Pagal „Gallup“ teigiamos patirties indeksą Lietuva yra trečia nelaimingiausia iš 138 tirtų valstybių. Pirmaujame pagal savižudybių, įvairių psichikos ligų ir sutrikimų, antidepresantų vartojimo statistiką. Knieti paklausti: kas mums yra?

Vaiva Sapetkaitė

Į Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos direktorę Algę Nariūnienę su ašaromis akyse kreipėsi paauglė, prašydama, kad jos psichikos problemų turinčią mamą išvežtų gydyti. Mergaitė bijojo, kad jei mama liks namie, nutiks kas nors bloga. Kaip dažnai būna, nepaisant įkalbinėjimų, pati moteris gydytis nepanoro. Nors galų gale ji buvo priversta gydytis (buvo gydoma gana ilgai – apie tris mėnesius), tai nepadėjo: vos sugrįžusi namo ji savo noru pasitraukė iš gyvenimo.

Neseniai per žiniasklaidą nuvilnijo žinutė apie Alytaus Šaltinių pagrindinės mokyklos mokinę, iššokusią pro mokyklos trečio aukšto langą. Tiesa, po bandymo nusižudyti keturiolikmetė nežuvo, o dėl daugybinių sužalojimų pateko į ligoninės reanimacijos skyrių.

Dar prieš kelias dienas paskelbta, kad Panevėžio rajone prieš teismą pagaliau stos pernai prie savižudybės privesto šešiolikmečio skriaudikai. Nusižudęs vaikinas neiškentė jų patyčių ir pažeminimo dėl internete paskleistos jo orumą žeidžiančios vaizdo medžiagos.

Rugsėjo mėnesį nusižudė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje besimokęs aštuoniolikmetis. Panašiu metu iš gyvenimo savo noru pasitraukė ir į aštuntą dešimtį įkopusi panevėžietė…

Daugelis jau tapome abejingi tokiai informacijai ir net nustojome stebėtis – apie savižudybes išgirstame pernelyg dažnai. Vis dėlto sunku suvokti, kaip nuo tarpukario Lietuvos, kada 100 tūkst. gyventojų tekdavo vos aštuoni savižudžiai, atėjome prie šiuolaikinės statistikos: dabar šis skaičius didesnis keturis su trupučiu karto – 2013 m. 100 tūkst. gyventojų teko 36 savižudžiai. Savo noru giltinę dažniausiai pasikviečia 45–59 metų amžiaus žmonės, antra vertus, būtent savižudybės, o ne kokios nors ligos ar nelaimingi atsitikimai tampa dažniausia jaunų žmonių (16–30 metų) mirties priežastimi. Užtenka paminėti, kad nuo 1990-ųjų iki dabar nusižudė daugiau nei 30 tūkst. žmonių, tai yra šiek tiek daugiau, nei gyvena Jonavoje.

Nerimas: be savų problemų, jaudinamės ir dėl globalių

Savižudybės yra viena skaudžiausių Lietuvos rykščių, tačiau ne vienintelė: prastėja ir įvairių psichikos ligų bei sutrikimų statistika. Skaudžių istorijų turbūt galėtume išgirsti iš kiekvieno psichologo ar psichiatro. Dažnas jų taip pat pripažins, kad turinčių įvairių psichikos problemų žmonių į juos kreipiasi vis dažniau. Nerimą specialistams kelia tai, kad turinčiųjų psichikos sutrikimų amžius vis jaunėja, o visuomenei senėjant ateityje tokių problemų tik daugės, ir išlaidos psichikos sveikatos priežiūrai gerokai išaugs.

Taigi, spalio 10-oji – Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Dėl skaudžių istorijų, nemalonios statistikos ir įvairių tarptautinių tyrimų, iliustruojančių palyginti prastesnę psichikos sveikatą, ji kasmet mums tampa karčiu priminimu, kad reikalai nėra geri.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vienu iš dešimties šių metų svarbiausių reiškinių ar sėkmės istorijų „Veidas“ mano esant emocinę paramą telefonu ir laiškais teikiančios tarnybos „Jaunimo linija“ veiklą.

Skeptikai, žinoma, netruks pareikšti: anokia čia sėkmė – patyčių tarp vaikų ir paauglių mastas nemažėja, be to, esame dargi lyderiai pasaulyje pagal mokyklinio amžiaus vaikų, išgyvenančių patyčias, ir iš gyvenimo pasitraukiančių jaunų žmonių skaičių.
Bet tie, kurie nusiteikę pozityviai, tikrai atkreips dėmesį, kad savanoriškoje organizacijoje „Jaunimo linija“ vien per šiuos metus savanorių, daugiausia jaunų, norinčių neatlygintinai teikti pagalbą sunkumus išgyvenantiems vaikams ir paaugliams, skaičius padidėjo nuo 181 iki 381. „Jei visiškai tiksliai, – įsiterpia dr. Paulius Skruibis, profesionalus psichologas, organizacijos „Jaunimo linija“ vadovas, – ne visi kandidatai į savanorius, išlaikę pirmąjį atrankos etapą, taps savanoriais, bet viliamės, kad bent pusė jų tikrai papildys mūsų gretas.“

Ketvirtadalis savanorių patys yra kėlę ranką prieš save

Pasirodo, kad galėtum neatlygintinai padėti juodoje neviltyje skendintiems jaunuoliams, vien noro neužtenka. Atranka į savanorius niekuo nesiskiria nuo konkurso į kai kurias prestižines specialybes universitetuose. Pirmiausia su visais pretendentais kalbasi profesionalių psichologų komanda. Ir, įvertinę kiekvieno jų charakterį, gebėjimą išklausyti, atjausti ir bendrauti su skirtingais žmonėmis, pasiūlo tapti kandidatu į savanorius. Vėliau prasideda ilgi, šešis mėnesius trunkantys mokymai.
Tiesa, dalis kandidatų jau po pirmo mėnesio arba patys atsisako dalyvauti mokymuose, arba organizatoriai rekomenduoja jiems verčiau nebevargti. O po pusės metų visi apmokyti savanoriai laiko egzaminą. Ir visiškai nesvarbu, kiek jiems metų – 18 ar 45-eri, ar jie jau turi įgiję psichologo išsilavinimą, ar dar tik studijuoja universitete, o gal yra visiškai kitos studijų krypties atstovai, egzaminą privalu laikyti visiems. Ir tik tada, kai savanoriai pereina šį išbandymą, gali sėsti prie telefono ragelio.
Įdomu, kad po to, kai į akciją „Nebijok kalbėti“ bei „Tyla žudo“ įsitraukė muzikantas Andrius Mamontovas, krepšininkas Arvydas Sabonis, aktorius Arūnas Sakalauskas, verslininkas Vladas Lašas, radosi ir daugiau solidžių įmonių vadovų, panorusių tapti savanoriais. P.Skruibis kol kas nutyli jų vardus, nes šiek tiek baiminasi, kaip užsiėmę stambių verslų vadovai ras laiko keletą valandų kalbėtis su dvasinių sunkumų patiriančiais vaikais, paaugliais, jaunuoliais, o galbūt ir savo bendraamžiais. Mat „Jaunimo linija“, priešingai nei kitos specializuotos emocinę pagalbą telefonu teikiančios savanoriškos tarnybos, kalbasi su visais, nesvarbu, koks būtų skambinančiojo amžius.
Pasak „Jaunimo linijos“ vadovo, jis neveda statistikos, kiek žmonių tapo savanoriais dėl to, kad patys praeityje buvo susidūrę su patyčiomis, išgyveno nelaimingą meilę, nesusiklostė jų santykiai su tėvais ar kitais artimais žmonėmis, tačiau iš pokalbių su pretendentais sako susidaręs nuomonę, jog į savanorystę daugelis panyra po panašių asmeninių patirčių ar netekčių. Apie ketvirtadalį visų savanorių patys kadaise yra svarstę ar net mėginę žudytis, o absoliuti dauguma išgyveno artimo žmogaus savižudybę ar tiesiog susidomėjo psichologija.
Pats P.Skruibis iš pradžių į šią organizaciją atėjo irgi labiau smalsumo vedamas. Jis svajojo būti žurnalistu, o jo bendraklasė, planavusi tapti psichologe, bendramoksliui papasakojo apie netrukus po nepriklausomybės atkūrimo – 1991 m. vasario 16 d. psichologės psichoterapeutės dr. Kristinos Onos Polukordienės įkurtą organizaciją, iš pradžių teikusią emocinę paramą tik vilniečiams. Netrukus dvyliktokas Paulius jau sėdėjo prie telefono ragelio, o į žurnalistiką įstoti jam nepavyko.
Taigi 1995 m. tapęs „Jaunimo linijos“ savanoriu, P.Skruibis ėmė pats mąstyti apie psichologijos studijas. Dar po keleto savanoriavimo metų jis tapo tarnybos Vilniaus filialo vadovu, o 2011 m. ėmė vadovauti visai tarnybai.

Rekordiniai metai

Pernai „Jaunimo linijos“ savanoriai atsiliepė į daugiau kaip 105 tūkst. skambučių. Daugiau kaip 16 tūkst. visų skambučių buvo ilgi (taip savanoriai vadina skambučius, kai skambina ketinantis nusižudyti arba turintis tikrai labai rimtų problemų žmogus). Ilgi pokalbiai paprastai trunka daugiau nei 40 minučių.
Pasak P.Skruibio, skambučių sunkumą lemia dar ir paros metas. Darbo dieną pats skambučių pikas prasideda tarp 15 ir 21 val. Ir kuo toliau į naktį, tuo skambučiai „sunkėja“ – žmonės dalijasi vis didesnėmis bėdomis. Tarp 4 ir 6 val. paprastai niekas neskambina, o jei jau skambina, tai skambutis labai rimtas, dažniausiai žmogaus, galvojančio apie pasitraukimą iš gyvenimo. Ypač daug tokių sudėtingų pokalbių buvo po aktoriaus Vytauto Šapranausko savižudybės balandį. Skambino ir jauni, ir vyresnio amžiaus suicidinių minčių kamuojami žmonės.

Greitas gyvenimo tempas, psichologinė įtampa darbe, nuolatinis persidirbimas ir nemiga – tai daugelio žmonių gyvenimo palydovai. Gyvename visuomenėje, kurioje nuolat didėja asmenų, sergančių įvairiomis depresijos formomis, psichikos ar elgesio sutrikimų ligomis.

Puikus sprendimo būdas – jau metus veikiantis Kauno Dainavos poliklinikos Psichikos dienos stacionaras, kuris yra novatoriškas, modernus visuomenės sveikatos stiprinimo būdas, leidžiantis psichikos ar elgesio sutrikimų turintiems asmenims liekant pažįstamoje, artimoje aplinkoje gauti reikiamą pagalbą.
Prieš metus, gruodžio 13 d. Petrašiūnuose naujai rekonstruotose, žmonėms su negalia pritaikytose erdvėse, apgaubtas ramybės, gryno oro, pušyno ir Kauno marių vandens buvo atidarytas Dainavos poliklinikos Psichikos dienos stacionaras. Psichikos dienos stacionare sergantysis vienoje vietoje gali gauti kompleksinę, į individualius jo poreikius orientuotą, profesionalią gydytojo psichiatro, psichologo, slaugytojo, socialinio darbuotojo pagalbą. Ligonio šeimos nariams sudaromos galimybės laikinai atsitraukti iš globos proceso, tampa  lengviau derinti šeiminius bei darbinius įsipareigojimus, pagerėja gyvenimo kokybė, sumažėja „perdegimo“ grėsmė.
Gyvenimo būdas sąlygojantis psichologinę įtampą
Intensyvus šio laikmečio tempas kelia vis daugiau reikalavimų kiekvienam iš mūsų, tad nenuostabu, kad kartais nebeatlaikome didelio spaudimo, išsenkame ir patiriame sveikatos sutrikimus. Natūralu, jog kai pavargstame, tampame dirglesni, jautriau reaguojame į visus neigiamus aplinkos pokyčius, tačiau veikiami vyraujačių stereotipų, apsimetame esantys stiprūs, ištvermingi ir slepiame kylančius jausmus, išgyvenimus. Galiausiai, nuolatiniu gyvenimo palydovu tampa stresas, trinka santykiai su aplinkiniais, patiriame sunkumus profesinėje ir kasdieninėje veikloje, taigi blogėja sėkmingas žmogaus funkcionavimas visose gyvenimo sferose. „Tokiose situacijose žmogui labai svarbu gauti palaikymą, supratimą, pagalbą tiek iš artimos aplinkos, tiek specialistų pagalbą, kurie moko kaip įveikti stresą ir prisitaikyti nuolat kintančioje aplinkoje, siekiant efektyvaus funkcionavimo, t. y. gebėjimo atlikti savo įprastus vaidmenis ir pareigas“,- Dainavos poliklinikos Psichikos dienos stacionaro reikalingumą pažymi psichologė Vilma Stundžienė.
Kompleksinė psichologinė pagalba
Petrašiūnuose veikiančiame psichikos dienos stacionare teikiamos paslaugos asmenis, turintiems elgesio bei psichikos sutrikimų: sergantiems demencija dėl Alzheimerio ligos, sergantiems kraujagysline demencija, sergantiems demencija dėl Pick’o, Parkinson’o, Huntington’o ir kitų ligų, asmenims, sergantiems šizofrenija, depresija, turintiems kitų psichinių sutrikimų, bei jų šeimos nariams – psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, savipagalbos grupės ir pan.
„Dienos stacionare vykdomos įvairios terapinės psichosocialinę reabilitaciją skatinančios individualiai ir grupėje vykstančios veiklos: psichofarmakoterapija, muzikos, judesio, dailės, reminiscencinė, šviesos terapijos, aromaterapija, meditacijos – relaksacijos užsiėmimai, turimų socialinių, buitinių įgūdžių palaikymas ir vystymas“,- teigia Dainavos poliklinikos Psichikos dienos stacionaro vadovė Živilė Lukošienė. Teikiant sveikatos priežiūros, psichologinę ir socialinę pagalbą stiprinami psichikos negalią turinčių žmonių fiziniai ir psichosocialiniai gebėjimai, skatinamas pacientų savarankiškumas artimoje aplinkoje. Taip pat centro egzistavimas palengvina ir ligonio šeimos narių kasdienybę: sudaromos galimybės šeimos nariams laikinai atsitraukti iš globos proceso.

Dauguma Lietuvos gyventojų nežino, kad paskambinę numeriu 112 sulauktų pagalbos visose Europos Sąjungos (ES) šalyse. Bendrąjį ES pagalbos nelaimių atveju numerį gali įvardinti tik penktadalis lietuvių.

Tai vienas mažesnių rodiklių tarp ES šalių, nes vidutinis šio numerio žinomumas tarp europiečių siekia 27 proc. Tačiau didžioji dalis lietuvių žino, jog savo šalyje šiuo numeriu galėtų kreiptis pagalbos. Tai parodė vienos didžiausių Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų kompanijos TNS LT atliktas „Flash Eurobarometro“ tyrimas.

Lietuva pagal bendrojo pagalbos numerio 112, kaip veikiančio visoje Europos Sąjungoje, žinomumą yra viena paskutinių valstybių ES. Žinojimas, jog pagalbos numeris 112 veikia visoje ES, tarp šalių svyruoja nuo 5 proc. Graikijoje iki 57 proc. Lenkijoje. Tyrimas parodė, jog keliaujantys Europos Sąjungoje dažniau pasidomi, koks pagalbos numeris veikia šiose šalyse. Pavyzdžiui, 39 proc. bent du kartus per pastaruosius metus besilankiusių ES šalyse lietuvių žino bendrąjį Europos pagalbos numerį. Tuo metu tarp nekeliavusių šis rodiklis siekia 23 proc.

Lietuvoje bendruoju pagalbos numeriu 112 nelaimės atveju skambintų aštuoni iš dešimties mūsų šalies gyventojų. Per paskutinius 5 metus šio pagalbos numerio žinomumas Lietuvoje gerokai išaugo – nuo 53 proc. 2008 m. iki 79 proc. 2013-aisiais. Beje, Lietuva kartu su Estija yra pirmaujančios ES šalys, kurių gyventojams per praėjusius metus yra tekę šiuo numeriu kviestis pagalbos tarnybas. Pagalbą šiuo numeriu kvietė 27 proc. Lietuvos ir 29 proc. Estijos gyventojų, tuo tarpu ES vidurkis – 18 proc.

Tyrimas atskleidė, jog beveik kas antras, arba 48 proc. mūsų šalies gyventojų yra girdėję arba matę informaciją apie pagalbos numerį 112. Respondentus mūsų šalyje ši informacija dažniausiai pasiekia per televiziją – 71 proc., radiją – 24 proc. arba spaudą ir internetą – po 19 proc. Lietuvoje bendrasis pagalbos telefono numeris 112 veikia nuo 2004 metų.

Visuomenės nuomonės „Flash Eurobarometro“ tyrimas vykdomas Europos Komisijos iniciatyva. Pastarojo „Flash Eurobarometro“ tyrimo metu 27-iose Europos Sąjungos šalyse apklausta 26 624 respondentų, Lietuvoje – 1000 asmenų. Apklausa buvo vykdoma 2013 m. sausio 7-9 dienomis.

TNS LT priklauso tarptautinei tyrimų kompanijai TNS Global, kuri turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. TNS atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių  Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.

Įsivaizduokite situaciją – esate užmiestyje ir suprantate, kad pametėte mašinos raktelius. Arba kelyje Vilnius-Kaunas netikėtai pasibaigė kuras, o iki artimiausios degalinės – keletas kilometrų. Tikriausiai rinksitės iš dviejų variantų, kurių vienas – dreifavimas kelyje, tikintis pagalbos iš geros valios žmonių, antras – skambutis draugams.

Visgi yra ir dar viena išeitis – kviesti techninė pagalbą. Jei esate užsisakę „Pagalba kelyje“, ši paslauga netgi nepaplonins piniginės.
„Privalomasis transporto priemonės civilinis draudimas atlygina žalą tik eismo įvykio metu ir tik nukentėjusiajai pusei“, – tikina įmonės „Edrauda“ vadovė Rima Kazlauskaitė. „Kelyje gali užklupti įvairiausių netikėtumų, pridarančių nemalonių rūpesčių. Vartotojai dažnu atveju nėra susipažinę kaip veikia jų turimas draudimas. Tarkim užsisakius „Kasko“ draudimą jūs iškart gaunate ir „Pagalbą Kelyje“, o atskirai šios paslaugos iki šiol nebuvo galimybės įsigyti.“ R.Kazlauskaitė džiaugiasi, kad situacija keičiasi ir šiandien bet kuris norintis gali papildomai užsisakyti „Pagalbą Kelyje“.
Verta žinoti visus privalumus, tad jei šia paslauga naudositės Lietuvoje, neteks rūpintis eismo įvykio deklaracijos pildymu. Neužsivedus varikliui, prireikus pakeisti ratą ar netgi pasibaigus kurui, bet kuriuo paros metu, telefonu išsikviesite techninę pagalbą. Į šią paslaugą įtrauktas ir automobilio transportavimas, grįžimo namo suorganizavimas, pakaitinis automobilis, kuriuo galėsite naudotis net iki septynių parų ar nakvynė viešbutyje. Po techninio gedimo jums nereiks rūpintis automobilio saugojimo aikštele, o praradus raktelius, techninės pagalbos tarnyba suorganizuos atsarginių pristatymą į nurodytą vietą.
„Tokio tipo pagalbą galima užsisakyti ir tiems, kurie keliauja Europos keliais. Tuomet atsiranda papildomų privalumų“, – pasakoja R.Kazlauskaitė. „Prie paslaugų, teikiamų Lietuvos teritorijoje, prisideda ir vertimo, juridinė bei finansinė pagalbos. Tuomet, kai automobilio nepavyksta pataisyti vietoje, suteikiama pakaitinė transporto priemonė ar nakvynė artimiausiame viešbutyje. Svečioje šalyje žmogus ir taip patiria daug streso, tad tokio tipo draudimas leidžia ramiai mėgautis kelione.“
Atskirai nuo civilinio draudimo, paslaugą „Pagalba Kelyje“ šiuo metu galima užsisakyti tik „Edrauda“ internetiniame puslapyje.

Pasaulinei ekonominei krizei tebešėlstant nedarbo lygis Europos Sąjungoje išlieka aukštas- 2012 m. gegužės mėnesį nedarbas Sąjungoje siekė 10,3 procento. Kai kuriose šalyje, kaip Ispanijoje ar Graikijoje, bedarbystės rodikliai pasiekė itin aukštą lygį, atitinkamai 24,6 proc. ir 21,9 proc.

Baltijos šalys, tarp jų ir Lietuva yra tarp tų nedaugelio šalių kur nedarbas pastaruoju metu smuko ir smuko ganėtinai daug. Per metus nedarbas Lietuvoje sumažėjo nuo 15,7% iki 13.7%. Rodiklis, žinoma išlieka aukštas ir situacija darbo rinkoje gerėja ne taip sparčiai kaip norėtųsi. Pavydžiai galime žvelgti į tokias šalis kaip Austrija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Vokietija kur nedarbas tesiekia 4-5 proc.

Pasaulinės krizės poveikį Lietuvos ekonomikai ir darbo rinkai padėjo sušvelninti ES parama. Užimtumui skatinti (bedarbių mokymui, perkvalifikavimui, subsidijuojamam įdarbinimui) 2007 m. -2013 m. yra skirta kone 1,5 milijardo litų ES lėšų. Suma yra ganėtinai įspūdinga, ji padeda sušvelninti nedarbo pasekmes ir koreguoja padėtį nedarbo rinkoje. Kita vertus, kai kurie ekspertai pripažįsta, kad dalis ES paramos lėšų gali būti naudojama neefektyviai- ypač kai bedarbių perkvalifikavimas eina atskirai nuo darbo rinkos poreikių. Vyriausybė ėmėsi spręsti šią problemą ir tai turėtų teigiamai paveikti darbo rinką.

Darbo rinka ir išsilavinimas

Pažvelgus į nedarbo statistiką kai kurie rodikliai itin krenta į akis. Palyginus savarankiškai dirbančių asmenų skaičių su ES vidurkiu – mūsuose dirbančių savarankiškai yra apie 1,5 karto mažiau. Vyriausybė ėmėsi priemonių skatinti smulkų ir vidutinį verslą, dalijant lengvatines paskolas verslui pradėti, kompensuojant verslo liudijimų įsigijimą, tačiau to rezultatus kol kas vertinti anksti.

Pažymėtina, jog iš savarankiškai dirbančių asmenų Lietuvoje mažiausiai yra tų, kurie turi žemiausią išsilavinimą, t.y. pradinį ar nebaigtą vidurinį (ISCED-1 klasifikacija). 2011 m. jų buvo viso labo 7,7 tūkstančio (iš 120 tūkstančių dirbančių savarankiškai Lietuvoje). Atrodytų- nieko nuostabaus, juk dirbant savarankiškai dažnai reikia tam tikrų didesnių gebėjimų susitvarkyti su ganėtinai sudėtingomis administracinėmis procedūromis.

Šios asmenų grupės bendras užimtumas taip pat yra itin žemas: 2011 m. ketvirtąjį ketvirtį jis siekė 15,1 %, kai tuo tarpu Europoje Sąjungoje šis rodiklis siekė 44,6 %. Palyginimui- aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų užimtumas Lietuvoje siekė 87 % ir buvo netgi aukštesnis už ES vidurkį.

Problema lyg ir aiški- itin aukštas žemesnį išsilavinimą turinčių asmenų nedarbo lygis. Reikėtų ieškoti šios problemos sprendimų būdų- kai kuriems bedarbiams galbūt padės perkvalifikavimas, kai kam įdarbinimo galimybes padidins aukštesnis išsilavinimas, tačiau bus ir tokių, kuriems šios priemonės nepadės. Ieškant nedarbo problemos sprendimo, ypatingai tarp žemesnio išsilavinimo asmenų galimą pasitelkti ir inovatyvius metodus, pritaikyti kitų šalių gerąją padėtį. Reikėtų paieškoti įvairių variantų kaip realiai įtraukti žmones atgal į darbo rinką ir dar labiau įsukti smulkaus verslo variklį. Vienas pavyzdžių galėtų būti belgiška paslaugų čekių sistema.

Paslaugų čekių sistema Belgijoje

Paslaugų čekių sistema Belgijoje buvo paleista 2004 m. siekiant paskatinti naujų darbo vietų atsiradimą. Bedarbiai gavo teisę teikti namų ūkio paslaugas privatiems asmenims, vietinėms įstaigoms, pelno nesiekiančioms organizacijoms ir mokykloms. Laiko bėgyje schema šiek tiek kito, tačiau jos esmė išliko panaši. Bedarbiai yra įdarbinami privačiose agentūrose kurios administruoja šias, namų ūkio, paslaugas. Agentūrų pastaruoju metu Belgijoje pridygo kaip grybų po šilto vasariško lietaus. Iš šių oficialiai veikiančių agentūrų asmuo gali nusipirkti paslaugų čekių jam reikalingoms paslaugoms (konkrečiai- namų tvarkymui, langų valymui, apipirkimui, maisto gaminimui, skalbimui, transportui neįgaliesiems ir pan.) atlikti. Vieno paslaugų čekio kaina yra 7,5 euro už čekį, kurį pirkėjas sumoka agentūrai (dalį sumos galima susigrąžinti deklaravus mokesčius, taigi suma už čekį gali nuskristi iki 5,25 euro). Likusią dalį atlyginimo agentūroms sumoka valstybė pristačius tuo paslaugių čekius (papildomai dar apie 14 eurų). Už vieną čekį suteikiama viena valanda darbo, pavyzdžiui namų valymo. Taigi, visa esmė, yra ta, jog bedarbis asmuo yra įdarbinamas agentūroje kuri jam užtikrina socialinį draudimą, tinkamas darbo sąlygas, o norintieji perka daugiausia namų tvarkymo paslaugas už kurias moka nedaug, kadangi dalį kaštų subsidijuoja valstybė. Įdarbintasis neturi stimulo tinginiauti, nes atlyginimas priklauso nuo atneštų ir uždirbtų čekių. Minimaliai reikia išdirbti bent 20 val. per savaitę.

Sistemos privalumai

Nors šia iniciatyva buvo siekiama paskatinti darbo vietų kūrimąsi namų ūkio sektoriuje, tačiau, be to, ši inovacija atnešė ir kitokios naudos.

Nelegalus darbas šioje srityje tapo nekonkurencingas. Iki sistemos įgyvendinimo, Belgijos gyventojai dažniausiai naudodavosi nelegalių darbuotojų paslaugomis, šie buvo socialiai neapdrausti, nemokėjo mokesčių valstybei. Po valstybės subsidijos darbuotojai pradėjo uždirbti netgi daugiau, be to, papildomai gavo socialinį ir darbo draudimą.

Taip pat, sistema suteikė lankstaus darbo galimybes asmenims, kurie turi tam tikrų įsipareigojimų ir negali dirbti visą darbo dieną, pvz. daugiavaikės motinos, prižiūrintys ligonius, neįgalius asmenis ir pan. Mat, suteikiama galimybė dirbti ne visą darbo dieną, ne visomis dienomis ir pan. Svarbu ir tai, jog panašias paslaugas daugiausia teikia žemesnio išsilavinimo asmenys, kuriems ši programa atveria kelią į darbo rinką, suteikia pasitikėjimo savimi. Sistemos sėkmę parodo ir tai, jog dauguma darbuotojų (apie 90 proc.) nekeičia darbdavio.

Per pirmuosius penkerius veikimo metus (iki 2009 m.) sistema Belgijoje padėjo sukurti apie 120 000 papildomų darbo vietų, daugiausia žemos kvalifikacijos darbuotojams, susikūrė 2664 naujos įmonės ir jų paslaugomis naudojosi 760 000 asmenų (beveik 10 % Belgijos gyventojų (amžiaus grupėje 20+). Visa sistema ir toliau sėkmingai auga.

Kokie galėtų būti kiti šios sistemos privalumai įgyvendinus ją Lietuvoje? Žmonės būtų skatinami būti iniciatyviais ir nelaukiant kol lėkštutė bus padėta ant stalo patys imtis iniciatyvos. Kaip žinia, viešųjų darbų ir mokymų programų dažnai yra ganėtinai formalios ir nepasiekia numatytų tikslų. Šios programos, neabejotinai, padeda sušvelninti bedarbystės pasekmes, tačiau ne visuomet padeda reintegruoti bedarbius į darbo rinką. Viešieji darbai, pavyzdžiui, neskatina iniciatyvos- atlyginimas nepriklauso nuo atlikto darbo kiekio, kokybės.

Paslaugų čekių galėtų kiek pagyvinti smulkų verslą ir paslaugų asortimentą provincijoje. Pavyzdžiui, tokios paslaugos kaip patalpų valymas iš esmės egzistuoja tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ir yra bene labiau nukreiptos į komercinius klientus. Tuo tarpu šios paslaugos gali būti teikiamos ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Taip pat, yra verslo sričių, kurios šiuo metu yra šešėlyje. Pradėkime nuo vaikų auklių, senukų priežiūros iki smulkių remonto darbų ar žolės pjovimo. Visi šie verslai egzistuoja šešėlyje, tad jeigu suteiktume galimybę žmonėms pasisamdyti auklę vaikams (ypač kai Lietuvoje trūksta vaikų darželių) oficialiai ir užtikrintume, kad ji yra tam parengta (pavyzdžiui, baigusi specialius kursus), o mokėti reikėtų panašiai kaip ir nelegaliai- daugelis rinktųsi legalų variantą, būtų renkami mokesčiai, žmonės gautų socialinį draudimą ir t.t. Ta pati analogija galioja ir senukų, neįgalių asmenų priežiūrai, kitoms paslaugoms, tokioms kaip apipirkimas, namų ar viešųjų įstaigų valymas, neįgaliųjų ar ligonių pervežimas, žolės ar vejos pjovimas, kiemo valymas, sniego kasimas žiemą ir pan. Klientai būtų suinteresuoti samdytis legalius paslaugų teikėjus, paslaugų teikėjai būtų suinteresuoti tapti legaliais darbuotojais, gauti socialines garantijas. Taigi, prasiplėstų paslaugų asortimentas, žmonės žinotų kur kreiptis vienos ar kitos paslaugos ir kaip ją gauti. Pavyzdžiui, pensininkams ar kitiems ligų prispaustiems asmenims, kuriems reikia trumpalaikės pagalbos, šiuo metu tokių galimybių stinga.

Paslaugas teikiantys asmenys galėtų būti apmokomi panaudojant ES paramos lėšas, idant būtų užtikrinama teikiamų paslaugų kokybė.

Paslaugų čekių sistemos kaštai

Paslaugų čekių sistema, žinoma, yra ganėtinai finansiškai brangi. Belgijoje 2010 m. jos kaštai siekė 1,37 milijardo eurų (parduotų čekių skaičius pasiekė 95 milijonus vienetų), tačiau tiesioginis ir netiesioginis poveikis yra žymus: naujos darbo vietos, naujos verslo įmonės, kova su nelegaliu darbu, šeimų poreikių tenkinimas. Tai pat pažymėtina, kad nors dauguma vartotojų yra amžiaus grupėje 30-50 metų amžiaus grupėje, tačiau vyresni vartotojai sudaro net 25 proc., t.y. ketvirtadalį, vartotojų.

Paslaugų čekių sistemos tiesioginė finansinė nauda taip pat yra reikšminga: mažesnės nedarbo išmokos, mokamos socialinio draudimo įmokos, asmenų pajamų mokesčiai valstybei. Taip valstybei grąžinama apie 40 proc. sistemos kaštų (apie 630 milijonų eurų). Kiek sunkiau apskaičiuoti netiesioginę naudą (pajamas iš pelno mokesčio, PVM, galimybę vyresniems žmonėms ir toliau likti gyventi namuose, o ne kraustytis į prieglaudą ir t.t.). Skaičiuojama, jog grynieji sistemos kaštai, yra nuo 382 iki 266 milijonų eurų.

Kai kas gali teigti, jog tokia paslaugų čekių sistema pažeistų konkurencijos principus, mat, kai kurios paslaugos rinkoje jau egzistuoja. To išvengti sistemą reikėtų atidžiai sumodeliuoti. Belgijoje, diegiant šią sistemą buvo diskutuojama su profsąjungomis, verslo įmonėmis, kad paslaugos nesidubliuotų, nepažeistų konkurencijos principų ar naujomis paslaugomis nebūtų pradėta piktnaudžiauti. Dėl to, pavyzdžiui, patalpų valymo paslaugas galima teikti tik individualiems asmenims, yra nustatyti maksimalūs limitai ir pan.

Sistemos potencialas

Europos Komisija tai pat pripažino, kad ši paslaugų čekių sistema turi reikšmingą darbo vietų kūrimo potencialą, tokiuose sektoriuose namų ruoša, namų ūkio priežiūros paslaugos ar asmenų priežiūros paslaugos. Reikia nepamiršti ir tokio itin svarbaus aspekto, jog Europos, tame tarpe ir Lietuvos, visuomenė sparčiai sensta, šeimų dydžiai ir gimstamumas mažėja, didėja skyrybų skaičius, tad asmenų galinčių prižiūrėti senstančius tėvus ar senelius mažės. Vyresniems asmenims paprastai prireikia tam tikros didesnės ar mažesnės priežiūros vyresniame amžiuje, tad reikia sudaryti galimybes tokioms paslaugoms egzistuoti.

Trūkstant vaikų darželių, o dar labiau lopšelių- galimybė pasisamdyti auklę gali pagerinti šeimų ar vienišų tėvų darbo ir gyvenimo balansą.

Kritikai gali teigti, jog paslaugų čekių sistema skatina kurti žemos kvalifikacijos darbo vietas, tačiau kaip tik atvirkščiai taip skatinamas paslaugų pirkėjo didesnis produktyvumas- jam nereiktų sukti galvos dėl namų ruošos, vejos pjovimo ar smulkių remonto darbų. Ne paslaptis jog per didelis darbo krūvis įtakoja mažesnį pasitenkinimą gyvenimu.

Panašios sistemos veikia ir kitose šalyse. 2005- 2009 m. laikotarpyje Prancūzija, naudodama paslaugų čekių sistemą, sukūrė apie 500 000 naujų darbo vietų. Yra ir nesėkmingų pavyzdžių. Austrijoje paslaugų čekių schema neįsitvirtino. Pagrindinė to priežastis yra paprasta- čekių kaina buvo didesnė už rinkos kainą.

Sukurti paslaugų čekių sistemą Lietuvoje būtų ganėtinai brangu, ypač deficito mažinimo laikais, tačiau tam būtų galima panaudoti ES paramos lėšas, kurios ganėtinai dosniai skiriamos darbo rinkos projektams, kurie ne visuomet yra efektyvūs. Galima pradėti nuo pilotinės savivaldybės, riboti dalyvių skaičių. Jei sistema pasiteisintų ir veikla įsisuktų, subsidijų dalį būtų galima pamažu mažinti, bet pradžioje ji tikrai turėtų būti reikšminga.

Nedarbo problema Lietuvai išlieka aktuali. Reikia ieškoti inovatyvių sprendimų nedarbui mažinti, kuris yra vienas aukščiausių ES. Paslaugų čekių sistema yra viena iš galimų variantų. Žinoma, reikėtų kruopščiai, įvertinti teigiamą ir neigiamą poveikį, galimus sistemos mastus, paslaugų spektrą, paskaičiuoti kaštus, rasti finansavimo šaltinius, tačiau nereikia bijoti socialinių inovacijų ir naudotis kitų šalių gerąja patirtimi socialinėms ir nedarbo problemoms spręsti.

Darius Šavolskis

Birželio 11 d. pirmą kartą per 40 metų Baltijos jūroje vykdomų JAV vadovaujamų karinių pratybų BALTOPS metu sąjungininkų pajėgos išsilaipino Lietuvos pakrantėje.

Pratybose, be JAV, šiemet dalyvavo dar šešių NATO valstybių – Lietuvos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Nyderlandų ir Vokietijos laivai, lėktuvai ir kariai.
Apie tai, kodėl kariai Lietuvos pakrantėje išsilaipino tik dabar ir kokios realios pagalbos iš savo sąjungininkų galėtume tikėtis, jei būtume užpulti ar užklupti gamtos stichijos, kalbėjomės su Lietuvoje viešinčiu JAV Pensilvanijos karinių pajėgų generolu majoru Wesley Craigu.
VEIDAS: Lietuvos pajūryje buvo pademonstruotos įspūdingos karinės pratybos. Kaip nuo Antrojo pasaulinio karo apskritai pasikeitė karinės pajėgos ir jų galimybės?
W.C.: Per tą laiką technologijos, kuriomis naudojasi karinės pajėgos, pasikeitė stulbinamai, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Lietuvos pajūryje matėme praskrendančius atnaujintus pokario strateginius bombonešius B-52, kurie pademonstravo, kaip dabar įmanoma nusitaikyti į smulkiausius taikinius. Dabar atakos yra labai tikslios – taikinys gali būti net ir konkretus sunkvežimis ar nedidelis statinys. O juk per Antrąjį pasaulinį karą buvo galima nusitaikyti tik į gana didelę teritoriją ar objektą.
Be to, dabar egzistuoja vadinamasis pasaulinis pasiekiamumas – per trumpą laiką, nuo kelių iki keliolikos valandų, karinės pajėgos gali atsidurti bet kurioje planetos vietoje, įskaitant Lietuvą. Tai, ką pademonstravo B-52, buvo 26 valandų misija – bombonešis be nusileidimo atskrido iš Luizianos valstijos į Lietuvą, atliko keletą sudėtingų manevrų ir išskrido atgal į Ameriką. Po Antrojo pasaulinio karo tai buvo neįsivaizduojama, nes tam nebuvo jokių techninių galimybių.
VEIDAS: Tai dėl to Lietuvai teko 60 metų laukti, kol JAV kariai išsilaipins Lietuvos pakrantėje?
W.C.: Tuo metu buvo visai kitokia situacija tiek Lietuvoje, tiek JAV. Lietuva nebuvo tokia šalis, kokią mes ją žinome dabar. Amerika buvo tiesiogiai atakuojama Japonijos. Be to, buvo priimtas sprendimas pirmiausia pasirūpinti Europa. Na ir, žinoma, tuo metu nebuvo tokių galimybių įveikti didžiulį atstumą per kelias valandas. Galiausiai tuo metu nebuvo ir tokių komunikacijos, informacijos perdavimo galimybių. Taigi, net jei būtume norėję, nebūtume galėję atvykti į Lietuvą.
VEIDAS: Vadinasi, dabar jūsų pagalbos sulauktume žaibiškai?
W.C.: Lietuva mums jau ne kartą yra padėjusi, tad ir mes jums padėtume. Žinoma, viskas priklausytų nuo JAV prezidento sprendimo. Jei jis sakytų – vykite, mes galėtume tai padaryti labai greitai. Be to, pajėgos galėtų atvykti iš kitų Europos šalių. Pavyzdžiui, oro pajėgos iš Italijos pas jus galėtų prisistatyti labai greitai, o smogiamosios pajėgos iš Vokietijos čia galėtų atvykti per 72 valandas. Taigi prireiktų nuo kelių valandų iki kelių dienų.
VEIDAS: Tuomet ar svarbu, kokias pajėgas krizės atveju mes turėtume čia, Lietuvoje? Kitaip tariant, ar svarbi Lietuvos karinių pajėgų struktūra? Pavyzdžiui, ar Lietuvai tikrai verta investuoti į brangias oro pajėgas, o gal jų apskritai nereikia?
W.C.: Tokį sprendimą turi priimti jūsų šalies politikai, nes kiekvienos rūšies pajėgos reikalauja skirtingo dydžio išlaidų ir išteklių. Svarbu, kad Lietuva galėtų imtis pradinių karinių veiksmų, jei tam būtų reikalas, ir bent jau kurį laiką sulaikyti priešą, kol atvyks pagalba.
Yra daug variantų, kuriuos galima pasirinkti. Svarbu, kad mes žinotume, kokias pajėgas jūs turite, ir galėtume tiksliai suplanuoti, kokios pagalbos jums reikia, nes glaudžiai bendradarbiaujame, puikiai žinome jūsų galimybes.
VEIDAS: Kuo tokia maža šalis, kaip Lietuva, turinti nedideles pajėgas, gali būti naudinga?
W.C.: Žinoma, jūs niekada neturėsite tokių pajėgų kaip JAV, bet NATO iš jūsų to ir nelaukia. Jūs turite labai geras specialiųjų operacijų pajėgas, be to, turite puikių savanorių. Taigi, jeigu nemėginsite turėti visko, o koncentruositės į svarbiausias pajėgas, būsite labai naudingi partneriai.
VEIDAS: Vertinant iš JAV perspektyvos, kokioje vietoje viso pasaulio mastu yra Baltijos regionas pagal grėsmę, kad čia galėtų kilti karinis konfliktas?
W.C.: Sakyčiau, trečioje po Korėjos pusiasalio ir Artimųjų Rytų. Niekada negalime žinoti, kokių politinių pokyčių įvyks Rusijoje, todėl turime atidžiai stebėti šį regioną.
VEIDAS: Kaip vertinate tai, kad daugeliu atvejų Rusija vykdo karines pratybas Baltijos jūroje kaip tik tuo metu, kai čia vyksta ir NATO pajėgų pratybos?
W.C.: Per BALTOPS pratybas Rusija daugelį metų iš tiesų pademonstruoja savo raumenis, tai tarsi standartinė procedūra, nors sakyčiau, kad Rusija yra labiau reaktyvi, nei proaktyvi.
VEIDAS: Kaip manote, ar kada nors galėtų nutikti taip, kad Rusija prisijungtų prie NATO, – juk tokių kalbų vis pasigirsta, nors jos ir vėl tuoj pat pamirštamos?
W.C.: Ką gali žinoti. Kol Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas tik keičiasi vietomis valdžioje, to tikėtis nėra prasmės. Tačiau pasaulyje viskas labai greitai kinta. Juk niekas nesitikėjo, kad žlugs Varšuvos paktas. Aš pats daugybę metų studijavau šį paktą ir analizavau, kokios būtų Lenkijos ar tuometinės Čekoslovakijos galimybės susirėmimo su NATO atveju. Galiausiai kas būtų tikėjęsis, kad Rumunija stos į mūsų pusę? Taigi norėčiau tikėti, kad pokyčių atsiras ir Rusijoje, ir mūsų santykiai pasikeis.

Sausio 26-ąją dieną gaisras suniokojo vieną didžiausių ir vertingiausių XVII–XVIII a. baroko sakralinės architektūros paminklų Lietuvoje – Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblį. Pasak Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės parapijos bažnyčios kunigo Rimanto Žaromskio, po nelaimės sulaukta visokeriopos pagalbos: tiek moralinės, tiek materialinės. Beveik kasdien kunigas sulaukia palaikymo žodžių ir geranoriškos parapijiečių paramos.

Į pagalbą skuba maži ir dideli

Šiai nelaimei neliko abejingų: paramą skyrė ne tik valstybė, privačios įmonės, bet ir paprasti žmonės. Vieni iš pirmųjų į pagalbą suskubo Tytuvėnų gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Gimnazistai padėjo tvarkyti gaisro nusiaubtas patalpas, dar ir šiandien užsuka pasiteirauti, ar nereikalinga jų pagalba. Abejingi nelaimei neliko ir Kelmės „Kražantės“ pagrindinės mokyklos moksleiviai bei mokytojų kolektyvas, kurie atvyko į Tytuvėnus su auka ir gražia iniciatyva pagelbėti tvarkant nuo gaisro nukentėjusį vienuolyną. Kartu su mokiniais dirbo ir Tytuvėnų kultūros centro darbuotojai, aukoję savo laiką ir jėgas. Patį pirmąjį vakarą gaisravietėje savanoriškai budėjo Šaulių kuopa, o parapijiečiai pasirūpino šiltais pietumis ir arbata besidarbuojantiems.

Skyrė degalų šildymui

Pradėjus šildytuvais šildyti užgesintus pastatus, ne vienas ūkininkas pasiūlė savo kuro atsargų, nors iškilo problema, kur jį laikyti, tačiau ji greitai buvo išspręsta.Ūkininkas V. Kundrotas atgabeno net visą toną dyzelinio kuro. Vietinės degalų kolonėlės taip pat mielai pasiūlė kuro patalpoms šildyti.

Galite padėti skaitydami

Leidyklos „Terra Publica“, leidžiančios knygas turizmo ir kultūros paveldo srityse, darbuotojai taip pat prisideda rengdami paramos akciją. Iki Šv. Velykų dienos kiekvienas pirkdamas knygą „153 įdomiausios Lietuvos bažnyčios“ prisidės 10 Lt auka Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblio atstatymui. Simboliška, kad būtent šioje knygoje aprašytas šis ansamblis. Tai bus leidyklos ir skaitytojų bendra auka. Pasak leidyklos direktorės Danguolės Kandrotienės, tokią akimirką reikia visiems susitelkti ir padėti atstatyti vieną unikaliausių statinių Lietuvoje. Tikimės, kad visų geranoriškomis pastangomis atkursime Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno grožį, tokį, koks jis buvo prieš gaisrą.

Naujausiame Europos Sąjungos (ES) fiskalinės sutarties variante numatoma, kad fiskalinės sutarties nepasirašiusios šalys negalės gauti finansinės paramos, rašo “EUobserver”.

“Pagalba vykdant naujas programas pagal Europos stabilumo mechanizmą (ESM) nuo 2013 m. kovo 1 d. bus suteikiama su sąlyga, kad suinteresuota susitariančioji šalis, laikydamasi šio straipsnio reikalavimų, ratifikuos sutartį”, – pabrėžiama sutarties juodraštyje.

Kaip praneša ELTA, minimame straipsnyje reikalaujama įstatymu, “geriausia konstituciniu”, įtvirtinti “subalansuoto biudžeto taisyklę”, pagal kurią metinis struktūrinis biudžeto deficitas negali būti didesnis nei 0,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Šios taisyklės galima nepaisyti tik “neįprasto ir nekontroliuojamo įvykio” ar “didelio ekonominio nuosmukio” atveju. Jeigu šalis nevykdys šios taisyklės, ji vienos iš kitų sutartį pasirašiusių šalių iniciatyva turės stoti prieš Europos Teisingumo Teismą.

Numatoma, kad visos Teisingumo Teismo šalims skirtos baudos turėtų būti pervedamos į ESM.

Naujausiame sutarties variante taip pat užsimenama apie baudų dydžius:

“Jeigu Teismas nustatys, kad suinteresuota susitariančioji šalis nevykdė jo sprendimo, jis gali skirti jai sumokėti vienkartinę, pagal aplinkybes tinkamą išmoką, kuri neviršys 0,1 proc. jos BVP”.

Sutartyje taip pat numatomos sąlygos euro zonai nepriklausančioms šalims, kurios nori dalyvauti bloko viršūnių susitikimuose. Praėjusią savaitę skelbtame sutarties juodraštyje buvo teigiama, kad euro zonai nepriklausančios šalys turėtų būti tik “informuojamos” apie reguliarių susitikimų rezultatus. Tačiau naujausiame sutarties variante numatoma, kad euro zonos viršūnių susitikimo pirmininkas gali pakviesti blokui nepriklausančias šalis dalyvauti susitikimuose, “norint aptarti konkrečius klausimus, susijusius su šios sutarties įgyvendinimu”.

Priduriama, kad Europos Parlamento prezidentas taip pat “gali būti pakviestas kalbėti” renginiuose, o viršūnių susitikimo pirmininkas po kiekvieno susitikimo turėtų pristatyti ataskaitą ES asamblėjai.

Sausio 30 dieną ES lyderiai susitiks aptarti galutinio naujosios sutarties teksto varianto, o kovą turėtų sutartį pasirašyti.

Šalies draudimo rinkos lyderis „Lietuvos draudimas“, remdamasis techninės pagalbos kelyje iškvietimų statistika, teigia, kad dažniausiai sulaukia pranešimų dėl kelyje sugedusios automobilių elektros sistemos.

Antroje pagalbos prašymų vietoje – autoįvykiai, trečioje – variklio ar variklio bloko gedimai, ketvirtoje – ratų sprogimai ar kiti ratų pažeidimai, dėl kurių neįmanoma tęsti kelionės.

Vairuotojams, apsidraudusiems „Lietuvos draudimo“ kasko draudimu, pagalbos tarnybos kelyje iškvietimas ir pagalba yra nemokama. Statistika rodo, kad beveik du kartus dažniau pagalbos ekipažą kviečia vyrai, o gedimai kelyje dažniausiai pasitaiko vokiškų markių automobiliams.

„Pastebime, kad nemokamos pagalbos kelyje paslauga naudojasi vis daugiau mūsų klientų. Pagal jų apklausas žinome, kad ne didesnis gedimų skaičius lemia paslaugos populiarumą, o tai, kad klientai sužino, kad tokia pagalba jiems priklauso nemokamai. Tai, kiek kartų buvo pasinaudota techninės pagalbos paslauga, neturi jokios įtakos ateinančių metų draudimo įmokoms“, – komentuoja „Lietuvos draudimo“ Kompleksinių žalų direktorius Gytis Matiukas.

Metų statistinė analizė rodo, kad dažniausiai pagalbos ekipažai vyko spręsti „Vokswagen“ markės automobilių problemų, antroje vietoje pagal šį rodiklį – „Audi“, toliau – „Opel“ ir „Mercedes Benz“. Rečiausiai problemų kelyje turi Amerikoje ir Japonijoje gaminamų automobilių vairuotojai.

Dažniausiai pagalbos kelyje ekipažą kviečia vilniečiai (28 proc.), kauniečiai šia paslauga naudojasi mažiau (16 proc.). Šiauliuose iškvietimų skaičius dešimt kartų mažesnis nei Vilniuje, o Alytaus gyventojams pagalba kelyje reikalinga tik mažiau nei 1 proc.  Per metus daugiau nei 3 kartus išaugo iškvietimų skaičius užsienyje. Lietuvos vairuotojams techninės pagalbos dažniausiai prireikia Vokietijoje, Lenkijoje.

Maždaug 2,5 karto per mėnesį užuomaršoms vairuotojams kelionės tęsti nepavyksta dėl to, kad pasibaigė kuras, šiek tiek daugiau nei 3 atvejai kas mėnesį – kai užtrenkiami ar pametami automobilio rakteliai.

„Lietuvos draudimas“ yra gyventojų kasko draudimo rinkos lyderis ir 2011 m. rugsėjo mėn. užėmė 43,6 proc. šios rinkos.

„Lietuvos draudimas“ yra seniausia ir didžiausia draudimo bendrovė Lietuvoje, šiemet švenčianti 90 metų jubiliejų ir priklausanti pasaulinei draudimo grupei RSA, teikiančiai draudimo paslaugas 130 šalių ir aptarnaujančiai apie 20 mln. klientų visame pasaulyje.

Emocinės paramos vaikams ir paaugliams tarnyba „Vaikų linija“ mini 14 metų veiklos sukaktį. Plėsdama savo veiklos sritis ir siūlydama naujas pagalbos formas, savanorišku darbu paremta tarnyba atsiliepia vis daugiau vaikų skambučių, tačiau išklausyti visų besikreipiančių vis dar neturi pakankamų pajėgumų.

„Visi ignoruoja mane, esu visiskas jiem niekas….vienam man per sunku, man reikia pagalbos, reikia kad kas padetu budamas salia, bet tai tik kvaila svajone… jauciuosi toks beviltiskas, toks bejegis….” (15 metų paauglys)
Į tokius ir panašius vaikų ir paauglių pagalbos šauksmus „Vaikų linija“ atsiliepia telefonu ir internetu. Per aštuonis šių metų mėnesius „Vaikų linijos“ savanoriai konsultantai atsiliepė į šiek tiek daugiau skambučių (96245) nei per visus 2010 metus (95653).
„Metų pabaigoje planuojame turėti apie 40 proc. daugiau skambučių nei pernai. O bandymų prisiskambinti skaičius mus toliau neramina, nes per pusę metų į „Vaikų liniją“ bandyta paskambinti apie 2,5 mln. kartų. Tokį didelį skaičių lemia tai, kad, esant užimtoms telefono linijoms, vaikai daugybę kartų bando prisiskambinti. Ši statistika rodo didelį pagalbos poreikį ir ribotas „Vaikų linijos“ galimybes“, – apgailestavo „Vaikų linijos“ vadovas dr. Robertas Povilaitis.
Atsižvelgusi į pagalbos poreikio mastą, „Vaikų linija“ pasiūlė vaikams ir paaugliams naują pagalbos formą – tarpusavio diskusijas tarnybos internetinėje svetainėje (http://www.vaikulinija.lt/index.php/diskusijos/ ). Diskusijų skyrelyje prisiregistravę vaikai ir paaugliai gali dalintis mintimis, patirtimi ir išgyvenimais skirtingomis temomis, taip ieškodami atsakymų į jiems svarbius klausimus.
Bendradarbiaudama su LR Ryšių reguliavimo tarnyba ir bendrove TEO LT, AB nuo šių metų liepos 1 dienos „Vaikų linija“ pradėjo teikti pagalbą vaikams, internete susidūrusiems su tokiais pavojais kaip viliojimas, patyčios, priekabiavimas ar kita nemalonia, bauginančia patirtimi. Su „Vaikų linijos“ pagalba atlikdama saugesnio interneto pagalbos funkcijas, Lietuva prisijungė prie 26 Europos valstybių, kuriose veikia tokios pagalbos linijos.
Nuo šių metų vasario mėnesio „Vaikų linija“ pradėjo dirbti nauju, daugelyje Europos šalių veikiančiu vienodu nemokamu pagalbos vaikams telefono numeriu 116111. Šiuo numeriu gali skambinti vaikai, kuriems reikalinga parama ir pagalba, o taip pat vaikai bei suaugę, norintys pranešti apie vaiką, kuriam reikalinga parama ir pagalba. Tuo tarpu vaikų, kurie pageidauja papildomos socialinės ar teisinės pagalbos, skambučiai yra sujungiami su Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos konsultantais, kurie inicijuoja tolesnę pagalbą, prireikus, kreipiasi į socialines paslaugas teikiančias organizacijas ar įstaigas, bei gali palaikyti ryšį problemos sprendimo metu.
Šiemet, minėdama pasaulinę psichikos sveikatos dieną, „Vaikų linija“ pristatė Pasaulio sveikatos organizacijos užsakymu atlikto „Neigiamos vaikystės patirties“ tyrimo rezultatus. Apklausų rezultatai parodė, kad net du trečdaliai jaunų lietuvių vaikystėje susidūrė su įvairiomis neigiamos patirties formomis – smurtu, nepriežiūra bei sunkumais šeimoje. O toks ankstyvasis patyrimas yra susijęs su rizikingu elgesiu suaugus bei didesne bandymų žudytis rizika.
Viešoji įstaiga „Vaikų linija“ nuo 2004 metų vykdo kampaniją „BE PATYČIŲ“, kurios tikslas – kovoti su patyčiomis mokykloje. Kampanijos metu išleista lietuviškos nemokamos literatūros mokykloms, organizuotos tarptautinės konferencijos, sukurta interneto svetainė www.bepatyciu.lt, į pagalbą spręsti patyčių problemą pakviesti žinomi visuomenėje žmonės bei organizuojama „Savaitė BE PATYČIŲ“. Šių metų kovo 21-27 dienomis vykusioje „Savaitėje BE PATYČIŲ“ dalyvavo net 1062 organizacijos, kurių kiekviena įgyvendino savo veiklų planą. Mokyklose, darželiuose, globos namuose, kitose ugdymo įstaigose visą savaitę vyko klasės valandėlės, etikos, tikybos pamokos, psichologiniai užsiėmimai, kurių metu buvo kalbama kaip atpažinti patyčias, ieškoma būdų, kaip jų išvengti.
Šie metai paskelbti Europos savanorystės metais, todėl Lietuvos „Vaikų linija“, kurios veikla jau 14 metų yra paremta savanorišku darbu ir kurioje dirba apie 150 specialiai apmokytų savanorių konsultantų, šių metų gruodžio 2 dieną yra pakviesta pristatyti savo veiklą savanorystei skirtame renginyje Europos Parlamente, Strasbūre.
Vaikų linijos veiklą organizuoja VšĮ „Vaikų linija“ Vilniuje, Kauno vaikų gerovės centras „Pastogė“, Kauno Dainavos Jaunimo centras bei Klaipėdos Pedagoginė psichologinė tarnyba. Tarnyba yra ilgametė Lietuvos telefoninės psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos (www.klausau.lt)  narė. Ji taip pat priklauso tarptautinei organizacijai Child Helpline International (www.childhelplineinternational.org), vienijančiai per 160 panašių pagalbos linijų visame pasaulyje.

2011 metais „Vaikų linijos“ veiklą finansiškai ar paslaugomis remia: bendrovė TEO LT, AB, „Swedbank“, AB, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Informacijos valdymo centras“, UAB „PRIOR“, UAB „Mediaskopas“, Nyderlandų Karalystės ambasada, informacinių technologijų bendrovė „Microsoft Lietuva“, VĮ poilsio namai „Baltija“, UAB „Ekonomaks“, Baltic News Service, bendrovė „Alna“, Lietuvos gyventojai, skiriantys paramą aukojimo portale aukok.lt, pervedantys paramą tiesiogiai ir skiriantys dalį pajamų mokesčio.

Daugiau informacijos apie Vaikų liniją:
www.vaikulinija.lt
www.bepatyciu.lt
www.facebook.com/bepatyciu
www.facebook.com/vaikulinija

Bet ar į juos įsiklausoma?

Visuomeninė nepolitinė organizacija “Sambūris Patirtis”, vienijanti daugiau nei dvidešimt ne jaunesnių nei 60 metų inteligentų, beveik kas mėnesį parengia pranešimą kokiu nors aktualiu klausimu ir savo išdėstytą poziciją nusiunčia prezidentei, ministrui pirmininkui ir seimo pirmininkei. Jie ne kartą svarstė ir savo nuomonę išsakė apie žemės reformą, aukštojo mokslo pertvarką, provincijos mokyklų uždarymą, miškų privatizavimą, Lietuvos sveikatos apsaugos būklę, energetinės krizės grėsmę. Vienu paskutiniųjų raštu sambūrio “Patirtis” nariai kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę dėl užsienietiškų vardų rašymo. Jų nuomone, svetimus vardus reikia rašyti lietuviškai, taip, kaip tariame, o skliausteliuose, kaip papildomą informaciją, įrašyti originalią formą atitinkamos kalbos rašmenimis.
Ar atsakingų institucijų atstovai atsižvelgia į didelę patirtį įvairiais visuomenės klausimais sukaupusių senjorų nuomonę ir pasiūlymus?

Negali ramiai žiūrėti, į tai kas vyksta Lietuvoje

Inžinierius Albinas Jasiūnas, 2000 m. pakvietęs Lietuvos intelektualus jungtis į organizaciją sako, kad visame pasaulyje veikia įvairūs pagyvenusių žmonių klubai, kurių nariai daro nemažą įtaką vyriausybėms. “Idėja ir pas mus suburti vyresnio amžiaus žmones, daug pasiekusius įvairiose srityse, gimė po viešnagės Norvegijoje, kur vyko konferencija apie pagyvenusių žmonių integraciją į visuomenę. Man ypač didelę įtaką padarė vieno norvego žodžiai, kad Norvegija tiek daug pasiekė tik dėl patyrusių žmonių, į kuriuos buvo įsiklausoma”, – sambūrio “Patirtis” gimimą prisimena A.Jasiūnas.
“Kas jei ne Lietuvos žmonės turi kurti savo valstybę? Mes nesistengiame niekam trukdyti, neprotestuojame su buldozeriais, o tik išsakome savo poziciją. Norime, kad sprendžiant valstybės ir visuomenės problemas būtų ieškoma optimalių, o ne vienadienių sprendimų”, – organizacijos misiją ir tikslus atskleidžia Lietuvos Nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis.
Sambūrio “Patirtis” pirmininkas, buvęs Vilniaus universiteto rektorius, profesorius Jonas Kubilius sako, kad negali ramiai žiūrėti į tai, kas vyksta Lietuvoje, todėl stengiasi, kad valdžios atstovai išgirstų ir kitokią nuomonę.
Susirinkę sambūrio nariai pirmiausiai tarpusavyje diskutuoja apie vieną ar kitą aktualią problemą, paskui savo mintis išdėsto raštu ir tik tada, jeigu joms pritaria beveik visi nariai, išsiunčia prezidentei, ministrui pirmininkui bei seimo pirmininkei. “Už išsakytą nuomonę visada sulaukiame padėkos, tačiau dažniausiai tai būna labai formalus atsakymas. Kartais tą sritį kuruojantys pareigūnai atsakymą išdėsto net devyniuose puslapiuose, bet neparašo nieko, ko mes nežinotume”, – apgailestauja šiemet devyniasdešimtmetį atšventęs J.Kubilius.
Iš itin lakoniškų paaiškinimų, kodėl negali būti atsižvelgta į sambūrio “Patirtis” išdėstytą nuomonę, J.Kubiliui, susidarė įspūdis, kad daugeliui atsakingų pareigūnų būtų geriau, jeigu intelektualai nesikištų.
“Kai nesulaukiam reakcijos arba gaunam tik formalią padėką dėl rūpinimosi valstybės gerove, svarstom, kodėl nesudomino mūsų mintys. Galbūt nesuprato? O juk nesuprantančio smerkti negalima”, – sako R.Pakalnis.
Vis dėlto, senjorai mano, kad užsiima prasminga veikla ir pastebi, kad jų mintys pasiekia aukščiausius valstybės pareigūnus. “Nors mūsų patarimų dažniausiai ir nepaklauso, tačiau iš prezidentės, seimo pirmininkės pasisakymų suprantam, kad šiek tiek įtakojam jų nuomonę”, – mano A.Jasiūnas.

Nereikia visur aklai sekti užsienio patirtimi

Vienas pirmųjų nepolitinio sambūrio pareiškimas valdžios atstovams buvo kritika dėl sprendimo apriboti pensijas dirbantiems pensininkams. Sambūrio “Patirtis” nariai ne tik išplatino pareiškimą, bet ir organizavo spaudos konferenciją. “Pasiekėme, kad Seimas pakeistų sprendimą pensininkų naudai. Prieš pora metų Vyriausybė svarstė galimybę panaikinti Lietuvos mokslų akademijos biblioteką, o jos saugomas knygas ir rankraščius išdalinti kitoms bibliotekoms. Tada sukilo ne tik mūsų organizacija, bet ir kiti mokslo atstovai. Taip kalbos apie bibliotekos uždarymą nurimo”, – prisimena J.Kubilius.
Šiandien organizacija, vienijanti šviesuomenės atstovus, itin aktyviai kritikuoja kaimo mokyklų naikinimą. “Mes pasmerkėm planus mažinti mokyklų skaičių mažesniuose miesteliuose ir kaimuose. Juk provincijoje tai vieninteliai kultūros židiniai. Pavyzdžiui, Tauragnų miestelis, istoriniuose šaltiniuose minimas anksčiau nei Vilnius, o jame nebeliks mokyklos. Tam mes niekada nepritarsime”, – piktinasi R.Pakalnis.
Į šią sambūrio “Patirtis” raštu išdėstytą nuomone, Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys atsakė, kad bus stengiamasi miesteliuose išsaugoti mokyklas, o vietovėje, kurioje nesusidaro mokinių tiek, kad būtų galima išlaikyti mokyklą, gali būti steigiamos kitos įstaigos: mokyklos skyrius ar filialas. Mokyklos taip pat gali keisti paskirtį ir tapti mokyklomis-daugiafunkciais centrais. “Atsižvelgdami į įvairių visuomeninių organizacijų pareiškimus, kurių per dieną gauname po dešimt penkiolika, į rengiamus mokyklų tinklo bendruosius planus, įtraukėme du pakeitimus: kad savivaldybės gali pačios nustatyti mokinių skaičių mokyklose, o bendruomenės – perimti mokyklų valdymą. Priimdami sprendimus ieškom kompromisų ir stengiamės atsižvelgti į įvairias nuomones”, – dėsto V.Bacys.
O štai į kitą, dar pavasarį, sambūrio “Patirtis” išplatintą pareiškimą, kad mobilieji telefonai yra itin pavojingi jaunų žmonų smegenims, intelektualai iš Švietimo ir mokslo ministerijos nesulaukė jokios reakcijos. “Pasaulinė sveikatos organizacija yra įrodžiusi, kad mobilieji telefonai daro didelę žalą. Prancūzijos mokyklose jie yra uždrausti ne todėl, kad vaikai jais nesinaudotų pamokų metu, bet norint saugoti mokinių sveikatą”, – tvirtina R.Pakalnis.
J.Kubilius mano, kad mobiliųjų telefonų ir paslaugų versle sukasi dideli pinigai, tad vargu, ar kas nors išgirs senjorų balsą šiuo klausimu.
Buvusiam Vilniaus universiteto rektoriui labiausiai nesuprantama, kodėl į Lietuvą stengiamasi perkelti užsienio šalių patirtį, atsisakant net ir iki tol pasiteisinusių dalykų. “Tikrai nereikėjo aklai sekti užsieniu ir Lietuvos universitetuose panaikinti dviejų mokslinių laipsnių sistemos, kai buvo suteikiamas daktaro, o paskui habilituoto daktaro vardas. Dabar kai kuriose aukštosiose mokyklose moksliniai laipsniai suteikiami už darbus, kurių lygis kaip bakalauro studentų baigiamųjų darbų. O priėmus naująjį aukštojo mokslo įstatymą sumažės universitetų autonomija. Juk kai į tarybas, renkančias rektorių, įeina ne tik mokslo žmonės, įtaką gali daryti ir politikai”, – svarsto J.Kubilius.

Žemė tapo kilnojamuoju turtu

Sambūrio “Patirtis” nariai savo poziciją yra išdėstę ir apie žemės reformą. Jų nuomone, žemė Lietuvoje šiandien yra paversta kilnojamojo turto teisės objektu. Ypač daug žalos žmonėms padarė įstatyme suteikta galimybė perkelti žemę išimties tvarka, kuri tapo bendra taisykle. Anot R.Pakalnio, itin įžūliu apgaulės būdu naujai įgytą ar “perkeltą” žemę reikėtų paimti valstybės žinion, o nusikalstamas veikas įvykdžiusius asmenis patraukti teisinėn atsakomybėn. “Buvo sudaryta valstybės komisija, kuri išaiškino didžiuosius žemgrobius, tačiau jokių realių veiksmų prieš juos nebuvo imtasi”, – sako R.Pakalnis.
Į siūlymus, kad žemė pirmiausia turėtų būti grąžinama teisėtiems savininkams, toje vietoje, kurioje ji jiems priklausė, o žemės neturinčios teisėtų savininkų, atitektų valstybiniam žemės fondui, inteligentų organizacija iš Žemės ūkio ministerijos gavo atsakymą, kad, kai žemės reforma vyksta daugiau nei 10 metų ir artėja prie pabaigos, būtų netikslinga iš esmės keisti įstatymų, reglamentuojančių žemės reformą ir piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimą, nuostatas.
A.Jasiūnui apmaudu, kad Lietuvoje per mažai paisoma vyresnių žmonių nuomonės. “Romėnai net karo nepradėdavo neatsiklausę senolių patarimų, kitose šalyse šiandien taip pat gerbiama vyresniųjų žmonių patirtis, o pas mus retai į ją atsižvelgiama”, – apgailestauja sambūrio “Patirtis” įkūrėjas. Vis dėlto, įvairių sričių intelektualai pasiryžę argumentuotai dėstyti savo nuomonę ir toliau. “Patys žmonės turi reikalauti atsakomybės iš valdžios atstovų. Per dažnai pasikliauname įvairių užsienio šalių ekspertų nuomone. O juk jiems dažniausiai mūsų reikalai rūpi tik kol pasiima pinigus”, – mano R.Pakalnis.
“Jeigu visi užsikimšim ausis ir užsidengsim akis, rūpinsimės tik asmeniniu gyvenimu, tai nieko nepasieksim. Negalima svarbių valstybės ir visuomenės problemų palikti savieigai. Mes stengiamės įtikinti žmones, kad gali būti ir kitokia nuomonė nei išsakyta valdžios atstovų”, – apibendrina sambūrio “Patirtis” pirmininkas J.Kubilius.

Sambūrio “Patirtis” nariai
Pirmininkas – buvęs Vilniaus universiteto rektorius, profesorius Jonas Kubilius
Inžinierius Albinas Jasiūnas
Lietuvos Nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis
Aktorius Donatas Banionis
Gydytoja Liudvika Knizikevičienė
Biomedicinos mokslų daktaras Alfonsas Merkys
Teisininkas Stasys Vėlyvis
Kalbininkas Zigmas Zinkevičius
Žurnalistė Nijolė Baužytė
Biomedicinos mokslų daktaras, bitininkas Jonas Balžekas
Menotyrininkas Romualdas Budrys
Fizikas Jonas Grigas
Istorikė Irena Regina Merkienė
Inžinierius Algirdas Stumbras ir kt.