"Scanpix" nuotr.

Daugiau nei 20 metų tarptautinės politikos ekspertai ir analitikai atsargiai kalbėjo apie potencialų Padniestrės konflikto atšilimą. Nepaisant visų 5+2 formato taikos derybų dalyvių (separatistinis regionas, Moldova, Ukraina, Rusija, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija bei stebėtojos – JAV ir Europos Sąjunga) bandymų sureguliuoti konfliktą, tenka pripažinti, kad kai kurioms iš jų “status quo” Padniestrėje dėl per jos sienas vykdomos kontrabandinės veiklos yra tiesiog pernelyg naudingas. Galbūt todėl į Ukrainos prezidento Petro Porošenkos ir Rumunijos vadovo Klauso Iohanniso praėjusių metų pavasario susitarimą atšildyti pabaigos neturintį Padniestrės konfliktą niekas nepanoro kreipti dėmesio. Nuo P. Porošenkos pasakytų žodžių praėjo beveik metai ir, nors konfliktas nepripažintoje Padniestrės Moldavijos Respublikoje (PMR) taip greitai neatšilo, reikia pripažinti, jog separatistinio regiono “status quo” Ukrainai pavyko kiek sudrebinti.

Dian Garmašaitė, geopolitika.lt

Anksčiau Kijevą ir Maskvą buvo galima laikyti gana sėkmingais partneriais sprendžiant separatistinio regiono klausimus. Abi valstybės daugiau ar mažiau palaikė viena kitos siūlytus konflikto sureguliavimo planus. Tiesa, viskas pasikeitė 2014 metais, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį, okupavo Donbasą, o Ukrainos prezidentu tapo P.Porošenka.

Iki jo vyraujančią gana nuoseklią Kijevo užsienio politikos liniją Padniestrės atžvilgiu pakeitė nuogąstavimai, kad separatistinis regionas šalia Ukrainos sienų tampa pagrindiniu tarptautinės politikos subjektu, skleidžiančiu Rusijos įtaką, o ateityje – galbūt ir agresiją. Tarptautinėje arenoje pasigirdus spėjimams, jog Kremlius ruošiasi aneksuoti Pietų Osetiją ir Padniestrę, 2014 metų birželį buvo pasirašyta asociacijos sutartis tarp ES ir Moldovos. Vis dėlto manyti, kad Maskvą domina separatistinio regiono teritorija, kol kas nėra pagrindo: nors prorusiška PMR valdžia nekart prašė prisijungti prie Rusijos, Kremlius visus prašymus tiesiog atmetė. Akivaizdu, Padniestrės Maskvai reikia dėl visai kitų priežasčių.

Atsižvelgiant į kylančią iš Rusijos grėsmę Ukrainos saugumui, Maskva buvo užspeista į kampą.

Pirmuoju P. Porošenkos žingsniu, siekiant sudrebinti įsisenėjusį status quo, galima laikyti įsako, nutraukiančio nuo konflikto pradžios galiojusį susitarimą, leidžiantį Maskvai per Ukrainos teritoriją siųsti savo karius į Padniestrę ir juos aprūpinti, pasirašymą. Manoma, kad separatistinėje teritorijoje šiuo metu yra apie 1500 vadinamųjų „taikdarių“. Nors Moldova ir dauguma Vakarų Europos valstybių laiko, kad jų buvimas teritorijoje nelegalus ir yra pripažįstamas tiesioginiu veiksniu, įšaldžiusiu konfliktą, Kremlius ginčijasi ir teigia, kad vadinamoji 14-oji armija tiesiog saugo užsilikusią karinę įrangą.

Žvelgiant į situaciją iš platesnės perspektyvos, toks Kijevo žingsnis nėra priimtinas 5+2 formato atžvilgiu, nes buvo veikiama nepasitarus su kitomis taikos derybų narėmis apie galimas tokio sprendimo pasekmes. Kita vertus, taip, atsižvelgiant į kylančią iš Rusijos grėsmę Ukrainos saugumui, Maskva buvo užspeista į kampą. Juk vargiai tikėtina (nors ir neatmestina – pretekstą visada galima rasti), kad ji galėtų pradėti karinį konfliktą dėl lengvesnio tranzito į Padniestrę.

Buvo tik laiko klausimas, kada Kijevas pradės žaisti Rusijos karinio tranzito į Padniestrę korta.

Natūralu, jog atkirtus Rusijos „taikdarius“ nuo nuolatinio aprūpinimo Kremlius įsiuto. Turėdama du veikimo būdus – visiškai atitraukti savo karius iš PMR arba aprūpinti juos per Kišiniovo oro uostą – Rusija pasirinko pastarąjį. Moldova netruko pasinaudoti turimu pranašumu ir pradėjo reikalauti Maskvos informuoti apie karių atvykimą prieš mėnesį. Remiantis spaudos šaltiniais, daugiau kaip 100 Rusijos piliečių buvo deportuoti iš Moldovos, motyvuojant abejonėmis, jog tai galbūt ne „taikdariai“. Tokio pobūdžio Padniestrės blokados Vakarai nepasmerks, kad ir kiek Maskva eskaluotų status quo pažeidimus nepasitarus su 5+2 taikos derybų formato nariais. Prisiminkime 2014 metus, kai Rusijos vyriškos lyties piliečiai, nuolat gyvenantys Padniestrėje, buvo neįleidžiami į Ukrainos teritoriją. Buvo tik laiko klausimas, kada Kijevas pradės žaisti Rusijos karinio tranzito į Padniestrę korta.

Žibalo į ugnį įpylė ir Michailo Saakašvilio paskyrimas Odesos srities gubernatoriumi. M.Saakašvilis ir jo komanda iškart pasižadėjo stiprinti sienos su Padniestre kontrolę, kovoti su korupcija ir dideliu mastu čia klestinčia kontrabanda. Po tokių pareiškimų Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas neištvėrė ir išvadino M.Saakašvilį kvailiu bei „akivaizdžiu psichopatu“, kišančiu pagalius į įsisenėjusio konflikto ratus. Vis dėlto D. Rogozinas, ramindamas padniestriečius, kad jie gali pasikliauti Rusija, matyt, nepagalvojo, kad separatistiniam regionui šiuo metu iš tikrųjų skubiai reikia tvirto peties atsiremti.

Palyginti su 2014-aisiais, Padniestrės užsienio prekybos apyvarta praėjusiais metais sumažėjo 25,6 procento. Eksportas iš regiono smuko 14,7 proc., importas – 30,4 procento. Ekonomikai stipriai priklausant nuo penkių pagrindinių prekybos partnerių – Rusijos, Moldovos, Ukrainos, Rumunijos ir Vokietijos, Padniestrės valdžia mažiausiai suinteresuota destabilizuoti santykius su dauguma iš jų. O kas vyksta aplink?

Maskva PMR naudoja kaip svertą kitiems strateginiams tikslams ir bent jau kol kas, net ir pakitus Kijevo pozicijai, atsisakyti savo sumanymų neketina.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodydavo vis daugiau spėjimų, kaip plėtosis geopolitinis žaidimas aplink Padniestrę – regiono neramumų židinį. Po įvykių Ukrainoje ekspertų bendruomenė pranašavo tokią pat įvykių seką ir Moldovoje. Kišiniovas ir Kijevas baiminasi, kad Rusija gali pasinaudoti separatistiniu regionu kaip pretekstu naujai karinei intervencijai į Moldovą (beje, taip prieš kelerius metus manė ir NATO). Prie šio dueto prisijungė ir Rumunija, paskelbdama, kad planuoja modernizuoti turimą karinę techniką. Bukareštas nori būti pasiruošęs duoti atkirtį galimiems Maskvos manevrams šalia savo sienų, o jo užnugarį, priešingai nei Moldovos atveju, saugo ir NATO. Tokią nervingą Rumunijos poziciją tikrai galima suprasti – ji vienintelė Europos Sąjungos ir NATO narė, turinti ilgiausią sieną su Ukraina ir ne itin nutolusi nuo Krymo ir Donbaso. Sunku užginčyti, kad Maskva Juodosios jūros regione įbaugino visus žaidėjus, tačiau ar ji tikrai planuoja „atšildyti“ Padniestrės konfliktą? Kiek tai jai naudinga?

Kam Rusijai pilti žibalą į Padniestrės konflikto ugnį, jeigu jo status quo jau ilgą laiką leidžia išlaikyti Moldovą posovietinėje erdvėje?

Toks scenarijus vis dar vargiai tikėtinas. Svarbu žinoti, kad Rusija nėra pripažinusi Padniestrės nepriklausomybės ir, tikėtina, ateityje to neketina daryti. Prisiminkime ir pastarosios bergždžius bandymus įsilieti į Rusijos Federacijos sudėtį. Visa tai įrodo, kad Maskva PMR naudoja kaip svertą kitiems strateginiams tikslams ir bent jau kol kas, net ir pakitus Kijevo pozicijai, atsisakyti savo sumanymų neketina. Padniestrė Kremliui yra kaip koja tarpdury į Europos Sąjungą ir NATO. Griežtos taisyklės, draudžiančios esant tokioms aplinkybėms įsilieti į pastarosios sudėtį, žinoma, nėra, tačiau praktikoje Aljanso narės tam kažin ar pritartų. Kam Rusijai pilti žibalą į Padniestrės konflikto ugnį, jeigu jo status quo jau ilgą laiką leidžia išlaikyti Moldovą posovietinėje erdvėje?

Straipsnis pirma kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 8 d.

Scanpix

Įtampa. Ukrainos valdžia uždraudė Rusijos kariams į Padniestrę vykti per Ukrainos teritoriją, Rusijos gynybos ministerija paskelbė apie Padniestrėje prasidedančias karines pratybas, o šio regiono valdžia baiminasi vietinio Maidano.

Nuotaikos Padniestrėje neramios. Regiono gyventojams vėluoja atlyginimai, verslininkai suka galvą, kaip kompensuoti nuostolius, patiriamus dar pernai praradus didžiulę ir pagrindinę Ukrainos rinką, o Ukrainos ir Rusijos veiksmai gąsdina gresiančiais neramumais.

Tiesa, priešas čia suprantamas labai paprastai – tai niekšiškai besielgianti Ukraina. Rusiją gyventojai, kurių bent trečdalis yra rusų tautybės, laiko vieninteliu išsigelbėjimu iš keblios ekonominės situacijos. Dėl jos kalta, žinoma, irgi Ukraina, dar – Moldova ir, be abejo, Vakarų šalys.

Suprasti tokią poziciją nesunku. Nuo 2006-ųjų kovo Padniestrė vegetuoja ekonominės blokados sąlygomis. Moldova ir Ukraina jai taiko ekonomines sankcijas, kurios praėjusiais metais buvo dar labiau sugriežtintos, o šiemet Ukrainos valdžia ėmėsi dar vieno žingsnio – uždraudė į Padniestrę įvežti automobilius, suskystintas dujas, degalus, alkoholį ir tabaką. Moldovos valdžia persekioja verslininkus, užsiimančius prekyba su Padniestre, kaltindama juos kontrabanda.

Vis dėlto neramumais labiausiai pakvipo tuomet, kai Rusija paskelbė apie Padniestrėje prasidedančias karines pratybas, kurių metu kariai mokysis naudotis prieštankine raketų sistema „Fagot“, o Ukraina paskelbė planus prie sienos su Padniestre, greičiausiai Odesos srityje netoli Bolhrado, dislokuoti priešlėktuvines raketų sistemas S-300.

Priešlėktuvinės raketų sistemos esą dislokuojamos siekiant pažaboti nelegalią prekybą narkotikais ir ginklais. Tačiau Rusijos žiniasklaida jau skambina varpais, kad dabar iškilo rimtas pavojus Rusijos lėktuvams, skraidantiems į ir iš Padniestrės, ir cituoja „Stratfor“ analitikus, perspėjančius dėl karinės konfrontacijos tarp Rusijos ir Vakarų valstybių sustiprėjimo grėsmės.

Ukrainoje, nepaisant oficialios pozicijos dėl S-300, vyrauja nuomonė, jog reikia ruoštis ne tik tam, kad Padniestrė taps antruoju Krymu, – šiame aneksijų sąraše įrašyta ir Odesa. Juolab kad Didžioji Rusija, klestėjusi Jekaterinos laikais, driekėsi kaip tik nuo Padniestrės Vakaruose iki Mariupolio Rytuose, o nuo 1789 m. jai priklausė ir dabartinė Odesa.

Jei tikėsime kiekvieną Kremliaus žingsnį stebinčių kritikų balsais, būtent tokią Novorusiją Vladimiras Putinas norėtų atkurti ir šiandien. O tai reiškia, kad Padniestrei, taip pat ir Odesai, jis turi ypatingų planų.

Šiuos planus, paremtus Aleksandro Solženicyno slavų vienijimosi teorija, mielai palaikytų ir itin prorusiška Padniestrės valdžia. Štai užsienio reikalų ministrė Nina Štanski aiškina, kad Ukraina ir Moldova prieš Padniestrę vykdo hibridinį karą. Jo dalis – ir pasienio stiprinimas, ir ekonominės sankcijos, ir naujo rusofobiško Odesos gubernatoriaus paskyrimas, ir pagaliau net Maidano Padniestrėje kurstymas. Esą „priešiškos jėgos“ bando agituoti gyventojus eiti į gatves ir reikšti jiems primetamą antirusišką nuomonę. O kur dar Ukrainos sprendimas uždrausti Rusijos kariams, vadinamiesiems taikdariams, į Padniestrę vykti per Ukrainos teritoriją.

Beje, šis taikdarių statusas tiek Ukrainai, tiek Moldovai kelia juoką, tačiau su tuo tenka susitaikyti. Nuo 1992 m., kai ~de facto~ buvo įtvirtintas Padniestrės regiono atsiskyrimas nuo Moldovos ir atsirado Padniestrės Moldavijos Respublika (PMR), regiono statusą palaiko minėti Rusijos taikdariai – Rusijos taikos palaikymo pajėgos. Be to, Padniestrėje Rusija laiko ir specialiąją operacinę grupę, kuri saugo Rusijos karinę įrangą bei nuosavybę.

Šie taikdariai nerimą kelia ne tik Ukrainai, bet ir Moldovai. Ko gero, baimindamasi Ukrainos likimo, Moldovos užsienio reikalų ministerija dar pernai rugpjūtį paragino Rusiją išvesti karius ir ginkluotę iš separatistinio Padniestrės regiono pagal įsipareigojimus, pareikštus dar 1999 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) vadovų susitikime.

Tačiau Rusija apkaltino Moldovą bandymu destabilizuoti padėtį regione, atsisakymą išvesti savo karius paaiškindama didžiulėmis tokios procedūros išlaidomis ir dar labiau padidindama „taikdarių“ skaičių Padniestrėje. Dar prieš keletą metų jų tebuvo apie tūkstantį, dabar – jau pusantro. Ir iki šiol jie į Padniestrę pirmyn atgal migravo trumpiausiu keliu – per Odesą.

Kai Ukrainos valdžia tai uždraudė (faktiškai jau pernai, juridiškai – šiemet birželio 8 d.), vienintelis rusams likęs kelias – skristi per Kišiniovo oro uostą, padarant nemenką lanką ir kertant jau ne vienos, kaip anksčiau, o dviejų užsienio valstybių – Rumunijos ir Moldovos oro erdvę. O tai padaryti irgi nėra taip paprasta. Viena vertus, susisiekimą oru apsunkina Kišiniovas, nes gegužės mėnesį Moldovos valdžia sugriežtino tvarką, pagal kurią Maskva turi prieš mėnesį pranešti apie taikdarių atvykimą. Antra vertus, oro uostas Padniestrės sostinėje yra labai prastos būklės ir pajėgus priimti tik nedidelius lėktuvus.

Nors Ukraina gerokai susilpnino (ir pabrangino) Rusijos susisiekimą su Padniestre, kai kurie analitikai perspėja, kad dėl to Rusija gali nuspręsti padidinti savo karių kontingentą Padniestrėje, o tai krizės atveju gali atsisukti prieš pačią Ukrainą.

Beje, Rusijos karių skaičiaus didinimas ir geresnės technikos dislokavimas Padniestrėje neatmetamas ir dėl kitos priežasties – jau minėtos masinių neramumų grėsmės. Galima net neabejoti, jog Rusija padarys viską, kad naujas Maidanas nenuverstų prorusiškos Padniestrės vadovybės, o Rusija neprarastų šio savo bastiono. „Padniestrė yra lyg Rusijos mina Ukrainos pasienyje, tik ir laukianti, kada galės sprogti“, – Moldovos separatistinį regioną apibūdina organizacijos „Informacinis pasipriešinimas“ ekspertas Dmitrijus Tymčiukas.

Tiesa, kol kas Rusija šios minos sprogdinti neskuba, nors degtuką laiko prikišusi labai arti. Pavyzdžiui, šių metų vasarį, vykstant mūšiams Rytų Ukrainoje, Padniestrėje, manoma, buvo apmokomi Ukrainos konflikte dalyvaujantys kariai. Dėl to Ukrainos valstybinė pasienio tarnyba ir Nacionalinė gvardija ėmėsi specialių priemonių, skirtų sienos su Moldova ties Padniestre saugumui stiprinti. Tokį sprendimą komentavęs Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos informacinio-analitinio centro vadovo pavaduotojas Vladimiras Polevojus tuomet aiškino, kad tokios priemonės reikalingos siekiant išvengti karinių provokacijų, neteisėto ginklų gabenimo per sieną, teroristinių ir kitokių neteisėtų veiksmų.

Beje, ginklų gamyba tikrai yra vienas pagrindinių Padniestrės pajamų šaltinių – ji sudaro 35–60 proc. visų pajamų. Nors tai skamba lyg paradoksas, turint omenyje neapibrėžtą Padniestrės statusą ir jos sunkią ekonominę padėtį, tačiau daugumą gamyklų, taip pat ir ginklų, finansuoja Rusija.

Kremlius puikiai žino, kad Padniestrė yra pasiryžusi įsilieti į Rusijos sudėtį, tačiau priimti jos neskuba, nors vien per pastaruosius metus Padniestrė bent porą kartų prašėsi priimama: V.Putinas jokių vilčių Padniestrės valdžiai su lyderiu Jevgenijumi Ševčiuku priešakyje nesuteikė nei pernai pavasarį, kai Rusija aneksavo Krymą, nei praėjusių metų liepą, kai Moldova su Europos Sąjunga pasirašė kelias bendradarbiavimo sutartis, o Padniestrė vėl ėmė belstis į Rusijos vartus.

Pagal vieną iš kelių „Stratfor“ analitikų numatytų scenarijų, Rusija gali „nesismulkinti“ ir delsia, laukdama progos prisijungti Padniestrę su didžiule pietine Ukrainos dalimi bei Odesa priešakyje. Skaičiuojama, jog tokiu atveju Rusijai prireiktų nuo 40 iki 60 tūkst. karių, vykstančių 680 km tam, kad užimtų 103 600 kvadratinių kilometrų teritoriją. Operacija truktų nuo 23 iki 28 dienų.

Toks žingsnis, be jokios abejonės, suduotų labai skaudų smūgį Ukrainai, nes paliktų ją be priėjimo prie Juodosios jūros ir Odesos uostamiesčio. O štai Rusija turėtų kelią iš Rusijos į Padniestrę, ir nebereikėtų skraidyti ar važiuoti per kitų šalių teritoriją.

Galbūt todėl Rusija taip širsta dėl komplikuotos Odesos situacijos, kurioje atsirado nauja kovingai nusiteikusio Michailo Saakašvilio figūra. Ir galbūt todėl Padniestrę Kremlius laiko nei pakartą, nei paleistą, ant trumpo pavadžio su dygliuotu antkakliu. Ir čia kalbama ne tik apie karių bei amunicijos dislokavimą. Niekam ne paslaptis, kad Rusija šį regioną remia finansiškai – čia plūsta ir rusų pinigai, ir pigios dujos. Iš esmės Padniestrė yra visiškai priklausoma nuo Rusijos finansinių injekcijų, kurių pastaruoju metu, pačią Rusiją slegiant ekonominiams sunkumams, gerokai sumažėjo. Be to, Padniestrė Rusijai yra gerokai prasiskolinusi. Vien Rusijos dujų bendrovei „Gazprom“ Padniestrės regionas skolingas apytikriai pusantro milijardo JAV dolerių.

Rusijos kišenėje sėdi ir Moldova. Nepaisant to, kad mindžikuoja tarp prorusiškos ir provakarietiškos krypties, ji yra visiškai priklausoma nuo rusiškų dujų, o Padniestrės klausimu – net savotiška Rusijos sąjungininkė. Spaudžiama Rusijos, Moldova nesileidžia į jokias diskusijas su Padniestrės valdžia ir prisideda prie šio niekaip kitaip neišsprendžiamo konflikto. Žmogaus teisių teismo bylos „Ilascu ir kiti prieš Moldovą ir Rusiją“ sprendime ne tik Rusija, bet ir Moldova įvardijama kalta dėl neišspręstos Padniestrės problemos. Nuosprendyje Moldovai paskirtas įpareigojimas atkurti Padniestrės teritorijos kontrolę, tačiau jei kontrolę būtų galima įvertinti skaičiais, Rusija prieš Moldovą šiuo klausimu laimėtų 3:0.

Kaip Padniestrės klausimas Moldovoje bus sprendžiamas toliau, labai priklausys nuo vietos valdžios rinkimų, kurių pirmasis turas įvyko praėjusį savaitgalį, o antrasis numatytas birželio 28 d. Mat šie rinkimai yra laikomi patikrinimu, ar šalis yra įsipareigojusi dėl europinės integracijos. Geru ženklu galima laikyti tai, kad kovoje dėl Kišiniovo mero posto pirmajame ture nedideliu atotrūkiu laimėjo proeuropietiškas dabartinis miesto vadovas Dorinas Chirtoaca. Tačiau antro pagal dydį šalies miesto Belcio meru, gavęs 73,68 proc. balsų, jau pirmajame rinkimų ture buvo išrinktas prorusiškų pažiūrų verslininkas Renato Usatii.

Žinoma, garsiai deklaruojamos proeuropietiškos pažiūros dar nieko nereiškia. Juk vos kelios dienos iki rinkimų atsistatydino lyg ir proeuropietiškas premjeras Chirilas Gaburici, kurio karjerą sužlugdė sovietinis mentalitetas: jis iš premjero posto pasitraukė kilus abejonių dėl mokyklos baigimo pažymėjimo ir universiteto diplomo autentiškumo.

Regis, Moldovoje jokie rinkimai neapsieina be skandalų. Nors tai gali būti tik sutapimas, bet du kartai – jau tendencija. Pakanka prisiminti balandį Moldovą sukrėtusį korupcijos skandalą, atskleidusį, kad Moldovai iki vakarietiškos valstybės – šviesmečiai. Mat keturiuose šalies bankuose buvo pasigesta milijardo dolerių, kurie, kaip įtariama, pernai rinkimų išvakarėse buvo pervesti į keturis Rusijos bankus, o vėliau greičiausiai be jokių pėdsakų ir vilties juos atgauti nusėdo įvairių užsienyje registruotų bendrovių sąskaitose.

Laimei, blogiausias scenarijus – Moldovos finansinis kolapsas – neįvyko, tačiau šalies laukia dar ilgas kelias iki integracijos į Vakarų organizacijas. O šiame kelyje ne paskutinę vietą užima ir neišspręstas, bet kada nors lemiamas tapsiantis Padniestrės klausimas.

Rima Janužytė

Padniestrė – pati sau respublika

Jokia valstybė nepripažįsta Padniestrės atsiskyrimo, o Jungtinės Tautos šiam politiniam dariniui nėra suteikusios jokio statuso. Tik Abchazija, Pietų Osetija ir Kalnų Karabacho respublika Padniestrę pripažįsta kaip nepriklausomą valstybę.

Vis dėlto ji veikia būtent kaip valstybė: nuo 1994 m. čia galioja vietinės valdžios priimta konstitucija, regionas turi savo vyriausybę, prezidentą ir įstatymus.

Padniestrės Moldavijos Respublika deklaruoja save kaip prezidentinę respubliką, o politinę sistemą derina prie Rusijos Federacijos, tikėdamasi anksčiau ar vėliau prie jos prisijungti.

INTERVIU

Kenas Godfrey: „Padniestrės laukia neramūs laikai“

„Veido“ interviu su Briuselyje vykusiose Europos vystymosi dienose dalyvavusiu analitiku, organizacijos „European Partnership for Democracy“ vykdomuoju direktoriumi Kenu Godfrey.

VEIDAS: Esate stebėjęs rinkimus Ukrainoje ir Moldovoje, bendradarbiaujate su Vilniuje veikiančiu Rytų Europos studijų centru ir kitose organizacijose dirbančiais specialistais, kurių veiklos sritis – demokratijos palaikymas Rytų partnerystės šalyse. Ar galėtumėte palyginti demokratijos lygį šiose šalyse?

K.G.: Atlikta daugybė tyrimų ir vertinimų, ir nors daug kas iš pažiūros atrodo akivaizdu, labai sunku demokratijos lygį įvertinti kokia nors skaitine išraiška. Žinoma, Gruzija, Ukraina ir Moldova demokratijos požiūriu gerokai skiriasi nuo Armėnijos, ką jau kalbėti apie Baltarusiją ir Azerbaidžaną. Tačiau štai visai neseniai Moldovą sudrebino didžiulis korupcijos skandalas, kai paaiškėjo, kad korumpuoti asmenys pasisavino milžiniškas pinigų sumas. Visa tai kelia daug klausimų apie žmonių, dirbančių valstybės tarnyboje, kompetenciją.

VEIDAS: Kaip vertinate Padniestrės situaciją? Kokią ateitį prognozuojate šiam neaiškaus statuso regionui?

K.G.: Tiksliai pasakyti labai sunku, tačiau dideli pokyčiai čia neišvengiami vien jau dėl Ukrainos veiksmų – turiu omenyje Rusijos pareigūnų judėjimo apribojimus. Tiesą sakant, esu dirbęs Padniestrėje su keliomis organizacijomis. Ten dirbti išties labai sudėtinga dėl daugelio priežasčių. Bene pagrindinė – finansinė centrinės valdžios kontrolė. Taip pat ir kontrolė apskritai, nes centrinė valdžia kontroliuoja bene visas gyvenimo sritis. Tai reiškia, kad čia nėra ir negali būti alternatyvių galios struktūrų, kurios bent jau privačiame sektoriuje galėtų kelti klausimus valdžiai.

Taigi, manau, Padniestrėje situacija bus labai įtempta. Deja, ko nors konkretesnio prognozuoti nedrįstu – tai pernelyg sudėtingas klausimas.

VEIDAS: Tuomet užduosime paprastesnį. Neseniai Odesos, kuri yra prie pat Padniestrės, gubernatoriumi paskirtas buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Kokia jūsų nuomonė apie tokį Ukrainos valdžios sprendimą?

K.G.: Nemanau, kad tai geras sumanymas. Tačiau jis, ko gero, buvo pasirinktas dėl dviejų priežasčių – įdirbio Gruzijoje ir labai kietos pozicijos Rusijos atžvilgiu. Viešųjų ryšių požiūriu Ukrainos valdžiai toks žingsnis labai naudingas – ko gero, nemažai žmonių JAV ar kitose Vakarų šalyse yra be galo patenkinti, kad Odesoje dirbs būtent M.Saakašvilis. Tačiau jis neturi supratimo apie regioną, kuriame eis gubernatoriaus pareigas, tai kaip galima tikėtis, kad savo darbą atliks gerai?

VEIDAS: Tačiau M.Saakašvilio nuopelnai Gruzijoje jums abejonių nekelia?

K.G.: Taip, jo politika Gruzijoje buvo labai stipri. Daugybė žmonių tiki, kad jis padarė daug gerų darbų. Tačiau jo vadovavimas nebuvo tobulas. M.Saakašvilio vadovavimo laikotarpiu Gruzijoje atsirado nemažai problemų, ypač viešųjų paslaugų sektoriuje. Nepaisant to, laikoma, kad M.Saakašvilio prezidentavimas yra sėkmės istorija vien jau dėl ypač sėkmingos kovos su korupcija policijos, susisiekimo ir kitose srityse. Galbūt tai suteikia jam daugiau patikimumo Ukrainos gyventojų akyse. Tačiau dabar yra kita vieta ir kitas laikas, ir negalima garantuoti, kad bus toks pat efektas, koks buvo Gruzijoje. O netoliese esančiai Padniestrei tai dar vienas papildomas dirgiklis, neprisidėsiantis prie didesnio šio regiono stabilumo.