Į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų padaliniuose jau keletą mėnesių kabančius skelbimus, raginančius vidaus audito skyriui pranešti apie galimus medikų korupcijos atvejus, kol kas neatsiliepė nė vienas pacientas.

Pasak šio skyriaus vedėjos Česlovos Špūrienės, jokios reakcijos nesulaukė ir prieš keletą metų klinikų vidiniame tinkle paskelbtas analogiškas raginimas pranešti apie galbūt nesąžiningus medikus.
Kaip paaiškėjo, ši tendencija būdinga iš esmės visoms Lietuvos gydymo įstaigoms – jų vadovai teigia jau praradę viltį sulaukti dienos, kai gyventojai ims skųstis dėl medikų kyšininkavimo.
Sveikatos apsaugos ministerijos Korupcijos prevencijos skyriaus vedėjas Juozas V.Šveikauskas tikina, kad gyventojai apie medikų korupcijos atvejus labiausiai nelinkę pranešti rajonuose, bet panašios tendencijos pastebimos ir miestuose. “Žodžiu pasipiktina, tačiau paprašyti raštu nurodyti, kuris gydytojas iš jų prašė kyšio, žmonės atsisako motyvuodami tuo, kad jiems pas tą gydytoją dar teks sugrįžti”, – apgailestauja specialistas.
Tiesa, Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovų teigimu, per metus vis dėlto sulaukiama apie 40 gyventojų pranešimų, daugeliu atvejų anoniminių, apie galimus korupcijos atvejus gydymo įstaigose, bet šis skaičius nekinta keletą metų ir yra gana nedidelis, palyginti su skundais dėl galimos korupcijos kitose institucijose. Be to, įrodyti, kad medikas tikrai prašė kyšio, labai sudėtinga net sulaukus skundo, nes kyšio ėmimo faktas paprastai jau būna įvykęs.
Vis dėlto retsykiais, vieną du kartus per metus, pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl galimos korupcijos, kuris neretai baigiasi ir teismo nuosprendžiu.

Šį rudenį padaugėjo atvejų, kai ne privačių, o valstybinių poliklinikų šeimos gydytojai telefonu ar elektroniniu paštu informuoja savo pacientus apie jiems priklausančias nemokamas ligų prevencijos programas.

Ligonių kasų atstovų manymu, gydymo įstaigos taip daro baimindamosi prarasti dalį finansavimo už pacientų informavimo paslaugą. Patys gydytojai teigia pacientus nemokamai tikrintis aktyviau ėmę skatinti todėl, kad neišnaudota nemaža dalis šiemet prevencinėms programoms skirtų lėšų.
Vis dėlto pastarųjų metų pacientų informavimo statistika nėra tokia jau prasta. Pavyzdžiui, iš visų gydymo įstaigose prisiregistravusių moterų, kurioms priklauso pagal gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencijos programą atliekami tyrimai, apie šią programą informuota 64,9 proc., arba 143,6 tūkst., pacienčių. Iš jų pasitikrino 101 tūkst., o 1,1 tūkst. iš jų diagnozuotas vėžys arba žymūs ląstelių pakitimai.
Apie prostatos vėžio programą 2009–2010 m. informuota apie 180 tūkst. vyrų, iš kurių pasitikrino 77 tūkst., o beveik 8 tūkst. jų nustatyti pavojingi pakitimai.
Pasak gydytojų, pacientai apie jiems priklausančius nemokamus tyrimus dažniausiai informuojami tuomet, kai patys su įvairiais nusiskundimais atvyksta pas šeimos gydytojus.

Nemokamos programos, apie kurias pacientus privalo informuoti šeimos gydytojai

Programa    Amžius ir lytis    Dažnumas    Tyrimai
Gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencijos programa    25–60 m. moterys    Vieną kartą per 3 m.    Citologinis gimdos kaklelio tyrimas (PAP testas)
Mamografinės patikros dėl krūties vėžio programa    50–69 m. moterys    Vieną kartą per 2 m.    Mamografija (radiologinis tyrimas)
Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa    50–74 m. vyrai ir moterys    Vieną kartą per 2 m.    Slapto kraujavimo testas (laboratorinis tyrimas)
Širdies ir kraujagyslių ligų didelės rizikos grupei prevencijos programa    40–55 m. vyrai ir moterys    Vieną kartą per metus laboratoriniai tyrimai
Priešinės liaukos (prostatos) vėžio ankstyvosios diagnostikos programa    50–75 m. vyrai    Vieną kartą per 2 m. prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentracijos kraujyje tyrimas

Žalą patyrę pacientai turi kreiptis į Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo komisiją, vėliau – į teismą, ir būtinai įrodyti gydytojo kaltę: taip šalys yra supriešinamos, viena priversta pulti, kita – gintis. Tyrimo duomenimis, baimindamiesi teisinio persekiojimo, gydytojai imasi gynybinių priemonių: 86,3 proc. gydytojų siunčia pacientą pas kitus specialistus, 60,7 proc. skiria nebūtinus papildomus tyrimus, 66,6 proc. vengia rizikingų pacientų, t. y. sergančių sudėtinga ar pavojinga liga, 59,9 proc. – atlikti reikalingas, bet rizikingas procedūras, 40,3 proc. išrašo ne tik reikalingus, bet ir reikalaujamus vaistus, nes patiria paciento spaudimą. Beveik 70 proc. gydytojų mano, kad net nepagrįsto skundo atveju apsiginti nuo kaltinimo yra labai sunku.

„Visų bendras interesas turėtų būti tas pats – paciento patirtos žalos atlyginimas, valstybės noras ją kompensuoti bei būtinybė kontroliuoti nepageidaujamus įvykius medicinoje, – sako LGS prezidentas prof. Liutauras Labanauskas. – Nuolatiniai teisiniai konfliktai tarp gydytojų ir pacientų virto „gynybine medicina“: pacientas pateikia skundą, o gydytojas atsiriboja gynyba. Tokiu būdu atsiranda pacientų ir gydytojų tarpusavio nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas, dėl to mūsų šalyje prastėja sveikatos apsaugos paslaugų kokybė ir prieinamumas.“

Dėl atsiradusio konflikto į teismą kreipiasi tik nedidelė dalis pacientų, nors manančių, kad patyrė žalą, yra gerokai daugiau. Pacientai, norintys gauti atlygį dėl patirtos žalos, turi kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, kuri sprendžia, ar žala padaryta dėl gydytojo kaltės, nes tik tokiu atveju pacientas gauna išmoką. 2010 m. šiai komisijai pateikti 87 skundai, iš jų 54 – nepatenkinti. Teismų keliu pernai patenkinti vos 2 ieškiniai iš 14-os pateiktų, o draudimo bendrovės, draudžiančios pacientus Privalomuoju įstaigų civilinės atsakomybės draudimu, 18 įvykių iš 31 pripažino nedraudiminiais dėl žalos atlyginimo. 2010 m. pacientams iš viso išmokėta 384 842 Lt. LGS prezidento teigimu, šiuo metu mūsų šalyje galiojanti „Ieškinio modelio“ tvarka pacientų patirtai žalai atlyginti yra mažai veiksminga: „Realią kompensaciją gauna ypatingai maža dalis nukentėjusiųjų“.

LGS ir MRU „Gynybinės medicinos Lietuvoje“ apklausos duomenimis, dažniausiai paciento nepasitenkinimą sukelia tai, kas nuo gydytojo nepriklauso. Net 97,6 proc. gydytojų mano, kad pacientai būna nepatenkinti jais, nors tik 4,1 proc. atvejų nepasitenkinimo priežastis priklauso nuo gydytojo.

Lietuvos gydytojų sąjunga neefektyvų žalos atlyginimo ieškojimą teismų keliu siūlo keisti į Žalos atlyginimo be kaltės modelį. Pasak LGS vadovo, perėjus prie šio modelio, gaunančių išmokas pacientų skaičius gerokai padidėtų, pats gydytojas padėtų pacientui surinkti reikiamus dokumentus komisijai, o nagrinėjant prašymą, pirmiausia būtų koncentruojamasi ne į gydytojo kaltės įrodymą, bet į pačios žalos dydžio įvertinimą. Be to, nelikus priežasčių gydytojams slėpti nesėkmes, atsirastų pagrindas realiai nepageidaujamų įvykių prevencijai.

LGS ir MRU 2011 m. „Gynybinės medicinos Lietuvoje“ apklausoje dalyvavo 26 specialybių 2440 gydytojų.

Per pastaruosius dešimt metų privačių gydymo centrų tinklas Lietuvoje stipriai išsiplėtė, tačiau visų medicinos paslaugų spektro jie vis dar neapima. Tad ir šiandien dažnam pacientui ir saugiau, ir patogiau kreiptis į viešąsias gydymo įstaigas.

Šiuo metu Lietuvoje privačių pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose dirba šeimos gydytojai, taip pat teikiama nespecializuota psichinės sveikatos priežiūra, veikia panašiai tiek, kiek ir viešųjų įstaigų. Daugelyje privačių centrų, sudariusių sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, šeimos gydytojo konsultacijos pacientui nieko nekainuoja, nes paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Privačiose gydymo įstaigose valstybė finansuoja ir gydytojų specialistų pirmines paslaugas, dienos chirurgiją, taip pat brangiai kainuojančius tyrimus.
Tiesa, už brangiau, nei apmoka teritorinės ligonių kasos, įkainotas paslaugas pacientui tenka primokėti. Daugelyje privačių centrų į priemoką įeina ir kaina už komfortą bei asmeninio vadybininko paslaugas. Nepaisant to, vis daugiau žmonių praveria privačių įstaigų duris, norėdami išvengti eilių, kurios nutįsusios prie valstybinėse poliklinikose ir ligoninėse dirbančių medikų kabinetų. Pas privatininkus einantys pacientai tikisi ir kokybiškesnių paslaugų, ir daugiau gydytojo dėmesio.
Tad nieko keista, kad šiuo metu pas privačiuose centruose dirbančius šeimos gydytojus lankosi jau kas ketvirtas šalies gyventojas. O, tarkime, privačių odontologų paslaugomis naudojasi didžioji dalis pacientų. Vis dėlto visa privati medicina Lietuvoje aptarnauja tik trečdalį pacientų ir užima vos 7–8 proc. rinkos. Europos Sąjungos vidurkis – 30–60 proc.
Ypač lėtai Lietuvoje vyksta stacionarių medicininių paslaugų privačiose įstaigose plėtra. Privačiose ligoninėse ir operacinėse nėra įvairių sričių specialistų, kurių gali prireikti pacientui, ne visur taikomi pažangiausi gydymo metodai ar naudojamos moderniausios technologijos. Be to, privačiose įstaigose neteikiama būtinoji pagalba visą parą, mažesniuose miesteliuose vangiai kuriasi net privatūs šeimos gydytojų kabinetai. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad dažniausiai tie patys gydytojai dirba ir poliklinikose ar ligoninėse, ir privačiai. Tad ne visada vien tik piniginės storis padeda apsispręsti, kur naudingiau kreiptis: į privatų centrą ar į valstybinę įstaigą.

Svarbiau gydytojo kompetencija, o ne įstaiga

Vilnietė Roma Pakalninienė per trejus metus, kol jai buvo diagnozuota Laimo liga ir gydomos jos sukeltos komplikacijos, lankėsi ne vienoje privačioje gydymo įstaigoje. Moterį konsultavo ir ne vienas valstybinėje poliklinikoje bei ligoninėje dirbantis medikas. „Valstybine medicina esu labai nusivylusi. VUL Santariškių klinikų Šeimos medicinos centre mane gydžiusi reumatologė skyrė labai stiprių vaistų, nežinodama šalutinio jų poveikio. Jie ne tik kad nepadėjo, bet sukėlė dar ir alergiją. Be to, medikė net neužsiminė apie reabilitaciją, kuri man priklausė“, – nusivylimo neslepia R.Pakalninienė.
Gydydamasi valstybinėje įstaigoje ir nejausdama pagerėjimo, moteris kreipėsi į privatų centrą. Čia jai iškart buvo parinkti tinkami vaistai, skirti papildomi tyrimai, iš privačioje įstaigoje dirbančios medikės ponia Roma sužinojo, kad jai priklauso ambulatorinė reabilitacija. „Pagaliau matau viltį, kad išsikapstysiu iš artrito. Užteko vienos konsultacijos, o į valstybinį centrą vaikščiojau kelis mėnesius. Dabar, jeigu tik įmanoma, stengiuosi aplenkti valstybines gydymo įstaigas. Pas šeimos gydytoją lankausi privačiame centre, specialistų taip pat ieškau privačiuose centruose. Kai reikėjo kardiologo konsultacijos, susiradau gydytoją, dirbantį privačiai centre, kuris sudaręs sutartį su teritorinėmis ligonių kasomis, todėl jo paslaugos man nieko nekainavo. Taip ieškau ir kitų specialistų“, – pasakoja 59-erių metų moteris.
Pas šeimos gydytoją R.Pakalninienė taip pat nė už ką negrįžtų į polikliniką, mat privataus centro medikai jos sveikata rūpinasi labiau nei ji pati. Pavyzdžiui, paskambina ir primena, kad laikas atlikti tam tikrus tyrimus arba reikėtų pasitikrinti sveikatą pagal vieną ar kitą ankstyvosios diagnostikos programą.
Pašnekovės nuomone, į privačius centrus kviečiami dirbti tik geriausi specialistai, o valstybinėse įtaigose lieka vidutiniokai. Be to, jie dėl didelių eilių negali pakankamai laiko skirti pacientui, nespėja įsigilinti į ligos istoriją.
Kita „Veido“ pašnekovė Ramunė Bikulčienė, atvirkščiai, nusivylė privačiai dirbančiais medikais. Jos manymu, ligos gydymo efektyvumas priklauso nuo konkretaus specialisto kompetencijos, o ne nuo įstaigos. Tad moteris nemato prasmės kaskart ploti po šimtą ar daugiau litų už konsultaciją. „Metus laiko kas mėnesį sūnų vedžiojau į privatų alergologijos centrą. Jam buvo diagnozuotas grybelis – nuo padų luposi oda, jie skilinėjo, taip pat ant plaštakų, rankų ir kojų plito pūliniai. Tepėmės įvairiais tepalais, gėrėm vaistus, tačiau tik šiek tiek pagerėdavo, o paskui liga ir vėl paūmėdavo“, – prisimena vilnietė.
Netekusi kantrybės ji kreipėsi į Šeškinės poliklinikos dermatologę. Gydytoja skyrė tepalo, nuo kurio jau po kelių dienų pūliniai pradėjo trauktis, o per porą mėnesių grybelis išnyko.
Dar kartą tuo, kad neverta lankytis privačiose gydymo įstaigose, R.Bikulčienė įsitikino, kai nuo kūdikystės alergišką sūnų nuvedė į Medicinos diagnostikos ir gydymo centrą, tikėdamasi, jog čia bus atliktas išsamesnis alergenų tyrimas. Tačiau sužinojo tą patį, ką ir Respublikiniame alergologijos centre. R.Bikulčienė nemano, kad greitas aptarnavimas privačiuose centruose – didelis privalumas. Kad patektų pas gydytoją, dirbančią Respublikiniame alergologijos centre, jai nė karto nereikėjo laukti ilgiau nei savaitę.

Privatus sektorius dirba pažangiau

Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė Danguolė Jankauskienė įsitikinusi, kad žmogaus pasirinkimas kreiptis į privačią ar valstybinę gydymo įstaigą dažnai priklauso nuo to, koks yra gydytojo ir paciento santykis. „Dažnai pacientai išgirdę diagnozę pageidauja antros nuomonės, nes nepasitiki savo gydytoju. Kreipiasi į privačius centrus, nors antrą nuomonę turi teisę sužinoti ir poliklinikoje ar ligoninėje. Per dvidešimt dvejus darbo vaikų ligoninėje metus ne kartą mačiau pacientų, kurie atvažiuoja atlikę daugybę tyrimų privačiame centre, nors reikia paprasčiausios chirurgo konsultacijos“, – tvirtina D.Jankauskienė.
Jos vertinimu, privačiose įstaigose darbas geriau organizuotas, pacientams nereikia laukti eilėse, iškart galima gauti tyrimų rezultatus, apskritai privatus sektorius dirba pažangiau, nes daugiau dėmesio skiria žmogui.
Vis dėlto sveikatos apsaugos sistema negali egzistuoti be valstybinio sektoriaus, nes privatūs gydymo centrai nepajėgūs pasiūlyti geresnės kokybės už mažesnę kainą. Be to, verslininkai skaičiuoja, kokias paslaugas teikti jiems apsimoka. „Šeimos gydytojų ir specialistų pirminėms paslaugoms teikti nereikia brangios technikos, naujausių gydymo metodų, todėl šios sritys ir plėtojasi intensyviai, tačiau tik didesniuose miestuose. Provincijoje šeimos centrai nesikuria. Verslininkų nepriversi kurtis ten, kur jie nenori“, – dėsto D.Jankauskienė.
Pasak jos, nenaudinga verslininkams steigti ir privačias ligonines, nes brangiai kainuojančios aparatūros ne kiekvienas gali įsigyti.
Beje, jau ir veikiančiose privačiose ligoninėse pacientas gauna ne visas paslaugas. „Privatūs stacionarai neatitinka reikalavimų. Pavyzdžiui, juose budi ne visų sričių gydytojai. Atliekti sudėtingesnę operaciją pacientui gali būti net nesaugu, nes prireikus kito profilio gydytojo – jo nebus. Yra nemažai atvejų, kai pacientai, prasidėjus komplikacijoms po operacijų, grįžta į viešąsias ligonines“, – teigia sveikatos apsaugos viceministrė Nora Ribokienė.
VUL Santariškių klinikų gydytoja nefrologė Eglė Ašakienė pastebi, kad privačiame centre kartais nesaugu dirbti ir pačiam medikui. Dešimt metų privačiame Vilniaus dializės centre pacientams dializės procedūras atliekanti medikė sako, kad kartais turi tapti ir kardiologe, ir reanimatologe. „Valstybinėje ligoninėje visada šalia yra komanda, kuri gali greičiau suteikti ekstra pagalbą. Tačiau pačios dializės procedūros privačiame centre atliekamos taip pat kaip ir Santariškių klinikose, naudojami ir tie patys metodai. Be to, jas apmoka teritorinės ligonių kasos, tad pacientams nieko nekainuoja. Kur jos bus atliekamos, žmonės dažniausiai renkasi pagal gyvenamąją vietą“, – atskleidžia A.Ašakienė.

Sistema nepalanki nei privačiai, nei valstybinei medicinai

Privačios klinikos „Kardiolita“ generalinis direktorius Darius Jonutis tvirtina, kad ir kitose šalyse privati medicina neapima viso gydymo paslaugų spektro. Mat kai kurią brangią aparatūrą gali įpirkti tik universitetinės ligoninės, o privačioms įstaigoms neverta investuoti dėl mažo tokių paslaugų poreikio. Tačiau, „Kardiolitos“ vadovo nuomone, pacientai dėl to nenukenčia, nes dėl gydymo, kurio negali suteikti privatus centras, suderinama su viešąją įstaiga.
„Privati medicina Lietuvoje plečiasi, didėja paslaugų prieinamumas, prasideda privačių ir viešųjų įstaigų bendradarbiavimas, pavyzdžiui, kai kurios paslaugos perkamos iš valstybinių ligoninių. Taip pat jaučiamas didelis privačios medicinos poreikis, ypač chirurginio gydymo, diagnostinių tyrimų. Pacientams patogu, kad užsiregistravę jau po kelių dienų gali apsilankyti pas specialistą, malonu, kad jie piimami jaukioje aplinkoje, svabus jiems ir skaidrumas, nes už paslaugas susimokama kasoje“, – vardija D.Jonutis.
Tačiau už visa tai pacientas turi papildomai susimokėti, net jeigu lėšos už tam tikras paslaugas į privatų centrą atkeliauja iš teritorinės ligonių kasos. Vilniaus universiteto docento psichiatro Dainiaus Pūro nuomone, esant tokiai sistemai, kokia dabar yra Lietuvoje, privati medicina priversta būti brangi, tai yra pacientai turi mokėti patys. Tai didžiausias jos trūkumas.
„Europoje yra gerų pavyzdžių, kai sveikatos draudimas apmoka paslaugas vienodai, nesvarbu, ar jas teikia valdiškos įstaigos, ar privačiai praktikuojantys medikai. Iki tokio derinio Lietuvai dar labai toli, ir kol kas nematau politinės valios to siekti. Prieš keletą metų buvo padaryti pirmieji žingsniai mažinant valstybinės medicinos monopolį ir sudarant galimybes apmokėti privačių įstaigų teikiamų paslaugų dalį iš privalomojo sveikatos draudimo. Tačiau iki šiol išlieka nemaža privačių paslaugų teikėjų diskriminacija“, – kritikuoja gydytojas.
N.Ribokienė pabrėžia, kad šiuo metu tiek privačios, tiek viešosios įstaigos turi tas pačias teises pasirašyti sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo. Pasak viceministrės, 25 proc. lėšų skiriama kompensuoti brangiems tyrimams, atliekamiems privačiuose centruose, 14 proc. – dienos chirurgijai.
„Jeigu per mėnesį atliekama tiek procedūrų, kiek valstybė numačiusi apmokėti, visos įstaigos gauna 100 proc. apmokėjimą. Jeigu valstybės mastu paslaugų kiekis viršijamas, mokėjimas gydymo įstaigai proporcingai mažėja. Tad turi susimokėti pats pacientas. Tik šeimos gydytojų suteiktų paslaugų apmokėjimas neribojamas“, – paaiškina D.Jonutis.
D.Pūro nuomone, tokia situacija, kokia susiklostė Lietuvos sveikatos sektoriuje, nepalanki ne tik privačiai, bet ir valstybinei medicinai. Mat viešosios poliklinikos ir ligoninės yra proteguojamos, o ne prižiūrimos steigėjų, ir tai palieka valstybinę mediciną „pilkojoje zonoje“ – lieka labai daug dviprasmybių dėl paslaugų apmokėjimo (kiek pacientas turi primokėti legaliai, kiek – nelegaliai), dėl paslaugų prieinamumo (vieni laukia, kiti susitaria, kad greitai priimtų), taip pat dėl investicijų panaudojimo ir sistemos skaidrumo bei efektyvumo.
„Dėl sveikatos sektoriaus ydų privačią mediciną galima siūlyti tik pasiturintiems pacientams. Bet ir jie turėtų pamąstyti, ar verta už medicinos paslaugas mokėti kelis kartus: per mokesčius ir po to dar iš kišenės. Privačios medicinos prieinamumas padidės, o ji plėsis tik tuomet, kai bus ryžtasi nebeproteguoti valstybinio medicinos paslaugų sektoriaus. Tačiau šiuo metu nematau politinių jėgų, kurios tam ryžtųsi. Tad lieka grėsmė, kad Lietuvos sveikatos priežiūros sistema dar ilgai gali likti neskaidri ir demoralizuota“, – apibendrina D.Pūras.

Eksministro vertinimas
Algio Čapliko, buvusio sveikatos apsaugos ministro, komentaras

Tai, kas buvo užsibrėžta prieš trejus metus pradėjus sveikatos priežiūros reformą, įgyvendinta apie 70–80 proc. Vaistų prieinamumo gerinimo ir jų kainų mažinimo priemonių planas leido pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įsivežti kai kurių vaistų. Pagal planą vykdoma ir restruktūrizacija, įgyvendinti beveik visi sveikatos priežiūros įstaigų tinklo optimizavimo darbai. Uždaryti neefektyviai dirbę atskiri ligoninių skyriai, perskirstyti pacientų srautai, beveik visos ligininės, kurias buvo numatyta sujungti, susijungė, išskyrus Klaipėdos universitetinę ir Jūrininkų ligoninę.
Jungtis prie Santariškių klinikų nenori ir Onkologijos institutas. Direktoriai stengiasi išlaikyti savo kėdes. Atsisakančių jungtis įstaigų vadovai daro įtaką savivaldybių taryboms, tad jų atstovai ir merai priešinasi. Mano nuomone, didžiausia padaryta klaida, kad ligoninės perduotos savivaldybėms.
Tačiau iš esmės viskas, kas buvo sumanyta, įgyvendinama. Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerija kaip tik atlieka tyrimą, kurio išvados atskleis, kiek lėšų sutaupė aptariama reforma.

BFL

Onkologijos sistemos pertvarkos gairės ims ryškėti tik rudenį, kai bus aiškūs teismų sprendimai dėl Vilniaus universiteto Onkologijos instituto reorganizacijos, sako Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) pirmininkas Valentinas Stundys.

Šiuo metu, pasak Seimo komiteto vadovo, akivaizdu viena – institucijoms nesusitariant, koks turėtų būti onkologijos tyrimų ir gydymo sistemos modelis, kenčia pacientai.

Penktadienį ŠMKK surengė įstatymo projekto, kuriuo siūloma kurti Nacionalinį vėžio institutą, klausymus.

“Vyksta teisminis procesas ir jis nukeltas į spalį, vadinasi, iki to laiko jokie juridiniai veiksmai, susiję su struktūriniais pokyčiais, negali vykti, kol nėra teismo galutinio verdikto arba neatsiimtas ieškinys. Tokia yra realybė. Kur kas svarbesnis momentas, kad vyksta institucinės savigynos scenarijų realizavimas, o pacientas dėl to neturi kentėti, nors labai aiškiai paliudijo klausymų dalyviai, kad dėl tarpinstitucinių nesusikalbėjimų ir aiškios sistemos nebuvimo dažnu atveju kenčia pacientas”, – po klausymų žurnalistams sakė V.Stundys.

Vyriausybė 2010 metų pradžioje yra priėmusi nutarimą, kad dabartinis Vilniaus universiteto Onkologijos institutas turi būti padalytas į Onkologijos ligoninę ir Lietuvos onkologijos institutą. Ligoninės steigėjo teisės privalo būti perduotos Sveikatos apsaugos ministerijai, o Lietuvos onkologijos instituto steigėjo teisės – Švietimo ir mokslo ministerijai. Šį nutarimą Onkologijos institutas apskundė teismams, ir jo reorganizavimo procesas įstrigo.

Tuo metu “darbietė” Dangutė Mikutienė pasiūlė Vilniaus universiteto Onkologijos instituto pagrindu steigti Vyriausybei pavaldų Nacionalinį vėžio institutą, kuris vykdytų ir mokslinę veiklą, ir gydytų ligonius. Jame būtų tvarkomas Vėžio registras, teikiama metodologinė, metodinė ir kita pagalba vėžio kontrolės klausimais.

Įstatymui dėl instituto steigimo Seime po pateikimo buvo pritarta, šiuo metu jis svarstomas komitetuose, penktadienį surengti klausymai – proceso dalis.

Klausymuose dalyvavusiųjų nuomonės varijavo nuo siūlymų palikti esamą padėtį, atsisakant VU Onkologijos instituto reorganizavimo, iki raginimų kuo skubiau steigti Nacionalinį vėžio institutą.

Lietuvos mokslo tarybos atstovas Limas Kupčinskas pabrėžė, kad taryba pasisako už dabartinį modelį, o siūlymą steigti atskirą Nacionalinį vėžio institutą vertina skeptiškai.

“Mokslo taryba palaiko institutų integracijos į universitetus modelį, ir šiuo metu Onkologijos institutas tikrai labai gerai integruotas į VU. Naujas modelis siūlo atsiskyrimą nuo VU, ypač moksliniu pagrindu, ir jis kelia didelių abejonių. Mokslo tarybai neaišku, kuo bloga dabartinė situacija, kai VU Onkologijos institutas sėkmingai dirba būdamas integruotas savo administraciniais ir finansiniais principais su VU”, – kalbėjo L. Kupčinskas.

“Šiuolaikinės Lietuvos ir tarptautinės mokslo tendencijos rodo, kad efektyviausi mokslo rezultatai pasiekiami, kai mokslo institutai būna integruoti su universitetais, kur siauros specialybės, pavyzdžiui, onkologai, gali bendradarbiauti su fizikais, chemikais, biotechnologais”, – sakė LMT atstovas.

Jo žodžiais, Nacionalinio vėžio instituto kaip nepriklausomo mokslinio instituto sukūrimas “prasilenkia su mokslo vystymosi tendencijomis”.

Sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos pirmininkas Gediminas Žižys tvirtino, kad šiuo metu onkologijos nepasidalijančios institucijos kiekviena gina savo interesus, tuo metu pacientai likę nuošalyje.

“Kiekviena institucija šiuo klausimu turi savo interesą, ir neinama ta linkme, kad būtų susitarta padaryti, jog žmogui būtų naudinga. Užtat ir išėjome iš šito pasitarimo be nieko ir atidedame viską rudeniui”, – sakė G. Žižys.

Jis tvirtino remiantis iniciatyvą “instituto pagrindu kurti klasterį, kas pasaulyje yra moderniausia inovacijų, mokslo sintezės ir praktikos prasme”.

Dabartinė padėtis, pasak jo, situacija nepatenkinama, o “Ligonių kasų ir ministerijos požiūris, atrodo, yra toks, kad onkologiją reikia sunaikinti”.

2009 metų gruodį Seimas buvo priėmęs nutarimą dėl Nacionalinio vėžio instituto įkūrimo, tačiau jis iki šiol neįgyvendintas. Dabar instituto įkūrimą mėginama paskubinti priimant specialų įstatymą.

Kasmet pasaulyje užregistruojama per 11 mln. naujų piktybinių navikų, prognozuojama, kad šis skaičius kasmet vis didės, ir 2030 metais šia liga pasaulyje kasmet susirgs daugiau nei 15 mln. žmonių.

"Veido" archyvas

Pasirašant naujas sutartis su privačiomis gydymo įstaigomis dėl gydymo paslaugų apmokėjimo iš ligonių kasų, vadovaujamasi ne pacientų poreikiais, o tuo, kiek sveikatos priežiūros paslaugų buvo suteikta praėjusiais metais

Valstybinės gydymo įstaigos jau daug metų Lietuvoje gyvena šiltnamio sąlygomis. Dėl to diskriminuojamos ne tik privačios medicinos įstaigos, bet ir pacientai.

Šiuo metu Lietuvoje skatinami kokie tik nori verslai: prioritetiniais laikomi aukštųjų technologijų, įvairiausios prekybos ir skirtingiausių paslaugų. Visi, išskyrus sveikatos priežiūros.

Išnagrinėjus Lietuvos sveikatos apsaugos finansinius srautus, įstatymų bazę ir ligšiolinę praktiką akivaizdžiai matyti, kad privatūs medicinos centrai mūsų šalyje diskriminuojami. Jie negali lygiomis teisėmis konkuruoti su valstybinėmis įstaigomis, o Valstybinė ligonių kasa, pasirašydama naujas sutartis, vadovaujasi keistais, tik jai suprantamais principais, kurie, kad ir kaip žiūrėtum, proteguoja valstybinį sveikatos priežiūros sektorių.

Didžiausia problema ta, kad ir šiandien pinigai Lietuvoje vis dar neina paskui pacientą, jei tas pacientas sugalvoja gydytis ne valstybinėje, o privačioje gydymo įstaigoje. O juk tokią, bent jau teorinę, teisę kiekvienas žmogus mūsų šalyje turi.

Tačiau praktiškai turi tik tol, kol gydosi pas pirminio lygio specialistus – šeimos gydytojus. Jei tik pacientui prireikia antro ar trečio lygio specialistų pagalbos – konsultacijų, operacijų, dienos centro ar stacionaro paslaugų, jo pasirinkimas dirbtinai apribojamas, mat privačioms gydymo įstaigoms nustatomos kvotos, kiek kokių paslaugų kompensuojama iš ligonių kasų.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vadovė Rūta Vainienė kritikuoja: “Ligonių kasos akivaizdžiai pirmenybę teikia valstybinėms gydymo įstaigoms, ir jokie rinkos dėsniai čia negalioja”. Ji stebisi, kad ligonių kasos kvotas privačioms įstaigoms nustato ne pagal pacientų poreikį ir pageidavimą, o remdamosi istoriniu principu: kiek ir kokių paslaugų buvo suteikta pernai, tiek jų esą “priklauso” ir šiemet. Ką jau kalbėti apie naujas privačias gydymo įstaigas, kurioms įsilieti į tokią Valstybinės ligonių kasos kontroliuojamą rinką apskritai labai sudėtinga.

Bet tai dar ne visos problemos. Ne ką mažiau aktualu (ypač patiems pacientams) tai, kaip nustatoma sveikatos priežiūros paslaugų savikaina. Paprasčiau tariant, kuo privačioje klinikoje paslauga įvertinama pigiau, tuo mažiau už paslaugą sumoka valstybė ir tuo daugiau – pats pacientas.

Ir čia, rinkos ekspertų nuomone, privačių gydymo įstaigų diskriminacija pasijunta labiausiai. Mat į jų paslaugų kainą neįeina nei pastatai bei jų išlaikymas, nei įrangos įsigijimas ir amortizacija, nei neišvengiamai didesni nei valstybinėse įstaigose gydytojų atlyginimai.

Tuo tarpu valstybinėms gydymo įstaigoms dėl to net nereikia sukti galvos: pastatus jos dažniausiai nemokamai, pagal panaudos sutartis, gauna iš savivaldybių. Įranga perkama valstybės lėšomis, oficialūs gydytojų atlyginimai – nedideli, kas, kad antra ar trečia tiek pasiimama vokeliuose.

“Northway” medicinos centro vadovė Diana Bumelytė, paklausta, kaip vertina tokią situaciją, pripažįsta, kad privačių gydymo įstaigų padėtis iš tiesų nepavydėtina: “Kad būtume konkurencingi, mes teikiame ypač kokybiškas, saugias paslaugas, nuolat atnaujiname moderniausią medicininę įrangą, pacientui suteikiame komfortą, tačiau konkuruoti su šiltnamio sąlygomis išlaikomomis valstybinėmis įstaigomis labai sudėtinga”.

Juo labiau kad ši diskriminacija juntama net skirstant valstybės investicijų programos lėšas: didžioji jų dalis tenka valstybinėms, o ne privačioms gydymo įstaigoms, kurios gauna dešimteriopai mažesnę paramą.

Priemokos sumažintų šešėlį

Kodėl mūsų šalyje susiklostė tokia keista situacija? R.Vainienė įsitikinusi, kad kaltas Sveikatos apsaugos ministerijos požiūris į sveikatos priežiūros paslaugas. “Sveikatos apsaugos ministerija į gydymą žiūri ne kaip į verslą ir paslaugą klientui, o kaip į socialinę valstybės funkciją”, – neabejoja R.Vainienė.

Tai ydinga praktika ir taip neturėtų būti. Juk kur pinigai, ten turėtų galioti rinkos dėsniai ir veikti laisva konkurencija.
Tiesa, ministerijos atstovai tikina, kad ledai jau ėmė judėti. Jau net sudaryta darbo grupė, kurios tikslas – nustatyti naują paslaugų įkainių įvertinimo ir kvotų apskaičiavimo metodiką.

Be to, ledai pajudėjo ir dėl priemokų lankantis pas gydytojus valstybinėse įstaigose. Nors gyventojai tam linkę priešintis, tačiau tik tol, kol nesusimąsto, kad sumokėdami bent simbolinį kelių litų mokestį jie prisidėtų prie kovos su įsikerojusia vokelių tradicija.

“Ir gydytojas tuomet nesijaustų nusikaltėlis, ir sergančiam žmogui nereikėtų blaškytis su vokeliais, o paslaugos taptų kokybiškesnės ir suvienodėtų sąlygos tiek valstybinėms, tiek privačioms gydymo įstaigoms”, – dėsto LLRI vadovė.

Vienas kalbintas valstybinės gydymo įstaigos gydytojas, prašęs neskelbti jo pavardės, pripažįsta, kad tokia sistema sumažintų ir diagnozių klastočių skaičių. “Dabar kuo sunkesnė diagnozė, tuo gydymo įstaiga gauna didesnes išmokas, o pacientas – papildomą gydytojų priežiūros dieną už valstybės lėšas”, – prisipažįsta gydytojas. Tuo tarpu bent minimali priemoka už lovą – kad ir 15 litų – žmogų paskatintų reikalauti tikslios, o ne “sutirštintos” diagnozės.

Medicininis turizmas – dešimtame plane

Privačių gydymo įstaigų specialistai atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą, kuris Lietuvoje tyčia ar netyčia nustumiamas į šoną kaip mažareikšmis. Tai vadinamasis medicininis turizmas, kai šalis vilioja užsieniečius itin kokybiškomis, bet nebrangiomis gydymo paslaugomis. Šią nišą puikiai užėmė Vengrija: visoje Europoje ji reklamuojasi kaip odontologijos paslaugų šalis. Dėl to čia su šeimomis ne tik gydytis, bet ir pailsėti, pakeliauti kasmet atvažiuoja tūkstančiai Izraelio, Vokietijos, Prancūzijos gyventojų.

O juk Lietuva irgi turi kuo pasigirti – tik nesigiria. Pavyzdžiui, tuo, kad mūsų universitetuose rengiami aukščiausios kvalifikacijos gydytojai. Kad mūsų šalyje suteikiamos itin kokybiškos paslaugos. Kad turime puikių kurortų, kuriuose ligoniai galėtų atlikti reabilitaciją.

Prisiminkime, kad dar neseniai Lietuva viliojo kokybiškomis ir nebrangiomis plastinės chirurgijos paslaugomis. Deja, Vyriausybės iniciatyva dabar šioms paslaugoms panaikintos mokesčių lengvatos, tad jos pasidarė brangios ir nekonkurencingos, o iš užsienio atvykstančių pacientų per pastaruosius metus smarkiai sumažėjo.