Po Naujųjų metų nakties Kelne ir kituose Vokietijos miestuose bei Austrijoje ir Suomijoje, kai neeropietiškos išvaizdos vyrai seksualiai priekabiavo ir apiplėšinėjo moteris, keičiasi požiūris į pabėgėlius visoje Europoje, rašo “The News York Times”.
Sukarintos suomių grupės patruliuoja ir esą saugo moteris mažuosiuose miestuose, kuriuose įsikūrė pabėgėliai. Vokietijoje nerimsta kraštutinių dešiniųjų protestai. Italijos regionuose priimami įstatymai, užkertantys kelią naujų mečečių statybai pabėgėlių gyvenamose vietovėse. Danija ruošiasi konfiskuoti iš pabėgėlių vertingą turtą, kad bent iš dalies kompensuotų išlaidas jų išlaikymui.
Tai dramblys kambaryje – niekas nėra pasiruošęs pripažinti, kad didžioji baimė yra islamo baimė.
Nors tiksliai pasakyti, kas ir kaip vyko Kelne, dar anksti, tačiau pranešimai apie moterų užpuolimus palietė ypač jautrų nervą. Tad Europai tampa dar sunkiau susidoroti su pabėgėlių, kurių dauguma yra musulmonai ir jauni nevedę vyrai, integracijos iššūkiu.
Kraštutiniai dešinieji, kurie jau seniai skleidžia stereotipus, kad tamsesnio gymio užsieniečiai yra grėsmė Europos saugumui ir identitetui, “pagavo bangą” su pranešimais apie Naujųjų metų įvykius. Jie jau iki šiol kaupė šalininkus dėl ES nesugebėjimo užtikrinti vidinių sienų saugumo ir suvaldyti migrantų judėjimo bloko viduje.
“Tai dramblys kambaryje – niekas nėra pasiruošęs pripažinti, kad didžioji baimė yra islamo baimė”, – teigia Oksfordo Pabėgėlių studijų centro vadovas Alexanderas Bettsas ir priduria, kad dauguma politikų nesugebėjo nuraminti arba bent jau išaiškinti suprantamai žmonėms, todėl atsirado vakuumas, kurį suskubo užpildyti prieš migraciją nusiteikę marginalai.
Atrodo, kad atėjo laikas platesniems debatams apie Vokietijos ateitį ir Angelos Merkel mantros “Mes galima tai padaryti” nebeužtenka.
A.Bettsas įspėja, kad jei politikai nesugebės greitai išaiškinti ginčo dėl migrantų niuansų, ypač kalbant apie terorizmo ir religinių skirtumų baimes, tuomet neteks visuomenės palaikymo.
Per pirmąsias šių metų dienas visuomenės nuotaikos jau ženkliai pakito. Antradienį Vokietija sugriežtino migrantų, atvykstančių iš Austrijos, kontrolę. Daug Europos šalių pastatė tvoras ir patikros postus pasienyje – tai grasina sunaikinti Europos be sienų idėją.
“Atrodo, kad atėjo laikas platesniems debatams apie Vokietijos ateitį ir Angelos Merkel mantros “Mes galima tai padaryti” nebeužtenka”. – rašė “Der Spiegel”, kuris policijos nesugebėjimą užkirsti kelią išpuoliams Kelne pavadino “simboliniu valstybės bejėgiškumu prieš chaosą ir nusikalstamumą.”
Visuomenė susiskaldžiusi – mūsų redakcijoje, prie pietų stalo, draugų rateliuose.
Apklausos rodo, kad kraštutinių dešiniųjų partijos susilaukia visa daugiau palaikymo Prancūzijoje ir Vokietijoje. Austrijos radikalas Herbertas Kicklas paragino sustabdyti naujų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, kiti jo Laisvės partijos nariai ragina uždaryti Austrijos sienas.
“Visuomenė susiskaldžiusi – mūsų redakcijoje, prie pietų stalo, draugų rateliuose, – tvirtina kairiosios pakraipos Vienos savaitraščio “Falter” vadovas Florianas Klenkas. – Tai poliarizacija, bet beveik be smurto.”
Daugelis ekspertų mano, kad išpuoliai Kelne – ypač žalingi, nes imigracijos priešininkai ir dešinieji ekstremistai juos naudoja, kad parodytų neva visi migrantai yra nusikaltėliai ir chuliganai, nors dauguma pabėgėlių tiesiog bėga nuo karo Sirijoje ir yra taikūs bei įstatymų besilaikantys žmonės.
“Vienintelis kelias išspręsti šią problemą eina per Europos Sąjungą, – mano mano ekspertas Sergio Fabbrini iš Romos Luisso Guido Carli universiteto. – Bet taip pat aišku, kad Europos Sąjunga neturi nei institucinių priemonių, nei politinio noro tai daryti.”
Vokietijoje toliau liepsnoja Naujųjų metų naktį Kelne įsižiebęs skandalas. Po užpuolimų Kelne kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad turėtų būti deportuojami asmenys, nuteisti už kriminalinius nusikaltimus.
Daugiau nei 100 moterų pranešė, kad Naujųjų metų naktį Kelno traukinių stotyje jos buvo užpultos gaujos ne europietiškos išvaizdos vyrų, apvogtos ar patyrė seksualinę prievartą. BBC pateikia informaciją, kas yra žinoma apie tai:
Kelno centras – pavojingas rajonas
Pasak vietinių, Kelno katedros rajonas garsėja apiplėšimais ir kišenvagiais. Miesto centre esanti vieta pritraukia tūkstančius žmonių per Naujųjų metų sutikimą: minios žmonių, alkoholis ir fejerverkai kiekvienais metais sukelia daug problemų policijai.
Maždaug 1000 jaunų vyrų – dauguma Šiaurės Afrikos ir arabų kilmės atvyko į Kelno centrą didelėmis grupėmis.
Pranešama, kad daug užpuolikų pasinaudojo gerai žinoma taktika: pradėdavo šokti su aukomis, kad atitrauktų jų dėmesį ir sumažintų jų budrumą.
Pareigūnai praneša, kad šių metų išpuolių skaičius yra iki šiol nematytas. Maždaug 1000 jaunų vyrų – dauguma Šiaurės Afrikos ir arabų kilmės atvyko į Kelno centrą didelėmis grupėmis, kaip spėjama, su tikslu užpuldinėti moteris.
Tačiau pareigūnai ragina nesusieti to su pabėgėlių banga Vokietijoje.
Policija nesugebėjo užkirsti tam kelio
Net praėjus savaitei neatlikti areštai, nors teigiama, kad šimtai vyrų dalyvavo užpuolimuose.
Liudininkai teigia, kad policija buvo nepasiruošusi tokiai užpuolimų bangai. Vokietijos policijos profsąjungos vadovas Raineris Wendtas teigia, kad paprasčiausia buvo per mažai pareigūnų. Tačiau Kelno policijos vadas Wolfgangas Albersas tikina, kad tuo metu Kelno stotyje buvo apie 70 ir Katedros rajone 140 pareigūnų.
Vokietijos vidaus reikalų ministras Thomasas de Maiziere apkaltino pareigūnus, kad jie laukė skundų ir nebandė imtis prevencinių veiksmų.
Net praėjus savaitei neatlikti areštai, nors teigiama, kad šimtai vyrų dalyvavo užpuolimuose.
Kas užpuolikai – tai tabu?
Pasirodžius pranešimams, kad užpuolikai buvo arabų ar Šiaurės Afrikos kilmės, imigracijos priešininkai suskubo šaukti, kad Vokietijos prieglobsčio politika žlugo. Teigiama, kad Vokietijos žiniasklaida neskubėjo pranešti apie užpuolimus, nes baiminosi suteikti palaikymą kraštutiniams dešiniesiems.
Kelno merė Henriette Reker pareiškė, kad kitų kultūrų žmonėms reikėtų geriau išaiškinti, kaip elgtis linksmybių mieste metu.
Ne moterims, o užpuolikams tenka visa atsakomybė.
Ekspertai teigia, kad seksualinė prievarta nesusijusi su tautybe. Statistika rodo, kad Vokietijoje daugumą seksualinių išpuolių surengia ne imigrantų kilmės asmenys.
Reikia keisti požiūrį?
Po Kelno užpuolimų sulaukė kritikos mere H.Reker už žodžius, kad jaunos moterys ir merginos turėtų per atstumą laikytis nuo nepažįstamųjų.
“Ne moterims, o užpuolikams tenka visa atsakomybė”, – atsakė teisingumo ministras Heiko Maasas.
Kaip ir Kelne, moterų užpuolimai Naujųjų metų naktį užfiksuoti Hamburge ir Štutgarte.
Alano (Aylano) Kurdi kūnelis buvo išmestas į Turkijos paplūdimį ir sukrėtė pasaulį bei pagaliau atkreipė Vakarų dėmesį į pabėgėlių iš Sirijos krizę. 2-ejų metukų mažylis buvo tik vienas iš daugelio Kurdi šeimos narių, bėgančių nuo karo, o šios šeimos istorija – atspindys visų sirų tragedijos, rašo “The New York Times”.
20 interviu
Kai turkų pareigūnas kėlė į Turkijos paplūdimį išmestą Alano kūnelį, jo paauglys pusbrolis buvo vienas autobuse, važiuojančiame per Vengriją. Jo teta Stambule prižiūrėjo kūdikį, o šios sūnus ir dukra dirbo 18 valandų per dieną, kad šeima turėtų už ką nusipirkti maisto. Dešimtys kitų giminaičių – tetų, dėdžių ir pusbrolių taip pat paliko Siriją arba kūrė planus, kaip tai padaryti.
Prasidėjus karui politiniai ryšiai, tautybė ir religija tapo gyvybės ar mirties klausimu.
Alanas, kurio mama ir brolis nuskendo kartu su juo, priklausė išsibarsčiusiam po visą Siriją kurdų mažumos, kurią nuo seno persekiojo režimas, klanui. Jo artimiausi giminaičiai gyveno Sirijos sostinėje Damaske, sunkiai kalbėjo kurdiškai, save vadino sirais ir nesikišo į politiką. Prasidėjus karui politiniai ryšiai, tautybė ir religija tapo gyvybės ar mirties klausimu. “The New York Times” padarė interviu su 20 Alano giminaičių Irako Kurdistane, Stambule, Vokietijoje, Sirijoje.
Alano senelis gimė Kobanėje – kurdų enklave, esančiame Sirijos šiaurėje, netoli sienos su Turkija. Po tarnybos armijoje jis persikraustė į Damaską, apsigyveno skurdžiame Rukineddine rajone, atidarė kirpyklą ir susituokė su iš Damasko kilusia kurde. Rukineddine greitai augo, dygo vis nauji savarankiškai statomi pastatai, kuriuose apsigyvendavo neturtingi pabėgėliai iš kaimo. Vėliau rajonas tapo revoliucijos prieš Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą židiniu.
Alano seneliai susilaukė šešių vaikų. Jie gyveno paprastą gyvenimą ir vengė kištis į kurdų ir vyriausybės konfliktą. Vaikai vasaras leisdavo rinkdami alyvuogių derlių Kobanėje, bet visada save laikė miestiečiais. Dauguma vaikų metė mokyklą po devynių klasių ir perėmė tėvo profesiją.
Broliai Alanas ir Ghalibas / "Scanpix" nuotr.
Fatima – vyriausioji dukra pirma emigravo. 1992 m. ji persikėlė į Kanadą, kur susituokė su Irako kurdu. Netrukus jie išsiskyrė ir ji liko viena su sūnumi. Ji atkreipė spaustuvės, kurioje dirbo naktimis, viršininkės dėmesį.
“Ji pasakė: “Kiekvieną naktį aš tave išmokysiu 10 angliškų žodžių, – pasakojo Fatima. – Visą kitą aš išmokau žiūrėdama animacinius filmukus su sūnumi.”
Anglų kalba padėjo jai gauti kirpėjos licenciją, kitą darbą ir pilietybę – tai kas įgalino kitų šeimos narių keliones.
Fatima tapo patarimų, informacijos ir pinigų šaltinis Sirijoje likusiai šeimai. Kai prasidėjo karas, ji kūrė planus ir siuntė pinigus, kad šeima galėtų gauti prieglobstį Vakaruose.
Niekur nesiruošė bėgti
Vis dėlto prieš karą Kurdi šeima neplanavo palikti Sirijos. Jie įleidinėjo šaknis, taupė, įsigijo nuosavybės Sirijoje. Konfliktas Damaske įsižiebė 2011 m. pavasrį, kai Alano tėvas Abdullah Kurdi pradėjo šeimyninį gyvenimą su Rihanna iš Kobanės. Protestams išplitus, Rihanna grįžo į Kobanę gimdyti Ghalibo – Alano vyresniojo brolio. Abdullah važinėjo tarp Kobanio ir Damasko, kur dirbo šeimos kirpykloje.
Jei kas parašytų melagingą skundą prieš mane kad šis kurdas padarė taip ar kitaip, aš niekada negrįsčiau namo.
Kai kurie šeimos nariai simpatizavo taikioms “Arabų pavasario” demonstracijoms, bet dauguma vengė į jas įsitraukti. Netrukus sekė režimo reakcija – žmonės buvo suiminėjami, o kurdai ar neturintys politinių ryšių buvo paskelbti atpirkimo ožiais.
“Prasidėjus revoliucijai aš pastebėjau skirtumus tarp manęs ir kitų, rasizmą, – teigė Abdullah. – Kiekvienas policininkas galėjo tave apkaltinti. Jei kas parašytų melagingą skundą prieš mane kad šis kurdas padarė taip ar kitaip, aš niekada negrįsčiau namo.”
Viena kartą pareigūnai įsiveržė į Kurdi giminaičių namus ir išsivedė du brolius, kurie nedalyvavo jokioje politinėje veikloje. Nuo tada apie juos niekas nieko negirdėjo.
13-metis Alano pusbrolis Shergo matė, kaip žuvo jo draugas. Jam į kaklą pataikė policininko paleista kulka, kai jis protestavo prie mokyklos. Vyriausybės artilerija pradėjo apšaudyti Damasko priemiesčius, kliuvo ir Kurdi šeimos nariams.
Kobanėje – taip pat nebuvo saugu. Iš pradžių užklupo ekonominės bėdos – nebuvo darbo. Abdullah išvyko į Stambulą uždarbiauti. Kobanėje liko jo žmona, kuri augino Ghalibą ir pagimdė Alaną.
Jie mušė jį ir mušė su ginklu. Tada jie įdavė 15-mečiui sūnui ginklą ir liepė nušauti tėvą.
Tuomet atslinko naujas pavojus – Islamo valstybė (ISIS arba “Daesh”), kuri persekiojo kurdus ir kitas mažumas. 2014 m. rugsėjį ISIS apšaudė Kobanę. Pasklido gandai, kad islamistai puls miestą. Alano giminaičiai suskubo pabėgti į Turkijos pasienį. Ten islamistams į rankas pakliuvo Alano tėvo brolis Mohammadas.
“Jie mušė jį ir mušė su ginklu, – verkdama pasakojo jo žmona Ghousoun. – Mano akyse.” Tada jie įdavė 15-mečiui sūnui ginklą ir liepė nušauti tėvą.
“Jie kartojo, kad mes esame netikėliai, bet mes ne tokie”, – prisimė Ghousoun, kuri tuomet parkrito ant žemės ir meldė pasigailėti. Islamistai pasigailėjo.
Niekur nelaukiami
Tuomet jų šeima perėjo Turkijos sieną. Nors turkų policija daugumą pabėgėlių grąžino atgal Ghousoun šeimą išgelbėjo Turkijos kurdė, kuri suteikė jiems prieglobstį tvarte.
Kobanėje šeimos alyvuogės buvo sudegintos, namai sunaikinti ir 18 giminaičių nužudyti.
Kanada reikalavo įrodymų, kad jie pabėgėliai, o Turkija sirams suteikė svečių statusą, kurio Kanada nepripažino.
Alano tėvas dirbo ir gyveno vienoje Stambulo siuvyklų, o uždirbtus pinigus siuntė šeimai. Kai šeima atvyko pas jį, vyras visiškai puolė į neviltį, nes negalėjo jų išlaikyti. Vienintelis būstas, kurį jie galėjo išsinuomoti, buvo toli nuo jo darbo ir jis turėjo pakeisti darbą į menkiau apmokamą ir sunkesnį – už 12 valandų darbo dieną nešiojant cemento maišus jis gaudavo tik 9 dolerius.
Kitiems šeimos nariams Turkijoje sekėsi ne ką geriau. Net vaikai buvo priversti dirbti. O vis daugėjant pabėgėlių, kurie sutikdavo dirbti už mažesnę algą, daugelis neteko darbo. Abdullah sesuo Hivrun tvarkė viešbučio kambarius, brolio žmona Ghousoun plovė indus restorane, jos sūnus dirbo parduotuvėje.
Planai pasiekti Vakarus atrodė nerealūs. Kanadoje gyvenanti sesuo Fatima surinko 20 tūkst. dolerių Mohammadui ir jo žmonai Ghousoun bei 5 vaikaims prieglobsčiui gauti. Tačiau Kanada reikalavo įrodymų, kad jie pabėgėliai, o Turkija sirams suteikė svečių statusą, kurio Kanada nepripažino.
Hivrun pateikė prašymą gauti prieglobstį Vokietijoje. Praėjusią vasarą ji gavo žinią, kad jai pokalbis paskirtas tik 2016 m. rugsėjo 27 d.
Mirtina kelionė
Abdullah, Mohammadas ir Shergo bandė kirsti upę ir patekti į Graikiją. Policija juos pagavo, sumušė ir išvarė atgal.
Birželį Mohammadas nusipirko bilietą žmonių kontrabandininkų valtyje ir per Graikiją pasiekė Vokietiją.
Alano 16-metis pusbrolis Yasseras, norėdamas išvengti šaukimo į kariuomenę, taip pat pabėgo iš Damasko ir su žmonių kontrabandininkais perplaukė Viduržemio jūrą.
Įsitempęs, nepatyrusiai laviruodamas tarp bangų jis aiškino vaikams: “Aš su jumis, nesijaudinkite.” Netrukus valtis apvirto.
Hivrun ir jos vyras buvo pirmieji, kurie su vaikais bandė pasiekti Graikiją jūra. Su keturiais vaikais ir suaugusiu sūnėnu kontrabandininkai juos susodino į guminę valtį, bet jos variklis neveikė ir tik Hivrun “pakėlus vėją” kelionė buvo atšaukta. Per kitą bandymą jie jau buvo jūroje, kai prakiuro valtis. Po šio bandymo Hivrun pasiėmė vaikus ir grįžo į Stambulą bei pasižadėjo sau niekada nekelti kojos į valtį. Jos vyras ir sūnėnas vis dėlto pasiekė Graikiją.
Netrukus ir Abdullah nusprendė su šeima kirsti Viduržemio jūrą. “Mes nusprendėm vykti į rojų”, – paaiškino jis.
Po kelių minučių jūroje maža valtis pasivertė ir nuskendo. Abdullah tuoj po to pasakojo, kad bandė laikyti Ghalibą ir Alaną, o žmonai šaukė: “Tik laikyk galvą aukščiau vandens!”. Tačiau visi trys vienas po kito nuskendo.
Kiti tragiškos kelionės dalyviai liudijo, kad Abdullah perėmė vairalazdę, kai kontrabandininkas paliko valtį. Įsitempęs, nepatyrusiai laviruodamas tarp bangų jis aiškino vaikams: “Aš su jumis, nesijaudinkite.” Netrukus valtis apvirto.
Kai kurios žiniasklaidos priemonės pranešė, kad irakiečių pora, kuri tos kelionės metu neteko dviejų vaikų, teigė, kad Abdullah pats buvo kontrabandininkas. Tačiau tradiciškai kontrabandininkai palieka prie vairalazdės pabėgėlį mainais į nuolaidą už kelionę, o vėliau ir patys irakiečiai tą patį patvirtino.
Pats Abdullah tikina, kad negavo jokios nuolaidos, o perėmė vairalazdę, nes kažkas turėjo vairuoti valtį.
Alano nuotrauka pažadino Vakarų pasaulį, bent jau trumpam. Tačiau tai neišsprendė nei pabėgėlių krizės, nei Kurdi šeimos bėdų.
Abdullah brolis Mohammadas, esantis Vokietijoje, nerimauja, kad prireiks metų, kol legaliai pavyks parsivežti žmoną iš Stambulo ir neatmeta galimybės, kad ši su vaikais bandys nelegaliai pasiekti Vakarų Europą.
Dėl tos pačios priežasties Hivrun sulaužė sau duotą pažadą ir su vaikais kirto Viduržemio jūrą bei pasiekė Vokietiją.
Tiesa, Alano pusbrolis Yasseras optimistiškas dėl Vokietijos, kurią jis pasiekė. Virš jo lovos kabo Vokietijos vėliava. Jis pasiilgo mamos, bet jau šiek tiek kalba vokiškai ir net turi vokietę draugę. Jis planuoja atidaryti kirpyklą.
“Nenoriu meluoti ir sakyti, kad esu nelaimingas. Aš laimingas!” – sakė jis.
Kanados premjeras J.Trudeau (kairėje) pasitinka pabėgėlius / "Scanpix" nuotr.
Kai Amerika ir dalis Europos apimta paranojos dėl pabėgėlių iš Sirijos, Kanada rodo pavyzdį, kaip išlikti svetingais, ištikimiems bendražmogiškoms vertybėms padedant nuo karo bėgantiems žmonėms.
Berniukas bėgantis per pievą su Kanados vėliava, virš šios nuotraukos – didelėmis raidėmis angliškai užrašyta “Sveiki atvykę į Kanadą”, apačioje – arabiškai “Sveiki atvykę”. Taip, pirmame puslapyje Kanados didžiausias laikraštis “Toronto Star” pasitiko pirmuosius pabėgėlius iš Sirijos, rašo “Foreign Policy”.
Pabėgėlių priėmimas rodo mūsų įsipareigojimus kanadiečiams ir visam pasauliui, kad Kanada supranta, jog privalo padaryti daugiau.
“Jūsų laukia šiek tiek didesnė nei Damaskas ar Alepo ir šiek tiek šaltesnė vieta. Tačiau draugiška visomis prasmėmis. Mes esame miestas, kuris puoselėja skirtingas kultūras – tai mūsų jėga, – rašoma “Toronto Star” vedamajame. – Buvo ilga kelionė, bet jūs jau nebeesat pabėgėliai. Jūsų dienos, kaip svetimų svetimoje žemėje, baigėsi.”
Pirmuosius 160 pabėgėlių ketvirtadienį asmeniškai pasitiko ir naujasis premjeras Justinas Trudeau.
“Pabėgėlių priėmimas rodo mūsų įsipareigojimus kanadiečiams ir visam pasauliui, kad Kanada supranta, jog privalo padaryti daugiau”, – teigė premjeras.
Kanada įsipareigojo priimti 25 tūkst. pabėgėlių iš Sirijos.
Rugsėjo mėnesį daryta apklausa rodo, kad trys ketvirčiai kanadiečių norėtų, jog jų šalis priimtų daugiau pabėgėlių. Tiesa, lapkritį, po teroro aktų Paryžiuje, daryta apklausa parodė kanadiečių “atšalimą” pabėgėliams.
Liberalas J.Trudeau rinkimų kampanijos metu aktyviai išnaudojo pabėgėlių temą. Jo pirmtakas, konservatorius Stephenas Harperis atvirkščiai – laikėsi kietos pozicijos šiuo klausimu ir teigė, kad nacionalinis saugumas svarbiau, nei humanitarinė katastrofa.
Kanados visuomenę sukrėtė negyvo mažylio, išmesto jūros į Turkijos pakrantę nuotrauka. S.Harperis savo pozicijos nepakeitė ir pralaimėjo rinkimus.
Po išpuolių Paryžiuje J.Trudeau vyriausybė šiek tiek atvėso pabėgėlių klausimu, bet neatsisakė planų iki 2016 m. sausio 1 d. priimti Kanadoje 25 tūkst. sirų.
LRT radijui Prezidentė Dalia Grybauskaitė paaiškino, kodėl pabėgėliams nereikėtų didinti išmokų. Pasak šalies vadovės, tam yra 3 pagrindinės priežastys:
1. Pabėgėliai turi dirbti, o ne gyventi iš pašalpų.
“Mūsų tikslas – iš karto integruoti tuos žmones į Lietuvą, jos gyvenimą, darbo rinką. Matome labai tiesioginį ryšį tarp to, kaip vyko integracija tiek Prancūzijoje, tiek Belgijoje. Žmonės gyveno getuose, buvo mokamos didžiulės pašalpos, jie neįsijungė į darbo rinką ir gyveno tik iš pašalpų. Kyla rizika, kad getuose šie žmonės taps radikalūs ir dėl to gali būti nesaugi mūsų visuomenė”, – teigė Prezidentė.
2. Išmokos pabėgėliams negali viršyti pensijų.
Tendencija – galvoti apie pinigus ir uždarbį, o ne apie tai, kaip padėti žmonėms.
“Negalime pabėgėliams mokėti daugiau nei Lietuvos žmonėms, tiems, kurie dirbo 30–40 metų ir užsidirbo savo pensiją. Deja, vidutinė mūsų pensija kol kas maža – 247 eurai. Negalime mokėti 300, 400 ar dar daugiau eurų pabėgėliams, kai mūsų pensininkai gyvena daug sudėtingiau”, – paaiškino D.Grybauskaitė.
3. Negalima leisti pasipelnyti iš pabėgėlių.
“Matome atskirų interesantų tiek savivaldybėse, tiek kitur norą užsidirbti iš pabėgėlių pašalpų – įtikinti, kad pašalpos turi būti didesnės, tada už tuos pinigus pabėgėliai brangiau mokėtų už būstą, daugiau lėšų būtų galima iš jų „išspausti“ atgal. Daugiau užsidirbtų savivalda ir kiti. [...] Tendencija – galvoti apie pinigus ir uždarbį, o ne apie tai, kaip padėti žmonėms – tikrai labai nemaloni, todėl dabar svarbiausia, kad vyriausybė koordinuotų atsakingą integracinį procesą, dirbtų su savivalda, visuomeninėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir „nedarytų verslo“ iš pabėgėlių”, – sakė LRT radijui šalies vadovė.
Loading ...