Apie tai, kokios finansų politikos Lietuvai reikėtų laikytis artimiausius ketverius metus, apie vakariečiams nesuprantamą lietuvių toleranciją nusižengimams ir apie vienintelį Lietuvai likusį kelią – stiprinti išsilavinimo lygį „Veidas” kalbėjosi su ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriumi Nerijumi Pačėsa.

VEIDAS: Rinkimų rezultatai parodė, kad dvi Lietuvos – ne žodžiai, o realybė: trys didmiesčiai balsavo už dabartinę koaliciją, o visa kita Lietuva – už opoziciją. Kas, jūsų nuomone, lemia tokį atotrūkį?
N.P.: Lietuva išgyveno nelengvą laikotarpį, kaip ir daugybė Europos šalių. Mes daugiau girdime apie Ispaniją, Italiją, bet mažiau apie Olandiją, Daniją, kurios sprendžia panašias problemas kaip ir mes. Priemonės, kurios buvo taikomos Lietuvoje, nepopuliarios. Natūralu, kad jei valstybei blogai, tai reikia mažinti išlaidas, kitų kelių turbūt nėra. Ir tuo niekas nėra patenkintas.
Klausimas nėra tas, ar mes patenkinti tuo, kas buvo daroma per šituos ketverius metus, bet ar mes matome, kad tos priemonės davė rezultatą. Akivaizdu, kad jei šiandien Lietuva – vėl tarp sparčiausiai Europoje augančių šalių, o eksportas apskritai sparčiausiai augantis, vadinasi, rezultatą tos priemonės davė. Tačiau paprastas žmogus kol kas nejaučia jokio pagerėjimo. Jei tu asmeniškai nejauti, tau atrodo, kad šita valdžia buvo bloga, ir natūralu, kad ta neviltis išreikšta tokia forma – balsavimu. Jei turi gebėjimų, išsilavinimo, žinių ir noro domėtis, tai tu suvoki, kad šita Vyriausybė nuveikė didelį darbą, išvedusį Lietuvą iš labai sudėtingos situacijos.
VEIDAS: Ne vienas užsienio ekonomistas gyrė Lietuvos finansų politiką krizės laikotarpiu, tačiau šalyje smarkiai padidėjo nedarbas, pašalpos gavėjų skaičius ir emigracija. Tad ar tikrai ši politika buvo teisinga?
N.P.: Neįmanoma išeiti iš sudėtingų situacijų, kaip daug kas bando pateikti, daugiau vartojant. Sakykime, kad jūsų šeimoje pajamos mažėja ir jūs įsivaizduojate, jog jas galima padidinti daugiau vartojant. Turbūt pajamas galima padidinti ieškant alternatyvų. Tą šalis ir padarė: kai viduje vartojimas susitraukė, verslas pradėjo daugiau eksportuoti ir per tai atsigavo.
Vis dar didelis nedarbas – krizės pasekmė, o nedarbas išprovokuoja emigraciją. Šių veiksnių neįmanoma suvaldyti per trumpą laiką. Galima kalbėti populistiškai, kad taip, tai yra blogybė, bet tai reiškia, jog reikėtų mesti dar daugiau pinigų socialinėms reikmėms.
Iš esmės tokių dalykų suvaldyti neįmanoma, daugybė šalių perėjo per panašius procesus. Ta pati Airija ar amžiaus pradžioje Norvegija patyrė milžinišką emigraciją – jos mastai niekuo nenusileido dabartinei mūsų emigracijai. Ekonominės sąlygos diktuoja žmonių elgseną, ir jei sienos atviros, žmonės važiuos. Tai nereiškia, kad tai gerai. Bet iš dviejų blogybių – ar nuskandinti ūkį, ar patirti tam tikrą dalinę emigraciją, matyt, reikia rinktis mažesnę. Tik stebukladarys būtų sugebėjęs ir ūkį stabilizuoti, ir tuo pačiu metu pasiekti, kad nepatirtume jokių socialinių nuostolių, – visi būtų gavę tas pačias socialines išmokas, pensijas, išlaikę darbus. Tiesiog tokių stebuklų ekonomikoje nebūna.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokią įtaką Lietuvos ekonominiam gyvenimui turės valdžios pasikeitimas? Rinkimuose pirmaujantys politikai žada atlaisvinti diržus. Ar jau laikas tokiai politikos krypčiai?
N.P.: Faktas tas, kad ūkis iš tos recesijos išlipo. Tiesa, vis dar lieka antrosios krizės bangos grėsmė, nes didžioji dalis Europos šalių patiria didesnę ar mažesnę recesiją (geresnė situacija gal tik Vokietijoje ir Švedijoje). Labai didelis klausimas, ar dabar laikas puoselėti optimistinius lūkesčius, kad krizė baigėsi ir jau galime vidiniu vartojimu dar labiau paskatinti ūkio augimą. Taip, kai ūkis atsigauna, ekonomiškai prasminga jį dar labiau skatinti didinant valstybės išlaidas ar skatinant žmones daugiau vartoti, bet manau, jog dabartinis laikotarpis vis dar per trapus, kad mūsų Vyriausybė galėtų tai sau leisti.
Antra, mes turime tiek daug vidinių problemų, kurios reikalauja išteklių, kad tiesiog negalime sau leisti jų neišsprendę atleisti diržų ir skatinti vartojimo. Pažiūrėkime, kokią turime „Sodros”, sveikatos apsaugos ar švietimo situaciją. Visur desperatiškai trūksta pinigų. Taip, kažkokia dalimi galime paleisti namų renovacijos programas ar kitus projektus, kurie verslui leistų pragyventi, bet mes negalime teigti, kad dabar atėjo laikas, kai galime išlaidauti.
Antra vertus, tai, kas buvo, – jau praeitis. O buvo daug sunkiau, negu yra dabar. Taigi natūralu, kad ir mūsų perkamoji galia, ir valstybės pajamos didėja, todėl valstybė galės daugiau išleisti. Tiesiog naujoji valdžia, kad ir kokia ji būtų, ras daug geresnę padėtį už buvusią 2008 metais, ir tikrai galime visiškai pagrįstai tikėtis, jog ateinantys ketveri metai ekonomiškai Lietuvai bus lengvesni. Bet, aišku, galima pridaryti ir kvailysčių.
VEIDAS: O kokių grėsmių matote?
N.P.: Mes girdime daug pažadų, kurie ekonomiškai rizikingi. Tarkime, labai staigus minimalaus darbo užmokesčio didinimas arba labai greitas tam tikrų mokesčių sumažinimas. Jie ekonomiškai gali būti pražūtingi. Kad ta linkme reikės eiti, turbūt niekas neabejoja. Galėtume net aukcioną paskelbti: kas daugiau duos, tą ir rinksime, nes minimalaus darbo užmokesčio kėlimas yra Vyriausybės nutarimo objektas. Tai reiškia, kad tam nereikia kažkokių sudėtingų veiksmų, kurie galiausiai duotų šitą rezultatą, o tereikia vieno nutarimo. Manau, kiekviena partija labai nuoširdžiai norėtų, kad tas minimalus atlyginimas būtų toks ar net didesnis, bet kai kurios partijos turi atsakomybės suprasti, jog tai dabar neįmanoma, ir negali to žadėti.
VEIDAS: Kas nutiko, kad Lietuvoje per rinkimus pirmauja Darbo partija, kurios nariai teisiami byloje dėl juodosios buhalterijos, įtariami balsų pirkimu ir kurios lyderio įmonėse atlyginimai galbūt mokami vokeliuose?
N.P.: Lietuvoje tolerancija nusižengimams gana didelė. Didžioji dalis žmonių vis dar tebegyvena toje sistemoje, kai duoti kyšį ar kažką pavogti iš valstybės buvo ne nusikaltimas, bet garbė. Manau, tas šleifas tęsiasi ir į daugumą dalykų mes žiūrime, tarsi sakydami – o kas čia blogo. Galiausiai daugybė žmonių turi savo atsakymą, esą visi čia taip veikia, tik vieną kitą pagavo norėdami parodyti, kad kažką veikia.
Kol gajus toks mąstymas, nusižengimai nuteka kaip vanduo nuo žąsies. Matyt, dar reikės laiko, kol užaugs karta, kuriai plaukai šiaušis nuo tokių pažeidimų. Mes galime pažiūrėti į Vakarus: paėmę kaip pavyzdį bet kokią valstybę suprasime, kad ten tokie politikai niekada neturėtų ateities.
VEIDAS: Strategijoje “Lietuva 2030″ mūsų šaliai piešiama Šiaurės Europos aukštųjų technologijų paslaugų centro ateitis. Kaip pabrėžia atėję garsieji investuotojai “Barclays” ar „Western Union”, juos labiausiai patraukė išsilavinusi darbo jėga. Ar ilgai pavyks išlaikyti šį pranašumą turint omenyje, kad po dešimtmečio studentų sumažės beveik dvigubai?
N.P.: Man teko būti Pasaulio lietuvių ekonomikos forume Čikagoje ir klausytis pranešimų kompanijų, kurios čia investavusios, – „Kraft Foods”, „Barclays”, „Western Union”, „Moog”. Jų atstovai kalbėjo apie didelę šitos Vyriausybės padarytą pažangą pritraukiant užsienio investicijų. Kalba tikrai nesisuka vien apie kvalifikuotą darbo jėgą, bet apie pigesnę. Nors, žinoma, kvalifikuota ir pigesnė jėga mes dar būsime labai ilgai, nes greitai Vakarų standartų nepasivysime.
Pradiniai šių užsienio investuotojų atėjimo į Lietuvą tikslai buvo susieti daugiausia su techninio aptarnavimo lūkesčiais ar bazinėmis veiklomis, o dabar jie rengiasi vykdyti labiau sofistikuotas veiklas – pažinę Lietuvą, sąlygas, žmones, jų išsilavinimo kokybę ir teisingas vertybes, nes mūsų žmonės darbštūs, atsakingi ir dauguma jų tikrai labai gerai išsilavinę.
Bet yra kita problema – kad mes greitai pristigsime tokių žmonių, jau dabar stokojame. Ir stokojame ne todėl, kad mažėja studentų ar mokinių, o dėl to, kad yra labai nedaug vietų aukštosiose mokyklose, kuriose parengiami iš tikrųjų geri specialistai. Čia kitas klausimas, kaip pavyks spręsti aukštojo mokslo kokybines problemas.
VEIDAS: Pagerinti studijų kokybę galėtų universitetų jungimasis, tačiau kilusi tokia iniciatyva netrukus užgeso. Kodėl?
N.P.: Pasipriešinimas labai didelis. Visiems vietos po saule nebus, nes mažėja tiek aukštojo mokslo finansavimas, tiek būsimų studentų skaičius, ir mažės bene dešimt metų. Tai reiškia, kad arba turime imtis labai aktyvių veiksmų ir daugiausia administraciniais būdais versti jungtis tam tikras institucijas, arba daryti, kaip ši Vyriausybė darė: liberaliai, aiškindama būsimas pasekmes, siūlė finansuoti jungimąsi. Deja, susijungė vienetai.
Iš tiesų reikia optimizuoti universitetų tinklą ir gerinti aukštojo mokslo kokybę, kad galėtume tapti patrauklūs tiek saviems, tiek užsienio studentams. Klausimas dėl priemonių, kaip tai padaryti. Taip, galima ginčytis, ar priemonės, kurias siūlė ši Vyriausybė, tinkamos, ar ne, bet dėl jų buvo ginčytasi ilgai, ir susitarimas įvesti krepšelius buvo bendras tarp įvairių partijų. Turbūt blogiausia pas mus yra tai, kad užmirštame, kaip priėjome prie sprendimo, ir pradedame jį kvestionuoti: ne, šitas sprendimas blogas, dabar atsitraukiame ir darykime kažką kita. Ką kita – neaišku.
Dabartinė Vyriausybė atsinešė aiškią darbotvarkę, ką ji nori nuveikti vienoje ar kitoje srityje. Ne visur pavyko – ir aukštojo mokslo srityje ne viskas pavyko, bet jų programoje buvo labai aišku, ką jie siūlo daryti su aukštuoju mokslu ir kodėl. Šiandien mes tik girdime deklaracijas, kad taip, kaip yra, – blogai, bet aš nė karto neišgirdau, kaip yra gerai. Čia didžioji bėda, ir tikrai nebus laikas atėjus į valdžią galvoti, o koks yra gerasis kelias. Jei tik neigi, kas yra dabar ir neturi pasiūlymų, kaip turėtų būti, – tu griauni, o ne kuri.
VEIDAS: Darbo rinkos ekspertai kritikuoja universitetus, kad šie nereaguoja į rinkos poreikius. Investicijų “medžiotojai” pabrėžia, kad jau šiandien galėtų atvesti ne vieną įmonę, jei Lietuvoje būtų parengiama, tarkime, pakankamai skandinavų kalbų specialistų.
N.P.: Aukštosios mokyklos buvo įpratusios gyventi visiško finansinio apibrėžtumo sąlygomis. Jei turi ir pakankamą finansavimą, ir pakankamai studentų, tai kam save varginti ir kiekvienais metais galvoti, ko reikia rinkai, kurti naujas programas ir jas registruoti – tai sunkus, ilgas ir brangus procesas. Jei turite restoraną ir pas jus nuolat eilės, negi pradėsite sukti galvą, kad jums reikia kažką pakeisti? Aukštajame moksle vis dar turime tokių vietų, kur nuolat yra eilės, nuolat dideli konkursai, bet ten stagnacija pati didžiausia.
Per šiuos ketverius metus bandyta kažką pakeisti, kad ta inercija būtų sustabdyta, bet būtų labai naivu tikėtis, kad tokios sistemos elgseną galima pakeisti per ketverius metus. Galima pasėti pirmus kaitos požymius, ir kai kurios institucijos iš tiesų pradėjo stipriai keistis – pradėjo klausyti darbdavių, žiūrėti į rinką, analizuoti savo studijų programų portfelį. Pažiūrėkite, kiek per šitą laikotarpį užregistruota naujų programų. Taip, galima sakyti, jog dauguma institucijų nuėjo rinkodariškai populiariu keliu, galvodamos, kad kurkime naujas programas naujais pavadinimais ir gal pritrauksime daugiau studentų. Bet geroji medalio pusė – kad jos pradėjo galvoti, kaip tų studentų turėti.
Inerciją taip pat išlaiko ir ES pinigai: net jei studentų pradėjo mažėti, pažiūrėkite, kiek aukštosios mokyklos gavo pinigų iš ES fondų. Jei sudėsime visus, bus keli milijardai litų. Kai kurios institucijos gavo po kelis šimtus milijonų. Tai vėlgi nėra paskatų galvoti apie rinką, nes aš esu sotus ir laimingas. Turi truputėlį praalkti, kad pradėtum galvoti, kaip čia prasimanyti pinigų, kaip padaryti, kad mano paslauga būtų kažkam reikalinga.
Kaip šalis, mes turime labai nedaug, ir vienintelis Lietuvos kelias – stiprinti investicijas į žmogaus išsilavinimą. Pradedant nuo darželio. Mūsų švietimo sistema vis dar orientuota į žinių perteikimą, bet labai mažai – į mąstymo ugdymą, nuostatų formavimą, į socialinius, bendravimo, darbo komandoje gebėjimus.