniai konfliktai – ir čia pat ant viso to užgriūva neobarbarų demografinis krūvis, keliantis grėsmę Vakarų egzistavimui.

Išlošę dabar ir artimiausioje ateityje iš vidurinės klasės susilpnėjimo ir panaikinimo, finansiniai oligarchai ilgalaikėje perspektyvoje pakišo dinamitą patys po savimi. Beje, panaši situacija klostosi Rusijoje, kur migracijos skatinimas objektyviai apsunkina gyvenimą vidurinei klasei ir padeda po visuomene socialinę bombą. Už viską reikia mokėti.

(…)

Išprovokavusi krizę, finansinė valdančioji grupė tartum atvėrė pragaro vartus, išorėn plūstelėjo patys įvairiausi demonai. Tarkime, senojo industrinio vystymosi modelio krizė. Pasaulis atsidūrė ant skausmingo perėjimo prie sekančios epochos technologijų slenksčio ir tos technologijos veda į ištisų dabartinės pramonės šakų uždarymą dėl jų nereikalingumo, o tai reiškia, kad praras darbą ir pastogę milijonai išsivysčiusių šalių gyventojų. Daugybė mąstytojų kalba apie pavojingą „technologinio singuliariškumo“ tašką, paminėdami nanotechnologijų, biotechnologijų, genų inžinerijos vystymą. Šiandien JAV ir Europoje nebereikalingais tapo ne tik darbininkai, bet klerkai – vidurinės grandies vadybininkai, eiliniai finansininkai. Globalizacija, be to, skaldo turtingas šalis į savotišką mozaiką: jose dabar esama salų, kuriose įsikūrė klestintys „globalistai“, salų, kuriose miršta industrializmo likučiai ir zonų, pasižyminčių klaikiu skurdu – savotiškas trečiasis pasaulis pirmojo pasaulio vidury.

(…)

Taip, kvailiais paverstus gyventojus lengviau valdyti, tačiau pagal atgalinio ryšio dėsnį viskas bumerangu grįžta ir pačiam elitui bei jo vaikams. Pasižiūrėkite į daugumą šiuolaikinių politinių lyderių pasaulyje ir palyginkite juos netgi ne su XX amžiaus pradžia bet bent jau su viduriu. Šiuolaikiniai „vadai“ – tai tik kažkokie pilki pigmėjai… Acefalai – „begalviai“ – su krize nesusidoros.

Rusiškas pasaulinės sumaišties scenarijus

(…)

Žinau ir dar vieną grupę, tiktai ne socialinę, bet etninę, kuri yra idealiai prisitaikiusi išgyventi žiaurios krizės sąlygomis. Tai mes – rusai. Nors, bijau, per antrą XX amžiaus pusę dauguma šitą savo savybę prarado.

A.Fursovas „Globalinė krizė“ (3)

Šaltinis: kulgrinda.lt

BFL / K.Vanago nuotr.

Ar įsivaizduojate, kaip išgyventi už 230 eurų per mėnesį turint tris mažus vaikus? Nemokant kalbos, neturint galimybių įsidarbinti, neturint giminių, draugų ir nuosavo stogo virš galvos? Lietuvos Raudonasis Kryžius, dirbdamas su 350 pabėgėlių, šias sudėtingas situacijas padeda įveikti kasdien. Tačiau šiandien 50 šeimų susiduria su neįveikiamais sunkumais, todėl Lietuvos Raudonasis Kryžius skelbia lėšų rinkimo kampaniją ties skurdo riba balansuojantiems pabėgėliams.

Šią Lietuvos Raudonojo Kryžiaus iniciatyvą palaiko kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, asmeniškai išgyvenęs tą jausmą, kaip sunku palikti tėvynę. „Turbūt tik patyręs pabėgėlio dalią gali suprasti, kaip sunku palikti savus namus ir artimuosius. Kada esi alkanas, neturi pastogės, ieškai gero žodžio ir taip trokšti, kad kažkas suteiktų viltį iškęsti sunkumus ir eiti į priekį“, – savo kelią prisimena Prezidentas.

Pabėgėlių situacija Lietuvoje

Masuda, vis dar neatsigavusi nuo to, ką teko patirti karo nusiaubtame Afganistane ir siaubingoje kelionėje iki Europos, negali dirbti, nes neturi kam palikti savo trijų mažamečių vaikų.

Lietuvos Raudonasis Kryžius, teikdamas įvairiapusę pagalbą pabėgėliams, kritines pabėgėlių situacijas mato kasdien. Pavyzdžiui, pabėgėlė Masuda, vis dar neatsigavusi nuo to, ką teko patirti karo nusiaubtame Afganistane ir siaubingoje kelionėje iki Europos, negali dirbti, nes neturi kam palikti savo trijų mažamečių vaikų. Neseniai ji sužinojo, kad pakeitus pabėgėlių integracijos tvarką, po kelių mėnesių jos pašalpa bus sumažinta beveik dvigubai – iki 230 eurų šeimai mėnesiui. Tai yra dvigubai mažiau negu skurdo rizikos riba Lietuvoje. Iš šios sumos ji turės sumokėti už būstą, komunalines paslaugas ir išmaitinti keturių asmenų šeimą.

Tai tik viena istorija iš daugelio. Nauja integracijos tvarka, pagal kurią pabėgėliai gauna dvigubai mažesnes išmokas, palietė daug šeimų. Radę saugumą Lietuvoje, karo ir politiniai pabėgėliai iš Ukrainos, Afganistano, Sirijos, Rusijos ar Baltarusijos jaučiasi dėkingi už suteiktą antrą progą kurti gyvenimus iš naujo, tačiau šiems žmonėms labai reikalinga mūsų pagalba.

Suprasdamas vargą ir sunkumus tų, kuriems labiausiai reikalinga pagalba, prašau visų žmonių prisidėti padedant įveikti sunkumus.

„Suprasdamas vargą ir sunkumus tų, kuriems labiausiai reikalinga pagalba, prašau visų žmonių prisidėti padedant įveikti sunkumus. Be mūsų paramos ir atvertos širdies pabėgėliams bus dar sunkiau įsitvirtinti“, – kalbėjo Prezidentas V.Adamkus, pabrėždamas žmogiškumo jausmą.

Neįveikiami iššūkiai

Tam, kad Masuda ir kiti pabėgėliai netaptų našta visuomenei, jiems reikia išmokti kalbą, rasti darbą ir būstą, išleisti vaikus į mokyklą. Išėjus iš Ruklos pabėgėlių priėmimo centro, dažna šeima patenka į uždarą ratą – per keletą mėnesių išmokti lietuvių kalbą neįmanoma, o be kalbos sunku rasti bet kokį darbą. Be to, mažame miestelyje darbo pasiūla menka, o išgyventi didesniame mieste tampa iššūkiu dėl didelių būsto nuomos kainų.

„Tyrimai rodo, kad skirtingai nuo migrantų, kurie atvyksta į naują šalį dėl darbo ar šeimos, dauguma pabėgėlių vidutiniškai tik po 5-6 metų gali pilnai integruotis į darbo rinką. Tą sąlygoja ir psichologinės traumos, atsiradusios dėl to, kad žmonės buvo priversti palikti savo namus, ir tai, kad pabėgėlių kvalifikacijos ir darbo patirtys būna įgytos visiškai skirtingomis darbo rinkos sąlygomis. Tikslinė, koordinuota integracijos politika padeda įveikti šiuos sunkumus ir įgalina pabėgėlius įsilieti į darbo rinką“, – pasakoja Lietuvos Raudonojo Kryžiaus l.e.p. generalinė sekretorė Gintarė Guzevičiūtė.

Skirtingai nuo migrantų, kurie atvyksta į naują šalį dėl darbo ar šeimos, dauguma pabėgėlių vidutiniškai tik po 5-6 metų gali pilnai integruotis į darbo rinką.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus praktinė darbo patirtis atskleidžia, jog pabėgėliams yra didžiulis iššūkis įsidarbinti, išmokti kalbą ar susirasti draugų. Tikslinė pagalba yra būtina siekiant, kad šie žmonės taptų savarankiškais visuomenės nariais.

„Vienas iš integracijos tikslų – užtikrinti, kad pabėgėliai taptų aktyvūs, save ir savo šeimas išlaikantys bendruomenės nariai. Mes turėtume padėti jiems tai pasiekti. Mūsų parama ir pagalba pabėgėliams turėtų būti vertinama kaip investicija į žmogiškąjį kapitalą, leisianti ilgalaikėje perspektyvoje šiems žmonėms savarankiškai rūpintis savimi ir savo vaikais.” –  teigia G.Guzevičiūtė.

Kam reikalinga Jūsų parama

Kaip už keliolika eurų per mėnesį išmaitinti šeimą, kur ieškoti būsto, kaip savo vaikui rasti darželį, ir kur kreiptis susirgus – tai problemos, su kuriomis visi esame susidūrę. Tačiau pabėgėliams jos kartais tampa neįveikiamos, tiek dėl naujos kultūros, svetimos aplinkos, tiek dėl kalbos barjero.

Padėkime jau priimtoms pabėgėlių šeimoms kabintis į gyvenimą. Kampanijos metu siekiama surinkti 15 000 eurų, kurie bus skirti pabėgėlių būtiniausioms reikmėms: maistui, vaistams, kūdikių higienos priemonėms ir vaikų mokyklinėms prekėms.

Paaukoti galite čia

"Scanpix" nuotr.

Vasario 11-ąją, ketvirtadienį, NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas paskelbė, jog Aljansas pasiųs karo laivų į Egėjo jūrą, kad padėtų kovoti su neteisėtu žmonių gabenimu. Tokį prašymą diena anksčiau pateikė Vokietija, Graikija ir Turkija.

Apie galimą NATO pajėgų dalyvavimą tvarkantis su pabėgėliais Vokietijos kanclerė Angela Merkel pranešė vasario 8-osios spaudos konferencijoje po susitikimo su Turkijos premjeru Ahmetu Davutoglu. Pasiūlymas panaudoti NATO pajėgas buvo staigmena netgi daugeliui NATO gynybos ministrų, vasario 10-ąją posėdžiavusių Briuselyje.

NATO eskadra kol kas susideda iš trijų laivų: flagmano – Vokietijos karinio transporto laivo „Bonn“, Turkijos fregatos „Barbaros“ ir Kanados fregatos „Fredericton“. NATO pajėgos stebės situaciją, tačiau nevykdys jokių veiksmų prieš laivus, kuriais pabėgėliai iš Artimųjų Rytų plūsta į Europą.

NATO pajėgų įgaliojimai sukėlė klausimų politikams ir karybos ekspertams. Kodėl į Egėjo jūrą pasiųsti laivai su žvalgybine ir kovine įranga, nors pabėgėliai į Europą gabenami mažais laivais, kuriems sulaikyti reikia sraigtasparnių ir greitaeigių katerių? Atsakymą netiesiogiai davė J.Stoltenbergas: operacijos tikslas – rinkti žvalgybinę informaciją.

Be to, NATO pajėgų flagmanas „Bonn“ – didžiausias pagal tonažą Vokietijos karo laivas, skirtas gabenti degalams, maistui. Reikalui esant jis gali vežti humanitarinius krovinius. Per susitikimą su Turkijos premjeru A.Merkel pa­siūlė šiai šaliai techninę pagalbą sprendžiant pabėgėlių problemą.

Vokietijos, kurios laivas vadovauja šiai operacijai, politikai neturi iliuzijų, kad tokie veiksmai nors kiek pristabdys pabėgėlių srautą. Šalies politiniuose sluoksniuose vyrauja nuomonė, kad į pilietinį karą Sirijoje įsitraukusi Rusija bando šantažuoti ES dar didesniais pabėgėlių srautais.

Rusijos aviacija parėmė Sirijos prezidento Basharo al Assado pajėgas puolant Alepo miestą, kurio dalį vis dar laiko užėmę Assado priešininkai. Dėl rusų bombardavimų nuo Alepo Turkijos link plūstelėjo nauja pabėgėlių banga. Už 15 km į rytus nuo miesto įsitvirtinusios „Islamo valstybės“ (ISIS) pajėgos, pačiame Alepe yra nedidelis kurdų savigynos būrių (YPG) užimtas anklavas. Londono strateginių tyrimų instituto duomenimis, praėjusią savaitę Rusijos aviacija vykdė iki 200 antskrydžių kasdien. Rusijos smūgiai sutelkti į Alepą ir jo apylinkes, o ISIS pozicijos beveik nebombarduojamos.

Tą pačią dieną, kai J.Stoltenbergas pranešė, kad į Egėjo jūrą siunčiama NATO eskadra, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pagrasino iš Turkijos išsiųsti milijonus pabėgėlių į ES. Jis užsiminė, kad tam yra parengtas transportas: „Mums ant kaktos neužrašytas žodis „idiotas“. Būsime kantrūs, bet darysime tai, ką turime. Nemanykite, kad lėktuvai ir autobusai ten yra šiaip sau.“

Per 2,5 mln. pabėgėlių priglaudusios šalies prezidentą piktina tai, kad Turkija dar nieko negavo iš 3 mlrd. eurų, kuriuos ES jai pažadėjo pabėgėlių problemoms spręsti. R.T.Erdogano teigimu, Turkija pabėgėlių reikalams jau išleido apie 9 mlrd. JAV dolerių.

ES ir jos turtingiausiai valstybei Vokietijai nauji pabėgėlių srautai reiškia ne vien papildomą finansinę naštą, bet ir galimą ekstremistinių politinių jėgų stiprėjimą. Pabėgėlių antplūdį patiriančiai Graikijai tai dar vienas argumentas, kad būtų sušvelninti prasiskolinusiai šaliai keliami ES reikalavimai.

Rusijai, kuri siekia kelti sumaištį ES ir ją politiškai suskaldyti, paranku bombardavimais gausinti pabėgėlių – kartu remiant prieš pabėgėlius nukreiptus europiečių judėjimus, pavyzdžiui, prorusišką PEGIDA.

Sirijos kare Rusija remia Turkijos priešininkus kurdus. Vasario 10 d. Maskvoje buvo atidaryta Sirijos kurdų Demokratinės sąjungos partijos (PYD) atstovybė. Su šia partija susiję YPG būriai kovoja su ISIS. Turkija laiko PYD teroristine organizacija.

Vasario 14-ąją, šeštadienį, A.Davutoglu patvirtino, kad Turkija smogė Sirijos kurdams ir Assado pajėgoms šiaurinėje Sirijoje. Tą pačią dieną patvirtinta ir tai, kad Saudo Arabija dislokavo Turkijoje karo lėktuvus, kurie dalyvaus operacijose prieš ISIS.

Šiomis aplinkybėmis negausios, bet karinės žvalgybos įranga gerai aprūpintos NATO eskadros siuntimas į Egėjo jūrą yra pirmasis precedentas, kai į Sirijos konfliktą įsitraukia visas Aljansas, o ne pavienės jo narės. Oficialiai NATO kol kas vykdo tiktai humanitarinę stebėseną.

Jei Rusijos prezidentas bando pasinaudoti pabėgėliais ir nuversti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, tai Alepo puolimas buvo žingsnis šia linkme, pareiškė “EUobserver” Vokietijos parlamento užsienio reikalų komiteto vadovas Norbertas Roettgenas.

A.Merkel sprendimas pakviesti pabėgėlius iš Sirijos jau smogė jos populiarumui Vokietijoje. Rinkimai ten įvyks vėliausiai 2017-ųjų rugsėjį, o praėjusią savaitę atlikta apklausa rodo, kad 40 proc. vokiečių nori, kad kanclerė pasitrauktų jau dabar.

Kol kas nėra diskusijų dėl pirmalaikių rinkimų Vokietijoje. Bet negalima nuspėti, kaip klostysis įvykiai.

“Prieš metus niekas net nebūtų drįsęs užduoti tokio klausimo, – “EUobserver” teigė apklausą atlikusios įmonės vadovas Hermannas Binkertas. – Tačiau dabar jos reitingai krenta, didžiąja dalimi dėl jos pozicijos pabėgėliu atžvilgiu. Kol kas nėra diskusijų dėl pirmalaikių rinkimų Vokietijoje. Bet negalima nuspėti, kaip klostysis įvykiai.”

Situacija pablogėjo praėjusią savaitę, kai Rusijos karinės aviacijos remiamas Sirijos režimas pasiekė Alepo, šiaurės Sirijoje ir privertė dešimtis tūkstančių sirų bėgti į Europą. Taip pat nuožmų smūgį dabartiniai Vokietijos valdžiai sudavė naujametiniai įvykiai Kelne, kur imigrantai užpuldinėjo vokietes. Kremliaus propaganda bandė dar įlieti žibalo į ugnį išgalvotais pranešimais apie migrantų prievartautą 13-metę mergaitę.

Jei pažiūrėsite, kas vyksta Sirijoje, Alepe, pamatysite, kad Rusija yra vienintelė, kuri kontroliuoja pabėgėlių krizės dienotvarkę.

Visa tai tik didina populiarumą dešiniųjų radikalų partijos “Alternatyva Vokietijai” (AfD), kuriai gresia kaltinimai, kad ši finansuojama Kremliaus. AfD kartu su Rusija siejamais nevyriausybininkais surengė gatvės protestus po išgalvotos istorijos apie 13-metę.

Be to, V.Putinas praėjusią savaitę Maskvoje susitiko su Vokietijos centro dešiniųjų lyderiu ir A.Merkel kritiku Horstu Seehoferiu.

Todėl nenuostabu, kad kai kurie ES diplomatai tai vadina Rusijos kampanija, kurios tikslas nuversti Vokietijos kanclerę, nes ji yra viena svarbiausių sankcijų Rusijai šalininkė ir Europos vienybės sergėtoja.

“Jei pažiūrėsite, kas vyksta Sirijoje, Alepe, pamatysite, kad Rusija yra vienintelė, kuri kontroliuoja pabėgėlių krizės dienotvarkę, – teigė vienas šaltinis ES. – Jų veiksmai skirti sukurti kiek galima daugiau pabėgėlių. Taikinys yra aiškus.”

Dar daugiau, Rusijos pirmadienio sprendimas surengti karines pratybas netoli sienos su Ukraina gali reikšti, kad blogiausia – prieš akis.

“Jei mūšiai atsinaujins Ukrainoje, tai sukurs naujus pabėgėlių srautus. Tai puikiai atitinka Rusijos interesus”, – pridūrė šaltinis.

“Aš netikiu, kad tai tik sutapimas”, – jam antrino kitas ES pareigūnas.

Išaugęs pabėgėlių skaičius ir dėl to kilę iššūkiai – atitiko Rusijos interesus, nes pabėgėlių krizė suskaldė Europą.

A.Merkel partijos bendražygis ir Bundestago užsienio reikalų komiteto vadovas N.Roettgenas mano, kad “Putino-Merkel” teorija yra per daug nereali. Pasak politiko, Rusijos pagrindiniai tikslai Sirijoje – geopolitiniai.

“Jie nori išlaikyti savo pozicijas regione, sustiprinti savo bazes ir dalyvauti tarptautinei bendrijai siekiant sprendimo”, – sakė jis. Tiesa, jis pridūrė, kad išaugęs pabėgėlių skaičius ir dėl to kilę iššūkiai – atitiko Rusijos interesus, nes pabėgėlių krizė suskaldė Europą.

“Bet tai visos ES problema, ne atskiros valstybės ar asmens”, – tvirtino N.Roettgenas.

Vis dėlto jis pažymėjo, kad jei V.Putino bombos Sirijoje skirtos A.Merkel, tai Alepo apsuptis yra taip pat žingsnis ta linkme.

Tai vadinama “supuvusios silkės” technika, kuri aprašyta Rusijos Federalinės saugumo tarnybos vadovėliuose.

“Nemanau, kad Maskva tiki, jog naujas kancleris labiau simpatizuos jai, – sakė ir JAV ekspertas Rusijos reikalais Markas Galeotti. – Maskva nori palaikyti spaudimą jai (A.Merkel – red. past.), kad ši būtų sukalbamesmė, bet nemanau, kad nori, jog ji būtų nuversta.”

Tačiau Rusijos propagandą sekantys ekspertai pastebi, kad nuo pirmųjų šių metų sausio dienų Turkiją, kaip taikinį, pakeitė A.Merkel. Tai ir minėta istorija apie 13-metę, ir svaičiojimai apie ligų platinimą tarp pabėgėlių.

“Net jei istorijos yra demaskuojamos, jos palieka žymę. Tai vadinama “supuvusios silkės” technika, kuri aprašyta Rusijos Federalinės saugumo tarnybos vadovėliuose”, – teigė vienas šaltinis.

Supuvusios silkės technika sako, kad net jei kaltinimai yra paneigti, jie palieka pėdsaką žmonių galvose, nes jie apie tai kalba. T.y. kad ir kaip dorosi supuvusią silkę, smarvė išliks.

Tiesa, Vokietija ėmėsi prieš Rusijos televiziją “Pervyj kanal”, kuri ir išgalvojo 13-metės istoriją. Kiek anksčiau britai smogė “Russia Today” už išsigalvojimus apie Ukrainą.

“Žodžio laisvė nereiškia, kad galite bauginti visuomenę netikromis istorijomis”, – teigė ES šaltinis.

Visą originalų straipsnį rasite čia

"Scanpix" nuotr.

Kai 2005 m. rudenį mūsų, po kelionės išvargusių studentų, kompanijai teko skubiai keltis ir lipti iš autobuso vidury nakties, kiekvienas griežtesnis žodis ar veiksmas atrodė baisiau nei keliskart sudėtingesni patikrinimai kitose šalyse. Juk mes kertame Skandinavijos vidinę sieną! Čia juk turėtų būti tas pats, kaip nueiti iš svetainės į virtuvę… Jeigu pasieniečiai „užėmė“ autobusą ir jį tikrina, tai turi būti kažkas labai rimta.

Daiva Repčenkaitė, euroblogas.lt

Tamsoje nesupratome, kurioje garsiojo tilto, jungiančio Švediją ir Daniją, pusėje esame. Pasieniečiai visus keleivius nusivedė į nedidelę patalpą su palei sienas išdėliotais suolais ir liepė laukti. Patikrinę dokumentus, atsivedė šunį ir keturis vyrus išsivedė iškratyti. Tokioje neaiškioje situacijoje mūsų ketvertą ėmė imti „gynybinis“ juokas, bet nusikvatoti labai bijojome.

„Greičiausiai pasieniečiai gavo pranešimą apie galimai gabenamus narkotikus, bet mes atrodome taip kvailai, kad jie nutars, jog šios, jei ką ir turėjo, tai jau suvartojo“, − juokais guodėmės. Nieko įtartino neradę, pasieniečiai leido autobusui toliau važiuoti. Tačiau toks priminimas, kad pasienio kontrolė gyva ir bet kada pasirengusi sugrįžti, daugiau niekada nebeleido užmiršti – sienos tebeegzistuoja net ir Skandinavijoje.

Vien per lapkričio mėnesį Švedijoje kas savaitę prieglobsčio pasiprašė apie 10 tūkst. asmenų – dauguma jų atvyko per Daniją.

Šiemet iškart po Naujųjų metų nusirito laikino pasienio patikrų grąžinimo banga. Švedija ėmė tikrinti atvykstančius iš Danijos, netrukus Danija puolė tikrinti vykstančius iš Vokietijos. Taip pirmą kartą per pusę amžiaus Švedija ir Danija sugrąžino pasienio patikrinimus. Prieš pusantrų metų Norvegija jau buvo laikinai panaikinusi leidimą keliauti be dokumentų dėl galimai iškilusios terorizmo grėsmės. Keliautojai autobusais, traukiniais ar keltais privalo parodyti kelionės dokumentus – tokia tvarka negalioja tik važiuojantiems automobiliu.

Taip įvyko Švedijai sunerimus, kad jai tenka nepakeliamas darbas išnagrinėti tūkstančius prieglobsčio bylų, niekaip nenuslopstant prieglobsčio prašytojų srautui. Pranešama, kad vien per lapkričio mėnesį Švedijoje kas savaitę prieglobsčio pasiprašė apie 10 tūkst. asmenų – dauguma jų atvyko per Daniją. Dar daugiau, keturi iš penkių neturėjo jokių tapatybės dokumentų. Be to, užsiregistravę tūkstančiai žmonių „pradingdavo“ iš valstybės institucijų akiračio. Tokia procedūra vis dar palieka galimybę prieglobsčio pasiprašyti pasienyje, bet tokiu būdu pareiškėjas turi mažiau pasirinkimo, kada ir kaip tai padaryti. Kai kurie prieglobsčio prašytojai per Švediją keliauja į Norvegiją – dabar ir ši šalis žada grąžinti juos į Švediją.

Ekspertams įspėjant, kad, sugriežtinus kontrolę, migrantai ims rinktis pavojingesnius būdus patekti į Švediją (sunkvežimiais ar valtimis), Danijos valdžios rūpestis – kaip pasiekti, kad ši šalis būtų kuo nepatrauklesnė prašytis prieglobsčio.

Be pagarsėjusių straipsnių Libano laikraščiuose, įspėjančių apie būsimus vargus, dabar Danijos valdžia leidžia atimti iš pabėgėlių vertingus daiktus. Pagal Šiaurės šalių susitarimą, nelegaliai į per vieną Skandinavijos šalį į kitą įvažiavusius nepiliečius pirmoji šalis gali grąžinti tai, iš kurios jie atvyko. Švedija ilgą laiką buvo atviriausia prieglobsčio prašytojams iš konfliktinių zonų.

Galimybė pamiršti apie sienas yra tapusi svarbia šiuolaikinės pasitikėjimą itin akcentuojančios skandinavų kultūros dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Per Antrąjį pasaulinį karą neutrali šalis tapo prieglobsčiu iš kitų Europos šalių, taip pat ir okupuotos Danijos, bėgusiems žydams, nepaisant kai kur prasiveržusio visuomenės pasipriešinimo. Vėliau Švedija suteikė prieglobstį pabėgėliams iš Balkanų ir kitų teritorijų. Danija ir Norvegija dėl populistinių partijų įtakos sudaro pabėgėliams papildomų sunkumų, o štai vandenyno atskirtoje Islandijoje gyventojai nutarė nepaisyti valdžios nenoro priimti pabėgėlius ir patys ėmė siūlyti jiems savo namus.

Šio žingsnio simbolinė reikšmė daug didesnė nei nedidelis nepatogumas pasienyje parodyti dokumentą. Galimybė visame panašiomis kalbomis šnekančiame regione jaustis kaip namie, keliauti „kaip stovi“ ir pamiršti apie sienas yra tapusi svarbia šiuolaikinės pasitikėjimą itin akcentuojančios skandinavų kultūros dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Kaip pranešė „Deutsche Welle“, skandinavai naujus patikrinimus, nestebinančius kituose regionuose patirties turinčių keliautojų, vadina „naująja geležine uždanga“ ar „Berlyno siena“. Šiaurės šalių ekspertai pabrėžia, kad Skandinavija yra regionas plačiausia šio žodžio prasme – šalių gyventojai, net ir „skaldydami“ anekdotus vieni apie kitus, linkę jaustis kaip namie visame regione, įvairiais tikslais keliauti po kitas regiono šalis – ten studijuoti, dirbti atostogauti ar… išgerti, naudodamiesi skirtingais prekybą alkoholiu reguliuojančiais įstatymais.

Niekur tai nėra taip akivaizdu kaip pasienio miesteliuose, tokiuose kaip Suomijos Haparanda-Tornio. Šis miestelis vos už keliasdešimties kilometrų nuo poliaračio garsėjo kaip kontrabandos sostinė, kurioje susitikdavo prekybininkai iš ribotus santykius palaikiusių šalių. Miestelis buvo svarbus šnipams ir revoliucionieriams. Haparandos geležinkelio stotis primena Lenino vizitą pakeliui į Rusiją, o miesto viešbutis, pasakojama, per Šaltąjį karą buvo narkotikų prekybos tarp Rytų ir Vakarų punktas. Tačiau kuo labiau nyko sienos, tuo mažiau šis miestelis masino šešėlinės ekonomikos veikėjus.

Dabar tik nenaudojami pastatai primena, kur stovėjusi muitinė. Dvimiesčio laikraščiai leidžiami ir suomių, ir švedų kalbomis, daugelis gyventojų jas abi moka ir vienoje kišenėje laiko eurus, kitoje – Švedijos kronas.

Jei laikinos kontrolės priemonės taps ilgalaikėmis, poveikis Skandinavijai bus daug platesnis nei nuotaikos migracijos ir prieglobsčio klausimais.

Dar iki Šengeno sutarties, šeštame dešimtmetyje, Skandinavijos šalys sudarė Šiaurės pasų sąjungą, į kurią įeina ir Europos ekonominės erdvės narės Norvegija ir Islandija, taip pat Farerų salos, kurios nepriklauso Šengeno erdvei. Susitarimas leidžia skandinavams keliauti regione be dokumentų ir apsigyventi bet kurioje iš šių šalių, kitus skandinavus traktuojant kaip vietinius.

Transporto įmonės ar paslaugų teikėjai tebeturi teisę tikrinti dokumentus, bet tai daugiau susiję su paslaugos teikimu nei kelionėmis. Ir svarstant priemones, kaip sumažinti dokumentų neturinčių prieglobsčio prašytojų srautą, Švedija pirmiausiai kreipėsi į transporto įmones, reikalaudama tikrinti savo klientus, ir tik joms nesusitvarkant ėmėsi keisti pasienio politiką.

Jei laikinos kontrolės priemonės taps ilgalaikėmis, poveikis Skandinavijai bus daug platesnis nei nuotaikos migracijos ir prieglobsčio klausimais. Juk Šiaurės pasų sąjungos tikslas, visų pirma, buvo sukurti žmonių sąjungą. Öresundo regioną vadindavo Skandinavijos Silicio slėniu dėl Kopenhagoje, Malmėje ir Lunde susitelkusių universitetų ir verslų. Pasienio gyventojai savo neatimama teise laikė galimybę greitai ir ramiai kirsti sienas, dirbti, leisti vaikus į mokyklas kitoje regiono šalyje. Savivaldybės taip pat nerimauja: juk šitiek lėšų ir laiko investuota sienas kertančiai infrastruktūrai sukurti.

Sukelti nepatogumai, kurie trukdo skandinavams gyventi pagal susiformavusius įpročius, gali įvairiais būdais pakreipti jų nuotaikas. Gyventojams apribojimai gali pasirodyti pertekliniai, jie gali priešintis tokioms priemonėms kaip tik dėl to, kad laisvas judėjimas yra jų gyvenimo būdo dalis, o ir anksčiau vykę tiksliniai patikrinimai reiškia, kad įtariamas kažkoks nusikaltimas. Bet gyventojų susierzinimas gali pakrypti ir kita linkme, jei jie ims kaltinti migrantus, kad šie esą suardė įprastą besienę Skandinavijos idilę.

"Scanpix" nuotr.

Baltieji vyrai “turėjo gerą laiką”: nuo Senovės Graikijos iškilimo iki Vakarų imperijų gimimo, jie kontroliavo pasaulį arba bandė tai daryti. Tačiau jų laikas eina į pabaigą, rašo “Foreign Policy”.

Visų pirma auga kylančių rinkų, ypač Azijoje, įtaka. Ekonominės ir politinės reformos, technologinis ir mokslinis progresas ir globalėjantis pasaulis augina ir Artimųjų Rytų bei Afrikos kultūrų įtaką.

Be to, moterų teisių nepaisimo tūkstantmetis taip pat baigiasi. Ne taip greitai, ir ne visur, bet Vakarų pasaulyje, kuriame kažkada dominavo vyrai, dabar gyvena daugiau moterų, nei kada iki šiol. Visame pasaulyje moterys pradeda užimti lyderių pozicijas.

Galiausia, dėl mobilumo revoliucijos, pabėgėlių ir migrantų srautų pasikeitė visuomenių sudėtis.

Viso to pasėkoje nyksta kelis tūkstantmečius vyravęs status quo. Europoje pabėgėlių ir migrantų antplūdis sąlygojo negrįžtamus demografinius pokyčius – didžiulį kultūrų susiliejimą.

Užpildant demografinės apklausos formas baltasis žmogus žymės punktą “kita”.

Iki šio amžiaus vidurio Jungtinėse Valstijose buvusi dauguma virs mažuma. Pasak demografų, dominuos ne baltieji. Iki to laiko Europoje irgi įsitvirtins Afrikos, Artimųjų Rytų ir Azijos atstovai. Kitaip tariant, užpildant demografinės apklausos formas baltasis žmogus žymės punktą “kita”.

Būtent “kitoniškumo” suvokimas išgyvens didžiausią perversmą. Dabar šis suvokimas yra karštų debatų priežastis. “Kitoniškumas” naudojamas baimėms ir priešiškumui prieš migrantus ir pabėgėlius skatinti. Būtent Amerikos ir Europos politikai, kurie spjaudosi nacionalizmo ir antiimigracine ugnimi, parodo, kad iš lėto vyksta pasąmoningas “kitų” kultūrinis pripažinimas ir baltųjų vyrų, kurie buvo privilegijuota klasė, laikai baigiasi.

Iš šio proceso galime padaryti dvi išvadas. Pirmoji, žmonių civilizacija tapo saugesnė, laimingesnė, sveikesnė, turtingesne ir išmintingesnė nei kada iki šiol. Tai atspindi ir pačių Jungtinių Valstijų istoriją: nuo XIX a. pradžios į jas plūdo vis naujos grupės imigrantų – airiai, italai, rytų europiečiai, žydai ir t.t.. Kiekviena iš jų labai daug davė JAV ir šalis tapo stipresnė su kiekviena naujo kraujo ir naujų idėjų banga.

Antroji, išvada: alternatyva “kitiems” yra “visi”. Vietoj to, kad susikoncentruotų į mūsų skirtumų išryškinimą, tikrieji naujos eros lyderiai kreips dėmesį į naudą, kurią atneša mūsų skirtumai.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Scanpix nuotr.

Neaukštas, tvirtai sudėtas vyras, dešine ranka nešantis septynmetį sūnų, bėga Serbijos laukais Vengrijos sienos link. Kitoje rankoje Osama Abdulas Mohsenas tvirtai laiko asmeninių smulkmenų prikrautą maišelį su vokišku užrašu „Bio macht schön“ („tampi gražus su organika“), o jo juodo švarko pamušale yra įsiūta 600 JAV dolerių.

Rima JANUŽYTĖ

Antklodę iš Osamos Abdulo Mohseno ir jo sūnaus Saido kažkas nukniaukė Ser­bijoje, bet tai niekis – jie jau prie pat Ven­grijos, iš kurios, jei neįklius policijai, galbūt pa­vyks nusigauti iki Švedijos arba Danijos. Ta­čiau kelią jiems pastoja ne policija, o jauna sportiška Vengrijos operatorė. Ji vikriai pakiša 53 me­tų vyrui koją, o šiam su sūnumi pargriuvus, dar jį apspardo.

Ši istorija – vienas ryškesnių pernykščių su pabėgėliais susijusių vaizdų, ko gero, niekam nepraslydusių pro akis ir sukėlusių arba užuojautą ir pasipiktinimą, arba piktdžiugą: girdi, taip jiems visiems ir reikia.

O.A.Mohseno ir Vengrijos operatorės drama vyko pernai rugsėjo 8-ąją – dar gerokai iki Pa­ry­žiaus atakų, naujamečių įvykių Kelne, lietuvio ber­niuko nužudymo Švedijoje, iki tol, kol Lie­tu­voje aplodismentais sutikta pirmoji irakiečių pa­bėgėlių šeima vėliau Lietuvą padavė į teismą. Ga­liausiai – iki šiomis dienomis Švediją sukrėtu­sios žmogžudystės Molndalo pabėgėlių centre, kuriame laikiną prieglobstį gavęs paauglys mirtinai subadė 22 metų šio centro darbuotoją. O juk dar prieš kelias dienas Švedijos nacionalinės policijos komisaras Danas Eliassonas paskelbė, kad kovai su terorizmu, pabėgėlių deportacijai ir pabėgėlių centrų apsaugai pasitelkiamos pa­pildomos 4,1 tūkst. pareigūnų pajėgos.

Kiekvienas su pabėgėliais tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs įvykis Europoje dabar yra po didinamuoju stiklu, o europiečiai vis labiau skyla į tuos, kuriems gaila, ir tuos, kurie nekenčia.

Neapykantos įstatymai

Danijoje šį pirmadienį buvo apsispręsta balsuoti dėl prieštaringai vertinamo įstatymo, ku­riuo vadovaujantis tokių kaip O.A.Mohsenas švarko pamušalai ir maišeliai su daiktais būtų perkratyti ir galbūt konfiskuoti: danai norėtų, kad 1300 eurų viršijančios pabėgėlio santaupos bū­tų „paimtos“ prieglobsčio prašytojo reikmėms patenkinti.

O.A.Mohsenui labai pasisekė – nei į Daniją, nei į Švediją jis nepateko. Taiklūs vengrų operatorės spyriai Sirijos fizinio lavinimo mokytojo ir profesionalaus futbolo trenerio likimą pakreipė lai­minga vaga: dirbti jį pakvietė viena Ispanijos ko­manda, pasiūliusi jam ir jo sūnui galimybę pra­­dėti gyvenimą iš naujo.

Pagalbos ranką šiam sirui ištiesė Miguelis An­ge­las Galanas – Ispanijos futbolo trenerių aso­­cia­cijos prezidentas, kurį sukrėtė per „YouTube“ pa­matytas su vaiku ant žemės parkri­tusio ir spardo­mo pabėgėlio vaizdas. „Iš karto supratau, ką turiu daryti. Supratau, kad mes – kolegos, kad jis yra vienas iš mūsų“, – Vo­kietijos žurnalui „Der Spie­gel“ pasakoja M.A.Ga­lanas, kuris per praėju­sias Kalėdas net nupirko Osamai lėktuvo bi­lie­tą, kad jis galėtų pasimatyti su Sirijoje likusia šei­ma.

Du O.A.Mohseno sūnūs ir jų motina tebegyvena Sirijoje, bet Osama viliasi, kad su juo Eu­ro­­poje atsidūręs Saidas kada nors vėl gyvens drau­­ge su savo mama ir broliais.

Ir nors jiems pasisekė labiau nei tūkstančiams kitų pabėgėlių, laimę temdo Ispanijos imi­gra­cijos įstatymai, kurie šiai šeimai kol kas ne­gai­les­tingi: norėdama atvykti į Ispaniją, Osa­mos žmo­na turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad ji ir du jos vaikai yra Osamos šeimos na­riai. Taip pat ji turi pateikti ES galiojančius iden­tifikacijos dokumentus, kuriuos jai gali iš­duoti tik Sirijos ambasada Ankaroje. Tačiau Tur­kija jos į savo teritoriją neįsileidžia. Taigi vy­rą ir sūnų ši moteris kol kas matys tik per šventes.

Taisyklės toliau griežtėja

Kiekvieną dieną didėjantis pabėgėlių srautas migracijos įstatymus daugelyje ES šalių tik griež­tina. O vis daugiau Šengeno zonos šalių ima riboti judėjimą per sienas – net Vokietija, istoriškai laikoma viena entuziastingiausių laisvo judėjimo šalininkių. Gali būti, kad greitai Europoje bus daugiau sienų ir užkardų nei šaltojo karo metais.

Pernai rugsėjo 15 d., praėjus savaitei po sėkmingai pasibaigusios O.A.Mohseno kelionės, Vengrija baigė statyti sieną su Serbija, per kurią pernai į Europą pateko daugiausia pabėgėlių.

Gruodžio pabaigoje tvora iškilo ir Ko­pen­ha­gos Kastrupo traukinių stotyje, iš kurios pabėgėliai Oresundo tiltu plūsdavo į Švediją. Sie­no­mis ar naujais pasienio kontrolės punktais nuo pa­­bėgėlių apsistatė Austrija, Suomija, Ny­der­landai ir Slovakija.

Tiesa, sienos duoda ne tiek daug naudos, kaip tikimasi: pabėgėliai – tarsi plati upė, kuri, už­tvenkta vienoje vietoje, pakeičia savo vagą ir ran­da kelią kitur. O jei neranda, pralaužia už­tvan­ką ir teka kaip seniau.

Antai 2012 m. pastatytos Graikijos ir Bul­ga­rijos sienos su Turkija yra tik butaforija – migran­­tai lipa, plaukia, rizikuoja sulaukti kulkų, bet vis tiek veržiasi į Europą per kiekvieną įmanomą plyšį.

Agentūros „Frontex“ duomenimis, kasdien į ES atvyksta po 2 tūkst. migrantų. Pusė jų plūsta iš Šiaurės Afrikos – Libijos, Alžyro, Tuniso, kiti atei­­na per Turkiją. Vien pernai per 9 mėnesius, „Fron­tex“ duomenimis, į ES šalis atvyko 710 tūkst. migrantų. Maždaug pusė visų pabėgėlių – 350 tūkst. žmonių – atvyko per Graikijos salas.

ES subyrės per du mėnesius?

Europos Tarybos vadovas Donaldas Tuskas per­­spėja, kad jau po poros mėnesių Šengeno zo­na visai subyrės, nebent būtų griežtai ir tiksliai įgy­vendintos migrantų priėmimo, pasidalijimo ir ES sienų kontrolės reformos. Svarstoma, kad at­ši­l­us orams į Europą plūstelės nauja migrantų ban­­ga, o iš viso šiemet Europą pasieks iki 1,3 mln. mig­rantų, besitikinčių pabėgėlio statuso ir prieglobsčio.

Stiprėjantis nepasitenkinimas migrantų antplūdį patyrusiose valstybėse perauga į kone atvirą pasipriešinimą naujai kvotų sistemai.

Šiemet referendumą dėl likimo ES rengianti Jung­tinė Karalystė sako paprasčiausiai nepriimsian­ti jai numatytų 90 tūkst. pabėgėlių. Italija pa­siekė, kad Dublino susitarimo taisyklė dėl mig­rantų likimo toje šalyje, kurią jie pasiekė pirmą­ją, būtų panaikinta, o tai reiškia, kad Italija sie­kia tūkstančius pabėgėlių nukreipti į Europos rytus.

Didėjanti panika kartais ima priminti lengvo absurdo filmą, o Europą daro panašią į kvanktelėjusią senutę, iš balkono pilančią vandenį ant po langais triukšmaujančio jaunimo. Per kelis mėnesius ji neatpažįstamai suseno, o jos nervai visiškai pakriko.

Dėl realių ir išsigalvotų grėsmių bei baimių Europoje atsiranda vis daugiau naujų, anksčiau čia neįsivaizduotų įstatymų ir taisyklių. Štai vieno Belgijos pajūrio miestelio meras pasiūlė į viešuosius baseinus nebeįleisti pabėgėlių vyrų, nes vietinės moterys ėmė skųstis, kad šie į jas spokso arba fotografuoja mobiliaisiais telefonais. Danijoje vienas naktinis klubas nutarė ne tik vadovautis „Face control“ taisykle, bet ir įsitikinti, kad kiekvienas klubo lankytojas pabėgėlis moka bent vieną užsienio kalbą.

O.A.Mohsenas čia būtų mielai laukiamas – jis kalba angliškai, o per kelis mėnesius jau spėjo pramokti ir ispaniškai. Tačiau daugybė jo tautiečių Europą atranda ir pažįsta visai kitokią, nei įsivaizdavo. O galbūt ir patys pabėgėliai ją keičia taip, kad gyventi čia greitai nebenorės ne tik atvykėliai, bet ir patys europiečiai.

"Scanpix" nuotr.

Rusijos televizijos nuolat rodo siužetus apie migrantus Europoje, kuriuos esą lydį vietos rusų antiimigraciniai mitingai. “The Insider” tyrimas atskleidžia, kaip sufabrikuojami tokie reportažai, kurie sulaukia atgarsio ir Lietuvoje.

“Europa. Tolerancijos paradoksas” – tai tipiškas siužetas apie apokalipsę Europos Sąjungoje televizijos kanale “Zvezda”. Viena pagrindinių jo veikėjų kažkokia “Viktorija Šmidt”, kuri drebančiu balsu pasakoja apie migrantų išpuolius Vokietijoje, kaip ji nuolat nešiojasi dujų balionėlį su savimi ir kaip su vyru planuoja grįžti į Rusiją, nes Vokietijoje jau tampa pavojinga gyventi.

Tikrasis “Viktorijos Šmidt” vardas – Natalija, ji iš tiesų gyvena Hanoveryje ir užsiima tuo, kad padeda rusiškoms televizijoms fabrikuoti tokius siužetus už maždaug 500 eurų. “The Insider” korespondentas prisistatė vienu iš televizijos kanalų prodiuseriu, susisiekė su Natalija ir išsiaiškino, kaip viskas yra daroma. Pasakai tema ir gali pasirinkti pašnekovus (rusakalbius, vokiškai kalbančius), kurie, žinoma, pasakys viską, kas liepiama.

Natalija yra ne vienintelė, kuri užsiima tokiu verslu – baisumų apie Europą “liudijimu”. Norinčių lengvai uždirbti iš melo – gausu. “The Insider” be vargo surado operatorių Olegą Čerkasovą, kuris net ir įspėtas, kad istorija apie migrantų priekabiavimą gali būti netiesa, vis tiek sutinka bendradarbiauti tik už 200 eurų.

Šis pranešimas skirtas ne tik Rusijos vidaus auditorijai, tradiciškai parodant, kad “gejropa” jau visai žlugusi, bet ir mažiausiai 7 mln. rusakalbių Vokietijoje.

Mitingai prieš Rusijos televizijų kameras daromi gan paprastai. Iš pradžių sukuriama priežastis. Naujausias išgalvota istorija  - apie 13-metę rusų mergaitę Vokietijoje, kurią esą pagrobė ir išprievartavo migrantai. Žinoma, “naujiena” palydėta kaltinimais neveiklumu Vokietijos valdžiai ir žiniasklaidai bei išvada, kad “į smurtą reikia atsakyti smurtu”. Šis pranešimas skirtas ne tik Rusijos vidaus auditorijai, tradiciškai parodant, kad “gejropa” jau visai žlugusi, bet ir mažiausiai 7 mln. rusakalbių Vokietijoje, kurie neabejotinai žiūri rusiškus kanalus ir gali būti puikus neonacių bei kitų kraštutinių dešiniųjų elektorato pastiprinimas.  “The Insider” jau rašė apie neonacių mitingus, kurie vyksta sinchronizuotai su rusiškomis informacinėmis kampanijomis.

2014 m. Vokietijoje atsirado naujas kraštutinių dešiniųjų judėjimas PEGIDA (Patriotische Europäer gegen die Islamisierung des Abendlandes – “Patriotai europiečiai prieš Vakarų islamizaciją”), tačiau netrukus atsidūrė ant išnykimo ribos, kai jos lyderis paviešino savo atrodančio, kaip Adolfas Hitleris, nuotrauką. Vis dėlto 2016 m. PEGIDA įgavo antrą kvėpavimą, kurį suteikė rusakalbiai Vokietijos gyventojai. Judėjimas surengė kelis mitingus įvairiuose Vokietijos miestuose, į kuriuos susirinko rusakalbiai, įaudrinti išgalvotos istorijos apie 13-metę mergaitę.

Dabar Rusijos televizija – tai pagrindinis šovinizmo ir ksenofobijos  propagandos šaltinis didžiai daliai rusakalbių.

“Iš pradžių išsiuntinėti kvietimai ateiti į mitingą per “Facebook” ir SMS. Aš gavau net 6 tokius pranešimus: “Dėmesio! Tai karas!…, – pasakojo “The Insider” vienas liudininkas. – Hanoveryje susirinko apie 500 žmonių. Kažkokie kazokai, nacionalistai kalbėjo kažkokias nesąmones. Viena moteris prisistatė “giminaite ir artima pažįstama nukentėjusios šeimos”, o kita jos pažįstama atsitiktinai išdavė, kad ši esanti PEGIDA veikėja.”

“Dabar Rusijos televizija – tai pagrindinis šovinizmo ir ksenofobijos  propagandos šaltinis didžiai daliai rusakalbių,” – “The Insider” teigė Dmitrijus Vrubelis, kuris šiuo metu gyvena Berlyne.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Naujųjų metų seksualinio pobūdžio išpuoliai, surengti neeuropietiškos išvaizdos asmenų Kelne ir kitose Europos miestuose toliau kelia sumaištį. Aistras ir baimes dar labiau kursto internete sklandančios suklastotos šių įvykių iliustracijos, rašo “The Observers”.

Daugiau nei 600 skundų pateikta Vokietijoje po Naujametės nakties. Maždaug pusę jų – susiję su seksualine prievarta, o didžioji dalis įtariamųjų – imigrantai. Vokietijoje ir Švedijoje netyla kaltinimai politikams, policijai ir net žiniasklaidai, kad bandyta nutylėti apie tokį imigrantų elgesį.

Tuo metu internetą, socialinius tinklus užvaldė ksenofobinės nuotaikos, kurias dar labiau kaitina netikros fotografijos su esą nukentėjusiomis moterimis.

Čia tariama išprievartavimo auka: melynakė šviesaplaukė angelo veido gražuolė, kurios veidas esą buvo subjaurotas.

Tačiau ši nuotrauka internete sklinda jau seniai. Švedų nacionalistinė svetainė “Fdesouche” ja iliustravo “straipsnį” “Švedija: Vakarų išprievartavimų sostinė” dar 2015 m. vasarį. Bet tai ne pirmas jos panaudojimo atvejis – 2007 m. nuotrauką panaudojo sąmokslų teorijų tinklaraštininkas, iliustruodamas išprievartavimų temą.

Ši nuogos ir šaukiančios moters, kurią esą “išprievartavo daugiau nei 1000 arabų”, nuotrauka nuolat naudojama iliustruoti pranešimus apie išprievartavimus. Ji taip pat ne iš Naujųjų metų įvykių, o pirmą kartą ją 2014 m. panaudojo indų naujienų svetainė iliustruodama straipsnį apie išprievartavimus.

Ši moteris, kurią esą sumušė migrantai, išties yra anglų modelis Danielle Lloyd. Nuotraukoje ji užfiksuota po išpuolio viename Londono naktinių klubų 2009 m.

Šioje nuotraukoje – neva seksualinio smurto Štutgarte auka, bet ją paviešinio to pačio švedų nacionalistinio leidinio “Fdesouche” darbuotojas, todėl pasitikėti sunku, o atskelti tikrąją nuotraukos kilmę – neįmanoma.\

Ne tik nuotraukos, bet video įrašai užplūdo internetą. Pavyzdžiui šiame matoma, kaip minia apsupo pagalbos šaukiančią moterį. Įrašas sulaukė 300 tūkst. peržiūrų, bet jis nieko bendro neturi nei su Kelnu ar kitu Europos miestu. Video nufilmuotas dar 2013 m. Egipto sostinėje Kaire.

Visą originalų tekstą rasite čia