Inga NECELIENĖ
Tarptautinio olimpinio komiteto vadovas paskelbė, kad šią vasarą Rio de Žaneire pirmąkart žaidynių istorijoje varžysis atskira pabėgėlių rinktinė, ir taip, jo žodžiais tariant, pasiuntė vilties žinutę visiems panašaus likimo žmonėms. 1948 m. į Londone vykusias žaidynes beldęsi iš agresorių pavergtų šalių pabėgę sportininkai tokios malonės nesulaukė, todėl surengė atskirą savo sporto šventę – Europos pavergtųjų tautų žaidynes.
Rugpjūčio 5-ąją Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos sportinių delegacijų parado pabaigą sudrebins dvi paskiausios eisenos: prieš tradiciškai garsius ir ypač džiugius žaidynių šeimininkų, šįkart brazilų, sveikinimo šūksnius legendinis „Marakana“ stadionas sukils pasižiūrėti į ne tokią gausią, bet neįprastą komandą – pabėgėlių rinktinę, žygiuosiančią paskui olimpinę vėliavą.
Negalėdami kovoti už savo gimtąją šalį, jie atstovaus olimpinėms vertybėms. Ir jaus milijonų tokių pat kaip jie palaikymą.
Ši komanda bus traktuojama kaip ir visos kitos 206 sportininkų delegacijos, bet iš margaspalvės tautine atributika pasipuošusių sportininkų minios jos narius išskirs Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) simbolika: jie vilkės TOK aprangą, glausis po TOK vėliava, o jei iškovos aukščiausios prabos medalį, klausysis Olimpinio himno. Negalėdami kovoti už savo gimtąją šalį, jie atstovaus olimpinėms vertybėms. Ir jaus milijonų tokių pat kaip jie palaikymą.
„Olimpiada – tolerancijos, solidarumo ir taikos metas. TOK nusprendė pakviesti aukšto meistriškumo pabėgėlius sportininkus dalyvauti Rio de Žaneiro žaidynėse. Norime pasiųsti palaikymo bei vilties žinutę visiems pabėgėliams ir atkreipti viso pasaulio dėmesį į šią didžiulę problemą“, – TOK sprendimą paaiškino olimpinio judėjimo vadovas, olimpinis čempionas Thomas Bachas.
Pavergtų, tėvynės ir namų netekusių sportininkų atžvilgiu sporto vadovai ne visada buvo tokie supratingi.
Nenugalėti čempionai
Dukart paeiliui – 1937 ir 1939 m. nenugalėti krepšinio čempionai, arba, kaip tais laikais vadinta, meisteriai, po mūsų tautai skaudžių istorinių perversmų į pirmąsias po karo Šveicarijoje vykusias Senojo žemyno krepšinio pirmenybes nebuvo priimti. Vokietijos karo pabėgėlių stovyklose glaudęsi lietuviai, tarp kurių būta ir tikrųjų 1939 m. Europos čempionų (Leonas Baltrūnas, Vitalius Norkus, Leonas Petrauskas, Zenonas Puzinauskas, Pranas Mažeika), bergždžiai beldėsi į Tarptautinės krepšinio federacijos duris.
Po karo buvome naivūs idealistai, manėme, kad viskas grįš į normalias laisvės ribas. Tačiau mūsų viltims nebuvo lemta išsipildyti.
Kad stovykloje Vokietijoje susibūrusios lietuvių krepšininkų komandos būta ne iš kelmo spirtos, rodė jos rezultatai – rungtynes su pajėgiais amerikiečių kariuomenės žaidėjais dažniausiai laimėdavo mūsiškių pabėgėlių rinktinė.
„Po karo buvome naivūs idealistai, manėme, kad viskas grįš į normalias laisvės ribas. Tačiau mūsų viltims nebuvo lemta išsipildyti – pabėgėlių stovyklose gyvenantiems mūsų žaidėjams Tarptautinė krepšinio federacija ir jos generalinis sekretorius J.Jonesas neleido dalyvauti čempionate. Tada pirmą kartą pajutome pasaulio politinę realybę“, – knygoje „Valdas Adamkus – sporto žmogus“ šiuos įvykius mena tada aktyviai sportavęs ir su kitais karo pabėgėliais Vokietijoje glaudęsis dabar jau kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus.
Varžytasi ne tik su amerikiečiais. 1948 m. Augsburge per draugiškas rungtynes, to meto masteliais matuojant, lietuvių rinktinė tiesiog nušlavė Vakarų Vokietijos rinktinę (44:25), o per trejus metus sužaidusi 30 rungtynių patyrė vos vieną pralaimėjimą. Vienu tašku nusileista Prancūzijai, į kurią pabėgėliai buvo pakviesti, o tai irgi daug pasako apie šios komandos pajėgumą.
Antra karti piliulė
Iš okupuotos tėvynės ištrūkusiems krepšininkams atstovauti savo šaliai 1946 m. Europos krepšinio čempionate nepavyko, bet 1948 m. Londone laukė dar didesnis sporto įvykis – olimpinės žaidynės. Gal antras bandymas bus sėkmingesnis? Juk tauta nemirė, tik dalis jos žmonių ir žemė buvo pavergta, mūsų šalies Olimpinis komitetas irgi nebuvo panaikintas, vadinasi, iš už geležinės uždangos ištrūkusiems bėgliams teisė dalyvauti žaidynėse turi būti suteikta. Taip manė pabėgėliai idealistai, bet ne TOK vadovybė su prezidentu švedu Johannesu Sigfridu Edstromu priešakyje.
1948-aisiais pabėgėlių stovyklose gyvenę sportininkai susibūrė į Europos pavergtųjų tautų olimpiadą, kurios finalinis akordas vyko Niurnberge.
Vis dėlto tais metais Lietuvos vėliava – ir ne naujoji raudona, o trispalvė – suplevėsavo aukštai. Tais pačiais olimpiniais 1948-aisiais pabėgėlių stovyklose gyvenę sportininkai, paraginti Rytų Europos pabėgėlių sporto organizatorių, tarp kurių vieni aktyviausių buvo lietuviai, susibūrė į Europos pavergtųjų tautų olimpiadą, kurios finalinis akordas vyko Niurnberge. 18 šalių, tarp kurių buvo ir Estijos, Vengrijos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Slovakijos sportininkų, daugiau nei dvi savaites kovojo šešių sporto šakų varžybose: futbolo, tinklinio, krepšinio, lengvosios atletikos, teniso ir stalo teniso.
Man ši Pavergtųjų tautų olimpiada tapo sportinės karjeros viršūne, svariausiu mano laimėjimu, kuriuo nepaprastai didžiavausi.
Lietuviams ypač sėkmingas buvo lengvosios atletikos sektorius, nes čia keturis medalius iškovojo V.Adamkus: du aukso (šuolių į tolį ir aukštį sektoriuose) ir tiek pat sidabro (100 m bėgimo ir estafetės 4×100 m). „Turbūt gyvenime nesu taip greitai bėgęs 100 m distancijos, kojos mane pačios nešė į finišą. Pralenkiau vieną varžovą, o bėgdamas paskutinius metrus, tiesiog griūdamas, krūtine pralenkiau ir estą – savo komandai užtikrinau sidabro medalius. Man ši Pavergtųjų tautų olimpiada tapo sportinės karjeros viršūne, svariausiu mano laimėjimu, kuriuo nepaprastai didžiavausi“, – dramatišką 4×100 m estafetės bėgimo finalą, kuriame, be paskutinę 100 m atkarpą įveikusio V.Adamkaus, dar bėgo Juozas Nakutavičius, Vytautas Žemaitis ir būsimojo Prezidento treneris Kaune Vladas Bakūnas, mena šios neįprastos olimpiados čempionas ir sidabro medalininkas.
Pavergtųjų tautų olimpiada buvo pirma ir paskutinė. Komandinėje lengvosios atletikos įskaitoje nugalėjo latviai, antri liko lietuviai. Rezultatai galėjo būti geresni, bet pabėgėlių stovyklose sportininkai, kaip ir V.Adamkus, gyveno pusbadžiu, mito skurdžiai – dažną dieną vien vandenyje virtomis kruopomis be jokių pagardų.
Šių dienų pabėgėliai
TOK į būsimąją Rio de Žaneiro pabėgėlių rinktinę atrinko 43 vilčių teikiančius aukšto lygio sportininkus. Galutinė jų komanda bus žinoma birželį, o iki to laiko, motyvuodama nenoru trukdyti kandidatams rengtis įvykdyti olimpinius normatyvus, TOK detalių apie ją neteiks. Išskyrus tris sportininkus, kurie jau peržengė olimpinės atrankos barjerą ir atitiko visus keliamus reikalavimus, kurių vienas pagrindinių – būti Jungtinių Tautų patvirtintam karo pabėgėliu.
Šie trys vietą pabėgėlių delegacijos eisenoje jau užsitikrinę žinomieji – tekvondo kovose dalyvausianti iranietė Raheleh Asemani, dziudo kovotojas Popole‘is Misenga iš Kongo ir Vokietijoje besitreniruojanti plaukikė Yusra Mardini iš Sirijos. Abi merginos yra TOK stipendininkės.
Kai mergina tamsoje pamatė valties dugne besikaupiantį vandenį, baimė susuko vidurius, bet neatėmė šalto proto.
Belgijoje gyvenanti ir paštininke dirbanti R.Asemani sausį iš Stambule vykusios tekvondo olimpinės atrankos įstengė ir pati sau išsisiųsti brangų laišką – kelialapį į Rio. P.Misenga kartu su tautiete dziudo meistre Yolande Mabika į Braziliją iš Kongo atvyko prieš trejus metus ir čia pasiprašė politinio prieglobsčio. O bėglę iš gimtojo Damasko 17-metę Y.Mardini jos sporto šaka kartą jau išgelbėjo.
Bandymas žmonių perpildyta pripučiama valtimi įveikti pabėgėlių kapinėmis vadinamą Viduržemio jūros kelią Graikijos Lesbo salos link vos netapo lemtingas. Kai mergina tamsoje pamatė valties dugne besikaupiantį vandenį, baimė susuko vidurius, bet neatėmė šalto proto. Nelaimėliai išmetė visą turėtą mantą į jūrą, bet jų laivelis ir toliau sparčiai grimzdo žemyn – svorio vis tiek buvo per daug. Tada Y.Mardini kartu su seserimi ir keliais kitais plaukti mokančiais bėgliais šoko į šaltą jūrą ir tris valandas plaukė iki Lesbo salos – tūkstančių panašaus likimo žmonių vilties taško pradėti geresnį gyvenimą kitur.
Galbūt pabėgėlių stovyklose tarp milijonų atvykėlių tokių kaip Yusra yra ir daugiau. „Bet ne tai esmė. Svarbiausia, kad tokius sportininkus kaip ji palaikys milijonai pabėgėlių“, – pabrėžė Vokietijos olimpinio komiteto atstovas Michaelis Schirpas.
Ar pabėgėliams bus taikomi kokie nors specialūs olimpiniai barjerai, ar jų sąskaita galėtų apmažėti kitų šalių sportinės delegacijos – šito TOK atstovai neatskleidžia.
Rio žygiuosianti pabėgėlių rinktinė tikriausiai nebus gausi – kalbama apie 5–10 sportininkų. Laiko iki žaidynių nėra daug – nepilnas pusmetis, tad ir galimybių per likusias atrankas į jas patekti ne per daugiausia. Ar pabėgėliams bus taikomi kokie nors specialūs olimpiniai barjerai, ar jų sąskaita galėtų apmažėti kitų šalių sportinės delegacijos – šito TOK atstovai neatskleidžia ir prašo laukti birželio, kai bus sukomplektuota ir paskelbta galutinė jų rinktinė.
„Tai greičiau politinis gestas, parodantis, kad TOK supranta kilusią pabėgėlių krizę ir sunkią bėglių padėtį. TOK siekia, kad pabėgėliai, kaip sportininkai, nebūtų nuskriausti, – užtenka to, kad jie kaip žmonės yra nuskriausti ir priversti bėgti“, – sako buvęs ilgametis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas
Tikros ir jungtinės komandos
Precedentų, kai sportininkai žaidynėse dalyvavo su TOK vėliava, būta ne vieno. 1949 m. Vokietiją padalijus į Rytų ir Vakarų, abiejų šalių sportininkai 1956–1964 m., po trejas olimpines žiemos ir vasaros žaidynes, kovojo kaip vienos tautos atstovai. Nepaisant ideologinės prarajos, visi kartu žygiavo paskui olimpinę vėliavą, o nugalėtojai klausėsi dabartinio Europos Sąjungos himno – Ludwigo van Beethoveno „Odės džiaugsmui“.
Daug olimpinių vėliavų plevėsavo Vakarų valstybių boikotuotose 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse. Šalių vyriausybėms nepritariant SSRS vykdomam karui Afganistane, demokratinių valstybių sportininkams buvo leista patiems apsispręsti, dalyvauti Maskvoje rengiamoje olimpiadoje ar ne. Dešimties šalių – Airijos, Australijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Šveicarijos sportininkai 1980 m. Maskvoje glaudėsi po TOK vėliava. O aukso medalių laimėtojų, tarp jų ir dabartinio Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos prezidento Sebastiano Coe, garbei tuometėje SSRS sostinėje skambėjo Olimpinis himnas.
Ką daryti, kai šalies komandinės sporto šakos atstovai iškovoja teisę dalyvauti olimpinėse batalijose, bet tos valstybės tiesiog ima ir nebelieka? Tokį rebusą prieš 1992 m. Barselonos olimpines žaidynes teko spręsti ir tuomečiam TOK prezidentui Juanui Antonio Samaranchui, kai SSRS nebeliko, o dauguma tradiciškai galingų žaidybinių sporto šakų jos rinktinių turėjo teisę startuoti olimpiadoje.
1992 m. buvusių SSRS respublikų krepšininkai, išskyrus lietuvius, kurie į Barseloną prasibrovė per papildomą atranką, buvo susibūrę į vadinamąją jungtinę komandą (angl. „Unified Team“, arba tiesiog CIS, – nepriklausomų šalių sandraugą, „Commonwealth of Independent States“).
„Ant kiekvienos šios jungtinės komandos nario sportinių marškinėlių rankovės buvo prisiūta jo šalies vėliava – Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir panašiai. Taip tuometis Rusijos vadovas Borisas Jelcinas buvo sutaręs su TOK prezidentu – kad jungtinė komanda dalyvaus su savo šalių vėliavų antsiuvais“, – paaiškina A.Poviliūnas, pirmasis jaunos atkurtos valstybės Tautinio olimpinio komiteto vadovas ir itin emocingų rungtynių su istorine jungtine komanda liudininkas.
Jis papasakoja krepšininkų rungtynių dėl bronzos medalio epizodą, iliustruojantį, ką tada šie antsiuvai reiškė. „Jungtinėje komandoje žaidė du latviai, nes ne visi pasielgė taip pilietiškai kaip Lietuvos sportininkai, kurie iškart po nepriklausomybės atkūrimo pasitraukė ir SSRS rinktinių. Vienam latviui metant baudos metimus šalia manęs sėdintis Latvijos olimpinės delegacijos narys atsistojo ir iš visų plaučių latviškai suriko, ką lietuviškai būtų galima išversti taip: „Kad tau rankos nudžiūtų!“ Ir latvis abi baudas prametė. Toks buvo daugelio arenoje sėdinčiųjų noras, kad nugalėtume mes.“
Pabėgėliai, emigrantai, pargrįžėliai
Jeigu ne 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje, 1992 m. vasarį vykusiose Albervilio žiemos ir tų pačių metų liepą Barselonoje surengtose vasaros žaidynėse mūsų sportininkai kartu su latviais ir estais taip pat būtų žygiavę paskui TOK vėliavą. Tokie tuomečio TOK prezidento J.A.Samarancho priimto sprendimo atgarsiai iš SSRS pasitraukusių, bet TOK pripažinimo jau trečius metus tebelaukusių Baltijos šalių olimpinių komitetų atstovus 1991-aisiais pasiekė iš Tokijo, kuriame vyko TOK sesija. „Dar neoficialiai, bet išgirdome pažadą, kad mūsų sportininkams dėl politinių įvykių nebus leista nukentėti“, – pasakoja A.Poviliūnas.
Mėgstama kartoti, kad ten, kur sportas, politikai ne vieta. Bet šioje srityje politikos apstu. Netgi šiuolaikinių olimpinių žaidynių iniciatorius Pierre‘as de Coubertinas jas atkūrė tikėdamasis, kad XIX a. pabaigoje sportas sugebės pagerinti santykius tarp valstybių ir kurti taikingesnį pasaulį. Žaidynių boikotai, sporto arena kaip politinių santykių aiškinimosi vieta, nenugalimos, dvasia ir kūnu tvirtos tautos kūrimas, žaidynių rengėjų varžytuvės ir noras pasipuikuoti prieš kitus – argi tai ne politika? O pastaroji TOK deklaracija su Rio žygiuosiančia iš penkių ar dešimties pabėgėlių sudaryta komanda šiek tiek nepanaši į viešųjų ryšių akciją ir politiką?
Universaliausios kalbos rinkimuose sportas užimtų vieną pirmųjų vietų. Ką žmonėms per dienas didžiulėse pabėgėlių stovyklose veikti? V.Adamkus prisipažįsta, kad laiko turėdavęs daug, taigi daug ir bėgiodavęs. Nežinomybės persmelktai kasdienybei praskaidrinti tinka bet koks sportas: ramesniam laisvalaikiui – šaškės, šachmatai, didesnei kompanijai susirinkus – krepšinis, futbolas, kiti žaidimai.
Tokiomis sąlygomis žmonės linkę burtis ir kažką bendrai veikti. Sportas – viena universalesnių veiklų. Stovykloms ištuštėjus, bėgliams pasklidus po platųjį pasaulį, jame apsipratus ir pabandžius įsitvirtinti sugalvojamas pretekstas vėl susitikti ir kartu kažką nuveikti.
Taip suprimityvintai galima paaiškinti Pasaulio lietuvių sporto žaidynių gimimą. 1978 m. vasarą maždaug tūkstantis lietuvių iš Kanados, JAV, Argentinos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kitų šalių susirinko į Torontą išbandyti jėgų daugiau kaip dešimtyje sporto šakų varžybų. Ne vienas šio pirmojo ir vėlesnių pasaulio lietuvių susitikimų dalyvių sportavo ir pabėgėlių stovyklose.
Trečiąsias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, kurios 1988 m. vyko Australijoje, puikiai mena ir A.Poviliūnas – į tolimąją Adelaidę, šiek tiek sušvelnėjus politiniam klimatui, vyko ir grupelė sportininkų iš SSRS. „Australijoje jau buvo išties viso pasaulio lietuvių pirmasis susibūrimas, nes nei 1978 m. Toronte, nei antrose žaidynėse 1983 m. Čikagoje sportininkų iš SSRS nebuvo“, – sako į Australiją vykusios sportininkų delegacijos vadovas A.Poviliūnas.
Kitąmet Kaune bus surengtos jau dešimtosios Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. „Per Adelaidę – visada į Lietuvą“, – būsimojo pranešimo tema prabyla A.Poviliūnas, kalbėdamas apie pagrindinį šių išskirtinių žaidynių principą, kad viso pasaulio lietuviai (juolab dabar jau nauja emigrantų karta pasklido po pasaulį) bent savaitei ar dviem sugrįžtų į Lietuvą. Kol nebuvo įmanoma išsibarsčiusiai tautai rinktis gimtinėn, žaidynės vykdavo kitur.
Tokiu pat principu – sukviesti tautiečius ir visiems kartu pasportuoti – vyksta makabiados, dar vienos po pasaulį išbarstytos tautos sporto žaidynės. Pasak A.Poviliūno, žydų makabiados – grandiozinis renginys, per kurį vien sportininkų iš JAV delegacija užima visą 400 m ilgio stadiono ratą.
Kai 1949 m. V.Adamkus transportiniu karo laivu emigravo į JAV, su savimi pasiėmė tik nedidelį lagaminėlį, kuriame, be iškovotų pabėgėlių olimpiados apdovanojimų, buvo keletas drabužių, diskas, futbolo batai ir startukai. Niujorko uosto bagažo tikrintojai, pamatę lagamino turinį, tik nusišypsojo
Loading ...