Padidinti mokesčiai, netoliaregiški įstatymai ir nemokama internetinė žiniasklaida privedė prie ketvirtosios valdžios kokybės nuopuolio. Kaip iš jo pakilti?

Turbūt aštriausiai žiniasklaidos kokybės klausimą iškėlė 2011-ųjų pabaigoje įvykęs banko „Snoras“ žlugimas ir jį apgaubęs „Lietuvos ryto“ grupės visuomenės informavimo priemonių propagandos debesis. Žvelgiant ciniškai, isteriška šio dienraščio reakcija visai suprantama – juk „Snoro“ antrinei įmonei „Snoras Media“ priklausė didžiausias akcijų paketas, sudarantis daugiau nei 35 proc., tad normalu, kad „Lietuvos ryto“ grupė puolė ginti ją maitinančios rankos. Šie įvykiai labai aiškiai parodė, iki kokio dugno nusiritusi dalis Lietuvos žiniasklaidos, kuri laikosi kertinių žurnalistikos principų tol, kol tai nesikerta su jos savininkų ar leidėjų interesais ir nepakvimpa dideliais pinigais. Tuomet eilinius žurnalistus bandoma paversti leidėjų marionetėmis.

O šviesioji „Snoro“ ir „Lietuvos ryto“ istorijos pusė – kad visuomenė, politikai ir patys žurnalistai tarsi atsikvošėjo ir pamatė, jog nemaža dalis stambiojo verslo yra daugelio visuomenės informavimo priemonių savininkai, kuriems žiniasklaida reikalinga tik kaip platforma asmeninei nuomonei apginti ar kaip gelbėjimosi ratas, ištikus negandoms. Tačiau šios dvi galimybės iš esmės kertasi su žurnalistikos misija bei visuomenės interesais. Kas kita skandinavams priklausanti žiniasklaida, kur akcininkai stengiasi kuo mažiau kištis  į mass-media turinio formavimą. Tai būdinga daugiausiai Skandinavijos spaudos savininkams , valdantiems nemažą dalį mūsų periodinių leidinių. Bbei vienam kitam spaudos  “organui”, kurių akcininkai lietuviai: dalis jų visiškai nesikiška į turinio formavimą, o tik metų pabaigoje paprašo dividentų nuo mizerno pelno, žinoma, jei jo lieka.

2011 m. buvo ir daugiau nemažo atgarsio sulaukusių įvykių, privertusių atkreipti visuomenės dėmesį į žiniasklaidos kokybės nuosmukį, iki kurio privedė sunkmečio problemos, visuomenės informavimo priemonių startegijos politikos nebuvimas, itin aktyvūs, o kartais ir perdėm agresyvūs komunikacijų agentūrųveiksmai  bei septynmyliais žingsniais link mūsų artėjančios interneto technologijos, iš esmes (dažniausiai į blogąją pusę) keičiančios žiniaskaidos sampratą. Mat interneto portalai giliai įnikę į kriminalų ir šuo verslo pasaulio liūną, o tai turi  mažai bendro su tikrąja žurnalistika.

Kita vertus, viena iš priežasčių, kodėl “Snorą” ištiko liūdnas likimas, buvo ta, kad bankas buvo palyginti uždaras, nežinia, ką veikė jo Komunikacijos departamentas su išpūstų etatų skaičiumi. Žodžiu “Snoro” komunikatoriai dirbo blogiau bei blogai. Jei būtų buvę daugiau skaidrumo, gal būt itin liūdnų pasekmių ir nebūtų nutikę, ar bent joms laiku būtų užkirstas kelias.

Kaip atsikratyti Rusijos pinigų?

Šiemet ir artimiausiu metu ketvirtoji valdžia gali pasinaudoti tik dviem galimybėmis: paskęsti verslo magnatų ar gerų dėdžių iš Rytų dosniai dalijamuose piniguose, taip sunaikindama pačią žurnalistiką, arba bandyti peržvelgti taisykles, pagal kurias iki šiol gyvavo žiniasklaida, ir atgimti. Tai bus nelengvas kelias, kadangi rimtoji žiniaskaida kaip verslas šiuolaikinėmis sąlygomis negali būti pelningas. Priežastis elementari – panaikinus PVM lengvatą, honorarus apmokestinus daugiau nei 50 proc. mokesčiais,  kieviena redakcija buvo prilyginta mėsos pardavėjui turgavietėse ar Kėdainių agurkų fabrikui.

Sunkiomis sąlygomis redakcijos kuriamus originalus tekstus neretai papildo PR agentūrų siūloma informacija, Pikčiausia yra tai, kad kelios dienos po pranešimo atsiuntimo, viešųjų ryšių agentūrų vadų paragintos asistentės skambinėja žurnalistams su primygtinimais klausimais, ar jie jau paskelbė jų siūlytą PR informaciją, nors tai ir buvo grynai reklaminis straipsnis. Mat PR agentūrai užsakovui reikia pateikti ataskaitą apie išspausdinų rašinių kiekį.  Manau, kad tai – įžūlumo viršūnė, peržengianti visas etikos ribas, kadangi žurnalistui iš principo net ir redaktoriai negali nurodinėti, kokius pašnekovus rinktis ir kokias išvadas iš rašinio padaryti. Kiekviena save gerbianti redakcija iš principo negali “copy-paste” perspasdinti agentūrų siūlomų informacijų (tai prilyginama šiurkščiam etikos pažeidimui), kadangi agentūros visada 100 proc. reklamuoja tą įmonę, iš kurios gauna atlygį. Kita vertus, impsyuvesni redakcijų žurnalistai su PR pranešimais elgiasi paprastai – nuspausdami “delete” mygtuką. Labai dažnai ta PR informacija būna parašyta “į vienus vartus”, net negalvojant, kad toje pačioje srityje veikia ir kitos kompanijos, kurių pasiekimai dažnai būna net geresni.

Normaliose redakcijose, žurnalistai, vien perrašinėjantys PR pranešimus yra baudžami, kad nesiteikė paklausti ir kitos nuomonės šia tema, nesurinko kitokių skaičių, neišsiaiškino bendrų vienai ar kitai sričiai būdingų tendencijų. Kas kita operatyvumo besivaikantys naujieniniai interneto portalai: rašinių kokybė čia dažniausiai trečio brolio vietoje, svarbu operatyvumas, mažai dėmesio kreipianti į kokybę. Kiek gilesni būna šių portalų komentarai, rašomi garsių žmonių. Nėra nė ko abejoti, kad autoriai jiems skiria ne po vieną valandą. Portalų žurnalistai mažai kada linkę tikrinti faktus, iš esmės pasikliauja prelegentų pateiktais faktais. Štai kodėl komunikacijos agentūroms internetiniai portalai yra tikras “rojus”, jų parengti PR pranešimai publikuojami nepakeitus nė žodžio. Neva, PR agentūros taip padeda formuoti turinį.

Savotikšos šiuolaikinės žiniaskaidos degradavimo priešačių keletas: visų pirma internetas, kuris publikavimui priima bet kokį šlamštą, todėl pagrįstai jau pramintas informacijos šiukšlynu. Dažniausiai ir su vogtu turiniu, nes vieni portalai be jokių skrupulų perrašinėja vieni kitus (BNS ir ELTOS žinių tai neliečia). Tai diskrimuojama tiriamoji žurnalistika, kuriai nelieka nei pakankamo finansavimo, nei laiko rimtai publikacijai parengti.  Mat parengti rimtą analitinį straipsnį dažnai užtrunka dvi – tris dienas, o ir jo kaina labai didelė.  Dažnai net dešimteriopa,  nei tarkime, fotografinė ataskaita (tas pasakė “tą”, o kitas “tą”)  iš kurios nors spaudos konferencijos, be jokių išvadų, be jokios analizės, o ir faktai dažnai būna pritempti. Tokį “opusą” praktikos turintis žurnalistas surašo per 20-30 min. Iš čia ir reklamos dempingas, ir abejotino turinio reklamos skelbimai be užsakymų numerių, nepaisant jokių etikos normų.

Yra ir keletas išimčių. Pavyzdžiui,”bernardinai.lt niekada nepriims apsinuoginusių merginų, apatinio trikotažo ar akloholio reklamos. Įsivazduolite, kuris redakorius žurnalistui per dieną privalančiam pateiti po 4-5 rašinius, leistų jam rinktis tyrimo medžiagą, jei tai užtruktų 2-3 savaites. Žinant, kad internetas tarsi informacijos liūnas, sugebantis praryti siaubingus miliniškus informacijos srautus, naujienų portalams tektų samdyti ne mažesnę nei kelių šimtų profesionalių žurnalistų ( o ne ką tik apsiplunksnavusių jaunuolių) armiją. Prisimenat juokingus reklamos įkainius internete, tai visiškai nerealu. pavyzdžiui, vokiečių “Der Spiegel” interneto vaqriante dirba du trečdaliai solidžių mokslo daktratų, iki nago juodymo išmanačių savo sritį ir tik trečdalis profesionalių žurnalistų su solidžiu stažu.

Kita prežatis – kuri žiniasklaidos priemonių, turinti ribotą skaičių žurnalistų ir jų honorarus prilyginus visų fabriko darbininkų algai mokestine prasme, gali išlaikyti tiek etatų, kad galima būtų oriai elgtis, rašiniui pasitelkti keletą rimtų vienos ar kitos srities ekspertų. Ne paslaptis, kad po naktinės vyriausybės reformos redakcijos darbuotojų skaičius sumažėjo daugiau kaip 30 proc., o atlyginimai “susitraukė” apie 40 proc. .

Grįžtant prie alternatyvių tradicinės spaudos būdų. Neseniai apie žinaskiados ateitį teko diskutuoti su “Verslo žinių” vyriasusiuoju redaktoriumi Romandu Barysu. Į mano provokuojantį klausimą “Kada spausdintinei spaudai ateis paskutinioji?”, mano kurso draugas R. Barysas buvo ramus: “Mes kuriame turinį, ir visai nesvarbu kaip jis bus pateiktas: internete, planšetiniame kompiuteruje, mobiliame telefone, o gal bus įsteigta speciali TV programa, ištisą parą skaitanti spaudos apžvalgas. Apie tai manęs nuolat klausinėja žurnalistikos studentai, jau dabar bijantys, kad jiems nebus kur dirbti. Jiems atsakau, kad visai nesvarbi žinių pateikimo forma, svarbu kurti kokybišką turinį”.

Gi žurnalistų, tiek ir viešųjų ryšių specialistų užduotis – kurti objektyvų, patikrintą ir įvairiapusišką turinį. Anot “Verslo žinių” redaktoriaus, ne ką mažiau svarbus yra publikacijos autorius – nesvarbu, ar jis redakcijos darbuotojas, ar viešųjų ryšių specialistas. Svarbu, kad skaitytojas juo tikėtų. Tai įtakoja ne vien tvirtos nuomonės laikymasis, bet ir atsispyrimas įvairioms dovanoms, dėl gardaus kąsnelio ar smulkios dovenėlės dalyvavimas korporatvyviniuose vakarėliuose, kuriuose žurnalistai pelnytai vadinami vienais didžiausių valgytojų. Tik nesusikompromitavusiu žurnalistu visomenė tikės, jų rašinius  laikys ne “antimis” o rimtais straipsniais, pagrįstais tikrais faktais.

Kam verslo magnatams reikia savos žiniasklaidos

Tradicinę žurnalistiką dar prislėgė reklamos užsakovų taupymas ir nemokamos internetinės žiniasklaidos alternatyva, tad teko labai stipriai optimizuoti savo sąnaudas ir susitraukti. Tai dar labiau išryškino ir nelygias sąlygas, kokiomis turi dirbti visuomenės informavimo priemonės: vienos privalo užsidirbti iš leidinių pardavimo ir reklamos, o kitoms lėšų skiria dosnūs savininkai, kuriems žūtbūt reikalingi svertai palankiai viešajai nuomonei apie save ar savo verslą formuoti. Šiandien Lietuvoje įstatymai teoriškai nedraudžia vienam stambiam magnatui turėti daugiau nei 40 proc. visos šalies žiniasklaidos.

Nėra jokių tarpšakinių apribojimų, todėl šiuo metu turime net kelis pavyzdžius, kai vienose rankose atsiduria ištisi žiniasklaidos „paketai“, aprėpiantys visas šiuolaikines informavimo priemones – laikraščius ir žurnalus, interneto portalus, televiziją bei radijo stotis. „Lietuvos ryto“ laikraščio, portalo ir televizijos pavyzdys – ne vienintelis. Ūkio bankas per savo antrinę įmonę valdo „Diena Media“ – tris dienraščius ir portalą. „Achemos“ grupė valdo dienraštį „Lietuvos žinios“, vieną nacionalinių televizijos kanalų „Baltijos TV“, radijo stotis „Radiocentras“, „Zip FM“, „Russkoje Radio Baltija“ ir dar keletą smulkesnių, spaustuvę. Nuo „Achemos“ grupės ne ką atsilieka ir koncernas „MG Baltic“, valdantis LNK, portalą alfa.lt, 51 proc. „UPG Baltic“, leidžiančios apie 30 žurnalų.

Žinoma, niekas nesako, kad minėtos žiniasklaidos priemonės nėra objektyvios, tačiau kas gali garantuoti, jog verslą ištikus negandoms skleidžiama informacija nevirs tam tikra propaganda?

Kokia viešųjų ryšių agentūrų informacija

Tam didžąja propogandos dalimi dažniausiai tarnauja tų pačių spaudos “magnatų” ( tiksliau tik žinaskaidos “mailaius”, kadangi tai remia ne vien mikroskopinė mūsų rinka, bet ir siauri provincialūs tikslai) įnoris turėti nuosavą Komunikacijos agentūrą, kuri vos ne kasdien “keptų” po pranešimą apie abejotinos reikšmės įvykius (Pvz. Balbieriškio spirito  varykla pasistatė naują spiralę spiritui aušinti ar Kelmės pieninė įsigijo naują šaldytuvą. Tokios žinios gal būt įdomios tik provincijos gyventojams.  Juk magnatams PR paslaugos kainuoja tik grašius. Suprantama , kad vietos po saule išliks tik toms Viešujų ryšių agentūros, kurios priklauso tarptautiniams tinkams ir atstovauja pasaulinio garso milžinams, tokiems kaip “Proctel&Gamble”, “Coca Cola”, užsienio kapitalo bankams, pasaulinio garsų automobilų ir elektronikos gamintojams, stambiems energetikams ir pan.

Kita vertus, su viešųjų ryšių kompanijomia verta palyginti reklamos agentūras, kurie skelbią vykdą skaidrią veiklą. Gal to priežastis ta, kad reklamos agentūros veikė dar tada, kai apie viešuosius ryšius niekas neišmanė. Per laiką tarp redakcijų ir reklamos komanijų nusistovėjo palyginti skaidrūs ryšiai: agentūros spaudai siūlo mokamą reklamą, už tarpininkavimą sau pasiimdamos proto ribas atitinkančius komisinius.  Tuo tarpu viešieji ryšiai deklaruoja, kad jie redakcijoms daro gerą darbą – “už dyką” teikia informaciją, tačiau tik tą informaciją, už kurią pačios komunikacijos agentūros ima pinigus… Taigi, su objektyvumu dažniausiai čia ir prasilenkiama. Yra ir antra medalio pusė: negali nuneigti, kad PR agentūros retsykiais pasiūlo gana įdomių temų žurnalistams, tačiau tokie faktai yra reti. Geriau parašyti vienpusišką pranešimą spaudai ir tikėtis, o gal kas nors jį išspausdins. Tada dividentai  prieš užsakovą garantuoti.

Nors ir reklamos rinkoje netrūksta kuriozų. Vienas gerai žinomas dienraštis susikūręs savotišką reklamos rinkimo schemą. Agentas sunčiams į bendrovę, kurio vadovui išrėžia: “Vienas tavo konkurentas už XX tūkst. Lt užsakė kompromituojantį staripsni prie tave. tad jei tu sumokėsi XXX tūkst. Lt, tai mes jo straipsnio nespausdinsime ir laikraščio puslapiuose parašysime teigiamą straipsni apie tavo firmą”… Tačiau tai – reta išimtis.

Mūsų magnatai (vadinti juos taip neapsiverčia liežuvis),  viešiesiems ryšiams atseikėję po kelis grašius, reikalauja kad jų pavardės vos ne kasdien figuruotų mass-media puslapiuose. Tačiaus supratę, kad tam reikia gero maišo pinigų, veržte veržiasi į nemokamas TV “šou” laidas, kurios iš esmės pilstoma iš tušio į kiaurą. Politikos ir verslo šoumetai supranta, kiek gali kainuoti jų rimta reklama rimtose spaudos priemonėse, todėl veržiasi tiek į R. Mikelkevičiūtės,  tiek į R. Grinevičiūtės pokalbių laidas, nepamirštant ir siaubą bei baimę propoguojančias K. Krivicko laidas.

Tiek Silvio Berlusconi, tiek Ruperto Murdocho pavyzdžiai rodo, kad didelė žiniasklaidos koncentracija vienose rankose ketvirtąją valdžią paverčia bene pačia svarbiausia, aukštesne už kitas valdžios pakopas. Abu minėti magnatai sėkmingai darė įtaką valstybėse, turinčiose senas demokratijos tradicijas, tad ką jau kalbėti apie Lietuvą, kurioje klestintis klientelizmas dar ilgai nebus išguitas. O tai gresia negerais dalykais. Tačiau Lietuvoje tai vargu ar atsitiks, kadangi tiek mūsų masteliai ne tie, tiek ir mūsų “oligarchėliai” nėra apsėdę furų,prigrūstų pinigų maišų. Čia net ir su keliais milijardais nieko nenuveiksi.

Spaudos įstatyme gausu landų

Po „Snoro“ ir „Lietuvos ryto“ peripetijų šalies įstatymų leidėjai susirūpino Visuomenės informavimo įstatymo pataisomis, dar griežčiau draudžiančiomis bankams ir jų antrinėms įmonėms dalyvauti valdant žiniasklaidos priemones. Tikėtina, kad pagaliau pastebėjus tokio verslo kišimosi į žiniasklaidą trūkumus šiais metais bus priimta daugiau žiniasklaidos magnatų veiklą ribojančių įstatymų. Tačiau tai nei rekamos, nei viešųjų ryšių agentūroms nuosmūkiu negresia. Iki spalio viešojoje erdvėje dažniausiai figuruos politinės peripetijos vėliau viešąją erdvę užkariaus verslo struktūros, taigi tos agentūros, kurios turi diserfikuotą klientūrą, visai nenukentės.

Kai kas teigia, kad dar šių metų pabaigoje sulauksime žiniasklaidos virsmo, nes prieš rinkimus plūstels politinių pinigų pliūpsnis. Deja, tai bus tik laikinas ir gana stichiškai atliekamas remontas, kuris iš esmės nepakeis sistemos – juk nedraudžiama banko savininkui, kaip privačiam asmeniui, įsigyti žiniasklaidos priemonių. Pavyzdžiui, šalies įstatymai politikams irgi draudžia turėti žiniasklaidos priemonių, tačiau peržvelgę regioninių laikraščių savininkų duomenis ten pamatysime ne vieną savivaldybės tarybos narį ar net merą. Antai Seimo narys Andrius Šedžius net neslepia, kad valdo Šiaulių televiziją”. Kaip priešnuodį rajonų klekrams galima būtų PR agentūrų pagalba provincijai patiekti bent jau iš dalies objektyvią informacija: apie didesnius pramonės objektus jų rajonuose, danų kiaulidžių išbujojimą, apie realią grėsmė gamtai, o kas svarbausia, kiek nauji verslininikai žada sukuti naujų darbo vietų. Tik neaišku, kas už tai mokės, nes provincijos verslininkų kišenės per kiauros prašomiems PR specialistų pinigams…

Padėtis žemės drebėjimo ir cunamio nuniokotoje Japonijos atominėje elektrinėje iš dalies stabilizuota, tačiau “tebėra pavojinga”, šeštadienį pareiškė Prancūzijos branduolinio saugumo valdyba (ASN).

“Savaitę padėtis blogėjo, o dabar pasiekėme stabilizacijos būseną, tačiau ji tebėra pavojinga”, – nurodė ASN generalinis direktorius Jeanas Christophe’as Nielas (Žanas Kristofas Nilas), Fukušimos 1-osios elektrinės inžinieriams tebesistengiant iš naujo įjungti aušinimo sistemas.

ASN Atominių elektrinių departamentui vadovaujantis Thomas Houdre (Toma Hudrė) sakė esantis susirūpinęs dėl panaudotų branduolinių kuro saugyklų Fukušimos elektrinės 3-ajame ir 4-ajame blokuose.

Šie strypai turi būti nuolat aušinami vandeniu. Perkaitę jie gali tapti itin radioaktyvūs ir sukelti didelį pavojų elektrinėje dirbantiems žmonėms, iš pažeistų reaktorių blokų į aplinką gali pasklisti dideli kiekiai radioaktyvių teršalų.

“3-ojo bloko saugykla buvo pažeista. Jos nebeįmanoma pripildyti (vandens) iki numatyto lygio”, – aiškino Th.Houdre.

Tuo tarpu 4-ojo bloko panaudoto kuro saugykloje didžiausią problemą kelia didelis šilumos kiekis, išsiskiriantis iš urano strypų, nurodė ekspertas.

Šie strypai tik neseniai buvo ištraukti iš reaktoriaus ir panardinti saugyklos baseine, kad atauštų, ruošiantis anksčiau suplanuotai reaktoriaus kuro papildymo operacijai.

Padėtis žemės drebėjimo apgadintoje Fukušimos I atominėje elektrinėje (AE) ketvirtadienį nepablogėjo, pareiškė Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA).

Anot TATENA ekspertų, situacija atominėje elektrinėje išlieka įtempta, tačiau pablogėjimo nėra, pranešė britų žiniasklaida.

Jau buvo skelbta, kad TATENA vadovas Yukiya Amano (Jukija Amanas) anksčiau ketvirtadienį iš Vienos išvyko į Japoniją, kur asmeniškai susipažins su padėtimi Fukušimos I atominėje elektrinėje.

Pasak dienraščio “Guardian”, prieš išvykimą Y.Amato situaciją Japonijoje pavadino “labai rimta”.

“Mes norime aplankyti pačią AE (Fukušima I). Tačiau šią galimybę apsvarstysime nuskridę”, – pridūrė jis.

Prie Europos Sąjungos (ES) sankcijų Baltarusijai prisidėjusiai Norvegijai padėtis Baltarusijoje atrodo daug blogesnė nei Rusijoje.

“Tarp Baltarusijos ir Rusijos yra esminių skirtumų”, – BNS sakė užsienio reikalų ministras Janas Gahras Store, paklaustas apie kaltinimus “dvigubų standartų” taikymu.

Kita vertus, pirmadienį Karaliaučiuje, o antradienį Vilniuje viešėjęs norvegų ministras interviu pripažino neįsivaizduojantis bendros NATO ir Rusijos priešraketinės gynybos sistemos ir sakė raginantis atsikratyti taktinių branduolinių ginklų.

J.G.Storas pasidžiaugė, kad Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas tampa vis intensyvesnis, tačiau teigė nematantis pagrindo kalbėti apie naują “šiauriečių” aljansą Europoje.

BNS: Lietuvos vadovai dabar šalį nori pristatyti kaip platesnio Šiaurės – Baltijos regiono dalį, o ne tiek kaip Vidurio Rytų Europos valstybę. Kokią jūs matote perspektyvą dėl dar vieningesnio Šiaurės ir Baltijos šalių regiono su penkiomis Šiaurės bei trimis Baltijos šalimis?

J.G.Store: Buvau čia dešimtojo dešimtmečio pradžioje, netrukus po to, kai Lietuva atgavo laisvę, pirmajame “5+3″ premjerų susitikime – tuo metu dirbau su Norvegijos premjeru. Taigi “5+3″ idėja plėtojama jau 20 metų.

Manau, kad ateityje vis dažniau po europinio bendradarbiavimo skėčiu vyks subregioninis bendradarbiavimas. “5+3″ formatas yra produktyvus, jis atspindi bendrą tapatybę, vertybes, požiūrį į visuomenės vystymąsi.

Su įdomumu pastebiu, kad Baltijos šalių lyderiai vis daugiau kalba apie jų Šiaurės tapatybę, galbūt labiau nei Vidurio Europos.

BNS: Britų premjerui Davidui Cameronui (Deividui Kameronui) šiemet pakvietus Šiaurės ir Baltijos šalių premjerus į Londoną, kai kurie analitikai ėme kalbėti apie “Šiaurės Europos aljansą”. Ar jūs manote, kad yra pagrindo kalbėti apie naują aljansą Europoje?

Store: Ne. Susitikimas Londone buvo sveikintina Britanijos iniciatyva daugiau dėmesio skirti mažesnėms valstybėms šiaurėje ir rytuose. Mačiau premjero Camerono, ministrų nuoširdų norą daugiau sužinoti apie šių Šiaurės šalių patirtį – Londone svarstyta daugybė klausimų, pradedant aplinkosauga ir baigiant šeimos politika.

Nevertinu to kaip atsirandančio aljanso – vertinu kaip sveikintiną britų orientacijos į šiaurę ženklą.

BNS: Norvegija šį mėnesį prisidėjo prie ES sprendimo įvesti sankcijas Baltarusijai. Dalis Lietuvos politikų sako, kad Europa, JAV taiko dvigubus standartus – skuba bausti Baltarusiją, bet užmerkia akis į problemas Rusijoje, kurios elgesys toli gražu nėra demokratiškas. Ar sutinkate su tuo?

Store: Visų pirma, aš esu prieš dvigubus standartus. Manau, kad turėtume būti atsakingi dėl to, kaip laikomasi universalių vertybių, įsipareigojimų žmogaus teisių ir demokratijos srityse.

Rusijoje yra ydų. Į jas reikia atkreipti dėmesį, už jas reikalauti atsakomybės. Vakar (pirmadienį – BNS) susitikau su kolega iš Rusijos ir iškėliau klausimus dėl pilietinės visuomenės, nevyriausybinių organizacijų problemų, spaudos laisvės.

Bet manau, kad tarp Baltarusijos ir Rusijos yra esminių skirtumų. Baltarusijoje daugelį metų yra tas pats vadovas, akivaizdžiai manipuliuojama rinkimais, varžoma opozicija.

Rusija tebėra pereinamajame procese. Jos demokratija nėra tobula, dar nėra taip, kad kandidatų, partijų iškėlimas būtų laisvas ir skaidrus. Bet manau, kad Rusijoje matome tendenciją taikytis prie Europos Tarybos standartų, ketinama stoti į Pasaulio prekybos organizaciją, kur ji būtų atskaitinga. Tai nereiškia, kad jie viską įvykdė, bet iš jų galima reikalauti atsakomybės. Jie žengia žingsnius Europos Taryboje dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo – tai pozityvus žingsnis (BNS pastaba: Rusija sausį pagaliau ratifikavo Teismo veiklą reformuojantį protokolą).

A.Lukašenka eina priešinga kryptimi. Taigi yra skirtumas.

BNS: Su kolega Sergejumi Lavrovu susitikote Karaliaučiuje. Lietuvos pareigūnai nerimauja dėl Karaliaučiaus militarizavimo, taip pat mini, kad ten gali būti dislokuoti taktinių branduolinių ginklų. Ar tai kelai nerimą ir Norvegijai?

Store: Susitikome Karaliaučiuje, nes Rusija čia mane pakvietė įprastinėms konsultacijoms. Be to, Norvegija pirmininkauja Baltijos jūros valstybių tarybai.

Norvegija tvirtai remia ambicingą nusiginklavimo Europoje darbotvarkę. Manome, kad turime atkurti įprastinės ginkluotės mažinimo mechanizmą – tai aptariau su kolega (Rusijos užsienio reikalų ministru S.Lavrovu – BNS).

Norvegija ir Lenkija pateikė labai konkretų pasiūlymą įtraukti taktinius branduolinius ginklus į kitą derybų raundą dėl strateginės ginkluotės. Pirmiausia, skaidrumui reikia geresnės viešos informacijos apie taktinių branduolinių ginklų buvimo vietą Europoje. Antra, jie turi būti įtraukti į kitą raundą dėl START – strateginių ginklų ribojimo sutarties.

Šių dienų Europoje, kai kalbame apie saugumo nedalomumą ne tik kaip apie esminį NATO principą, bet ir platesniame Europos kontekste, sudėtinga suprasti, kokiam tikslui tarnauja taktiniai branduoliniai ginklai. Jie skleidžia nesaugumą, todėl turėtų būti įtraukti į nusiginklavimo procesą.

BNS: Kokia Norvegijos pozicija derybose dėl naujos Įprastinės ginkluotės Europos sutarties (ĮGES)? Ar remiate vadinamąją flanginę sistemą, ar į ją turėtų būti įtrauktos Baltijos šalys? (BNS pastaba: vadinamuosiuose flanguose, paribio teritorijose nustatomi specialūs ginkluotės ribojimai).

Store: Manau, kad ĮGES buvo didelis dešimtojo dešimtmečio pasiekimas – atsirado daugiau prognozuojamumo, pasitikėjimo. Todėl apgailestaujame, kad Rusija prieš ketverius metus nusprendė pasitraukti.

Kita vertus, dabar matome teigiamų ženklų kuriant naujus principus susitarimui dėl įprastinės ginkluotės Europoje.

Patys priklausydami “flangams”, manome, kad reikalingas prognozuojamumas ir paskata, kad flanguose būtų dislokuota mažiau karinės įrangos. Ar “flangų” mechanizmas naujame režime bus identiškas buvusiam – tai nėra principinis dalykas. Svarbiausia – turinys, kad būtų dislokuota kuo mažiau konvencinių ginklų, būtų reikiamas skaidrumo laipsnis, veiktų informacijos, išankstinio perspėjimo, skaidrumo dėl manevrų ir pratybų režimas. Taip būtų sumažinta galimybė klaidingai įvertinti motyvus.

ĮGES buvo pirmasis žingsnis spręsti situaciją iškart po Šaltojo karo, o naujasis raundas turėtų pažengti dar toliau. Tikime, kad derybos gali judėti pirmyn.

BNS: Rusija pasiūlė bendros NATO ir Rusijos priešraketinės gynybos sistemą, taip pat vadinamąją sektorinę priešraketinę gynybą. Ar šios idėjos dar gyvos, ar, jūsų vertinimu, NATO jau kategoriškai jas atmetė?

Store: Visų pirma, sveikinu tai, kad įvyko Lisabonoje – NATO viršūnių susitikimą ir NATO susitikimą su Rusija, kur lyderiai sutarė dėl naujo požiūrio į šį klausimą, apibrėždami, kad tai nėra sistema, nukreipta vienų prieš kitą. Tai koncepcija ginti didesnę teritoriją nuo grėsmių, kurios kyla iš už šios teritorijos.

Aš netikiu bendra sistema. Nemanau, kad ji įmanoma. NATO – tai Aljansas su savo atsakomybe. Rusija yra NATO partnerė su savo atsakomybe ir savo sistema. Aš labiau palaikyčiau, kad būtų dvi sistemos, kurios glaudžiai bendradarbiautų.

NATO svarbus saugumo nedalomumas. Visi esame atsakingi už vienas kito saugumą. Nepalaikyčiau jokios priemonės, kuri susilpnintų tą principą. Bet tuo pat metu tvirtai tikiu, kad NATO ir Rusija gali turėti paralelines sistemas ir užtikrinti, jog sistema nebus nukreipta viena prieš kitą.